A-442-1556-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-1556/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02876-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. F. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas T. F. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Paaiškino, kad Lukiškių TI-K nuo 2011 m. gegužės 27 d. iki 2011 m. gruodžio 14 d. jo laisvė buvo apribota pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nes kamerose, kurių plotas yra 7 kv. m, buvo kalinamas kartu su 3–5 asmenimis. Pagal higienos normos HN 76:199 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6.15 punktą, vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 kv. m kameros ploto. Todėl pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis ir patyrė didelę neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje, t. y. didelį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata (skausmai skrandžio srityje, pablogėjo regėjimas ir kt.), dėl to daug kartų kreipėsi į medikus, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pareiškėjas negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės. Papildomai paaiškino, kad jo teisės buvo pažeistos, kai jis buvo kalinamas kartu su ne pirmą kartą teistais asmenimis, dėl to patyrė didelį psichologinį spaudimą. Kamerose trūko stalų, kėdžių (tik du asmenys galėjo sėdėti), skalbykla nepriėmė drabužių, nebuvo kur jų džiovinti, rūbus tekdavo džiovinti kamerose, be to, pilna tarakonų.

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime su skundu nesutiko.

Nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. galioja nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nenustatyta, tačiau Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam kameroje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, negali nepriimti atvykstančiųjų į įstaigą, nes dėl to gali būti nevykdomos teismų nutartys ir sprendimai.

Atvykusieji į kameras skirstomi laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Dėl tokio teisinio reglamentavimo kai kurios kameros gali būti perpildytos. Tačiau administracija siekia, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Atsakovas nurodė laikotarpius, kai pareiškėjui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus.

Nurodė, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktuose numatytas inventorius. Lukiškių TI-K administracija iš suimtųjų ir nuteistųjų reikalauja, kad jie palaikytų tvarką kamerose. Tvarkai palaikyti išduodamas inventorius, valymo medžiagos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna ir dezinfekuoja. Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtų lėšų iš valstybės biudžeto. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės. Lukiškių TI-K kamerų būklę tikrina Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba, atlikdama operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę.

Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo žurnaluose ginčo laikotarpiu nėra įrašų dėl patikrinimų tose kamerose, kuriose buvo pareiškėjas. Remiasi Civilinio kodekso 6.271 straipsniu, 6.246–6.249 straipsniais ir teigia, kad šiuo atveju nėra būtinų įstatyme nustatytų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui T. F. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punktu, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m., bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, konstatavo, kad ta aplinkybė, jog kalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Remdamasis atsakovo pateiktais duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo užtikrinta 11 dienų ir dalį 5 dienų. Likusius 6 mėnesius pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista. Atsakovo pateikti duomenys apie kamerose laikomų asmenų skaičių rytais ir vakarais patvirtina, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus. Tokios aplinkybės turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai.

Įvertinęs Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 3 dalies, Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio nuostatas bei byloje pateiktus dokumentus, teismas konstatavo jog iki 2011 m. rugsėjo 6 d. (taip pat iki 2011 m. gegužės 27 d.) pareiškėjas jokios laisvės atėmimo bausmės nėra atlikinėjęs, laikinai sulaikytas buvo nuo 2009 m. birželio 1 d. iki 2009 m. birželio 3 d. Todėl periodu nuo 2011 m. gegužės 27 d. iki 2011 m. rugsėjo 6 d. pareiškėjas negalėjo būti laikomas kartu su asmenimis, atlikinėjusiais laisvės atėmimo bausmę, su nuteistaisiais. Todėl teismas padarė išvadą, jog laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 27 d. iki 2011 m. rugsėjo 6 d. Lukiškių TI-K nesilaikė Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų izoliavimo reikalavimų. Teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjui 2011 m. gegužės 13 d. nuosprendžiu jau buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, pareiškėjas buvo teistas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 3 d. nuosprendžiu, todėl jo kalinimas su laisvės atėmimo bausmę atlikusiais asmenimis negalėjo itin neigiamai jo įtakoti, taip pat ir į tai, kad pareiškėjas nesiskundė Lukiškių TI-K administracijai, kad jis kali su laisvės atėmimo bausmę atlikusiais asmenimis, neprašė jo perkelti į kitą kamerą tik su suimtaisiais, taip pat į tai, kad pareiškėjas nedetalizavo, kokia neturtinė žala ir kokiomis aplinkybėmis jam padaryta maždaug per 3 mėnesius, todėl padarė išvadą, kad dėl izoliavimo taisyklių pažeidimo neturtinė žala padaryta minimali. Bausmių vykdymo kodekse nustatyta, kad tik esant galimybei nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas pirmą kartą, laikomi atskirai nuo kitų nuteistųjų, todėl nuo 2011 m. rugsėjo 6 d. pareiškėjui neturtinė žala nebuvo padaryta.

Remdamasis Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6, 14.7, 14.8 punktais, teismas pažymėjo, kad kiekvienam suimtajam turi būti pastatyta tik lova, todėl pareiškėjas nepagrįstai reikalauja, kad kiekvienam kameroje esančiam asmeniui būtų pastatytas ir stalas bei kėdės. Iš Lukiškių TI-K pateiktų pažymų matyti, kad kamerose yra lovos kiekvienam suimtajam, spintelės, sieninės lentynos, stalai, o kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo po 2 taburetes. Remdamasis Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 8 punktu, Lukiškių TI-K direktoriaus 2011 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. 1-55 patvirtintu Suimtųjų ir nuteistųjų asmeninių apatinių ir viršutinių drabužių skalbimo ir cheminio valymo paslaugos teikimo tvarkos aprašu, teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K teikiamos drabužių skalbimo paslaugos. Pareiškėjas objektyviai nepagrindė, kad skalbykla ginčo laikotarpiu nepriėmė drabužių. Iš pareiškėjo paaiškinimų galima daryti išvadą, kad sąlygos rūbams išsiskalbti buvo sudarytos, o kad dėl rūbų džiovinimo kamerose pareiškėjas patirdavo nepatogumų, neleidžia daryti išvados, kad buvo pažeistos kokios nors pareiškėjo teisės aktų garantuojamos teisės. Taip pat, įvertinęs UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ pateiktus atliktų darbų aktus, teismas padarė išvadą, kad imamasi veiksmų tarakonams naikinti.

Remdamasis CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, teismas konstatavo, jog aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą, kad pareiškėjas, kai buvo tik suimtasis, buvo laikomas su jau atlikusiais laisvės atėmimo bausmę, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamų išgyvenimų, todėl jis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas, atsižvelgdamas į faktines šios bylos aplinkybes, taikytinas teisės aktų nuostatas, į tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas sąmoningai siekė pažeminti pareiškėjo orumą ir neužtikrinti jo teisės į minimalų gyvenamąjį plotą, į izoliavimą, į pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam užtikrinant teisę į minimalų gyvenamąjį plotą, suėmimo vykdymo metu nebūti kalinamam su anksčiau atlikusiais laisvės atėmimo bausmę, pažeidimo mastą ir trukmę, į tai, kad minėtų teisių pažeidimu nebuvo sukelta kokių nors pasekmių (pateikta asmens sveikatos istorija paneigia pareiškėjo paaiškinimus, kad ginčo laikotarpiu pablogėjo jo sveikata ir jis dėl skrandžio skausmų, pablogėjusio regėjimo ne kartą kreipėsi į medikus), į tai, kad dėl pažeistų teisių gynimo pareiškėjas kreipėsi tik po daugiau kaip pusantrų metų, kai išvyko iš Lukiškių TI-K, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 500 Lt. Nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

III. Apeliaciniu skundu T. F. prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą, skundą tenkinant visiškai bei priteisti jam 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Mano, kad teismo priteistas neturtinės žalos dydis (500 Lt) yra nemotyvuotas, teismas neįsigilino į konkrečias aplinkybes, neįvertino valstybės institucijos pažeidimo mąsto. Neturtinės žalos įvertinimas 500 Lt yra pernelyg menkas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas kildinamas iš pareiškėjo kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, jog laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 27 d. iki 2011 m. gruodžio 14 d., 188 dienas pareiškėjas buvo kalinamas kamerose, neužtikrinant jam minimalaus ploto, nustatyto vienam asmeniui, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m., t. y. pareiškėjas 188 dienas buvo kalinamas kamerose, kur vienam asmeniui tenkantis plotas svyravo nuo 1,93 kv. m. iki 2,72 kv. m., pusę dienos asmeniui tekęs plotas buvo 3,47 kv. m., o 11 pilnų dienų ir 5 dienas dalį laiko vienam asmeniui tekęs plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (svyravo nuo 3,86 kv. m. iki 8,31 kv. m.). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal byloje esančius įrodymus, pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista ir pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą. Taip pat apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio pažeidimo, kadangi pareiškėjas, būdamas suimtas pirmą kartą, nepagrįstai kalintas su asmenimis, anksčiau atlikinėjusiais laisvės atėmimo bausmę.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., nutartis administracinėse bylose Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta jo teisė į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Nors byloje pateikti įrodymai nepatvirtina, kad nagrinėjamu atveju būtent kalinimas laikotarpiu nuo 2011 m. gegužės 27 d. iki 2011 m. gruodžio 14 d. pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, tačiau atsižvelgiant į visas pareiškėjo kalinimo aplinkybes, tai, jog tam tikru laikotarpiu pažeista minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto norma, ir gana ilgą minimalaus vienam asmeniui kameroje tenkančio ploto neužtikrinimo trukmę, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad vien pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankama satisfakcija. Tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priteistas 500 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimas nėra proporcingas dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms.

Nustatant žalos dydį, atsižvelgiama į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį (188 dienos), to pasekmes, į tai, kad nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis bei į tai, kad į teismą dėl patirtos neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas kreipėsi praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui nuo pažeidimo pradžios. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, vadovaudamasi protingumo ir teisingumo principais, teisėjų kolegija sprendžia, kad jog pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 4 200 Lt. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 4 200 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. F. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 27 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui T. F. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 4 200 Lt (keturis tūkstančius du šimtus litų) neturtinei žalai atlyginti. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Irmantas Jarukaitis Ričardas Piličiauskas Dainius Raižys