A-858-1359-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-1359/2014

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00135-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 24. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gegužės 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2-6), kurį vėliau prašymais patikslino (b. l. 26, 32), prašydamas:

1) panaikinti Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir atsakovas, Panevėžio tarnyba) 2013 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. (1.2.)-SP3-053N „Dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo“ (toliau – ir Sprendimas);

2) įpareigoti atsakovą vykdyti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-278-279/2012 bei atlikti Panevėžio tarnybos kompetencijai priskirtus veiksmus, t. y. įpareigoti Panevėžio tarnybą, remiantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 18 straipsnio 3 dalimi, paskirti pareiškėjui valstybės garantuojamą teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-16793-566/2013;

3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio tarnybos, 500 Lt turtinės žalos ir 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas paaiškino, kad nesutinka su Panevėžio tarnybos Sprendimu, kuriame konstatuota, kad jis nebendradarbiauja su šia tarnyba ir paskirtu advokatu, teikiančiu jam antrinę teisinę pagalbą, piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiomis ir procesinėmis teisėmis, savarankiškai, nesinaudodamas valstybės garantuojama teisine pagalba, gali gauti reikiamas teisines paslaugas, o taip pat atstovavimas administracinėje byloje yra neperspektyvus. Teigė, kad Panevėžio tarnyba remiasi tik advokato I. T. nuomone, kuris įsižeidė dėl to, kad pareiškėjas kritiškai atsiliepė ieškinyje apie advokatą J. L., atsakovą Vilniaus apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-16793-566/2013.

Pareiškėjas nurodė, kad ne kartą kreipėsi į Panevėžio tarnybą su raštišku prašymu teikti antrinę teisinę pagalbą, bei tvirtino, jog I. T. su juo daugiau kaip tris mėnesius nebendravo, jokių procesinių veiksmų, susijusių su civiline byla Nr. 2-16793-566/2013, neatliko, išskyrus vieną kartą, kai pareiškėjui pavyko susitikti su juo ir viską aptarti. Pareiškėjas kritiškai vertino atsakovo teiginį, kad teisinė pagalba bus neracionali bei neperspektyvi, ir manė, jog atsakovas, nurodydamas aplinkybę apie būtiną lėšų taupymą, manipuliuoja abstrakčiais terminais.

Pareiškėjas skunde bei teismui pateiktuose 2013 m. liepos 2 d. ir 2013 m. rugpjūčio 27 d. prašymuose dėl prašomos žalos atlyginimo, atkreipė dėmesį, kad Panevėžio tarnybos darbuotojai provokuodavo konfliktus, pastoviai pažeidinėjo jo ir kitų asmenų teises, žemino žmogaus orumą, nesilaikė etikos, įstatymų ir bendrų moralės normų. Tvirtino, kad atsakovas skundžiamu Sprendimu pažeidė pareiškėjo teisę gauti patirtos žalos atlyginimą, trukdė realizuoti teisę į gynybą, kenkė pareiškėjui, pažeidė jo asmenines teises, sukėlė materialinę bei moralinę žalą. Nurodė, jog materialiniai nuostoliai, kuriuos patyrė nuo 2009 metų sprendžiant ginčą teisminėse ir neteisminėse instancijose, susidarė dėl pašto išlaidų, kopijavimo paslaugų ir skundų, kurie buvo teikti į įvairias valstybės institucijas – visa tai sudaro 500 Lt. Neturtinė žala, kurią pareiškėjas įvertino 1 000 Lt, pasireiškė tuo, jog jis buvo priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė kančias, emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, buvo priverstas nustoti tikėti teisingumu.

Pareiškėjas taip pat teigė, kad atsakovas pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK), Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija), Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normas, nesilaikė Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarimo Nr. 1, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Vilniaus apygardos administracinio teismo praktikos.

Atsakovas Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu (b. l. 36–39) į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, kad advokatas I. T., kuris buvo paskirtas teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, 2013 m. balandžio 24 d. pateikė išvadą Nr. C1-458 (toliau – ir Išvada) dėl atstovavimo V. S. neperspektyvumo. Nurodyta I. T. išvada yra paremta teisės normų ir teismų praktikos, reikšmingos konkrečioje situacijoje, analize. Pažymėjo, jog atstovavimo pareiškėjui perspektyvumas buvo vertinamas dviem etapais: pirmiausia vertinimą atliko advokatas I. T., o antrinį bylos perspektyvumo vertinimą atliko pati Panevėžio tarnyba, analizuodama visus informacijos šaltinius, susijusius su antrinės teisinės pagalbos dalyku, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo normomis.

Nurodė, kad Kauno valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir Kauno tarnyba) 2010 m. kovo 18 d. sprendimu pareiškėjui V. S. antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. I-1521-789/2013 teikė advokatas J. L.. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas minėtoje byloje 2009 m. liepos 16 d. sprendimu atmetė pareiškėjo V. S. prašymą, advokatas J. L. pareiškėjui tuo matu dar neatstovavo. Šį sprendimą pareiškėjas savarankiškai apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, kuris pareiškėjo apeliacinį skundą 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A556-964/2010, jau dalyvaujant ir advokatui J. L., atmetė. Panevėžio tarnyba, remdamasi šiomis aplinkybėmis, akcentavo, jog advokatas J. L. pareiškėjui pradėjo atstovauti, kai dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo buvo paduotas apeliacinis skundas, kurį tikslinti įstatymai nenumato galimybės. Atsakovas teigė, jog advokatas J. L. galimybės suteikti efektyvią teisinę pagalbą pareiškėjui V. S. faktiškai neturėjo, tačiau jis dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje ir atstovavo pareiškėjui, gindamas jo interesus. Panevėžio tarnyba, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, advokato I. T. atstovavimą Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-16793-566/2013, kurioje pareiškėjas reikalauja atlyginti advokato J. L. padarytą žalą, pagrįstai pripažino neperspektyviu.

Dėl pareiškėjo bendradarbiavimo su advokatu I. T., Panevėžio tarnyba nurodė, kad pareiškėjo veiksmai, pasireiškę nederinant pasirinktos pozicijos su paskirtu advokatu, savarankiškai pasirenkant teisinę poziciją civilinėje byloje Nr. 2-16793-566/2013, betarpiškai realizuojant teisę su ieškiniu kreiptis į teismą, buvo ne tik aktyvūs, bet ir visiškai savarankiški. Nurodė, jog pareiškėjas ėmėsi savarankiškų veiksmų, jų nederino ir dėl jų nesikonsultavo su antrinę teisinę pagalbą teikti paskirtu advokatu I. T.. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad V. S. yra pats savarankiškai parengęs atskiruosius skundus. Pažymėjo, jog 2013 m. balandžio 9 d. vykusio susitikimo su advokatu metu pareiškėjas išdėstė savo poziciją, jog jis žino, kaip, jo nuomone, reikia teisiškai ginti jo pažeistas teises, savo iniciatyva ėmėsi procesinių veiksmų atlikimo, pats parengė procesinį dokumentą, apie kurio rengimą neinformavo advokato I. T.. Panevėžio tarnyba manė, kad tokia veikla rodo pareiškėjo galimybes pačiam apsiginti ir neprašyti valstybės antrinės teisinės pagalbos. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, imdamasis tokių veiksmų, pažeidė VGTPĮ 4 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

Prašė atmesti ir pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo, kadangi nėra nustatytas žalos padarymo faktas.

II. Panevėžio apygardos administracinio teismas 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimu (b. l. 130-137) pareiškėjo V. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. S. 2012 m. balandžio 20 d. prašymu kreipėsi į Panevėžio tarnybą, prašydamas suteikti jam antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. I-278-279/2012. Panevėžio tarnyba 2012 m. balandžio 24 d. sprendimu Nr. (1.2)-SP1-01190 nusprendė atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 29 d. sprendimu panaikino Panevėžio tarnybos priimtą 2012 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-01190. Panevėžio tarnyba, gavusi iš pareiškėjo metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją, išnagrinėjusi pareiškėjo 2012 m. lapkričio 30 d. ir 2012 gruodžio 11 d. prašymus, priėmė 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-03080 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“, kuriuo nutarė teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl advokatų J. L., D. V., J. B. veiklos, valstybei garantuojant ir apmokant 100 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų, teikti šią pagalbą paskyrė advokatą I. T..

Advokatas I. T. Panevėžio tarnybai pateikė 2013 m. balandžio 24 d. išvadą Nr. C-458, kurioje nurodė, jog V. S. gali savarankiškai ir be antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato pagalbos įgyvendinti arba apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus, nes jis savarankiškai parengė ieškinį teismui. Taip pat šioje išvadoje I. T. nurodė, kad atstovavimas V. S. civilinėje byloje yra neperspektyvus, nes Vilniaus apygardos administraciniam teismui priimant sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas, advokatas J. L. jam neatstovavo. Panevėžio tarnyba, vadovaudamasi VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 7, 9 ir 10 punktais ir konstatavusi, kad pareiškėjas pats be advokato pagalbos gali įgyvendinti savo teises ir įstatymų saugomus interesus, kad atstovavimas civilinėje byloje Nr. 2-16793-566/2013 yra neperspektyvus ir kad V. S. nebendradarbiauja su antrinę teisinę pagalbą teikiančiu advokatu, 2013 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. (1.2)-SP3-053N „Dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo“ nutraukė antrinės teisinės pagalbos civilinėje byloje teikimą V. S. pagal 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. Nr. (1.2)-SP1-03080.

Nurodė, kad ginčo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ir jos nutraukimo teisinius santykius reglamentuoja VGTPĮ. VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 1–12 punktuose nustatytas baigtinis sąrašas atvejų, kuriems esant turi būti nutraukiamas antrinės teisinės pagalbos teikimas. Tarp jų yra nurodyti ir atvejai, kai antrinę teisinę pagalbą gaunantis asmuo gali pats savarankiškai, be advokato pagalbos, įgyvendinti arba apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus (23 straipsnio 1 dalies 7 punktas), taip pat kai atstovavimas byloje yra neperspektyvus (23 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir kai asmuo, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, nebendradarbiauja su tarnyba arba advokatu, teikiančiu antrinę teisinę pagalbą (23 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Taigi nustačiusi egzistuojant šias aplinkybes, Tarnyba turi priimti sprendimą nutraukti teikiamą antrinę teisinę pagalbą. Todėl nagrinėjamu atveju teismas vertino, ar Panevėžio tarnyba pagrįstai nustatė, kad tokios aplinkybės – pareiškėjo piktnaudžiavimas valstybės garantuojama teisine pagalba ir nebendradarbiavimas su tarnyba ir advokatu, teikiančiu jam antrinę teisinę pagalbą – egzistuoja.

Teismas nurodė, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų veikla teikiant antrinę teisinę pagalbą yra viešojo administravimo veikla, o sprendimai dėl šios pagalbos teikimo, jos nutraukimo – individualūs administraciniai sprendimai. Taigi šiems sprendimams taikomi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio reikalavimai, nustatantys, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad administracinės bylos Nr. I-1521-189/2009 duomenys patvirtina, kad advokatas J. L., tik 2010 m. kovo 18 d. sprendimu TP-2-(2.2)-10-P-992-829 paskirtas teikti V. S. antrinę teisinę pagalbą, Vilniaus apygardos administraciniam teismui priimant 2009 m. liepos 16 d. sprendimą šios administracinės bylos Nr. I-1521-189/2009 proceso dalyviu – pareiškėjo V. S. atstovu – nebuvo. Be to, šie duomenys patvirtina ir tai, jog advokatas J. L. šios bylos procese nedalyvavo ir pareiškėjui rengiant bei 2009 m. liepos 24 d. paduodant apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimo. Advokatas J. L., kaip pareiškėjo atstovas, dalyvavo tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 19 d. teismo posėdyje, kuriame žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjamas V. S. parengtas apeliacinis skundas. Šią aplinkybę nurodė ir Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjui parengtame 2012 m. balandžio 17 d. rašte Nr.1RT-120 „Dėl advokatų J. L. ir D. V. veiksmų administracinėje byloje Nr. I-1521-189/2009“. Nurodė, kad iš Panevėžio tarnybos teismui pateiktų dokumentų matyti, jog atsakovas analizavo ir vertino kitus duomenis, papildančius I. T. pateiktą informaciją, t. y. Kauno tarnybos sprendimus dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, Kauno tarnybos susirašinėjimo su V. S. medžiagą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 19 d. teismo posėdžio protokolą. Panevėžio tarnyba, pasisakydama dėl atstovavimo civilinėje byloje Nr. 2-16793-566/2013, priimtame Sprendime aiškiai jo perspektyvumą susiejo su aplinkybe, jog administracinis teismas pareiškėjo V. S. skundą atmetė, nustatęs, kad jis yra nepagrįstas.

Teismas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis ir ABTĮ normomis, darė išvadą, jog advokatas I. T. Išvadoje pateikė teisingus duomenis apie advokato J. L. procesinę veiklą administracinėje byloje Nr. I-1521-189/2009 bei pagrįstai įvertino, jog advokato J. L. profesinė veikla, teikiant V. S. šioje byloje antrinę teisinę pagalbą, buvo tinkama. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad Panevėžio tarnyba, atsižvelgusi į advokato I. T. pateiktus bei kitus surinktus duomenis, ginčijamame Sprendime konstatavusi, jog atstovavimas civilinėje byloje Nr. 2-16793-566/2013 yra neperspektyvus, pagrįstai šias aplinkybes kvalifikavo kaip VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytą pagrindą nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą.

Atkreipė dėmesį, kad taip pat byloje nustatyta, jog Panevėžio tarnyba, priėmusi Sprendimą, pareiškėjui išsiuntė 2012 m. gruodžio 17 d. raštą Nr. (1.3)-SR1-4264, kuriame išaiškino, kokiu būdu V. S. gali susitarti dėl susitikimo su advokatu I. T., taip pat išsamiai nurodė, kokias pareigas, numatytas VGTPĮ 4 straipsnyje, turi pareiškėjas, gaunantis antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjui buvo aiškiai nurodyta, jog nevykdant išvardintų pareigų, antrinės teisinęs pagalbos teikimas gali būti nutrauktas. Teikti antrinę teisinę pagalbą paskirtas advokatas I. T. 2013 m. sausio 8 d. raštu Nr. C-31 pareiškėjui nurodė, kad pareiškėjas iki nurodytos datos su advokatu nesusisiekė ir nesitarė dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo civilinėje byloje dėl advokatų J. L., D. V. ir J. B. veiklos. Išanalizavęs V. S. Panevėžio tarnybai pateiktus raštus, atsakovo 2013 m. balandžio 2 d. rašto Nr. (1.3)SR1-1134 ir 2013 m. balandžio 8 d. rašto Nr. (1.3)-SR1-1773 turinį, teismas sprendė, kad pareiškėjas tiesiogiai su advokatu I. T. nebendradarbiavo, teismo procesinius dokumentus pateikdavo ne tiesiogiai advokatui, o siųsdavo per Panevėžio tarnybos raštinę. Be to, pareiškėjas kėlė reikalavimą, kad advokatas I. T. susitikti su pareiškėju atvyktų į Vilnių, ir nesinaudojo atsakovo siūlomomis kitomis bendravimo priemonėmis – telefonu, elektroniniu paštu, kurios leidžia operatyviai aptarti ir suderinti ginčo šalies poziciją byloje, derinti rengiamų procesinių dokumentų tekstus. Nurodė, kad V. S. su šiuo advokatu susitiko tik 2013 m. balandžio 9 d. Remdamasis nurodytais duomenimis, teismas darė išvadą, kad I. T. parengtoje Išvadoje Nr. C-458 nurodytos aplinkybės apie tai, jog, Panevėžio tarnybai priėmus 2012 m. gruodžio 17 d. Sprendimą, pareiškėjas su advokatu dėl atstovavimo civilinėje byloje dėl advokatų J. L., D. V. ir J. B. veiklos nedelsdamas nesusisiekė, nekelia abejonių.

Atkreipė dėmesį, jog iš bylos duomenų matyti, kad tiek advokatas I. T., tiek Panevėžio tarnyba ėmėsi aktyvių veiksmų, skirtų užtikrinti, jog pareiškėjas gautų skirtą antrinę teisinę pagalbą: I. T. pareiškėjui pateikė 2013 m. sausio 8 d. pranešimą Nr. C-31, 2013 m. vasario 11 d. pranešimą Nr. C-154, kuriuose V. S. išaiškino, kurioje Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje yra teikiama teisinė pagalba pagal Sprendimą, Panevėžio tarnyba 2013 m. balandžio 2 d. ir 2013 m. balandžio 8 d. pranešimais pareiškėjui pranešė apie jo pateiktų prašymų perdavimą advokatui I. T.. Šios aplinkybės patvirtino, kad pareiškėjo teiginiai, jog advokatas I. T. vengė atstovauti pareiškėjui, nevykdė jokių teisminių procedūrų, kenkė pareiškėjui, teigdamas, jog byla neperspektyvi, yra nepagrįsti. Pabrėžė, kad byloje esantys duomenys leidžia spręsti, jog pareiškėjas savarankiškai ėmėsi veiksmų, prieš tai jų neaptaręs ir nesuderinęs su advokatu I. T., todėl teismas neturėjo pagrindo abejoti I. T. parengtos Išvados duomenimis. Atsižvelgęs į advokato I. T. pateiktus duomenis, teismas sprendė, kad pareiškėjas Vilniaus miesto apylinkės teismui pateiktą 2013 m. kovo 27 d. ieškinio tekstą parengė pats, ieškinys atitiko civilinio proceso normų šios kategorijos procesiniam dokumentui nustatytus reikalavimus, tiek materialinio, tiek procesinio pobūdžio reikalavimus suformulavo tinkamai.

Įvertinęs byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, teismas konstatavo, kad Panevėžio tarnyba, nustačiusi aplinkybių, kurios pagal VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 7, 9 ir 10 punktus yra pagrindas nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą V. S., buvimą, priėmė objektyviais faktais ir teisės normomis pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, todėl nėra pagrindo jį naikinti. Atmetęs kaip nepagrįstą pagrindinį reikalavimą, netenkino ir išvestinio pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Panevėžio tarnybą vykdyti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-278-279/2012 bei atlikti Panevėžio tarnybos kompetencijai priskirtus veiksmus, t. y. įpareigoti atsakovą, remiantis VGTPĮ 18 straipsnio 3 dalimi, paskirti pareiškėjui valstybės garantuojamą teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-16793-566/2013. Atkreipė dėmesį, kad teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinę bylą Nr. 2-16793-566/2013 išnagrinėjo ir 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimu pareiškėjo ieškinį atmetė.

Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti 500 Lt turtinės ir 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą teismas pažymėjo, jog nustačius, kad Sprendimas, kuriuo buvo nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui, yra pagrįstas ir teisėtas, daroma išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog Panevėžio tarnyba yra atlikusi neteisėtus veiksmus. Nenustačius vienos iš sąlygų, būtinų viešajai atsakomybei kilti, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio tarnybos, prievolė atlyginti žalą nekyla.

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas žalos atsiradimą siejo ir su advokato I. T. veikla, kuris teikė antrinę teisinę pagalbą pagal ginčijamą Sprendimą. Teismo nuomone, už antrinės teisinės pagalbos teikimo kokybę ir už suteiktos antrinės teisinės pagalbos pasekmes yra atsakingas advokatas, todėl antrinės teisinės pagalbos tarnyba negali būti laikoma subjektu, kurio atžvilgiu turėtų būti taikoma atsakomybė už netinkamai suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

III. Pareiškėjas V. S. apeliaciniu skundu (b. l. 156-158) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą skundžiamoje dalyje kaip nepagrįstą ir perduoti administracinę bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo tuos pačius argumentus, kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad civilinė byla Nr. 2-16793-566/2013, kurioje buvo prašoma teisinės pagalbos, buvo išnagrinėta 2013 m. rugsėjo 17 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu. Nurodo, jog pareiškėjo ieškinys buvo atmestas dėl to, kad ieškovas „neįrodė“ atsakovo kaltės dėl padarytos žalos. Pabrėžia, kad šis neigiamas sprendimas – tai tiesioginė atsakovo veiksmų pasekmė, kuris nurodytu sprendimu atsisakė jam teikti teisinę pagalbą, savo atsisakymą pagrįsdamas išgalvotomis priežastimis.

Pažymi, kad skundžiamame sprendime nurodytą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimą pareiškėjas apskundė apeliacine tvarka, todėl yra nekorektiška juo remtis tol, kol jis neįsiteisėjo.

Atkreipia dėmesį, kad teismai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti renkant ir tiriant įrodymus, nustatant visas bylos aplinkybes, tačiau šioje administracinėje byloje pirmosios instancijos teismas nesilaikė savo pareigų.

Atsakovas Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 165-166) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, jog vien pareiškėjo subjektyvi nuomonė dėl, jo manymu, teisingo ginčo sprendimo būdo ir pareiškėjo asmeninis nesutikimas su priimtu jam nepalankiu sprendimu negali būti pagrindas pripažinti, kad teismas priimdamas skundžiamą sprendimą buvo tendencingas ar neobjektyvus.

Panevėžio tarnybos manymu, pirmosios instancijos teismas teisingai vertino faktines aplinkybes ir tinkamai aiškino bei taikė teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Panevėžio tarnyba sutinka su Panevėžio apygardos administracinio teismo išvada, kad pareiškėjas neįrodė CK 6.271 straipsnyje numatytų valstybės deliktinės atsakomybės sąlygų – padarytos jam turtinės ir neturtinės žalos faktų bei priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje administracinėje ginčas kilo dėl Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. (1.2.)-SP3-053N „Dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo“ teisėtumo ir pagrįstumo, atsakovo pareigos remiantis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 18 straipsnio 3 dalimi paskirti pareiškėjui valstybės garantuojamą teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-16793-566/2013 bei pareiškėjo prašomos priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjo V. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės nenustatęs pagrindo tenkinti nurodytus pareiškėjo pateiktus reikalavimus.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir nurodo, jog teismas netinkamai įvertino administracinės bylos aplinkybes, nesilaikė jam nustatytos pareigos būti aktyviam ir ištirti ginčo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, be to, teismas buvo šališkas, tendencingas.

Teisėjų kolegija su tokiu pareiškėjo vertinimu nesutinka ir dėl administracinėje byloje pateiktų pareiškėjo reikalavimų, pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl jų pasisako atskirai.

Dėl reikalavimo panaikinti Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. (1.2.)-SP3-053N „Dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo“

Pareiškėjas administracinėje byloje pateikė reikalavimą panaikinti Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. gegužės 22 d. sprendimą „Dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo“ Nr. (1.2.)-SP3-053N, kuriuo tarnyba, vadovaudamasi VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 7, 9 ir 10 punktais, nutraukė antrinės teisinės pagalbos civilinėje byloje teikimą pareiškėjui pagal 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. (1.2)-SP1-03080 (b. l. 7-8).

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą dėl šio pateikto pareiškėjo reikalavimo, iš esmės pripažino, kad nurodytas sprendimas yra teisėtas, pagrįstas, kad atsakovas pagrįstai nutraukė pareiškėjui teisinės pagalbos teikimą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, teisinį reguliavimą, tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms iš dalies pritaria.

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja VGTPĮ (2012 m. birželio 30 d. redakcija). Teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Atitinkamai, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, VGTPĮ numato tam tikrus apribojimus. Priešingu atveju, neribojant kreipimųsi skaičiaus, iškiltų reali grėsmė nepatenkinti kitų besikreipiančiųjų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos asmenų prašymus.

VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas konkrečiai įtvirtino pagrindus, kuriems esant teisinės pagalbos teikimas yra nutraukiamas. Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju atsakovas priimtą sprendimą nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui grindė VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 7, 9 ir 10 punktais, todėl atitinkamai šių nutraukimo pagrindų buvimas aptartinas atskirai.

Dėl VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 7 ir 10 punktų taikymo

Kiek tai yra susiję antrinės teisinės pagalbos nutraukimu motyvuojant VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 7, 10 punktais, pažymėtina, kad VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 7 punktas numato, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas, jeigu, pasikeitus aplinkybėms nustatoma, kad galimos antrinės teisinės pagalbos išlaidos gerokai viršytų pareiškėjo turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį arba kad pareiškėjo neturtinio pobūdžio reikalavimas yra mažareikšmis, arba kad jis pats savarankiškai be advokato pagalbos gali įgyvendinti arba apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus, tuo tarpu pagal 10 punktą, ji nutraukiama, jeigu asmuo, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, nebendradarbiauja su tarnyba arba advokatu, teikiančiu antrinę teisinę pagalbą.

Atsakovas skundžiame sprendime nustatė, kad pareiškėjas pats savarankiškai be advokato pagalbos gali įgyvendinti arba apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus, be to, pareiškėjas, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, nebendradarbiauja su antrinę teisinę pagalbą teikiančiu advokatu I. T. (b. l. 7-8).

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pritaria tam, kad atsakovas esant nurodytoms aplinkybėms turėjo pagrindą nutraukti antrinės teisinės pagalbos pareiškėjui teikimą.

Šiuo aspektu visų pirma pabrėžtina, kad antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina vadovaujantis VGTPĮ 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo bei draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (VGTPĮ 3 str. 2, 4 p., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1676/2012).

Siekiant suteikti realią bei tinkamą teisinę pagalbą bei išvengti galimų negatyvių teisinių pasekmių dėl netinkamos pradinės pozicijos pasirinkimo, fiziniams asmenims, kuriems tokią teisę užtikrina teisės aktai, padeda advokatai. Advokatų pareiga – užtikrinti efektyvų antrinės teisinės pagalbos teikimą, padėti pasirinkti tokį teisinį variantą, kuris maksimaliai galėtų sąlygoti atstovaujamo fizinio asmens teisių ar teisėtų interesų apgynimą, jei nustatomas jų pažeidimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-565/2007).

Kita vertus, VGTPĮ 4 straipsnis taip pat konkrečiai numato, kad pareiškėjų, t. y. fizinių asmenų, kurie pateikė prašymą suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ir (ar) kuriems yra teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, pareigas (VGTPĮ 2 str. 7 d.). Pareiškėjams yra įtvirtintos pareigos inter alia bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, taip pat su asmenimis, teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą; teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją; nedelsiant pranešti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboms ar teismui apie pasikeitusias aplinkybes, turinčias įtakos asmens teisei gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Iš nurodytos nuostatos darytina išvada, jog fizinis asmuo, besikreipiantis su prašymu dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo, o taip pat fizinis asmuo, kuriam jau teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, turi ne tik teises, bet ir pareigas, o suteiktomis teisėmis jis privalo naudotis nepiktnaudžiaudamas jomis.

Taigi valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimas turi būti paremtas abipusiu asmens, kuriam teikiama teisinė pagalba, ir šią pagalbą teikiančio advokato bendradarbiavimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-2408/2011).

Atitinkamai, manytina, jog atsižvelgiant į antrinės teisinės pagalbos teikimo paskirtį ir tikslus, VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 10 punktas ir numato, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas yra nutraukiamas, jeigu inter alia asmuo, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, nebendradarbiauja su tarnyba arba advokatu, teikiančiu antrinę teisinę pagalbą. Tokiu būdu, be kita ko, nėra pasiekiamas VGTPĮ tikslas, VGTPĮ 3 straipsnio 2 punkte įtvirtintas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo principas.

Kiek tai yra susiję su VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 7 punkto taikymu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad ši norma aiškintina taip, jog subjektas, suteikęs antrinę teisinę pagalbą, gali ją nutraukti ir tuo atveju, kai yra nustatoma, jog pareiškėjas be advokato pagalbos gali ginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus. Tokia išvada yra daroma įvertinant visas teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes. Vieno ar kelių veiksmų atlikimas, kuriais padedama advokatui, paskirtam teikti antrinę teisinę pagalbą, dar nelemia teiginio apie galimybę pačiam apsiginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus konkrečioje byloje. Tačiau tokie atvejai, kada besikreipęs teisminės gynybos asmuo pats surašo skundą, kreipiasi į įvairias institucijas dėl atitinkamų dokumentų, turėsiančių įtakos bylos išsprendimui, išsireikalavimo, nederina pozicijos su paskirtuoju advokatu, ignoruoja pastarojo siūlymus teisiniais klausimais, byloja apie pareiškėjo galimybę pačiam apsiginti ir neprašyti valstybės teiktinos antrinės teisinės pagalbos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-209/2013).

Vertinant administracinėje byloje susiklosčiusią situaciją pažymėtina, jog atsakovas 2012 m. gruodžio 17 d. išsiuntė pareiškėjui raštą Nr. (1.3)-SR1-4264, kuriame išaiškino, kokiu būdu pareiškėjas gali susitarti dėl susitikimo su jam paskirtu advokatu I. T., taip pat išsamiai nurodė, kokias pareigas, numatytas VGTPĮ 4 straipsnyje, turi pareiškėjas, gaunantis antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjui buvo aiškiai nurodyta, jog nevykdant išvardintų pareigų antrinės teisinės pagalbos teikimas jam gali būti nutrauktas (b. l. 11). Pažymėtina, jog pareiškėjui paskirtas advokatas I. T. pats 2013 m. sausio 8 d. kreipėsi į pareiškėją, nurodydamas, kad pareiškėjas asmeniškai su juo iki nurodytos datos nesusisiekė, tik elektroniniu paštu atsiuntė ieškinį, kuriuo atsakovu yra nurodomas R. R., tačiau jam nėra pavesta atstovauti pareiškėjo interesų byloje prieš nurodytą asmenį (b. l. 15). Iš pareiškėjo pateikto 2013 m. kovo 21 d. prašymo turinio matyti, kad pareiškėjas atsakovui teikdavo prašymus dėl jam paskirto advokato I. T., o ne pačiam nurodytam advokatui, pareiškėjas, be kita ko, prašė, kad advokatas I. T. susitikti su juo atvyktų į Vilnių. Teigė, kad I. T. turi rasti galimybę susitikti su juo Vilniaus mieste (b. l. 55-56). Šiuo atveju nors atsakovas taip pat pareiškėjui priminė galimybes bendrauti su jam paskirtu advokatu kitu pareiškėjui priimtinu būdu: telefonu, paštu, elektroniniu paštu (b. l. 57-58), byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas naudojosi atsakovo siūlomomis kitomis susižinojimo priemonėmis – telefonu, elektroniniu paštu, kurios leidžia operatyviai aptarti ir suderinti ginčo šalies poziciją byloje, derinti rengiamų procesinių dokumentų tekstus.

Pareiškėjas 2013 m. balandžio 3 d. pateiktame prašyme dar kartą nurodė, kad advokatas I. T. nesiima veiksmų su juo susitikti, nė karto jam nepaskambino, neparašė elektroniniu paštu ir pareiškėjas turėjo trečiųjų asmenų padedamas rengti ir 2013 m. kovo 26 d. pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismui ieškinį dėl advokato J. L. veiksmų Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-16793-566/2013. Atitinkamai, pareiškėjas prašė atsakovą informuoti jam paskirtą advokatą, kad byla, kurioje jis yra paskirtas jau yra Vilniaus miesto apylinkės teisme, perduoti jam procesinius dokumentus ir prašė advokatą I. T. rasti laiko su juo susitikti Vilniuje (b. l. 59-60). Atsakovas 2013 m. balandžio 8 d. raštu vėl išaiškino pareiškėjui jo pareigą bendrauti tiesiogiai su advokatu ir nurodė, kad jam yra persiunčiami pareiškėjo pateikti dokumentai (b. l. 61). Pareiškėjas neginčija I. T. nurodytų aplinkybių, kad įvardintas advokatas 2013 m. balandžio 9 d. vyko į Vilnių atstovauti kito pareiškėjo ir susitiko su pareiškėju V. S., ir tik tada jam buvo nurodyta, kad pareiškėjas yra savarankiškai pateikęs ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-16793-566/2013 (b. l. 109-111).

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad tiek pareiškėjui paskirtas advokatas I. T., tiek atsakovas ėmėsi aktyvių veiksmų, skirtų užtikrinti, jog pareiškėjas gautų skirtą antrinę teisinę pagalbą: I. T. pareiškėjui pateikė 2013 m. sausio 8 d. pranešimą Nr. C-31, 2013 m. vasario 11 d. pranešimą Nr. C-154, kuriuose pareiškėjui išaiškino, kurioje Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje yra teikiama teisinė pagalba (b. l. 51, 53), atsakovas 2013 m. balandžio 2 d., 2013 m. balandžio 8 d. pranešimais pareiškėjui pranešė apie jo pateiktų prašymų perdavimą advokatui I. T. (b. l. 15-18, 52-54, 57-58, 61-62). Šiuo atveju pareiškėjas pats nesiėmė pakankamų pastangų bendrauti su jam paskirtu advokatu (b. l. 60). Be to, negalima sutikti su tuo, kad advokatas I. T. vengė atstovauti pareiškėjui byloje, kenkė pareiškėjui.

Priešingai, pareiškėjas jam paskirtam advokatui I. T. teikė dokumentus ir informaciją apie kitą jo inicijuojamą ginčą, kai atsakovu yra traukiamas R. R. (b. l. 51), tačiau byloje nėra duomenų, kad I. T. buvo paskirtas teikti pagalbą nurodytoje byloje. Šias aplinkybes paneigia ir Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimas „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ Nr. (1.2)-SP1-03080, kuriuo I. T. turėjo teikti pareiškėjui teisinę pagalbą civilinėje byloje būtent dėl advokatų J. L., D. V., J. B. neveikimo, parengiant procesinius dokumentus, atstovaujant jo interesams pirmosios instancijos teisme (b. l. 49-50). Taigi šiuo atveju pareiškėjas pats siekė I. T. teisinės pagalbos byloje, kurioje jam advokatas nebuvo paskirtas, ir tokių I. T. veiksmų negalima vertinti kaip nepagrįsto atsisakymo teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą ar kenkimo pareiškėjui.

Šiuo atveju byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjui I. T. atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą dėl tos bylos, kurioje jis buvo paskirtas atstovauti pareiškėjui Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ Nr. (1.2)-SP1-03080. Be to, šiuo atveju administracinėje byloje esantys duomenys leidžia spręsti, jog pats pareiškėjas savarankiškai ėmėsi veiksmų, prieš tai jų neaptaręs ir nesuderinęs su advokatu I. T.. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenų matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismui pareiškėjas 2013 m. kovo 27 d. pateikė ieškinį atsakovui J. L., kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 2 000 Lt turtinės žalos bei 7 000 Lt neturtinės žalos ir 2013 m. kovo 29 d. nutartimi jis buvo priimtas. Kaip matyti, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 17 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-16793-566/2013 pareiškėjo ieškinį atmesti. Pareiškėjas šioje byloje pateiktame apeliaciniame skunde nurodo, kad pats pateikė apeliacinį skundą dėl įvardinto teismo sprendimo apskundimo (b. l. 156-158). Šias aplinkybes patvirtina ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės iliustruoja pareiškėjo realią galimybę teisminio proceso metu pačiam tinkamai pasinaudoti suteikiamomis teisėmis, siekiant apginti galimai pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus, todėl ir šis antrinės teisinės pagalbos nutraukimo pagrindas buvo pagrįstas. Atitinkamai, esant nurodytoms aplinkybėms teigtina, kad pareiškėjas nebendradarbiavo su jam paskirtu advokatu, teikiančiu antrinę teisinę pagalbą būtent dėl tos bylos, kuriai jis buvo paskirtas, be to, jis pats savarankiškai be advokato pagalbos gali įgyvendinti arba apginti savo teises ar įstatymų saugomus interesus. Iš principo šios aplinkybės nėra paneigtos, pareiškėjas nenurodė pagrįstų argumentų, nepateikė įrodymų dėl jo siekio dirbti kartu su teisę žinančiu asmeniu. Be to, apeliaciniame skunde nukrypstama nuo ginčo esmės, naudojami deklaratyvaus pobūdžio, niekaip nesusiję su skundo dalyku teiginiai ir neįvardijami jokie konkretūs įrodymai, esantys administracinėje byloje ar galintys būti gauti, kurie leistų tvirtinti priešingai (ar bent suabejoti) nei nustatyta atsakovo bei patvirtinta pirmosios instancijos teismo.

Atitinkamai, darytina išvada, jog atsakovas pagrįstai nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 7, 10 punktuose numatytais pagrindais.

Dėl VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 9 punkto taikymo

Kiek tai susiję su VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 9 punkto taikymu, pažymėtina, jog VGTPĮ nustato, kad tuo atveju, jei atstovavimas byloje neperspektyvus, antrinė teisinė pagalba neteikiama (VGTPĮ 11 str. 6 d. 2 p.), o jei ši aplinkybė paaiškėja po to, kai buvo priimtas sprendimas teikti šią pagalbą, antrinės teisinės pagalbos teikimas nutraukiamas (VGTPĮ 23 str. 1 d. 9 p.).

Pažymėtina, jog atstovavimo byloje perspektyvumas VGTPĮ taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą. Informacijos, kuria remiantis turi būti atliktas šis vertinimas, šaltiniai gali būti įvairūs. Informacija apie atstovavimo, kai yra priimtas sprendimas teikti antrinę teisinę pagalbą, neperspektyvumą paprastai gaunama iš advokato, teikiančio antrinę teisinę pagalbą, pranešimų (VGTPĮ 23 str. 2 d.), taip pat iš teismų priimtų procesinių sprendimų, asmens, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, paaiškinimų ir kt. Antrinės teisinės pagalbos teikimas remiantis VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 9 punktu gali būti nutrauktas, kai iš visų tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog pradėtas ginčas šaliai, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi teisinės perspektyvos (nebus pasiektas siekiamas rezultatas). Kartu pažymėtina, kad sprendimas nutraukti antrinę teisinę pagalbą turi būti pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir motyvuotas taip, kad antrinės teisinės pagalbos netekusiam asmeniui būtų aiškios teisinės pagalbos nutraukimo priežastys, o ginčui persikėlus į teismą (jei asmuo nesutinka su sprendimu nutraukti teisinę pagalbą), teismas galėtų patikrinti antrinės teisinės pagalbos nutraukimo pagrįstumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010).

Nagrinėjamu atveju atsakovas nustatė, kad atstovavimas Vilniaus miesto apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. 2-16793-566/2012, kurioje pareiškėjas reikalauja atlyginti J. L. padarytą žalą, yra neperspektyvus (b. l. 7-8). Atsakovas tokią poziciją grindė tuo, kad teismai pareiškėjo reikalavimus atmetė, nes jie buvo nepagrįsti, o ne dėl netinkamo atstovavimo. Nurodė, kad advokatas J. L. pradėjo atstovauti pareiškėją administracinėje byloje dėl Vilniaus VGTPT 2009 m. kovo 26 d. sprendimo teisėtumo tik tada, kai byla jau buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir paduotas apeliacinis skundas, pabrėžė, jog įstatymai nenumato galimybės tikslinti apeliacinio skundo. Atitinkamai, buvo padarytos išvados, kad advokatas J. L. galimybės suteikti efektyvią teisinę pagalbą pareiškėjui faktiškai neturėjo. Pažymėjo, jog nurodytas advokatas dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje ir pagal galimybes gynė pareiškėjo interesus. Atitinkamai, atsakovas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, kad advokatas J. L. netinkamai teikė antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui (b. l. 7-8).

Atsižvelgusi į atsakovo nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pastebi, jog apie bylos perspektyvumą nėra spręstina atliekant atitinkamai valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai žinomų konkrečios bylos faktinių duomenų vertinimą bei pasisakant dėl galimos bylos baigties. Teisingumo vykdymas įstatymų leidėjo yra priskirtas teismui. Tik teismas, priimdamas baigiamąjį teisės aktą, visapusiškai, objektyviai išnagrinėjęs į bylą pateiktus įrodymus pasisako dėl ginčo baigties vienos ar kitos šalies naudai ir tik priėmus galutinį baigiamąjį aktą tampa aišku, kiek konkretus iškeltas ginčas buvo pagrįstas, o kartu ir perspektyvus besikreipusio teisminės gynybos asmens atžvilgiu.

Bylos perspektyvumas sprendžiant dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo turėtų būti nulemtas ne konkrečios bylos įrodymų analize atliekama atsakovo, o kitais pagrindais, kaip pavyzdžiui, akivaizdžiu procedūros pažeidimu (pasibaigęs terminas paduoti skundą ir jo nebuvo prašyta atnaujinti; yra suėjęs skundui paduoti naikinamasis terminas ir pan.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-209/2013, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010).

Nesant akivaizdžių minėtų reikalavimų nepagrįstumo požymių, išankstinė nuomonė, kad atstovavimas byloje neperspektyvus, yra negalima ir prieštarauja bendriesiems teismo veiklos principams. Be to, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, VGTPĮ 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka gavusi antrinę teisinę pagalbą teikiančio advokato pranešimą apie tai, kad paaiškėjo įstatyme nurodytos antrinės teisinės pagalbos teikimo nutraukimo aplinkybės (tarp jų, jog atstovavimas byloje yra neperspektyvus), savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar advokato pranešime nurodytos aplinkybės ir visi konkrečiam atvejui reikšmingi faktiniai duomenys leidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą.

Nurodyta pozicija atitinka formuojamą teismų praktiką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. liepos 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2848/2011, 2012 m. spalio 16 d. nutartį Nr. A756-2551/2012). Atitinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju atsakovas būtent vertino pareiškėjo pateikto reikalavimo civilinėje byloje pagrįstumą ir sprendė, kad nėra pagrindo teigti, kad advokatas J. L. netinkamai teikė antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui.

Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, remdamasis tokiu vertinimu, negalėjo nutraukti antrinės teisinės pagalbos pareiškėjui teikimo. Šiuo atveju aplinkybės dėl pareiškėjo atstovavimo neperspektyvumo nėra vienareikšmiškai nustatytos, atsakovas iš esmės pasisakė dėl galimos bylos baigties. Tačiau atsakovo pateikti argumentai vienareikšmiškai neįrodo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Dėl nurodytų aplinkybių aptariamas antrinės teisinės pagalbos nutraukimo pagrindas negalėjo būti pripažintas pagrįstu.

Atsižvelgus į šioje teismo nutartyje nurodytus argumentus šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas iš sprendimo motyvuojamosios dalies pašalinant antrinės teisinės pagalbos nutraukimo pagrindą pagal VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 9 punktą, kartu atliekant ir byloje skundžiamo administracinio sprendimo korekciją.

Kita vertus, remiantis tuo, kad yra netenkintinas pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti visiškai skundžiamą sprendimą, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą ir įpareigoti atsakovą, remiantis VGTPĮ 18 straipsnio 3 dalimi, paskirti pareiškėjui valstybės garantuojamą teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-16793-566/2013.

Dėl pareiškėjo pateikto reikalavimo atlyginti jam turtinę ir neturtinę žalą

Pareiškėjas taip pat siekia turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio pagrindu.

Pirmosios instancijos teismas šį pareiškėjo atmetė kaip nepagrįstą, nenustatęs pareiškėjo nurodytos žalos atlyginimui būtinų sąlygų.

Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka.

Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog CK 6.271 straipsnis yra speciali teisės norma, reglamentuojanti teisinius santykius dėl žalos atlyginimo, kai prašoma atlyginti žala atsirado dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Atitinkamai, ir nagrinėjant šį administracinį ginčą būtina vadovautis nurodytoje teisės normoje pateiktais valstybės civilinės (deliktinės) atsakomybės prielaidų (sąlygų) aiškinimais.

Pabrėžtina, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Kita vertus, CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Taigi viena iš anksčiau minėtų sąlygų civilinei atsakomybei kilti yra neteisėti veiksmai. Šiuo atveju iš pareiškėjo pateiktų procesinių dokumentų matyti, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą iš esmės sieja su administracinėje byloje priimtu sprendimu nutraukti jam antrinės teisinės pagalbos teikimą, kad atsakovas pažeidė jo teisę gauti žalos atlyginimą civilinėje byloje, dėl išlaidų, kurios susidarė sprendžiant šį ginčą teisminėse ir ikiteisminėse institucijose nuo 2009 metų (b. l. 2-6).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas žalą sieja su teisinės pagalbos jam nutraukimu apskritai, o šiuo atveju nėra pagrindo daryti išvados, kad atsakovas nepagrįstai nutraukė antrinės teisinės pagalbos teikimą, nes ji pagrįstai buvo nutraukta remiantis VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 7, 10 punktais, darytina išvada, jog nagrinėjamoje byloje nenustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, t. y. neteisėtas antrinės teisinės pagalbos nutraukimas. Tai reiškia, jog pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų (šiuo atveju atsakovo) neteisėtos veikos.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta neteisėtų veiksmų, kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis, kadangi tam, kad būtų priteista pareiškėjo prašoma žala turi būti nustatytos visos trys komuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra nustatytos sąlygos, leidžiančios priteisti pareiškėjo prašomą turtinę ir neturtinę žalą.

Dėl teisės į nešališką teismą pažeidimo

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pareiškėjas pateiktame apeliaciniame skunde išreiškia abejones dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo (b. l. 156-158).

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo šališkumu, tendencingumu, pabrėžia, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnyje yra įtvirtinta teisė kreiptis į teismą, kai yra pažeidžiamos asmens konstitucinės teisės ar laisvės. Pažymėtina, jog ši konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą yra plati, ji, be kita ko, apima ir procesinę garantiją, kad asmeniui bus užtikrinta teisė į teisingą, nešališką teismą. Taigi asmens teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo teisės į tinkamą teismo procesą, o teisė į tinkamą procesą apima ir tai, kad bylos būtų nagrinėjamos objektyviai, nešališkai.

Konkrečiai kalbant apie asmens konstitucinę teisę, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, pažymėtina, kad ši teisė iš esmės reiškia, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių: teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija bei teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Vadinasi, turi būti šalinamos prielaidos, galinčios sukelti abejonių dėl teisėjo ir teismo nešališkumo (žr. Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarimą).

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr. EŽTT 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą Hauschildt v. Denmark). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr. EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą Gautrin and others v. France). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr. EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje Ferrantelli and Santangelo v. Italy). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr. EŽTT 1996 m. birželio 10 d. sprendimą byloje Pullar v. United Kingdom).

Pabrėžtina, jog administracinėje teisenoje konkretūs atvejai, kuriais teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant administracinę bylą, yra numatyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 47 straipsnyje. Šiuo atveju administracinėje byloje nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kad nagrinėjamu atveju buvo kuri nors minėtoje įstatymo normoje nustatyta aplinkybė, dėl kurios kuris nors teisėjų kolegijos teisėjas ar visa teisėjų kolegija negalėjo nagrinėti administracinės bylos, tokių aplinkybių nenurodė ir pats pareiškėjas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, nurodo, jog šiuo atveju pareiškėjo jokiais faktais nepagrįsta abejonė dėl teismo šališkumo negali būti pagrindas konstatuoti, kad buvo pažeista jo konstitucinė teisė, kad jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, be kita ko, taip pažeidžiant ir jo teisę į teisingą bylos nagrinėjimą. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas šiuos galimai įvykdytus pažeidimus iš esmės sieja su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, galimai, jo nuomone, atliktu netinkamu įrodymu vertinimu, jo interesus netenkinančiu priimtu teismo sprendimu (b. l. 156-158). Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, jog pats asmens nesutikimas su teismo sprendimo motyvais ar priimtu teismo sprendimu, nesant administracinėje byloje pateiktų kitų argumentų, duomenų, savaime neleidžia teigti, kad teismas buvo šališkas ar pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamą teismo procesą. Be to, teismas priimdamas sprendimą nėra saistomas pareiškėjo išdėstytų motyvų ir įrodymus vertina vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsnyje įtvirtintais įrodymų vertinimo principais. Taigi negalima teigti, kad nurodytu aspektu buvo pažeistos pareiškėjo teisės.

Pažymėtina, jog pareiškėjo suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia pareiškėjo ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, pagal kurias teismas turi nagrinėti bylą bei sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir pareiškėjo pasirinktu būdu apginti pažeistas teises (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2932/2012). Atitinkamai, pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl priimto Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo yra neanalizuotini ir dėl jų nepasisakytina (b. l. 156-158). Šie pareiškėjo įvardinti argumentai nepatenka į šios administracinės bylos nagrinėjimo ribas.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo argumentus, taikytinus visai bendrai teisinei sistemai, kaltina valstybės institucijas biurokratizmu (b. l. 156-158), tačiau iš esmės pagrįstų argumentų dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo, kurias aplinkybes teismas įvertino netinkamai ar ko neįvertino, nenurodo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nepateikia jokių kitokių konkrečių motyvų, kurie patvirtintų skundžiamo Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimo neteisėtumą.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies tinkamai vertino administracinės bylos aplinkybes. Tačiau atsižvelgus į šioje teismo nutartyje nurodytus argumentus pirmosios instancijos teismo sprendimas yra keistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Panevėžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. (1.2.)-SP3-053N „Dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo“ dalį, kuria antrinė teisinė pagalba V. S. nutraukta pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 9 punktą.

Likusią Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas