A-624-1584-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A624-1584/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03356-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos prašymą atsakovams Lietuvos Respublikos finansų ministerijai ir Centrinei projektų valdymo agentūrai ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija (toliau – ir pareiškėjas; ŽŪM) kreipėsi į teismą su prašymu (I t. b. l. 1–11): 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir FM) 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. ((24.3-02)-5K-1509471-5K-1311384)-6K-1306737; 2) panaikinti atsakovo Centrinės projektų valdymo agentūros (toliau – ir CPVA) 2013 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. 2013/2-2459.

Paaiškino, kad vykdydama projektą „Žemės ūkio ministerijos reguliavimo sričiai priskirtų institucijų ir įstaigų žemės ūkio subjektams teikiamų paslaugų perkėlimas į elektroninę erdvę“ (Nr. VP2-3.1-IVPK-01-V-02-012) (toliau – Projektas), įgaliojo Nacionalinę mokėjimo agentūrą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NMA) atviro konkurso būdu atlikti Projekto administravimo, e. paslaugų projektavimo, techninės užduoties parengimo ir techninės priežiūros paslaugų pirkimą (toliau – Viešasis pirkimas). Teigė, kad FM ir CPVA skundžiamais sprendimais nepagrįstai nustatė Viešųjų pirkimų įstatymo pažeidimus Viešajame pirkime.

Vienas iš skundžiamais sprendimais nustatytų pažeidimų buvo neproporcingas apribojimas remtis subrangovų (subtiekėjų) pajėgumais, numatytas Pirkimo dokumentų 26 punkte. Pažymėjo, kad prie pirkimo buvo prisijungę 11 tiekėjų, tačiau nei vienas iš jų šio reikalavimo neginčijo, šiuo pagrindu nebuvo atmestas nei vienas tiekėjo pasiūlymas. Subrangovų (subtiekėjų) pasitelkimo ribojimas buvo proporcingas pirkimo objekto svarbai ir būtinas projekto tikslams pasiekti. Kitas skundžiamais sprendimais nustatytas pažeidimas buvo konkurenciją ribojantys, nepagrįsti ir neproporcingi pirkimo objektui tiekėjų kvalifikacijos reikalavimai.

Ši išvada grindžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartimi byloje Nr. A662-2310/2012, kurioje buvo kitos aplinkybės, todėl nagrinėjama byla turėtų būti sprendžiama kitaip. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartimi išspręstoje byloje pirkimo objektas buvo Lietuvos teismų informacinė sistema (toliau – LITEKO), kuri nuo Viešojo pirkimo objekto – Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos reguliavimo sričiai priskirtų institucijų ir įstaigų teikiamų paslaugų informacinės sistemos (toliau – ŽŪMIS) – iš esmės skiriasi savo koncepcija, mastu ir paskirtimi.

Teigė, kad FM sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, nebuvo patvirtintas antspaudu, todėl prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 3 dalims. Buvo pagrįstai nustatyti minimalūs kvalifikaciniai reikalavimai ekonomistui, nes vykdant projektą finansinis aspektas neišvengiamas. Dėl susijusių teisės aktų pakeitimų, Projekto įgyvendinimo metu buvo būtina pakeisti finansavimo ir administravimo sutartį, atsisakant nebeaktualių elektroninių paslaugų projektavimo, buvo būtina įvertinti jų vertę. Ekonomistas Projekte taip pat reikalingas rengiant informacinės sistemos specifikaciją, kurioje turi būti nustatytos informacinės sistemos kūrimo sąnaudos.

Pagrįstas buvo ir reikalavimas tiekėjui turėti bent 2 informacinių sistemų nepriklausomos diegimo techninės priežiūros ekspertus bei jiems numatyti kvalifikaciniai reikalavimai. Numatytas patirties reikalavimas buvo reikalingas dėl didelės Projekto apimties ir sudėtingumo, kurį patvirtina ir didelė perkamų paslaugų piniginė vertė. Projekto vadovui numatytas reikalavimas turėti mažiausiai dviejų sėkmingai įvykdytų projektų, kurių vertė yra ne mažesnė kaip 3 mln. Lt be pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), administravimo ir koordinavimo patirtį yra proporcingas pirkimo objektui.

Reikalavimas tiekėjui turėti bent vieną informacinių sistemų testavimo specialistą, atitinkantį nurodytus patirties reikalavimus, yra pagrįstas dėl didelės testavimo eksperto svarbos Projekte ir dėl didelio projekto sudėtingumo. CPVA skundžiamo sprendimo teiginys, kad tiekėjų, galėjusių pateikti pasiūlymus, nėra daug, neparemtas jokiais objektyviais duomenimis. Tvirtino, jog nustatyti minimalūs kvalifikaciniai reikalavimai yra proporcingi pirkimo objekto svarbai, sudėtingumui ir vertei.

Atsakovas CPVA atsiliepimu (I t. b. l. 49–58) prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog šio Projekto viešojo intereso apsaugos svarba nėra didesnė nei kitų. Pažymėjo, kad vienas Viešojo pirkimo dalyvis pateikė dvi pretenzijas dėl nustatytų kvalifikacinių reikalavimų, tačiau jos nebuvo nagrinėtos dėl praleisto termino. Pirkimo dokumentuose Ekspertui Nr. 3 (ekonomistui) numatytas reikalavimas – turėti patirties rengiant galimybių studijas informacinių sistemų, kurių sukūrimo ar diegimo vertė yra ne mažiau kaip 3 mln. Lt be PVM, diegimui, taip pat turi būti įvykdytas bent vienas galimybių studijos projektas – yra perteklinis ir neproporcingas pirkimo objektui.

Pareiškėjo nurodytoms veikloms šį reikalavimą atitinkantis ekonomistas nėra reikalingas. Pareiškėjo nurodytas šio eksperto poreikis veiklai – atsisakant nebeaktualių elektroninių paslaugų projektavimo, jų vertės nustatymui – nepagrįstas. Reikiama analizė jau buvo atlikta Projekto paraiškos rengimo, keitimo metu. Šio eksperto poreikio nepagrindė ir pareiškėjo nurodytas atvejis – dėl galimų Projekto pokyčių pasikeitus elektroninių paslaugų struktūrai. Pirkimo sąlygose nėra įvardinta aplinkybių, kurioms susidarius būtų galimas viešojo pirkimo sutarties sąlygų koregavimas be Viešųjų pirkimų tarnybos pritarimo, Viešojo pirkimo sąlygose nėra jokios informacijos apie tai, kad kuri nors iš pirkimo sutartyje nurodytų elektroninių paslaugų gali tapti nebereikalinga.

Taip pat pareiškėjas klaidingai nurodė, kad teisės aktai numatė reikalavimą, kad toks ekspertas dalyvautų rengiant informacinės sistemos specifikaciją, kurioje turi būti nustatytos informacinės sistemos kūrimo sąnaudos. Be to, nebuvo pagrįstų duomenų, dėl kurių nurodytoms veikloms nebūtų tinkamas specialistas, neturintis galimybių studijos parengimo patirties. Informacinių sistemų nepriklausomos diegimo techninės priežiūros ekspertams buvo nustatytas nepagrįstas minimalus kvalifikacinis reikalavimas. Tai, kad sistemos vertė yra 3 mln.

Lt, neatskleidžia veiklos sudėtingumo ir išskirtinai aukštos specialisto kvalifikacijos. Šie reikalavimai yra ribojantys konkurenciją, kadangi iš to paties asmens reikalaujama turėti trijų skirtingų rūšių veiklų patirties. Ekspertui Nr. 1 – Projekto vadovui – numatyti kvalifikaciniai reikalavimai buvo nepagrįstai sustambinti, neproporcingi. Informacinių sistemų testavimo specialistui nustatyti reikalavimai yra dirbtinai ribojantys konkurenciją bei neproporcingi Pirkimo objektui, nes reikalaujama patirtis nėra reikalinga vykdant šio Pirkimo objekto veiklas.

Pažymėjo, kad iš to paties eksperto reikalaujama kelių skirtingų patirčių ir būti įvykdžius bent du susijusius projektus. Nuo Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie Susisiekimo ministerijos (toliau – IVPK) direktoriaus 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. T-126 patvirtintų Projektų, vykdomų pagal 2007–2013 metų Ekonomikos augimo veiksmų programos 3 prioriteto „Informacinė visuomenė visiems“ įgyvendinimo priemones, techninės priežiūros rekomendacijų (toliau – Rekomendacijos) patvirtinimo iki Viešojo pirkimo paskelbimo buvo skelbtas tik vienas pirkimas.

Dėl to CPVA teiginys, kad Viešajame pirkime galėjusių pateikti pasiūlymus tiekėjų nebuvo daug, yra pagrįstas. Tarp Rekomendacijų V skyriuje pateiktų reikalavimų siūloma taikyti darbo patirties metais (3 metų) ar dalyvautų projektų skaičiaus (vieno projekto) kriterijus. Pažymėjo, kad tapatūs kvalifikaciniai reikalavimai buvo nustatyti dar dviejų susijusių viešųjų pirkimų sąlygose, kuriose CPVA nustatė tokius pačius pažeidimus. Dėl Nacionalinės teismų administracijos viešojo pirkimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra priėmęs nutartį, kurioje nurodė, kad tokie patys tiekėjų kvalifikacijos reikalavimai, kaip ir šioje byloje, buvo neteisėti (2012 m. liepos 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2310/2012).

Nagrinėjamame Viešajame pirkime buvo įsigytos ne pačių informacinių sistemų kūrimo ir diegimo paslaugos, o techninės priežiūros paslaugos, kurios yra vienodos LITEKO ir ŽŪMIS informacinėms sistemoms. Tiek Nacionalinės teismų administracijos, tiek NMA vykdytų techninės priežiūros pirkimų turinys yra toks pats, todėl kvalifikacijos reikalavimai tiekėjui ir tiekėjo specialistams iš esmės yra tokie patys.

Atsakovas FM atsiliepimu (I t. b. l. 104–112) prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pagal teismų praktiką, vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymo 24 straipsnio 5 dalimi, 32 straipsnio 3 dalimi, perkančioji organizacija pirkimo dokumentuose negali nustatyti sąlygų, ribojančių subrangą, o gali tik iš tiekėjų reikalauti išviešinti subrangovus. Teisės aktai nenumato pareigos tiekėjams teikti skundus dėl neteisėtų viešųjų pirkimų dokumentų sąlygų, todėl aplinkybė, kad tiekėjai neginčijo pirkimo dokumentų sąlygų, savaime nereiškia, kad jie atitinka Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimus. Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės 2009 m. gruodžio 23 d. valstybinio audito ataskaitoje Nr. VAP2-20-11-26 teigiama, kad subrangos ribojimas galėtų būti taikomas tik išimtiniais atvejais. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, nereikalaujama, kad asmuo, kuris sudaro sutartį su perkančiąja organizacija, pats tiesiogiai galėtų teikti paslaugą iš nuosavų išteklių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškoje byloje yra suformavęs praktiką, kad tokie kvalifikaciniai reikalavimai, kokie buvo pateikti Viešojo pirkimo dokumentuose, neatitinka Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų (2012 m. liepos 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2310/2012).

Trečiasis suinteresuotas asmuo NMA atsiliepimu (I t. b. l. 43–47) prašė pareiškėjo prašymą visiškai tenkinti.

Nurodė, kad Viešasis pirkimas buvo vykdomas tarptautinio atviro konkurso būdu, buvo sudarytos sąlygos jame dalyvauti ir užsienio tiekėjams. Subrangovų (subtiekėjų) pajėgumų pasitelkimo ribojimu nebuvo pažeistas Viešųjų pirkimų įstatymas. Toks ribojamas nėra draudžiamas, be to, jo pagrindu nebuvo atmestas nei vieno tiekėjo pasiūlymas, tiekėjai jo neginčijo. Skundžiamų aktų teiginiai, kad nurodyti tiekėjų kvalifikacijos reikalavimai neproporcingi pirkimo objektui, nėra pagrįsti jokiais argumentais ar įrodymais, todėl jie neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 23 straipsnio 3 dalį, viešųjų pirkimų skelbimų atitikimą teisės aktų reikalavimams tikrina ir Viešųjų pirkimų tarnyba. Dėl ginčijamo pirkimo nebuvo gautas joks jos dokumentas, kuriuo būtų nustatyti pažeidimai. Teigė, jog nagrinėjamu Viešuoju pirkimu proporcingumo, lygiateisiškumo principai nebuvo pažeisti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 31 d. sprendimu (II t., b. l. 36–47) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl CPVA 2013 m. kovo 5 d. sprendimu Nr. 2013/2-2459 (I t. b. l. 18–22) nustatytų pažeidimų – Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies, 32 straipsnio 2 dalies nuostatų neatitinkančių viešojo pirkimo dokumentuose numatytų minimalių kvalifikacinių reikalavimų tiekėjams bei subrangovų (subtiekėjų) pajėgumų pasitelkimo ribojimo. CPVA nustatė, kad Viešojo pirkimo sąlygos buvo ribojančios konkurenciją, nepagrįstos ir neproporcingos pirkimo objektui. FM 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu Nr. ((24.3-02)-5K-1509471-5K-1311384)-6K-1306737 (I t. b. l. 13–17) konstatavo, kad šis CPVA sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas nurodė, jog sprendžiant, ar buvo tinkamai įgyvendintas Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas pirkimų tikslas nagrinėjamoje byloje, svarbi Viešųjų pirkimų įstatymo nuostata, numatanti, kad techninė specifikacija turi užtikrinti konkurenciją ir nediskriminuoti tiekėjų. Konkurenciją riboja pernelyg aukšti arba specifiniai, neadekvatūs pirkimo pobūdžiui ar neproporcingi jo sąlygoms reikalavimai (tiekėjų kvalifikacijai ar pirkimo objektui), kurie atima galimybę pirkimo procedūrose dalyvauti sutartį gebantiems įvykdyti kandidatams ar dalyviams. Perkančiosios organizacijos nustatyti aukšti, pernelyg specifiniai ar pertekliniai reikalavimai gali būti pateisinami tik tada, jeigu pateikiamas patikimas ir įtikinamas tokių reikalavimų nustatymo pagrindimas. Teismas rėmėsi Rekomendacijų 2, 29, 30 punktais.

Skundžiamu CPVA 2013 m. kovo 5 d. sprendimu buvo pripažintas netinkamu Viešojo pirkimo sąlygų aprašo (I t. b. l. 140–167) (toliau – Aprašo) 15.5.3. punkte numatytas kvalifikacinis reikalavimas Ekspertui Nr. 3 (ekonomistui). Teismas nurodė, jog ekspertui Nr. 3 buvo keliamas reikalavimas turėti patirties rengiant galimybių studijas. Tokią veiklą vykdyti nebuvo numatoma atliekant perkamas paslaugas. Todėl šis kvalifikacinis reikalavimas buvo nesusijęs su pirkimo objektu ir, atitinkamai, perteklinis ir neproporcingas pirkimo objektui. Atkreipė dėmesį, kad šiuo atveju nustatytas reikalavimas buvo pernelyg specifinis ir neapėmė kitų veiklų, kurias įvykdę ekspertai yra pajėgūs tinkamai įvykdyti Viešajame pirkime jiems priskirtas veiklas. Teismas darė išvadą, kad NMA nepagrįstai nustatė minimalų kvalifikacinį reikalavimą ekonomistui turėti patirties rengiant informacinių sistemų galimybių studijas. CPVA taip pat nustatė, kad teisės aktams prieštaravo Aprašo 15.5.5. punkto reikalavimai ekspertui Nr.

5. Teismas sprendė, jog ekspertui Nr. 5 nurodyti reikalavimai yra ypač detalūs, jais buvo nepagrįstai apribotas specialistų, kurių reikalavimų informacinėms sistemoms rengimo patirtis buvo įgyta su informacinių sistemų kūrimu, dalyvavimas. Pareiškėjas nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių ekspertui Nr. 5 buvo reikalinga tokių specifinių veiklų patirtis. Aptariami minimalūs kvalifikaciniai reikalavimai suformuluoti taip, kad juos turėjo atitikti kiekvienas iš dviejų reikalingų ekspertų. Pareiškėjas nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių šie reikalavimai buvo suformuluoti tokiu būdu.

Teismas pasisakė, kad didelė projekto apimtis, sudėtingas, aukšta perkamų paslaugų kaina nėra pakankamai svarbi priežastis, nustatyti tokius reikalavimus. Tai, kad pirkimo objekto vertė yra didelė, savaime nereiškia, kad ekspertui numatytos veiklos yra sudėtingos, kadangi kaina gali būti didelė ir dėl kitų priežasčių. Šiais reikalavimais buvo apribota konkurencija, jie nepagrįsti svariomis priežastimis, todėl CPVA pagrįstai konstatavo jų neatitikimą Viešųjų pirkimų įstatymui. Panašus sustambintas skirtingų veiklų patirties reikalavimas numatytas ir ekspertui Nr. 1 (Projekto vadovui) Aprašo 15.5.1. punkte.

Teismas pasisakė, kad pareiškėjas nenurodė svarbių priežasčių, kodėl visų reikiamų veiklų patirtis turėjo būti įgyta iš karto vieno su visomis veiklomis susijusio projekto metu ir vienas iš dviejų projektų turėjo būti ne mažesnės kaip 3 mln. Lt vertės. Specialistas tapačią patirtį galėjo įgyti ir vykdydamas atskirus projektus. Šis reikalavimas neatitiko Viešųjų pirkimų įstatymo 32 straipsnio 2 dalies. CPVA 2013 m. kovo 5 d. sprendimu nustatyta, kad ekspertui Nr. 6 (informacinių sistemų testavimo specialistui) Aprašo 15.5.6. punkte numatytu reikalavimu perkančioji organizacija pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies ir 32 straipsnio 2 dalies nuostatas, kadangi jis buvo neproporcingas Viešojo pirkimo objektui.

Teismas pasisakė, kad šiais reikalavimais buvo nepagrįstai iš vieno eksperto reikalaujama turėti kelių skirtingų veiklų patirties. Pareiškėjo nurodyta šio specialisto veiklos svarba ir sudėtingumas nepagrindžia reikalavimo būti įvykdžius bent du informacinių sistemų, kurių bent vienos sukūrimo ar diegimo vertė yra ne mažesnė kaip 3 mln. Lt be PVM, testavimo scenarijų parengimo ir priėmimo testavimo projektus. Šiais reikalavimais buvo dirbtinai ribojama konkurencija ir jie buvo neproporcingi Pirkimo objektui. Teismo nuomone, reikalavimas buvo neproporcingas pirkimo objektui ir nepagrįstai ribojo konkurenciją, išskiriant nedidelį skaičių tiekėjų.

Toks reikalavimas ydingas ir dėl to, kad perkant panašius objektus, būtų ypač apsunkinama galimybė pirkimuose dalyvauti tiekėjams, kurie nedalyvavo pirmajame panašiame pirkime, kuriame nebuvo keltas toks reikalavimas. Dėl to šis reikalavimas realiai užkirstų galimybę ją apskritai įgyti. Tokia padėtis apsunkintų sąžiningos konkurencijos užtikrinimą ir efektyvų bei racionalų valstybės ar savivaldybių lėšų panaudojimą. Taip pat neatsižvelgiant į specialisto vaidmenį ir funkcijas projekte, o tik į aplinkybę, kad jis dalyvavo atitinkame projekte, nėra efektyviai užtikrinama, kad tiekėjas bus pajėgus įvykdyti viešuoju pirkimu įsigyjamas paslaugas, tačiau buvo susiaurintas aptariamame Viešajame pirkime atitinkančių minimalius kvalifikacinius reikalavimus tiekėjų ratas.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota analogiškoje byloje (2012 m. liepos 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2310/2012), joje buvo pripažinta, kad tapatūs šioje byloje ginčijamiems kvalifikaciniai reikalavimai prieštaravo Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatoms. Nors LITEKO ir ŽŪMIS pasižymi kai kuriais skirtumais, dėl kurių galėtų būti pateisinami skirtingi minimalūs kvalifikaciniai reikalavimai, tačiau šie skirtumai nėra pakankami, kad būtų pateisinami tokie reikalavimai, kokie buvo nustatyti sprendžiamoje byloje.

Teismas darė išvadą, kad visos reikiamos teisiškai reikšmingos aplinkybės sutampa, abiejose bylose taikytina ta pati teisė ir šioje byloje nėra pagrindo nukrypti nuo precedentinės taisyklės, kad ginčijami minimalūs kvalifikaciniai reikalavimai buvo neteisėti. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju skundžiamais sprendimais buvo pagrįstai nustatyta, kad vykdant Viešąjį pirkimą buvo nustatyti konkurenciją ribojantys ir pirkimo objektui neproporcingi minimalūs kvalifikaciniai reikalavimai ekspertui Nr. 3 (ekonomistui), ekspertui Nr. 5 (informacinių sistemų nepriklausomos diegimo techninės priežiūros ekspertams), ekspertui Nr. 1 (Projekto vadovui) ir ekspertui Nr. 6 (informacinių sistemų testavimo specialistui).

Teismas pažymėjo, jog skundžiamu CPVA 2013 m. kovo 5 d. sprendimu nustatyta, kad Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 daliai prieštaravo Aprašo 26 punktas. Teismo nuomone, pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad nei vienas iš tiekėjų šio reikalavimo neginčijo bei šiuo pagrindu nebuvo atmestas nei vienas tiekėjo pasiūlymas, negali būti laikoma savarankiškai pakankamu argumentu, kuris galėtų lemti išvadą, kad žalos viešųjų pirkimų tikslų užtikrinimui nebuvo sukelta. Teismas sprendė, jog aptariamo Viešojo pirkimo sąlygose nebuvo draudžiama tiekėjams pasitelkti subrangovus (subtiekėjus). Tai, kad buvo numatyta, jog subrangovų (subtiekėjų) įsipareigojimų pagal paslaugų pirkimo sutartį vertė negali viršyti 40 proc. bendros paslaugų pirkimo sutarties vertės ir tai nekeičia pagrindinio tiekėjo atsakomybės dėl numatomos sudaryti pirkimo sutarties įvykdymo, šiuo atveju savaime nelaikoma Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies pažeidimu. Tokiu ribojimu buvo palikta galimybė Viešajame pirkime dalyvauti mažesnėms įmonėms. Atsižvelgiant į tai, kad nuo 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojo Viešųjų pirkimų įstatymo pakeitimas (24 straipsnio 5 dalis), pagal kurį darbų pirkimo sutarčiai pasitelkus subrangovus pagrindinius darbus, kuriuos nustato perkančioji organizacija, privalo atlikti tiekėjas, šis ribojimas nekėlė žalos viešųjų pirkimų tikslų užtikrinimui. Teismas darė išvadą, kad NMA atlikto Viešojo pirkimo sąlygose nustatytu ribojimu tiekėjams pasitelkti subrangovus (subtiekėjus) ne daugiau negu 40 proc. bendros paslaugų pirkimo sutarties vertei nebuvo sukelta žala viešųjų pirkimų tikslams užtikrinti tinkamą tiekėjų konkurenciją ir efektyviai bei racionaliai panaudoti valstybės ir savivaldybių lėšas. Dėl to šiuo epizodu nebuvo pažeisti Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti principai. Visi kiti skundžiamuose sprendimuose nurodyti pažeidimai buvo nustatyti pagrįstai, todėl nebuvo pagrindo naikinti skundžiamus CPVA 2013 m. kovo 5 d. sprendimą ir FM 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą.

III. Pareiškėjas ŽŪM pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 51–54) prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Remiasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsniu, 86 straipsnio 3 dalimi. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nevertino Projekto pirkimo konkurso sąlygų. Teismo sprendimas prieštarauja Viešųjų pirkimų įstatymo prasmei ir paskirčiai. Pažymi, jog teismas privalėjo atsižvelgti ir į viešąjį interesą.

Atkreipia dėmesį, jog reikalavimai ekspertams buvo nustatyti atsižvelgiant į projekto sudėtingumą ir siekiant, kad Projektas būtų tinkamai įgyvendintas. Nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A520-79/2012 konstatavo, jog ekonominės priežastys laikytinos objektyviomis ir svarbiomis aplinkybėmis. Mano, kad vykdant tokio sudėtingumo ir apimties projektus yra būtinas atitinkamo turinio reikalavimų nustatymas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo NMA pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 56–58), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

Pabrėžia, kad Projektas turi didelę reikšmę ne tik ŽŪM, bet ir kitoms procese dalyvaujančioms institucijoms bei visuomenei, yra didelės svarbos ir apimties. Nurodo, kad NMA pasirinko pirkimo būdą, užtikrinantį didžiausią pirkimo skaidrumą ir tiekėjų konkurenciją – tarptautinį atvirą konkursą, visi pirkimo dokumentai buvo viešai prieinami.

Nurodo, kad vadovaujantis Aprašo VII skirsniu, tiekėjai turėjo teisę prašyti paaiškinti pirkimo sąlygų aprašo nuostatas, o vadovaujantis XII skirsniu, tiekėjai turėjo teisę pateikti pretenzijas dėl pirkimo sąlygų aprašo. Šiuo atveju jokių aktyvių veiksmų tiekėjai laiku nesiėmė.

Teismas negalėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2310/2012 dėl bylų skirtingų faktinių aplinkybių. LITEKO ir ŽŪMES viešųjų pirkimų objektai skiriasi ne tik savo koncepcija, bet ir mastu bei paskirtimi. Be to, skiriasi ir kitos faktinės bylų aplinkybės. Šiuo atveju NMA, skirtingai nei Nacionalinė teismų administracija, aktyviai vykdė savo pareigas, teikė paaiškinimus.

Pažymi, kad NMA, vadovaudamasi Viešųjų pirkimų įstatymo 32 straipsniu, privalėjo išsiaiškinti, ar tiekėjas yra kompetentingas, patikimas ir pajėgus įvykdyti pirkimo sąlygas, todėl nustatė minimalius kvalifikacijos reikalavimus. Atsižvelgdama į šio konkretaus pirkimo svarbą ir mastą NMA pagrįstai teigia, kad, vykdydama pirkimo procedūras, rinkos dalyvių konkurencijos neapribojo ir nepažeidė jokių Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų principų.

Pažymi, kad Teisingumo Teismas išaiškino, kad perkančiajai organizacijai, atsižvelgiant į pirkimo objekto specifiškumą, leidžiama nustatyti tam tikrus specifinius reikalavimus tiekėjų kvalifikacijai (1988 m. rugsėjo 20 d. sprendimas byloje Nr. 31/87 Beentjes prieš Olandiją, Rink. [1988], I-04635), taip pat yra išaiškinęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Taigi, NMA turėjo teisę nustatyti pakankamai aukštus kvalifikacijos reikalavimus. Pažymi, jog nei FM, nei CPVA argumentų, kurie pagrįstų pirkimo sąlygose nustatytų minimalių kvalifikacinių reikalavimų neproporcingumą, nenurodė.

Papildomuose paaiškinimuose (II t., b. l. 102) nurodo, kad CPVA ir FM, vadovaudamosi teismo sprendimu, ketina taikyti sankcijas dėl abiejų pirkimo dalių, t. y. dėl I pirkimo dalies bus pritaikyta 10 proc. sankcija nuo sudarytos viešojo pirkimo sutarties vertės dėl ribojimo remtis kitų ūkio subjektų pajėgumais, o dėl II pirkimo dalies bus pritaikyta 25 proc. sankcija nuo sudarytos viešojo pirkimo sutarties vertės dėl nustatytų konkurenciją ribojančių ir pirkimo objektui neproporcingų minimalių kvalifikacinių reikalavimų bei dėl ribojimo remtis kitų ūkio subjektų pajėgumais.

Atsakovas CPVA atsiliepimu į ŽŪM apeliacinį skundą (II t., b. l. 68–70) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrindė, kodėl nustatyti kvalifikacijos reikalavimai yra vertintini kaip ribojantys konkurenciją bei neproporcingi Viešojo pirkimo objektui. Nors Viešųjų pirkimų įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nurodoma skelbimų, skelbtinų Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje ir CVP IS, skelbimo tvarka, nei šio, nei kitų Viešųjų pirkimų įstatymo straipsnių nuostatos nenustato Viešųjų pirkimų tarnybai pareigos tikrinti ir vertinti perkančiųjų organizacijų nustatytus kvalifikacinius reikalavimus ar kitų pirkimo sąlygų atitikimą Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimams.

Atsakovas CPVA atsiliepimu į NMA apeliacinį skundą (II t., b. l. 71–78) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Pažymi, jog NMA nepateikia argumentų, kaip Viešuoju pirkimu įsigyjamoms paslaugoms daro įtaką Projekto vertė. Neatsižvelgiant į tai, kokia projekto vertė, apimtis ir pan., visi projekto vykdytojai vienodai privalo projektus įgyvendinti bei su projektų įgyvendinimu susijusius pirkimus vykdyti vadovaujantis teisės aktais. Atkreipia dėmesį, kad ne pirkimo būdas lemia pirkimo skaidrumą ir tiekėjų konkurenciją, o pirkimo atlikimas vadovaujantis Viešųjų pirkimų įstatymu.

Sutinka, kad vienas iš Viešuoju pirkimu besidomėjusių tiekėjų (UAB „S4ID“), praleido pretenzijų pateikimo terminus, tačiau atkreipia dėmesį, kad pretenzijos teiktos būtent dėl Viešojo pirkimo dokumentuose nustatytų kvalifikacijos reikalavimų. CPVA mano, kad NMA, kaip atsakinga už tinkamą Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų laikymąsi, galėjo atsižvelgti į pretenziją ir patikslinti Viešojo pirkimo dokumentus, taip užtikrinant didesnę potencialių dalyvių konkurenciją.

Teigia, kad nagrinėjamoje byloje ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-2310/2012 nagrinėti kvalifikacijos reikalavimai ir pirkimų objektai iš esmės tapatūs, todėl teismas ja teisingai rėmėsi.

Papildomai pažymi, kad NMA neteisingai ir nepagrįstai tapatina vykdomą Projektą su įvykdytu Viešuoju pirkimu (vykdytas Viešasis pirkimas yra tik vienas iš Projekte numatytų vykdyti pirkimų). CPVA nesutinka su NMA apeliacinio skundo teiginiu, kad NMA vykdė didelės svarbos ir apimties Viešąjį pirkimą. Pirkimu pirktos įprastos tokiuose projektuose (ir ne tik) paslaugos. Nepagrįstas ir NMA teiginys, kad CPVA nenurodė argumentų, kurie pagrįstų Viešojo pirkimo sąlygose nustatytų minimalių kvalifikacinių reikalavimų neproporcingumą. Atvirkščiai, CPVA 2013 m. kovo 14 d. informavo pareiškėją apie nustatytą pažeidimą ir jo rezultatus, aiškiai nurodydama argumentus bei pažeistas Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas.

ŽŪM atsiliepime į NMA apeliacinį skundą (II t., b. l. 90–92) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –skundą patenkinti.

Pabrėžia, kad teismas negalėjo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-2310/2012 dėl skirtingų faktinių aplinkybių. Atsižvelgiant į konkretaus pirkimo svarbą ir mastą, NMA pagrįstai teigia, kad, vykdydama pirkimo procedūras, ji rinkos dalyvių konkurencijos neapribojo ir nepažeidė jokių Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų principų. Pirkimo dokumentuose nustatyti kvalifikacijos reikalavimai turi būti vertinami atsižvelgiant į visą Projektą ir jo tikslus.

Atsakovas FM atsiliepimu į apeliacinius skundus (II t., b. l. 94–100) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ŽŪM ir NMA apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Pažymi, kad FM pareiškėjų ir projektų vykdytojų skundus nagrinėja vadovaudamasi Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1443 (toliau – ir PAFT) 211 punktu. Nagrinėjamu atveju išankstinį ginčo nagrinėjimo ne teisme būtinumą numato Projektų taisyklių 211 punktas. Nors ši tvarka ir neprivaloma, tačiau ja ŽŪM pasinaudojo. Mano, kad FM laikytina išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi taisyklės, kad speciali, išorinę administracinių aktų teisėtumo kontrolę atliekanti išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija negali būti ginčo šalimi administracinėje byloje teisme, į kurį persikėlė ikiteismine tvarka išnagrinėtas ginčas. Todėl FM yra nepagrįstai nurodyta atsakovu.

Atkreipia dėmesį, kad Viešųjų pirkimų įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje yra nurodyta, kad minimalūs kvalifikacijos reikalavimai turi būti pagrįsti ir proporcingi pirkimo objektui. Vilniaus apygardos administracinis teismas kiekvieno nagrinėto minimalaus kvalifikacijos reikalavimo atveju pateikė detalų reikalavimo vertinimą jį siejant su pirkimo objektu ar vertinant jame nurodyto parametro būtinybę siekiant užtikrinti tinkamą Viešuoju pirkimu perkamų paslaugų suteikimą.

Pažymi, jog tai, kad ketinamos kurti informacinės sistemos yra skirtingos savo verte ir apimti, nėra pagrindas teigti, kad tų sistemų kūrimui ir diegimui reikalingos paslaugos yra iš esmės skirtingos. Atkreipia dėmesį, kad minimalių kvalifikacijos reikalavimų pagrįstumas ir proporcingumas nepriklauso nuo perkančiosios organizacijos pateiktų minimalių kvalifikacijos reikalavimų paaiškinimų ar pagrindimo. Todėl NMA apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2310/2012 negali būti laikoma precedentu, nes Nacionalinė teismų administracija neteikė minimalių kvalifikacijos reikalavimų paaiškinimų ar pagrindimo, yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Centrinės projektų valdymo agentūros 2013 m. kovo 5 d. rašto Nr. 2013/2-2459, procesiniuose dokumentuose įvardijamo sprendimu, ir Finansų ministerijos 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo Nr. ((24.3-02)-5K-1509471-5K-1311384)6K-1306737 teisėtumo ir pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas, nusprendė, kad Viešojo pirkimo sąlygose nustatytu ribojimu tiekėjams pasitelkti subrangovus (subtiekėjus) ne daugiau negu 40 proc. bendros paslaugų pirkimo sutarties vertei, nebuvo sukelta žala viešųjų pirkimų tikslams užtikrinti tinkamą tiekėjų konkurenciją ir efektyviai bei racionaliai panaudoti valstybės ir savivaldybių lėšas, dėl ko šiuo reikalavimu nebuvo pažeisti Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti principai, o visi kiti skundžiamuose sprendimuose nurodyti pažeidimai buvo nustatyti pagrįstai, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamus CPVA 2013 m. kovo 5 d. raštą ir FM 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Nesutikdami su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas ŽŪM ir trečiasis suinteresuotas asmuo NMA padavė apeliacinius skundus.

Byloje nustatyta, kad NMA, kaip Projekto vykdytojo – ŽŪM – įgaliotoji perkančioji organizacija, atviro konkurso būdu atliko Projekto Viešąjį pirkimą. CPVA, įtarusi Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų pažeidimą dėl NMA atviro konkurso būdu atlikto Projekto Viešojo pirkimo, atliko pažeidimo tyrimą, kurio metu nustatė, kad NMA, vykdydama Viešąjį pirkimą, pažeidė Viešojo pirkimo metu galiojusios Viešųjų pirkimų įstatymo redakcijos 3 straipsnio 1 dalies, 32 straipsnio 2 dalies ir 32 straipsnio 3 dalies nuostatas. Atlikusi tyrimą, CPVA surašė pareiškėjo skundžiamą 2013 m. kovo 5 d. raštą Nr. 2013/2-2459, kuriuo informavo Viešųjų pirkimų tarnybą apie nustatytus Viešojo pirkimo pažeidimus (I t., b. l. 18–22). NMA ir ŽŪM apie nustatytą pažeidimą Viešajame pirkime CPVA informavo 2013 m. kovo 14 d. elektroniniu paštu išsiųstu laišku (I t., b. l. 23).

Tokio pobūdžio pažeidimų tyrimas ir nustatymas yra reglamentuojamas Projektų administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1443 (toliau – ir PAFT), 193–199 punktų nuostatomis. PAFT 195 punktas numato, kad, įtariamus pažeidimus tiria ir nustato įgyvendinančioji institucija (šiuo atveju – CPVA), vadovaudamasi Veiksmų programų administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės, nuostatomis, o 196 punktas (2012 m. gegužės 9 d. nutarimo Nr. 510 redakcija) – kad neturintys finansinių pasekmių (dėl to nepatirta ES biudžeto ir (ar) Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto nuostolių darant nepagrįstas išlaidas) pažeidimai, kurie neturi nusikalstamos veikos požymių ir gali būti ištaisomi prieš išmokant lėšas projekto vykdytojui, tiriami, nustatomi ir ištaisomi laikantis proporcingumo principo, tai yra jeigu įgyvendinančioji institucija nustato pažeidimą, kurį, jos nuomone, galima ištaisyti, ji vadovaudamasi Metodinėmis pažeidimų tyrimo ir nustatymo rekomendacijomis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas raštu informuoja projekto vykdytoją apie nustatytą pažeidimą ir nustato jam terminą, per kurį nustatytieji pažeidimai turi būti ištaisyti ir apie atliktus veiksmus raštu informuota įgyvendinančioji institucija.

Iki 2014 m. balandžio 30 d. galiojusios redakcijos Veiksmų programų administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2008 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1225 (toliau – ir Taisyklės), 63.1 punktas nustatė, kad įgyvendinančioji institucija informaciją, susijusią su įtariamu pažeidimu, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo jos gavimo įgyvendinančiojoje institucijoje dienos, vadovaudamasi Metodinėmis pažeidimų tyrimo ir nustatymo rekomendacijomis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos finansų ministro 2009 m. gegužės 29 d.

įsakymu Nr. 1K-173 (toliau – ir Metodinės rekomendacijos), registruoja įtariamų pažeidimų registravimo žurnale pagal Lietuvos Respublikos finansų ministerijos patvirtintą įtariamų pažeidimų registravimo žurnalo pavyzdinę formą. Vadovaujantis Metodinių rekomendacijų 5–5.4 punktais (2012 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. 1K-451 redakcija), įgyvendinančioji institucija, įtarusi pažeidimą ir (ar) gavusi informacijos apie įtariamą pažeidimą, visų pirma įvertina visą turimą su įtariamu pažeidimu susijusią informaciją ir nusprendžia, ar įtariamas pažeidimas: nėra susijęs su jau išmokėtomis lėšomis projekto vykdytojui ar, jei teikiama techninė parama, su jau pripažintomis deklaruotinomis Europos Komisijai projekto vykdytojo padarytomis išlaidomis, finansuojamomis iš 2007–2013 metų Europos Sąjungos techninės paramos; nėra susijęs su įtariama nusikalstama veika; institucijos nuomone, gali būti ištaisytas Metodinių rekomendacijų IV skyriuje nustatyta tvarka; nėra sisteminis pažeidimas.

Metodinių rekomendacijų 6 punkte (2012 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. 1K-451 redakcija) nustatyta, kad jei įtariamas pažeidimas netenkina nors vienos Rekomendacijų 5.1–5.4 punktuose nurodytos sąlygos arba pažeidimas neištaisytas pagal Metodinių rekomendacijų IV skyriaus nuostatas, apie pažeidimą yra informuojamas institucijos pažeidimų kontrolierius.

Metodinių rekomendacijų IV dalies, reglamentuojančios Supaprastintą įtariamų pažeidimų ištaisymo procedūrą, 18 punktas (2012 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. 1K-451 redakcija) numato, kad jei tenkinamos visos keturios šių rekomendacijų 5.1–5.4 punktuose nurodytos sąlygos, įtariamas pažeidimas gali būti ištaisomas Metodinių rekomendacijų 19–20 punktuose nustatyta tvarka, neįtraukiant pažeidimų kontrolieriaus ir informacija apie tokius pažeidimus įtariamų pažeidimų registravimo žurnale neregistruojama. Metodinių rekomendacijų 19 punkte nustatyta, kad pažeidimą institucijos sprendimu gali ištaisyti projekto vykdytojas arba pati institucija, patvirtindama tik tinkamą finansuoti išlaidų sumą.

Nagrinėjamu atveju CPVA taikė supaprastintą įtariamų pažeidimų ištaisymo procedūrą ir įtariamą pažeidimą ištaisė savo iniciatyva: vadovaudamasi, kaip nurodoma, Netinkamų finansuoti išlaidų, susijusių su pažeidimu, dydžio nustatymo metodika, nustatė didžiausią tinkamų finansuoti išlaidų sumą (I t., b. l. 23), kurią patvirtinus laikoma, kad pažeidimas, vadovaujantis Metodinių rekomendacijų 19 punktu, yra ištaisytas.

Taisyklių 63.5 punktas nustatė, jog įgyvendinančioji institucija, nustačiusi pažeidimą, susijusį su viešųjų pirkimų tvarkos pažeidimais, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas informuoja apie jį Viešųjų pirkimų tarnybą, pateikdama informaciją, kokių veiksmų dėl šio pažeidimo imtasi. Atsižvelgiant į šią nuostatą, ginčijamu CPVA 2013 m. kovo 5 d. raštu Nr. 2013/2-2459 informavo Viešųjų pirkimų tarnybą apie nustatytą pažeidimą.

Šiuo aspektu pabrėžtina, kad būtent šį CPVA 2013 m. kovo 5 d. raštą Nr. 2013/2-2459 pareiškėjas savo skunde prašė panaikinti, šio rašto teisėtumą ir pagrįstumą vertino ir FM, priėmusi ginčijamą 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą, bei pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, kad CPVA 2013 m. kovo 5 d. raštas Nr. 2013/2-2459 yra skirtas ne pareiškėjui, o kitam subjektui – Viešųjų pirkimų tarnybai, be to, jis iš esmės yra informacinio pobūdžio, kadangi, atsižvelgiant į Taisyklių 63.5 punkto nuostatą, yra skirtas tik pateikti informaciją apie veiksmus, kurių buvo imtasi dėl nustatyto pažeidimo.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad CPVA 2013 m. kovo 5 d. raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas ir negali būti laikomas individualiu administraciniu aktu, galinčiu būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybių viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Atsižvelgiant į šias nuostatas, ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Kadangi pareiškėjas nagrinėjamu atveju prašė panaikinti minėtą informacinį raštą, pirmosios instancijos teismas privalėjo atsisakyti priimti tokį pareiškėjo reikalavimą, o priėmęs – administracinę bylą dalyje dėl šio reikalavimo nutraukti ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Pažymėtina, kad CPVA 2013 m. kovo 5 d. rašto Nr. 2013/2-2459 informacinį pobūdį patvirtina ir tai, kad juo pareiškėjui nebuvo taikytos jokios poveikio priemonės. Apie tokios priemonės, t. y. tik tinkamos finansuoti išlaidų sumos patvirtinimą, taikymą minima 2013 m. kovo 14 d. CPVA elektroniniame laiške, adresuotame ŽŪM ir NMA, iš kurio turinio, be kita ko, matyti, kad CPVA dėl, kaip teigiama, padaryto viešąjį pirkimą reglamentuojančio teisės akto reikalavimo pažeidimo, susijusio su subtiekėjų ribojimu, tinkamų finansuoti išlaidų sumą sumažino konkrečia lėšų suma, todėl teismas, nagrinėdamas ginčą dėl pažeidimo ištaisymo CPVA sprendimu, konstatavęs, kad toks pažeidimas nėra padarytas, turėtų spręsti ir klausimą dėl taikytos poveikio priemonės teisėtumo (ko nagrinėjamoje byloje nėra galima padaryti dėl to, kad CPVA sprendimas dėl pažeidimo ištaisymo nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas).

Be to, pareiškėjas skunde taip pat reiškė reikalavimą dėl FM 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo Nr. ((24.3-02)-5K-1509471-5K-1311384)-6K-1306737 panaikinimo. Nagrinėjamu atveju FM šį sprendimą priėmė išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, kaip matyti iš pareiškėjo skundo FM, pastarosios ginčijamo sprendimo ir kitų procesinių turinio, dėl informacinio pobūdžio CPVA 2013 m. kovo 5 d. rašto. Kadangi FM pareiškėjo skundą dėl CPVA 2013 m. kovo 5 d. rašto Nr. 2013/2-2459 panaikinimo nagrinėjo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, šis sprendimas yra naikinamas: vadovaujantis ABTĮ 22 straipsnio 1 ir 3 dalių bei 25 straipsnio 1 dalies nuostatomis, išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos nagrinėjamo savarankiško administracinio ginčo dalyku gali būti tik ne bet kokie aktai ar veiksmai (neveikimas), o tik individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas), objektyviai pažeidžiantys (galintys pažeisti) suinteresuoto asmens teises ar įstatymų saugomus interesus, todėl FM, gavusi pareiškėjo skundą dėl CPVA 2013 m. kovo 5 d. rašto Nr. 2013/2-2459 panaikinimo, neturėjo pagrindo jį nagrinėti išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Kadangi FM šiuo atveju išnagrinėjo skundą dėl informacinio pobūdžio rašto, jos 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas yra naikinamas kaip neteisėtas (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 p.).

Kaip minėta, Metodinių rekomendacijų 19 punktas numato, kad pažeidimą institucijos sprendimu gali ištaisyti projekto vykdytojas arba pati institucija, patvirtindama tik tinkamą finansuoti išlaidų sumą. Taigi, institucija, šiuo atveju – CPVA, turi priimti sprendimą, patvirtinantį tinkamą finansuoti išlaidų sumą. Pažymėtina, kad Metodinių rekomendacijų 22 punkto nuostata, numatanti, jog su pažeidimų ištaisymu Metodinių rekomendacijų 19–20 punktuose nustatyta tvarka susiję veiksmai bei priimti sprendimai fiksuojami mokėjimo prašymų patikros lapuose, projektų patikros vietoje ataskaitose, projekto įgyvendinimo ataskaitų patikros lapuose, susirašinėjimo su projekto vykdytoju dokumentuose, nereiškia, jog atitinkamai neturi būti priimamas sprendimas, atitinkantis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus turinio reikalavimus, keliamus individualiam administraciniam aktui.

Nagrinėjamu atveju CPVA nusprendė ištaisyti nustatytą Viešojo pirkimo pažeidimą, nustatydama netinkamų finansuoti išlaidų dydį. Pareiškėjas būtent jam skirtu raštu apie nustatytą pažeidimą ir jo ištaisymą buvo informuotas CPVA išsiuntus 2013 m. kovo 15 d. elektroninį laišką. Konstatuotina, kad būtent šiuo elektroniniu laišku pareiškėjas buvo informuotas apie CPVA sprendimą pačiai institucijai ištaisyti pažeidimą Metodinių rekomendacijų 19 punkto prasme. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šis elektroninis laiškas negali būti laikomas individualiu administraciniu sprendimu, atitinkančiu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1–3 dalyse nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, jame turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka, jis turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu.

Nagrinėjamu atveju elektroniniame laiške nėra nurodytos nustatytos aplinkybės, nėra objektyviais duomenimis ir teisės normomis pagrįstas didžiausios tinkamų finansuoti išlaidų sumos nustatymas. Pažymėtina, kad nors prie šio laiško buvo pridėtas 2013 m. kovo 5 d. raštas Nr. 2013/2-2459, jame nurodyti motyvai negali būti laikomi CPVA sprendimo motyvais, kadangi, kaip minėta, CPVA 2013 m. kovo 5 d. raštas yra informacinio pobūdžio ir skirtas kitam subjektui – Viešųjų pirkimų tarnybai. Šis elektroninis laiškas neatitinka ir kitų Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų – jis nepasirašytas, jame nenurodyta apskundimo tvarka.

Pažymėtina, kad laiške nurodyta, jog atskiras dokumentas raštu nebus siunčiamas. Taigi, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus atitinkantis institucijos sprendimas ištaisyti pažeidimą pačiai, kuriuo būtų patvirtinta tinkama finansuoti išlaidų suma, nebuvo priimtas.

Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens NMA apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo administracinė byla dėl reikalavimo panaikinti CPVA 2013 m. kovo 5 d. sprendimą Nr. 2013/2-2459 yra nutraukiama ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu, o FM 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimas yra naikinamas.

Kadangi ginčas dėl CPVA 2013 m. kovo 5 d. rašto Nr. 2013/2-2459 panaikinimo nėra nagrinėtinas nei išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, nei teisme, kiti procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai, susiję su CPVA 2013 m. kovo 5 d. rašto Nr. 2013/2-2459 ir FM 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo Nr. ((24.3-02)-5K-1509471-5K-1311384)6K-1306737 teisėtumu ir pagrįstumu nėra reikšmingi šiai administracinei bylai.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Administracinės bylos dalį pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos skundą dėl atsakovo Centrinės projektų valdymo agentūros 2013 m. kovo 5 d. rašto Nr. 2013/2-2459 panaikinimo nutraukti.

Kitoje dalyje pareiškėjo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos skundą patenkinti – panaikinti Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą Nr. ((24.3-02)-5K-1509471-5K-1311384)-6K-1306737.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė