A-877-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-877-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01011-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 29

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. U. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. U. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. U. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 4–5) į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas) Viešosios tvarkos valdybos 2014 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. 14-IL-20-03374-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ ir įpareigoti atsakovą išduoti jam leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.

Pareiškėjas nurodė, kad praeityje yra teistas už prievartavimą (šiuo metu atitinka turto prievartavimo sudėtį) ir turto prievartavimą. Turto prievartavimas yra nusikaltimas nuosavybei ir šiuo atveju nėra laikomas smurtiniu nusikaltimu, nes šio nusikaltimo dalykas yra turtinė nauda. Pripažįstant kaltu dėl turto prievartavimo, nuosprendžiu nebuvo nurodyti jokie smurtiniai veiksmai, kuriuos jis atliko. Byloje nepateikta duomenų, jog jis būtų sužalojęs asmenį ar kam nors sutrikdęs sveikatą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo priimtame sprendime padaryta išvada, kad jis praeityje teistas už smurtinį nusikaltimą, dėl to nelaikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, yra nepagrįsta.

Pagal dabar galiojančio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Baudžiamajame kodekse (toliau – ir BK) numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Ši įstatymo nuostata įsigaliojo tik 2011 m. kovo 1 d. Iki tol nepriekaištingos reputacijos asmeniu nebuvo laikomas asmuo, nuteistas už tyčinį nusikaltimą daugiau kaip 6 metams laisvės atėmimo bausme, ir nuo jo teistumo išnykimo ar panaikinimo nėra praėję 10 metų.

Todėl jis, galiojant senajai įstatymo redakcijai, buvo laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu bei jam teisėtai buvo išduoti leidimai laikyti ginklus. Pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 2 straipsnio 4 dalį, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2007 m. gruodžio 4 d.

įstatymo Nr. X-1348 redakcija) nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Vėliau (2012 m. birželio 29 d. įstatymu, kuris įsigaliojo 2012 m. liepos 12 d.) įstatymo nuostata buvo pakeista ir nurodyta, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Pažymėjo, jog tiek ginklus, tiek leidimą juos laikyti įsigijo dar 1999 m. Visą laiką turėjo leidimus turėti ginklus, todėl net laikant, kad padarė smurtinį nusikaltimą, naujoji Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcija, kuri sunkina jo padėtį, taikoma nepagrįstai. 1999 m. birželio 8 d. jam buvo išduotas medžiotojo bilietas, kuris galioja iki šiol, jis turi ilgametį, nepertraukiamą medžiotojo stažą, yra išlaikęs visus egzaminus, medžioklė yra ne tik pramoga, bet ir iš dalies pragyvenimo šaltinis.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 30–31) prašė atmesti skundą.

Atsakovas nurodė, kad 2014 m. birželio 18 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos Licencijavimo skyriuje buvo gautas pareiškėjo prašymas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Atlikus patikrinimus, paaiškėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1991 m. birželio 12 d. nutartimi pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 150 straipsnio 3 dalį (prievartavimas), vadovaujantis BK 45 straipsnio 1 dalimi, nuteistas laisvės atėmimu 3 metams. Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 181 straipsnio 1 dalį (turto prievartavimas – baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki 6 metų) ir nuteistas laisvės atėmimu 2 metams, vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas 1 metams 6 mėnesiams. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2012 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. 20-11-IL-572 pareiškėjui, vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsniu, 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 17 straipsniu, 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 18 straipsniu, 18 straipsnio 2 dalies 5 punktu, buvo panaikintas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus. Leidimas laikyti (nešiotis) ginklus buvo panaikintas jau galiojant naujajai įstatymo redakcijai. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie iki 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Kadangi pareiškėjas prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus pateikė 2014 m. birželio 18 d., t. y. prašymo pateikimo dieną leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus neturėjo, todėl jo atžvilgiu taikytos paminėto įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostatos.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 3 d. sprendimu (b. l. 63–67) atmetė pareiškėjo skundą.

Teismas nustatė, kad administracinėje byloje nagrinėjamas ginčas dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2014 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. 14-IL-20-03374-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ panaikinimo ir įpareigojimo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas, remdamasis rašytiniais bylos duomenimis, nustatė, kad 2014 m. birželio 18 d. pareiškėjas atsakovui pateikė prašymą „Dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus“. Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas 2014 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. 14-IL-20-03374-e atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, atsisakymo pagrindu nurodydamas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Sprendime nurodyta, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1991 m. birželio 12 d. nutartimi pareiškėjas pripažintas kaltu už prievartavimą, numatytą BK 150 straipsnio 3 dalyje, o Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu už turto prievartavimą, numatytą BK 181 straipsnio 1 dalyje. Teismas pažymėjo, jog Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 2 metams. Pareiškėjo atžvilgiu taikytas BK 75 straipsnis ir bausmės vykdymas atidėtas 1 metams. Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartimi pareiškėjo gynėjo apeliacinis skundas atmestas. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 13 d. nutartimi pareiškėjo kasacinis skundas atmestas (baudžiamoji byla Nr. 2K-562/2011).

Teismas vadovavosi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtintomis Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės). Teismas taip pat vadovavosi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Nustatė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjas padarė nusikalstamą veiką, atitinkančią BK 181 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius (turto prievartavimas). Ši nusikalstama veika priskirtina apysunkiams, tyčiniams nusikaltimams, už jos padarymą sankcijoje nustatyta maksimali bausmė yra iki 6 metų laisvės atėmimo (BK 181 str. 1 d.). Teismo nuomone, paminėto nusikaltimo sudėtyje yra įtvirtinti ne tik fizinio smurto, bet ir psichologinio smurto požymiai, pastarieji įrodyti baudžiamojoje byloje. 2010 m. rugsėjo 14 d. teismo nuosprendyje nurodyta, jog pareiškėjas nukentėjusiųjų atžvilgiu naudojo psichinę prievartą, primindamas kito asmens mirties faktą, leido suprasti, kad, nenutraukus maisto papildų platinimo, galimas mirties įvykis, todėl teismas nesutiko su pareiškėjo ir jo atstovo nuomone, jog buvo padarytas nesmurtinis nusikaltimas.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas pagrindiniu ginčijamo sprendimo neteisėtumo motyvu nurodė tai, kad jo atžvilgiu negalėjo būti taikoma Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalis (2010 m. lapkričio 18 d. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas Nr. XI-1146, Žin., 2002, Nr. 13-467, 2010, Nr. 13-614), įsigaliojusi 2011 m. kovo 1 d., nes ginklą jis įsigijo bei nusikalstamą veiką padarė iki šio įstatymo įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, sprendžiant pareiškėjo keliamo reikalavimo pagrįstumo klausimą, svarbu nustatyti taikyto norminio akto –Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo – konkrečių nuostatų galiojimo ribas, t. y. objektyviai įvertinti reikšmingas aplinkybes, tiesiogiai susijusias su šio teisės akto galiojimu laike. Teismas nurodė, kad, priimdamas ginčijamą 2014 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. 14-IL-20-03374-e, atsakovas vadovavosi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Teismas atsižvelgė į šią įstatymo nuostatą. Atkreipė dėmesį, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, taikė Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatas, įsigaliojusias 2011 m. kovo 1 d. (2010 m. lapkričio 18 d. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas Nr. XI-1146). Pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio 4 dalį, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2007 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. X-1348 redakcija) apribojimai netaikomi asmenims, kurie ginklus įsigijo iki šio įstatymo įsigaliojimo, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Teismas nustatė, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2012 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. 20-11-IL-572 pareiškėjui buvo panaikintas išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus, vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) 40 straipsnio, 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto, 17 straipsnio, 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 18 straipsnio, 18 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatomis. Pažymėjo, jog, pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 priedo 4 dalį, Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2156 redakcija) nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d., 2001 m. balandžio 12 d., 2012 m. balandžio 12 d. nutarimais, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1692/2012, 2012 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1233/2012, 2013 m. vasario 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A492-233/2013.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus pateikė galiojant naujajai įstatymo redakcijai – 2014 m. birželio 18 d., prašymo pateikimo dieną leidimo laikyti ir nešioti ginklus neturėjo, ginklais nedisponavo, todėl nors ir aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai (jo nusikalstama veika), atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo, tačiau neatitinkant Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos pirmosios sąlygos dėl griežtesnių apribojimų netaikymo, priimant skundžiamą sprendimą, jam pagrįstai nebuvo taikoma įstatyme įtvirtinta išlyga dėl anksčiau galiojusio įstatymo taikymo. Todėl, įvertinus nustatytas aplinkybes ir ginčo teisinį reglamentavimą, nėra pagrindo teigti, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą, atsakovas taikė ne tą teisės normą, kurią privalėjo taikyti. Taigi Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, priimdamas skundžiamą 2014 m. birželio 20 d. sprendimą Nr. 14-IL-20-03374-e, pagrįstai vadovavosi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu (2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo Nr. XI-1146 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011 m. kovo 1 d.), šis sprendimas priimtas kompetentingos institucijos, teisės aktuose nustatytu terminu, iš esmės atitinka individualaus akto turiniui ir formai keliamus reikalavimus, todėl yra teisėtas ir pagrįstas.

Teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, todėl kaip nepagrįstą atmetė ir išvestinį pareiškėjo skundo reikalavimą – įpareigoti Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str., 88 str. 1 p.).

Teismas, be to, pažymėjo, jog atsakovo atstovės teismo posėdžio metu nurodyti argumentai dėl pareiškėjo grėsmės visuomenei nėra teisiškai reikšmingi šiam ginčui, nes jie nenurodyti ginčijamame sprendime, paminėtas teisinis pagrindas, įtvirtintas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte, priimant ginčijamą sprendimą pareiškėjui netaikytas, todėl dėl jų nepasisakė.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 70–74) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neteisingai pripažino, kad jis padarė smurtinį nusikaltimą. Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu už nusikaltimo, numatyto BK 181 straipsnio 1 dalyje, padarymą (turto prievartavimą). Šio nusikaltimo objektas yra nuosavybė, turtinės teisės ir turtiniai interesai. BK neapibrėžia smurtinio nusikaltimo, tačiau tokio nusikaltimo sąvoka pateikta Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje. Iš padarytos nusikalstamos veikos aprašymo akivaizdu, kad jo nusikaltimas neatitinka smurtinio nusikaltimo požymių. Baudžiamojoje byloje nebuvo jokių duomenų, kad dėl jo veiksmų kam nors būtų atimta gyvybė ar sutrikdyta sveikata. Paminėtu nuosprendžiu nuteistas ne už smurtinį nusikaltimą. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 1R-88 patvirtintas Smurtinių nusikaltimų, dėl kurių padaryta žala kompensuojama, sąrašas, pagal kurį nusikaltimas, numatytas BK 181 straipsnio 1 dalyje, nėra priskiriamas prie smurtinių nusikaltimų. Jis nepagrįstai pripažintas padaręs smurtinį nusikaltimą.

2. Teismas nepagrįstai netaikė Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatyme numatytų išimčių. Galiojant senajai Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakcijai, buvo laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu bei jam teisėtai buvo išduoti leidimai laikyti ginklus. Situacija dėl Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio redakcijų taikymo laike yra specialiai aptarta (reglamentuota) Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnyje. Teismas neteisingai nurodė, kad nors aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai (jo nusikalstama veika), atsirado iki įstatymo įsigaliojimo, tačiau prašymo pateikimo metu jis neturėjo leidimo nešiotis ginklus. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Leidimas laikyti (nešiotis) ginklus panaikintas tik 2012 m. vasario 7 d., t. y. iki 2011 m. vasario 28 d. ir vėliau jis turėjo leidimą laikyti ginklus. Šiuo atveju yra tenkinamos abi sąlygos, kurioms esant jo padėtį sunkinanti įstatymo redakcija negali būti taikoma.

3. Teisės aktai paprastai netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo. Taisyklė lex retro non agit – svarbus ir būtinas veiksnys užtikrinant teisės, įstatymų, teisinės tvarkos stabilumą ir tvirtumą, teisinių santykių subjektų teises, pasitikėjimą valstybėje priimtais teisės aktais. Ginklus ir leidimą ginklams įgijo 1999 m. bei leidimą ginklams turėjo iki 2012 m. vasario 7 d. (nepertraukiamai). Per visą paminėtą laikotarpį nei karto, turėdamas ginklus, nekėlė pavojaus visuomenei (t. y. nėra duomenų, kad būtų panaudojęs ginklą neteisėtai, kam nors juo grasinęs ir pan.). Ginklus įsigijo ir jais disponavo galiojant senajam teisiniam reglamentavimui, todėl įgijo teisę pagrįstai tikėtis ir toliau disponuoti ginklais pagal senąjį reguliavimą, pagal kurį atitiko nepriekaištingos reputacijos asmeniui keliamus reikalavimus. Atsakovui atsisakius išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, buvo pažeistos jo teisės, teisėti lūkesčiai naudotis seniai įgytais ginklais. Yra medžiotojas, turi galiojantį medžiotojo bilietą. Turėdamas leidimą ginklams, jis visą laiką medžiodavo, sumedžiodavo maisto sau ir savo šeimai. Šie argumentai buvo nurodyti ir skunde, tačiau teismas jų netyrė ir visiškai nevertino.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 79–81) nesutinka su apeliaciniu skundu. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Apeliantas atitinka Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytas sąlygas ir jam pagrįstai bei teisėtai buvo atsisakyta išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Įstatymų leidėjas griežtesnių nepriekaištingos reputacijos reikalavimų netaikymą nustatė tiems asmenims, kurie atitinka dvi sąlygas: 1) aplinkybė, dėl kurios gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo; 2) asmuo ginklą įsigijo iki įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo. Apeliantas prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus pateikė galiojant naujajai įstatymo redakcijai, o prašymo pateikimo dieną leidimo laikyti (nešiotis) ginklus neturėjo, todėl nėra pagrindo jo atžvilgiu taikyti Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies nuostatose įtvirtintų išimčių.

2. BK 181 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika priskirtina apysunkiams tyčiniams nusikaltimams, o nusikaltimo sudėtyje yra įtvirtinti ne tik fizinio, bet ir psichologinio smurto požymiai. Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. nuosprendyje konstatuota, kad pareiškėjas prieš nukentėjusiuosius naudojo psichinę prievartą, primindamas kito asmens mirties faktą ir taip leisdamas suprasti, kad galimas mirties faktas, todėl teigti, jog pareiškėjas buvo pripažintas kaltu už nesmurtinį nusikaltimą, negalima.

3. Ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui. Įstatymų leidėjas, įstatymo pakeitimo įstatymu sugriežtindamas sąlygas, kada asmuo laikytinas nepriekaištingos reputacijos, siekia užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą. Tokiu įstatyme numatytu asmens teisių ir laisvių ribojimu yra siekiama skirtingų interesų pusiausvyros.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš bylos matyti, kad 2014 m. birželio 18 d. pareiškėjas pateikė atsakovui prašymą išduoti leidimą įsigyti šaunamuosius ginklus savigynai (b. l. 32). Atsakovas (institucija, kuri yra kompetentinga nagrinėti tokio pobūdžio prašymus ir spręsti jų tenkinimo klausimą) 2014 m. birželio 20 d. sprendimu atsisakė patenkinti šį pareiškėjo prašymą Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Faktiniu tokio atsisakymo pagrindu atsakovas, be kita ko, nurodė aplinkybę, kad Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžiu (kuris įsiteisėjo 2011-05-09) pareiškėjas buvo pripažintas kaltu, padarius tyčinį smurtinį nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 1 dalyje (turto prievartavimas), už kurį numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo.

Pareiškėjas, nekvestionuodamas paminėto nuteisimo fakto, nesutikimą su šiuo atsakovo sprendimu grindžia dviem aspektais: pirma, jo teigimu, atsakovas, taikydamas Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punktą (2010-11-18 įstatymo Nr. XI-1146 redakcija, įsigaliojusi nuo 2011-03-01), nepagrįstai pripažino jo padarytą (paminėtą) nusikaltimą smurtiniu nusikaltimu; antra, jo teigimu, šis atvejis atitinka Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje (2012-06-29 įstatymo Nr. XI-2156 redakcija, įsigaliojusi nuo 2012-07-12) numatytą situacij1, kai naujos (2010-11-18) Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies nuostatos jo atžvilgiu negali būti taikomos.

Atsižvelgdama į nagrinėjamo ginčo esmę ir pareiškėjo nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamai administracinei bylai yra aktualus ir reikšmingas teisės taikymo klausimas, t. y. kolegijos nurodytų redakcijų Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto bei Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje klausimas.

Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Pagal Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų dėl jo padaryto nusikaltimo nepripažinimo smurtiniu nusikaltimu Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo prasme, kolegija pažymi, kad nusikalstamos veikos priskyrimas smurtinių nusikaltimų kategorijai BK nėra reglamentuojamas, tačiau, sprendžiant šį klausimą, yra būtina vadovautis nusikalstamos veikos dispozicija, pateikta konkrečioje šią veiką apibūdinančioje BK normoje. BK 181 straipsnis apibūdina turtinio prievartavimo sampratą, kurioje esminiais elementais laikomi fizinio smurto panaudojimas, grasinimas jį panaudoti arba kitokios psichinės prievartos panaudojimas.

Tokio pobūdžio prieš nukentėjusį asmenį naudojami veiksmai arba realus grasinimas juos panaudoti pagal savo pobūdį ir lingvistinę žodžio „smurtas“ sampratą neabejotinai laikytini smurtu (šiurkščia prievarta – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 718 psl.). Pareiškėjo nuorodos į Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo pateiktą smurtinio nusikaltimo sąvoką (2 str. 1 d.) bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 1R-88 patvirtintą Smurtinių nusikaltimų, dėl kurių padaryta žala kompensuojama, sąrašą (eil.

Nr. 36, kur smurtine nusikalstama veika pripažinta tik BK 181 str. 2 ir 3 d. aprašyta veika, t. y. veika, siejama su fizinio smurto panaudojimu (2 d.) ir prievartavimu didelės vertės turto arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčių vertybių arba prievartavimu turto dalyvaujant organizuotoje grupėje (3 d.)) kolegijos nepripažintinos pagrįstomis Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo prasme, nes, pirma, Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikta smurtinio nusikaltimo sąvoka yra skirta tik šiam įstatymui.

Antra, šio įstatymo ir Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo tikslai yra skirtingi. Įstatymo 1 straipsnyje nurodytas jo tikslas užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, skirtingai nuo Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo paskirties (ginti nuo smurtinių nusikaltimų nekentėjusių asmenų teises ir teisėtus interesus), turi prevencinį pobūdį, todėl jame nurodytos nusikalstamos veikos, sietinos su nepriekaištingos reputacijos praradimu, gali ir turi būti aiškinamos plačiau negu tai daroma Smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatyme.

Atsižvelgdama į šiuos argumentus, taip pat pritardama šiuo klausimu pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams, kolegija sutinka su teismo padaryta išvada, kad BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo prasme laikytinas smurtiniu nusikaltimu.

Aiškindama Pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio 4 dalį, kolegija pažymi, kad esminiu jos taikymą lemiančiu momentu yra aplinkybė, jog naujos aptariamos teisės normos redakcijos įsigaliojimo dieną (2011-03-01) asmuo turi legaliai įsigytą ginklą. Tokiai aplinkybei nesant, situacijoje, kai yra Įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje (2010-11-18 įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) nurodytos aplinkybės, su kuriomis yra siejamas nepriekaištingos reputacijos neturėjimas, turi būti taikomas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas apribojimas asmeniui įsigyti ir turėti B ir C kategorijų ginklus.

Iš bylos matyti, kad pareiškėjas Pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dieną (2011-03-01) turėjo leidimą laikyti (nešioti) ginklus, tačiau, kaip matyti iš 2010 m. liepos 14 d. ginklų paėmimo protokolo, šie ginklai iš jo buvo paimti (b. l. 28). Atsakovo 2012 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjo turėtas leidimas laikyti (nešioti) ginklus buvo panaikintas vadovaujantis Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punktu (dėl teistumo turėjimo). Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžiu (kuris įsiteisėjo 2011-05-09) pareiškėjas buvo pripažintas kaltu, padarius tyčinį smurtinį nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 1 dalyje, nuteistas už jį laisvės atėmimu 2 metams, atidedant bausmės vykdymą vieneriems metams ir šešiems mėnesiams (b. l. 37-42, 20-26). Pagal BK 97 straipsnio 3 dalies 1 punktą, jo teistumas išnyko praėjus 1,5 metų nuo nurodyto nuosprendžio įsiteisėjimo. Todėl Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 2 punkto (2007-12-04 įstatymo Nr. X-1348 redakcija, galiojusi iki 2011-03-01) taikymo požiūriu jis negalėjo būti laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu paminėto prašymo išduoti leidimą laikyti (nešioti) ginklus metu – 2014 m. birželio 18 d. Tai reiškia, kad Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu pareiškėjui pritaikyto Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies (2010 11-18 įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) reikalavimai negali būti laikomi griežtesniais, negu Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 18 straipsnio 2 dalies (2007-12-04 įstatymo Nr. X-1348 redakcija) reikalavimai. Todėl pareiškėjo argumentai dėl būtinumo taikyti jam Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies nuostatas negali būti pripažinti pagrįstais ir kolegijos atmetami.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą pagrįstu ir teisingu.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo R. U. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Arūnas Sutkevičius

Vaida Urmonaitė - Maculevičienė