2K-92-699/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-92/2015

Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00057-2013-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.3.2.3;

1.2.3.3;

2.1.2.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Jono Prapiesčio ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,

nuteistajai B. K.,

gynėjui advokatui Valdui Burneikiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios B. K. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendžio, kuriuo B. K. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu devyneriems metams.

Iš B. K. nukentėjusiajam R. K. priteista 1568,50 Lt turtinės ir 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 9 d. nutartis, kuria Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendis pakeistas ir iš B. K. nukentėjusiajam R. K. priteistas 1568,50 Lt civilinis ieškinys turtinei žalai atlyginti sumažintas iki 1068,50 Lt.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Aldonos Rakauskienės pranešimą, nuteistosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

B. K. nuteista už tai, kad 2013 m. sausio 23 d., apie 17.45 val., Kaune, (duomenys neskelbtini) esančiame bute, būdama apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia smogė peiliu mažiausiai vieną kartą savo šeimos nariui sugyventiniui D. K. į krūtinę, taip padarydama jam durtinį-pjautinį krūtinės ląstos dešinės pusės sužalojimą su dešiniojo plaučio, diafragmos, kepenų pažeidimu, o tai komplikavosi vidiniu nukraujavimu į dešinę krūtinplėvės (300 ml) ir pilvo (1500 ml) ertmes, todėl jis nuo patirtų sužalojimų mirė, t. y. tyčia nužudė savo šeimos narį – sugyventinį D. K..

Nuteistoji B. K. kasaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 17 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 9 d. nutartį, perkvalifikuoti jos nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto į 130 straipsnį, taikyti 75 straipsnį ir paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 9 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuodami veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Pasak kasatorės, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė išvadą, kad ji veikė netiesiogine tyčia, tačiau ši išvada yra nepagrįsta. D. K., būdamas girtas, anksčiau ne kartą buvo ją įžeidęs, varydavo iš namų, buvo panaudojęs prieš ją fizinį smurtą, tačiau ji stengėsi konfliktines situacijas spręsti taikiai. Nusikaltimo padarymo dieną netinkamas D. K. elgesys buvo nukreiptas ne tik į ją, bet ir į jos motiną.

Jos akivaizdoje D. K. išsakyti įžeidžiantys žodžiai ir spjūvis jos motinai įvyko pirmą kartą ir ją labai paveikė. Pagriebusi nuo stalo peilį, ji siekė apsaugoti save nuo agresyvių neteisėtų D. K. veiksmų. Paveikta jo įžeidinėjimų, žeminimų, išsigandusi nelaukto ir netikėto puolimo (D. K. diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai dėl alkoholio vartojimo, abstinencijos būsena su delyru (į tai teismai neatsižvelgė)), atliko veiksmus, kurių neprisimena. Akivaizdu, kad šioje situacijoje D. K. įniršis ir agresija sukėlė jai didelį susijaudinimą (fiziologinį afektą).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 5 punkte išaiškino, kad nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, kai kaltininkas suprato, kad savo veiksmais kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams kilti. Sąmoningas leidimas padariniams kilti reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui, kitaip tariant, kaltininkas, darydamas nusikaltimą, turi tikslą.

Jos veika reiškėsi trumpu, staigiu, vienkartiniu veiksmu, o ne ilgalaikiu aktyviu veikimu, ir veikimo pobūdis, ir jo turinys buvo adekvatūs tuo metu susidariusiai situacijai. Ji nenumatė ir nesuvokė, kad kokia nors savo veika gali sukelti pavojų D. K. gyvybei ar juo labiau ją atimti, to jokiais būdais nesiekė. Susmukus R. K., ji dėl didelio susijaudinimo ir išgąsčio dėl jo neteisėtų veiksmų prieš ją ir jos motiną, dar nesuvokdama, kas atsitiko, manydama, kad prasidėjo epilepsijos priepuolis, kuris anksčiau buvo ne kartą įvykęs, bandė suteikti D.

K. medicinos pagalbą jį gaivindama, o nepavykus, kvietė greitąją pagalbą, todėl ji nebuvo abejinga žalai, kuri galėjo kilti D. K. sveikatai ar gyvybei. Dėl to darytina išvada, kad nebuvo sąmoningo leidimo padariniams kilti, kuri yra viena iš netiesioginės tyčios sąlygų. Kasatorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad tarp jos ir D. K. kilusi situacija nebuvo tiek išskirtinė, D. K. elgesys nebuvo tiek neteisėtas ar įžeidžiantis, kad sukeltų jai didelio susijaudinimo būseną. Ji niekada jokių konfliktų nekėlė, priešingai, nukentėjusiajam ją įžeidinėjant, stengėsi jį nuraminti.

Kasatorė nurodo, kad teismai nepagrįstai nenustatė jos atsakomybę lengvinančių aplinkybių, padarė išvadą, kad nėra pagrindo jai skirti švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės pagal BK 62 straipsnio taisykles. Anot nuteistosios, teismai turėjo nustatyti jos atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad ji prisipažino ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), nes ji prisipažino būdama fiziologinio afekto būsenos padariusi nusikaltimą, o tai, kad ji neprisipažino kalta dėl veikos, kurios nepadarė, t. y. tyčinio D. K. nužudymo, nepaneigia pagrindo nustatyti šią jos atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Tai, kad jos parodymai nebuvo nuoseklūs, neužkertą kelio nustatyti šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nes po įvykio ji buvo šoko, streso būsenos (tai patvirtino liudytojai V. M., A. B., N. Č.), todėl negalėjo aiškiai ir nuosekliai išdėstyti savo minčių. Byloje teismai turėjo nustatyti ir BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nes nustatyta, kad D. K. įžeidinėjo ir žemino ją ir jos motiną, tyčiojosi iš jų, buvo agresyvus. Jo neteisėti veiksmai ją labai paveikė, ji jautėsi labai pažeminta ir tai lėmė jos didelį susijaudinimą. Sprendimą neskirti švelnesnės negu įstatymo numatyta bausmės pagal BK 62 straipsnio taisykles teismai grindė tuo, kad jos motinai L. L. P. nustatytas didelių specialių poreikių lygis tik iki 2014 m. birželio 3 d. ir dėl to tariamai ateityje jai nebus reikalinga nepertraukiama priežiūra. Šie teismo argumentai nepagrįsti, nes specialių poreikių lygio nustatymas yra atnaujinamas pasibaigus dokumentų galiojimo laikui. Jos motina sunkiai serga, todėl akivaizdu, kad jai bus nustatytas nuolatinės slaugos poreikis ir po 2014 m. birželio 3 d., o tai patvirtina ir byloje esantys išrašai iš medicininių dokumentų apie L. L. P. sveikatą.

Kasatorė teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai vertino tik jos kaltę patvirtinančius įrodymus, o ją teisinančių, jos teisinę padėtį lengvinančių įrodymų nerinko ir netyrė, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalis. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė skundo motyvus dėl eksperto D. Tumėno parodymų vertinimo ir duotos išvados, argumentuodamas tuo, kad šias aplinkybes ji nurodė pirmą kartą. Nuteistoji pabrėžia, kad ekspertas D. Tumėnas savo išvadas dėl sužalojimo mechanizmo pateikė tik iš jos parodymų, duotų parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu, pats jokių tyrimų neatliko, todėl jo išvada yra formali.

Vertinant jos parodymus, duotus parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad jie duoti praėjus vos dienai po įvykio, kad ji buvo sulaikyta ir dėl to buvo streso būsenos, todėl negalėjo aiškiai ir nuosekliai išdėstyti visų minčių. Ji tai padarė tik atlėgus įtampai, todėl, nurodydama naujas įvykio aplinkybes, siekio sušvelninti savo padėtį neturėjo. Atmesdamas jos apeliacinį skundą, teismas nurodė, kad nenustatyta, jog nusikaltimą sukėlė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai ar provokuojantis elgesys, tačiau byloje yra L.

L., R. S. Š., D. V. parodymai, paneigiantys apeliacinės instancijos teismo išvadą, į kuriuos teismas neatsižvelgė. Savo ruožtu apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kuo grindė savo išvadą, kad šios aplinkybės nebuvo. Jos aiškinimą, kad buvo labai susijaudinusi, patvirtina raminamųjų vaistų (lorazepamo) vartojimas po įvykio, o tai matyti iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. T-N-194/13 (01). Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, siekiant išsamiai ištirti bylos aplinkybės dėl didelio susijaudinimo būsenos buvimo, ji prašė paskirti psichologinę-psichiatrinę ar kitokią ekspertizę, tačiau šis prašymas buvo atmestas, motyvuojant tuo, kad iki nusikaltimo padarymo ji medicinos įstaigose nesigydė.

Gydymasis reikalingas tik nustatant patologinio afekto būseną, tuo tarpu fiziologiniam afektui nustatyti ankstesnis gydamasis nėra reikšmingas, todėl šis teismo motyvas nepagrįstas. Atmetus jos prašymą, jai buvo atimta galimybė surinkti papildomus įrodymus, patvirtinančius jos versiją, kad įvykio metu ji buvo labai susijaudinusi. Kasatorė teigia, kad jos versijos apie įvykio aplinkybes nepaneigia bendrosios pagalbos centro įrašai, nes įrašuose užfiksuoti jos žodžiai, kad nukentėjusiajam dūrė, buvo grindžiami ne tuo, kad ji suvokė ir prisimena įvykio aplinkybes, o tuo, kad prieš suglembant nukentėjusiajam peilis buvo jos rankose.

Nuteistosios B. K. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl BPK pažeidimų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

Kasaciniu skundu nuteistoji B. K. prašo teismų sprendimus pakeisti – jos nusikalstamą veiką, kvalifikuotą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, kvalifikuoti pagal BK 130 straipsnį bei taikyti BK 75 straipsnio nuostatas arba, panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį, bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Tokie alternatyvūs prašymai iš esmės argumentuojami tuo, kad abiejų instancijų teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus, neatsižvelgdami ir nevertindami visų bylos aplinkybių, reikšmingų teisingam jos padarytos veikos kvalifikavimui, padarė nepagrįstas ir neteisingas išvadas, kad ji nukentėjusiajam gyvybę atėmė nebūdama labai susijaudinusi dėl jo neteisėtų ir itin įžeidžiančių veiksmų, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas jos prašymą paskirti psichologinę ar psichologinę-psichiatrinę ekspertizę jos būsenai (fiziologinio afekto) nustatyti, pažeidė jos gynybos teises, t. y. atėmė galimybę surinkti papildomus įrodymus, patvirtinančius jos parodymus apie įvykio aplinkybes ir tai, kad ji buvo labai susijaudinusi – afekto būsenos.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje įrodymų vertinimas nėra pagrįstas išsamiu byloje esančių duomenų bei nusikalstamos veikos aplinkybių, reikšmingų padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimui, įvertinimu, o tai reiškia iš BPK 20 straipsnio 5 dalies kylančių reikalavimų pažeidimą. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, byla tiek, kiek to buvo prašoma nuteistosios apeliaciniame skunde, pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nebuvo patikrinta, apeliacinės instancijos teismo nutartyje padarytos išvados nėra pakankamai motyvuotos, atsakančios į apeliantės esminius argumentus ir nekeliančios abejonių jų teisingumu.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu B. K. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą nuteista už tai, kad tyčia nužudė savo šeimos narį – sugyventinį D. K., t. y., tyčia peiliu smogdama jam mažiausiai vieną kartą į krūtinę, padarė jam kūno sužalojimus, dėl kurių jis mirė.

BK 130 straipsnyje nustatyta privilegijuota kito asmens nužudymo sudėtis, kuri taikoma tada, kai nukentėjusiajam gyvybė atimama kaltininkui esant fiziologinio afekto būsenos, kurią sukėlė neteisėtas ar itin įžeidžiantis jį ar jo artimą asmenį nukentėjusiojo poelgis. Ši būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichologinė-psichiatrinė ar kitokia ekspertizė.

Neteisėtas asmens poelgis – tai bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas priešingas teisei nukentėjusiojo elgesys, kuris gali reikštis kėsinimusi į žmogaus gyvybę, sveikatą, smūgių sudavimu ir pan., taip pat ir (ar) psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti smurtą, tyčiojimusi, šantažu ir kitaip. Spręsdamas, ar nukentėjusiojo poelgis yra itin įžeidžiantis, teismas turi atsižvelgti į tai, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai esmingai prieštarauja moralės ir dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę ir orumą ir kaip tai paveikia kaltininką, atsižvelgiant į jo individualias asmenines savybes.

Nužudymas pripažįstamas padarytas staiga labai susijaudinus tada, kai jis įvyko tuoj po nukentėjusiojo neteisėto ar itin įžeidžiančio kaltininką ar jo artimus asmenis poelgio kaip greitas atsakas į tai. Jei nuo nukentėjusiojo poelgio iki nužudymo praėjo ilgesnis laiko tarpas ar kaltininkas atliko kokius nors pasiruošimo tam veiksmus, toks nužudymas paprastai negali būti kvalifikuojamas kaip padarytas staiga labai susijaudinus, nes šios aplinkybės rodo, kad staigaus didelio susijaudinimo būsena daugeliu atvejų jam jau buvo praėjusi. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 130 straipsnį nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas staiga labai susijaudino (buvo fiziologinio afekto būsenos) dėl netikėto, nelaukto nukentėjusiojo poelgio, ar tas poelgis buvo paskutinis iš ankstesnių panašaus pobūdžio nukentėjusiojo poelgių. Sprendžiant šį klausimą paprastai atsižvelgiama ir į tai, ar kaltininko susijaudinimui ir smurto protrūkiui turėjo įtakos ankstesni nukentėjusiojo smurtavimo prieš kaltininką ir jo (ar jam artimo žmogaus) įžeidinėjimo faktus, į šių asmenų elgesį iki įvykio ir jo metu, į kaltininko elgesį iš karto po jo.

Iš bylos duomenų matyti, kad nužudytasis D. K. VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės padalinio Psichiatrijos ligoninės stacionare gydėsi (duomenys neskelbtini) kartus, paskutinį kartą nuo (duomenys neskelbtini), diagnozė – psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį; abstinencijos būklė su delyru. Pagal bylos duomenis, D. K. niekur nedirbo, girtuokliavo, nužudymo metu taip pat buvo girtas (lavono kraujyje rasta 4,51, o šlapime 5,4 promilės etilo alkoholio). Byloje nustatyta, kad B. K. su sugyventiniu D. K. gyveno apie dvylika metų. Kartu jos bute gyveno ir neįgali motina, kuriai nustatytas didelis specialiųjų poreikių lygis. B. K. dirbo (duomenys neskelbtini) pagalbine darbuotoja naktinėje pamainoje, savaitgaliais ir švenčių dienomis; apibūdinama kaip pareiginga, darbšti, jautri pacientams darbuotoja. Pagal pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotus liudytojų L. L., R. S. Š., D. V. parodymus, D. K. girtavo, buvo agresyvus, o pagal L. L. ir D. V. parodymus – buvo ne kartą B. K. sumušęs. Byloje nustatyta, kad peiliu sužalojusi savo sugyventinį B. K. pati iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Pirmieji į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai N. Č., V. M. ir A. B., kurie, teisiamajame posėdyje apklausti kaip liudytojai, parodė, kad užėjus į butą vyriškis (D. K.) sėdėjo virtuvėje prie lango, o moteris (B. K.) jį prilaikė, kad ji buvo neblaivi, buvo susijaudinusi, apsiverkusi, sakė, jog susikivirčijus sudavė nukentėjusiajam tuo, „kas pasitaikė po ranka“. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme B. K. teigė, kad ji buvo „šoko“ būsenos, kad D. K., nuėjęs į kambarį pas jos motiną, pradėjo ją įžeidinėti, sakė, kad ją reikia išvežti į prieglaudą, spjovė jai į veidą, motina pradėjo verkti; jai išstūmus jį į virtuvę – pradėjo ją plūsti, įžeidinėti, kad, pamačiusi jo „stiklines“ akis, išsigando, kaip peilis atsidūrė jos rankoje, nepamena, kad sugyventinis jai griebė už pečių ir iš pradžių ji net nesuvokusi, jog šiam sudavė, tik po to, kai jis pradėjo glebti, pamačiusi peilį.

Baigiamojoje kalboje B. K. gynėja teismo prašė B. K. nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal BK 130 straipsnį, t. y. kaip nužudymą labai susijaudinus.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad nors B. K. neprisipažino tyčia nužudžiusi savo sugyventinį D. K., jos kaltė visiškai įrodyta teismo posėdyje ištirtais įrodymais, bei konstatavęs, kad nusikaltimas padarytas veikiant netiesiogine tyčia, nes kaltinamoji suprato, jog durdama pavojingu įrankiu peiliu į krūtinę, t. y. į gyvybiškai svarbių organų sritį, turėjo ir galėjo suvokti pasekmes, kad savo veiksmais kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, ir sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, B. K. pripažino kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte. Taip pat teismas nuosprendyje nurodė, kad byloje faktinių aplinkybių, kurios leistų pripažinti B. K. atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, jog veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), taip pat tai, kad veika buvo padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai (BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punktas), nenustatyta.

Apeliaciniu skundu nuteistoji B. K., teigdama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados nepagrįstos, prašė priimtą nuosprendį pakeisti – jos nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto perkvalifikuoti į 130 straipsnį bei taikyti BK 75 straipsnį; sumažinti nukentėjusiajam R. K. atlyginti priteistos turtinės ir neturtinės žalos dydžius.

Apeliaciniame skunde nuteistoji teigė, kad ji su D. K. gyveno trylika metų, juo rūpinosi ir išlaikė, kad, nors jis ir nuolat skriausdavo ją – dažnai gerdavo, būdavo agresyvus, koliodavo, varydavo ją iš jos pačios namų, ne kartą buvo prieš ją panaudojęs fizinį smurtą (tai patvirtino liudytojai L. L., R. S. Š., D. V.), jai niekada net mintis nekildavo panaudoti prieš jį kokius nors smurtinius veiksmus; kad jos parodymai apie tai, jog įvykio vakarą D. K., nuėjęs į kambarį pas jos mamą pradėjo ją įžeidinėti, spjovė į veidą; išstūmus jį iš kambario į virtuvę, jo veiksmai, t. y. plūdimas necenzūriniais žodžiais, įžeidinėjimai, varymas iš namų, nukrypo prieš ją; kad pamačiusi jo (kaip „išprotėjusio“) akis, ji išsigando ir, pajutusi galimą nenuspėjamą jo elgesį bei realią grėsmę, nes D. K. ne kartą buvo gydomas psichiatrijos ligoninėje, instinktyviai griebė peilį, nukreipdama jį į sugyventinį, kad šis, staiga atsistojęs, sugriebė ją už pečių, o kaip įvyko pats dūris, ji nesuprato, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylą nagrinėjant teisme buvo vienodi. Apeliantė teigė, kad teismas neteisingai įvertino bendrosios pagalbos centro garso įrašo turinį, darydamas išvadas neatsižvelgė į liudytojų N. Č., V. M., A. B., O. B. parodymus, kad ji buvo streso būklės.

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistosios argumentus bei prašymą jos veiką kvalifikuoti pagal BK 130 straipsnį, nutartyje nurodė, kad byloje jokių objektyvių duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, jog nuteistoji buvo fiziologinio afekto būsenos, nėra; kad įvykio metu tarp nuteistosios ir nukentėjusiojo kilęs konfliktas, atsižvelgiant į jų gyvenimo būdą bei dažnai besikartojančius panašaus pobūdžio konfliktus, nebuvo išskirtinis, o D. K. elgesys nebuvo tiek neteisėtas ar itin įžeidžiantis, kad sukeltų nuteistajai staigaus didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būseną.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti kasatorės argumentams, kad apeliacinės instancijos teismas (taip pat kaip ir pirmosios instancijos teismas) neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, ne visas, reikšmingas veikos kvalifikavimui, analizavo ir vertino. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje niekaip neįvertinti nukentėjusiosios parodymai, kad įvykio vakarą D. K. jos mamą įžeidinėjo ne tik žodžiais, bet ir spjovė į veidą, bylos duomenys, apibūdinantys patį nukentėjusįjį, nuteistosios elgesį su nukentėjusiuoju iki įvykio, jos elgesį iš karto po įvykio, neaptarti.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nuteistoji B. K. prašė paskirti jai teismo psichiatrijos, teismo psichologinę ekspertizę jos emocinei būsenai nusikaltimo padarymo metu nustatyti. Apeliacinės instancijos teismas nutarė prašymą atmesti, tokį sprendimą motyvuodamas tuo, kad byloje nėra duomenų, jog nuteistoji būtų gydžiusis psichiatrinėje įstaigoje, jai nebuvo nustatyti jokie psichikos sutrikimai. Tokie šio teismo nuteistosios prašymo atmetimo motyvai iš esmės yra neteisingi, nes nuteistoji prašė paskirti ekspertizę, siekiant nustatyti kokios emocinės būsenos ji buvo nusikaltimo padarymo metu, t. y. ar ji nusikalstamos veikos padarymo metu buvo fiziologinio afekto būsenos. Teisėjų kolegija pažymi, kad pateikiant prašymus visi bylos nagrinėjimo dalyviai turi vienodas teises, teismas, vertindamas ir spręsdamas prašymus, vadovaujasi vieninteliu kriterijumi – ar pateiktas prašymas turi reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui teisme. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turės reikšmės bylai. Nuteistoji teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas jos prašymą, atėmė jai galimybę surinkti papildomus įrodymus, patvirtinančius jos parodymus apie įvykio aplinkybes, t. y. tai, kad ji buvo labai susijaudinusi – afekto būsenos. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje esančius duomenis, nuteistosios pateikto prašymo atmetimo argumentus, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas prašymą paskirti teismo psichologinę ar psichologinę-psichiatrinę ekspertizę, pažeidė nuteistosios gynybos teises, neužtikrindamas galimybės įstatymų numatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo kaltinimo (BPK 10 straipsnis), taip pat reikalavimą išsamiai išnagrinėti visas bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Remdamasi šiais argumentais teisėjų kolegija apeliacinės instancijos teismo padarytus pažeidimus pripažįsta esminiais BPK pažeidimais (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina visa apimtimi (nors šia nutartimi pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeistas sumažinant nukentėjusiajam R. K. iš nuteistosios priteistos atlyginti turtinės žalos dydį), nes tiek bausmės, tiek nusikaltimo padarytos žalos atlyginimo klausimai sprendžiami visų pirma išsprendus baudžiamojo įstatymo, pagal kurį nuteistasis pripažįstamas kaltu, taikymo pagrįstumo ir tinkamumo klausimą.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajai B. K. kardomosios priemonės – Lietuvos Respublikos piliečio paso paėmimas ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti – paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, laisvės atėmimo bausmės vykdymas pradėtas po apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo. Panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perdavus iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, susidaro situacija, kai pirmosios instancijos teismo nuosprendis dar nėra įsigaliojęs, todėl nuteistoji B. K. iš bausmės atlikimo vietos paleistina iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paliktas galioti jai paskirtas kardomąsias priemones.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 9 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Nuteistąją B. K. iš bausmės atlikimo vietos paleisti.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Jonas Prapiestis

Aldona Rakauskienė