A-575-483-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-483/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00151-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 5), kurį vėliau patikslino (b. l. 14, 42), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, jog Alytaus PN direktoriaus 2012 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 49-1645 (toliau – ir Nutarimas Nr. 49-1645) už administracijos nurodymų nevykdymą jam buvo skirta drausminė nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių 15 parų, tačiau Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimu minėta nuobauda buvo panaikinta, todėl nuo 2012 m. gegužės 30 d. iki 2012 m. liepos 7 d. baudos izoliatoriuje jis buvo laikomas neteisėtai. Pažymėjo, jog būdamas baudos izoliatoriuje, patyrė psichologinį spaudimą, sutriko sveikata, be to, dėl neteisėtų administracijos veiksmų 2012 m. birželio 23–24 d. neįvyko ilgalaikis pasimatymas su žmona, dėl to jis buvo sugniuždytas psichologiškai, prarado ryšį su artimaisiais, atsinaujino 2004 m. bausmės atlikimo pradžioje buvęs veido kairės pusės paralyžius. Pareiškėjas akcentavo, kad nors jis buvo informavęs Alytaus PN administraciją, jog 17-tame būryje negali atlikti bausmės, nes to būrio nuteistieji priešiškai nusiteikę jo atžvilgiu ir kyla grėsmė jo sveikatai, administracija ignoravo jo prašymus pervesti į kitą būrį, o dėl tokių neteisėtų administracijos veiksmų pareiškėjas buvo sumuštas, jam sužalota ranka. Paaiškino, jog patirdamas psichologinį spaudimą administracijos paskirtame būryje gyveno nuo 2012 m. sausio 18 d. iki 2012 m. gegužės 29 d.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 19–21) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Alytaus PN paaiškino, kad pareiškėjas Nutarimu Nr. 49-1645, kuris vėliau teismo buvo panaikintas, baudos izoliatoriuje bausmę atliko nuo 2012 m. gegužės 29 d. iki 2012 m. birželio 13 d., t. y. 15 parų, todėl jo reikalavimas priteisti neturtinę žalą už ilgesnį laikotarpį yra nepagrįstas. Pabrėžė, kad pareiškėjui taikytos ankstesnės drausminės nuobaudos, tame tarpe ir patalpinimas į baudos izoliatorių, buvo paskirtos kitais Alytaus PN direktoriaus ir jo budinčių padėjėjų nutarimais, kurių teisėtumas teismine tvarka nenuginčytas. Taip pat atkreipė dėmesį, jog pareiškėjo teiginiai, kad dėl laikymo baudos izoliatoriuje pašlijo jo sveikata, yra nepagrįsti, nes jokių nusiskundimų dėl pablogėjusios sveikatos pareiškėjas administracijai nepareiškė. Be to, pareiškėjas nepateikė duomenų, kad Alytaus PN būtų sąmoningai siekę pabloginti jo laikymo sąlygas ar nežmoniškai elgęsi jo atžvilgiu. Kartu nurodė, jog pareiškėjas nuo 2012 m. gegužės 5 d. iki 2012 m. birželio 30 d. ilgalaikių pasimatymų neturėjo, nes į pasimatymus neatvyko nė vienas asmuo, o jo žmona A. K. 2012 m. gegužės 5 d. buvo sulaikyta Alytaus PN dėl nusikalstamos veikos, ketinant įnešti paketą su narkotine medžiaga. Alytaus PN teigė, kad taikydami pareiškėjui drausminę nuobaudą, veikė teisės aktų nustatytose ribose ir, nors teismas panaikino pareiškėjui paskirtą nuobaudą, jo prašomas priteisti žalos dydis yra pernelyg didelis, nes pareiškėjo nubaudimas drausmine nuobauda (skyrimas 15 parų laikymo baudos izoliatoriuje) negali būti lyginamas su neteisėtu laisvės atėmimo bausmės ar kardomosios priemonės paskyrimu.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu (b. l. 82–86) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas, remdamasis nagrinėjamos bylos ir administracinės bylos Nr. I-192-414/2013 medžiaga, pažymėjo, jog pareiškėjo atsisakymas vykdyti administracijos nurodymus buvo susijęs su iškilusia grėsme jo sveikatai ir saugumui, būtent dėl pareiškėjo perkėlimo į 17-tą būrį pablogėjo kriminogeninė situacija pataisos namuose, buvo sukeltas konfliktas tarp pareiškėjo ir kitų 17-to būrio nuteistųjų. Tai įvertinęs, teismas sprendė, kad minėtos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti Alytaus PN neteisėtus veiksmus tinkamai neišsprendžiant nuteistųjų paskirstymo į būrius (pareiškėjo apgyvendinimo) klausimo laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 29 d. iki 2012 m. liepos 3 d., o byloje nustatytas 2012 m. gegužės 29 d. pareiškėjo sužalojimo faktas, jį apgyvendinus 17-tame būryje, iš esmės patvirtina, jog Alytaus PN, tinkamai neįvertinę pareiškėjo atsisakymo persikelti į 17-tą būrį aplinkybių, neigiamos įtakos nuteistiesiems rizikos, neužtikrino pareiškėjo tinkamos apsaugos bausmės vykdymo vietoje, todėl nagrinėjamoje byloje pareiškėjas turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Pasisakydamas dėl pareiškėjui skirto ilgalaikio pasimatymo 2012 m. birželio 23–24 d., teismas pabrėžė, kad nors minėto pasimatymo neįvykimo priežastimi įvardijamas pareiškėjo artimųjų neatvykimas, pareiškėjui būnant baudos izoliatoriuje, nebuvo objektyvių sąlygų pasimatymui įvykti, o aplinkybė, jog pareiškėjas teismine tvarka nenuginčijo vėlesnės drausminės nuobaudos, kuri jam buvo skirta 2012 m. birželio 14 d. nutarimu dėl atsisakymo apsigyventi 17-tame būryje, nepaneigia Alytaus PN atsakomybės, nes Alytaus PN veiksmų neteisėtumą pareiškėjo neperkeliant į kitą būrį laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 29 d. iki 2012 m. liepos 3 d. yra nustatęs teismas 2013 m. vasario 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-192-414/2013.

Teismas akcentavo, kad asmeniui, patalpintam į baudos izoliatorių, be kita ko, realiai sumažėja bendravimo su aplinka galimybės, kas tuo atveju, kai asmuo neteisėtai ir nepagrįstai patalpinamas į baudos izoliatorių, ypač ilgesniam laikui, yra laikytina pakankamu pagrindu neturtinės žalos atsiradimo faktui konstatuoti. Kartu teismas nurodė, kad pareiškėjas iki Alytaus PN direktoriaus 2012 m. gegužės 29 d. įsakymo Nr. 2-155 priėmimo, kuriuo jis iš 2-o būrio buvo perkeltas į 17-tą būrį, nekėlė jokių pretenzijų dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų, priešingai, po perkėlimo į 17-tą būrį reiškė prašymus dėl sugrąžinimo į 2-ą būrį.

Pareiškėjo sveikatos istorijoje taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad gyvenant 2-ame būryje laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 18 d. iki 2012 m. gegužės 29 d. būtų pablogėjusi jo sveikata ar būtų buvę užfiksuoti smurtinio pobūdžio atvejai. Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas neįrodė, kad atlikdamas bausmę šiuo laikotarpiu dėl Alytaus PN veiksmų neteisėtumo patyrė psichologinio pobūdžio išgyvenimus, diskomfortą. Taip pat teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad Alytaus PN ignoravo jo prašymus ir neatliko tyrimų, kadangi iš byloje esančių duomenų matyti, jog Alytaus PN teisės aktų nustatyta tvarka išnagrinėjo pareiškėjo 2012 m. sausio 18 d. prašymą ir buvo ištirtos 2012 m. gegužės 29 d. pareiškėjo sužalojimo fakto bei atsisakymo persikelti į 17-tą būrį aplinkybės, dėl to buvo atlikti du tarnybiniai patikrinimai.

Remdamasis pareiškėjo medicininiais dokumentais, teismas nustatė, jog 2012 m. gegužės 29 d. apie 16 val. pareiškėjas kreipėsi į medikus dėl sužalojimo, jam buvo nustatytas nežymus įpjovimas kairės rankos dilbio srityje, uždėtas tvarstis, o 2012 m. gegužės 30 d. žaizda buvo susiūta; dėl badavimo nuo 2012 m. birželio 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. pareiškėjas buvo stebimas medikų, sveikatos sutrikimų tuo metu neužfiksuota. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad visus nepatogumus, kuriuos pareiškėjas patyrė dėl badavimo, iš esmės sąlygojo paties pareiškėjo apsisprendimas tokiu būdu išreikšti protestą.

Pareiškėjo argumentus dėl veido kairės pusės paralyžiaus atsinaujinimo teismas atmetė kaip neįrodytus, kadangi pareiškėjas nesikreipė į gydytojus dėl ūmaus sveikatos pablogėjimo ir jo medicininiuose dokumentuose nėra užfiksuota duomenų apie insulto požymius. Nors byloje buvo nustatyti neteisėti Alytaus PN veiksmai dėl pareiškėjo saugumo neužtikrinimo, teismas pažymėjo, kad prie pareiškėjo saugumo neužtikrinimo prisidėjo ir pats pareiškėjas, nes atliekant tyrimus jis nenurodė, su kuriais nuteistaisiais konfliktuoja, atsisakė paaiškinti administracijai nesutarimų su kitais nuteistaisiais priežastis, taip pat iš esmės atsisakė atskleisti sužalojimo aplinkybes, be to, pagal byloje esančius duomenis objektyviai nenustatyta, ar pareiškėjas 2012 m. gegužės 29 d. buvo sužalotas kitų nuteistųjų, ar susižalojo pats.

Įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių ir įrodymų visumą, teisinį ginčo santykių reglamentavimą, teismas padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas dėl Alytaus PN veiksmų patyrė fizinį skausmą, dvasinių išgyvenimų, bendravimo galimybių sumažėjimą, todėl yra teisinis pagrindas neturtinės žalos atlyginimo priteisimui. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į pareiškėjui nustatyto sužalojimo pobūdį (padarytas nežymus sveikatos sužalojimas, kuris neigiamų pasekmių pareiškėjo sveikatai iš esmės neturėjo), pažeidimo trukmę (pareiškėjo buvimas baudos izoliatoriuje dėl pareiškėjo perkėlimo į 17-tą būrį neteisėtumo truko palyginti neilgai, t. y. nuo 2012 m. gegužės 29 d. iki 2012 m. liepos 3 d.), paties pareiškėjo elgesį (nepadėjo tyrimui, neatskleidė sužalojimo aplinkybių), Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir tai, kad byloje nėra objektyvių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą dėl Alytaus PN veiksmų, taip pat apie tai, kad dvasiniai išgyvenimai būtų trukę ilgai, ar kad Alytaus PN būtų sąmoningai siekę pabloginti jo laikymo sąlygas ar nežmoniškai su juo elgęsi.

III. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN pateikė apeliacinį skundą (b. l. 89–90), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, jog pirmosios instancijos teismas, iš dalies patenkindamas pareiškėjo R. K. skundą, neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes, netinkamai aiškino ir interpretavo teisės aktus, neatkreipė dėmesio į teismui pateiktus dokumentus, faktinę medžiagą ir teismo posėdžio metu išdėstytus faktus bei teiginius.

Alytaus PN akcentuoja, kad teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pripažino, jog šiuo atveju objektyviai nenustatyta, ar pareiškėjas 2012 m. gegužės 29 d. buvo sužalotas kitų nuteistųjų, ar susižalojo pats, tačiau padarė klaidingą išvadą, jog pareiškėjas dėl Alytaus PN veiksmų patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą. Taip pat teigia, kad nagrinėjamu atveju buvo įrodyta, jog pareiškėjui leista turėti ilgalaikį pasimatymą, tačiau į pasimatymą neatvyko joks asmuo, todėl teismas nepagrįstai pareiškėjo žmonos neatvykimą vertino kaip pareiškėjo bendravimo laisvės su artimais asmenimis apribojimą, dėl ko jis patyrė fizinius ir moralinius skausmus bei psichologinį sukrėtimą.

Be to, pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjas, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN laikotarpiu nuo 2008 m. iki 2013 m. buvo 16 kartų baustas drausminėmis nuobaudomis už pataisos įstaigos vidaus tvarkos ir režimo pažeidimus, iš kurių eilę kartų baustas patalpinimu į baudos izoliatorių, tačiau ir toliau tinkamai nevykdė įstatymais reglamentuotų pataisos įstaigų reikalavimų nuteistiesiems, todėl pareiškėjas dėl vienos drausminės nuobaudos paskyrimo ir atlikimo baudos izoliatoriuje nepatyrė didelio psichologinio sukrėtimo ar kitokio sveikatos sutrikimo.

Kartu pažymi, jog teismas nekreipė dėmesio į paties pareiškėjo elgesį kitų nuteistųjų atžvilgiu, kadangi jis ne kartą buvo pataisos namų direktoriaus nutarimais baustas už tai, kad reikalavo paslaugų sau iš kitų nuteistųjų ar vartojo prieš kitus nuteistuosius smurtą, o tai galėjo sukelti neigiamas reakcijas į pareiškėją iš kitų nuteistųjų pusės, tačiau tai nereiškia, jog Alytaus PN pažeidė jo teises ir savo veiksmais sudarė sąlygas atsirasti neturtinei žalai, kaip neteisėtų veiksmų pasekmei.

Pareiškėjas R. K. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 93) prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pareiškėjas atsiliepime į Alytaus PN apeliacinį skundą palaiko savo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytą poziciją ir papildomų argumentų nepateikia.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jis neteisėtai ir nepagrįstai buvo perkeltas į būrį, kur jo sveikatai grėsė pavojus, dėl to buvo sužalotas, be to, laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 30 d. iki 2012 m. liepos 7 d. dėl nepagrįstai jam paskirtos nuobaudos buvo neteisėtai laikomas baudos izoliatoriuje, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju dėl neteisėtų Alytaus PN veiksmų pareiškėjui buvo padaryta tam tikra neturtinė žala ir egzistuoja pagrindas ją atlyginti. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.), gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

EŽTT yra nurodęs, kad kaliniai laikytini pažeidžiamais asmenimis, kuriuos valstybė privalo apsaugoti (žr., pvz., EŽTT 2000 m. birželio 27 d. sprendimą byloje Salman prie Turkiją, pareiškimo Nr. 21986/93). Be to, EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.).

Iš teismui pateiktos nagrinėjamos bylos bei administracinės bylos Nr. I-192-414/2013 medžiagos matyti, kad pareiškėjas 2012 m. gegužės 29 d. buvo perkeltas į 17-tą būrį (administracinė byla Nr. I-192-414/2013, b. l. 38–41). Nuėjęs į minėtą būrį, pareiškėjas, jo teigimu, buvo sumuštas ir sužalotas – jam buvo įpjauta kairė ranka dilbio srityje, todėl jis kreipėsi į medicinos punktą (b. l. 22–23), iš kurio grįžti į 17-tą būrį atsisakė, tačiau administracijai parašė paaiškinimą, kuriame nurodė negrįžimo priežastis (administracinė byla Nr. I-192-414/2013, b. l. 54–55). Alytaus PN direktoriaus budinčiojo padėjėjo 2012 m. gegužės 29 d. nutarimu Nr. 1263 pareiškėjas buvo uždarytas į baudos izoliatorių, kol nebuvo pataisos įstaigos direktoriaus, o Alytaus PN direktoriaus 2012 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 49-1645, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 110 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pareiškėjui už atsisakymą vykdyti administracijos nurodymus eiti gyventi į 17-tą būrį buvo paskirta drausminė nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių 15 parų (administracinė byla Nr. I-192-414/2013, b. l. 25–26, 56–57). Atlikęs minėtą nuobaudą, pareiškėjas atsisakė grįžti į 17-tą būrį ir reikalavo jį pervesti į kitą būrį dėl grėsmės jo sveikatai, todėl Alytaus PN direktoriaus 2012 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 49-1873, vadovaujantis BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pareiškėjui už atsisakymą vykdyti administracijos nurodymus eiti gyventi į paskirtą būrį buvo paskirta drausminė nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių 15 parų (administracinė byla Nr. I-192-414/2013, b. l. 78–81). Atlikęs šią nuobaudą, pareiškėjas vėl atsisakė grįžti į paskirtą būrį, todėl Alytaus PN direktoriaus budinčiojo padėjėjo 2012 m. birželio 29 d. nutarimu Nr. 377, 2012 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 388, 2012 m. liepos 1 d. nutarimu Nr. 400 ir 2012 m. liepos 2 d. nutarimu Nr. 420 pareiškėjas buvo uždarytas į baudos izoliatorių, kol nebuvo pataisos įstaigos direktoriaus, o Alytaus PN direktoriaus 2012 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. 2-194 pareiškėjas buvo perkeltas į 2-ą būrį (b. l. 46–48, 87–103).

Šiame kontekste akcentuotina, kad ABTĮ 58 straipsnio 2 dalis numato, jog faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Taigi, šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi įsiteisėjusiu Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-192-414/2013, kuriuo buvo panaikintas Alytaus PN direktoriaus 2012 m. gegužės 30 d. nutarimas Nr. 49-1645.

Pabrėžtina, jog šiame sprendime teismas, be kita ko, konstatavo, kad pareiškėjo perkėlimas į 17-tą būrį sukėlė konfliktą tarp pareiškėjo ir kitų 17-to būrio nuteistųjų, taip pabloginant kriminogeninę padėtį pataisos namuose, pareiškėjo atsisakymas eiti gyventi į paskirtą būrį buvo susijęs su iškilusia grėsme jo sveikatai ir saugumui, todėl jam nuobauda buvo paskirta nepagrįstai, t. y. iš esmės buvo konstatuotas Alytaus PN administracijos veiksmų neteisėtumas. Taigi, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog tai sudaro pagrindą konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus tinkamai neišsprendžiant nuteistųjų paskirstymo į būrius (pareiškėjo apgyvendinimo) klausimo laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 29 d. iki 2012 m. liepos 3 d.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui būnant baudos izoliatoriuje, nebuvo objektyvių sąlygų ilgalaikiam pasimatymui įvykti, todėl aplinkybė, jog į pasimatymus niekas neatvyko, nepaneigia atsakovo atsakomybės dėl šiuo atveju pareiškėjui kilusios žalos. Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, jog asmeniui, patalpintam į baudos izoliatorių, be kita ko, realiai sumažėja bendravimo su aplinka galimybės, kas tuo atveju, kai asmuo neteisėtai ir nepagrįstai patalpinamas į baudos izoliatorių, ypač ilgesniam laikui, yra laikytina pakankamu pagrindu neturtinės žalos atsiradimo faktui konstatuoti, be to, tokiu atveju nėra būtina įrodinėti, kad asmens bendravimas su artimaisiais ir kitais asmenimis iš tiesų buvo apsunkintas, kadangi kitaip būti ir negalėjo – asmeniui, patalpintam į baudos izoliatorių, privalo būti taikomas griežtesnis režimas negu asmeniui, kuris laikomas kamerų tipo patalpose (žr., pvz., LVAT 2008 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-341/2008, 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-309/2012 ir kt.).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas dėl nurodytų aplinkybių turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.271 str.).

Papildomai pasisakydama dėl pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teisėjų kolegija akcentuoja, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, bylos Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas teisės aktų nuostatas ir byloje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį.

Atkreiptinas dėmesys, kad teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos dydžio, visapusiškai įvertino bylos aplinkybes, atsižvelgė į pareiškėjo sužalojimo pobūdį ir pažeidimo trukmę, į paties pareiškėjo elgesį, taip pat į tai, kad pareiškėjui buvo laiku ir tinkamai suteikta medicininė pagalba, pareiškėjas dėl ūmaus sveikatos pablogėjimo nesikreipė, o jo medicininiuose dokumentuose nėra duomenų apie insulto požymius, be to, byloje objektyviai nebuvo nustatyta, ar pareiškėjas 2012 m. gegužės 29 d. buvo sužalotas kitų nuteistųjų, ar susižalojo pats, bei priteisė nustatytam pažeidimui adekvatų ir valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkantį neturtinės žalos atlyginimą.

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys