A-55-858/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-55-858/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02757-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. J. skundą atsakovams Vilniaus pataisos namams ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl nuobaudos panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 8–9), kuriuo prašė:

1) panaikinti Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) direktoriaus 2013 m. birželio 27 d. nutarimą Nr. 28-86(2) (toliau – ir 2013 m. birželio 27 d. nutarimas);

2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2013 m. liepos 9 d. sprendimą Nr. 2S-2939;

3) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, pareiškėjo naudai priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Vilniaus PN direktorius 2013 m. birželio 27 d. nutarimu nuteistajam skyrė nuobaudą už Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 1-ojo priedo 6 punkto reikalavimų pažeidimą. Nuteistasis T. J. nesutiko su skirta nuobauda ir kreipėsi į Kalėjimų departamentą, kuris 2013 m. liepos 9 d. sprendimu pareiškėjo skundo netenkino. Pareiškėjo netenkino toks sprendimas, todėl jį apskundė teismui.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad jis nesutinka su skirta nuobauda. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad rastas mobilus telefonas priklausė E. P., tačiau telefono įkroviklis buvo priskirtas pareiškėjo nuosavybei, nors tam jokių įrodymų nebuvo. Tyrimas atliktas šališkai, todėl paskirta nuobauda turi būti panaikinta. Nurodė, kad atliekant nuobaudą – 15 parų baudos izoliatoriuje – buvo draudžiama palaikyti socialinius ryšius su artimaisiais (rašyti laiškus, eiti į pasimatymus, skambinti telefonu), taip pat buvo draudžiama žiūrėti televizorių, dėl ko atitolo nuo informacijos, kuri būtina tęsiant nuteistojo reabilitaciją. Be to, baudos izoliatoriuje gretimoje kameroje pasikorė nuteistasis. Visa tai paveikė psichologiškai, kankina naktiniai košmarai, pradėjo naktimis kalbėti. Dėl paskirtos nuobaudos patyrė neturtinę žalą.

Atsakovas Vilniaus pataisos namai atsiliepimu (b. l. 28–30) į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad vadovaujantis surinkta tarnybinio tyrimo dokumentine medžiaga buvo padaryta išvada, kad tyrimo metu surinkta nepakankamai duomenų, įrodančių, kad bendrabučio kambaryje Nr. 8 kratos metu, rastu mobilaus ryšio telefonu „Nokia“ naudojosi nuteistieji T. J. ir E. P.. Tačiau buvo nustatyta, kad surinkta pakankamai duomenų įrodančių, kad nuteistajam T. J. priklauso mobiliojo ryšio telefono „Nokia“ įkroviklis, kuris kratos metu buvo rastas įjungtas į pareiškėjui priklausantį prailgintuvą po nuteistojo lova. Į tą patį prailgintuvą buvo įjungtas ir jo televizorius.

Apklausti gyvenamosios patalpos nuteistieji teigė, kad kiekvienas turi savo prailgintuvą ir pareiškėjo prailgintuvu niekada nesinaudojo. Tokiais savo veiksmais pareiškėjas pažeidė BVK 1-ojo priedo 6 punkto nuostatų reikalavimus. Pareiškėjas ne kartą pažeidė Vilniaus PN režimą ir jam skirta ne viena drausminė nuobauda. Šis faktas rodo, kad jam skiriamos nuobaudos neatlieka savo tikslų, pareiškėjas nepasitaiso. Dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą nurodė, kad toks reikalavimas gali būti tenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų:

Vilniaus PN neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp Vilniaus PN neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Iš pareiškėjo medicininių dokumentų matyti, kad nuo 2013 m. pavasario iki rudens, jam atliekant bausmę pataisos namuose, pareiškėjas į medikus kreipėsi 2 kartus.

Įrašų asmens sveikatos istorijoje dėl psichinės sveikatos sutrikimų, psichologinių problemų nėra. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog paskirta drausminė nuobauda įtakojo jo psichinę sveikatą. Atsakovo nuomone, Vilniaus PN administracija savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė, todėl nėra pagrindo svarstyti neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimą. Skundžiamas 2013 m. birželio 27 d. nutarimas priimtas atsižvelgiant į pažeidimo padarymo aplinkybes, laikantis teisės aktų reikalavimų, remiantis pateiktu pareigūno tarnybiniu pranešimu, nutarime nurodytos pareiškėjo pažeistų teisės aktų nuostatos.

Nuteistajam paskirta nuobauda yra adekvati padaryto nusižengimo sunkumui, todėl skundžiamų sprendimų panaikinti nėra pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas, prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu (b. l. 17–19) į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Vilniaus PN direktorius, atsižvelgdamas į padaryto pažeidimo aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus, vadovaudamasis BVK 142 straipsniu, skyrė pareiškėjui nuobaudą pagrįstai ir teisėtai. Pareiškėjo padarytas režimo reikalavimų pažeidimas tinkamai užfiksuotas su nuobaudos skyrimu susijusioje dokumentinėje medžiagoje, nuobauda skirta neviršijant įgaliojimų. Paskirta nuobauda yra adekvati padarytų režimo pažeidimų sunkumui ir pobūdžiui. Pareiškėjo 2013 m. liepos 1 d. skunde nebuvo pateikta jokių faktinių duomenų ir kitų aplinkybių bei argumentų, leidžiančių abejoti ir ginčyti 2013 m. birželio 27 d. nutarimo Nr. 28-86(2) pagrįstumą ir teisėtumą. Kalėjimų departamentas į pareiškėjo skundą atsakė laiku ir išsamiai, šį atsakymą pagrindė teisės normomis, nurodė apskundimo tvarką, todėl atsakymas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio įtvirtintus reikalavimus, yra motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas. Neturtinę žalą galima atlyginti tik tada, kai yra visos trys būtinosios civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos bei teisės pažeidimu padaryta žala. 2013 m. birželio 27 d. nutarimas ir Kalėjimų departamento sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, todėl negali būti tenkintinas pareiškėjo reikalavimas atlyginti jam patirtą neturtinę žalą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 20 d. sprendimu (b. l. 117–121) pareiškėjo T. J. skundą tenkino iš dalies.

Rėmėsi BVK 1 priedu, nustatė, kad Vilniaus PN direktoriaus budinčiojo padėjėjo M. V. tarnybiniame pranešime nurodoma, kad birželio 9 d., apie 8.00 val., nuteistųjų bendrabučio 8-ame kambaryje atlikus neplaninę kratą, po pareiškėjo lova buvo rastas mobilaus ryšio telefono „Nokia“ įkroviklis, kuris buvo įjungtas į elektros prailgintuvą, į kurį buvo įjungtas jo televizorius. Kiti nuteistieji naudojasi savo prailgintuvais. Pareiškėjas T. J. 2013 m. birželio 10 d. rašytiniame pasiaiškinime nurodė, kad 2013 m. birželio 9 d., apie 8.00 val., ryte, kratos metu po jo lova buvo rastas įjungtas įkroviklis ir po jo spintele buvo rastas mobilaus ryšio telefonas. Kokiu būdu rasti daiktai atsidūrė jis nežino ir patvirtino, kad minėtus daiktus turėjo 12-ojo būrio nuteistasis E. P., kuris vėlai vakare buvo pasilenkęs prie jo lovos ir kažką darė. Papildomai pareiškėjas paaiškino, kad jis matė, kaip rastu minėtu telefonu naudojosi nuteistasis E. P.. Kai pareigūnai atėjo daryti kratos, jis dar miegojo. Nuteistasis E. P. 2013 m. birželio 10 d. rašytiniame pasiaiškinime nurodė, kad rastas mobiliojo ryšio telefonas „Nokia“ priklauso jam. Telefoną įjungė įkrauti ir pakišo po spintele prie nuteistojo pareiškėjo lovos, kur jį ir surado pareigūnai. Teismui pateikti Vilniaus PN vidaus tyrimo skyriaus pareigūno surašyti protokolai, kuriuose nurodoma, jog keli nuteistieji jam aiškino, jog rastas įkroviklis priklauso pareiškėjui, jog mobilaus ryšio telefonu naudojasi ir pareiškėjas ir P.. Tokias aplinkybes nuteistieji nurodė žodžiu, o raštu parašyti atsisakė. 2013 m. birželio 25 d. Vilniaus PN Vidaus tyrimų skyrius surašė tarnybinio tyrimo išvadą, kurioje nurodoma, kad E. P. 2013 m. birželio 10 d. paleistas į laisvę. Konstatuojama, kad įrodyta, jog telefono įkroviklis priklauso pareiškėjui. Dėl šio pažeidimo pareiškėją už BVK 1-ojo priedo 6 punkto reikalavimų pažeidimus siūloma nubausti pataisos namų direktoriaus teisėmis. Vilniaus PN direktorius, vadovaudamasis BVK 142 straipsniu, 2013 m. birželio 27 d. nutarimu skyrė pareiškėjui 15 parų bausmės izoliatoriuje už tai, kad padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą numatytą BVK 1-ojo priedo 6 punkte. Kalėjimų departamentas 2013 m. liepos 7 d. sprendime nurodė, kad paskirta nuobauda adekvati padaryto režimo pažeidimo sunkumui ir pobūdžiui, todėl nuobaudos naikinti nėra pagrindo.

Kratos metu radus telefoną po lova, pareiškėjas teikė paaiškinimą. Po pareiškėjo paaiškinimą teikė ir P.; pastarasis patvirtino, kad jam priklausantį telefoną buvo pajungęs pasikrauti po pareiškėjo lova. Dėl kroviklio savo paaiškinime P. nieko nenurodė, tačiau ir pareigūnai, kurie atliko tyrimą ir skaitė paaiškinimą, žinodami, kad pareiškėjas tvirtina, jog įkroviklis priklauso P., pastarajam klausimų dėl šios aplinkybės neuždavė ir šių detalių nesiaiškino. Vidaus tarnybos pareigūno protokolai, kuriuose nurodoma, kad nuteistieji žodžiu patvirtino matę, jog pareiškėjas kartais atsinešdavo P. telefoną ir juo naudojosi, nieko neįrodo dėl įkroviklio priklausomumo. Pareiškėjas neigė, kad įkroviklis ir telefonas priklauso jam, o pataisos namų administracijos darbuotojai, tai žinodami, tyrimo metu šios aplinkybės nesiaiškino. Kokių nors konkrečių duomenų, kurie patvirtintų padarytas išvadas, kad įkroviklis priklauso pareiškėjui, nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ši aplinkybė neįrodyta ir nuobauda paskirta nepagrįstai.

Pripažinęs, kad įkroviklio priklausomumo pareiškėjui faktas neįrodytas, Vilniaus PN direktoriaus 2013 m. birželio 27 d. nutarimą ir Kalėjimų departamento 2013 m. liepos 9 d. sprendimą panaikino.

Pareiškėjas taip pat teismo prašė priteisti 10 000 Lt neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi VAĮ 42 straipsnio 1 dalimi, CK 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalimis ir nustatė, kad neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 bei 2009 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-95/2009 bei CK 6.250 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nepagrįstos nuobaudos atlikimo metu pareiškėjas jautė skriaudą, nepatogumus, patyrė dvasinius išgyvenimus. Pagrįstos pretenzijos dėl neturtinės žalos padarymo. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad 2013 m. rugpjūčio 1 d. nuteistojo psichologinė būsena stabili, nuteistasis motyvuotas, medicininiuose dokumentuose įrašų apie pareiškėjo pablogėjusią sveikatos būklė, psichologinę būsena, nėra. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių medicininių dokumentų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui buvo reikalinga specialistų pagalba, vaistai, medicininis gydymas dėl pablogėjusios sveikatos būklės, psichologinės būsenos. Įvertinęs visas aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas priteisė pareiškėjui 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

III. Atsakovai Vilniaus pataisos namai, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, apeliaciniu skundu (b. l. 134–137) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 20 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde nurodo tas pačias faktines aplinkybes kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai paaiškina, kad faktas, jog E. P. prisipažino, kad telefonas priklauso jam, nėra neginčijamu pareiškėjo nekaltumo įrodymu. Pirmosios instancijos teismui pateikta įrodymų, kuriuose teigiama, kad mobiliojo ryšio telefonu naudojosi abu nuteistieji. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 20 d. sprendimu tinkamai įvertino vidaus tarnybos pareigūnų protokolus, kuriuose nurodyta, kad nuteistieji žodžiu patvirtino matę, jog pareiškėjas naudojosi telefonu.

Esant šioms aplinkybėms darytina išvada, jog pareiškėjas pažeidė bausmės atlikimo režimo reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendime nurodė, kad pažeidimo faktui nustatyti, būtina įrodyti daikto priklausomumą pareiškėjui. Byloje nėra reikšminga, kam daiktas priklausė nuosavybės teise, nes pažeidimui konstatuoti pakanka, jog daiktą turėjo ir juo naudojosi pareiškėjas (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1024-331/2013). Byloje nustatyta, jog pareiškėjas naudojosi telefonu ir jo priklausiniu – mobilaus ryšio įkrovikliu, o telefono ir įkroviklio priklausomumo (nuosavybės teisės) faktas neturi įtakos skiriant nuobaudą.

Atkreiptinas dėmesys, jog E. P. prisiėmė atsakomybę, norėdamas nuo nuobaudos apsaugoti pareiškėją, kadangi nuo 2013 m. birželio 10 d. E. P. buvo paleistas į laisvę, atlikęs paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BVK 173 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų, esančių pataisos namų vaikų namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d.

įsakymu Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“, 65 ir 67 punktais, ginčo situacijoje Vilniaus pataisos namuose nuteistajam T. J. buvo paskirta miegamoji vieta bei asmeninių daiktų laikymo spintelė prie lovos. Miegamosios vietos paskyrimas nuteistajam reiškia ne tik užtikrintą galimybę ja naudotis, tačiau kartu ir paties nuteistojo pareigą rūpintis jam paskirtos miegamosios vietos tvarka. Pažeidimui konstatuoti pakanka, kad pareigūnams tikrinant telefono įkroviklį jie rado po pareiškėjui priklausančia miegamąja lova ir įjungtą į pareiškėjui priklausantį prailgintuvą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliaciniu skundu (b. l. 130–132) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 20 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde nurodo tas pačias faktines aplinkybes kaip ir atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui. Papildomai paaiškina, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 20 d. sprendimu nustatė, kad pareiškėjas naudojosi telefonu, tai patvirtina vidaus tarnybos pareigūno protokolai, kuriuose nurodyta, kad nuteistieji žodžiu patvirtino matę, jog pareiškėjas naudojosi telefonu. Esant šioms aplinkybėms darytina išvada, jog pareiškėjas pažeidė bausmės atlikimo režimo reikalavimus.

Byloje nėra reikšminga, kam daiktas priklausė nuosavybės teise, nes pažeidimui konstatuoti pakanka, jog daiktą turėjo ir juo naudojosi pareiškėjas (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-1024-331/2013). Byloje nustatyta, jog pareiškėjas naudojosi telefonu, o telefono priklausomumo (nuosavybės teisės) faktas neturi įtakos skiriant nuobaudą. Esant šioms aplinkybėms nustačius, kad nėra reikšminga, kam daiktas priklausė, bei įrodyta, jog pareiškėjas naudojosi telefonu, darytina išvada, jog nuobauda pagrįstai skirta pareiškėjui.

Pareiškėjas T. J. pateikė atsiliepimą į atsakovo Vilniaus pataisos namų apeliacinį skundą (b. l. 143–145) kuriuo prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog atsakovo apeliaciniame skunde pateikti argumentai yra nepagrįsti rašytiniais įrodymais. Pareiškėjas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis bei argumentais ir mano, kad teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Pareiškėjas T. J. pateikė atsiliepimą į trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą (b. l. 146–147) kuriuo prašo trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą paaiškina, kad trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniame skunde formaliai nurodė teisės aktų nuostatas, pateikė pareiškėją šmeižiančią informaciją, nes nei pirmosios instancijos teismas, nei Vilniaus PN pareigūnai nenustatė, jog mobilusis telefonas, rastas kratos metu, priklauso pareiškėjui. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-95/2009 ir nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą, tinkamai įvertino pareiškėjo patirtas pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę bei kitas bylai svarbias aplinkybes, vadovavosi sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013 m. birželio 27 d. nutarimo Nr. 28-86(2), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 9 d. sprendimo Nr. 2S-2939 teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo T. J. prašomos priteisti 10 000 Lt (2 896, 20 Eur) neturtinės žalos.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, panaikino skundžiamus aktus ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 500 Lt (144,81 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Pateiktais apeliaciniais skundais proceso šalys nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir pažymi, kad teismas iš esmės netinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualų teisinį reguliavimą, neteisingai vertino ginčo aplinkybes, taigi nagrinėjamoje byloje, be kita ko, yra keliamas teismo atlikto įrodymų vertinimo klausimas.

Teisėjų kolegija, prieš pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo, pabrėžia, jog pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateiktuose atsiliepimuose prašė suteikti jam galimybę dalyvauti teismo posėdyje (b. l. 143-147), tačiau net ir vertinant šį prašymą kaip prašymą nagrinėti administracinę bylą žodinio proceso tvarka, ji tokio būtinumo nenustatė. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą bei pareiškėjo pateiktą prašymą, tai, kad pareiškėjas pateikto prašymo nepagrindė, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, be to, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliacinio proceso metu jos turėjo visas galimybes pasinaudoti turimomis procesinėmis teisėmis (teikti paaiškinimus, įrodymus ir kt.) (ABTĮ 51, 53 str.). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes administracinė byla apeliacinėje instancijoje nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.

Vertindama priimtą pirmosios instancijos teismo sprendimą teisėjų kolegija pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju administracinėje byloje ginčas iš esmės kyla dėl to, ar pareiškėjui nuobauda uždaryti jį į baudos izoliatorių 15 parų pagrįstai buvo skirta už Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (2013 m. sausio 1 d. redakcija) (toliau – ir BVK) 1 priedo 6 punkto reikalavimų pažeidimą, t. y. kad pareiškėjas 2013 m. birželio 9 d. galimai padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, nes kratos metu buvo rastas ir paimtas mobilaus ryšio telefono įkroviklis ir tarnybinio tyrimo metu nustatyta, kad jis priklauso pareiškėjui (b. l. 23).

Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad įkroviklio priklausomumo pareiškėjui faktas neįrodytas, skundžiamus aktus panaikino, tuo tarpu apeliaciniuose skunduose su tokia teismo išvada nesutinkama ir iš esmės nurodoma, kad pareiškėjas naudojosi telefonu ir jo priklausiniu – mobilaus ryšio įkrovikliu, o telefono ir įkroviklio priklausomumo (nuosavybės teisės) faktas neturi įtakos skiriant nuobaudą. Pažymima, jog pažeidimui konstatuoti pakanka to, kad draudžiamą turėti daiktą turėjo ir juo naudojosi pareiškėjas. Taigi šiuo atveju ginčas iš esmės pirmiausiai kyla dėl nurodyto aspekto teisinio vertinimo.

Kiek tai susiję su ginčo situacijai aktualiu teisiniu reguliavimu ir jo aiškinimu, teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad pagal BVK nuostatas bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Nuteistų asmenų teisių bei laisvių suvaržymus nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, nuteistojo elgesys yra varžomas tam tikrais draudimais arba pareigomis. Bausmės vykdymo institucijos arba pareigūnai gali veikti tik įstatymų nustatytais būdais ir priemonėmis, privalo laikytis bausmių vykdymo teisėtumo principo, tuo tarpu nuteistieji privalo vykdyti įstatymų reikalavimus, laikytis jiems nustatytų elgesio taisyklių, vykdyti bausmės vykdymo institucijos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus. Nesilaikant numatytų reikalavimų asmenims gali būti taikoma atsakomybė.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad BVK 142 straipsnyje numatyta būtent tokia nuteistųjų atsakomybė už laisvės atėmimo bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą. Ši atsakomybė yra specialios rūšies drausminė atsakomybė, kuri taikoma tik laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, todėl sprendžiant dėl nuobaudų, numatytų BVK 142 straipsnyje, paskyrimo pagrįstumo bei teisėtumo, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti nustatyta, ar nuteistojo veikoje yra atitinkamo nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti surinkti įrodymai, galintys patvirtinti, ar paneigti nusižengimo faktą, nuteistojo kaltę, kitus nusižengimo sudėties elementus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2010). Šiuo konkrečiu atveju vertintina, ar surinkti įrodymai patvirtina pareiškėjui skirtos nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą.

Kiek tai susiję su pareiškėjui inkriminuotu reikalavimų nesilaikymu, pažymėtina, jog BVK 112 straipsnio, numatančio pataisos įstaigų režimą ir pagrindinius jo reikalavimus, 4 dalis numato, kad nuteistiesiems, išskyrus šio kodekso 91 ir 152 straipsniuose numatytus atvejus, draudžiama turėti su savimi šio kodekso 1 priede nurodytų daiktų ir reikmenų. Rasti nuteistųjų pataisos įstaigoje turimi pinigai ir vertingi daiktai motyvuotu pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu paimami ir perduodami į pataisos įstaigos socialinės paramos nuteistiesiems fondą. Reikmenys, kuriais naudotis nuteistiesiems uždrausta, paimami ir, atsižvelgiant į jų pobūdį bei įsigijimo aplinkybes, pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles perduodami saugoti, kol nuteistasis bus paleistas iš pataisos įstaigos, arba sunaikinami. BVK 1 priedas numato daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, sąrašą, jo 6 punkte numatant, kad tarp tokių daiktų patenka ir garso, vaizdo įrašymo prietaisai, telefonai (jų dalys ir priedai) ir kitos elektroninio ryšio priemonės. Šis draudimas siejamas su tuo, kad nuteistųjų teisę skambinti telefonu turi užtikrinti pataisos įstaigų administracija ir tam naudojamos pataisos namuose įrengtos ryšio priemonės ir atitinkamai įstatymai draudžia nuteistiesiems turėti telefonus (jų dalis ir priedus) ir kitas elektroninio ryšio priemones (BVK 1 priedo 6 p.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, sistemiškai aiškinant BVK 112 straipsnio 4 dalį, BVK 1 priedą, matyti, kad draudžiama su savimi turėti įvardintus daiktus, jais naudotis ir šiuo atveju padaryto pažeidimo nepašalina tai, kad asmuo tik laikinai naudojasi draudžiamu daiktu ar jis jam nepriklauso nuosavybės teise. Pažeidimo padarymui konstatuoti iš esmės užtenka, kad draudžiamą daiktą turėjo, juo naudojosi atitinkamas subjektas.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste taip pat akcentuotina, jog, vertinant pareiškėjui skirtos nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą atsižvelgtina būtent į skiriant nuobaudą konstatuotą įtvirtintų reikalavimų nesilaikymą. Šiuo atveju pareiškėjas buvo baustas dėl to, kad kratos metu buvo rastas ir paimtas mobiliojo telefono įkroviklis ir tyrimo metu buvo nustatyta, kad jis priklauso pareiškėjui, taigi, kaip matyti, pareiškėjas nebuvo baustas už naudojimąsi rastu telefonu. Atitinkamai, taikant ir sprendžiant dėl pareiškėjui skirtos nuobaudos negali būti keičiamas ar plečiamas pažeidimas, jo pobūdis, už kurį buvo skirta nuobauda (b. l. 23). Taigi spręstinas klausimas dėl reikalavimų nesilaikymo tik tiek kiek tai susiję su rastu įkrovikliu ir nevertintini apeliacinių skundų argumentai dėl pareiškėjo naudojimosi rastu mobiliuoju telefonu.

Pasisakydama dėl byloje esančių įrodymų vertinimo sprendžiant dėl nurodyto galimai padaryto pažeidimo teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad administracinei bylai reikšmingos faktinės aplinkybės nustatytinos įvertinant byloje esančius įrodymus pagal taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnyje. Šioje teisės normoje nurodyta, kad įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.); minėti faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.). Taigi byloje esantys pareigūnų tarnybiniai pranešimai, kitų nuteistųjų, paties pareiškėjo paaiškinimai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje administracinėje byloje ir įvertintini pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles. Pagal jas jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Aiškindama šias nuostatas teisėjų kolegija pažymi, kad nuoroda į būtinumą visapusiškai, išsamiai ir objektyviai nagrinėti bylos aplinkybes, be kita ko, suponuoja galimybę teismui įvertinti įrodymus ir jų patikimumo aspektu. Pabrėžtina, kad tai yra būtina teismui aptariant byloje esančių įrodymų tarpusavio prieštaravimus ir juos pašalinant.

Nagrinėjamam ginčui aktualus rastas mobiliojo telefono įkroviklis patenka į Daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems sąrašą (BVK 1 priedo 6 p.) ir šiuo atveju ginčo nekyla dėl to, kad jis buvo rastas po pareiškėjo lova (b. l. 24-25), įjungtas į pareiškėjui priklausantį prailgintuvą, kuriuo iš esmės naudojasi tik pareiškėjas, be to, buvo į jį buvo įjungtas ir pareiškėjui priklausantis televizorius (b. l. 24-25). Toje pačioje kameroje kalintys asmenys patvirtino, kad jie turi savo prailgintuvus ir nesinaudoja pareiškėjui priklausančiu prailgintuvu (b. l. 48). Kita vertus, kaip matyti, pareiškėjas 2013 m. birželio 10 d. rašytiniame pasiaiškinime nurodė, kad 2013 m. birželio 9 d., apie 8.00 val., ryte, kratos metu po jo lova buvo rastas įjungtas įkroviklis ir po jo spintele buvo rastas mobilaus ryšio telefonas, kokiu būdu rasti daiktai atsidūrė jis nežino ir patvirtino, kad minėtus daiktus turėjo 12-ojo būrio nuteistasis E. P., kuris vėlai vakare buvo pasilenkęs prie jo lovos ir kažką darė (b. l. 39). Papildomai pareiškėjas paaiškino, kad jis matė, kaip rastu minėtu telefonu naudojosi nuteistasis E. P.. Nuteistasis E. P. 2013 m. birželio 10 d. rašytiniame pasiaiškinime nurodė, kad birželio 9 d., apie 8.00 val. nuteistųjų bendrabučio kambaryje Nr. 8, kuriame jis gyvena, buvo atlikta krata, kurios metu buvo rastas mobiliojo ryšio telefonas „Nokia“, kuris jam priklauso. Nurodė, jog jis telefoną įjungė įkrauti ir pakišo po spintele prie pareiškėjo lovos, kur telefoną ir surado pareigūnai (b. l. 38). Taigi, kaip matyti, E. P. naudojosi įkrovikliu, tuo tarpu byloje nėra duomenų, kad juo būtų naudojęsis, jį turėjęs ir pareiškėjas. Pažymėtina, jog Vilniaus pataisos namų vidaus tyrimo skyriaus pareigūno protokolai, kuriuose nurodoma, kad nuteistieji žodžiu patvirtino matę, jog pareiškėjas kartais atsinešdavo E. P. telefoną ir juo naudojosi, nieko nenurodo dėl jo naudojimosi įkrovikliu, o būtent už tai jam buvo skirta nuobauda (b. l. 44-46). Atitinkamai, ši aplinkybė nebuvo įvertinta, nebuvo pagrįsta byloje esančiais įrodymais. Be to, pastebėtina, jog būtent E. P. nurodė, kad jis įjungė įkroviklį po pareiškėjo lova, kur jis buvo surastas (b. l. 38).

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad šiuo atveju Vilniaus pataisos namų pareigūnų, nuteistųjų paaiškinimai dėl esminių įvykio aplinkybių sutampa tarpusavyje, yra nuoseklūs, logiški, atitinka rašytinę bylos medžiagą. Nenustatyta, kad įvardinti subjektai dėl kokių nors priežasčių būtų suinteresuoti kitaip nurodyti ginčui spręsti reikšmingas aplinkybes. Atitinkamai, nėra pagrįsto pagrindo abejoti Vilniaus pataisos namų pareigūnų, nuteistųjų paaiškinimų nuoseklumu, nešališkumu, todėl jie vertinami kaip objektyvūs.

Be to, pastebėtina, jog argumentai, kad pareiškėjas ne kartą pažeidė Vilniaus pataisos namų režimą ir jam skirta ne viena drausminė nuobauda, savaime negali būti vertinami nei kaip paneigiantys, nei kaip patvirtinantys faktą dėl šiuo konkrečiu atveju pareiškėjui skirtos nuobaudos pagrįstumo ir teisėtumo. Taigi sprendžiant pareiškėjui skirtos nuobaudos pagrįstumo, teisėtumo klausimą įvardintas aspektas nėra aktualus.

Dėl nurodytų aplinkybių visumos vertintina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui nepagrįstai buvo skirta nuobauda ir pagrįstai šioje dalyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2013 m. birželio 27 d. nutarimas ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2013 m. liepos 9 d. sprendimas yra neteisėti, nepagrįsti bei juos panaikino.

Kiek tai susiję su pareiškėjo prašoma priteisti neturtine žala, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą siejo su įvardintos nuobaudos atlikimu, kad atliekant nuobaudą – 15 parų baudos izoliatoriuje – jam buvo draudžiama palaikyti socialinius ryšius su artimaisiais (rašyti laiškus, eiti į pasimatymus, skambinti telefonu), taip pat buvo draudžiama žiūrėti televizorių, dėl ko jis atitolo nuo informacijos, kuri būtina tęsiant jo reabilitaciją, be to, baudos izoliatoriuje gretimoje kameroje pasikorė nuteistasis, ir jis atitinkamai dėl šių neteisėtų veiksmų patyrė žalą.

Teisėjų kolegija, vertindama pateiktą pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, visų pirma pabrėžia, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę.

Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Kaip minėta, šiuo atveju pareiškėjas neturtinę žalą kildina būtent iš pirmiau minėtos nuobaudos skyrimo fakto. Pažymėtina, jog nuobaudos – uždaryti nuteistąjį į baudos izoliatorių – vykdymą reglamentuoja BVK 144, 146 straipsniai ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (2012 m. liepos 1 d. redakcija) (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), XXXV skyrius.

BVK 146 straipsnis reguliuoja nuteistųjų laikymo sąlygas baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose ir numato, kad nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų su spauda, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškų, taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama naudotis stalo žaidimais, televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais, radijo imtuvais bei kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomiems nuteistiesiems leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, jiems leidžiama kasdien vieną valandą pasivaikščioti (BVK 146 str. 2 d.).

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 210 punktas taip pat numato, kad nuteistiesiems, uždaromiems į baudos arba drausmės izoliatorių ar į karcerį, neleidžiama su savimi imti maisto produktų ir asmeninių daiktų, išskyrus nutarimo dėl nuobaudos skyrimo kopiją, vokus, pašto ženklus, rašymo priemonę ir popierių, rūkalus, degtukus ir vienkartinius žiebtuvėlius, rankšluostį, muilą, dantų pastą, dantų šepetėlį, plastmasines šukas, nosinę (moterims – būtinus higienos reikmenis). Šiems daiktams laikyti kamerose ant sienų įrengiamos lentynėlės. Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti uždarytų nuteistųjų asmeninių daiktų, atiduotų saugoti į sandėlį, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką. Maisto produktai perduodami saugoti į sandėlį ir nuteistiesiems grąžinami atlikus nuobaudą. Greitai gendantys maisto produktai įdedami į šaldytuvą. Jeigu dėl natūralių sąlygų maisto produktai sugenda, jie, dalyvaujant nuteistajam, sunaikinami. Apie tai surašomas aktas, kuris, nuteistajam pasirašius, įsiuvamas į jo asmens bylą.

Taigi šiuo atveju pagrįstai pareiškėjas nurodė, jog, nepagrįstai uždarius jį į baudos izoliatorių 15 parų (b. l. 23), jam buvo taikomi apribojimai, buvo draudžiama palaikyti socialinius ryšius su artimaisiais (rašyti laiškus, eiti į pasimatymus, skambinti telefonu), taip pat buvo draudžiama žiūrėti televizorių.

Pasisakydama dėl neturtinės žalos fakto nustatymo teisėjų kolegija pažymi, kad administracinėje byloje nustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumas savaime nesuponuoja tokio fakto atsiradimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2219/2013). Tam, kad tam tikri valstybės valdžios institucijos asmens atžvilgiu padaryti veiksmai (neveikimas) būtų pakankamu pagrindu konstatuoti pinigais įvertintinos neturtinės žalos asmeniui atsiradimą, kiekvienu konkrečiu atveju teismui yra būtina įvertinti neteisėtų veiksmų pobūdį, jų mastą ir įtaką asmeniui ta prasme, ar tokie (neteisėti) veiksmai CK 6.250 straipsnio taikymo prasme būtų pripažinti neabejotinu pagrindu konstatuoti, kad dėl tokių neteisėtų veiksmų asmuo patyrė šio straipsnio 1 dalyje nurodytą neigiamą poveikį (fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sukrėtimą, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kt.). Be to, ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis teismų praktikoje pripažįstamas neturtine žala. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją sukeliantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kitus kriterijus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007).

Nagrinėjamu atveju, įvertinusi administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui tuo aspektu, kad pareiškėjas dėl nepagrįstos nuobaudos atlikimo metu taikomų suvaržymų jautė skriaudą, nepatogumus, patyrė dvasinius išgyvenimus. Kita vertus, administracinėje byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad dėl patirtų nepatogumų, išgyvenimų pareiškėjui būtų prireikę vaistų, kad jis būtų kreipęsis į medikus, taigi dvasiniai sukrėtimai nebuvo tokie dėl kurių būtų reikalinga medicininė pagalba bei konsultavimas pas atitinkamos srities specialistus. Administracinėje byloje esanti medžiaga patvirtina, kad 2013 m. rugpjūčio 1 d. nuteistojo psichologinė būsena buvo stabili, nuteistasis buvo motyvuotas (b. l. 51), be to, medicininiuose dokumentuose įrašų apie pareiškėjo pablogėjusią sveikatos būklę, psichologinę būseną nėra pateikta (b. l. 56-58, 59-70). Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjas baudos izoliatoriuje buvo pakankamai neilgą laiką, t. y. 15 parų. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, pažeidimo trukmę, neteisėtų veiksmų pobūdį vertintina, kad pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis laikytinas tinkama satisfakcija dėl pareiškėjo patirtos žalos. Be to, atsižvelgusi į tai, kad pateiktuose apeliaciniuose skunduose nėra nurodyta papildomų pagrįstų argumentų, leidžiančių mažinti priteistos žalos dydį, teisėjų kolegija neturi pagrindo nurodytas aplinkybes vertinti kitaip ir (ar) mažinti pareiškėjui priteistą neturtinę žalą.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes, todėl priimtas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str.). Dėl šių priežasčių apeliaciniai skundai atmestini ir skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovų Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys