A-552-975-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A552-975/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03357-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 16.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą atsakovui Muitinės darbuotojų profesinei sąjungai, trečiajam suinteresuotam asmeniui B. K. dėl atsisakymo duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir pareiškėjas, Departamentas) kreipėsi į teismą su prašymu (b. l. 1–3) prašydamas panaikinti 2013 m. rugpjūčio 22 d. Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos (toliau – ir atsakovas, Profesinė sąjunga) sprendimą, pateiktą rašte Nr. 1P-235, kuriuo atsisakoma duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą Kauno teritorinės muitinės posto vyresniajai inspektorei B. K..

Nurodė, kad Departamento generalinio direktoriaus 2012 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. 1B-569 buvo sudaryta komisija, atlikusi tarnybinio nusižengimo tyrimą dėl Kauno teritorinės muitinės posto vyresniosios inspektorės B. K., einančios pareigas Panevėžio I kategorijos krovinių poste, galimo tarnybinio nusižengimo, surašė 2013 m. liepos 19 d. tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadą Nr. 7B-1678 (toliau – ir Išvada), kurioje konstatavo, kad B. K., 2012 m. sausio 16 d. asmeniniu mobiliuoju telefonu tarnybos metu pranešdama UAB „Agaras“ darbuotojai apie muitinės pareigūnų planuojamą atlikti šios bendrovės eksportuojamų prekių fizinį tikrinimą, atskleidė tarnybinę viešai neskelbtiną ir neteiktiną informaciją ir taip pažeidė Kauno teritorinės muitinės Panevėžio I kategorijos krovinių posto vyresniojo inspektoriaus pareigybės aprašymo, patvirtinto Kauno teritorinės muitinės viršininko 2010 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. 3B-197, 7.8 ir 7.15 punktus. Komisija Išvadoje pasiūlė Departamento generaliniam direktoriui už padarytą tarnybinį nusižengimą skirti B. K. tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą. Departamentas 2013 m. rugpjūčio 8 d. raštu Nr. (5.34)3B-9297 kreipėsi į Profesinę sąjungą dėl sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą B. K., tačiau Profesinė sąjunga 2013 m. rugpjūčio 22 d. raštu Nr. 1P-235 atsisakė duoti sutikimą, motyvuodama, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas 2013 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu išteisino B. K. dėl nusikaltimo, nustatyto Baudžiamojo kodekso( toliau – ir BK) 228 straipsnyje (piktnaudžiavimas), padarymo, ir tuo, kad nebuvo įrodymų, patvirtinusių, jog B. K. padarė tarnybinį nusižengimą.

Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika ir pažymėjo, kad profesinė sąjunga negali atlikti skiriamos nuobaudos faktinio ir teisinio vertinimo pagrįstumo bei teisėtumo ir spręsti, ar skiriama nuobauda yra teisėta bei pagrįsta.

Teigė, kad muitinės pareigūnų teisinį statusą (bylai aktualiu klausimu – dėl muitinės pareigūno patraukimo tarnybinėn atsakomybėn) reglamentuoja Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statutas (toliau – ir Statutas), kuriame nustatyti muitinės administracijos (darbdavio) kompetencija ir atitinkamos muitinės pareigūno teisės, tačiau nėra jokių nuorodų apie profesinės sąjungos dalyvavimą muitinės pareigūno patraukimo tarnybinėn atsakomybėn procese. Tokių nuorodų nėra ir kituose valstybės pareigūnų patraukimą tarnybinėn atsakomybėn reglamentuojančiuose teisės aktuose. Taigi, Profesinė sąjunga nėra muitinės pareigūno patraukimo tarnybinėn atsakomybėn proceso dalyvis. Pažymėjo, kad Profesinės sąjungos atsisakyme duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą B. K. Profesinė sąjunga pateikė argumentus, susijusius su įrodymų, surinktų tarnybinio nusižengimo tyrimo metu, vertinimu, o tai nėra jos kompetencija. Nurodė, kad neteisingas atsakovo argumentas, jog B. K. išteisinimas baudžiamojoje byloje kartu reiškė, kad ji negali būti traukiama tarnybinėn atsakomybėn. Baudžiamoji ir tarnybinė atsakomybė yra dvi skirtingos atsakomybės rūšys, kurios gali būti taikomos savarankiškai.

Pažymėjo, kad Profesinė sąjunga, atsisakydama duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą, įgyja nepagrįstą pranašumą prieš Departamentą, trukdo tinkamai įgyvendinti drausmės užtikrinimo funkciją ir pažeidžia viešąjį interesą. Nurodė, kad atsakovas akivaizdžiai piktnaudžiavo savo teise ir padėjo prasižengusiam muitinės pareigūnui išvengti tarnybinės atsakomybės.

Atsakovas su prašymu nesutiko ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 19–20) nurodė, kad vadovaujantis Statuto suteikta teise sudaryti kolektyvinę sutartį ir Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 5 punktu bei tam tikra diskrecijos teise susitarti dėl sutarties sąlygų, 2008 m. birželio 20 d. su Panevėžio teritorinės muitinės administracija pasirašė kolektyvinę sutartį (nuo 2010 m. liepos 1 d. Panevėžio teritorinė muitinė buvo prijungta prie Kauno teritorinės muitinės, kuriai perėjo visos Panevėžio teritorinės muitinės teisės ir pareigos). Kolektyvinės sutarties 33 punkte buvo nustatyta papildoma garantija renkamųjų organų nariams, t. y. kad prieš skiriant tarnybinę (drausminę) nuobaudą profesinės sąjungos renkamojo organo nariui reikalingas išankstinis profesinės sąjungos sutikimas dėl pažeidimo fakto nustatymo ir kitų drausminės nuobaudos skyrimo aplinkybių teisėtumo bei objektyvumo parenkant nuobaudos rūšį. Taigi, įstatymo lygmeniu nustatytas principas, pagal kurį darbdaviui ir darbuotojų atstovams suteikta teisė nustatyti papildomas garantijas jas įteisinant kolektyviniu susitarimu, ir tai neprieštarauja Statuto 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytam įstatymo viršenybės principui, kuriuo grindžiama tarnyba muitinėje.

Teigė, kad Profesinė sąjunga, įvertinusi atlikto tarnybinio nusižengimo tyrimo medžiagą ir vadovaudamasi atitinkamais teisės aktais, mano, kad galimas tarnybinis nusižengimas tirtas tendencingai ir turint išankstinę nuostatą skirti tarnybinę nuobaudą, ištirtas neišsamiai ir nesilaikant teisingumo ir nešališkumo principų. B. K. buvo kaltinama ir jos atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl to, kad piktnaudžiavo savo tarnybine padėtimi, padėjo kitiems asmenims slėpti kontrabanda išvežtas prekes. Buvo kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, nustatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje, tačiau Panevėžio miesto apylinkės teismas, įvertinęs surinktų įrodymų visumą, 2013 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu pareigūnę visiškai išteisino. Neatsižvelgiant į tai, buvo atliktas tarnybinis patikrinimas ir B. K. apkaltinta tais pačiais nusižengimais, dėl kurių ją teismas visiškai išteisino.

Akcentavo, jog niekas teisinėje valstybėje negali būti baudžiamas pagal subjektyvią kieno nors nuomonę, o nuobauda gali būti skiriama tik tada, kai surinkti neginčijami įrodymai. Tarnybinė atsakomybė yra atskira administracinės prievartos rūšis, o tai suponuoja pareigą darbdaviui ar asmeniui, turinčiam teisę skirti tarnybinę nuobaudą, surinkti neginčijamus duomenis, patvirtinančius, jog pareigūno veikoje yra tarnybinio nusižengimo sudėtis.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimu pareiškėjo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą tenkino: panaikino 2013 m. rugpjūčio 22 d. Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos raštą Nr. 1P-235, kuriuo buvo atsisakyta duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą Kauno teritorinės muitinės posto vyresniajai inspektorei B. K..

Teismas nustatė, kad Departamento generalinio direktoriaus 2012 m. liepos 18 d. įsakymu Nr. 1B-569 sudaryta komisija, atlikusi tarnybinio nusižengimo tyrimą dėl Kauno teritorinės muitinės posto vyresniosios inspektorės B. K., einančios pareigas Panevėžio I kategorijos krovinių poste, galimo tarnybinio nusižengimo, surašė 2013 m. liepos 19 d. tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadą dėl B. K. veiksmų, kurioje padarė išvadą, kad B. K. 2012 m. sausio 16 d. asmeniniu mobiliuoju telefonu tarnybos metu pranešdama UAB „Agaras“ darbuotojai apie muitinės pareigūnų planuojamą atlikti šios bendrovės eksportuojamų prekių fizinį tikrinimą, atskleidė tarnybinę viešai neskelbtiną ir neteiktiną informaciją bendrovei, pažeidė Kauno teritorinės muitinės Panevėžio I kategorijos krovinių posto vyresniojo inspektoriaus pareigybės aprašymo nuostatas ir padarė tarnybinį nusižengimą. Tarnybinį nusižengimą tyrusi komisija pasiūlė Departamento generaliniam direktoriui už padarytą tarnybinį nusižengimą skirti B. K. tarnybinę nuobaudą – griežtą papeikimą. Departamentas, vadovaudamasis Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalimi, 2013 m. rugpjūčio 8 d. raštu Nr. (5.34)3B-9297 kreipėsi į Profesinę sąjungą, prašydamas duoti sutikimą skirti B. K. tarnybinę nuobaudą, tačiau Profesinė sąjunga 2013 m. rugpjūčio 22 d. raštu Nr. 1P-235 atsisakė duoti sutikimą, motyvuodama tuo, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas 2013 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu išteisino B. K. dėl nusikaltimo padarymo ir tuo, kad nėra įrodymų, patvirtinančių, jog ji padarė tarnybinį nusižengimą. B. K. yra Profesinės sąjungos narė bei buvo išrinkta valdymo organo nare.

Nurodė, jog ginčas kilo dėl Profesinės sąjungos 2013 m. rugpjūčio 22 d. raštu Nr. 1P-235 pateikto atsisakymo duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą Kauno teritorinės muitinės posto vyresniajai inspektorei B. K. teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas, įvertinęs Profesinės sąjungos 2013 m. rugpjūčio 22 d. rašto turinį, sprendė, kad jame Profesinės sąjungos abejonės dėl B. K. patraukimo tarnybinėn atsakomybėn pagrįstumo grindžiamos teoriniais argumentais dėl netinkamai atlikto tyrimo, tačiau jokių objektyvių tai patvirtinančių aplinkybių nenurodyta. Be to konstatavo, jog klausimų dėl tarnybinio patikrinimo išsamumo, nešališkumo, teisingumo ir pan., svarstymas apskritai nepatenka į profesinės sąjungos renkamojo organo diskrecijos ribas, sprendžiant įstaigos vadovo kreipimąsi dėl išankstinio sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui, kuris yra profesinės sąjungos narys. Nurodė, kad baudžiamoji ir tarnybinė atsakomybė taip pat yra dvi skirtingos atsakomybės rūšys, kurios gali būti taikomos savarankiškai. Todėl tai, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu B. K. buvo išteisinta nesant jos veiksmuose nusikaltimo požymių, nereiškia, kad jai už nustatytus veiksmus negali būti taikoma tarnybinė atsakomybė.

Teismas sprendė, kad profesinė sąjunga, peržengdama savo kompetencijos ribas, vertino tarnybinio nusižengimo faktą, tarnybinio patikrinimo išvados teisėtumą ir pagrįstumą, išsakė nuomonę dėl tarnybinės nuobaudos pagrįstumo, pareigūnės kaltės, o atsisakymas duoti sutikimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo B. K. buvo nepagrįstas, kadangi nebuvo įrodytas siekis skirti tarnybinę nuobaudą diskriminuojant ją dėl narystės profesinėje sąjungoje.

Teismas konstatavo, jog nebuvo įrodytas faktas, jog B. K. buvo kaip nors diskriminuojama ar ketinama su ja susidoroti dėl jos narystės Profesinėje sąjungoje ar dėl veiklos jos renkamuosiuose organuose, todėl skundžiamame rašte įformintas Profesinės sąjungos nutarimas panaikintas.

III. Atsakovas Muitinės darbuotojų profesinė sąjunga apeliaciniu skundu (b. l. 69) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti.

Teigia, jog sprendimas priimtas netinkamai taikant bei aiškinant materialinės teisės normas. Atsakovas iš esmės pakartoja savo atsiliepime į skundą nurodytas faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą ir motyvus. Papildomai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-248/2012 bei nurodo, kad teismas nepagrįstai darbdaviui, kaip stipresnei šaliai, suteikė dar didesnį pranašumą skiriant tarnybinę nuobaudą.

Pareiškėjas su apeliaciniu skundu nesutinka (b. l. 73-75).

Pareiškėjas iš esmės pakartoja savo prašyme nurodytus motyvus. Teigia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamas ginčas kilo dėl profesinės sąjungos renkamojo organo atsisakymo duoti išankstinį sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui, kuris yra Profesinės sąjungos renkamojo organo narys, pagrįstumo bei teisėtumo.

Muitinės pareigūnai Valstybės tarnybos įstatymo 6 straipsnio prasme yra statutiniai valstybės tarnautojai. Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šis įstatymas nustato muitinės pareigūnų priėmimo į tarnybą Lietuvos Respublikos muitinėje (toliau – muitinė) ir atleidimo iš jos tvarką, muitinės pareigūnų perkėlimą į kitas pareigas, tarnybinės veiklos vertinimą, skatinimą, atsakomybę, socialines garantijas, kitus jų statuso ypatumus. Statutas nustato, kad Valstybės tarnybos įstatymas, kiti darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai muitinės pareigūnams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis Statutas (Statuto 1 straipsnio 3 dalis). Statuto 16 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad muitinės pareigūnai turi teisę dalyvauti profesinių sąjungų veikloje. Statute nėra normų, kurios reguliuotų muitinės pareigūnų, kurie yra profesinių sąjungų nariai, garantijas dėl jų patraukimo tarnybinėn atsakomybėn. Todėl remiantis Statuto 1 straipsnio 3 dalimi, Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu, sprendžiant dėl muitinės pareigūnų, kurie yra profesinių sąjungų nariai, patraukimo tarnybinėn atsakomybėn, be kita ko, turi būti remiamasi ir Profesinių sąjungų įstatymu.

Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalis numatė, kad darbuotojams, kurie yra įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nariai, skiriant drausmines nuobaudas, išskyrus drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo, reikalingas išankstinis profesinės sąjungos renkamojo organo sutikimas. Profesinių sąjungų įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo taikymo ypatybės krašto apsaugos, policijos, valstybės saugumo ir kitose organizacijose gali būti nustatytos šių organizacijų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose.

Tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statute profesinių sąjungų veiklos ypatumų prasme įtvirtintos nuostatos, kad muitinės profesinių sąjungų įgalioti atstovai turi teisę stebėtojų teisėmis dalyvauti sprendžiant muitinės pareigūnų tarnybinės veiklos vertinimo, skatinimo, tarnybinių nuobaudų skyrimo ir kitus socialinius klausimus. Muitinės pareigūnų profesinės sąjungos turi teisę Darbo kodekso nustatyta tvarka ir sąlygomis pasirašyti kolektyvines sutartis, kiek tai neprieštarauja šiam Statutui ir kitiems muitinės pareigūnų teisinį statusą nustatantiems teisės aktams (Statuto 16 straipsnio 3 dalis). Kitų profesinių sąjungų veiklos ypatumų, aktualių nagrinėjamai bylai, Statutas nenumato. Šie įstatyme įtvirtinti muitinės įstaigos profesinės sąjungos veiklos ypatumai tarnybinių nuobaudų skyrimo procedūroje profesinei sąjungai numato stebėtojo teises. Šį Statuto nuostata Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2 dalies taikymo prasme profesinei sąjungai (šiuo atveju atsakovui) yra įstatyminė garantija, suteikianti galimybę įsitikinti, ar administracijos ketinimas skirti profesinės sąjungos renkamojo organo nariui tarnybinę nuobaudą nėra susijęs su jo veikla profesinėje sąjungoje.

Konstitucinis Teismas 1999 m. sausio 14 d. nutarime išaiškino, kad Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2, 3, 4, 5 ir 6 dalių normos reguliuoja tų profesinės sąjungos narių, kurie yra išrinkti į renkamuosius profesinės sąjungos organus, darbo ir socialines garantijas. Šios garantijos tokiems profesinės sąjungos nariams yra numatytos tam, kad jie dėl savo darbo renkamuosiuose profesinės sąjungos organuose nebūtų kaip nors diskriminuojami, tai yra kad su jais nebūtų susidorota už jų veiklą šiuose organuose (pavyzdžiui, be pagrindo paskiriant drausmines nuobaudas, atleidžiant iš darbo, perkeliant į kitą, prastesnį darbą ir pan.), taip pat kad darbo šiuose organuose laikotarpiu jiems būtų išsaugotos lygios su kitais darbuotojais teisės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ( toliau - ir LVAT) ne kartą yra pažymėjęs, jog teisinio reguliavimo dėl profesinių sąjungų narių garantijų kontekste yra apibrėžiamos ir profesinės sąjungos diskrecijos teisės duoti ar ne sutikimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo ribos: profesinė sąjunga šią teisę turi naudoti tik kaip priemonę apginti savo narius nuo diskriminacijos narystės profesinėje sąjungoje pagrindu, nesant įrodymų, jog tarnybinę nuobaudą ketinama skirti dėl asmens veiklos profesinėje sąjungoje, profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą yra neteisėtas, kadangi nepagrįstai suvaržytų viešojo administravimo subjektų teisę vykdyti įstatymais priskirtas funkcijas, galimybę reaguoti į pavaldžių tarnautojų darbinės veiklos trūkumus, padarytus pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2010 m. liepos 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1080/2010; 2012 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2288/2012).

Iš nusistovėjusios teismų praktikos matyti, kad teismas, spręsdamas dėl profesinės sąjungos nesutikimo paskirti tarnybinę nuobaudą atitinkamam pareigūnui, turi užtikrinti viešosios valdžios institucijos, kaip darbdavio, ir jos darbuotojų interesų balansą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. birželio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-368/2012 išaiškino, jog teismas gali panaikinti pareigūnams atstovaujančio organo atsisakymą duoti sutikimą paskirti tarnybinę nuobaudą profesinės sąjungos renkamojo organo nariui tik nustatęs, kad profesinės sąjungos atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą iš esmės pažeidžia teisėtus valstybės institucijos interesus bei tai, jog tarnybinė nuobauda nėra skiriama dėl šio pareigūno veiklos profesinėje sąjungoje. Tokiu būdu šioje byloje reikia įvertinti, ar pareiškėjas įrodė, jog nesutikimas iš esmės pažeidžia jo interesus ir ar atsakovas, priimdamas sprendimą nesutikti paskirti tarnybinę nuobaudą trečiajam suinteresuotam asmeniui, veikė tinkamai ir savo diskrecijos duoti ar ne sutikimą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo nenaudojo aiškiai klaidingai.

Statutinių santykių pobūdis lemia ypatingą drausmės ir drausminės atsakomybės reikšmę statutinėse įstaigose, o jų specifika kelia statutiniams pareigūnams ir didesnius reikalavimus. Tinkamos drausmės užtikrinimas – statutinių įstaigų veiklos efektyvumo užtikrinimo priemonė. Dėl šių aplinkybių tokios įstaigos vadovybė, nepriklausomai nuo pareigūno narystės profesinėje sąjungoje, turi turėti galimybę operatyviai ir tinkamai reaguoti į kiekvieną pareigūno padarytą tarnybinį nusižengimą, o tokios galimybės nepagrįstas apribojimas galėtų sutrikdyti tarnybinę drausmę, taip sukeliant pavojų viešajam interesui (žr., pvz., LVAT 2004 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-853/2004; 2012 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-368/2012 ir kt.). Muitinės pareigūnų darbas atlyginamas iš valstybės biudžeto, jie vykdo svarbias visai valstybei funkcijas. Todėl egzistuoja pagrįstas viešasis interesas, jog atsakingų institucijų ir jų pareigūnų darbas būtų organizuojamas tokiu būdu, kad nebūtų sutrikdytas tinkamas ir efektyvus tarnybos paskirties vykdymas, t. y. pagrindinių funkcijų įgyvendinimas.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog siekiant užtikrinti veiksmingą institucijų, kurios atsakingos už viešojo intereso apsaugą, veiklą yra būtina, kad šios institucijos turėtų galimybę vykdyti drausminę procedūrą. Drausmės užtikrinimas institucijų, kurios tvarkomos statutinės drausmės pagrindais, sistemoje iš tikrųjų gali būti vertinamas kaip būtina tinkamo tarnybos funkcijų ir įgaliojimų, kurias ši tarnyba privalo atlikti, įgyvendinimo priemonė, atitinkanti privalomą esminio darbdavio intereso pažeidimo reikalavimą. Atsižvelgusi į paminėtus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas įrodė, jog atsakovo atsisakymas duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą trečiajam suinteresuotam asmeniui iš esmės pažeidžia jo interesus. Šiuo aspektu byloje nėra prieštaravimų apelianto minimai Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. gegužės 24 d. nutarčiai civilinėje byloje Nr. 3K-3-248/2012.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogiško pobūdžio administracines bylas (tarnybinius ginčus dėl profesinės sąjungos diskrecijos ribų sprendžiant dėl išankstinio sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą pareigūnui profesinės sąjungos nariui), yra suformavęs praktiką, kad profesinė sąjunga, spręsdama vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas prašymą dėl išankstinio sutikimo skirti pareigūnui tarnybinę nuobaudą, privalo įvertinti nuobaudos teisėtumą ir pagrįstumą tik tais aspektais, ar tarnybinė nuobauda pareigūnui nėra skiriama dėl jo narystės profesinėje sąjungoje, dėl atstovavimo profesinės sąjungos nariams arba dėl veiklos profesinėje sąjungoje, nevertindama atitinkamos veikos inkriminavimo pareigūnui pagrįstumo ir kitų teisėtumo klausimų, bei aiškiai išreikšti savo poziciją (sutinka ar nesutinka) dėl nuobaudos skyrimo konkrečiam profesinės sąjungos nariui ir apie savo sprendimą pranešti prašymą pateikusiam asmeniui (žr., pvz., LVAT 2006 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-748/2006, 2011 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-954/2011 ir kt.).

Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su Kolektyvinės sutarties taikymu, teisėjų kolegija pažymi, kad administracinių teismų praktikoje sprendžiant bylas, kuriose taip pat buvo vertinamos analogiškos kolektyvinių sutarčių, pasirašytų tarp Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos ir atitinkamų Muitinės departamento institucijų, nuostatos, taip pat ne kartą yra konstatuota, kad šios kolektyvinių sutarčių nuostatos prieštarauja imperatyviems teisės aktų (įstatymų) reikalavimams, nes jomis yra siekiama perimti valstybinės valdžios institucijų funkcijas, kurioms (institucijoms) įstatymais yra suteikta išimtinė kompetencija nagrinėti tarnybinius ginčus, dėl ko šiomis kolektyvinių sutarčių nuostatomis atsakovas negali grįsti savo sprendimų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8 – 673/2007; 2014 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A146–153/14 ir kt.).

Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Vadovaudamasi šia teisės norma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, jog yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, kadangi ginčo teisinius santykius reguliuojantys įstatymai nėra pasikeitę.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, suteikiančių pagrindą manyti, kad tarnybinės nuobaudos skyrimas nagrinėjamu atveju yra susijęs su muitinės pareigūnės naryste Profesinėje sąjungoje arba jos atstovavimu kitiems profesinės sąjungos nariams. Pabrėžtina, kad pareigūno dalyvavimas profesinės sąjungos renkamojo organo veikloje nesukuria ir negali jam sukurti jokių privilegijų prieš įstatymus, negali pažeisti asmenų lygybės prieš įstatymą principo ir negali būti priedanga išvengti tarnybinės atsakomybės už padarytą tarnybinį nusižengimą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, įvertinus Profesinės sąjungos 2013 m. rugpjūčio 22 d. rašto Nr. 1P-235 (b. l. 5-6) turinį, matyti, jog jame Profesinės sąjungos nurodytos aplinkybės ir argumentai dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo tendencingumo, neišsamumo bei įrodymų vertinimo nėra susiję su muitinės pareigūnės naryste ir jų veikla profesinėje sąjungoje. Esant šioms aplinkybėms, sutiktina su pirmosios instancijos teismo tinkamai motyvuotomis išvadomis, kad konkrečiu atveju Profesinė sąjunga viršijo teisės aktų suteiktos diskrecijos ribas.

Profesinės sąjungos išreikštos abejonės dėl tarnybinio nusižengimo tyrimo eigos ir įrodymų patikimumo gali būti vertinamos, sprendžiant paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo klausimą teisme.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliaciniame skunde pateiktais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovo Muitinės darbuotojų profesinės sąjungos apeliacinį skundą atmesti .

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas