A-1971-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. A-1971-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03462-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2; 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–7), prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Vilniaus VGTPT, Tarnyba) 2014 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. (1.7.)-SD-3230; 2) įpareigoti Vilniaus VGTPT išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. birželio 14 d. prašymą ir priimti atitinkamą sprendimą; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus VGTPT, 100 Lt turtinę ir 500 Lt neturtinę žalą.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. birželio 14 d. kreipėsi į Vilniaus VGTPT su prašymu suteikti jam antrinę teisinę pagalbą kasacine tvarka apskundžiant Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-146-275/2014. Prašyme Tarnybai dėl minėtos civilinės bylos pareiškėjas tvirtino, kad Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Kauno VGTPT) paskirtas advokatas J. L. piktavališkai ir šiurkščiai pažeidė pareiškėjo teises bei interesus, suteršė advokato vardą, nevykdydamas savo įsipareigojimų padarė jam turtinę ir neturtinę žalą.

Tačiau Vilniaus VGTPT skundžiamu 2014 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. (1.7.)-SD-3230 pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos nurodytoje civilinėje byloje teikimo persiuntė Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (toliau – ir Klaipėdos VGTPT). Tarnyba minėtą sprendimą grindė tuo, kad jai iškilo abejonių dėl galimo šališkumo ir atitinkamai objektyvaus sprendimo priėmimo užtikrinimo, nes pareiškėjo prašyme keliami reikalavimai yra susiję su advokato J. L. (J. L.) pareiškėjui teikta antrine teisine pagalba jam bylinėjantis su Vilniaus VGTPT.

Pareiškėjas manė, kad jo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą Klaipėdos VGTPT persiųstas nepagrįstai, nes minėtoje civilinėje byloje nėra jokio interesų konflikto. Šiame kontekste atkreipė dėmesį, kad advokatą J. L. teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą paskyrė Kauno VGTPT ir minėtas advokatas antrinę teisinę pagalbą teikė byloje dėl advokatės G. R., kuri dirba Vilniaus VGTPT, veiksmų. Pareiškėjas teigė, kad tokiu būdu Vilniaus VGTPT, persiųsdama prašymą Klaipėdos VGTPT, siekia sutrukdyti jam gauti įstatymu garantuojamą teisinę pagalbą.

Kartu pažymėjo, kad patys Tarnybos tarnautojai provokuoja konfliktus, nuolat pažeidžia jo ir kitų asmenų teises. Vilniaus VGTPT ir anksčiau siuntė jo prašymus nagrinėti Klaipėdos VGTPT, nors dėl pastarosios tarnybos paskirtų advokatų netinkamo pareigų vykdymo pareiškėjas yra kreipęsis į teismą. Pareiškėjas taip pat akcentavo, kad ginčijamas Tarnybos sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio nuostatų, yra nepagrįstas teisės normomis, neatsako į prašyme iškeltus klausimus, nepatvirtintas įstaigos antspaudu.

Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad dėl neteisėtų Tarnybos veiksmų, netinkamai vykdant administracinę procedūrą pagal jo prašymą ir nepagrįstai vengiant priimti sprendimą, jis patyrė turtinę žalą, kuri susideda iš visų išlaidų sprendžiant ginčą teisminėse ir ikiteisminėse instancijose nuo 2010 m., bei neturtinę žalą, kadangi buvo priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, jo galimybės buvo tyčia ribojamos daugiau, nei numatyta įstatymuose.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus VGTPT atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 22–26) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Vilniaus VGTPT teigė, kad ginčijamas Tarnybos 2014 m. birželio 19 d. sprendimas buvo priimtas objektyviai, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjus pareiškėjo prašymo argumentus bei nepažeidžiant teisės aktais nustatytos tvarkos, neviršijant suteiktos kompetencijos ir atsižvelgiant į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo principus. Pažymėjo, kad priimdama minėtą sprendimą, Tarnyba vadovavosi VAĮ 3 straipsnio 2 punkte ir Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 bei 2 punktuose įtvirtintais nešališkumo ir objektyvumo principais.

Paaiškino, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas pageidavo skųsti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-146-275/2014, kurioje pareiškėjas siekė turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš advokato J. L.. Pareiškėjas nurodytoje civilinėje byloje savo reikalavimus kildino iš to, kad minėtas advokatas netinkamai teikė jam antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje, kurioje pareiškėjas bylinėjosi su Vilniaus VGTPT. Tarnyba taip pat nesutiko su pareiškėjo skundo argumentu, kad persiųsdama jo prašymą kitai tarnybai, siekė sutrukdyti pareiškėjui gauti antrinę teisinę pagalbą.

Šiuo aspektu pabrėžė, kad pareiškėjo prašymo persiuntimas kitai tarnybai nėra atsisakymas teikti antrinę teisinę pagalbą ir jokiu būdu neapriboja teisės ją gauti. Priešingai, tokiu būdu siekiama užtikrinti, jog pareiškėjo prašymas būtų išnagrinėtas objektyviai ir nesukeliant jokių abejonių dėl galimo šališkumo ar interesų konflikto. Be to, remdamasi teismų praktika, Vilniaus VGTPT nurodė, kad aplinkybė, jog asmeniui paskiriamas advokatas, kuris gyvena ne ten pat, kur pareiškėjas, savaime nereiškia jo teisių pažeidimo, kadangi bendrauti su advokatu galima įvairiomis priemonėmis, t. y. ne tik susitikimų metu (rėmėsi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1782-764/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2646/2012).

Papildomai akcentavo, kad pareiškėjo galimai neigiama patirtis su keliais advokatais, sudariusiais sutartis teikti antrinę teisinę pagalbą su kitomis tarnybomis, ir nusiskundimai jų teikta antrine teisine pagalba, nėra pagrindas pripažinti pareiškėjo prašymo persiuntimą Klaipėdos VGTPT nepagrįstu. Pasisakydama dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, Tarnyba atkreipė dėmesį, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) įtvirtintų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, kadangi neegzistuoja neteisėti Vilniaus VGTPT veiksmai, be to, pareiškėjas jokiais įrodymais nepagrindė patirtos žalos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos VGTPT atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 51–52) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Klaipėdos VGTPT teigė, kad skundžiamas Vilniaus VGTPT 2014 m. birželio 19 d. sprendimas Nr. (1.7.)-SD-3230 yra teisėtas ir pagrįstas, kadangi Vilniaus VGTPT, susipažinus su pareiškėjo prašymu, pagrįstai iškilo abejonės dėl galimo šališkumo ir atitinkamai objektyvaus sprendimo priėmimo užtikrinimo, nes pareiškėjo prašyme keliami reikalavimai susiję su advokato J. L. neva netinkamai teikta antrine teisine pagalba pareiškėjui bylinėjantis su Vilniaus VGTPT administracinėje byloje. Klaipėdos VGTPT atkreipė dėmesį, kad minėtoje administracinėje byloje sprendimas buvo palankus Vilniaus VGTPT, tuo tarpu pareiškėjas siekia įrodyti, jog byla išnagrinėta neteisingai, o dėl to kaltas advokatas J. L.. Taigi, nagrinėjamu atveju Vilniaus VGTPT negalėjo objektyviai įvertinti pareiškėjo prašymo reikalavimų pagrįstumo, atstovavimo byloje perspektyvumo, nes tokiu atveju būtų privalėjusi spręsti dėl jos pačios vestoje ir laimėtoje administracinėje byloje priešingai šaliai, t. y. pareiškėjui, atstovavusio advokato neva netinkamai atliktų pareigų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 17 d. sprendimu (b. l. 69–73) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, spręsdamos joms pavestą uždavinį užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą (toliau – ir VGTPĮ), privalo vadovautis ne tik minėtu įstatymu, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucija, kaip vientisu ir tiesiogiai taikytinu teisės aktu, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu, VAĮ ir kitais teisės aktais, skirtais viešojo administravimo subjektams.

Taigi, bet kuris viešojo administravimo subjektas, priimdamas sprendimą viešojo administravimo srityje, turi vadovautis ne tik tiesiogiai specialiai atitinkamus visuomeninius santykius reglamentuojančiais teisės aktais, bet ir kitais teisės aktais, skirtais viešojo administravimo sistemos subjektams, siekiant įgyvendinti Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Viešojo administravimo subjektai savo veikloje turi vadovautis įstatymo viršenybės, objektyvumo, reiškiančio, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs, nepiktnaudžiavimo valdžia bei kitais principais (rėmėsi LVAT 2011 m. spalio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A62-3168/2011).

Be to, atkreipė dėmesį, kad vertinant situaciją asmens ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos interesų derinimo aspektu, tikslas išvengti asmenų ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos interesų konflikto yra prioritetinis asmens siekio teisinę pagalbą gauti pasirenkant konkretų advokatą požiūriu, o tai, kad asmeniui teisinė pagalba gali būti teikiama kitos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, nepaneigia ir neapriboja šio asmens teisės ir nereiškia, kad tokiu būdu valdžios įstaigos netarnauja žmonėms (rėmėsi LVAT 2010 m. gegužės 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-703/2010, 2011 m. liepos 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-2271/2011, 2011 m. liepos 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-2807/2011).

Akcentavo, jog VAĮ 3 straipsnio 2 punkte įtvirtintas objektyvumo principas reiškia, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Pagal Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo nešališkai sąžiningai ir tinkamai atlikti savo pareigas. To paties įstatymo 3 straipsnio 1 dalie 2 punktas įpareigoja valstybės tarnyboje dirbančius asmenis teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto bei elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra.

Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Kartu pažymėjo, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymas savo esme yra prevencinis ir valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo privalo vengti net šališkumo regimybės (rėmėsi LVAT 2011 m. lapkričio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-3154/2011, 2013 m. vasario 21 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A602-230/2013, 2013 m. kovo 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-518/2013, 2015 m. sausio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1097-575/2015).

Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, jog remiantis VGTPĮ 15 straipsnio 8 dalimi, tais atvejais, kai pareiškėjas kreipiasi dėl tos savivaldybės, kurios tarnautojas teikia pirminę teisinę pagalbą, įstaigos veiksmų ar neveikimo, tas savivaldybės tarnautojas informuoja jį apie galimą interesų konfliktą. Tuo tarpu VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalis įpareigoja valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, prieš priimant sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, įvertinti pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą ir atstovavimo byloje perspektyvumą.

Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus VGTPT, svarstydama pareiškėjo prašymą, be kita ko, turėtų įvertinti ir pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą bei atstovavimo tokioje byloje perspektyvumą VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 1–2 punktų prasme. Atitinkamai šiuo atveju pareiškėjas prašymu dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo siekė kasacine tvarka apskųsti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-146-275/2014 pagal jo ieškinį atsakovui advokatui J.

L. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Iš pareiškėjo prašymo, kuriame nurodyta šios civilinės bylos esmė, bei prie jo pridėtos Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutarties turinio teismas nustatė, kad advokatas J. L. apeliacinės instancijos teisme teikė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl Vilniaus VGTPT 2009 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. (1.9.)-S-703-09, kuriuo Vilniaus VGTPT atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010. Minėtoje Vilniaus apygardos teismo nutartyje yra vertinama advokato J.

L. veiklos kokybė. Tai rodo, kad pareiškėjo prašymas tam tikra prasme, nors ir netiesiogiai, teisiniais santykiais yra susijęs su Vilniaus VGTPT sprendimais. Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, kad nurodytos aplinkybės nagrinėjamu atveju leidžia daryti besąlygišką išvadą, jog Vilniaus VGTPT nagrinėjant minėtą pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, akivaizdžiai kiltų pagrįstų abejonių dėl galimo Vilniaus VGTPT šališkumo, o tai ir sudarė kliūtis Vilniaus VGTPT priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui, todėl nagrinėjamu atveju Tarnyba pagrįstai persiuntė pareiškėjo prašymą Klaipėdos VGTPT.

Tokiu būdu Vilniaus VGTPT užtikrino, kad nebūtų pažeistos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai bei pareiškėjui antrinė teisinė pagalba nebūtų suteikta tik formaliai, paneigiant VGTPĮ 3 straipsnio 2 punkte įtvirtintus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės ir efektyvumo principus. Įvertinęs ginčijamo Vilniaus VGTPT 2014 m. birželio 19 d. sprendimo Nr. Nr. (1.7.)-SD-3230 atitikimą VAĮ 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui nustatytiems reikalavimams, teismas jokių esminių įstatymo pažeidimų, kurie galėtų būti pagrindu šį sprendimą panaikinti, nenustatė.

Priešingai, teismas pažymėjo, kad ginčijamame sprendime yra išsamiai ir aiškiai nurodytas faktinis bei teisinis jo priėmimo pagrindas, sprendimas pasirašytas jį priėmusio valstybės tarnautojo. Apibendrindamas, teismas konstatavo, kad naikinti ginčijamą Vilniaus VGTPT 2014 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. (1.7.)-SD-3230 nėra teisinio pagrindo, todėl ši pareiškėjo skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta. Atitinkamai teismui konstatavus, kad Vilniaus VGTPT pagrįstai persiuntė pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo Klaipėdos VGTPT bei pastarajai tarnybai iš esmės išnagrinėjus šį prašymą ir 2014 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. (1.31.)-TPA-1119-14 suteikus pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Vilniaus VGTPT išnagrinėti jo 2014 m. birželio 14 d. prašymą iš esmės ir priimti atitinkamą sprendimą, todėl jis atmestinas.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, teismas pabrėžė, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui, todėl nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei nekyla prievolė atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnį. Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju priimdama ginčijamą sprendimą Vilniaus VGTPT jokių neteisėtų veiksmų neatliko, o nesant įrodytai vienai iš civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo skundo reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas V. S. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 76–79), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra šališkas, neobjektyvus, nepagrįstas, neteisingas ir neteisėtas, priimtas neišsamiai, nevisapusiškai ir netinkamai įvertinus visas bylai reikšmingas aplinkybes. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus VGTPT atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 91) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Tarnyba mano, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai ir visapusiškai nustatė, ištyrė bei įvertino visas faktines bylos aplinkybes, įrodymus, ginčo šalių argumentus ir kitą bylos medžiagą, teisingai aiškino ir taikė teisės normas bei priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Taip pat pažymi, kad palaiko savo argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Vilniaus VGTPT 2014 m. birželio 19 d. sprendimo Nr. (1.7.)-SD-3230 (b. l. 8), kuriuo Tarnyba, iškilus abejonių dėl galimo šališkumo ir atitinkamai objektyvaus sprendimo priėmimo užtikrinimo, siekdama išvengti interesų konflikto priimant sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui, persiuntė pareiškėjo 2014 m. birželio 14 d. prašymą (Tarnyboje gautas 2014 m. birželio 16 d., reg. Nr. (1.7.)ATP-2209, b. l. 9–10) ir prie šio prašymo pridėtus dokumentus Klaipėdos VGTPT, prašydama įstatymų nustatyta tvarka juos išnagrinėti ir priimti atitinkamą sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, teisėtumo ir pagrįstumo bei turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš ilgo bylinėjimosi su Tarnyba, priteisimo. Iš pareiškėjo skundo reikalavimų matyti, jog jis iš esmės siekia, kad minėtą jo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą išnagrinėtų ta pati Vilniaus VGTPT, kuri dėl šio prašymo priėmė nagrinėjamoje byloje skundžiamą sprendimą.

Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga.

Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, spręsdamos joms pavestą uždavinį užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal VGTPĮ, privalo vadovautis ne tik minėtu įstatymu, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucija, kaip vientisu ir tiesiogiai taikytinu teisės aktu, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu, VAĮ ir kitais teisės aktais, skirtais viešojo administravimo subjektams.

Taigi, bet kuris viešojo administravimo subjektas, priimdamas sprendimą viešojo administravimo srityje, turi vadovautis ne tik tiesiogiai specialiai atitinkamus visuomeninius santykius reglamentuojančiais teisės aktais, bet ir kitais teisės aktais, skirtais viešojo administravimo sistemos subjektams, siekiant įgyvendinti Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms. Viešojo administravimo subjektai savo veikloje turi vadovautis įstatymo viršenybės, objektyvumo, reiškiančio, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs, nepiktnaudžiavimo valdžia bei kitais principais (žr., pvz., LVAT 2011 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-3168/2011 ir kt.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra konstatavęs, jog VGTPĮ nuostatos negarantuoja absoliučios asmens teisės reikalauti, kad jo prašymas dėl teisinės pagalbos neatsižvelgiant į situaciją būtų tenkinamas skiriant jo pasirinktą advokatą jo pasirinktoje valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje. Vertinant situaciją asmens ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos interesų derinimo aspektu, tikslas išvengti asmenų ir valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos interesų konflikto yra prioritetinis asmens siekio teisinę pagalbą gauti pasirenkant konkretų advokatą požiūriu, o tai, kad asmeniui teisinė pagalba gali būti teikiama kitos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, nepaneigia ir neapriboja šio asmens teisės ir nereiškia, kad tokiu būdu valdžios įstaigos netarnauja žmonėms (žr., pvz., LVAT 2010 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-703/2010, 2011 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2271/2011, 2011 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2807/2011 ir kt.).

Remiantis Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 4 punktais, viešųjų interesų viršenybei užtikrinti asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, privalo: nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas; teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų abejonių, jog toks konfliktas yra; priimdami sprendimus, vadovautis įstatymais ir visų asmenų lygybės principu. Tuo tarpu Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą. Pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymas savo esme yra prevencinis ir valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo privalo vengti net šališkumo regimybės. Toks teisės aiškinimas grindžiamas Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 1 straipsnyje apibrėžta šio įstatymo paskirtimi. Interesų konfliktą kelia asmens, dirbančio valstybės tarnyboje, galimas šališkumas priimant sprendimus, jo teigiamas ar neigiamas nusistatymas. Taigi įstatymų leidėjas aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtino atitinkamas teisines priemones, kurių turi laikytis asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, kad visuomenei nekiltų jokių abejonių dėl valstybės tarnyboje priimamų sprendimų nešališkumo, skaidrumo, t. y. įstatymų leidėjas, drausdamas asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, dėl kurių atsiranda interesų konfliktas, aiškiai apibrėžė, kokių priemonių ir kokia tvarka turi imtis asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, siekdamas išvengti interesų konflikto situacijos (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3154/2011, 2013 m. vasario 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-230/2013, 2013 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-518/2013, 2013 m. birželio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-998/2013 ir kt.).

Pabrėžtina, jog šiuo atveju pareiškėjas 2014 m. birželio 14 d. prašymu (Tarnyboje gautas 2014 m. birželio 16 d., reg. Nr. (1.7.)ATP-2209) antrinės teisinės pagalbos siekė, norėdamas kasacine tvarka apskųsti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-146-275/2014 pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovui advokatui J. L. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Atitinkamai iš byloje esančių ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad minėtoje civilinėje byloje pareiškėjas žalą kildino iš advokato J.

L. neva netinkamai pareiškėjui teiktos antrinės teisinės pagalbos administracinėje byloje dėl Vilniaus VGTPT 2009 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. (1.9.)-S-703-09, kuriuo Tarnyba atsisakė teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo į valstybės biudžetą iš V. S. Vilniaus VGTPT naudai, panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo. Tuo tarpu Tarnyba, svarstydama minėtą pareiškėjo prašymą, be kita ko, būtų privalėjusi įvertinti ir pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą bei atstovavimo tokioje byloje perspektyvumą VGTPĮ 11 straipsnio 7 dalies 1–2 punktų prasme, t. y. iš esmės būtų turėjusi vertinti administracinėje byloje, kurioje pati Tarnyba buvo atsakovas ir jos naudai buvo priimtas galutinis sprendimas, priešingai šaliai, t. y. pareiškėjui, atstovavusio advokato neva netinkamą pareigų atlikimą.

Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės nagrinėjamu atveju leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad Tarnybai nagrinėjant minėtą pareiškėjo 2014 m. birželio 14 d. prašymą (Tarnyboje gautas 2014 m. birželio 16 d., reg. Nr. (1.7.)ATP-2209) suteikti antrinę teisinę pagalbą, akivaizdžiai kiltų pagrįstų abejonių dėl galimo Tarnybos šališkumo, o tai ir sudarė kliūtis Tarnybai priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui, todėl ji pagrįstai persiuntė pareiškėjo prašymą Klaipėdos VGTPT.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog Vilniaus VGTPT perdavus pareiškėjo prašymą nagrinėti Klaipėdos VGTPT, buvo pažeistos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai, netgi priešingai – toks Tarnybos veiksmas, teisėjų kolegijos vertinimu, buvo atliktas pareiškėjo naudai, nes užtikrino, kad nebūtų pažeistos pareiškėjo teisės ir teisėti interesai bei pareiškėjui antrinė teisinė pagalba nebūtų suteikta tik formaliai, paneigiant VGTPĮ 3 straipsnio 2 punkte įtvirtintus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės ir efektyvumo principus.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi analizuojamą situaciją, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų tarnautojų, pareiškėjo statusą ir ryšius, konstatuoja, jog šiuo atveju Vilniaus VGTPT įpareigojimas atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus, t. y. išnagrinėti jo 2014 m. birželio 14 d. prašymą (Tarnyboje gautas 2014 m. birželio 16 d., reg. Nr. (1.7.)ATP-2209) dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo bei priimti atitinkamą sprendimą, pažeistų imperatyvias teisės normas bei neleistų užtikrinti realios ir veiksmingos pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų teisminės gynybos.

Be to, tokiu atveju pareiškėjui ir Tarnybai būtų sudarytos naujos kliūtis teisinei pagalbai teikti bei efektyviai ja naudotis. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kad Vilniaus VGTPT, siekdama užtikrinti objektyvaus, nešališko ir pagrįsto sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjui priėmimą, pagrįstai ir teisėtai jo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą persiuntė Klaipėdos VGTPT.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti jam turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Atkreiptinas dėmesys, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atitinkamai nagrinėjamu atveju, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, nenustatyti neteisėti Tarnybos veiksmai (neveikimas), todėl pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius