AS-525-1008-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS525-1008/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03489-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija: 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. P. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. P. 2014 m. liepos 15 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas: 1) įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM), išmokėti neišmokėtos valstybinės pensijos dalį – 30 210,32 Lt, susidariusią taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.; 2) panaikinti VRM 2014 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. 1D-4837(11); 3) atnaujinti terminą skundui paduoti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 22 d. nutartimi (b. l. 16–18) netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti J. P. skundą. Nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais grąžino pareiškėjui.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalimi, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, suformuota 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013.

Pažymėtina, kad, prašydamas atnaujinti terminą skundui paduoti, pareiškėjas paaiškino, kad jokio individualaus teisės akto dėl sumažintos pensijos mokėjimo jo atžvilgiu nebuvo priimta, jokio informacinio pranešimo negavo, todėl manydamas, kad Seimas bei kitos valstybės institucijos neveikia ultra vires, preziumavo, kad Laikinasis įstatymas neprieštarauja Konstitucijai, todėl neatliko jokių veiksmų. Tik 2012 m. vasario 6 d. Konstituciniam Teismui priėmus nutarimą sužinojo, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. mokant sumažintą pensiją yra pažeidžiamos jo teisės. Nurodė, kad jam yra žinoma, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos taikytinas 3 metų procesinis terminas, o pirmos sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. Nors iki Laikinajame įstatyme nurodytos datos sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmas nebuvo patvirtintas, tačiau būdamas lojalus Lietuvos valstybės pilietis, atsižvelgdamas į viešus oficialių pareigūnų pasisakymus, pagrįstai tikėjosi, kad valstybės institucijos nauju įstatymu pašalins pažeistas jo turtines teises ir tokiu būdu bus pašalinti neteisėto teisės akto sukelti padariniai. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į LVAT 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014.

Pagal naujausią LVAT praktiką (pvz., 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014), išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes. Tokiais atvejais vertintina tai, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų.

Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje LVAT jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.).

Atsižvelgiant į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, darytina išvada, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83, 24 punkte nurodyta, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka. Įvertinus šią nuostatą ir atsižvelgus į Sveikatos priežiūros tarnybos 2014 m. birželio 23 d. pažymą apie 2010-2013 m. pensijos dydį Nr. 11DP(P)-3261, matyti, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 metų vasario mėnesį. Pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2014 m. liepos 15 d., t. y. akivaizdžiai praleidęs procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą.

Pareiškėjas nepateisinamai ilgai delsė kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų jo teisių gynimo. Pažymėtina, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi: praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo; daugiau nei metams nuo šio Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo; praėjus daugiau nei metams po LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, pašalintas iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravęs teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, paskelbimo; aštuoniems mėnesiams po 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, galutinai suformuota teismų praktika dėl termino kreiptis į teismą tokio pobūdžio bylose, paskelbimo. Teismo vertinimu, pareiškėjas nebuvo pakankamai atidus, savo teises įgyvendino nerūpestingai. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas nenurodė jokių nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą ir kurios galėtų būti pagrindu atnaujinti praleistą trejų metų procesinį terminą, todėl terminas skundui paduoti neatnaujintinas, skundo dalį, kurioje pareiškėjas prašo įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, išmokėti pareiškėjui neišmokėtos pensijos dalį – 30 210,32 Lt, susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. atsisakytina priimti (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Pareiškėjas prašo panaikinti VRM 2014 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. 1D-4837(11). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, išaiškino, kad skundui dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo nėra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, tačiau į teismą asmuo gali kreiptis tik po to, kai tarp šalių yra kilęs ginčas, t. y. tik po to, kai kompetentingas subjektas, išmokantis valstybinę pensiją, atsisako išmokėti pensijos nepriemoką. VRM sprendimas, kuriuo atsisakyta išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką, neprivalo būti ginčijamas, svarbu, kad tarp šalių būtų kilęs ginčas. Vadinasi, atsisakius priimti skundą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo, reikalavimo panaikinti VRM 2014 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. 1D-4837(11) nagrinėjimas netenka prasmės, nes teismas pareiškėjo teisių realiai apginti negalėtų, todėl ir šį pareiškėjo skundo reikalavimą, kaip išvestinį, atsisakytina priimti.

III. Pareiškėjas J. P. atskiruoju skundu (b. l. 20–23) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 22 d. nutartį ir priimti naują – terminą skundui paduoti atnaujinti ir skundo priėmimo klausimą perduoti teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismo nutartis neteisėta ir nepagrįsta, nes teismas neteisingai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias termino atnaujinimo klausimą, nesivadovavo teismų praktika šios kategorijos bylose (pvz., LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. AS502-169/2014, AS502-472/2014, AS602-528/2014, AS662-809/2014). Be to, teismas nepagrįstai teigė, jog pareiškėjas nenurodė jokių nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios sutrukdė jam kreiptis į teismą laiku – tai teisinis neaiškumas, vyravęs ginčo santykiuose; pareiškėjas nesuvokė, kad jo teisės pažeidžiamos, nes manė, kad Lietuvoje negalioja tokie įstatymai, kurie prieštarauja Konstitucijai. Be to, valstybė iki šiol nenustatė negražintų pensijų kompensavimo mechanizmo, nors pareiškėjas turėjo teisėtų lūkesčių, kad šis klausimas bus sureguliuotas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 22 d. nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti terminą skundui paduoti ir priimti pareiškėjo J. P. skundą (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu), teisėtumo ir pagrįstumo.

Pagal LVAT praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013) reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino ir tai, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą remiantis Laikinojo įstatymo 4 bei 5 straipsniais valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, tačiau į teismą kreipėsi tik 2014 m. liepos 15 d., todėl praleido minėtą 3 metų procesinį terminą skundui paduoti.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, nes ji yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą terminų (žr., pvz., LVAT bylas Nr. AS525-575/2010, Nr. AS556-341/2009 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys buvo svarbios. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo.

Vertinant priežastis, dėl kurių pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, nepakanka vien konstatuoti, kad pareiškėjas netinkamai gynė savo pažeistas teises, tačiau būtina įvertinti visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes. Asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomi rūpestingumo, sąžiningumo, atidumo ir operatyvumo standartai. Operatyvumo imperatyvas reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo.

Kaip priežastis, sutrukdžiusias jam laiku ir tinkamai apginti savo teises paduodant skundą pareiškėjas nurodė, kad ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, nėra nustatyto sumažintų valstybinių pensijų grąžinimo mechanizmo.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavo pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis Verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje LVAT jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Taigi, kaip teisingai atskirajame skunde pažymėjo pareiškėjas – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje yra nurodyta, jog teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas teisinių santykių srityje yra priežastys, kurios sudarė objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui (žr., pvz., 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014; 2014 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-957/2014 ir kt.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pareiškėjo argumentais, kuriais jis grindžia prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, t. y. kad pareiškėjas turėjo pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, jog valstybė po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d.nutarimo paskelbimo nustatys neišmokėtos pensijos (nuosavybės) kompensavimo mechanizmą ir grąžins neišmokėtą dėl ekonominės krizės valstybinės pensijos dalį, tačiau įsitikinęs, kad įstatymų leidėjas to nedaro, prašo teisminės gynybos.

Išvardytas priežastis teisėjų kolegija pripažįsta svarbiomis priežastimis, kurios pareiškėjui sudarė objektyvias kliūtis paduoti teismui skundą per 3 metų procesinį terminą. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks aplinkybių vertinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą dėl praleisto termino atnaujinimo bylose dėl valstybinių pensijų, paskirtų ir pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, nepriemokų priteisimo (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose Nr. AS502-169/2014, Nr. AS143-219/2014, Nr. AS502-212/2014, Nr. AS502-213/2014, Nr. AS756-215/2014, Nr. AS525-267/2014, Nr. AS756-279/2014, Nr. AS756-280/2014, Nr. AS143-467/2014, Nr. AS502-472/2014, Nr. AS525-469/2014, Nr. AS602-205/2014, Nr. A525 - 409/2014 ir kt.).

Remiantis išdėstytais argumentais, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 22 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą pagal ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktą, naikinama kaip nepagrįsta. Teisėjų kolegija pirmiau išvardytas priežastis pripažįsta svarbiomis procesinio termino paduoti skundą praleidimo priežastimis, todėl tenkina pareiškėjo prašymą dėl termino atnaujinimo, atnaujina kreipimosi į teismą terminą ir perduoda pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija nepasisako dėl pareiškėjo atskirojo skundo motyvų, susijusių su ginčo esme, nes nagrinėjamu atveju sprendžiamas tik pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pareiškėjo skundą atsisakyta priimti, teisėtumas ir pagrįstumas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo J. P. atskirąjį skundą tenkinti.

Pareiškėjo J. P. prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti patenkinti ir terminą atnaujinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 22 d. nutartį panaikinti ir skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas