AS-556-1127-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS556-1127/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03573-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. lapkričio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutarties dalies administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2014 m. liepos 23 d. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė skundą (išsiuntė 2014 m. liepos 22 d.), prašydamas: panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KAM) 2014 m. liepos 11 d. raštą (sprendimą) Nr. 12-01-1236, dėl svarbių objektyvių priežasčių atnaujinti praleistą terminą dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo skundui paduoti ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, t. y. 12 044,16 Lt, sumažintą vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalimi už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. gruodžio mėnesio imtinai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 24 d. nutartimi nepatenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos KAM, neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, 12 044,16 Lt sumažintą vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. gruodžio mėnesio imtinai. Teismas priėmė pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti KAM 2014 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. 12-01-1236 (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 2 d. 8 p.).

Teismas konstatavo, kad, kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo taikytinas 3 metų procesinis terminas, skaičiuotinas nuo tada, kai asmuo sužinojo ar/ir turėjo sužinoti apie pirmąją nepriemoką.

Teismas pažymėjo, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymuose įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis pripažįstamos aplinkybės, sudarančios kliūtis asmeniui laiku įgyvendinti savo valią atlikti tam tikrus veiksmus, paprastai tokios aplinkybės yra objektyvaus pobūdžio, nepriklauso nuo asmens valios (pavyzdžiui, fizinio asmens sunki liga, kitų asmenų veikla, ribojanti asmens veiksmų laisvę, valią, ir pan.); sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, atsižvelgiama į svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, į tai, ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą, taip pat vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai, be to, kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai.

Iš pareiškėjo prie skundo pridėtos pažymos matyti, kad valstybinė pensija jam buvo mažinama nuo 2010 m. sausio mėnesio, o skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pareiškėjas pateikė tik 2014 m. liepos 23 d., t. y. praėjus daugiau kaip 4 metams nuo pirmojo valstybinės pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas. Pareiškėjas, visų pirma, nurodo, kad termino kreiptis dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo nepraleido. Vėliau paaiškina, kad gavęs sumažintą pensiją (2010 m. vasario mėn.) iš karto nei prašymo KAM, nei teismui skundo dėl neišmokėtos pensijos dalies nepadavė dėl to, kad tikėjo savo valstybe ir Vyriausybe bei turėjo teisėtus lūkesčius, jog bus greitai pagal Laikinąjį įstatymą po pirmos sumažintos pensijos gavimo nustatytas mechanizmas neišmokėtų pensijų dalies grąžinimui ir Vyriausybė savo pareigą įvykdys.

Atsakovas, sumažindamas pensijos dydį ir išmokėdamas sumažintą pensiją, pareiškėjui nepaaiškino, per kokį terminą jis galėjo (turėjo) skųstis dėl dalies sumažintos pensijos neišmokėjimo. Skaičiuoti skundo padavimo terminą nuo pirmos sumažintos pensijos gavimo yra nelogiška. Tai leidžia teigti, kad terminą skundui paduoti praleido dėl jo nepriklausiusių aplinkybių. Teismas konstatavo, kad šie pareiškėjo argumentai nepateisina tokio ilgo delsimo net iki 2014 m. liepos 17 d. (t. y. daugiau nei 4 m.) kreiptis į teismą dėl sumažintos valstybinės pensijos priteisimo.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi: praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo; daugiau nei metams nuo šio Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo; praėjus daugiau nei metams po LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, ir tokiu būdu pašalintas iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, paskelbimo; septyniems mėnesiams po 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, galutinai suformuota teismų praktika dėl termino kreiptis į teismą tokio pobūdžio bylose, paskelbimo.

Teismas pabrėžė, kad terminų skaičiavimo taisyklės pareiškėjui dar kartą buvo išaiškintos jo atžvilgiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 25 d. priimtame sprendime Nr. I-683-437/2014, nuo kurio įsiteisėjimo tai pat praėjo daugiau nei keturi mėnesiai. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir priežastis, dėl kurių, jo teigimu, jis praleido specialų 3 metų terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, konstatavo, kad jos nelaikytinos objektyviomis, svarbiomis ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis (tokiomis priežastimis galėtų būti pripažįstamos, pavyzdžiui, fizinio asmens sunki liga, kitų asmenų veikla, ribojanti asmens veiksmų laisvę, valią, ir pan.).

Remdamasis anksčiau nutartyje nurodytais motyvais, teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjo prašymas dėl specialaus 3 metų termino skundui paduoti atnaujinimo, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, netenkintinas. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reguliavimą, konstatavo, kad, netenkinus prašymo dėl specialaus 3 metų termino kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo atnaujinimo, nėra teisinio pagrindo priimti ir pareiškėjo prašymą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, susidariusios nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn., priteisimo.

Todėl šią skundo reikalavimų dalį atsisakė priimti.

III. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – dėl svarbių ir objektyvių priežasčių atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos nepriemokos sumokėjimo paduoti bei priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos KAM, neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 12 044,16 Lt, sumažintą, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. imtinai; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas atskirąjį skundą grindžia tuo, jog teismo nutartis yra nepagrįsta, neteisėta, priimta, nesivadovaujant jau suformuota tokio tipo paduotų skundų teismų praktika, todėl yra naikintina ir priimtinas naujas sprendimas. Pareiškėjas dėl termino atnaujinimo skundui paduoti iš esmės nurodo tuos pačius argumentus, išdėstytus skunde pirmosios instancijos teismui. Pažymi, kad pensijų kompensavimo mechanizmo nėra iki dabar, nors turėjo būti nustatytas 2010 m. liepos 1 d. Pati Vyriausybė ir Seimas pažeidžia Laikinajame įstatyme numatytą terminą jam priimti, nustatydama įvairius sumažintų pensijų grąžinimo terminus, tuo dar labiau supainiodama terminų skundui paduoti teisinę bazę.

Pareiškėjas remiasi LVAT administracinėmis bylomis Nr. AS502- 472/14; Nr. AS602-587/2014; Nr. AS502-580 ir kt. Teigia, kad tik LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje buvo pateiktas išaiškinimas dėl skundo padavimo teismui termino pradžios skaičiavimo. Pareiškėjo vertinimu, aplinkybė, jog kreipimosi į teismą terminas Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nustatytas nebuvo, tai, kad pagal analogiją turi būti taikomas Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme nustatytas trejų metų terminas, paaiškėjo tik po išplėstinės LVAT kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutarties paskelbimo, tai, kad Vyriausybė ne kartą savo nepagrįstais pažadais žadėjo ir tebežada nustatyti terminus kompensuoti sumažintas pensijas, tai, kad atsakovo nebuvo informuotas, jog savo teises dėl sumažintos pensijos gali ginti tik per 3 metų laikotarpį, savo teises ginti ėmėsi per protingą terminą.

Tai leidžia teigti, kad terminą skundui paduoti praleido dėl nuo jo nepriklausiusių aplinkybių. Teisinis neaiškumas sąlygojo tai, kad pareiškėjas galėjo sąžiningai klysti dėl kreipimosi į teismą terminų ir tvarkos. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį negali būti laikomas įvykdytu.

Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenustato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama, įvykdžius visą nustatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (pvz., LVAT administracinės bylos Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004, Nr. A7-55- 04).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija analogiškoje administracinėje byloje yra nurodžiusi, kad pareiškėjo teisių pažeidimas kilo dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Pareiškėjas atskiruoju skundu ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl termino atnaujinimo ir atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos KAM, neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėn. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2014 m. liepos 22 d., t. y. praleidęs paminėtą 3 metų terminą.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, jog įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimo klausimų. Paminėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėn. gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.).

Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėn. ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija daro išvadą, jog asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Išvardytos priežastys, teisėjų kolegijos įsitikinimu, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutarties dalis, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl termino atnaujinimo ir atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos KAM, neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, naikinama kaip neteisėta bei nepagrįsta.

Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, tenkina pareiškėjo prašymą ir, atnaujinęs kreipimosi į teismą terminą, perduoda skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Tokia išvada iš esmės atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-212/2014, 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-842/2014 ir kt.) (ABTĮ 13 str. 1 d., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalimi, 151 straipsnio 3, 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. S. atskirąjį skundą patenkinti iš dalies.

Pareiškėjo A. S. prašymą atnaujinti terminą skundui dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo paduoti patenkinti ir terminą atnaujinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo A. S. skundo reikalavimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo, panaikinti ir perduoti šios skundo dalies priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius