A-602-229-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-220-14

Administracinė byla Nr. A602-229/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00863-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugpjūčio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (pranešėja), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. A. L. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir pensijos nepriemokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja K. A. L. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-3, 15-17), prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius, atsakovas) 2013 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. (10.1)3-9293 (b. l. 4-5); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba, trečiasis suinteresuotas asmuo) 2013 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1569 (b. l. 10-11); 3) pripažinti, kad VSDFV Vilniaus skyriaus atsisakymas pateikti neišmokėtų valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos (toliau – ir senatvės pensija) dalių sumas už 2010-2011 metus yra neteisėtas ir nepagrįstas; 4) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti neišmokėtas senatvės pensijų dalis už 2010 m. sausio – gruodžio mėnesius ir 2011 m. sausio – gruodžio mėnesius.

Pareiškėja paaiškino, kad nuo 2009 m. lapkričio mėn. jai buvo pradėta mokėti senatvės pensija. Atsižvelgiant į tai, kad laikotarpiu nuo 2010 iki 2011 metų turėjo draudžiamųjų pajamų, pareiškėjai buvo mokama ne visa paskirto dydžio senatvės pensija, o perskaičiuota vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio nuostatomis. Nurodė, jog dėl sumažintos senatvės pensijos 2013 m. sausio 21 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, kuris 2013 m. sausio 25 d. raštu Nr. (10.1)3-9293 atsisakė tenkinti prašymą. Vėliau šį VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą apskundė VSDFV, kuri 2012 m. kovo 8 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1569 sutiko su VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo argumentacija.

Nesutikdama su priimtais sprendimais bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatomis, pabrėžė, kad atsakovo atsisakymas išmokėti senatvės pensijos dalį, kuri susidarė dėl neteisėto Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 31-35) paaiškino, kad pareiškėjai senatvės pensija (1 134,52 Lt) buvo paskirta 2009 m. spalio 21 d. VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu Nr. 11-17-21161 (b. l. 36). Vėliau senatvės pensija pareiškėjai buvo mažintina atitinkamai nuo 2010 m. gruodžio 1 d. – 1 175,77 Lt, nuo 2011 m. gruodžio 1 d. – 1 204,03 Lt. Senatvės pensiją perskaičiavus pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnį, pensijos dydis sumažėjo: nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 30 d. iki 1 035,77 Lt, nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d. iki 1 072,82 Lt ir 2011 m. gruodžio 1 d. iki 1 097,35 Lt. Taip pat, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja minėtu laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatomis, senatvės pensija buvo perskaičiuota dar kartą.

Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija. Tai reiškia, jog įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas tesėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriuo nuspręsta dėl atitinkamų Laikinojo įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai, taikytinas tik į ateitį, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymą išmokėti pensijos dalį dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo.

Pareiškėja yra praleidusi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Socialinio draudimo įstatymas) 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą ir iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą. Naikinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. (10.1)3-9293 nėra teisinio pagrindo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 22-27) vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-432/2013. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja yra praleidusi terminą pažeistoms teisėms ginti, prašė bylą nutraukti.

Paaiškino, jog atsakovas sprendimu pareiškėjai teisingai ir išsamiai išaiškino senatvės pensijos perskaičiavimo teisinį pagrindą, t. y. atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl jai pagrįstai pensija buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas. Be to, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai sumažinta pensija buvo išmokėta iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir įsigaliojimo, sprendimai mokėti ne visą pensiją yra įvykdyti iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, o tai reiškia, kad atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-264/2003), pareiškėjai neišmokėtos pensijos dalies atžvilgiu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostata ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas netaikytini.

Skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. VSDFV Vilniaus skyrius pagrįstai Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu taikė šio įstatymo nuostatas, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo išmokėti pensijos nepriemoką.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 6 d. sprendimu pareiškėjos K. A. L. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjai iš atsakovo 15 986,11 Lt už 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį; panaikino VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. (10.1)3-9293 bei VSDFV 2013 m. kovo 8 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1569 dalis, kuriose atsisakyta K. A. L. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų; kitoje dalyje pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje pensija pareiškėjai buvo perskaičiuota ir sumažinta, remiantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio nuostatų pagrindu. Pareiškėja nagrinėjamoje byloje iš esmės reiškė reikalavimą dėl neteisėtai sumažintos senatvės pensijos nepriemokos nuo 2010 m. sausio 1 d., taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas.

Teismas sprendė, kad nors tuo metu, kai pareiškėjai buvo mokama sumažinta senatvės pensija dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, tačiau ši aplinkybė nepaneigia pareiškėjos teisės į neišmokėtos dalies pensijos priteisimą. Remiantis Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatomis, darytina išvada, kad pareiškėjai, kaip dirbančiai pensininkei, senatvės pensija pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį buvo ribojama neteisėtai, todėl, tuo pagrindu, ši pareiškėjos pažeista teisė turėtų būti ginama.

Atsižvelgiant į tai, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai, pensija pareiškėjai pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį galėjo būti perskaičiuojama, tuo tarpu valstybinio socialinio draudimo pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatas laikytinas neteisėtu.

Pirmosios instancijos teismas pagal byloje atsakovo pateiktus rašytinius duomenys (b. l. 32-33) sprendė, kad pareiškėjai per laikotarpį 2010 m. sausio 1 – 2011 m. gruodžio 31 d. viso būtų buvę išmokėta 27 792,99 Lt. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui ir pritaikius jo 6 straipsnio 1 dalį, nurodyta suma, minėtu laikotarpiu perskaičiuota iki 25 364,66 Lt. Ši suma, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatomis, perskaičiuota ir pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. faktiškai išmokėta 9 378,55 Lt pensijos.

Teismas darė išvadą, kad Konstituciniam Teismui pripažinus, jog Konstitucijai prieštarauja Laikinojo įstatymo 8 straipsnyje nustatytas pensijų ribojimas, pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. turėjo būti išmokėta valstybinės pensijos suma, perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. 25 364,66 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad, faktiškai pareiškėjai minėtu laikotarpiu buvo išmokėta 93 78,55 Lt pensija, todėl priteistina susidariusi pensijos nepriemoka – 15 986,11 Lt (25 364,66 – 93 78,55) suma.

Teismas nurodė, kad pagal Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 91 punktą valstybinė socialinio draudimo pensija, išskyrus išankstinę senatvės pensiją, mokama už einamąjį mėnesį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos nustatyta tvarka. Iš VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. sausio 23 d. pažymos (b. l. 6) matyti, kad pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjai už 2010 m. sausio mėnesį išmokėta 2010 m. sausio 26 d. Į atsakovą pareiškėja kreipėsi 2013 m. sausio 21 d. Vadinasi, prašymas buvo paduotas per Socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje numatytą 3 metų senaties terminą. Taip pat teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju taikytina teisinių santykių susidarymo metu galiojusi įstatymo redakcija, todėl Socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytas šešių mėnesių terminas šiuo atveju netaikytinas.

Pareiškėja skundo argumentais reiškė nesutikimą ir dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. (10.1)3-9293 bei VSDFV 2013 m. kovo 8 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1569.

Teismas konstatavo, kad skundžiamuose sprendimuose yra pateikiama informacija apie pareiškėjai išmokėtos pensijos dydį bei teisės aktus, kuriais remiantis, pensija buvo apskaičiuojama. Taip pat sprendimuose yra išreikšta ir atsakovo bei trečiojo suinteresuoto asmens valia atsisakyti mokėti pareiškėjai, jos teigimu jai priklausančią, pensiją. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Pažymėtina, jog minėta teisės nuostata yra imperatyvi, todėl nustačius skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, toks aktas ar jo dalis naikintina.

Vadovaudamasis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, teismas pažymėjo, jog nors institucijos priimdamos skundžiamus sprendimus ir neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, tačiau, kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 yra konstatavęs, teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Atsižvelgiant į paminėtą išaiškinimą, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad yra pagrindas naikinti tik tas VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. (10.1)3-9293 bei VSDFV 2013 m. kovo 8 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1569 dalis, kuriomis atsisakyta pareiškėjos pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir apeliantas) 2013 m. birželio 21 d. (pagal spaudą ant voko) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – bylą pagal K. A. L. skundą nutraukti.

Apeliaciniame skunde (b. l. 75-78) paaiškina, kad Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (redakcija galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) buvo nustatyta, kad VSDFV teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti skundžiami VSDFV. Šio straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad VSDFV ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui. Pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, taigi pareiškėja apie tai, kad VSDFV Vilniaus skyrius nusprendė pradėti mokėti jai ne viso dydžio paskirtą senatvės pensiją, sužinojo 2010 metų sausio mėnesį. Todėl darytina išvada, kad pareiškėja su prašymu įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jai 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu negautą senatvės pensijos dalį kreipdamasi į VSDFV 2013 m. vasario 5 d., o į Vilniaus apygardos administracinį teismą – 2013 m. balandžio 3 d. skundu, praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. birželio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 nurodė, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus apskelbimo, tačiau iki to momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimas šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti – nesukėlę realių teisinių pasekmių. Minėtoje administracinėje byloje teisėjų kolegija konstatavo, jog VSDFV teritorinio skyriaus sprendimai neišmokėti pareiškėjui visos paskirtos pensijos iki Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimo paskelbimo dienos yra įvykdyti, todėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostata neišmokėtai pareiškėjo pensijos daliai negali būti taikoma. Kadangi pareiškėja praleido VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo mokėti jai nuo 2010 m. sausio 1 d. pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintą senatvės pensiją apskundimo VSDFV ir teismui terminą, laikytina, kad minėtas VSDFV teritorinio skyriaus sprendimas yra įvykdytas. Todėl, vadovaujantis minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, šio sprendimo atžvilgiu Konstitucinio Teismo 74 straipsnio 4 dalies nuostatos negalėjo būti taikomos.

Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, kad 3 metų apskundimo terminas nepraleistas, nes pareiškėja 2010 m. sausio 21 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, neteisingai išaiškino, kad metų terminas sietinas su ginčo inicijavimu, bet ne su kreipimusi į teismą, todėl padarė neteisingą išvadą, kad pareiškėja, inicijavusi ginčą 2013 m. sausio 21 d. (kreipimosi į VSDFV Vilniaus skyrių data), termino nepraleido. Toks Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, kuriuo ginčo inicijavimo data laikoma diena, kurią kreiptasi į tą patį subjektą, kurio sprendimas ginčijamas, prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-432/2013). Pareiškėjai pirmoji pagal Laikinojo įstatymo nuostatas dėl draudžiamųjų pajamų sumažinta senatvės pensija išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, pareiškėja į teismą kreipėsi 2013 m. balandžio mėnesį, t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo sužinojimo apie mokamą ne visą paskirtą pensiją, taigi tuo metu, kai sprendimas mokėti jai ne visą paskirtą senatvės pensiją jau laikytinas įvykdytu.

Paaiškina, kad neišmokėtos pagal Laikinąjį įstatymą pensijos dalies priteisimas sukeltų Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – ir VSDF) biudžetui papildomą finansinę naštą – šiame biudžete šiuo metu nėra numatyta lėšų neišmokėtoms pagal Laikinąjį įstatymą pensijų dalims mokėti. 2013 m. sausio – gegužės mėnesiais VSDF biudžeto deficitas buvo 885,2 mln. Lt, o gegužės pabaigoje VSDF skolintų ir negrąžintų lėšų suma sudarė 10 mlrd. 463,9 mln. Lt. Tad mokant priteistas neišmokėtas pagal Laikinojo įstatymo nuostatas pensijų dalies sumas, gali kilti grėsmė, kad negalės būti tinkamai vykdomi VSDF administravimo įstaigų finansiniai įsipareigojimai visiems išmokų gavėjams, taigi būtų pažeistos ir kitos Konstitucijoje įtvirtintos vertybės ir jų pusiausvyra.

Pareiškėja K. A. L. 2013 m. liepos 15 d. gautu atsiliepimu į trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 83-84) pareiškėja paaiškina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo, kad laikinas pensijų sumažinimas Konstitucijai neprieštarauja. Prieštaraujančios Konstitucijai pripažintos Laikinojo įstatymo nuostatos, kurios dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems senatvės ir valstybinių pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos didesniu mastu nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d., jį paskelbus „Valstybės žiniose“.

Mano, kad sumažintos pensijos apskundimo terminas skaičiuotinas nuo 2012 m. rugsėjo 22 d., kai pareiškėja sužinojo, kad tos įstatymo nuostatos, kurių pagrindu pareiškėjos senatvės pensija buvo sumažinta didesniu mastu nei nedirbantiems asmenims, prieštarauja Konstitucijai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo pareiškėjai išmokėti valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pagrįstumo.

Rašytiniais bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos senatvės pensijos dydis laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo mažinamas taikant Laikinojo įstatymo 6 straipsnio nuostatą ir, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų, pareiškėjai mokama pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatomis. Pareiškėjos senatvės pensijos paskaičiavimo lentelė už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. patvirtina, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio ir 8 straipsnio pagrindu pareiškėjai paskirta senatvės pensija buvo sumažinta ir už minėtą laikotarpį pareiškėjai nebuvo išmokėta 15 986,11 Lt.

Pareiškėja 2013 m. sausio 21 d. prašymu (b. l. 42) dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. priteisimo kreipėsi į atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių. Atsakovas 2013 m. sausio 25 d. sprendimu (b. l. 43-44), išdėstydamas ginčo santykius reguliuojantį teisinį reglamentavimą bei pateikdamas pareiškėjos senatvės pensijos perskaičiavimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pagrindimą, nurodė, kad pareiškėjai pagrįstai buvo perskaičiuota (sumažinta) senatvės pensija. Pareiškėja nesutikusi su atsakovo sprendimu, 2013 m. vasario 8 d. prašymu (b. l. 28) kreipėsi į VSDFV, kuri, išnagrinėjusi pareiškėjos prašymą, 2013 m. kovo 8 d. sprendimu Nr. (6.5)I-1569 (b. l. 10-11) patvirtino atsakovo sprendimą.

Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jai senatvės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių 1 dalių taikymo. Pirmosios instancijos teismas 2013 m. birželio 6 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjai iš atsakovo 15 986,11 Lt už 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį; panaikino VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. (10.1)3-9293 bei VSDFV 2013 m. kovo 8 d. sprendimo Nr. (6.5) I-1569 dalis, kuriose atsisakyta pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų.

Apeliaciniame skunde (b. l. 75-78) nurodomi argumentai, kad pirmoji sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas senatvės pensija pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio mėnesį, pareiškėja apie tai, kad VSDFV Vilniaus skyrius nusprendė pradėti mokėti jai ne viso dydžio paskirtą senatvės pensiją, sužinojo 2010 metų sausio mėnesį. Taigi pareiškėja su prašymu įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti jai negautą senatvės pensijos dalį kreipdamasi į VSDFV 2013 m. vasario 5 d., o į Vilniaus apygardos administracinį teismą – 2013 m. balandžio 3 d., praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, kad 3 metų apskundimo terminas nepraleistas, nes pareiškėja 2010 m. sausio 21 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių, neteisingai terminą siejo su ginčo inicijavimu, bet ne su kreipimusi į teismą, todėl padarė neteisingą išvadą, kad pareiškėja, inicijavusi ginčą 2013 m. sausio 21 d. (kreipimosi į VSDFV Vilniaus skyrių data), termino nepraleido.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013).

Pensijų įstatymo 45 straipsnis (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) nustato, kad valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Nuostatos dėl VSDFV administravimo įstaigų sprendimų ir veiksmų apskundimo įtvirtintos Socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnyje, kurio 2 dalis (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) nustato skundų Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) padavimo terminus, inter alia kad skundai dėl sprendimų pensijų skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas.

Iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 1 dalis nustatė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai; skundų nagrinėjimo tvarką ir terminus nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai, o pagal šio straipsnio 2 dalį, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai gali būti apskundžiami teismui.

Socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalis (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija, galiojusi tiek iki 2013 m. sausio 1 d., tiek ir po 2013 m. sausio 1 d.) nustato, jog draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti VSDFV teritorinių skyrių ir kitų VSDFV įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) VSDFV; VSDFV yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija.

Siekiant tinkamai pasinaudoti teise kreiptis į teismą dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų klausimais, reikšmingas yra termino, per kurį asmuo gali inicijuoti ginčo nagrinėjimą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, pradžios momento aiškinimas. Tiek iki 2013 m. sausio 1 d. galiojęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija), tiek nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojęs teisinis reguliavimas, įtvirtintas Socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija), termino kreiptis su skundu į VSDFV dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimų įstaigų sprendimų pensijų klausimais pradžios momentą apibrėžė analogiškai – t. y. nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos, todėl konstatavo, kad pareiškėjui (minėtoje konkrečioje nagrinėtoje byloje) apie jo teises pažeidžiančius veiksmus tapo žinoma (turėjo tapti žinoma) tada, kai nebuvo išmokėta tam tikra valstybinės pensijos dalis, t. y. pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013).

Nagrinėjamu atveju dėl pareiškėjos sumažintos senatvės pensijos mokėjimo atskiras administracinis sprendimas priimtas nebuvo, pareiškėjai neįteikta jokių pranešimų apie ginčijamus veiksmus, o sumažinta valstybinė pensija buvo mokama faktiškai kiekvieną mėnesį, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pirmoji sumažinta pensija už 2010 m. pareiškėjai buvo išmokėta 2010 m. sausio 26 d. Taigi būtent su šia data siejama termino eigos pradžia, t. y. nuo šios datos pradedami skaičiuotini terminai, per kuriuos pareiškėja, siekdama tinkamai apginti savo teises, susijusias su senatvės pensijos mokėjimu, turėjo su skundu kreiptis į VSDFV, kaip į subjektą, kuris privalomai išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nagrinėja skundus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija, konstatuoja, kad nepaisant to, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2013 m. sausio 25 d. sprendimas Nr. (10.1)3-9293 (b. l. 43-44) ir VSDFV 2013 m. kovo 8 d. sprendimas Nr. (6.5) I-1569 (b. l. 10-11) ta apimtimi, kuria jais išreikštas įgalioto viešojo administravimo subjekto sprendimas (valia) paskirti naujo dydžio senatvės pensiją bei atsisakyti išmokėti pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių 1 dalies taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. negautą senatvės pensijos dalį, kaip ir kiti sprendimai, kuriais sukeliamos atitinkamos teisinės pasekmės, gali būti skundžiami (kaip ir nurodyta juose) įstatymų nustatyta tvarka, tačiau šie sprendimai nagrinėjamoje situacijoje nedaro įtakos sprendžiant klausimą dėl termino, per kurį asmuo gali inicijuoti ginčą dėl pensijos dalies nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo nuostatas, skaičiavimo. Taigi šie sprendimai neleidžia teigti, jog skundo dėl atitinkamu laikotarpiu taikant Laikinojo įstatymo nuostatas nesumokėtos pensijos dalies padavimo terminas galėtų būti skaičiuojamas būtent nuo šių sprendimų priėmimo.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja dėl senatvės pensijos, neišmokėtos dėl Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių 1 dalies taikymo, į VSDFV Vilniaus skyrių kreipėsi 2013 m. sausio 21 d. (b. l. 42). Nuo 2013 m. sausio 1 d. pasikeitė teisinis reguliavimas, reglamentuojantis sprendimų pensijų klausimais apskundimo tvarką, o būtent – nuo 2013 m. sausio 1 d. įsigaliojo 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-87 atlikti Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymu Nr. XII-88 atlikti Socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio pakeitimai, kuriais sutrumpintas skundų VSDFV dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais padavimo terminas – vietoj iki tol buvusio 3 metų termino nustatytas 6 mėnesių terminas.

Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl nagrinėjamu atveju taikytino skundo padavimo VSDFV termino, sprendė, kad nagrinėjamu atveju taikytina teisinių santykių susidarymo metu galiojusi įstatymo redakcija, todėl Socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytas 6 mėnesių terminas yra netaikytinas. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl taikytino 3 metų termino skundui paduoti, tačiau būtinybę daryti tokią išvadą lemia kiti argumentai, nei nurodė pirmosios instancijos teismas.

Pagal laikotarpiu, kai pareiškėjai buvo mokama mažesnė senatvės pensija dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, galiojusį teisinį reguliavimą, pareiškėja skundą VSDFV dėl nurodytų veiksmų turėjo teisę paduoti per 3 metus nuo nurodytos datos, t. y. atitinkamai iki 2013 m. sausio 28 d. (2013 m. sausio 26 d. – ne darbo diena). Išplėstinė teisėjų kolegija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014) išaiškino, kad pagal nagrinėtoje byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes, kai dar nepasibaigus anksčiau galiojusio teisinio reguliavimo nustatytam ilgesniam skundo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai padavimo terminui, įsigalioja naujas teisinis reguliavimas, nustatantis iš esmės trumpesnį skundo padavimo terminą (nenustačius jokių pereinamojo laikotarpio nuostatų), kuris šio naujojo teisinio reguliavimo įsigaliojimo momentu jau būtų pasibaigęs, tai iš esmės lemtų negalimumą inicijuoti ginčo nagrinėjimą privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, ir, atitinkamai, iš esmės apribotų asmens galimybę kreiptis į teismą. Todėl sprendžiant klausimą dėl to, ar pareiškėja tinkamai realizavo savo teisę inicijuoti ginčo nagrinėjimą privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, konkrečiu atveju taikytinas iki 2013 m. sausio 1 d. galiojęs Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nustatytas 3 metų terminas skundui VSDFV paduoti.

Pareiškėja 2013 m. sausio 21 d. prašymu dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo kreipėsi į atsakovą VSDFV Vilniaus skyrių. Pensijų įstatymo 45 straipsnio ir Socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio nuostatos įtvirtina skundų dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais padavimo tvarką – t. y. skundai turi būti paduodami VSDFV, kaip privalomai ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai. Taigi pripažintina, jog pareiškėja, siekdama inicijuoti ginčą dėl galbūt neteisėtų ir nepagrįstų atitinkamos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos (t. y. nagrinėjamoje byloje – VSDFV Vilniaus skyriaus) veiksmų, perskaičiuojant senatvės pensiją pagal Laikinojo įstatymo nuostatas, tam tikru aspektu veikė netinkamai, skundą paduodama ne įgaliotam ginčą nagrinėti subjektui – VSDFV, o teritoriniam skyriui, su kurio veiksmais nesutinka.

Tačiau išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje byloje išaiškino, jog VSDFV Vilniaus skyrius, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas inter alia gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. VSDFV teritorinis skyrius, gavęs pareiškėjos 2013 m. sausio 21 d. prašymą, vadovaudamasis inter alia gero administravimo principu, iš jo kylančiais reikalavimais veikti atidžiai ir rūpestingai, įstatymuose esant aiškiai nustatytam teisiniam reguliavimui dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų kompetencijos, turėjo imtis veiksmų ir prašymą nurodytoje dalyje – dėl pensijų dalies išmokėjimo – perduoti ginčus dėl VSDFV teritorinių skyrių sprendimų nagrinėti įgaliotai institucijai, t. y.

VSDFV. Tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas iš esmės išnagrinėjo pareiškėjos prašymą ne tik dėl informacijos pateikimo, tačiau ir dėl savo paties veiksmų. Nurodyta išvada – kad pareiškėja 2013 m. sausio 21 d. prašymu, adresuotu VSDFV Vilniaus skyriui, suformulavusi prašymą inter alia išmokėti pensijų dalies nepriemoką, iš esmės inicijavo ginčą išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, taigi atsakovas šį prašymą (dalį dėl pensijų dalies išmokėjimo) turėjo perduoti įgaliotai tokį ginčą nagrinėti institucijai – iš esmės lemia, jog būtent nurodyta data, t. y. 2013 m. sausio 21 d., laikytina pareiškėjos kreipimusi į VSDFV Pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies prasme.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėja nepraleido įstatyme numatyto 3 metų termino.

Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nors tuo metu, kai pareiškėjai buvo mokama sumažinta senatvės pensija dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, tačiau ši aplinkybė nepaneigia pareiškėjos teisės į neišmokėtos dalies pensijos priteisimą; kad pareiškėjai, kaip dirbančiai pensininkei, senatvės pensija pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį buvo ribojama neteisėtai, todėl pareiškėjos pažeista teisė turėtų būti ginama.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Atsižvelgiant į tai, kas išaiškinta, apeliacinio skundo argumentai, jog nagrinėjamu atveju Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 6 d. nutarimas yra netaikytinas, atmetami kaip nepagrįsti.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas iškeltą ginčą, pagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu ir priteisė pareiškėjai valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos sumą, neišmokėtą dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo tenkinti trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą.

Apeliantas apeliaciniame skunde taip pat prašo atidėti sprendimo vykdymą, atsižvelgiant į tai, jog neišmokėtų pagal Laikinąjį įstatymą pensijų dalių priteisimas sukeltų VSDF biudžetui papildomą finansinę naštą, todėl mokant priteistas neišmokėtas pagal Laikinojo įstatymo nuostatas pensijų dalies sumas, gali kilti grėsmė, kad negalės būti tinkamai vykdomi Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų finansiniai įsipareigojimai visiems išmokų gavėjams, taip pažeidžiant ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir jų pusiausvyrą (b. l. 75-78).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo priimtas sprendimas turi būti toks, kurį būtų galima realiai įvykdyti, tuo pačiu nesukeliant neproporcingų ir reikšmingų visuomenei ar jos daliai sunkumų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Administracinių bylų teisenos įstatymo 851 straipsnis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-632 redakcija) nustato, kad teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas sprendžiamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis.

Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalis (2013 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XII-633 redakcija) nustato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo įvykdymo tvarką; jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistinos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, į tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų piniginių lėšų, taip pat įvertinusi valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir vykdymo tvarką bei procedūras, taip pat atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos 2014 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžeto finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymą (Nr. XII-659, Žin., 2013, Nr. 140-7044), kurio preambulėje įtvirtinta, kad: „2014 metais neįmanoma vienu metu įgyvendinti Fiskalinės drausmės įstatymo nuostatų ir išvengti perviršinio deficito, tai yra atsižvelgti į finansinę šalies būklę ir kompensuoti iš valstybės ir savivaldybių biudžetų mokamų valstybinių pensijų ir atlyginimų sumažinimo praradimus, neviršijant 2014 metų tikslo; todėl nėra pagrindo teigti, kad numatoma gauti ar sukaupti lėšų, reikalingų praradimams dėl sumažintų valstybinių pensijų ir sumažintų atlyginimų kompensuoti, ir dėl to 2014 metų valdžios sektoriaus išlaidos turi būti tvirtinamos neįsipareigojant kompensuoti šiuos praradimus <...>“, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, kad teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui nustatyti šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė