A-177-602/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-177-602/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00772-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių skyriui ir tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, G. G. dėl reikalavimo ir sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas akcinė bendrovė „ORLEN Lietuva“ (toliau – ir AB „ORLEN Lietuva“, pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą dėl Valstybinės darbo inspekcijos Telšių skyriaus (toliau – ir atsakovas) vyriausiosios darbo inspektorės 2013 m. kovo 14 d. reikalavimo pašalinti pažeidimus Nr. R1 0429-0849 (toliau – ir Reikalavimas) panaikinimo, vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus pavaduotojo, atliekančio vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus funkcijas, priimto sprendimo dėl AB „ORLEN Lietuva“ 2013 m. balandžio 4 d. skundo (toliau – ir Sprendimas) panaikinimo.

Paaiškino, kad pareiškėjas 2013 m. kovo 14 d. gavo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VDI) teritorinio skyriaus reikalavimą pašalinti pažeidimus Nr. R1 0429-0849, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas, surašydamas 2013 m. vasario 11 d. nelaimingo atsitikimo tyrimo aktą, užpildė neteisingos formos (N-2) aktą. Buvo įpareigotas iki 2013 m. balandžio 4 d. atlikti pakartotinį nelaimingo atsitikimo darbe tyrimą ir surašyti tinkamos formos aktą – N-1. Reikalavime konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, 42 straipsnio 3 dalį bei Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1118 (toliau – ir Nuostatai), 8.2. punktą, 56.2 punktą. Dėl Reikalavimo panaikinimo pareiškėjas pateikė skundą VDI vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui. 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu dėl AB „ORLEN Lietuva“ 2013 m. balandžio 4 d. skundo, pareiškėjo skundas atmestas, Reikalavimas nepakeistas.

Pareiškėjas nurodė, kad 2013 m. vasario 4 d. bendrovėje įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu pareiškėjo darbuotojai G. G. (toliau – ir darbuotoja) lūžo uodegikaulis bei buvo sumušta nugaros apatinė dalis ir dubuo. Nelaimingo atsitikimo tyrimo metu nustatyta, kad darbuotoja 2013 m. vasario 4 d. kartu su kolega (jo automobiliu) vyko į darbą iš gyvenamosios vietos. Apie 7.50 val. atvažiavo į aikštelę, esančią prie pastato (duomenys neskelbtini), sustojo, darbuotoja išlipo. Pradėjusi eiti link įėjimo į pastatą, darbuotoja paslydo, griuvo ir susitrenkė nugarą bei dubens sritį. Darbuotoja dėl susitrenkimo kreipėsi į sveikatos priežiūros įstaigą, kur jai buvo nustatytas nugaros apatinės dalies ir dubens sumušimas bei uodegikaulio lūžis. Taip pat tyrimo metu nustatyta, kad aikštelė vietomis buvo apledėjusi (išvakarėse aikštelė buvo šlapia ir telkšojo balos), padengta plonu sniego sluoksniu (naktį buvo apie -30 šalčio ir snyguriavo), todėl nesimatė, kad po sniegu buvo ledas). Pažymėjo, kad nelaimingo atsitikimo metu darbuotojos darbo laikas dar nebuvo prasidėjęs (7.50 val.), darbuotoja tuo metu nevykdė jokių darbo funkcijų. Iš esmės ginčas su atsakovu kilo dėl nelaimingo atsitikimo kvalifikavimo bei jo įforminimo, t. y. nelaimingas atsitikimas įvyko darbe, kai tokiu atveju surašomas N-1 formos aktas, ar nelaimingas atsitikimas įvyko pakeliui į darbą ar iš darbo, kai tokiu atveju surašomas N-2 formos aktas. Pareiškėjo manymu, aptariamu atveju nelaimingas atsitikimas įvyko pakeliui į darbą.

Nurodė Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 20 dalį, kurioje nelaimingas atsitikimas darbe apibrėžiamas kaip įvykis darbe, įskaitant eismo įvykį darbo laiku, nustatyta tvarka ištirtas ir pripažintas nelaimingu atsitikimu darbe, kurio padarinys – darbuotojo trauma (lengva, sunki, mirtina). Nelaimingas atsitikimas turi būti ištirtas vadovaujantis Nuostatais. Nuostatų 8 punktas numato atvejus, kai įvykus nelaimingam atsitikimui, susijusiam su darbu, turi būti surašomas N-1 formos aktas. Pažymėjo, kad nė vienas Nuostatų 8 punkte nurodytų atvejų, kuriems esant turėtų būti surašomas N-1 formos aktas, netinka ginčijamo nelaimingo atsitikimo atveju. Pažymėjo, kad pagrindinės darbuotojos darbo priemonės – kompiuteris ir susijusi technika, kanceliarinės priemonės ir pan. Iš nelaimingo atsitikimo tyrimo akto matyti, kad nenustatyta, jog darbuotoja nelaimingo atsitikimo metu būtų tvarkiusi darbo priemones ar kitaip jomis naudojusis.

Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje darbo vieta apibrėžiama kaip vieta, kurioje asmuo dirba darbo sutartyje sulygtą darbą arba atlieka viešojo administravimo funkcijas. Iš nelaimingo atsitikimo tyrimo metu surinktos medžiagos (2012 m. rugsėjo 12 d. darbo sutarties priedo Nr. 12) matyti, kad darbuotojos darbo sutartimi sulygta darbo vieta – bendrovės prekybos jūra skyrius, esantis administraciniame pastate, adresu (duomenys neskelbtini), kurios darbuotoja nelaimingo atsitikimo metu nebuvo pasiekusi. Įvertinus aukščiau nurodytas nelaimingo atsitikimo aplinkybes, pirmosios Nuostatų 8.2. punkte nurodytos sąlygos aspektu, darytina išvada, kad aptariamas nelaimingas įvykis neatitinka pirmosios Nuostatų 8.2. punkto nurodytos sąlygos, t. y. darbuotoja nelaimingo atsitikimo metu nesirengė darbui, netvarkė darbo vietos ar/ ir darbo priemonių. Vertinant, ar nelaimingas atsitikimas atitiko antrąją Nuostatų 8.2 punkto nurodytą sąlygą, svarbu nustatyti, ar nelaimingo atsitikimo metu darbuotojos atlikti veiksmai susiję su darbu, bei ar šie veiksmai buvo atliekami darbo vietoje, įmonės patalpose, ar teritorijoje. Darbuotojos darbas bendrovėje detaliai aprašytas jos pareiginiuose nuostatuose. Juose numatyta, kad darbuotoja bendrovėje eina (duomenys neskelbtini) pareigas, šių pareigų tikslas – spręsti klausimus ir atlikti jo kompetencijai priskirtas užduotis koordinuojant veiklą ir užtikrinant jūrinės prekybos efektyvų darbą rengiant sutartis, instrukcijas, prižiūrint duomenų bazes ir laiku teikiant ataskaitas bei informaciją suinteresuotoms bendrovės tarnyboms ir pirkėjams (klientams). Iš nelaimingo atsitikimo tyrimo metu surinktos medžiagos nematyti, kad darbuotoja nelaimingo atsitikimo metu būtų atlikusi veiksmus, susijusius su jos darbu.

Iš atsakovo pozicijos matyti, jog įforminant nelaimingo atsitikimo aktus N-1 ar N-2 konstatuotina darbdavio atsakomybė, t. y. jei nelaimingas atsitikimas įvyko toje vietoje, kurios saugumą darbdavys galėjo užtikrinti, turėtų būti pildomas N-1 formos aktas, o tuo atveju, kai nelaimingas atsitikimas įvyko tokioje vietoje, kurioje darbdavys negalėjo užtikrinti saugių sąlygų, nelaimingas atsitikimas forminamas N-2 formos akte. Pareiškėjo manymu, teisės aktų aiškinimas bei taikymas yra ydingas, kadangi nė viename iš susijusių teisės aktų nėra nurodyta, kad nelaimingo atsitikimo tyrimo aktu turi būti nustatyta darbdavio atsakomybė. Priešingai, Nuostatų 7 punkte numatyta, kad ištyrus nelaimingą atsitikimą, nustatomas jo ryšys su darbu ir surašomas N-1 formos nelaimingo atsitikimo darbe aktas arba N-2 formos nelaimingo atsitikimo darbe aktas.

Atsakovas Valstybinės darbo inspekcijos Telšių skyrius su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad darbdavys, spręsdamas įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos klausimus, planuodamas ir įgyvendindamas prevencines priemones, remiasi pagrindine Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 straipsnyje nurodyta darbdavio pareiga, t. y. sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais. Nelaimingi atsitikimai darbe tiriami vadovaujantis Nuostatais. Nuostatų 8.9. ir 10. punktuose (išskyrus 10.2) išvardyi atvejai, kai ištyrus nelaimingą atsitikimą darbe surašomas N-1 formos aktas. Nuostatų 11 punkte – atvejai, kai surašomas N-2 formos aktas. N-1 formos aktas surašomas tais atvejais, kai nelaimingas atsitikimas įvyksta įmonės patalpose, kur saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas privalo sudaryti darbdavys, taip pat įmonei priklausančioje teritorijoje, kurios priežiūra privalo rūpintis darbdavys. Nuostatų 9.6 punkte (asmens pertraukos pailsėti ir pavalgyti metu darbo vietoje, įmonės patalpose ar jos teritorijoje) nurodyta, kad N-1 formos aktas surašomas įvykus nelaimingam atsitikimui ne tik įmonės patalpose, bet ir įmonės teritorijoje, nes darbdavys privalo sudaryti darbuotojams saugias darbo sąlygas ne tik darbe, bet ir įmonės patalpose bei įmonės teritorijoje. N-2 formos aktas surašomas vadovaujantis Nuostatų 11 ir 10.2 punktais, t. y. kai nelaimingas atsitikimas įvyksta darbuotojo darbo dienomis kelyje tarp darbovietės ir gyvenamosios vietos vykstant į darbą ar iš darbo. Darbovietė ir darbo vieta yra skirtingos sąvokos.

Atsakovas nustatė, kad N-2 formos aktas surašytas nepagrįstai, nes nelaimingas atsitikimas, kuris 2013 m. vasario 4 d. įvyko pareiškėjo darbuotojai, įvyko pareiškėjui priklausančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, kuri rytą buvo apledėjusi, padengta plonu sniego sluoksniu, t. y. bendrovės teritorijoje, kurios būkle ir priežiūra turi rūpintis darbdavys, ir nebuvo imtasi priemonių, kad darbuotojams būtų sudaryta tokia darbo aplinka, kad joje nebūtų pavojingų ir (ar) kenksmingų veiksnių, keliančių susižalojimo ir kitokio sveikatos pakenkimo riziką, o jei tokia yra, ji turi būti kuo mažesnė ir turi būti numatytos priemonės tokiai rizikai šalinti (Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 40 str. 1 d.), turėjo būti surašytas N-1 formos aktas, todėl 2013 m. kovo 14 d. pareiškėjui buvo surašytas Reikalavimas, kuriame nurodyta atlikti pakartotinį nelaimingo atsitikimo tyrimą ir surašyti N-1 formos aktą.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino VDI Telšių skyriaus vyriausiosios darbo inspektorės 2013 m. kovo 14 d. reikalavimą pašalinti pažeidimus Nr. R1 0429-0849 ir VDI vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus pavaduotojo, atliekančio vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus funkcijas, priimtą sprendimą dėl AB „ORLEN Lietuva“ 2013 m. balandžio 4 d. skundo.

Teismas nustatė, kad administracinis ginčas byloje yra kilęs dėl atsakovo 2013 m. kovo 14 d. reikalavimo Nr. R1 0429-0849 pašalinti pažeidimus, t. y. atlikti pakartotinį lengvo nelaimingo atsitikimo darbe tyrimą ir surašyti N-1 formos aktą.

Nurodė, kad Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 20 dalyje numatyta, kad nelaimingas atsitikimas darbe – įvykis darbe, įskaitant eismo įvykį darbo laiku, nustatyta tvarka ištirtas ir pripažintas nelaimingu atsitikimu darbe, kurio padarinys – darbuotojo trauma (lengva, sunki, mirtina). To paties straipsnio 21 dalyje nurodoma, kad nelaimingas atsitikimas pakeliui į darbą ar iš darbo – įvykis, įskaitant eismo įvykį darbuotojui vykstant į darbą ar iš darbo, įvykęs darbuotojo darbo dienomis kelyje tarp darbovietės ir: 1) gyvenamosios vietos, 2) vietos ne įmonės teritorijoje, kur darbuotojas gali būti pertraukos pailsėti ir pavalgyti metu, 3) ne darbovietėje esančios vietos, kurioje darbuotojui išmokamas darbo užmokestis.

Teismas pažymėjo, kad ginčui aktualus sąvokos „darbovietė” aiškinimas.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) komentaru (II tomas: III dalis. Individualūs darbo santykiai, Vilnius: Justitia, 2004, p. 48–49) aiškinant DK 95 straipsnį, kuriame nurodoma, jog DK vartojami du terminai: „darbovietė” ir „darbo vieta”. Kalbine prasme abu jie yra tapatūs, nes pagal žodžių darybos taisykles sudurtinis žodis reiškia tą patį, ką reiškia žodžiai, iš kurių jis yra sudarytas. Taip pat komentare laikomasi nuostatos, jog pagal DK 10 straipsnio 2 dalies nuostatas DK vartojami žodžiai ir žodžių junginiai turi būti aiškinami pagal jų bendrinę reikšmę, išskyrus atvejus, kai iš konteksto matyti, kad žodis ar žodžių junginys vartojamas specialia – teisine prasme. Terminas „darbo vieta“ vartojamas dvejopa prasme. Dažniausiai šiuo terminu įvardijama darbo funkcijų atlikimo, vykdymo vieta – cechas, baras, skyrius, katedra, agregatas ir t. t. Kartais sąvoka „darbo vieta“ suprantama kaip darbuotojo pareigos, jo dirbamas darbas. Darbovietė darbo sutartyje apibrėžiama nurodant, į kurią įmonę, įstaigą, organizaciją darbuotojas priimamas dirbti arba su kokiu fiziniu asmeniu jis sudarė darbo sutartį. Kitaip sakant, apibrėžiant darbovietę, apsibrėžiama kita sutarties šalis – darbdavys. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje aiškinama sąvoka darbo vieta. Darbo vieta apibūdinama kaip vieta, kurioje asmuo dirba darbo sutartyje sulygtą darbą arba atlieka viešojo administravimo funkcijas. Ginčui aktualiame Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme įstatymo leidėjas aiškiai atribojo sąvokas darbdavys ir darbovietė.

Teismas darė išvadą, jog ginčui aktualioje nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą ar iš darbo definicijoje įstatymo leidėjas sąvoką darbovietė apibrėžia, kaip darbo vietą, kurioje asmuo dirba darbo sutartyje sulygtą darbą arba atlieka viešojo administravimo funkcijas, o ne platesne prasme, kaip darbdavį, įmonę kurioje dirba nelaimingą atsitikimą patyręs darbuotojas. Nurodė, kad atsakovo Reikalavime, įpareigojant pareiškėją surašyti N-1 formos aktą, vadovaujamasi Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 44 straipsniu, 42 straipsnio 3 dalimi, Nuostatų 8.2 punktu, 56.2. Iš ginčijamame Reikalavime nurodytų normų viseto ginčui aktuali Nuostatų 8.2 punkto norma, nes būtent ja grindžiama atsakovo pozicija įpareigoti pareiškėją surašyti nelaimingo atsitikimo darbe N-1 formos aktą. Nuostatų 8 punkto 2 papunktyje numatyta, kad N-1 formos aktas surašomas asmeniui, kai nelaimingas atsitikimas darbe įvyksta parengiant darbui ir tvarkant darbo vietą, darbo priemones (prieš pradedant darbą, darbo laiku ar po darbo) ar atliekant kitus su darbu susijusius veiksmus darbo vietoje, įmonės patalpose ar teritorijoje. Teismas darė išvadą, jog punktas išimtinai taikytinas įvykus nelaimingam atsitikimui, atliekant aukščiau nurodytus veiksmus, susijusius su darbo funkcijų atlikimu. Teismas nesutiko, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui G. G. atvykus 2013 m. vasario 4 d. 7.50 val. į darbdavio nuosavybės teise valdomą teritoriją (aikštelę) ir pradėjus eiti link įėjimo į pastatą, kuriame yra G. G. darbo vieta, iš karto buvo pasirengiama darbui, tvarkoma darbo vieta, darbo priemonės prieš pradedant darbą, arba jog buvo atliekami kiti su darbu susiję veiksmai darbo vietoje, įmonės patalpose ar teritorijoje.

Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2012 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintuose Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo dokumentų tvarkymo, pranešimų ir nelaimingų atsitikimų darbe registravimo bei analizės metodiniuose nurodymuose (toliau – ir Nurodymai) nustatoma nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo dokumentų tvarkymo nelaimingų atsitikimų darbe N-1/N-2 formos aktų kodavimo tvarka. Nurodymų 1 priede nurodomi detalūs reikalavimai N-1 ir N-2 formos aktų pildymui. Teismas, įvertinęs Nurodymuose pateiktus reikalavimus N-1 formos pildymui, pažymėjo, jog N-1 forma pildoma, kai turi būti nustatoma, ar organizuojant ir vykdant darbo procesus buvo užtikrinta darbų sauga, t. y. ar buvo numatytos saugos priemonės (organizacinės, techninės, ekonominės, teisinės, higienos, gydymo, profilaktikos), ar jos buvo įgyvendintos. Nelaimingo atsitikimo tyrimo prasme tai yra nelaimingą atsitikimą nulėmę reiškiniai, susiję su saugos darbe priemonių įgyvendinimu. Pildant N-2 formą, pateikiama informacija apie nelaimingą atsitikimą, kuris nebuvo susijęs su darbinės veiklos, darbinių procesų organizavimu ir vykdymu. Teismas, įvertinęs abiem formoms būtinus rekvizitus, atsižvelgdamas į jų specifiką bei ištirtą bylos medžiagą, darė išvadą, jog pareiškėjas pagrįstai ir teisėtai surašė nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą aktą pagal N-2 formą, o ne nelaimingo atsitikimo N-1 formos aktą, kaip įpareigojama ginčijamame Reikalavime.

Atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjas teisėtai ir pagrįstai parengė nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą aktą pagal N-2 akto formą, teismas panaikino Reikalavimą ir Sprendimą kaip neteisėtus ir nepagrįstus.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo VDI pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 7 d. sprendimu: prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – palikti galioti vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus pavaduotojo, atliekančio vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus funkcijas, 2012 m. birželio 5 d. priimtą sprendimą Nr. (37) SD-8429 ir VDI Telšių skyriaus vyriausiosios darbo inspektorės 2013 m. kovo 14 d. reikalavimą pašalinti pažeidimus Nr. R1 0429-0849.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad, vadovaujantis Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 20 dalimi, nelaimingas atsitikimas darbe – įvykis darbe, įskaitant eismo įvykį darbo laiku, nustatyta tvarka ištirtas ir pripažintas nelaimingu atsitikimu darbe, kurio padarinys – darbuotojo trauma (lengva, sunki, mirtina). To paties įstatymo 2 straipsnio 21 dalis nustato, kad nelaimingas atsitikimas pakeliui į darbą ar iš darbo – įvykis, įskaitant eismo įvykį darbuotojui vykstant į darbą ar iš darbo, įvykęs darbuotojo darbo dienomis kelyje tarp darbovietės ir:

1) gyvenamosios vietos, 2) vietos ne įmonės teritorijoje, kur darbuotojas gali būti pertraukos pailsėti ir pavalgyti metu;

3) ne darbovietėje esančios vietos, kurioje darbuotojui išmokamas darbo užmokestis. Ištyrus nelaimingą atsitikimą, nustatomas jo ryšys su darbu ir surašomas N-l formos nelaimingo atsitikimo darbe aktas arba N-2 formos nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą (iš darbo) aktas. Nuostatų 11 punktas imperatyviai nustato, kad nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo rezultatai surašomi N-2 formos akte, kai nelaimingas atsitikimas įvyksta darbuotojo darbo dienomis kelyje tarp darbovietės ir: gyvenamosios vietos, išskyrus šių Nuostatų 8.4 punkte nurodytą atvejį; ne darbovietėje esančios vietos, kurioje darbuotojui išmokamas darbo užmokestis; vietos ne įmonės teritorijoje, kur darbuotojas gali būti pertraukos pailsėti ir pavalgyti metu;

įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą laikotarpiu darbdavio suteiktu darbuotojui laisvu nuo darbo laiku ieškotis naujo darbo, vykstant į kitą įmonę ir iš jos. Nuostatų 8 punkte numatyta, kad N-l formos aktas surašomas asmeniui, kai nelaimingas atsitikimas darbe įvyksta: parengiant darbui ir tvarkant darbo vietą, darbo priemones (prieš pradedant darbą darbo laiku ar po darbo) ar atliekant kitus su darbu susijusius veiksmus darbo vietoje, įmonės patalpose ar teritorijoje; vykstant į darbą ar iš darbo įmonės ar jos samdomu transportu; papildomų ir specialių pertraukų metu darbo vietoje, įmonės patalpose ar jos teritorijoje; darbuotoją nušalinus nuo darbo, tačiau nušalintajam esant įmonės patalpose, teritorijoje, kai nušalintas darbuotojas privalo laikytis nustatytos darbovietėje tvarkos.

Nuostatų 12 punktas nustato, kad nelaimingo atsitikimo tyrimo metu nustačius, jog asmuo mirė dėl ligos, nesusijusios su darbu, arba kad įvykis darbe nesusijęs su darbu, įvykio tyrimas nutraukiamas ir N-l ar N-2 formos aktas nesurašomas. Nelaimingi atsitikimai, nesusiję su darbu, yra įvykiai, kuriuos ištyrus nustatoma, kad nukentėjusysis: sąmoningai (tyčia) siekė, kad įvyktų nelaimingas atsitikimas; susižalojo ar mirė darydamas nusikalstamą veiką savavališkai be įmonės vadovo ar padalinio vadovo žinios dirbo sau (savo interesais); nukentėjo, kai prieš jį buvo panaudotas smurtas, jeigu smurto aplinkybės ir motyvai nesusiję su darbu.

Aukščiau minėtuose teisės aktuose aptartų normų kompleksinis įvertinimas suponuoja nuostatą, kad tiek nelaimingi atsitikimai darbe, tiek nelaimingi atsitikimai pakeliui į/ iš darbo yra susiję su darbu, priešingu atveju tyrimas būtų nutraukiamas ir N-l ar N-2 formos aktai nesurašomi. Todėl VDI nesutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo kolegijos išreikšta pozicija, kad nelaimingas atsitikimas pakeliui į/ iš darbo yra nesusijęs su darbu.

Pritaria pirmosios instancijos teismo išaiškinimui, kad DK, apibrėžiant darbovietę, apibrėžiama kita sutarties šalis – darbdavys. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo sąvokos darbovietė aiškinimu siauriausiąja prasme, t. y. sąvokos darbovietė sutapatinimu su sąvoka darbo vieta. Pažymi, kad lietuvių kalbos žodyne sąvoka darbovietė aiškinama kaip darbo vieta, tarnybos vieta – kaip įstaiga. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme nurodyta, kad darbo vieta – tai vieta, kurioje asmuo dirba darbo sutartyje sulygtą darbą arba atlieka viešojo administravimo funkcijas.

Sąvokos darbovietė aiškinimui ypač svarbus yra Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 14 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „statinių ir jų patalpų, kuriuose įrengiamos darbo vietos stabilumo ir tvirtumo, darbo vietų įrengimo, patalpose ir įmonės teritorijoje esančių judėjimo kelių bei evakuacinių išėjimų ir evakuacinių kelių įrengimo, elektros instaliacijos įrengimo, darbo vietų, esančių ne statiniuose įmonės teritorijoje (įmonei priklausančiame nuosavybės teise arba įstatymų nustatyta tvarka įmonės valdomame ar naudojamame žemės, vidaus ar jūros priekrantės vandenų plote su nustatytomis ribomis), bendruosius reikalavimus ir kitus darbuotojų saugos ir sveikatos apsaugos reikalavimus darbo vietoms nustato Darboviečių įrengimo bendrieji nuostatai“ – t. y.

įstatymo leidėjas aiškiai atriboja sąvokas darbo vieta ir darbovietė. Darboviečių įrengimo nuostatuose, patvirtintuose Socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Sveikatos apsaugos ministro 1998 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 85/233 (parengtuose pagal Europos Sąjungos direktyvą 89/654/EEB), nustatyta, kad „darbovietė – tai darbo vietos įmonės, įstaigos, organizacijos, kitos organizacinės struktūros (toliau – įmonė) patalpose ir bet kurios kitos vietos įmonės teritorijoje, kurioje darbuotojai gali būti darbo metu (iki 2005 gegužės 19 d. pakeitimo buvo „darbo vietos įmonės ir (arba) įstaigos statiniuose ir bet kurios kitos vietos įmonės ir (arba) įstaigos teritorijoje, kurioje darbuotojai gali būti darbo metu“).

Atkreiptinas dėmesys ir į teisės aktų patvirtinimo/ priėmimo datas – Darboviečių įrengimo nuostatai patvirtinti 1998 metais, o Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas – 2003 m., tai suponuoja mintį, kad, priimant Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymą, įstatymo leidėjas žinojo sąvokos darbovietė definiciją ir būtent šia prasme ji vartojama įstatymo 2 straipsnio 21 dalyje, apibrėžiant nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą ar iš darbo sąvoką.

2011 m. balandžio 11 d. Komisijos reglamente (ES) Nr. 349/2011 ir Europos nelaimingų atsitikimų darbe statistikos metodikoje (ESTAT/F5/ESAW/06) nustatyta, kad „nelaimingas atsitikimas darbe – pavienis įvykis darbo metu, dėl kurio patiriama fizinė ar psichinė žala. Darbo metu – vykdant profesinę veiklą arba būnant darbe. Nelaimingiems atsitikimams darbe priskiriami eismo įvykiai darbo metu, tačiau neįtraukiami eismo įvykiai pakeliui į darbą arba iš jo“ – t. y. kvalifikuojant įvykius, nepriskirtinus nelaimingiems atsitikimams darbe – pakeliui į darbą ar iš darbo – vartojama sąvoka „darbe“ (atkreiptinas dėmesys, kad Reglamento versijoje anglų kalba vartojama sąvoka workplace – ta pati kaip direktyvoje 89/654/EEB, sąvoka darbo vieta verčiama – workstation), kuri taip pat yra suprantama platesne nei sąvoka „darbo vieta“ prasme. Vertinant šias nuostatas, darbo vietą suprantame siaurąja prasme, kaip konkrečią darbo vietą, kurioje dirba darbuotojas, o darbovietę – kaip darbo vietų visumą įmonėje, įstaigoje ar jos teritorijoje. Todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo teiginys, kad Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme sąvoką „darbovietė“ įstatymų leidėjas apibrėžia kaip darbo vietą, yra neteisingas ir prieštarauja sisteminiam teisės aiškinimui. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas pagrįstai ir teisėtai surašė nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą aktą pagal N-2 formą sukelia vienodo/ vieningo teisės normų taikymo problemas – esant identiškoms nelaimingo atsitikimo darbe sąlygoms ir aplinkybėms, būtų surašomi skirtingos formos aktai (pvz., jei darbuotojas pietų pertraukos metu (ne darbo laiku) ėjo įmonės teritorija į gyvenamąją vietą pavalgyti (už teritorijos ribų) būtų surašomas N-l formos aktas, tačiau jei po darbo ėjo įmonės teritorija į gyvenamąją vietą – N-2).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinė byla Nr. A520-1272/2013) pritarė VDI nuostatai, kad nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo pagrindiniai tikslai yra: nustatyti, ar įvykis susijęs darbu, nustatyti priežastis – t. y. ar įvykio metu buvo darbuotojų saugą ir sveikatą darbo santykius reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų ir ar šie pažeidimai (jei buvo tokie pažeidimai nustatyti) yra nelaimingo atsitikimo darbe priežastimis, numatyti priemones panašių atsitikimų priežastims pašalinti.

Pareiškėjas AB „ORLEN Lietuva“ nesutinka su VDI apeliaciniu skundu ir prašo pirmosios instancijos teismo 2014 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu teisės normų aiškinimu.

Remiasi iš esmės analogiškais argumentais, pateiktais skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad sutinka su VDI išvada, jog aptariamas nelaimingas atsitikimas yra susijęs su darbu. Tačiau nesutinka, kad nelaimingas atsitikimas priskirtinas Darbuotojų saugos ir sveikatos 42 straipsnio 3 dalies nurodytai grupei. Teigia, kad negalima daryti išvados, jog pareiškėjo darbuotojai atvykus į darbdavio nuosavybės teise valdomą teritoriją (aikštelę) ir pradėjus ja eiti link įėjimo į pastatą, kuriame yra darbuotojos darbo vieta, iš karto buvo pasirengiama darbui, tvarkoma darbo vieta, darbo priemonės prieš pradedant darbą arba, jog buvo atliekami kiti su darbu susiję veiksmai darbo vietoje, įmonės patalpose ar teritorijoje. Pareiškėjo manymu, priešingu atveju, sutinkant su VDI pozicija, kad aptariamas nelaimingas atsitikimas turi būti forminamas N-1 formos aktu, nes pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos 42 straipsnio 3 dalį yra laikomas susijusiu su darbu, visi, tiek nelaimingi atsitikimai darbe, tiek pakeliui į darbą/ iš darbo, turėtų būti forminami būtent N-1 formos akte, dėl ko visi nelaimingi atsitikimai būtų laikomi įvykusiais darbe.

Atkreipia dėmesį į tai, kad 2013 m. gruodžio 23 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2, 4, 42, 43, 44, 45 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas Nr. XII-739, kuriuo buvo pakeistos šiam ginčui aktualios nuostatos, tokios kaip Darbuotojų saugos ir sveikatos 2 straipsnio 20 dalis bei 21 dalis. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 20 dalies nelaimingo atsitikimo darbe sąvokos apibrėžime atsirado nauji nelaimingo atsitikimo darbe kriterijai – „darbo vietoje“ bei „atliekant darbo funkcijas“, Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 21 dalies nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą ar iš darbo apibrėžime vartojama „darbovietės“ sąvoka buvo pakeista į „darbo vieta“.

Atsakovas VDI Telšių skyrius sutinka su VDI apeliaciniu skundu ir prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2014 m. sausio 7 d. sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl VDI Telšių skyriaus vyriausiosios darbo inspektorės 2013 m. kovo 14 d. reikalavimo pašalinti pažeidimus Nr. R1 0429-0849 ir VDI vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus pavaduotojo, atliekančio VDI vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus funkcijas, priimto sprendimo dėl AB „ORLEN Lietuva“ 2013 m. balandžio 4 d. skundo teisėtumo.

2013 m. vasario 4 d., apie 7.50 val., aikštelėje, esančioje prie pastato (duomenys neskelbtini) (teritorija, priklausanti pareiškėjui), įvyko nelaimingas atsitikimas, kurio metu nukentėjo pareiškėjo darbuotoja G. G. Darbuotoja kartu su kolega jo automobiliu vyko į darbą iš gyvenamosios vietos. Išlipusi iš automobilio ir pradėjusi eiti link pastato, darbuotoja paslydo, griuvo ir susitrenkė nugarą bei dubens sritį. Darbuotoja dėl susitrenkimo kreipėsi į sveikatos priežiūros įstaigą, kur jai buvo nustatytas nugaros apatinės dalies ir dubens sumušimas bei uodegikaulio lūžis. Pareiškėjas surašė 2013 m. vasario 11 d. nelaimingo atsitikimo tyrimo aktą, užpildė N-2 formos aktą (nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą/iš darbo aktas).

2013 m. kovo 14 d. atsakovas surašė Reikalavimą, nurodydamas, jog pareiškėjas užpildė netesingos formos aktą (N-2), pažeidė Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, 42 straipsnio 3 dalį bei Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų 8.2. punktą, 56.2 punktą, dėl ko įpareigojo pareiškėją atlikti pakartotinį lengvo nelaimingo atsitikimo darbe tyrimą ir surašyti N-1 formos aktą (nelaimingo atsitikimo darbe aktas).

Nesutikdamas su Reikalavimu, pareiškėjas skundu kreipėsi į VDI vyriausiąjį darbo inspektorių, prašydamas Reikalavimą panaikinti. 2013 m. balandžio 25 d. VDI vyriausiojo darbo inspektoriaus pavaduotojo, atliekančio vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus funkcijas, sprendimu Nr. (37)SD-5481 pareiškėjo skundas netenkintas, Reikalavimas paliktas nepakeistas.

Pareiškėjas kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Reikalavimą ir Sprendimą. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino pareiškėjo ginčijamus aktus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VDI pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 7 d. sprendimu ir prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, paliekant galioti Reikalavimą ir Sprendimą. Nurodo, kad saugias sąlygas darbuotojams savo teritorijoje privalo užtikrinti darbdavys.

Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimą reglamentuoja Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas ir jį įgyvendinantys poįstatyminiai norminiai teisės aktai. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (bylai aktuali 2012 m. birželio 5 d. įstatymo Nr. XI-2045 redakcija) 2 straipsnio 20 dalis apibrėžia, kad nelaimingas atsitikimas darbe – įvykis darbe, įskaitant eismo įvykį darbo laiku, nustatyta tvarka ištirtas ir pripažintas nelaimingu atsitikimu darbe, kurio padarinys – darbuotojo trauma (lengva, sunki, mirtina). Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 44 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad visi nelaimingi atsitikimai darbe, profesinės ligos privalo būti ištirti, tyrimo rezultatai surašyti nustatytos formos dokumentuose ir užregistruoti Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos bei Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatų nustatyta tvarka. Nuostatų 7 punkte (bylai aktuali Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimo Nr. 1562 redakcija) įtvirtinta, kad, ištyrus nelaimingą atsitikimą, nustatomas jo ryšys su darbu ir surašomas N-1 formos nelaimingo atsitikimo darbe aktas (pagal 1 priedą) arba N-2 formos nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą (iš darbo) aktas (pagal 2 priedą).

Nagrinėjamos bylos kontekste aktualus Nuostatų 8 punktas, kuriame nurodyta, kad N-1 formos aktas surašomas asmeniui, kai nelaimingas atsitikimas darbe įvyksta: dirbant darbo sutartimi sulygtą ar kitą darbdavio pavestą arba su darbdaviui atstovaujančio asmens (toliau vadinama – įmonės vadovas) ar jo įgalioto asmens (toliau vadinama – darbdavio įgaliotas asmuo) žinia atliekamą darbą arba atliekant viešojo administravimo funkcijas (8.1 p.); parengiant darbui ir tvarkant darbo vietą, darbo priemones (prieš pradedant darbą, darbo laiku ar po darbo) ar atliekant kitus su darbu susijusius veiksmus darbo vietoje, įmonės patalpose ar teritorijoje (8.2 p.); darbuotojui darbo metu vykstant darbo reikalais (vykdant darbdavio pavestą užduotį, įskaitant darbuotojo siuntimą tikrintis sveikatos) (8.3 p.); vykstant į darbą ar iš darbo įmonės ar jos samdomu transportu (8.4 p.); dėl smurto, jeigu smurto aplinkybės ir motyvai susiję su darbu (8.5 p.); papildomų ir specialių pertraukų metu darbo vietoje, įmonės patalpose ar jos teritorijoje (8.6 p.); darbuotojui dirbant sau (savo interesais) įmonėje su įmonės vadovo ar padalinio vadovo žinia (8.7 p.); darbuotoją nušalinus nuo darbo, tačiau nušalintajam esant įmonės patalpose, teritorijoje, kai nušalintas darbuotojas privalo laikytis nustatytos darbovietėje tvarkos (8.8 p.).

Nuostatų 11 punktas nustato atvejus, kada nelaimingo atsitikimo tyrimo rezultatai surašomi N-2 formos akte – kai nelaimingas atsitikimas įvyksta darbuotojo darbo dienomis kelyje tarp darbovietės ir: gyvenamosios vietos, išskyrus šių Nuostatų 8.4 punkte nurodytą atvejį (11.1. p.); ne darbovietėje esančios vietos, kurioje darbuotojui išmokamas darbo užmokestis (11.2. p.); vietos ne įmonės teritorijoje, kur darbuotojas gali būti pertraukos pailsėti ir pavalgyti metu (11.3. p.); įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą laikotarpiu darbdavio suteiktu darbuotojui laisvu nuo darbo laiku ieškotis naujo darbo, vykstant į kitą įmonę ir iš jos (11.4. p.).

Trečiojo suinteresuoto asmens VDI apeliaciniame skunde pateiktu vertinimu, Nuostatų 11 punkte įtvirtintą sąvoką „darbovietė“ reikėtų aiškinti plačiai ir suprasti ne kaip „darbo vietos“ sąvokos analogiją, todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjui priklausanti teritorija, kurioje įvyko nelaimingas atsitikimas, turėtų būti laikoma „darboviete“ Nuostatų 11 punkto prasme bei tokiu atveju privalėjo būti surašomas N-1 formos aktas dėl nelaimingo atsitikimo darbe.

Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 8 punktas nustato, jog darbo vieta – vieta, kurioje asmuo dirba darbo sutartyje sulygtą darbą arba atlieka viešojo administravimo funkcijas. „Darbovietės“ sąvokos apibrėžimas įstatyme nepateikiamas. Teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, jog Lietuvos Respublikai tapus Europos Sąjungos (toliau – ir ES) nare, ES teisės aktai tapo sudedamąja Lietuvos teisės sistemos dalimi, todėl teismai, taikydami bei aiškindami nacionalinę teisę, tam tikrais atvejais ES aktus turi taikyti tiesiogiai, kitais atvejais – kuo labiau atsižvelgdami į ES teisės aktų turinį, taip užtikrindami ES teisės veiksmingumą (šiuo aspektu žr. 1984 m. balandžio 10 d. sprendimo byloje Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann prieš Land Nordrhein-Westfalen 26 p.; 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimo byloje Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C-106/89 8 p., 2004 m. spalio 5 d. sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01 113 p.). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę ES teisę atitinkančia prasme kyla iš pačios ES sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką ES teisės veiksmingumą (šiuo klausimu žr. jau minėto sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 114 p.).

Šiuo aspektu pažymėtina, kad bylai aktuali Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo redakcija, priimta įgyvendinant 1989 m. birželio 12 d. Tarybos direktyvą 89/391/EEB dėl priemonių darbuotojų saugai ir sveikatos apsaugai darbe gerinti nustatymo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 1 tomas, p. 349) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2008 m. spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1137/2008 (OL 2008 L 311, p. 1) (toliau – ir Direktyva 89/391/EEB). Direktyvoje 89/391/EEB sąvoka „darbovietė“ apibrėžiama kaip įmonės ir (arba) įstaigos patalpose esanti vieta, skirta darbo vietoms įrengti, taip pat bet kuri kita įmonės ir (arba) įstaigos teritorijoje esanti vieta, kurioje darbuotojas gali būti darbo metu (angl. the place intended to house workstations on the premises of the undertaking and/or establishment and any other place within the area of the undertaking and/or establishment to which the worker has access in the course of his employment) (2 str.). Pastebėtina, kad analogiškai „darbovietės“ sąvoka yra apibrėžiama ir Darboviečių įrengimo nuostatuose, patvirtintuose Socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Sveikatos apsaugos ministro 1998 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 85/233, kuriais apeliaciniame skunde remiasi VDI. Minėtas apibrėžimas suponuoja išvadą, jog darboviete laikytinos patalpos, kuriose yra įrengtos darbuotojų darbo vietos arba ta vieta, kurioje darbuotojas gali būti darbo metu, pagal savo atliekamas darbines funkcijas, t. y. sąvoka „darbovietė“ siejama su fiziniu darbo vietos buvimu arba darbuotojo vykdoma darbine veikla. Todėl nepagrįstu laikytinas apeliacinio skundo argumentas, jog sąvoka „darbovietė“ turėtų būti aiškinama, kaip apimanti visą darbdavio adresu apibrėžtą teritoriją.

Teisėjų kolegija pastebi, kad pagal Nuostatų 84 punktą, VDI, vadovaudamasi 2011 m. balandžio 11 d. Komisijos reglamentu (ES) Nr. 349/2011, kuriuo įgyvendinamos Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1338/2008 dėl Bendrijos statistikos apie visuomenės sveikatą ir sveikatą bei saugą darbe nuostatos dėl nelaimingų atsitikimų darbe statistikos (OL 2011 L 97, p. 3) (toliau – ir Reglamentas Nr. 349/2011), teikia šiame reglamente nurodytus duomenis apie nelaimingus atsitikimus darbe ES statistikos tarnybai (EUROSTAT). Atsižvelgiant į šią nuostatą, VDI nelaimingus atsitikimus kvalifikuojant į nelaimingus atsitikimus darbe ir pakeliui į darbą (iš darbo) yra svarbūs Reglamente Nr. 349/2011 pateikti sąvokų išaiškinimai.

Reglamento Nr. 349/2011 1 straipsnio a) punktas apibrėžia, jog nelaimingas atsitikimas darbe – tai pavienis įvykis darbo metu, dėl kurio patiriama fizinė ar psichinė žala. Darbo metu – vykdant profesinę veiklą arba būnant darbe. Nelaimingiems atsitikimams darbe priskiriami eismo įvykiai darbo metu, tačiau neįtraukiami eismo įvykiai pakeliui į darbą arba iš jo (angl. ”accident at work” means a discrete occurrence in the course of work which leads to physical or mental harm. The phrase ”in the course of work“ means whilst engaged in an occupational activity or during the time spent at work. This includes road traffic accidents that occur in the course of work but excludes commuting accidents, i.e. road accidents that occur during the journey between home and the workplace). Atsižvelgusi į Reglamento Nr. 349/2011 1 straipsnio a) punkto apibrėžimus lietuvių ir anglų kalbomis, teisėjų kolegija sprendžia, jog nelaimingiems atsitikimams darbe išimtinai priskiriami nelaimingi atsitikimai, įvykę darbo metu, t. y. vykdant konkrečias darbo funkcijas, numatytas darbo sutartyje, arba fiziškai būnant darbe (angl. engaged in an occupational activity or during the time spent at work).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pateiktą „darbovietės“ sąvokos apibrėžimų teisės aktuose analizę bei atsižvelgdama, jog nelaimingu atsitikimu darbe, vadovaujantis Nuostatų 8 punktu bei Reglamento Nr. 349/2011 1 straipsnio a) punktu, laikytinas toks įvykis darbo metu, kada darbuotojas vykdė darbines funkcijas ar atliko išimtinai su savo darbinėmis funkcijomis susijusius veiksmus (inter alia parengiant ar tvarkant darbo vietą arba darbo priemones), arba tokiu metu, kada darbuotojas privalo laikytis nustatytos darbovietėje tvarkos, kurią užtikrina darbdavys, tačiau darbinių funkcijų nevykdo, konstatuoja, kad nepagrįsta būtų teigti, jog darbo laikui dar neprasidėjus ir darbuotojui fiziškai nesant darbovietėje, kaip buvo šiuo konkrečiu byloje nagrinėjamu atveju, nelaimingas atsitikimas galėtų būti laikomas įvykusiu darbe Nuostatų 8 punkto prasme.

Tokią išvadą patvirtina ir vėlesni Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 21 ir 22 punkto pakeitimai (2013 m. gruodžio 23 d. įstatymo Nr. XII-739 redakcija), kuriais nustatyta, jog nelaimingas atsitikimas pakeliui į darbą ar iš darbo – įvykis, įskaitant eismo įvykį, darbuotojui vykstant į darbą ar iš darbo darbuotojo darbo dienomis kelyje tarp darbo vietos ir (nagrinėjamu atveju) gyvenamosios vietos. Sąvoką „darbovietė“ pakeisdamas į „darbo vieta“, įstatymų leidėjas siekė išvengti iki tol buvusių sąvokų neatitikimų ir neaiškumų kvalifikuojant nelaimingus atsitikimus darbe ir pakeliui į darbą (iš darbo). Vadovaujantis Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo pakeitimais, Nuostatų 10 ir 11 punktais bei Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 8 punkte pateiktu „darbo vietos“ apibrėžimu, darytina išvada, jog nelaimingo atsitikimu pakeliui į darbą (iš darbo) N-2 aktas turėtų būti pildomas tais atvejais, kai nelaimingas atsitikimas įvyksta pakeliui tarp gyvenamosios (nagrinėjamu atveju) ir darbo vietos, t. y. konkrečios vietos, kurioje darbuotojas būna fiziškai ir vykdo darbo sutartyje nustatytas funkcijas. Toks nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą (iš darbo) aiškinimas iš esmės atitinka išvadą, kurią apeliacinės instancijos teismo kolegija padarė atlikdama nelaimingo atsitikimu metu galiojusių teisės aktų sisteminę analizę.

Kaip galima spręsti iš į bylą pateiktos 2002 m. sausio 1 d. darbo sutarties Nr. 16324/3 (b. l. 19) bei 2012 m. rugsėjo 12 d. darbo sutarties pakeitimo (b. l. 20), darbuotoja, patyrusi nelaimingą atsitikimą, priimta dirbti Prekybos jūra skyriuje, einant (duomenys neskelbtini) pareigas (b. l. 34–36). Atsižvelgiant į pateiktą „darbovietės“ sąvokos sisteminę analizę, nagrinėjamos bylos kontekste aiškinant Nuostatų 11 punkte įtvirtintas sąlygas, kada nelaimingas atsitikimas laikytinas įvykusiu pakeliui į darbą (iš darbo), nelaimingą atsitikimą patyrusios darbuotojos darboviete šiuo atveju laikytinas Prekybos jūra skyrius, kuriame buvo įrengta jos darbo vieta, todėl darbuotojai nepasiekus Prekybos jūra skyriaus ir nepradėjus atlikti konkrečių su darbu susijusių funkcijų, pildytinas nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą (iš darbo) N-2 aktas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą sprendimą, nurodydamas, jog pareiškėjas pagrįstai surašė nelaimingo atsitikimo pakeliui į darbą (iš darbo) aktą N-2, ir panaikino atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens priimtus Reikalavimą bei Sprendimą. Vadovaudamasi apeliaciniame skunde pateiktais motyvais, teisėjų kolegija neturi pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 7 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius