A-2035-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2035-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01611-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovas), priteisti 1 000 000 000 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, jog Lietuvos valstybė sistemingai varžo jo teises ir laisves, kurios yra įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22, 38, 40, 41, 42 ir 52 straipsniuose, kadangi per 10 metų, kuriuos praleido atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, jis yra baustas 5 kartus pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 142 straipsnio 2 dalį, 5 kartus perkeltas į kamerų tipo patalpas ir 1,5 metų atliko bausmę pagal BVK 146 straipsnio 1 dalį, todėl pareiškėjas buvo izoliuotas 6,5 metų ir tuo laikotarpiu jam buvo atimta teisė į pasimatymus, telefoninius pokalbius, susirašinėti paštu, apsipirkinėti parduotuvėje, naudotis daiktais, nurodytais BVK 96 straipsnyje, jam nebuvo suteikta galimybė įgyti profesijos pagal jo intelektinius gebėjimus, jis buvo priverstas dirbti darbą, už kurį jam nebuvo atlyginta, jis negali įgyti stažo pensijai gauti, jam neleidžiama praktikuoti jogos, jis buvo izoliuotas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas, atlikdamas bausmę už pažeidimus, buvo baustas 72 kartus, iš jų 5 kartus perkeltas į drausmės grupės laikymo sąlygas, 5 kartus talpintas į kamerų tipo patalpas ir 23 kartus buvo uždarytas į baudos izoliatorių, bei pažymėjo, jog nuo 2011 m. sausio mėnesio pareiškėjui buvo suteikta 12 ilgalaikių pasimatymų, 6 trumpalaikiai pasimatymai, gauti 29 siuntiniai ar smulkieji paketai, pareiškėjas 49 kartus pasinaudojo teise paskambinti, 128 kartus apsipirko parduotuvėje. Atsakovas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjui paskirtos nuobaudos nebuvo panaikintos, todėl jų pagrįstumas ir teisėtumas nekelia abejonių.

Atsakovas nurodė, jog Marijampolės pataisos namuose nuteistųjų profesinį mokymą vykdo Marijampolės profesinio rengimo centro pataisos namų skyrius, mokoma aštuonių specialybių, nėra minimalaus bendrojo lavinimo cenzo, priimami asmenys nėra vertinami pagal intelekto koeficientą, todėl pareiškėjo teiginys, kad jis negalėjo įgyti profesijos, yra nepagrįstas. Atsakovo teigimu, pareiškėjas negali įgyti valstybinio socialinio draudimo stažo, nes tai prieštarauja BVK 129 straipsniui bei pareiškėjas nedirbo, atlikdamas bausmę Marijampolės pataisos namuose.

Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) VI knygos XXII skyriaus pirmo skirsnio nuostatomis, nurodė, kad šiuo atveju nėra pagrindo civilinei atsakomybei atsirasti, nes nėra neteisėtų atsakovo ar jo pareigūnų, tarnautojų darbuotojų veiksmų ar neveikimo. Taip pat atsakovas prašė taikyti CK nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas, vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi ir atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, o pareiškėjas neprašė atnaujinti senaties termino, pritaikė ieškinio senatį ir konstatavo, kad pareiškėjo prašomas neturtinės žalos atlyginimas galimas tik nuo 2011 m. lapkričio 4 d.

Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas ir teigė, jog tuo metu, kai jis buvo laikomas drausmės grupėje, kamerų tipo patalpose bei baudos izoliatoriuje, jam buvo atimta teisė į pasimatymus, skambinti telefonu, susirašinėti paštu, apsipirkinėti parduotuvėje, apribota galimybė įgyti profesiją, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad jam buvo suteikta 10 pasimatymų, 17 kartų suteikta teisė paskambinti, aktualiu laikotarpiu pareiškėjas gavo 20 siuntinių ar paketų, nuo 2011 m. lapkričio 4 d. iki 2014 m. lapkričio 4 d. pareiškėjas parduotuvėje lankėsi 122 kartus ir įsigijo prekių už 15 146,93 Lt.

Teismas nusprendė, jog pareiškėjo argumentas, kad jam buvo apribota galimybė įgyti profesiją, yra deklaratyvus ir nepagrįstas, kadangi pareiškėjas nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog jis kreipėsi į Marijampolės profesinio rengimo centro Pataisos namų skyrių, kuris vykdo nuteistųjų profesinį mokymą.

Teismas pabrėžė, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad jam paskirtos nuobaudos buvo panaikintos ar jis būtų buvęs nepagrįstai laikomas baudos izoliatoriuje ar drausmės grupėje, bei pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjui kilusius išgyvenimus, suteikiančius pakankamą pagrindą neturtinei žalai priteisti. Be to, pareiškėjas skunde išdėstė nekonkrečius, abstrakčius ir deklaratyvius teiginius apie tariamai pažeistas jo teises, visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių bei būtinojo (tiesioginio) priežastinio ryšio.

III. Pareiškėjas V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 10 d. sprendimą ir priteisti 1 000 000 000 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas nurodo, jog jis pateikė faktus, kad pataisos įstaiga atsisako vykdyti teisės aktus. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2003 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių XXV skyriaus 162, 163 ir 167 punktuose nustatyta, kad pataisos įstaigose turi būti panaudotos visos dorovinės pataisos priemonės, derinami švietimo, sporto, kultūros, etiniai ir kt. veiksmai, nuteistiesiems sudaromas individualus darbo grafikas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas teigia, jog byloje esantys įrodymai, atsiliepimai bei paaiškinimai atspindi atsakovo poziciją, ir pažymi, kad teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą, o pareiškėjas nepateikė naujų duomenų, įrodančių, kad teismas priėmė neteisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamos bylos ginčo dalykas – pareiškėjui V. K. neteisėtais valstybės institucijos veiksmais (neveikimu) padarytos neturtinės žalos atlyginimas.

Iš šioje byloje nagrinėto pareiškėjo skundo pagrindo (aplinkybių, kuriomis buvo grindžiamas skundo reikalavimas) bei suformuluoto skundo dalyko (skundo reikalavimo) matyti, kad pareiškėjas siekė, jog jam būtų priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, neturtinės žalos atlyginimas pinigais dėl to, kad Marijampolės pataisos namų neteisėtais veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos jo teisės.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, jog būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Administraciniam teismui paduodamas skundas turi atitikti ABTĮ 23, 24 ir 39 straipsnių reikalavimus. ABTĮ 23 straipsnyje yra nustatyta, kad pareiškėjo teismui pateikiamas skundas turi atitikti minėtame straipsnyje numatytus skundo formos ir turinio reikalavimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmuo, realizuodamas savo teisę į teisminę gynybą, turi autonomiją pasirinkdamas elgesio modelį, t. y. suinteresuotas asmuo turi teisę pasirinkti savo pažeistų teisių ar įstatymo saugomų interesų teisminės gynybos pobūdį bei apimtį. Formuluodamas skundo dalyką, būtent pareiškėjas nustato bylos nagrinėjimo ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1447/2012). Pagal ABTĮ 22, 23 straipsnius teisė suformuluoti skundo pagrindą ir dalyką priklauso pareiškėjui. Todėl pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, kuriose teismas turi nagrinėti bylą.

Taigi šioje byloje turėjo būti nagrinėjamos pareiškėjo skunde nurodomos aplinkybės, dėl kurių, pareiškėjo teigimu, jam buvo padaryta neturtinė žala, kurios atlyginimą nustato CK 6.271 straipsnio nuostatos.

Primintina, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.). Taigi tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. tiek neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tiek pareiškėjui padaryta žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą.

Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Pareiškėjas skunde, įvardydamas Marijampolės pataisos namų neteisėtus veiksmus (neveikimą), nurodė, jog per 10 metų, kuriuos praleido atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, jis buvo izoliuotas 6,5 metų ir tuo laikotarpiu jam buvo atimta teisė į pasimatymus, telefoninius pokalbius, susirašinėti paštu, apsipirkinėti parduotuvėje, naudotis daiktais nurodytais BVK 96 straipsnyje, jam nebuvo suteikta galimybė įgyti profesijos pagal jo intelektinius gebėjimus, jis buvo priverstas dirbti darbą, už kurį jam nebuvo atlyginta, jis negali įgyti stažo pensijai gauti, jam neleidžiama praktikuoti jogos. Pareiškėjas nurodė, kad jam padaryta 1 000 000 000 000 Lt neturtinė žala.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs tiek pareiškėjo argumentus, kuriais grindžiamas reikalavimas, tiek atsakovo atsikirtimus, byloje surinktus įrodymus, sprendime nustatė, kad pareiškėjui nebuvo apribota teisė į pasimatymus, skambinti telefonu, susirašinėti paštu, apsipirkinėti parduotuvėje, galimybė įgyti profesiją, ir konstatavo, jog valstybės institucijų pareigūnai nepažeidė teisės aktų. Taip pat sprendime pažymėta, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjui kilusius išgyvenimus, kurie suteiktų pakankamą pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog atsakovas šioje byloje prašė taikyti ieškinio senatį, taikė ieškinio senatį (CK 1.125 str. 8 d., 1.126 str. 2 d.) ir nurodė, kad pareiškėjo prašomos neturtinės žalos atlyginimas galimas tik nuo 2011 m. lapkričio 4 d.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tenkinti jo skundo reikalavimą, teigdamas, kad jis pirmosios instancijos teismui nurodė faktus, jog pataisos įstaiga atsisako vykdyti teisės aktus, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas jo skundą, privalėjo kvalifikuotai nurodyti, kad teisės aktais numatyti uždaviniai buvo tinkamai įgyvendinami. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia aplinkybe, kurios nebuvo nurodęs skunde, kurį šioje byloje nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, t. y. pareiškėjas nurodo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2003 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių XXV skyriaus 162, 163 ir 167 punktuose nustatyta, jog pataisos įstaigose turi būti panaudotos visos dorovinės pataisos priemonės, derinami švietimo, sporto, kultūros, etiniai ir kt. veiksmai, nuteistiesiems sudaromas individualus darbo grafikas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, pirmiausia pažymi, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad, suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėms taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek taikydamas proceso teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo teisės yra nustatytos ABTĮ. Materialiųjų teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (ABTĮ 143 str.). Proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.). Taip pat pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti panaikintas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje.

ABTĮ 130 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo konkrečių faktų, kuriuos neteisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, bei materialiosios teisės normų, kurias spręsdamas ginčą netinkamai taikė ar turėjo taikyti, tačiau netaikė. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia abstrakčiu teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas turėjo kvalifikuotai nurodyti, jog buvo įgyvendinti teisės aktuose nustatyti uždaviniai.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudarė skundo pagrindą, ir kuriomis buvo grindžiamas skundo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pagal CK 6.271 straipsnį, išklausiusi teismo posėdžio metu pareiškėjo duotus paaiškinimus, įvertinusi byloje pateiktus įrodymus, pirmosios instancijos nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes bei padarytas išvadas dėl pareiškėjo inicijuoto ginčo esmės, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjo skundo, t. y. pareiškėjo skunde nurodytų faktų nepripažino įrodytais. Taip pat pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius.

Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje A438-336/2012 ir kt.).

Taigi pareiškėjas šioje byloje turėjo nurodyti neteisėtus Marijampolės pataisos namų ar / ir jų pareigūnų veiksmus, aplinkybes ir kriterijus, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, jog pareiškėjas būtent dėl šių konkrečių neteisėtų veiksmų patyrė neturtinę žalą, kuri pareiškėjui atlygintina pinigais (1 000 000 000 000 Lt), ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Vertinant pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su pareiškėjui padaryta neturtine žala dėl neteisėtų Marijampolės pataisos namų ar / ir jų pareigūnų veiksmų (neveikimo), ir pareiškėjo pateiktus įrodymus, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog jam buvo padaryta jo nurodoma neturtinė žala dėl Marijampolės pataisos namų ar / ir jų pareigūnų veiksmų (neveikimo), t. y. kad nėra CK 6.271 straipsnyje įvardytų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, kurioms esant priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas. Pažymėtina, kad vien tik pareiškėjo faktų nurodymas nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeistos teisės aktuose įtvirtintos pareiškėjo teisės ir jas būtent pažeidė pataisos įstaiga ir / ar jos pareigūnai.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad BVK 148 straipsnyje nustatyta, jog pataisos įstaigose ir valstybės įmonėse prie pataisos įstaigų gali būti organizuojamas nuteistųjų profesinis mokymas ir nuteistieji turi teisę pasirinkti profesiją, kurią nori mokytis pagal pataisos įstaigos administracijos pateiktą sąrašą ir turimą mokymo bazę. Pareiškėjo charakteristikoje pažymėta, kad pareiškėjas nepareiškė noro įgyti specialybės suaugusiųjų mokymo centre (b. l. 19–20). Pareiškėjas nepateikė duomenų, paneigiančių minėtą teiginį, todėl pareiškėjo teiginys, jog jam nebuvo suteikiama galimybė mokytis, yra nepagrįstas. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad BVK 131 straipsnyje nustatyta, jog nuteistųjų darbas apmokamas pagal jo kiekį ir kokybę Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, o nemokant už darbą, nuteistieji gali būti įtraukti tik į pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo, taip pat į nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbus (BVK 134 str. 1 d.). Byloje nėra duomenų, jog minėtos BVK nuostatos buvo pažeistos, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas buvo verčiamas dirbti darbą, už kurį jam nėra mokama.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, spręsdamas, ar Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 4 straipsnis įpareigoja valstybę įtraukti kalinius į senatvės pensijų socialinio draudimo sistemą, pažymėjo, kad nors absoliuti dauguma valstybių kalinius tam tikru būdu įtraukia į socialinę apsaugos sistemą, tačiau tik maža dalis valstybių suteikia teisę kaliniams būti įtrauktiems į socialinę senatvės pensijų sistemą. Europos Žmogaus Teisių Teismas darė išvadą, kad valstybės neturi pareigos dirbantiems kaliniams garantuoti socialinio senatvės pensijų draudimo (žr. Stummer prieš Austriją, Nr. 37452/02). BVK 129 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji valstybiniu socialiniu draudimu nedraudžiami, išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytą nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinį draudimą. Dėl to nėra pagrindo spręsti, jog dėl tos aplinkybės, kad pareiškėjas, atlikdamas laivės atėmimo bausmę, negali įgyti stažo senatvės pensijai gauti, yra pažeidžiamos pareiškėjo teisės.

Pareiškėjas teigė, jog yra suvaržyta jo teisė praktikuoti jogą, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 43 straipsnyje. Pažymėtina, kad minėtame Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnyje yra nurodyta, jog valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas, o kitas bažnyčias ir religines organizacijas – jeigu jos turi atramą visuomenėje ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymui ir dorai. Lietuvos Respublikos religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 5 straipsnyje nustatyta, kad valstybė pripažįsta tradicines religijas (lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų), o kitos (netradicinės) religinės bendrijos gali būti valstybės pripažintos kaip Lietuvos istorinio, dvasinio ir socialinio palikimo dalis, jeigu jos palaikomos visuomenės ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymams ir dorai (6 str.). Dabartinės lietuvių kalbos žodyne joga apibrėžiama kaip indų filosofijos sistema, skatinanti valdyti kūną ir dvasią asketiškomis, ekstazės ir kt. priemonėmis (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas. Mokslo ir enciklopedijų leidykla: 1993 m., Vilnius. P. 268). Pareiškėjas skunde teigdamas, kad jo teisė praktikuoti jogą kaip religiją yra suvaržyta, nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kuo pasireiškė šis trukdymas, ir dėl kokių priežasčių jam turėjo būti sudaryta galimybė praktikuoti joją kaip religiją.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką vertinant, ar kalinio perkėlimas į vienutę pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, turi būti atsižvelgiama į perkėlimo trukmę, tikslą, sąlygas, kuriomis kalinys kalinamas, bei individualias perkėlimo į vienutę pasekmes (Van der Ven prieš Nyderlandus, Nr. 50901/99). Taip pat buvo pažymėta, jog kalinio perkėlimas į vienutę pats savaime negali būti laikomas Konvencijos pažeidimu (žr. Messina prieš Italiją, Nr. 28/12/2000). BVK 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimus gali būti uždarytas į baudos izoliatorių iki 15 parų, kuriame nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų su spauda, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškų, taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama naudotis stalo žaidimais, televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais, radijo imtuvais bei kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais (BVK 146 str. 1 d.).

Iš bylos duomenų (b. l. 19–20) matyti, kad pareiškėjas nuo 2011 m. lapkričio 4 d. iki 2014 m. lapkričio 4 d. buvo uždarytas į baudos izoliatorių 3 kartus: 2012 m. rugpjūčio 31 d. už nurodymų nevykdymą (15 parų); 2013 m. liepos 4 d. už nustatytos tvarkos pažeidimus (10 parų); 2014 m. rugsėjo 11 d. už nurodymų nevykdymą (15 parų), t. y. pareiškėjas per 3 metus buvo izoliuotas 40 parų už drausmės pažeidimus. Pažymėtina, jog visais atvejais pareiškėjo perkėlimas į baudos izoliatorių neviršijo BVK nustatyto maksimalaus 15 parų laikotarpio. Be to, pareiškėjas buvo perkeltas dėl drausmės pažeidimų ir nėra duomenų, jog nuobaudos buvo paskirtos pažeidžiant įstatymais nustatytus reikalavimus, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo perkėlimas į baudos izoliatorių pažeidė jo teises.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis buvo perkeltas į kamerų tipo patalpas, perkeltas į drausmės grupes ir taip buvo atimta jo teisė į pasimatymus, telefoninius pokalbius, susirašinėjimą paštu, apsipirkinėti parduotuvėje, naudotis daiktais, numatytais BVK 96 straipsnyje. Pareiškėjas 2014 m. rugsėjo 17 d. buvo perkeltas į drausmės grupę už grubų elgesį (b. l. 19–20). BVK 75 straipsnyje nustatyta, kad nuteistiems, priskirtiems drausmės grupei, leidžiama įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų; gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų su spauda; vieną kartą per mėnesį paskambinti telefonu. Iš to akivaizdu, kad pareiškėjo teiginys, jog nebuvo leidžiama apsipirkinėti parduotuvėje, skambinti telefonu, susirašinėti laiškais, yra nepagrįstas.

Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos naujos aplinkybės, kuriomis jis negrindė skundo, t. y. dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2003 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių XXV skyriaus 162, 163 ir 167 punktų nuostatų taikymo, pažymėtina, kad pareiškėjas konkrečiai nenurodo, kada ir kokiu būdu buvo pažeistos minėtų punktų nuostatos, nurodančios, kad pataisos įstaigose turi būti panaudotos visos dorovinės pataisos priemonės, derinami švietimo, sporto, kultūros, etiniai ir kt. veiksmai, nuteistiesiems sudaromas individualus darbo grafikas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nedetalizuoja, kokios jam turėjo būti nustatytos dorovinės pataisos priemonės, kaip derinami švietimo, sporto, kultūros, etiniai ir kt. veiksmai. Pareiškėjas skundo, kurį nagrinėjo pirmosios instancijos teismas, negrindė tuo, kad jam nėra sudarytas individualus darbo grafikas.

Kaip jau buvo minėta, apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo, suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą patikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota to teismo sprendimu. Proceso šalių pareiga elgtis sąžiningai iš esmės nesuderinama su faktinio pagrindo keitimu (papildymu), kai tai nemotyvuotai ir nepagrįstai daroma tik apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007). Dėl to, teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo nagrinėti aplinkybes, susijusias su Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2003 m. liepos 7 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių XXV skyriaus 162, 163 ir 167 punktų nuostatomis.

ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas, priimdamas sprendimą, įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, įvykdė minėtus ABTĮ reikalavimus.

Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, priimtas nepažeidus proceso teisės normų bei laikantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu ir tenkintinu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė