A-666-143/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-666-143/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02095-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja G. G. (toliau – ir pareiškėja, apeliantė) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4), kurį patikslino (b. l. 19–22), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, VSDFV) 2014 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. (6.5) I-2455 „Dėl 2013 m. gruodžio 5 d. ir 2014 m. vasario 13 d. prašymų“ ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti jos prašymą dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo.

Pareiškėja nurodė, kad jai yra paskirta senatvės pensija, kuri, vadovaujantis Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu (toliau – ir Laikinasis įstatymas), buvo sumažinta. Pareiškėjos teigimu, 2012 m. rugsėjo 21 d. paskelbus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, sužinojo apie savo teisių pažeidimus, todėl atsirado pagrindas kreiptis dėl neišmokėtos pensijos išmokėjimo. Teigė, kad VSDFV atsisakymas išmokėti negautą senatvės pensijos dalį yra nepagrįstas, nes apie savo pažeistas teises ji sužinojo ne 2010 m. sausio 1 d., o 2012 m. rugsėjo 21 d., nuo kurios skaičiuotinas trejų metų senaties terminas nėra praleistas.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 26–28) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėja dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo į VSDFV kreipėsi su prašymais 2013 m. gruodžio 5 d. ir 2014 m. vasario 13 d., t. y. praleidusi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) nustatytą 3 metų terminą, todėl VSDFV 2014 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2455 atsisakė nagrinėti jos prašymus. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, sudarančių pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, senaties terminas skundui dėl negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo paduoti skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo, todėl skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 29 d. sprendimu (b. l. 44–45) atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl VSDFV 2014 m. kovo 17 d. sprendimo Nr. (6.5) I-2455, kuriuo atsisakyta nagrinėti pareiškėjos 2013 m. gruodžio 5 d. ir 2014 m. vasario 13 d. prašymus dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo, kaip paduotus praleidus 3 metų skundo padavimo terminą. Pareiškėjai pirmoji sumažinta senatvės pensija išmokėta už 2010 m. sausio mėn. Į VSDFV dėl neišmokėtos pensijos išmokėjimo pareiškėja kreipėsi su 2013 m. gruodžio 5 d. ir 2014 m. vasario 13 d. prašymais. VSDFV 2014 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2455 atsisakė nagrinėti šiuos pareiškėjos prašymus, nustačiusi, jog praleistas kreipimosi terminas.

Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, kad pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą. Išaiškino, kad kompetentingų įstaigų, mokančių valstybinio socialinio draudimo pensijas, sprendimų apskundimo tvarką nustato Pensijų įstatymo 45 straipsnis. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą, tokių įstaigų sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, galėjo būti apskundžiami VSDFV. VSDFV ir jos teritorinių skyrių sprendimai galėjo būti apskundžiami teismui. <...> Pareiškėjai dėl pažeistų teisių visų pirma privalėjo kreiptis į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, galėjo skųsti nepalankų sprendimą teismui. Teismas pažymėjo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. paminėtas 3 metų terminas yra sutrumpintas iki 6 mėnesių Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 37 straipsnio 2 dalyje.

Teismas nustatė, kad pirmoji sumažinta senatvės pensija pareiškėjai išmokėta 2010 m. sausio mėn. Į VSDFV dėl neišmokėtos senatvės pensijos dalies išmokėjimo pareiškėja kreipėsi tik su 2013 m. gruodžio 5 d., 2014 m. vasario 13 d. prašymais, t. y. pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pateiktą išaiškinimą, pasibaigus įstatymo nustatytam terminui ginti savo teises. Teismo vertinimu, pareiškėjos žinojimas apie pensijos sumažinimą, tačiau delsimas kreiptis su prašymu dėl pensijos išmokėjimo, laikytinas pareiškėjos nerūpestingumu, aplaidumu ginant savo pažeistas teises. Nagrinėjamu atveju terminas pareikšti reikalavimą priteisti pareiškėjai iš atsakovo valstybinės pensijos nepriemoką buvo praleistas ne dėl ginčo teisinių santykių srityje vyravusio teisinio neaiškumo ir neapibrėžtumo, bet dėl subjektyvių, nuo pareiškėjos valios priklausiusių priežasčių. Pareiškėja nepateikė jokių pagrįstų motyvų dėl termino atnaujinimo. Tokia teismo išvada pagrįsta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS552-355/2014).

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasis teisės normų sistemine analize, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu, remdamasis ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, padarė išvadą ir konstatavo, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį panaikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo. Atsižvelgęs į tai, kad antrasis skundo reikalavimas yra išvestinis iš pirmojo, teismas atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 49–51) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, taip pat atnaujinti senaties terminą.

Pareiškėja nurodo, kad Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija, todėl negalėjo kreiptis į teismą dėl sumažintos pensijos dydžio nuo 2010 m. sausio 1 d., nes nebuvo teisinio pagrindo, dėl to nuo paminėtos datos negali būti skaičiuojamas senaties terminas. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas oficialiai paskelbtas ir įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d., ir nuo tos datos sužinojo apie savo pažeistą teisę dėl neteisėtai sumažintos senatvės pensijos išmokėjimo. Buvo žadama grąžinti neišmokėtas pensijas, taip klaidinant ne tik ją, bet ir visuomenę. Nesulaukusi sprendimų, su pareiškimu 2013 m. gruodžio 5 d. kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrių (toliau – ir VSDFV Klaipėdos skyrius), kuris persiuntė pareiškimą VSDFV, todėl nemano, kad elgėsi aplaidžiai, nerūpestingai pažeistos teisės atžvilgiu. Vadovaujantis Pensijų įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, turi būti išmokėta visa pensijos nepriemoka, susidariusi dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Siekia visiškai įvykdyti konstitucinę teisę į senatvės pensiją ir į nuosavybės teisių gynimą. Nepriteisiant nepagrįstai neišmokėtos senatvės pensijos dalies, įstatymo nustatytas reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau realiai jai taikomas. Nemano, kad jos atveju galima tiesiogiai taikyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, nes nesutampa aplinkybės. Nepažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalies, nes laiku kreipėsi į teismą, skųsdama VSDFV neveikimą.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 57–59) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad dėl nuo 2010 m. sausio 1 d. negautos senatvės pensijos dalies išmokėjimo pareiškėja į VSDFV kreipėsi praleidusi nustatytą 3 metų terminą ir nepateikė jokių pagrįstų motyvų dėl termino atnaujinimo, todėl VSDFV 2014 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. (6.5) I-2455 pagrįstai atsisakė nagrinėti 2013 m. gruodžio 5 d. ir 2014 m. vasario 13 d. prašymus. Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų apskundimo VSDFV terminas, per kurį asmuo gali apginti savo teises, yra pakankamai ilgas, o pareiškėja į VSDFV Klaipėdos skyrių dėl pagal Laikinąjį įstatymą sumažintos senatvės pensijos kreipėsi praėjus daugiau nei vieneriems metams po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo. Pensiją pareiškėjai mokančios įstaigos kaltė nenustatyta – 2010–2011 m. Laikinasis įstatymas buvo galiojantis, viešojo administravimo įstaigoms, taigi ir VSDFV Klaipėdos skyriui bei VSDFV, privalomas vykdyti, todėl Pensijų įstatymo 44 straipsnis nagrinėjamu atveju negali būti taikomas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėja siekia VSDFV Klaipėdos skyriaus jai paskirtos ir, pritaikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (2009-12-09 įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas, sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. atgavimo.

Nagrinėjamoje byloje nėra kvestionuojama, kad pareiškėjos nurodytas senatvės pensijos sumažinimas vyko VSDFV Klaipėdos skyriui, kuris administravo teisinius santykius dėl šios pensijos pareiškėjai skyrimo ir mokėjimo, tiesiogiai taikant paminėtas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurių taikymas buvo nutrauktas nuo 2012 m. sausio 1 d. Taip pat nekvestionuojama aplinkybė, kad taip sumažinta senatvės pensija pareiškėjai faktiškai buvo pradėta mokėti nuo 2010 m. sausio mėn.

Iš bylos matyti, kad:

1) 2013 m. gruodžio 5 d. ir 2014 m. vasario 13 d. pareiškėja padavė VSDFV Klaipėdos skyriui prašymus, kuriuose, be kita ko, buvo išreikštas jos nesutikimas su paminėtu senatvės pensijos sumažinimu laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir reikalavimas išmokėti sumažintą pensijos dalį (b. l. 29, 30);

2) šie pareiškėjos prašymai buvo perduoti nagrinėti atsakovui VSDFV, kuris (pareiškėjos skundžiamu šioje administracinėje byloje) 2014 m. kovo 17 d. sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjos skundus. Šiame sprendime VSDFV nurodė, kad pareiškėja praleido Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimus dėl jai paskirtos senatvės pensijos sumažinimo, pasiūlė pareiškėjai iki 2014 m. balandžio 11 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti šį terminą. Be to, šiame sprendime informavimo pavidalu buvo nurodyta, kad „Seimo pavedimu Vyriausybei pasiūlyta pateikti įstatymų projektus ir nustatyti tvarką, pagal kurią iš dalies 2014 metais bus kompensuojamos sumažintos valstybinės socialinio draudimo pensijos ir dideliu mastu sumažintos valstybinės pensijos. Priėmus ir įsigaliojus šiems teisės aktams, dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negauta pensijos dalis asmenims bus kompensuojama šiame teisės akte nustatyta tvarka“ (b. l. 31-33);

3) pareiškėja, ignoruodama paminėtą atsakovo pasiūlymą dėl papildomų įrodymų pateikimo, 2014 m. balandžio 4 d. kreipėsi su skundu į teismą. Teismui paduotame skunde, be kita ko, ji nurodė, kad apie savo pažeistą teisę sužinojo tik tuomet, kai buvo paskelbtas paminėtas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas.

Kolegija pažymi, kad nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjos paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jai paskirtą senatvės pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėja, siekdama atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Konkrečiai imant, tokios teisės taikymo ir aiškinimo taisyklės yra suformuluotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, kurioje, be kita ko, yra nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (ginčo dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005-05-19 įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą. Be to, aptariamoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodyta, kad tais atvejais, kai dėl neteisėto pensijos sumažinimo pensiją gaunantis asmuo kreipėsi ne tiesiogiai į VSDFV (kaip tai numatyta aptariamoje Pensijų įstatymo 45 str. 1 d.), o į VSDFV teritorinį skyrių, Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo požiūriu tokio kreipimosi į šį skyrių diena yra laikytina kreipimosi su skundu į VSDFV diena.

Kolegija, taikydama išvardytas teisės aiškinimo taisykles byloje nagrinėjamai situacijai, pažymi, kad paminėti pareiškėjos VSDFV Klaipėdos skyriui paduoti prašymai pripažintini skundais Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalies taikymo prasme. Paduodama šiuos skundus, pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjai pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies pagrindu sumažinta senatvės pensija.

Pasisakydama dėl šio termino atnaujinimo galimybės, kolegija pirmiausia pažymi, kad aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 20 p. taikymo prasme) klausimas yra atsakovo VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Kolegija taip pat pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Kaip jau buvo pasakyta pirmiau, nagrinėjamoje situacijoje aptariamo 3 metų termino eiga skaičiuotina nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėja pirmą kartą gavo dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sumažintą senatvės pensiją. Pareiškėjos nurodytas nežinojimas apie jos teisių pažeidimą iki paminėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo (jo įsigaliojimo) praleisto termino atnaujinimo instituto taikymo požiūriu negali būti pripažintas (laikomas) termino praleidimą pateisinančia priežastimi. Todėl, taikydama išvardytus aptariamo termino praleidimo priežasčių pripažinimo svarbiomis kriterijus, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais.

Kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjos pasirinktą elgesio modelį (į tai, kad ji ignoravo atsakovo VSDFV pasiūlymą pateikti įrodymus, patvirtinančius paminėto termino praleidimo priežasčių svarbumą, teismui nenurodė jokių individualaus pobūdžio aplinkybių, galinčių turėti įtakos šio termino praleidimo priežasčių svarbumui, o, priešingai, nuosekliai laikėsi klaidingos pozicijos dėl aptariamo termino eigos skaičiavimo tvarkos), neįžvelgia tokioje situacijoje Taisyklių 20 punkto (pareiškėjos teisės pateikti VSDFV įrodymus, patvirtinančius paminėto 3 metų termino praleidimo priežasčių svarbumą) pažeidimo. Tuo labiau kolegija neįžvelgia taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimo ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme.

Pasisakydama dėl pareiškėjos skundžiamo VSDFV sprendimo reikšmės nagrinėjamai bylai ta prasme, ar jame buvo išreikšta atsakovo (Pensijų įstatymo 45 str. taikymo prasme išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) pozicija ir valia dėl nagrinėjamo ginčo esmės, kolegija pažymi, kad šiame sprendime (jo turinys kolegijos nurodytas, išvardijant faktines bylos aplinkybes) nėra išreikšta atsakovo pozicija dėl pareiškėjos prašymo grąžinti ginčo nepriemoką nepagrįstumo. Šiame sprendime nurodyta informacija apie numatomą (būsimą) ginčo santykių teisinį reglamentavimą pagal savo pobūdį ir paskirtį negali būti pripažinta atsakovo pozicijos dėl ginčo esmės išreiškimu. Ji gali būti vertinama tik kaip atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikytino gero administravimo principo (kuris suponuoja viešojo administravimo subjekto pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu) vykdymu.

Apibendrindama padarytas išvadas, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė ir įvertino nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes. Todėl kolegija, pritardama teismo nurodytiems argumentams, pripažįsta jo priimtą sprendimą teisingu ir pagrįstu.

Taigi tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos G. G. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė