A-575-1583-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-1583/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01737-2011-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1), kuriame prašė priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 999 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas skunde ir teismo posėdyje paaiškino, kad neturtinę žalą kildina iš to, jog Lukiškių TI-K buvo suvaržytos jo teisės, kadangi laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 6 d. iki 2011 m. spalio 13 d. jo teisinė padėtis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 12 straipsnio prasme buvo suimtasis, o ne nuteistasis, nes jis nebuvo patalpintas į pataisos įstaigą. Pareiškėjas manė, kad minėtu laikotarpiu Lukiškių TI-K jo teisinė padėtis nepagrįstai nebuvo prilyginta suimtojo teisinei padėčiai pagal SVĮ 12 straipsnio 2 dalį ir jis buvo nepagrįstai priskirtas prie nuteistųjų pagal SVĮ 12 straipsnio 3–4 dalių nuostatas. Tuo tarpu nuteistieji, kurie prilyginami suimtiesiems pagal SVĮ 12 straipsnio 2 dalį, turi šio įstatymo numatytas teises, todėl nepagrįstai neprilyginus pareiškėjo padėties suimtojo teisinei padėčiai, buvo suvaržytos jo teises, kuriomis jis būtų galėjęs naudotis būdamas prilygintas suimtajam. Pareiškėjas teigė, kad dėl tokių neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė stresą, sunkius išgyvenimus, nepatogumus, kadangi negalėjo pasinaudoti savo teise į daugkartinį leidimą pasimatyti su artimaisiais bei kalbėti su jais telefonu.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 34–35) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad pagal SVĮ 12 straipsnio 2 dalies nuostatas suimtiesiems prilyginami nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems nuosprendžiai įsiteisėjo iki jų pasiuntimo į areštines ar pataisos įstaigas. Tuo tarpu pareiškėjas nuteistas Panevėžio apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu, kuris įsiteisėjo 2011 m. birželio 6 d. Kadangi esant įsiteisėjusiam teismo nuosprendžiui pareiškėjas jau buvo siunčiamas atlikti laisvės atėmimo bausmę į pataisos namus, jo statusas buvo kaip nuteistojo, apie tai jis buvo informuotas 2011 m. rugpjūčio 10 d. raštu. Be to, minėtame atsakyme pareiškėjui buvo aiškiai nurodyta, kad jis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 183 straipsniu, šį Lukiškių TI-K atsakymą gali skųsti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriui, tačiau šia apskundimo tvarka pareiškėjas nepasinaudojo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 30 d. sprendimu (III t., b. l. 112–116) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad SVĮ 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog asmenys, kuriems paskirtas suėmimas, nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laivės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems teismo nuosprendžiai neįsiteisėjo, laikomi suimtaisiais. Tačiau ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo atžvilgiu ši norma negalėjo būti taikoma, nes Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nuosprendis įsiteisėjo 2011 m. birželio 6 d. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad SVĮ 12 straipsnio 2 dalyje nustatytas baigtinis sąrašas atvejų, kuriais suimtiesiems yra prilyginami nuteistieji, t. y.:

1) nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laivės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems nuosprendžiai įsiteisėjo, – iki jų pasiuntimo į areštines ar pataisos įstaigas;

2) nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laivės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kurie, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 315 straipsnio nuostatomis, pareiškė norą atlikti bausmę, – iki jų pasiuntimo į areštines ar pataisos įstaigas;

3) nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems nuosprendis įsiteisėjo ir kurie ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo, nagrinėjančio bylą teisiamajame posėdyje, nutartimi iki penkiolikos parų palikti tardymo izoliatoriuose ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme;

4) nuteistieji, kuriems panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas arba lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigų, arba lygtinis atleidimas nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą, – iki jų pasiuntimo į pataisos įstaigas. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuteistaisiais, atliekančiais arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes, laikomi:

1) nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, perkelti iki penkiolikos parų į tardymo izoliatorius iš areštinių ar pataisos įstaigų ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo, nagrinėjančio bylą teisiamajame posėdyje, nutartimi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme;

2) nuteistieji, kurie perduoti į Lietuvos Respubliką toliau atlikti terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, – iki šių nuteistųjų pasiuntimo į areštines ar pataisos įstaigas;

3) nuteistieji, kurie perduodami į jų pilietybės valstybę toliau atlikti terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, – iki šių nuteistųjų perdavimo jų pilietybės valstybei;

4) nuteistieji, palikti tardymo izoliatoriuose atlikti ūkio darbus. Remiantis SVĮ 12 straipsnio 4 dalimi, šio straipsnio 3 dalyje nurodytiems asmenims taikomos BVK nuostatos. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K nepagrįstai jo atžvilgiu netaikė SVĮ 12 straipsnio 2 dalies nuostatų ir jo teisinės padėties neprilygino suimtojo teisinei padėčiai, taip nepagrįstai suvaržant SVĮ 22–23 straipsniuose nustatytas suimtojo teises pasimatyti ir skambinti telefonu. Atsižvelgęs į tai, teismas akcentavo, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2011 m. birželio 6 d. iki 2011 m. spalio 13 d., pareiškėjas buvo pristatytas į Lukiškių TI-K:

1) nuo 2011 m. birželio 15 d. iki 2011 m. birželio 21 d., kai išvyko į Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinę;

2) nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d. iki 2011 m. rugpjūčio 11 d., kai išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių (toliau – ir Šiaulių TI);

3) nuo 2011 m. rugsėjo 2 d. iki 2011 m. rugsėjo 7 d., kai išvyko į Šiaulių TI;

4) nuo 2011 m. rugsėjo 22 d. iki 2011 m. spalio 6 d., kai išvyko į Šiaulių TI;

5) nuo 2011 m. spalio 12 d. iki 2011 m. spalio 13 d., kai išvyko į Marijampolės pataisos namus (toliau – ir Marijampolės PN). Taigi, kiekvieno pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K trukmė buvo iki 15 parų. Teismas taip pat pažymėjo, kad siekdamas nuodugniai ir objektyviai ištirti bylos aplinkybes, surinko duomenis, patvirtinančius, kuo vadovaujantis (kokiomis konkrečiomis nutartimis) pareiškėjas minėtais laikotarpiais buvo etapuotas į Lukiškių TI-K. Šiame kontekste nurodė, kad Šiaulių TI 2013 m. vasario 21 d. rašte Nr. 14/01-3923 informavo, jog pareiškėjas iš Šiaulių TI buvo etapuotas: 1) 2011 m. birželio 9 d.

į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (toliau – ir LAVL), esančią Lukiškių skg. 6, Vilniuje, o 2011 m. birželio 20 d. dalyvavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo posėdyje, į Šiaulių TI grąžintas 2011 m. birželio 21 d.; 2) 2011 m. rugpjūčio 4 d. į Alytaus pataisos namus (toliau – ir Alytaus PN) per Lukiškių TI-K, bet į bausmės atlikimo vietą nenuvyko, nes 2011 m. rugpjūčio 10 d. dalyvavo Lietuvos apeliacinio teismo posėdyje, į Šiaulių TI grąžintas 2011 m. rugpjūčio 11 d.; 3) 2011 m. rugsėjo 2 d. į Lukiškių TI-K dėl dalyvavimo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 6 d. posėdyje, į Šiaulių TI grąžintas 2011 m. rugsėjo 7 d.; 4) 2011 m. rugsėjo 22 d.

į Lukiškių TI-K dėl dalyvavimo 2011 m. rugsėjo 26–29 d. ir 2011 m. spalio 3–5 d. teismų posėdžiuose, į Šiaulių TI grąžintas 2011 m. spalio 6 d.; 5) 2011 m. spalio 12 d. į Marijampolės PN per Lukiškių TI-K. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir teismų nutartis, kuriomis remiantis pareiškėjas buvo etapuotas į Lukiškių TI-K, teismas padarė išvadą, kad jis visais atvejais, išskyrus Lietuvos apeliacinio teismo nutartį, buvo pristatomas į teismo posėdžius, kuriuose buvo nagrinėjami būtent jo paties inicijuoti skundai administracinio proceso tvarka, t. y. kuriuose buvo nagrinėjamos bylos pagal jo paties inicijuotus skundus dėl ginčų, kilusių viešojo administravimo srityje.

Tuo tarpu Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi pareiškėjas buvo etapuotas į teismo posėdį, kuriame buvo nagrinėjamas jo skundas dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro nutarimo, kuriuo atsisakyta pradėti procesą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių pareiškėjo baudžiamojoje byloje. Šiuo aspektu teismas atkreipė dėmesį, jog BPK 443 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis ar nutartis gali būti panaikinti dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios nurodytos šio kodekso 444 straipsnyje.

Atitinkamai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą baudžiamosios bylos atnaujinimas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių yra išimtinis baudžiamojo proceso etapas, vykstantis paaiškėjus faktams, nežinomiems priimant nuosprendį ar nutartį, kuriame tikrinamas įsiteisėjusio teismo nuosprendžio ar nutarties teisėtumas ir pagrįstumas. Atnaujintas procesas yra buvusio to paties proceso tąsa, o ne naujas (antras) procesas, todėl proceso atnaujinimas esant įstatyme nustatytiems pagrindams yra leidžiamas.

Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad šiuo atveju tai, jog pareiškėjas kreipėsi dėl baudžiamojo proceso atnaujinimo dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, t. y. pats siekė tęsti procesą baudžiamojoje byloje ir naudojosi išimtiniu baudžiamojo proceso institutu, negali būti prilyginta situacijai, nustatytai SVĮ 12 straipsnio 2 dalies 3 punkte, t. y. kad suimtiesiems prilyginami nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems nuosprendis įsiteisėjo ir kurie ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo, nagrinėjančio bylą teisiamajame posėdyje, nutartimi iki penkiolikos parų palikti tardymo izoliatoriuose ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme, nes šiuo atveju nebuvo atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai ar nagrinėjamos bylos teisme BPK nustatyta tvarka.

Be to, teismas, patikrinęs kitus SVĮ 12 straipsnio 2 dalyje nustatytus pagrindus, kuriais remiantis nuteistieji prilyginami suimtiesiems, nenustatė pagrindų, kuriais remiantis pareiškėjas galėjo būti prilygintas suimtajam. Teismas pabrėžė, kad iš Šiaulių TI 2013 m. kovo 26 d. rašto Nr. 14/01-6391 matyti, jog pareiškėjas iki jo pasiuntimo į pataisos įstaigą nebuvo pareiškęs noro atlikti bausmę, nebuvo paliktas tardymo izoliatoriuje ūkio darbams atlikti, o po Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio įsiteisėjimo buvo paliktas Šiaulių TI iki 15 parų dėl bylų nagrinėjimo teisme.

Vadovaudamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisinė padėtis buvo pagrįstai neprilyginta suimtojo teisinei padėčiai, todėl Lukiškių TI-K veiksmai, kai jis buvo etapuotas į Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 6 d. iki 2011 m. spalio 13 d. ir ten laikomas kaip nuteistasis, buvo teisėti. Tai nustatęs, teismas nevertino pareiškėjo argumentų dėl, jo nuomone, pažeistų jo, kaip suimtojo, teisių (dėl daugkartinių pasimatymų ir pokalbių telefonu su šeimos nariais), nes pareiškėjo teisinė padėtis buvo pagrįstai pripažinta kaip nuteistojo.

Kadangi teismas nenustatė neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, t. y. vienos iš būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK 6.271) straipsnyje numatytų civilinės atsakomybės kilimo sąlygų, konstatavo, jog šiuo atveju valstybės civilinė atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas G. K. pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 127–128), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neteisingai, nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylą bei priėmė neteisingą sprendimą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 14 d. iki 2011 m. spalio 13 d. niekada nebuvo pataisos įstaigoje, todėl jo statusas buvo suimtasis. Priešingu atveju jis turėjo būti priskirtas atitinkamai nuteistųjų grupei, t. y. lengvajai, paprastajai ar drausminei. Be to, pažymi, jog nedalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje ir negalėjo pateikti papildomų įrodymų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jis Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 6 d. iki 2011 m. spalio 13 d. SVĮ 12 straipsnio prasme buvo nepagrįstai priskirtas prie nuteistųjų, o ne prie suimtųjų, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pažymėtina, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 168 patvirtintų Lukiškių TI-K nuostatų 1 punktas numatė, jog Lukiškių TI-K yra Kalėjimų departamentui pavaldi valstybės įstaiga, vykdanti kardomąją priemonę – suėmimą, arešto ir laisvės atėmimo bausmes. Remiantis minėtų nuostatų 8 punktu, ši įstaiga: vykdo kardomąją priemonę – suėmimą; vykdo arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę nuteistiesiems, kuriems teismo nuosprendžiu paskirta bausmę atlikti kalėjime arba į kalėjimą jie perkelti BVK nustatytais pagrindais; užtikrina įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas suimtiesiems ir nuteistiesiems; rengia įstatymų nustatyta tvarka nuteistuosius integracijai į visuomenę, jiems atlikus bausmę.

Pagal BPK 22 straipsnio 4 dalies nuostatas kaltinamasis, dėl kurio yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, tampa nuteistuoju, o kaltinamasis, dėl kurio priimtas išteisinamasis nuosprendis, tampa išteisintuoju. Remiantis BPK 336 straipsnio 2–3 dalimis, jei paduotas apeliacinis skundas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo paskelbimo dienos; apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ir nutartis įsiteisėja nuo jų paskelbimo dienos. Tuo tarpu iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bei bylos medžiagos nustatyta, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nuosprendžiu (baudžiamoji byla Nr. 1-453-229/2009) pareiškėjas buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalį, 146 straipsnio 2 dalį, 150 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį, o subendrinęs bausmes (BK 63 straipsnio 1 ir 4 d.) teismas skyrė jam 7 metų laisvės atėmimo bausmę, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos ir paskiriant bausmę atlikti pataisos namuose, taip pat iki nuosprendžio įsiteisėjimo paskiriant kardomąją priemonę – suėmimą.

Šį teismo nuosprendį pareiškėjas apskundė Panevėžio apygardos teismui, kuris 2011 m. birželio 6 d. nuosprendžiu pakeitė Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nuosprendį, panaikino kaltinimus pagal BK 150 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį bei subendrinęs bausmes (BK 63 straipsnio 1 ir 4 d.) skyrė pareiškėjui 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Taigi, minėtas Panevėžio apygardos teismo nuosprendis įsiteisėjo 2011 m. birželio 6 d., todėl nuo šios dienos pareiškėjas tapo nuteistuoju.

Kita vertus, BVK 66 straipsnio 1 dalis numato, jog po nuosprendžio įsiteisėjimo nuteistasis, kuriam paskirta laisvės atėmimo bausmė, suimamas. Nuteistąjį, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, kardomojo kalinimo vietos administracija ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nusiunčia į pataisos įstaigą (BVK 66 str. 2 d.). Šiuo aspektu pabrėžtina, jog iš bylos duomenų matyti, kad nagrinėjamu atveju Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011 m. birželio 16 d. priėmė patvarkymą vykdyti nuosprendį (II t., b. l. 52).

Tačiau pareiškėjas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 20 d. nutartį dėl pavedimo pristatyti pareiškėją į teismo posėdį, po minėto nuosprendžio įsiteisėjimo buvo paliktas Šiaulių TI, o 2011 m. birželio 9 d. dėl ligos buvo etapuotas į LAVL ir 2011 m. birželio 15 d. atvyko į Lukiškių TI-K, nes 2011 m. birželio 20 d. dalyvavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo posėdyje, ir šioje įstaigoje buvo laikomas iki 2011 m. birželio 21 d. (I t., b. l. 60, 106; II t., b. l. 6, 17–18, 20, 28–30).

Antrą kartą ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2011 m. rugpjūčio 4 d., kai pagal 2011 m. rugpjūčio 4 d. rašytinę rekomendaciją dėl nuteistojo nukreipimo į konkrečius pataisos namus Nr. 69/06-4252 (II t., b. l.

68) jau buvo nukreiptas atlikti bausmę į Alytaus PN per Lukiškių TI-K (II t., b. l. 31), tačiau pareiškėjas į pataisos namus nenuvyko, kadangi dalyvavo Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugpjūčio 10 d. posėdyje (II t., b. l. 32). Vėlesniais laikotarpiais pareiškėjas į Lukiškių TI-K taip pat buvo etapuotas dėl dalyvavimo teismų posėdžiuose (II t., b. l. 33–43), o 2011 m. spalio 13 d. pagal 2011 m. spalio 12 d. rašytinę rekomendaciją dėl nuteistojo nukreipimo į konkrečius pataisos namus Nr. 69/06-5004 (II t., b. l.

84) per Lukiškių TI-K jis buvo etapuotas į Marijampolės PN (I t., b. l. 60, 107; II t., b. l. 6, 44). Atsižvelgiant į tai, akcentuotina, kad BVK 67 straipsnyje nurodyta, jog nuteistųjų laikino palikimo kardomojo kalinimo vietose ir nuteistųjų perkėlimo iš pataisos įstaigų į kardomojo kalinimo vietas pagrindus ir tvarką, taip pat esančių kardomojo kalinimo vietose nuteistųjų teisinę padėtį nustato BPK ir SVĮ. Atitinkamai SVĮ 12 straipsnis reglamentuoja tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų teisinės padėties ypatumus, o šio straipsnio 2 dalyje nustatytas baigtinis sąrašas atvejų, kuriais suimtiesiems yra prilyginami nuteistieji, t. y.:

1) nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laivės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems nuosprendžiai įsiteisėjo, – iki jų pasiuntimo į areštines ar pataisos įstaigas;

2) nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laivės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kurie, vadovaudamiesi BPK 315 straipsnio nuostatomis, pareiškė norą atlikti bausmę, – iki jų pasiuntimo į areštines ar pataisos įstaigas;

3) nuteistieji arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmėmis, kuriems nuosprendis įsiteisėjo ir kurie ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo, nagrinėjančio bylą teisiamajame posėdyje, nutartimi iki penkiolikos parų palikti tardymo izoliatoriuose ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme;

4) nuteistieji, kuriems panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas arba lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigų, arba lygtinis atleidimas nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą, – iki jų pasiuntimo į pataisos įstaigas. Taigi, atsižvelgus į nurodytą teisinį reglamentavimą ir byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo statusas laikotarpiu iki 2011 m. rugpjūčio 3 d. imtinai buvo prilyginamas suimtajam pagal SVĮ 12 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Tačiau laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d. pareiškėjo statusas buvo nuteistasis, kadangi jis, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, šiuo laikotarpiu nepateko nei į vieną SVĮ 12 straipsnio 2 dalyje nurodytą nuteistųjų, kurie prilyginami suimtiesiems grupę, nes jau buvo pasiųstas į pataisos įstaigą, o tardymo izoliatoriuje buvo paliktas ne pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo, nagrinėjančio bylą teisiamajame posėdyje, nutartis ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme (SVĮ 12 str. 2 d. 3 p. prasme).

Kartu akcentuotina, kad nuteistųjų prilyginimas suimtiesiems SVĮ 12 straipsnio 2 dalies prasme, be kita ko, yra siejamas ne su nuteistųjų atvykimu į pataisos įstaigą, o būtent su jų pasiuntimu į pataisos įstaigas, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, jog jis laikotarpiu nuo 2008 m. lapkričio 14 d. iki 2011 m. spalio 13 d. niekada nebuvo pataisos įstaigoje, todėl visą šį laikotarpį jo statusas buvo suimtasis, atmestinas kaip nepagrįstas. Tai įvertinus, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d. iki 2011 m. spalio 13 d. priskiriant jį SVĮ 12 straipsnio prasme prie nuteistųjų, o ne prie suimtųjų, nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas), o nenustačius neteisėtų veiksmų, šioje dalyje nėra ir atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, dėl ko kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės.

Vertinant pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 6 d. iki 2011 m. rugpjūčio 3 d. imtinai, pažymėtina, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K iš viso buvo tik 7 dienas (nuo 2011 m. birželio 15 d. iki 2011 m. birželio 21 d.), o byloje nėra duomenų, jog šiuo laikotarpiu buvo realiai apribotos jo, kaip suimtojo, teisės dėl pasimatymų ir telefoninių pokalbių. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui dėl netinkamo jo priskyrimo prie nuteistųjų kilęs tam tikras neigiamas poveikis nelaikytinas pakankamai intensyviu, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo pripažinti, jog pareiškėjui atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala (CK 6.250 str. prasme), o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, kaip minėta, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Taigi pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju iš esmės pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.

Papildomai pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumento, kad pareiškėjas nedalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje ir negalėjo pateikti papildomų įrodymų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ABTĮ 79 straipsnio 5 dalis numato, kad tais atvejais, kai į posėdį neatvyksta nei proceso šalys, nei jų atstovai, nors apie posėdžio laiką ir vietą jiems buvo pranešta įstatymų nustatyta tvarka, pirmosios instancijos teismas gali nuspręsti nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka, t. y. laikydamasis šio įstatymo 137 straipsnio 4 dalyje nustatytos tvarkos.

Tuo tarpu iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas apie Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 10 d. 10 val. posėdžio laiką ir vietą buvo informuotas tinkamai bei jam buvo sudaryta galimybė atvykti į teismo posėdį, priimant atitinkamą įpareigojimą dėl jo pristatymo į teismą (III t., b. l. 97–107), tačiau pareiškėjas atsisakė vykti į minėtą teismo posėdį ir bylos nagrinėjime nedalyvavo bei pateikė teismui prašymą, esant galimybei, perkelti teismo posėdį, o tokios galimybės nesant, daryti taip, kaip teismas gali, motyvuodamas tuo, jog Vilniaus apygardos teisme yra paskirtas teismo posėdis 2014 m. sausio 10 d. 13 val., todėl jis nespės pasiruošti šiam posėdžiui ir papietauti (III t., b. l. 110).

Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 10 d. nutartimi, vadovaudamasis ABTĮ 79 straipsnio 5 dalimi, nutarė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka (III t., b. l. 111). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjo prašymo atidėti teismo posėdį ir bylą išnagrinėjo pareiškėjui nedalyvaujant, kadangi abu teismo posėdžiai buvo paskirti tame pačiame mieste, tarp jų buvo pakankamas laiko tarpas, o Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d.

įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių 31 punktas nustato, jog asmenims, vežamiems iš kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietų, skiriamų maisto produktų kiekis, patvirtintas teisingumo ministro įsakymu, išduodamas kiekvienam išvykstančiam asmeniui įpakuotas atskirai, jeigu laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 val., todėl pareiškėjas, neturėdamas galimybės papietauti pataisos įstaigoje, turėjo galimybę gauti maisto davinį.

Be to, nors pareiškėjas tvirtina, kad nedalyvaudamas pirmosios instancijos teismo posėdyje negalėjo pateikti papildomų įrodymų, jis nedetalizuoja, kokių konkrečiai ir kokias bylai reikšmingas aplinkybes patvirtinančių įrodymų negalėjo pateikti, tokių įrodymų jis nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui, nors tokią galimybę turėjo. Tai įvertinus, minėtas pareiškėjo teiginys vertintinas kritiškai ir atmestinas kaip nepagrįstas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė