A-268-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-268-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03107-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. balandžio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. R. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos senatvės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja J. R. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi su skundu (b. l. 1–2) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – ir atsakovas, VSDFV Užsienio išmokų tarnyba) 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą Nr. (10.32)S2-24598 „Dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos mokėjimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.“ ir trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, VSDFV, apeliantas) 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5312 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyboje 2013 m. rugpjūčio 1 d. gauto skundo“; 2) įpareigoti atsakovą išmokėti 2010–2011 m. neteisėtai neišmokėtą senatvės pensijos dalį – 6 671,97 Lt. Teismui nusprendus, kad praleido VSDFV Užsienio išmokų tarnybos ir VSDFV priimtų sprendimų apskundimo terminą, prašė jį atnaujinti, nes dėl silpnos sveikatos ir garbingo amžiaus negalėjo laiku kreiptis dėl sumažintos senatvės pensijos grąžinimo.

Pareiškėja nurodė, kad senatvės pensija laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. jai buvo mokama sumažinta, perskaičiavus pensiją pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 6 ir 8 straipsnius. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnis prieštarauja Konstitucijai, todėl dėl šios įstatymo nuostatos taikymo neišmokėta senatvės pensijos dalis jai turi būti grąžinta. VSDFV nepagrįstai atsisakė nagrinėti skundą dėl neišmokėtos senatvės pensijos grąžinimo, nes jos pensija buvo mažinama kiekvieną mėnesį, todėl apskundimo terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2011 m. gruodžio 31 d., kai paskutinį kartą buvo išmokėta sumažinta senatvės pensija.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 14–16, 17–19, 20–22, 23–25) prašė nutraukti bylą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjos senatvės pensija pagal Laikinąjį įstatymą buvo perskaičiuota teisėtai ir pagrįstai, neturi teisinio pagrindo, kol nebus paskelbtas teisės aktas, reglamentuojantis pensijų kompensavimo tvarką, kompensuoti negautą senatvės pensijos dalį. Kita vertus, pareiškėja savo pažeistas teises dėl neišmokėtos pensijos dalies grąžinimo pradėjo ginti praleidusi iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) redakcijos 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą. Pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl apie tai, kad mokama ne viso dydžio senatvės pensija, ji sužinojo 2010 m. sausio mėn., o dėl laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. negautos senatvės pensijos dalies grąžinimo į VSDFV Užsienio išmokų tarnybą kreipėsi tik 2013 m. liepos 29 d., į VSDFV – 2013 m. rugpjūčio mėn. Atsižvelgiant į tai, byla turėtų būti nutraukta.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 27–31, 32–36) prašė nutraukti bylą arba atmesti skundą kaip nepagrįstą; priteisus senatvės pensijos dalies sumą, prašė priteisti šią sumą išmokėti dalimis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas sumažinta senatvės pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio mėn., todėl apie tai, jog mokama ne viso dydžio senatvės pensija, ji sužinojo 2010 m. sausio mėn. Dėl laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. negautos senatvės pensijos dalies grąžinimo kreipdamasi į VSDFV tik 2013 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėja praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios Pensijų įstatymo redakcijos 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo VSDFV 3 metų terminą, todėl VSDFV 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. (6.5)I-5312, vadovaudamasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 31 punktu, pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 1 d. skundą. Pareiškėja neteikė prašymo atnaujinti praleistą terminą, o iš karto kreipėsi į teismą. Todėl, trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, administracinė byla nutrauktina. Taip pat nurodė ir tai, kad VSDFV Užsienio išmokų tarnyba teisėtai ir pagrįstai Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu taikė šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio nuostatas. Įvertinęs tai, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia nukreipiama į ateitį, o Laikinojo įstatymo nuostatos galiojo ir pareiškėjai buvo taikomos iki 2011 m. gruodžio 31 d. (t. y. iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo), be to, teisės aktas, nustatantis pareigą išmokėti 2010–2011 m. negautą pensijos dalį, nėra priimtas, teigė, kad nei VSDFV Užsienio išmokų tarnybai, nei VSDFV nebuvo ir nėra teisinio pagrindo patenkinti pareiškėjos prašymą ir išmokėti pensijos skirtumą. Teismui nusprendus patenkinti pareiškėjos reikalavimą, prašė priteisti šią sumą išmokėti dalimis. Neišmokėtų pagal Laikinąjį įstatymą pensijų dalių priteisimas sukeltų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui papildomą finansinę naštą, todėl prašė atsižvelgti į šio biudžeto būklę ir vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 16 d. sprendimu (b. l. 61–67) iš dalies patenkino pareiškėjos skundą. Teismas įpareigojo VSDFV Užsienio išmokų tarnybą išmokėti pareiškėjai 6 671,97 Lt valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemokos, susidariusios laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo; panaikino VSDFV Užsienio išmokų tarnybos 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. (10.32)S2-24598 ir VSDFV 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo Nr. (6.5)I-5312 dalį, kurioje atsisakyta išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo susidariusią valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką; atmetė likusią pareiškėjos reikalavimų dalį.

Teismas nurodė, kad, remiantis į bylą pateiktais įrodymais, nustatytos faktinės aplinkybės, dėl kurių ginčo nėra, jog pareiškėjai paskirta senatvės pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį, o kadangi pareiškėja tuo pačiu laikotarpiu dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, senatvės pensija buvo perskaičiuojama ir pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį.

Teismas vadovavosi Pensijų įstatymo 7 straipsniu, Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) 6 straipsnio 1 dalimi, 8 straipsnio 1 dalimi (ginčo laikotarpiu galiojusi redakcija). Pažymėjo, jog nurodytų teisės normų atitiktį Konstitucijai tyrė Konstitucinis Teismas ir 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui; Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys tiek, kiek jose nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šiose dalyse nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Teismas, be kita ko, nustatė, kad VSDFV Užsienio išmokų tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjos turtinę pretenziją iš esmės, 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendime Nr. (10.32)S2-24598 atsisakė patenkinti pareiškėjos prašymą dėl neišmokėtos senatvės pensijos išmokėjimo. Šis viešojo administravimo subjekto valdingas patvarkymas sukelia pareiškėjai tiesiogines teisines pasekmes (daro įtaką pareiškėjos teisėms ir pareigoms), todėl gali būti skundžiamas teismui.

Teismas nustatė, kad pareiškėja siekia prisiteisti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo 2010–2011 m. susidariusią senatvės pensijos nepriemoką. Teismas vadovavosi Pensijų įstatymo 45 straipsniu, iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalimi, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 37 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, Taisyklių 25–34 punktais. Pažymėjo, jog VSDFV 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendime Nr. (6.5)I-5312 nurodyta, kad remdamasi Taisyklių 31 punktu VSDFV atsisako nagrinėti pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 1 d. skundą, nes jis paduotas praleidus iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios Pensijų įstatymo redakcijos 45 straipsnyje nustatytą skundo padavimo terminą.

Teismo nuomone, toks atsisakymo nagrinėti pareiškėjos skundą pagrindas šiuo atveju yra netinkamas, nes pareiškėja 2013 m. rugpjūčio 1 d. skundą dėl VSDFV Užsienio išmokų tarnybos 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta išmokėti senatvės pensijos nepriemoką, padavė nurodytuose teisės aktuose nustatytais terminais. Teismas, įvertinęs VSDFV 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimo turinį, ypatingai tokias sprendimo formuluotes, kaip kol kompensavimo tvarką nustatantys teisės aktai nepriimti, VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas sumažintų senatvės pensijų dalies;

VSDFV Užsienio išmokų tarnyba 2013 m. rugpjūčio 1 d. rašte Nr. (10.32)S2-24598 nurodydama, kokiais teisės aktais vadovaudamasi mokėjo pensiją 2010–2011 m., pensijos dydžius, ir informuodama apie rengiamus teisės aktų, kuriais turi būti nustatyta dėl Laikinojo įstatymo nuostatų negautos pensijos dalies kompensavimo tvarka, projektus, pateikė teisingą informaciją, todėl naikinti šį raštą nėra pagrindo, padarė išvadą, kad VSDFV pareiškėjos skundą dėl VSDFV Užsienio išmokų tarnybos sprendimo atsisakyti patenkinti pareiškėjos reikalavimą išmokėti senatvės pensijos nepriemoką išnagrinėjo iš esmės ir priėmė sprendimą atsisakyti naikinti teritorinio skyriaus sprendimą.

Todėl konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta ir kliūčių nagrinėti ginčą teisme nėra (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-143/2014, 2014 m. sausio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-774/2014).

Teismas nurodė, kad VSDFV Užsienio išmokų tarnybos pateikta 2013 m. rugsėjo 13 d. pažyma Nr. (10.32)S2-29624 patvirtino, jog pareiškėjai paskirta senatvės pensija laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnius, nurodyta dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo neišmokėta pensijos suma – 6 671,97 Lt. Pažymėjo, jog, atsižvelgiant į paminėtą Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį pareiškėjai pensija sumažinta pagrįstai ir teisėtai. Tačiau nurodytu laikotarpiu pensijos sumažinimas pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį yra neteisėtas. Dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo nurodytu laikotarpiu susidarė 6 671,97 Lt nepriemoka (pažymoje pateiktos lentelės ketvirtos skilties ir trečios skilties skirtumas). Teismui nebuvo pagrindo abejoti pažymoje pateiktų duomenų teisingumu, nes duomenų teisingumą savo parašais patvirtino pensiją apskaičiuojančios institucijos atsakingi darbuotojai.

Teismas pažymėjo, kad nekvestionuoja įstatymo teisėtumo prezumpcijos ar VSDFV teritorinių skyrių pareigos veikti pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Tačiau Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą ir Laikinojo įstatymo 8 straipsnį pripažinus prieštaraujančiu Konstitucijai, negali būti toleruojama šios normos pagrindu susiklosčiusi situacija. Valstybė netinkamai vykdė įsipareigojimus dirbantiems pensijų gavėjams. Teismas privalo deramai pašalinti šį pareiškėjos teisių pažeidimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika teismui leido spręsti, kad šiuo atveju pareiškėjos pažeistų teisių atkūrimas reiškia pensijos nepriemokos priteisimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1143/2013). Ta aplinkybė, kad tuo metu, kai pareiškėjai buvo mokama sumažinta senatvės pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pensijų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjos teisės į nesumokėtos pensijos priteisimą.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-911/2013 ir pažymėjo, kad joje aptarti teisinio reguliavimo ypatumai lemia, jog tokio pobūdžio reikalavimų adresatais laikomi valstybines socialinio draudimo pensijas skiriantys ir mokantys subjektai – VSDFV teritoriniai skyriai, todėl pareiškėjai neišmokėtą senatvės pensijos sumą priteisė iš VSDFV Užsienio išmokų tarnybos.

Teismas pažymėjo, jog ta aplinkybė, kad iki šiol įstatymų leidėjas nėra nustatęs sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmo, todėl VSDFV teritoriniai skyriai neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintų pensijų dalies, teismo vertinimu, nedaro įtakos bylos baigčiai. Pareiškėjos pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galbūt sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo.

Teismas, remdamasis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, padarė išvadą, kad VSDFV Užsienio išmokų tarnyba ir VSDFV, priimdamos ginčijamus sprendimus, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Nagrinėjamu atveju pareiškėjos teisių pažeidimas kilo dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų, pagal kurias draudžiamųjų pajamų turintiems senatvės pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo, todėl yra pagrindas panaikinti skundžiamus sprendimus, kiek jais atsisakoma išmokėti pareiškėjai senatvės pensijos skirtumą, susidariusį dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo.

Teismas nurodė, kad VSDFV prašė priteistą sumą išdėstyti mokėti dalimis, nes neišmokėtos pensijos dalies priteisimas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui sukels papildomą finansinę naštą, o šiame biudžete šiuo metu nėra numatyta lėšų neišmokėtoms pensijų dalims mokėti, biudžetas yra deficitinis. Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 851 straipsniu, Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, teismas pažymėjo, jog VSDFV savo prašymo nedetalizavo ir nepagrindė įrodymais, kad neišmokėtos pensijos pareiškėjai priteisimas sukels didelę finansinę naštą VSDFV 2014 m. biudžetui (prašymą grindė sunkia biudžeto 2013 m. finansine padėtimi). Be to, priteista suma nėra tokia žymi, kad galėtų turėti įtakos VSDFV įsipareigojimams išmokų gavėjams. Atsižvelgęs į tai, VSDFV prašymo priteisti sumą išmokėti dalimis teismas nepatenkino.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo apeliaciniu skundu (b. l. 70–74) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – nutraukti bylos dalį dėl pensijos dalies išmokėjimo, o skundo dalį dėl sprendimų panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad teismas padarė neteisingą išvadą, jog VSDFV 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu Nr. (6.5)I-5312 pareiškėjos skundą išnagrinėjo iš esmės, todėl ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra baigta ir nėra kliūčių nagrinėti ginčą teisme. Šiuo sprendimu VSDFV iš esmės išnagrinėjo VSDFV Užsienio išmokų tarnybos 2013 m. rugpjūčio 1 d. rašto Nr. (10.32)S2-24598 teisėtumą bei pagrįstumą ir nurodė, kad šiame rašte pateikta informacija yra išsami ir teisinga, todėl naikinti jį nėra pagrindo, o pareiškėjos 2013 m. rugpjūčio 1 d. skundo dalį dėl reikalavimo išmokėti 2010 m. sausio 1 d.–2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį atsisakė nagrinėti, kaip paduotą praleidus Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą. Pareiškėja nėra pasinaudojusi teisės aktuose nustatyta privaloma ikiteismine ginčų dėl pensijų dalies priteisimo nagrinėjimo tvarka ir šia tvarka nebegali pasinaudoti. Pažymi, kad į VSDFV Užsienio išmokų tarnybą pareiškėja kreipėsi 2013 m. liepos 29 d. prašymu, taigi net laikant, jog ginčo dėl pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas inicijavimo data laikytina kreipimosi į šią tarnybą su 2013 m. liepos 29 d. prašymu data, darytina išvada, kad pareiškėja inicijavo ginčą praėjus 3 metų laikotarpiui nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo. Pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad šį terminą praleido dėl nuo jos valios nepriklausiusių aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti praleistą terminą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėja siekia jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, kurios 2012 m. rugsėjo 21 d. oficialiai paskelbtu Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas pensijos sumažinimas vyko VSDFV Užsienio išmokų tarnybos, kuri administravo teisinius santykius dėl paminėtos pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) iki 2010 m. sausio 1 d. (dienos, nuo kurios pareiškėjai buvo pradėta mokėti Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu sumažinta senatvės pensija) pareiškėja gaudavo jai iki gyvos galvos paskirtą 960,48 Lt dydžio senatvės pensiją. Pastebėtina, kad šis pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis ginčo laikotarpiu - nuo 2010 m. gruodžio 1 d. - buvo padidintas nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 977,71 Lt, tačiau tai atsakovo buvo padaryta dėl su Laikinojo įstatymo nuostatų taikymu nesietinų priežasčių;

2) 2013 m. liepos 29 d. pareiškėja kreipėsi į atsakovą, prašydama išmokėti susidariusią jai paskirtos senatvės pensijos nepriemoką už 2010-2011 m. (b. l. 47);

3) VSDFV Užsienio išmokų tarnyba 2013 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu (kuris pareiškėjos skundžiamas šioje administracinėje byloje) išaiškino pareiškėjai jos nurodytos pensijos nepriemokos atsiradimo su Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių taikymu sietinas priežastis, nurodė, kad šiuo metu nėra teisinio pagrindo išmokėti jai šią nepriemoką (b. l. 4-6);

4) 2013 m. rugpjūčio 1 d. VSDFV paduotu skundu pareiškėja paprašė išmokėti, jos teigimu, neteisėtai sumažintos pensijos dalį (paminėtą pensijos nepriemoką). Tačiau trečiojo suintersuoto asmens (VSDFV) 2013 m. rugpjūčio 6 d. rašte (sprendime, kuris pareiškėjos taip pat skundžiamas šioje administracinėje byloje) jai buvo nurodyta, kad jos prašymas negali būti patenkintas ir kad VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti jai (pareiškėjai) dėl Laikinojo įstatymo taikymo 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį (b. l. 38-39).

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos. Be to, nagrinėjamai bylai yra aktualus klausimas, ar tokio pobūdžio bylose teismas gali taikyti Konstitucinio Teismo nutarimą atgal, t. y. teisiniams santykiams, kurie buvo reglamentuojami dar nepripažintos prieštaraujančia Konstitucijai teisės normos.

Atsakydama į nurodytus klausimus, kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos. Šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Aptariamoje straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena. Šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje taip pat nurodyta, kad tinkamu atsakovu tokio pobūdžio ginčuose turi būti laikomas tam tikras VSDFV teritorinis skyrius, kalbant apie materialųjį bylų nagrinėjimo aspektą, išaiškinta, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėtas pareiškėjos atsakovui paduotas 2013 m. liepos 29 d. prašymas pripažintinas skundu Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama šį skundą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris šiuo atveju turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.

Tačiau, kaip jau buvo pasakyta pirmiau, trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV paminėtame 2013 m. rugpjūčio 6 d. sprendime nurodė, kad pareiškėjai paskirta pensija ginčo laikotarpiu buvo sumažinta pagrįstai ir teisėtai ir kad VSDFV teritoriniai skyriai neturi teisinio pagrindo išmokėti dėl Laikinojo įstatymo taikymo 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį. Tokiu būdu VSDFV (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucijos) dėl ginčo esmės išreikšta pozicija leidžia kolegijai daryti išvadą, kad šis ginčas ikiteisminėje ginčų nagrinėjimo stadijoje buvo išspręstas (išnagrinėtas), t. y. nagrinėjamu atveju ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra buvo baigta. Tai reiškia, kad aptartas pareiškėjos skundo VSDFV padavimo termino praleidimo faktas, kaip ir tokio praleidimo priežasčių įvertinimo klausimas, prarado savo aktualumą, t. y. nagrinėjamai bylai tapo nereikšmingi. Darydama tokią išvadą, kolegija atsižvelgia į tokios pačios faktinės situacijos įvertinimą ir traktavimą, pateiktą paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Kolegija, vadovaudamasi šiuo precedentu, nemato pagrindo nesutikti su tokia išplėstinės teisėjų kolegijos padaryta išvada ir netaikyti jos šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str.).

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą iš esmės pagrįstu ir teisingu.

Taigi tenkinti trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą, o trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė