A-502-589-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-589/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00603-2012-8

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „SMS Consulting“ ir S. S. dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 1 360,40 Lt turtinei žalai atlyginti.

Skunde (b. l. 4–6) pareiškėjas paaiškino, kad S. S. 2011 m. kovo 12 d. vairuodama uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „SMS Consulting“ priklausančią transporto priemonę VW Passat Pramonės pr. ir Kovo 11–osios g. žiedinėje sankryžoje, Kaune, įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje esančią vandens apsemtą duobę, kuri nebuvo aptverta ir pažymėta kelio ženklais ar kitais atitvarais. Eismo įvykio metu apgadinta automobilio priekinė kairės pusės padanga, priekinis kairės pusės ratlankis. Automobilis buvo draustas kelių transporto priemonių draudimu AB „Lietuvos draudimas“. Šį įvykį AB „Lietuvos draudimas“ pripažino draudiminiu, todėl atlygino UAB „SMS Consulting“ 1 360,40 Lt žalą, susijusią su automobilio remontu ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015, 6.266 ir 6.271 straipsnių pagrindu įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį. Atsakovo Kauno miesto savivaldybės darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl nagrinėjamu atveju yra visos būtinosios viešosios atsakomybės sąlygos.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybė su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 23–26) paaiškino, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl savivaldybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Be to, nėra rašytinių įrodymų, kurie pagrįstų žalos padarymo faktą, duobės buvimą, kelių nepriežiūrą ir priežastinio ryšio egzistavimą. Vien tai, kad policijos pareigūnai fiksavo duobės faktą, dar nereiškia, jog Kauno miesto savivaldybė privalo atlyginti pareiškėjo reikalaujamą žalą. Dėl eismo įvykio yra atsakingas pats vairuotojas, kuris neatsižvelgė į važiavimo sąlygas, kelio būklę, nebuvo atidus ir iškilus grėsmei eismo saugumui, nesulėtino greičio, nestabdė transporto priemonės ar neapvažiavo kliūties. Pagal Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 (toliau – ir Taisyklės), 38 ir 40 punktus, pareiškėjas, nenustatęs esminių bylos aplinkybių, savo rizika išmokėjo apgadinto automobilio savininkui žalą ir nepagrįstai siekia šios žalos priteisimo regreso tvarka iš atsakovo. Šiuo atveju neturėtų būti atlyginti S. S. nuostoliai už dviejų padangų įsigijimą ir slėgio daviklio remontą, nes eismo įvykio metu buvo sugadinta tik viena priekinė kairės pusės automobilio padanga.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimu pareiškėjo AB „Lietuvos draudimas“ skundą tenkino ir priteisė jam iš Kauno miesto savivaldybės 1 360,40 Lt turtinei žalai atlyginti bei 200 Lt bylinėjimosi išlaidų už skundo surašymą (b. l. 143–148).

Išanalizavęs Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkto, 3 straipsnio 8 dalies, Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas) 10 straipsnio 8 dalies 4 punkto, CK 6.266 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 6, 12 ir 42 punktų nuostatas, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo prašomos atlyginti turtinės žalos atsiradimas kildinamas iš Kauno miesto savivaldybės veiklos viešojo administravimo srityje, todėl spręstinas deliktinės civilinės atsakomybės taikymo klausimas.

Pripažino, kad byloje nėra objektyvių, neginčijamų ir patikimų duomenų, kad pats asmuo, vairavęs transporto priemonę, būtų pažeidęs Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (toliau – ir KET), nuostatas. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos 2011 m. kovo 12 d. nutarimu nutarta nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną, kadangi vairuotojos S. S. veiksmuose administracinio teisės pažeidimo sudėties ir įvykio nenustatyta.

Šis nutarimas priimtas nepažeidžiant esminių Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) reikalavimų, yra motyvuotas ir proceso požiūriu įsiteisėjęs. Byloje esanti eismo įvykio schema, tarnybinis pranešimas, vairuotojos paaiškinimas patvirtina, kad 2011 m. kovo 12 d. įvykęs eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas automobilis VW Passat, įvyko Pramonės pr. ir Kovo 11-osios g., žiedinėje sankryžoje, Kaune. Duomenų apie tai, kad šioje gatvėje buvo pastatyti atitinkami įspėjamieji kelio ženklai, perspėjantys eismo dalyvius apie važiuojamosios kelio dangos nelygumus (kelio bangas, duobes), nėra.

Duobė buvo pilna vandens, todėl, teismo įsitikinimu, vairuotoja galėjo nepastebėti važiuojamojoje kelio dalyje esančios duobės. Šios faktinės aplinkybės suponuoja išvadą, jog transporto priemonės vairuotojos veiksmuose nebuvo jokių didelio neatsargumo, nerūpestingumo požymių, taip pat nėra jokio pagrindo svarstymui apie nenugalimos jėgos egzistavimą. Atsakovas nepateikė pagrįstų įrodymų, paneigiančių patį įvykį, todėl nenustatyta aplinkybių, dėl kurių kiltų abejonės dėl įvykio fakto. Žalos dydis taip pat įrodytas.

Faktinių duomenų, paneigiančių nurodytas remonto išlaidas ir (ar) patvirtinančių mažesnę remonto kainą, taip pat nepateikta. Nors atsakovas nurodo, jog neatliko jokių neteisėtų veiksmų, tinkamai vykdė jam įstatymais numatytą pareigą ir negali atsakyti už padarytą žalą, tačiau pripažinta, kad Kauno miesto savivaldybė, minėtų įstatymų pagrindu būdama atsakinga už gatvių priežiūrą, taisymą, tiesimą bei saugaus eismo užtikrinimą, privalėjo būti rūpestinga bei aktyvi, t. y. tinkamai ir efektyviai įgyvendindama teisės aktuose nustatytą pareigą dėl gatvių remonto, užtikrinti, kad vairuotojams, turtui nekiltų grėsmė.

Taigi teisės aktuose nustatytos pareigos atsakovas tinkamai neatliko, taip beje pažeisdamas ir CK 6.246 straipsnio 1 dalyje numatytą bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju savivaldybė neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Atsakovo argumentai, jog riziką už automobilių sugadinimus turi prisiimti patys vairuotojai, sudarytų dar didesnes prielaidas Kauno miesto savivaldybei bei jos pareigūnams ir toliau elgtis neatsakingai, ignoruoti teisės aktuose numatytas pareigas dėl kelių priežiūros bei remonto, taip keliant grėsmę eismo saugumui, neprisiimti atsakomybės, nepagrįstai perkeliant ją eismo dalyviams.

Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 2B-290 patvirtintuose Techninių motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimuose, galiojusiuose žalos apskaičiavimo metu, numatyti padangų naudojimo techniniai reikalavimai, kuriuose nurodyta, kad ant transporto priemonės vienos ašies ir sudvejinto tilto padangos turi būti vienodos: to paties gamintojo; vienodo konstrukcinio tipo; vienodų matmenų; vienodos paskirties; tos pačios keliamosios galios indekso; vienodo leistino greičio indekso; vienodo protektoriaus rašto.

Iš transporto žalų vyresniojo eksperto rašto „Dėl automobilio VW Passat žalos nustatymo“ matyti, jog automobiliui VW Passat buvo prakirsta kairės pusės padanga (Continental) ir apgadintas ratlankis. Minėto automobilio kilmės šalis – JAV. Oficialus atstovas UAB „Kelias“, prekiaujanti Continental padangomis, informavo, kad padangos modelis buvo gaminamas tik JAV rinkai, todėl vienos padangos neįmanoma nupirkti. Žalos reguliavimo metu buvo priimtas sprendimas mokėti už dvi padangas jas sumontuojant ant automobilio priekinės ašies taip nepažeidžiant KET reikalavimų.

Taigi pareiškėjas pagrįstai į draudimo išmoką (nuostolius) įskaičiavo dviejų padangų įsigijimo išlaidas. Draudimo išmoka buvo apskaičiuota pagal Transporto priemonių draudimo taisykles Nr. 021. Nurodytų taisyklių 9 dalies 9.1 punkte numatyta, jog nuostolių dydį nustato draudikas vadovaudamasis draudimo sutarties sąlygomis ir surinktais dokumentais, pagrindžiančiais nuostolį ir jo dydį. Bendras žalos dydis – 1 608 Lt, tačiau atėmus nusidėvėjimą ir sumažinus nuostolio sumą 247,60 Lt, draudėjui išmokėta 1 360,40 Lt.

Pagal automobilio sugadinimo pobūdį, nurodytos išlaidos automobilio remontui laikytinos realiai pagrįstomis ir įrodytomis.

III. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas (b. l. 154–158) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Byloje nėra pateikta vienareikšmiškų įrodymų, patvirtinančių priežastinio ryšio egzistavimą, pateikti duomenys nesudaro teisinio pagrindo nustatyti visų privalomų viešosios atsakomybės sąlygų, todėl pareiškėjo prašymas dėl turtinės žalos atlyginimo turėjo būti atmestas.

2. Duobės buvimo faktas pats savaime nereiškia žalos padarymo fakto transporto priemonei, o užfiksuoti ginčo transporto priemonės sugadinimai savaime nereiškia, kad jie atsirado būtent dėl įvažiavimo į konkrečią duobę. Turi būti įrodyta, kad automobilio apgadinimai, už kuriuos prašoma atlyginti žalą, atsirado būtent įvažiavus į ginčo duobę. Tokių duomenų šiuo atveju nėra, taip pat nėra duomenų apie automobilio nepriekaištingą būklę iki tariamo eismo įvykio.

3. Pareiškėjas į bylą pateikė transporto priemonės techninės apžiūros aktą. Šis aktas surašytas praėjus dviem dienom po įvykio, jokių duomenų, kad automobilis tuo laikotarpiu nebuvo eksploatuojamas, nėra. Be to, transporto priemonės techninės apžiūros akte nurodoma, kad keičiamos dalys – priekinė kairės pusės padanga, remontuojamos dalys – priekinis kairės pusės ratlankis. Tame pačiame transporto priemonės techninės apžiūros akto pastabų 2 punkte nurodoma, kad po remonto pretenzijos nepriimamos ir už atliktus papildomus remonto darbus bei pakeistas dalis, nenurodytas šiame akte, draudimo išmoka nemokama. Taigi pareiga įrodyti patirtos žalos dydį ir ryšį su Kauno miesto savivaldybės neteisėtais veiksmais tenka pareiškėjui.

4. Kelių transporto priemonių vertės nustatymo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro ir finansų ministro įsakymu 2000 m. balandžio 17 d. Nr. 120 / 2000 m. balandžio 14 d. Nr. 101 (toliau – ir Tvarka), 3 ir 28 punktuose numatyta, kad vertinti transporto priemones (tame tarpe ir dėl transporto priemonių atkūrimo (remonto) kaštų nustatymo) turi teisę tik atestuoti kilnojamojo turto vertintojai, turintys teisę verstis transporto priemonių vertinimo veikla, o transporto priemonės vertinimo dokumentai (Tvarkos 29.1. 29.2, 29.3, 30, 32 ir 33 p.) privalo būti pateikiami raštu.

5. Iš viešai skelbiamos informacijos Turto vertinimo priežiūros tarnybos portale (www.atvi.lt) matyti, jog UAB „Rato ašis“, nustačiusi, kad būtina remontuoti ne tik transporto priemonės techninės apžiūros akte nurodytus automobilio apgadinimus, neįtraukta į asmenų, turinčių teisę verstis turto arba verslo vertinimo veikla, sąrašą, taigi nėra atestuota atlikti turto vertinimą. Todėl teismas nepagrįstai rėmėsi PVM sąskaitomis faktūromis kaip įrodymu, kad buvo būtina remontuoti ir slėgio daviklį, juo labiau, kad paties pareiškėjo darbuotojai nustatė, jog su įvykiu susiję apgadinimai yra vienos padangos keitimas ir vieno ratlankio remontas.

6. Kauno miesto savivaldybės pareiga taisyti (remontuoti) kelius ir siekti užtikrinti saugų eismą juose turėtų būti vertinama CK 6.270 straipsnyje ir Kelių eismo taisyklėse įtvirtintos vairuotojo pareigos elgtis kelyje atidžiai ir rūpestingai kontekste.

7. Policijos išvados dėl vairuotojo kaltės buvimo ar nebuvimo bei KET pažeidimų buvimo ar nebuvimo nėra preziumuojamos, todėl teismas privalo nagrinėjamoje byloje ištirti ir įvertinti visas su eismo įvykiu susijusias aplinkybes.

8. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai netyrė eismo įvykio aplinkybių, nevertino vairuotojos veiksmų, jos kaltės, o vadovavosi vien tik Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos medžiaga.

9. Civiliniams teisiniams santykiams tarp šalių neturi teisinės reikšmės administraciniai santykiai, t. y. šiuo atveju neturi teisinės reikšmės tai, ar transporto priemonės vairuotojas buvo baustas administracine nuobauda, nes išlieka asmens, transporto priemonės, kaip padidinto pavojaus šaltinio, valdytojo pareiga elgtis atidžiai, apdairiai ir rūpestingai.

10. Vadovaujantis Taisyklių 38 ir 40 punktais pareiškėjui teko pareiga atlikti apgadinto automobilio ekspertizę, įvertinant automobilio sugadinimus eismo įvykio metu ir nustatant žalos dydį, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad sugadinta transporto priemonė iš karto po eismo įvykio buvo apžiūrėta, nustatyti automobilio apgadinimai, nusidėvėjimas ir paskaičiuotas nuostolio dydis pareiškėjo paskirtų ekspertų ir (ar) turto vertintojų, kurie aiškiai konstatuotų, kad automobilio apgadinimai atsirado įvažiavus į duobę.

11. CASCO draudimo polisas užtikrina žalos atlyginimą už bet kokius automobilio apgadinimus, t. y. draudimo bendrovei iš esmės neturi reikšmės, ar vairuotojas, prakirtęs padangą sieks pasikeisti ir kitas detales, kurios dėl kažkokių priežasčių buvo apgadintos anksčiau, tuo tarpu regreso teisę į žalos atlyginimą iš Kauno miesto savivaldybės draudimo bendrovė turi tik į tą dalį automobilio apgadinimų, kurie susiję su ginčo įvykiu.

Pareiškėjas AB „Lietuvos draudimas“ prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti jam iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime (b. l. 162) nurodo, kad pagal Tvarkos 3 punktą, vertinti transporto priemones turi teisę įmonių, įregistruotų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir turinčių teisę verstis transporto priemonių vertinimo veikla, nustatyta tvarka atestuoti kilnojamojo turto vertintojai. AB „Lietuvos draudimas“ turi teisę vertinti turtą ir kiekvienais metais atlieka savo darbuotojų atestaciją. Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiama situacija dėl savanoriškojo transporto priemonių draudimo santykių, todėl atsakovo argumentai dėl Taisyklių taikymo yra teisiškai nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas turtinės žalos, pasireiškusios automobilio apgadinimais dėl kelio važiuojamosios dalies defekto, atlyginimo, t. y. keliamas civilinės atsakomybės už žalą, patirtą dėl kelio, kaip inžinerinio statinio (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 str. 9 ir 11 d.), trūkumų, klausimas.

Bylos medžiaga nustatyta, kad draudikas, ištyręs aplinkybes, reikšmingas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, pagal turto draudimo sutartį (transporto priemonių draudimo liudijimas serija LD Nr. 94518724, TIA Nr. 179469618) 2011 m. kovo 17 d. į draudėjo UAB „SMS Consulting“ banko sąskaitą pervedė 1 608,02 Lt draudimo išmoką, lygią automobilio remonto išlaidoms, kurios buvo patirtos dėl 2011 m. kovo 12 d. draudžiamojo įvykio. Vadovaudamasi CK 6.1015 straipsniu, reglamentuojančiu draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), AB „Lietuvos draudimas“ 2011 m. liepos 19 d. pateikė Kauno miesto savivaldybės administracijai pretenziją Nr. R0001181985, tačiau atsakovas 1 360,40 Lt žalos, apskaičiuotos atskaičius 247,60 Lt nusidėvėjimą, jai neatlygino.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. liepos 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-992/2014 išaiškino, kad pagal statinių savininko (valdytojo) atsakomybę įtvirtinančio CK 6.266 straipsnio 1 dalį, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje numatytos aplinkybės, o 2 dalis nustato prezumpciją, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Šiame straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys; kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų; veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veiksmu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009; 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011; 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-57/2014). Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms.

Pažymėtina, jog šiame ginče Kauno miesto savivaldybė neneigia esanti gatvių, kurioms suteikti Pramonės prospekto ir Kovo 11-osios pavadinimai, savininkė (valdytoja) CK 6.266 straipsnio prasme, tačiau nesutinka, kad automobilio „VW Passat“ apgadinimai atsirado vairuotojai įvažiavus į įvardytų gatvių žiedinės sankryžos važiuojamojoje kelio dalyje buvusią vandens apsemtą duobę.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, apelianto atsisakymo atlyginti pareiškėjui žalą argumentus pripažįsta nepagrįstais. Apeliacinės instancijos teismas, nuodugniai ištyręs surinktą medžiagą, neabejoja tuo, kad 2011 m. kovo 14 d. transporto priemonės techninės apžiūros akte (žalos byla Nr. 1157629) nurodytos keičiamos (priekinės kairės pusės padanga) ir remontuojamos (priekinis kairės pusės ratlankis) dalys buvo deformuotos būtent dėl kelio važiuojamosios dalies asfalto dangos nelygumų. Kadangi atsakovas neįrodė, jog minėta žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 str. 1 d.), darytina išvada, kad būtent atsakovas, kaip inžinerinio statinio – kelio – savininkas, yra atsakingas už trečiojo suinteresuoto asmens patirtus neigiamus padarinius jam įvažiavus į duobę, nepažymėtą kelio ženklais ar aptvarais. Sprendžiant iš automobilio apgadinimų pobūdžio, pareiškėjo reikalaujama grąžinti draudimo išmokos suma, sumažinta išskaičiavus apdraustos transporto priemonės dalių nuvertėjimą dėl nusidėvėjimo, nėra aiškiai per didelė. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pakankamai išsamiai pasisakė dėl transporto priemonės priekinės ašies abiejų ratų padangų keitimo, pabrėždamas tai, kad tokia būtinybė buvo nulemta vėliau (po pirminės vizualios apžiūros) paaiškėjusių aplinkybių. Oro slėgio daviklio sugadinimas taip pat laikytinas paslėptu trukumu, kuris galėjo būti nustatytas tik automobilio remonto servise metu.

Taigi nesant įrodymų, kad draudikas (pareiškėjas), apskaičiuodamas draudimo išmokos dydį, netinkamai atliko Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo jam pavestas pareigas ar nesilaikė kitų šios srities norminių teisės aktų reikalavimų, Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimas, įpareigojantis atsakovą kompensuoti pareiškėjo 1 360,40 Lt nuostolį, yra teisėtas bei pagrįstas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 6 dalimi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas.

Kaip matyti iš 2013 m. spalio 11 d. sąskaitos už teisines paslaugas Nr. 229 ir 2013 m. spalio 16 d. mokėjimo nurodymo Nr. 96287 (b. l. 163, 164), pareiškėjo faktinės išlaidos, susijusios su atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą surašymu, sudaro 100 Lt, t. y. neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.11 punkte nustatytos maksimalios ribos, atitinka advokato Tado Dumbliausko suteiktos teisinės paslaugos turinį bei apimtį, todėl yra pagrindas jas priteisti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 45 straipsnio 2 dalimi, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės pareiškėjo akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ naudai 100 Lt (vieną šimtą litų) teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė