A-146-1670-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-1670/2014

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01905-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3;

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės

(pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto

Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo

administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos

administracinio teismo 2014 m. vasario 14 d. sprendimo

administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams

Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos

valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos

tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus,

žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n

u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi

į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 8–14),

prašydamas: 1) panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės

pagalbos tarnybos (toliau – ir Klaipėdos VGTPT, atsakovas) 2013 m.

gruodžio 10 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPB-103-13 (toliau – ir

Sprendimas Nr. (1.31)-TPB-103-13), kuriuo atsisakyta teikti antrinę

teisinę pagalbą pagal pareiškėjo 2013 m. spalio 31 d. prašymą (reg.

Nr. ATP-1897) civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos

priteisimo iš atsakovo advokato G. A.;

2) įpareigoti Klaipėdos VGTPT priimti sprendimą dėl antrinės teisinės

pagalbos suteikimo pareiškėjui pagal 2013 m. spalio 31 d. prašymą

(reg. Nr. ATP-1897) civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos

priteisimo iš atsakovo advokato G. A.;

3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 300 Lt turtinės žalos

atlyginimą; 4) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 2000 Lt

neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2013 m.

spalio 16 d. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (toliau

– ir Vilniaus VGTPT) pateikė prašymą (reg. Nr. (1.7.)-ATP-3476-13)

suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl advokato G. A., dirbančio advokatu Šiaulių valstybės

garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje (toliau – ir Šiaulių VGTPT),

pareigų nevykdymo pagal Šiaulių VGTPT 2012 m. rugpjūčio 21 d.

sprendimą Nr. SP-3034-(7.2385) teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje

byloje. Šiuo Šiaulių VGTPT sprendimu advokatas G. A. buvo paskirtas teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje,

kurioje pareiškėjas siekė prisiteisti iš Kauno valstybės garantuojamos teisinės

pagalbos tarnyboje (toliau – ir Kauno VGTPT) dirbančio advokato J. L. turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią po

to, kai Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. vasario 8 d.

sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) patenkino

Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus VGTPT, ieškinį ir priteisė iš

pareiškėjo į valstybės biudžetą atlyginti antrinės teisinės pagalbos teikimo

išlaidas. Pareiškėjo teigimu, advokatas J. L., kuris Kauno VGTPT 2010 m. kovo 25 d. sprendimu

Nr. TP-2-(2.2.)-10-T-935 buvo paskirtas teikti antrinę teisinę pagalbą

minėtoje civilinėje byloje, neparengė nė vieno procesinio dokumento, nedalyvavo

teismo posėdžiuose, neatsakydavo į pareiškėjo kreipimąsi susipažinti su byla ir

kt., o Kauno VGTP nesiėmė veiksmų užtikrinti pareiškėjo teises į paskirtos

valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, tuo padarydama jam turtinę

ir neturtinę žalą.

Pareiškėjas teigė, kad Šiaulių VGTPT 2012 m.

rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. SP-3034-(7.2385) paskyrus antrinę

teisinę pagalbą ir jos teikimui paskyrus advokatą G. A., pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 21 d. perdavė advokatui

prašymą susitikti su juo Vilniuje konsultacijai dėl ieškinio parengimo, tačiau

2012 m. rugsėjo 18 d. gavo advokato laišką, iš kurio matyti, kad

advokatas nesupranta pareiškėjo pretenzijų advokatui J. L. esmės, be to, advokatas G. A. prašė atsisakyti jo paslaugų. Pareiškėjas 2012 m. rugsėjo

25 d. raštu informavo Šiaulių VGTPT, kad neturi teisinio pagrindo

atsisakyti advokato paslaugų, ne kartą kreipėsi į advokatą dėl

bendradarbiavimo, tačiau advokatas vengia atlikti pareigą parengti ieškinį

prieš kolegą. Advokatas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Šiaulių VGTPT

sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui. Šiaulių VGTPT

2012 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. SP-4643-(7.2385) antrinės

teisinės pagalbos teikimas dėl pareiškėjo nebendradarbiavimo su paskirtu

advokatu buvo nutrauktas, tačiau Šiaulių VGTPT 2012 m. gruodžio 20 d.

sprendimu Nr. SP-4671-(7.2385) minėtą savo sprendimą pripažino netekusiu

galios. Advokatas G. A. šį sprendimą skundė Šiaulių apygardos

administraciniam teismui, tačiau administracinė byla Nr. (duomenys

neskelbtini) buvo nutraukta, Šiaulių VGTPT ir advokatui pasirašius taikos

sutartį. Pasak pareiškėjo, jam paskirto advokato neveikimo teisine pasekme tapo

2013 m. rugsėjo 17 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo advokatui J. L. iš pareiškėjo buvo priteista 2000 Lt

bylinėjimosi išlaidų. Pareiškėjo teigimu, advokatas G. A. savo neteisėtais veiksmais jam padarė turtinę ir neturtinę žalą.

Pareiškėjo nuomone, Klaipėdos VGTPT

2013 m. gruodžio 10 d. sprendimas Nr. (1.31)-TPB-103-13, kuriuo

atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl turtinės ir

neturtinės žalos atlyginimo iš advokato G. A., yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes neatitinka Viešojo

administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Sprendimas nepagrįstas teisės

normomis, jame įvertinta tik minimali pareiškėjo kreipimosi dalis ir ignoruotas

pareiškėjo nurodytų daugybės trūkumų faktas, nepatvirtintas įstaigos antspaudu.

Pareiškėjas nesutinka su jo prašymo persiuntimu nagrinėti Klaipėdos VGTPT.

Pareiškėjo nuomone, toks veiksmas yra Vilniaus VGTPT kerštas jam už skundus ir

procesus prieš šios Tarnybos darbuotojus. Pasak pareiškėjo, jo prašymo

persiuntimu nagrinėti Klaipėdos VGTPT siekiama padaryti jam maksimalią žalą,

nes advokatai iš kitų Lietuvos miestų nevažiuoja susitikti su klientais į kitą

miestą. Klaipėdos VGTPT išvada apie pareiškėjo nebendradarbiavimą su advokatu

ir piktnaudžiavimą savo procesinėmis teisėmis yra standartinis atsakovo melas,

pasikartojantis visų teisinės pagalbos tarnybų sprendimuose, kai prašoma

suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl advokato neveikimo. Iš pateiktos medžiagos

Klaipėdos VGTPT turėjo matyti, kad advokatas savo veiksmais užkirto kelią

pareiškėjui gauti teisinę pagalbą prieš kitą advokatą, tuo padarydamas turtinę

ir neturtinę žalą, tačiau skundžiamu sprendimu Klaipėdos VGTPT paneigė pačią

galimybę nustatyti teisingumą šiame ginče. Dėl šios priežasties pareiškėjas

mano, jog Klaipėdos VGTPT turi prisiimti visą materialinę atsakomybę dėl žalos,

kuri atsirado anksčiau dėl kitų asmenų kaltės, tačiau būtent dėl Klaipėdos

VGTPT aktyvių veiksmų, siekiant apsaugoti nuo atsakomybės kaltąją pusę,

pareiškėjui kilo turtinė ir neturtinė žala.

Pareiškėjas paaiškino, jog prašomą

priteisti 300 Lt turtinę žalą sudaro išlaidos, patirtos sprendžiant šį

ginčą teisminėse ir ikiteisminėse institucijose nuo 2011 metų. Taip pat

pareiškėjas prašė priteisti 2000 Lt neturtinę žalą, nes, pasak jo, buvo

priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, patyrė kančias, emocinę ir dvasinę

depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, jo galimybės buvo tyčia

suvaržomos daugiau nei numatyta įstatyme.

Atsakovas ir

atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės

pagalbos tarnyba prašė

atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą

(b. l. 45–49) paaiškino, jog Klaipėdos VGTPT 2013 m. spalio

31 d. gavo Vilniaus VGTPT persiųstą pareiškėjo prašymą (reg.

Nr. ATP-1897) suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje „dėl

pareigų nevykdymo pagal paskyrimą 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimas

Nr. SP-3034-(7.2385) nereagavo į mano rašytinius kreipimusis“ (kalba

netaisyta). 2013 m. lapkričio 18 d. Klaipėdos VGTPT gavo pareiškėjo

prašymą rusų kalba, o 2013 m. gruodžio 2 d. – šio prašymo vertimą.

2013 m. lapkričio 6 d. Klaipėdos VGTPT raštu Nr. (1.7.)-SR-3942

paprašė kitų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų pateikti

duomenis apie pareiškėjui prašymo nagrinėjimo metu teikiamą antrinę teisinę

pagalbą, siekiant įvertinti Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės

pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 11 straipsnio 6 ir 7 dalyse

(redakcija iki 2014 m. sausio 1 d.) nustatytus antrinės teisinės

pagalbos teikimo pagrindus. Gavusi Kauno, Vilniaus, Šiaulių, Panevėžio VGTPT

duomenis, Klaipėdos VGTPT 2013 m. gruodžio 10 d. priėmė skundžiamą

sprendimą Nr. (1.31)-TPB-103-13, kurio motyvai ir pagrindai bei Klaipėdos

VGTPT kompetencija nagrinėti pareiškėjo prašymą yra išsamiai išdėstyti pačiame

sprendime. Įvertinusi visą turimą informaciją, Klaipėdos VGTPT priėjo prie išvadų,

jog antrinė teisinė pagalba pareiškėjui negali būti teikiama, nes jo prašymo

reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas bei pareiškėjas piktnaudžiauja savo

teisėmis ir valstybės garantuojama teisine pagalba. Klaipėdos VGTPT

2013 m. lapkričio 18 d. pateiktame prašyme pareiškėjas nurodė

nesutinkantis su jo prašymo persiuntimu nagrinėti Klaipėdos VGTPT. Atsakovo

įsitikinimu, Vilniaus VGTPT, siekdama išvengti interesų konflikto priimant

sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, teisėtai ir pagrįstai perdavė

pareiškėjo prašymą nagrinėti Klaipėdos VGTPT, todėl Klaipėdos VGTPT nusprendė

nagrinėti pareiškėjo 2013 m. spalio 17 d. prašymą suteikti antrinę

teisinę pagalbą. Atsakovas pažymėjo, kad suteiktos kompetencijos ribose

administruoja antrinės teisinės pagalbos teikimą (VGTPĮ 9 str.), todėl

sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti) turi

priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi, ar pareiškėjas

atitinka VGTPĮ 11 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, taip pat ar nėra

VGTPĮ 11 straipsnio 6 ir 7 dalyse (dabar

– 11 straipsnio 7

dalis) nurodytų pagrindų, kuriems esant antrinė teisinė pagalba neteikiama.

Atlikti šį vertinimą, o kartu ir pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo bei

atstovavimo perspektyvumo vertinimą yra ne prašymą nagrinėjančios tarnybos

teisė, o pareiga. Tarnyba yra viešojo administravimo subjektas, kurio veiklą be

kitų teisės aktų reglamentuoja Viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir

VAĮ). Viešojo administravimo subjektai savo veikloje privalo vadovautis VAĮ

3 straipsnyje nustatytais viešojo administravimo principais. Vienas iš jų –

objektyvumo principas (VAĮ 3 str. 2 p.), kuris reiškia, kad

administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo

subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Susipažinus su pareiškėjo

2013 m. spalio 17 d. prašymu, Vilniaus

VGTPT kilo abejonės dėl galimo šališkumo ir objektyvaus sprendimo

priėmimo užtikrinimo, nes pareiškėjo 2013 m. spalio 17 d. prašyme

keliami reikalavimai yra susiję su advokato G. A. teikta antrine teisine pagalba civilinėje byloje dėl žalos

priteisimo iš advokato J.

L., kuris Kauno VGTPT

sprendimu buvo paskirtas teikti V. S. antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje prieš Vilniaus VGTPT.

Taigi, siekdama įvertinti pareiškėjo prašymo pagrįstumą bei kitus antrinės

teisinės pagalbos neteikimo pagrindus šalimi buvo pati Vilniaus VGTPT.

Atsižvelgdama į aplinkybes, Vilniaus VGTPT, siekdama išvengti interesų

konflikto priimant sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos V. S. teikimo, vadovaudamasi VAĮ 3 straipsnio 2

punkte ir Interesų derinimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 punktuose

įtvirtintais nešališkumo ir objektyvumo principais, persiuntė pareiškėjo

2013 m. spalio 17 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą ir kitus

prie šio prašymo pridėtus dokumentus Klaipėdos VGTPT, prašydama įstatymų

nustatyta tvarka juos išnagrinėti ir priimti atitinkamą sprendimą dėl antrinės

teisinės pagalbos teikimo. Išnagrinėjusi pareiškėjo prašyme ir kituose

dokumentuose nurodytą informaciją, Klaipėdos VGTPY priėjo prie išvadų, jog

pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepagrindžia, kad advokatas G. A. būtų atlikęs kokius nors neteisėtus

veiksmus ar nevykdęs pareigų. Antrinės teisinės pagalbos teikimas šiuo atveju

tapo negalimas dėl paties pareiškėjo nenoro bendradarbiauti su advokatu ir

teikti jam visos būtinos ir išsamios informacijos bei dėl pareiškėjo

reikalavimo parengti procesinius dokumentus tokius, kokius teisingais mano

esant pats pareiškėjas, visiškai neatsižvelgdamas į profesionalaus teisininko

teikiamą informaciją ar konsultaciją. Toks pareiškėjo elgesys turi

piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba požymių (Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A17-714/2007,

Nr. A442-693/2008). Atsakovo nuomone, pareiškėjo kaltinimai

advokato G. A. atžvilgiu yra ne tik žeminančio pobūdžio,

bet ir pagrįsti pareiškėjo subjektyviu advokato veiksmų bei teiktos antrinės

teisinės pagalbos vertinimu, o ne objektyviomis aplinkybėmis ar įrodymais.

Taigi, pareiškėjo reikalavimas priteisti žalą iš advokato G. A. yra nepagrįstas, nes byloje nėra nė vienos

iš deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, numatytų Lietuvos

Respublikos civilinio kodekse (toliau – ir CK).

Nustačius, kad pareiškėjo prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą reikalavimas

yra akivaizdžiai nepagrįstas, antrinė teisinė pagalba negali būti teikiama

(VGTPĮ 11 str. 6 d. 1 p. (dabar

– 11 str. 7 d. 1 p.)). Be to, atsakovo nuomone, pareiškėjas ne

tik siekia ginti tariamai pažeistas teises, kurios yra atitrauktos nuo pirminių

ginčijamų teisių ar įstatymų saugomų interesų pradinio tikslo, bet savo

pasirenkama elgsena formuoja tendencingą praktiką. Toks pareiškėjo elgesys

vertintinas kaip piktnaudžiavimas valstybės garantuojama teisine pagalba, savo

materialiomis ir procesinėmis teisėmis, o antrinės teisinės pagalbos suteikimas

šiuo atveju akivaizdžiai prieštarautų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos

paskirčiai ir principams. Pareiškėjas savo prašymuose nurodė, kad jau

bylinėjasi su Kauno, Šiaulių ir Panevėžio VGTPT, ir netiesiogiai grasino į

teisminius ginčus įvelti ir Klaipėdos VGTPT. Pareiškėjas savo prašymuose ir

kituose raštuose nepagarbiai atsiliepia apie kitų tarnybų tarnautojus bei

teismus, nepagrįstai kaltindamas juos suinteresuotumu, kerštu, siekiu pakenkti

pareiškėjui. Advokatus, teikusius jam antrinę teisinę pagalbą, pareiškėjas ne

tik nepagrįstai kaltina pareigų nevykdymu, baudžiamosiomis veikomis, bet ir

atsiliepia apie juos itin nepagarbiai. Toks pareiškėjo elgesys bei išankstinis

kategoriškas priešiškumas tarnybų, teismų, advokatų ir Lietuvos advokatūros

atžvilgiu yra nesuderinamas su valstybės garantuojamos teisinės pagalbos

paskirtimi ir principais ir daro bet kokį bendradarbiavimą tarp pareiškėjo ir

tarnybos bei antrinę teisinę pagalbą teikti paskirtų advokatų absoliučiai

negalimu.

II. Klaipėdos apygardos administracinis

teismas 2014 m. vasario 14 d. sprendimu (b. l. 98–110)

pareiškėjo V. S. skundą atmetė kaip

nepagrįstą.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad

pareiškėjas 2013 m. spalio 17 d. pateikė Vilniaus VGTPT prašymą (reg.

Nr. (1.7.)-ATP-3476-13) suteikti jam antrinę teisinę pagalbą civilinėje

byloje dėl advokato G.

A. pareigų nevykdymo

pagal Šiaulių VGTPT 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą

Nr. SP-3034-(7.2385) (b. l. 67–69). Vilniaus VGTPT 2013 m.

spalio 28 d. raštu Nr. (1.7.)SD-5315-13 (b. l. 74–75) pareiškėjo

2013 m. spalio 17 d. prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo

ir kitus prie šio prašymo pridėtus dokumentus (viso 36 lapus) persiuntė

Klaipėdos VGTPT, prašydama įstatymų nustatyta tvarka juos išnagrinėti ir

priimti atitinkamą sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Prašymo

perdavimas nagrinėti Klaipėdos VGTPT argumentuotas tuo, kad Vilniaus VGTPT

iškilo abejonės dėl galimo šališkumo ir atitinkamai objektyvaus sprendimo

priėmimo, nes V. S. 2013 m. spalio 17 d. prašyme

keliami reikalavimai yra susiję su advokato G. A. teikta antrine teisine pagalba civilinėje byloje dėl žalos

priteisimo iš advokato J.

L., kuris Kauno VGTPT

sprendimu buvo paskirtas teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą byloje

prieš Vilniaus VGTPT. Teisiniu prašymo perdavimo nagrinėti Klaipėdos VGTPT

pagrindu nurodyti Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punktas bei

Interesų derinimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 punktai. Rašto, kuriuo Vilniaus

VGTPT persiuntė pareiškėjo prašymą nagrinėti Klaipėdos VGTPT, turinys

patvirtina, kad Vilniaus VGTPT nustatė, jog V. S. 2012 m. birželio 22 d. prašymu

Nr. (1.7.)-ATP-2191-12 prašė Vilniaus VGTPT suteikti antrinę teisinę

pagalbą kreipiantis į teismą dėl Kauno VGTPT advokato J. L. veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Advokatas J. L. Kauno VGTPT 2010 m. kovo 25 d.

sprendimu Nr. TP-2(2.2)-10-T-793-935 ir 2011 m. sausio 17 d.

sprendimu Nr. TP-2-(2.2.)-11-P-793-179 buvo paskirtas teikti pareiškėjui

antrinę teisinę pagalbą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m.

vasario 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys

neskelbtini), kuris buvo priimtas pagal ieškovo Vilniaus VGTPT pareikštą

ieškinį atsakovui V. S.

dėl antrinės teisinės

pagalbos išlaidų priteisimo į valstybės biudžetą, apskundimo. Siekdama išvengti

interesų konflikto, Vilniaus VGTPT 2012 m. liepos 11 d. raštu

Nr. (1.7.)SD-3498-12 persiuntė V. S. prašymą (reg. Nr. (1.7.)- ATP-2191-12) nagrinėti Panevėžio VGTPT,

o ši Tarnyba 2012 m. liepos 11 d. raštu Nr. (1.1.)-SR1-2313

pareiškėjo prašymą persiuntė nagrinėti Šiaulių VGTPT. Šiaulių VGTPT

2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. SP-3034-(7.2385) suteikė V. S. antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje

dėl žalos atlyginimo, kurią teikti buvo paskirtas advokatas G. A.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos

tarnybos, spręsdamos joms pavestą uždavinį užtikrinti antrinės teisinės

pagalbos teikimą pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą,

privalo vadovautis ne tik minėtu įstatymu, bet ir Lietuvos Respublikos

Konstitucija, kaip vientisu ir tiesiogiai taikytinu aktu, Viešųjų ir privačių

interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu (vienas iš šio įstatymo

uždavinių – įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą), Viešojo administravimo

įstatymu (garantuoja teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų,

skundų ir pranešimų nagrinėjimą) ir kitais teisės aktais, skirtais viešojo

administravimo sistemos subjektams. Taigi bet kuris viešojo administravimo

sistemos subjektas (kuriuo yra ir Vilniaus tarnyba), priimdamas sprendimą

viešojo administravimo srityje, turi vadovautis ne tik tiesiogiai specialiai

atitinkamus visuomeninius santykius reglamentuojančiais teisės aktais, bet ir

kitais teisės aktais, skirtais viešojo administravimo sistemos subjektams.

Viešojo administravimo įstatymas: sudaro prielaidas įgyvendinti Lietuvos

Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios tarnauja žmonėms; nustato

viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo

administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo

pagrindus; garantuoja asmenų teisę skųsti viešojo administravimo subjektų

veiksmus, neveikimą ar administracinius sprendimus, taip pat teisę į įstatymais

pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą;

įtvirtina kitas asmenų ir viešojo administravimo subjektų teises ir pareigas

viešojo administravimo srityje (VAĮ 1 straipsnis). VAĮ 3 straipsnyje įtvirtinti

viešojo administravimo principai, kuriais viešojo administravimo subjektai

privalo vadovautis savo veikloje, inter alia įstatymo viršenybės (VAĮ

3 str. 1 p.), objektyvumo (VAĮ 3 str. 2 p.), kuris reiškia,

jog administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo

administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs.

Siekiant suderinti valstybėje dirbančių

asmenų privačius ir visuomeninius interesus, suteikti viešiesiems interesams

pirmenybę prieš privačius interesus ir tokiu būdu užtikrinti valstybinėje

tarnyboje priimamų sprendimų nešališkumą, Viešųjų ir privačių interesų derinimo

valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnyje yra įtvirtintos asmenų, dirbančių

valstybinėje tarnyboje, bendrosios prievolės. Interesų derinimo įstatymo 3

straipsnio 1 dalis įpareigoja asmenis, dirbančius valstybinėje tarnyboje:

nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas

(1 punktas); teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų

konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų jokių abejonių, jog toks konfliktas yra

(2 punktas); priimant sprendimus, vadovautis įstatymais ir visų asmenų

lygybės principu (4 punktas). Interesų derinimo įstatymo

11 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas asmeniui, dirbančiam

valstybinėje tarnyboje, dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus

arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m.

birželio 10 d. sprendime administracinėje

byloje Nr. A525-998/2013

išaiškino, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės

tarnyboje įstatymas savo

esme yra prevencinis ir valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo privalo vengti

net šališkumo regimybės. Įstatymų leidėjas aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtino

atitinkamas teisines priemones, kurių turi laikytis asmenys, dirbantys

valstybinėje tarnyboje, kad visuomenei nekiltų jokių abejonių dėl valstybės

tarnyboje priimamų sprendimų nešališkumo, skaidrumo, t. y. įstatymų leidėjas,

drausdamas asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje dalyvauti rengiant,

svarstant ar priimant sprendimus, dėl

kurių atsiranda interesų konfliktas, aiškiai apibrėžė kokių priemonių ir kokia

tvarka turi imtis asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, siekdamas išvengti

interesų konflikto situacijos (LVAT 2013 m. vasario 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-230/2013).

Teismas atsižvelgė į tai, kad nagrinėdama

pareiškėjo 2013 m. spalio 17 d. prašymą (reg.

Nr. (1.7.)-ATP-3476-13) suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje

dėl advokato G. A. pareigų nevykdymo civilinėje byloje dėl

žalos priteisimo iš advokato J. L., kuris

Šiaulių VGTPT 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu

Nr. SP-3034-(7.2385) buvo paskirtas teikti pareiškėjui antrinę teisinę

pagalbą civilinėje byloje prieš Vilniaus VGTPT, Vilniaus VGTPT privalėtų

įvertinti, ar pareiškėjo prašyme nurodyti reikalavimai yra pagrįsti, ar

atstovavimas pareiškėjo interesams tokioje byloje būtų perspektyvus ir kt.,

t. y. įvertinti, ar pareiškėjas atitinka VGTPĮ 11 straipsnio 2 dalyje

nustatytas sąlygas, taip pat ar nėra šio įstatymo 11 straipsnio 6 ir 7 dalyse

nurodytų pagrindų, kuriems esant antrinė teisinė pagalba neteikiama. Todėl

teisėjų kolegija priėjo prie išvadų, kad Vilniaus VGTPT, siekdama išvengti

interesų konflikto priimant sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo

pareiškėjui, pagrįstai jo prašymo nagrinėjimą persiuntė Klaipėdos VGTPT.

Teismas nustatė, kad Vilniaus VGTPT

persiųstą pareiškėjo 2013 m. spalio 17 d. prašymą suteikti antrinę

teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl materialinės ir nematerialinės žalos

atlyginimo iš atsakovo advokato G. A. Klaipėdos

VGTPT gavo 2013 m. spalio 31 d. (reg. Nr. ATP-1897). Pareiškėjas

prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą (b. l. 67–71) be kitų argumentų

nurodė, kad: advokatas pareiškėjo prašomą ieškinį galėjo parengti pagal Šiaulių

VGTPT esančius dokumentus, tačiau to nepadarė, o 2013 m. spalio 8 d.

Šiaulių apygardos administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. (duomenys

neskelbtini), kuria buvo patvirtinta taikos sutartis tarp pareiškėjo G. A. ir Šiaulių VGTPT, įrodo advokato veiksmų

neteisėtumą, t. y. nepagrįstą atsisakymą vykdyti Šiaulių VGTPT

2012 m. rugsėjo 21 d. sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos

teikimo civilinėje byloje; tačiau teismui neišnagrinėjus bylos iš esmės,

advokatas išvengė teismo įvertinimo už jo neteisėtą elgesį, teisininko įgūdžių

panaudojimą klientui pakenkti.

Klaipėdos VGTPT 2013 m. gruodžio

10 d. sprendimu Nr. (1.3.)-TPB-103-13 atsisakė pareiškėjui V. S. suteikti antrinę teisinę pagalbą pagal

2013 m. spalio 31 d. Klaipėdos VGTPT gautą (reg. Nr. ATP-1898)

Vilniaus VGTPT persiųstą prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje

byloje dėl materialinės ir nematerialinės žalos atlyginimo iš atsakovo advokato

G. A. tuo pagrindu, kad pareiškėjo prašymas yra

akivaizdžiai nepagrįstas ir pareiškėjas piktnaudžiauja savo materialiosiomis ir

procesinėmis teisėmis bei valstybės garantuojama teisine pagalba (b. l.

19–25). Skundžiamo sprendimo Nr. (1.31)-TPB-103-13 teisiniu pagrindu

nurodytas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnio 2

punktas, 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 8 punktai bei 18 straipsnis

(redakcija, galiojusi iki 2014 m. sausio 1 d.).

VGTPĮ 3 straipsnis nustato, kad valstybės garantuojama

teisinė pagalba teikiama remiantis šiais principais: 1) lygiateisiškumo ir

visų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugos; 2) valstybės

garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo;

3) taikaus ginčų sprendimo prioriteto; 4) draudimo piktnaudžiauti

valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiosiomis bei procesinėmis

teisėmis. Teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir

neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik

tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės

pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai

pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia

pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė

teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos

įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir VGTPĮ

11 straipsnio 6 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra

teikiama. Minėtos dalies 1 punkte nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba

neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, o 8

punktas numato, kad antrinė teisinė pagalba negali būti teikiama, jeigu

pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo

materialiosiomis ir procesinėmis teisėmis. Valstybės garantuojamos teisinės

pagalbos tarnyba, jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės

teisinės pagalbos teikimą, sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo

(atsisakymo ją teikti) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir

įvertinusi, ar pareiškėjas atitinka įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje

nurodytas sąlygas, taip pat ar nėra šio įstatymo 11 straipsnio 6 ir 7 dalyse

nurodytų sąlygų, kurioms esant antrinė teisinė pagalba neteikiama. Pažymėjo,

kad vertinti, ar nėra įstatymo 11 straipsnio 6 ir 7 dalyse nustatytų sąlygų,

yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir

įstatymu nustatyta pareiga veikti įgyvendinant VGTPĮ 1 straipsnio

1 dalyje įtvirtintus tikslus, laikantis šio įstatymo 3 straipsnyje

įtvirtintų teisinės pagalbos teikimo principų.

Taigi, atvejai, kai antrinė teisinė

pagalba neteikiama, nustatyti VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalyje, o

atvejai, kai tarnyba turi diskrecijos teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę

pagalbą, yra nustatyti šio įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje. Kai tarnyba

nustato, kad prašymo aplinkybėms taikytinos VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies

nuostatos, ji neturi diskrecijos spręsti dėl pagalbos suteikimo ir turi pareigą

pareiškėjo prašymą atmesti (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m.

balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-71/2011).

Teismas nustatė, kad Klaipėdos VGTPT

nagrinėjo pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą kreipiantis į

teismą dėl civilinės bylos dėl žalos atlyginimo iškėlimo advokatui G. A. už netinkamą pareigų atlikimą pagal

Šiaulių VGTPT 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą

Nr. SP-3034-(7.2385). Nurodytu Šiaulių VGTPT sprendimu (b. l. 77–78)

advokatas G. A. buvo paskirtas pareiškėjui teikti antrinę

teisinę pagalbą civilinėje byloje, rengiant procesinius dokumentus pirmos

instancijos teismui ir atstovaujant pareiškėjo interesams civilinę bylą

nagrinėjant pirmos instancijos teisme. Sprendime plačiau nedetalizuota

civilinės bylos esmė, tačiau ji nustatyta iš byloje esančios rašytinės

medžiagos, pagal kurią Šiaulių VGTPT 2012 m. rugpjūčio 21 d.

sprendimu Nr. SP-3034-(7.2385) advokatas G. A. buvo paskirtas teikti antrinę teisinę pagalbą, siekiant

pareiškėjui prisiteisti iš advokato J. L., Kauno VGTPT ir Lietuvos advokatūros turtinę ir neturtinę žalą,

atsiradusią po to, kai Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. vasario

8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)

tenkino Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus VGTPT, ieškinį V. S. ir iš jo priteisė į valstybės biudžetą

atlyginti 1360,64 Lt antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų.

Skundžiamame sprendime

Nr. (1.31)-TPB-103-13 nustatyta, kad advokatas G. A. mažiausiai tris kartus kreipėsi į pareiškėją, prašydamas pateikti

procesinių dokumentų parengimui būtiną informaciją bei dokumentus, savo

raštuose išsamiai išaiškino pareiškėjui, kodėl negali parengti procesinių

dokumentų pagal pareiškėjo jau pateiktus duomenis ir reikalavimus, įspėjo apie

gręsiančiais sankcijas už nepagrįsto ieškinio pateikimą, taip pat informavo

apie pareiškėjo teisę kreiptis į Šiaulių VGTPT dėl advokato pakeitimo, jeigu pareiškėjas

yra nepatenkintas advokato teikiama antrine teisine pagalba. Advokatas taip pat

buvo paskyręs susitikimo su pareiškėju Vilniuje laiką, tačiau susitikimas

neįvyko dėl paties pareiškėjo. Sprendime Nr. (1.31)-TPB-103-13 nurodyta,

kad pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų ar įrodymų, kuriuose būtų užfiksuota,

jog advokatas netinkamai vykdė savo pareigas, bei nepateikė jokių įrodymų,

pagrindžiančių žalos padarymo faktą ir dydį. Atsakovas sprendė, jog nesant nei

vienos iš deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, reikalavimas dėl turtinės

ir neturtinės žalos atlyginimo iš advokato yra akivaizdžiai nepagrįstas.

Sprendime Nr. (1.31)-TPB-103-13 nurodyta, kad pareiškėjas savo prašyme ne

kartą advokatą G. A. pavadino „niekšu“, apkaltino „kriminaline

veikla“, kyšio ėmimu; kaltino valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų

tarnautojus biurokratizmu ir „kriminaliniais“ žaidimais bei siekiu jam

pakenkti, tačiau jokių objektyvių duomenų ar įrodymų, kuriais galėtų pagrįsti

tokius kaltinimus, pareiškėjas nepateikė. Nors tarnybos sprendimas teikti

pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą advokatui yra privalomas, tačiau advokatas

taip pat privalo laikytis ir advokatų veiklą reglamentuojančių teisės aktų

reikalavimų bei principų. Todėl advokato G. A. kreipimasis į Šiaulių VGTPT dėl advokato pakeitimo, informacijos

apie galimą interesų konflikto grėsmę ar kvalifikacijos stoką, ar pareiškėjo

informavimas apie reikalavimus, keliamus procesiniams dokumentams, prašymas

pateikti būtinus papildomus duomenis ir atsisakymas rengti procesinius

dokumentus tokius, kokių reikalauja pats pareiškėjas, kai tokių dokumentų

parengimas neatitiktų procesiniams dokumentams teisės aktų nustatytų

reikalavimų, negali būti laikomas neteisėtais veiksmais ar pareigų neatlikimu.

Skundžiamame sprendime Nr. (1.31)-TPB-103-13 vertinama, kad antrinės

teisinės pagalbos teikimas šiuo atveju tapo negalimas dėl paties pareiškėjo

nenoro bendradarbiauti su advokatu ir teikti jam visą būtiną ir išsamią

informaciją bei dėl pareiškėjo reikalavimo parengti procesinius dokumentus

tokius, kokius teisingais mano esant pats pareiškėjas, visiškai

neatsižvelgdamas į profesionalaus teisininko teikiamą informaciją ir

konsultaciją. Atsakovas nurodė, kad neteisėtais veiksmais negali būti laikomas

advokato kreipimasis į teismą su skundu dėl Šiaulių VGTPT sprendimo

panaikinimo, o teikti siūlymą dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo

paaiškėjus teisinės pagalbos nutraukimo pagrindams taip pat yra ne tik advokato

teisė, bet ir VGTPĮ 23 straipsnio 2 dalyje numatyta pareiga. Pareiškėjas

prašė antrinės teisinės pagalbos skundžiant advokato veiksmus, teikiant jam

antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl kito advokato veiksmų apskundimo,

todėl atsakovas tokį pareiškėjo elgesį vertino kaip piktnaudžiavimą valstybės

garantuojama teisine pagalba, savo materialiosiomis ir procesinėmis teisėmis,

ir nurodė, kad antrinės teisinės pagalbos suteikimas šiuo atveju akivaizdžiai

prieštarautų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principams. Atsakovas

taip pat pažymėjo, jog pareiškėjo elgesys bei išankstinis kategoriškas

priešiškumas tarnybų, advokatų ir Lietuvos advokatūros atžvilgiu yra

nesuderinamas su valstybės garantuojamos teisinės pagalbos paskirtimi ir

principais, nes tai daro bendradarbiavimą tarp pareiškėjo ir tarnybos bei antrinę

teisinę pagalbą teikti paskirtų advokatų absoliučiai negalimu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis

teismas yra pažymėjęs, kad atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra

akivaizdžiai nepagrįstas, gali tik teismas, nagrinėdamas konkretų reikalavimą.

Nors sprendžiant, ar yra pagrindas teikti antrinę teisinę pagalbą, negali būti

nagrinėjami tokie klausimai, kuriuos spręsti yra priskirta teismo

kompetencijai, tačiau įstatymų leidėjas, siekdamas užkirsti kelią

piktnaudžiauti teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, pirminį

vertinimą, ar reikalavimas pagrįstas, suteikia tarnybai. Tarnyba savo

kompetencijos ribose turi įvertinti, ar pareiškėjo pateikta informacija ir

dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmę išvadą, jog nėra faktinio

ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui

teiktiną dokumentą (LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010). Lietuvos

vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs,

kad atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens

pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas

su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi (LVAT 2012 m.

balandžio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-1681/2012).

Ištyręs bylos rašytinius įrodymus, teismas

nustatė, kad advokatas G.

A. 2012 m. rugsėjo

5 d. kreipėsi į Šiaulių VGTPT, prašydamas atleisti jį nuo pareigos teikti V. S. antrinę teisinę pagalbą, nes pareiškėjo

pateiktų dokumentų nepakanka ne tik tam, kad būtų priimtas palankus sprendimas,

bet jų nepakanka netgi tam, kad teismas netaikytų Civilinio proceso kodekse

numatytų sankcijų už nesąžiningą nepagrįsto ieškinio pareiškimą. Advokatas

nurodė, kad pareiškėjas reikalauja atvykti į susitikimą Vilniuje, ir paaiškino

priežastis, dėl kurių šio pareiškėjo prašymo negali įvykdyti (b. l. 78).

Advokatas 2012 m. rugsėjo 18 d. raštu pranešė pareiškėjui

nesuprantantis jo prašymo esmės, nurodė, kad atvykti susitikti Vilniuje negali,

nes šios išlaidos jam nebus atlygintos, todėl pasiūlė pareiškėjui bendrauti

kitomis ryšio priemonėmis bei kreiptis į Šiaulių VGTPT direktorių dėl jo

pakeitimo kitu advokatu, kadangi advokato ir kliento santykiai nėra pagrįsti

tarpusavio pasitikėjimu (b. l. 79). Šiaulių VGTPT 2012 m. spalio

18 d. raštu Nr. SD-1882(7.2385) nurodė advokatui susisiekti su

pareiškėju, susipažinti su keliamais reikalavimais teisme ir kita informacija,

susijusia su byla, kad galėtų tinkamai pasiruoši atstovavimui teisme bei užtikrinti

efektyvią pažeistų interesų gynybą. Šiame rašte Šiaulių VGTPT nurodė, kad

2012 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. SD-1651(7.2385) jau yra

informavusi advokatą G.

A. toliau teikti antrinę

teisinę pagalbą V. S. arba pateikti motyvuotą pranešimą dėl

atstovavimo byloje neperspektyvumo (b. l. 80). Advokatas 2012 m.

lapkričio 21 d. raštu pareiškėjui pranešė negalintis šiuo metu paruošti

procesinio dokumento dėl žalos atlyginimo pagal pareiškėjo 2012 m. rugsėjo

25 d. prašymą dėl įrodymų stokos. Advokatas paprašė pareiškėją konkrečiai

įvardyti advokato J. L.

neteisėtus veiksmus ir

pateikti tai patvirtinančius įrodymus, išaiškino turtinės ir neturtinės žalos

atlyginimo reglamentavimą bei gręsiančias sankcijas už nepagrįsto ieškinio

pateikimą. Advokatas taip pat nurodė, kad vykdydamas Lietuvos advokatų etikos

kodekso reikalavimus, apie Šiaulių VGTPT 2012 m. rugpjūčio 21 d.

sprendimą suteikti antrinę teisinę pagalbą praneš Lietuvos advokatų tarybai ir

advokatui J. L. (b. l. 80–81). Advokatas 2012 m.

gruodžio 11 d. pranešime Šiaulių VGTPT nurodė, kad: pareiškėjas visų

reikalaujamų įrodymų nepateikė, į Vilniuje paskirtą susitikimą neatvyko,

2012 m. lapkričio 30 d. elektroninio pašto žinute eilinį kartą

apkaltino jį „korupciniu solidarumu“ ir leido suprasti, kad jokių įrodymų

neturi ir jų nesiųs, o pakankamai kvalifikuotas teisininkas gali parengti

ieškinį pagal pateiktus įrodymus; Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo

2010 m. vasario 8 d. sprendime civilinėje byloje Nr. (duomenys

neskelbtini), kuris, pasak pareiškėjo, turi būti būsimo civilinio ieškinio

parengimo advokatui J.

L. pagrindas, ne tik nėra

įvardyta šio advokato kaltė dėl žalos padarymo, bet jo pavardė apskritai net

neminima. Advokatas nurodė sutinkantis su V. S. tvirtinimu dėl nepakankamos kvalifikacijos įžvelgti akivaizdžius

žalos įrodymus, todėl prašė Šiaulių VGTPT atleisti jį nuo pareigos teikti

antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui dėl kvalifikacijos trūkumo (b. l. 82).

Remdamasi šiuo pranešimu ir vadovaudamasi VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 10

punktu (dėl nebendradarbiavimo su advokatu, teikiančiu antrinę teisinę

pagalbą), Šiaulių VGTPT 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimu

Nr. SP-4643-(7.2385) nutraukė pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos

teikimą, tačiau 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. SP-4671-(7.2385)

minėtą sprendimą pripažino netekusiu galios (b. l. 83). Šiaulių VGTPT

2012 m. gruodžio 20 d. sprendime Nr. SP-4671-(7.2385) nurodyta,

kad jis priimtas atsižvelgiant į pareiškėjo 2012 m. gruodžio 18 d.

prašyme (reg. Nr. PP-743(7.1066) išdėstytas faktines aplinkybes, kurios

turi reikšmės antrinės teisinės pagalbos tęsimui ir tolesniam bendradarbiavimui

su advokatu. Advokatas 2013 m. sausio 18 d. kreipėsi į Šiaulių

apygardos administracinį teismą (b. l. 84–85), prašydamas panaikinti

Šiaulių VGTPT 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimą

Nr. SP-4671-(7.2385), t. y. sprendimą, kuriuo pripažintas netekusiu

galios sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui

nutraukimo. Nagrinėdamas šį ginčą, Šiaulių apygardos administracinis teismas

2013 m. spalio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. (duomenys

neskelbtini) patvirtino 2013 m. spalio 7 d. sudarytą taikos

sutartį tarp pareiškėjo G.

A. ir atsakovo Šiaulių

VGTPT. Patvirtintos taikos sutarties 2.2 punktu Šiaulių VGTPT sutiko pakeisti

2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. SP-3034-(7.2385), kuriuo

advokatas G. A. paskirtas teikti antrinę teisinę pagalbą V. S., paskiriant ir pavedant kitą advokatą

teikti antrinę teisinę pagalbą V. S. (b. l.

87). Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs V. S. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos

administracinio 2013 m. spalio 8 d. nutarties panaikinimo,

2014 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS556-25/2014

jo netenkino. Šioje nutartyje LVAT teisėjų kolegija nurodė, kad advokato G. A. inicijuota administracinė byla, kurioje

buvo sudaryta taikos sutartis, byloja apie interesų konfliktą tarp advokato ir

jo atstovaujamojo, o tai paneigia tinkamo bendradarbiavimo galimybę, todėl

sprendimas pagal taikos sutartį pakeisti advokatą G. A. kitu advokatu neprieštarauja Valstybės garantuojamos teisinės

pagalbos įstatymo nuostatoms. Nutartyje nurodyta, jog taikos sutartimi

pareiškėjui atsisakius nuo reikalavimo panaikinti Šiaulių VGTPT 2012 m.

rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. SP-3034-(7.2385) ir tarnybai sutikus

pakeisti šį sprendimą, paskiriant kitą advokatą teikti antrinę teisinę pagalbą,

V. S. teisės ir teisėti interesai nebus

pažeisti, nes antrinė teisinė pagalba jam bus teikiama civilinėje byloje,

taigi, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tikslas – padėti fiziniam

asmeniui tinkamai apginti galbūt pažeistas ar ginčijamas savo teises ir

įstatymų saugomus interesus – bus pasiektas. Šiaulių VGTPT 2013 m. balandžio

9 d. rašte Nr. SD-46(7.2385), adresuotame pareiškėjui į jo

2013 m. kovo 21 d. prašymą, nurodė, jog nesprendė pakartotinio

pareiškėjo kreipimosi dėl advokato G. A. pakeitimo kitu advokatu, kadangi šis klausimas nagrinėjamas

Šiaulių apygardos administraciniame teisme.

Įvertinęs aptartus rašytinius įrodymus,

pirmosios instancijos teismas nustatė, kad advokatas: kreipėsi į pareiškėją,

prašydamas pateikti procesinių dokumentų parengimui būtiną informaciją, kurią

pateikti yra pareiškėjo pareiga, įtvirtinta VGTPĮ 4 straipsnio 2 punkte;

išaiškino pareiškėjui dėl kokios priežasties negali parengti procesinių

dokumentų pagal pareiškėjo pateiktus duomenis bei reikalavimus; išaiškino

nepagrįsto ieškinio pateikimo pasekmes; buvo paskyręs susitikimą su juo

Vilniuje (susitikimas neįvyko dėl pareiškėjo dalyvavimo teismo posėdyje).

Teismas nagrinėjamo ginčo kontekste laikė svarbia aplinkybe tai, jog LVAT

2014 m. sausio 15 d. nutartyje konstatuota, kad advokatas G. A. teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą

negalėjo dėl interesų konflikto tarp jo ir atstovaujamojo, tuo paneigiant

tinkamo bendradarbiavimo galimybę, kad pareiškėjo teisės ir teisėti interesai

nebus pažeisti, nes pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą teikti paskirtas kitas

advokatas. Nors minėta nutartis priimta po skundžiamo sprendimo priėmimo,

tačiau joje įvertinta jo priėmimo metu buvusi situacija.

Aptarti įrodymai leido teismui prieiti

prie išvadų, kad pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą byloje

dėl žalos atlyginimo iš advokato G. A. neturi teisinės perspektyvos.

Pasisakydamas dėl kito skundžiamo

Klaipėdos VGTPT sprendimo Nr. (1.31)-TPB-103-13 priėmimo pagrindo – VGTPĮ

11 straipsnio 6 dalies 8 punkto, teismas atsižvelgė į VGTPĮ

3 straipsnyje apibrėžtus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos

principus, kuriais remiantis teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba.

Vienas iš šių principų – draudimas piktnaudžiauti valstybės garantuojama

teisine pagalba ir materialiosiomis bei procesinėmis teisėmis (VGTPĮ

3 str. 4 p.). Įstatyme nepateiktas piktnaudžiavimo valstybės

garantuojama teisine pagalba, materialiomis ar procesinėmis teisėmis sąvokos

išaiškinimas. LVAT 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje administracinėje

byloje Nr. A556-964/2010 yra nurodęs, kad minėta definicija, o

ypač aspektas dėl piktnaudžiavimo, susijęs su valstybės garantuojama teisine

pagalba, aiškintina pasitelkiant teisės aiškinimo taisykles. Vienas iš

dažniausiai taikomų teisės aiškinimo būdų – kalbinis. Kalbinio teisės aiškinimo

būdu aiškinant žodžius ar sakinius, reikia atsižvelgti į jų vartojimo

kontekstą, kuris lemia žodžio ar sakinio prasmę (kontekstinio aiškinimo

taisyklė). Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (kompiuterinis variantas) žodžio

„piktnaudžiauti“ reikšmę pateikia kaip naudojimąsi kuo piktam, neleistiną

naudojimąsi turimomis teisėmis. Tai reiškia tokį elgesį, kai siekiama

pasinaudoti turimomis arba galbūt suteiktinomis teisėmis, nors tai neleistina

ar siekiama pasinaudoti teisėmis piktam.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo

piktnaudžiavimas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo prasme yra

vertinamojo pobūdžio ir šį vertinimą Klaipėdos VGTPT turėjo atlikti

atsižvelgusi į tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą, o

informacijos, kuria remiantis turėjo būti atliktas vertinimas, šaltiniai gali

būti įvairūs. Skundžiamame sprendime Nr. (1.31)-TPB-103-13 piktnaudžiavimu

valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiosiomis ir procesinėmis

teisėmis įvertinta tai, kad pareiškėjas prašo antrinės teisinės pagalbos

skundžiant advokato veiksmus, teikiant jam antrinę teisinę pagalbą civilinėje

byloje dėl kito advokato veiksmų apskundimo, teikiant jam antrinę teisinę

pagalbą byloje pagal Vilniaus VGTPT ieškinį dėl antrinės teisinės pagalbos

išlaidų priteisimo nutraukus pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą dėl

piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba, todėl pareiškėjas

siekia ginti tariamai pažeistas teises, kurios yra atitrauktos nuo pirminių

ginčijamų teisių ir interesų. Kaip nesuderinamas su valstybės garantuojamos

teisinės pagalbos paskirtimi ir principais įvertintas pareiškėjo itin

nepagarbus atsiliepimas apie antrinę teisinę pagalbą teikusius advokatus ir

Lietuvos advokatūrą bei išankstinis kategoriškas priešiškumas valstybės

garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų, advokatų bei Lietuvos advokatūros

atžvilgiu.

Iš byloje pateikto Vilniaus miesto

apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimo civilinėje byloje

Nr. (duomenys neskelbtini) pirmos instancijos administracinis

teismas nustatė, kad apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal V. S. ieškinį atsakovui J. L. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, ieškinį atmetė bei iš

V. S. priteisė 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų

atsakovui J. L. (b. l. 90–93). Iš sprendimo motyvų

matyti, kad Vilniaus miesto I apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d.

sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), iš

V. S. Vilniaus tarnybos naudai į valstybės

biudžetą priteista 1360,54 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų, 5

procentų dydžio metinių procesinių palūkanų bei 25,09 Lt išlaidų,

susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nes jam antrinės teisinės pagalbos

teikimas buvo nutrauktas konstatavus piktnaudžiavimo materialiosiomis ir

procesinėmis teisės normomis faktą. Pareiškėjo Vilniaus VGTPT teikto prašymo

turinys įrodo itin nepagarbų atsiliepimą apie jam antrinę teisinę pagalbą

teikusius advokatus (pareiškėjas advokatą G. A. savo prašyme ne kartą pavadino „niekšu“, apkaltino „kriminaline

veikla“, kyšio ėmimu; advokatą J. L. vadina

bailia „seno zuikio“ dūšele) bei Lietuvos advokatūrą (nurodo, kad Lietuvos

advokatūra organizuoja savo darbą pagal mafijos, asmeninės ištikimybės,

solidarumo, korupcinių schemų bei keršto savo priešininkams principus), siekiu

jam pakenkti pareiškėjas kaltina valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų

tarnautojus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo formuojamoje praktikoje nurodoma, jog elgsenos pasirinkimas, kai

pareiškėjas pradeda ginti teises, kurios yra atitrauktos nuo pirminių ginčijamų

teisių ar įstatymų saugomų interesų pradinio tikslo, kelia abejones dėl

pareiškėjo siekio, sąžiningo naudojimosi jam suteiktomis teisėmis ir paneigia

įstatymų leidėjo ketinimus ir tikslus, kurių buvo siekiama priimant Valstybės

garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą. Pareiškėjo konfliktai su antrinę teisinę

pagalbą teikiančiu advokatu, reikalavimas argumentuoti visiškai nepagrįstus,

advokato nuomone, reikalavimus teisiniais argumentais, pripažintinas

piktnaudžiavimu valstybės garantuojama teisine pagalba (LVAT 2008 m.

balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-693/2008).

Klaipėdos apygardos administracinis

teismas sprendime pripažino, kad atsakovo Sprendimo Nr. (1.31)-TPB-103-13

juridinė motyvacija dėl VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 8 punkto taikymo yra

teisėta ir pagrįsta, nes priešingai vertinant ginčo situaciją, būtų paneigtas

draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis

bei procesinėmis teisėmis principas. Sprendime Nr. (1.31)-TPB-103-13

konkrečiai nurodyti atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą motyvai, ir

pozicija dėl tokio pasirinkimo pagrįsta faktine medžiaga, ginčijamas

individualus administracinis aktas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8

straipsnio reikalavimus ir nėra pagrindų jį naikinti. Netenkinęs reikalavimo

panaikinti Klaipėdos VGTPT 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą

Nr. (1.31)-TPB-103-13, teismas taip pat netenkino ir išvestinio

reikalavimo, kuriuo prašoma atsakovą įpareigoti skirti pareiškėjui antrinę

teisinę pagalbą.

Pareiškėjas prašė atlyginti jam 300 Lt

turtinę žalą, kuri, anot pareiškėjo, susidarė sprendžiant ginčą teisminėse ir

ikiteisminėse institucijose nuo 2011 metų, taip pat prašė priteisti

2000 Lt neturinės žalos atlyginimą, argumentuodamas tuo, jog buvo

priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, patyrė kančias, emocinę ir dvasinę

depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, jo galimybės buvo tyčia

ribojamos daugiau, negu numatyta įstatymuose.

Teismas atsižvelgė į tai, kad pagal CK

6.271 straipsnį deliktinės atsakomybės, kuri atsiranda dėl valdžios institucijų

neteisėtų veiksmų, sąlygos yra: 1) neteisėti veiksmai ar neveikimas (CK

246 straipsnis); 2) teisės pažeidimu padaryta žala (CK

6.249 straipsnis); 3) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų

(neveikimo) ir žalos (CK 6.247 straipsnis). Taigi, įstatymas reikalauja

trijų esminių sąlygų, kurioms esant galimas žalos atlyginimas. Speciali

valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK

6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų

neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito

valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei

atsirasti pakanka to, kad valdžios institucijų darbuotojai nebūtų veikę taip,

kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Tai

reiškia, kad žala atlyginama institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius

įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus,

kuriuos įstatymas draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro

pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Civilinio kodekso

6.250 straipsnio 2 dalis numato, kad neturtinė žala atlyginama tik

įstatymų nustatytais atvejais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant

reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų

veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta

neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus

neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas

pasekmes) asmeniui Civilinio kodekso 6.250 straipsnio prasme. Vien tik

pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai

turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais

ar objektyviais įrodymais (LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartis

administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2013 m.

birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1458/2013

ir kt.). Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai

įvertinta; pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui,

pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo

nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT 2011 m. kovo 30 d.

nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo,

kad byloje nėra pagrindo išvadai, jog Klaipėdos VGTPT, nagrinėdama pareiškėjo

prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, neveikė taip, kaip pagal

įstatymus privalėjo veikti. Minėta, kad prašymas atlyginti neturtinę žalą

argumentuojamas tuo, jog dėl nesuteiktos antrinės teisinės pagalbos pareiškėjas

egzistuoja kankinimo sąlygomis, patiria emocinę ir dvasinę depresiją ir pan.

Tačiau skunde apsiribojama abstrakčiais teiginiais dėl patirtos neturtinės

žalos ir jos dydžio įvertinimo, nepateikiant jokių šiuos teiginius

patvirtinančių įrodymų. Pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad jis patyrė

300 Lt turtinę žalą dėl išlaidų, kurios susidarė sprendžiant ginčą

teisminėse ir ikiteisminėse institucijose, yra abstraktaus pobūdžio ir

nepagrįsti objektyviais duomenimis. Be to, bylinėjimosi išlaidos yra

priteisiamos specialia Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Pareiškėjas nurodė, jog detalesnę informaciją apie patirtą turtinę ir neturtinę

žalą pateiks nagrinėjant bylą teisme (b. l. 14), tačiau į teismo posėdį

neatvyko, prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, jokių papildomų įrodymų

nepateikė. Teismas pažymėjo, kad civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo

atveju, kai nustatomas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės

atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės

santykiai neatsiranda. Nenustatęs deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų,

teismas pareiškėjo reikalavimo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

netenkino.

Remdamasis nustatytomis faktinėmis ir

teisinėmis aplinkybėmis, teismas konstatavo visų skunde pareikštų reikalavimų

nepagrįstumą, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir apeliantas)

apeliaciniame skunde (b. l. 114–115) prašo panaikinti Klaipėdos

apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 14 d. sprendimą.

Apelianto

nuomone, teismas sprendime nekritiškai ir be atitinkamo faktų tikrinimo

pakartojo Klaipėdos VGTPT motyvus, kuriuos biurokratai sugalvojo norėdami

pateisinti savo veikimą ir neveikimą. Teismo sprendimas yra neobjektyvus,

formalus. Apeliantui atrodo, kad pirmos instancijos teismas ieškojo motyvų,

kuriais galima pateisinti atsakovo veikimą ir neveikimą, ir ignoravo teisinius

aktus bei konstitucines normas, kurios įpareigoja teismą ginti piliečių teises.

Nagrinėjant administracines bylas, teismai privalo aktyviai dalyvauti renkant

ir tiriant įrodymus, nustatant visas bylos aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai

jas tirti. Apelianto įsitikinimu, šioje byloje minėta norma buvo ignoruota,

kadangi byloje beveik nėra jokių dokumentų, paremiančių atsakovo poziciją, taip

pat kaip ir pareiškėjo argumentų teisingumą. Anot apelianto, pirmosios

instancijos teismas matė, kad atsakovas sistemingai šiurkščiai pažeidžia

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą, Europos žmogaus teisių ir

pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6

straipsnį (teisė į nešališką teismą), 13 straipsnį (teisė į efektyvią

teisminio gynimo priemonę), 14 straipsnį (draudimas socialinės ar kitokios

diskriminacijos), tačiau negynė pareiškėjo pažeistų teisių.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos valstybės

garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu, prašo jį atmesti ir

palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

Atsakovo

nuomone, apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės objektyvaus pagrindo

neturinčiais emocingais ir nelogiškais argumentais. Pirmosios instancijos

teismas visapusiškai ir nešališkai išnagrinėjo administracinės bylos medžiagą,

savo sprendimą išsamiai motyvavo byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis

bei jų teisine analize, savo motyvuotas išvadas pateikė dėl visų esminių

pareiškėjo skundo argumentų. Šių išvadų teisingumo nepaneigia vien tik

subjektyvus pareiškėjo vertinimas, nesutikimas su priimtu sprendimu. Atsakovas

palaikė Klaipėdos tarnybos poziciją, išdėstytą atsiliepime, paduotame pirmosios

instancijos teismui, ir prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip

nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamą administracinį ginčą

pareiškėjas iškėlė dėl Klaipėdos VGTPT 2013 m. gruodžio 10 d.

sprendimo Nr. (1.31)-TPB-103-13, kuriuo atsakovas atsisakė teikti

pareiškėjui V. S. antrinę teisinę pagalbą pagal 2013 m.

spalio 31 g. gautą prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje

dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš advokato G. A., kuris Šiaulių VGTPT 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu

Nr. SP-3034-(7.2385) ir 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu

Nr. SP-4671-(7.2385) buvo paskirtas teikti antrinę teisinę pagalbą

civilinėje byloje siekiant V. S. prisiteisti

turtinę žalą iš J. L., t. y. iš advokato, kurį Kauno VGTPT

2010 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-10-P-992-829 buvo paskyrusi

teikti V. S. antrinę teisinę pagalbą administracinėje

byloje. Pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti atsakovą priimti sprendimą dėl

antrinės teisinės pagalbos teikimo ir priteisti iš Lietuvos valstybės 300 Lt

turtinę ir 2000 Lt neturtinę žalą.

Klaipėdos apygardos administracinis

teismas pareiškėjo skundą atmetė visiškai. Pareiškėjo apeliacinis skundas

grindžiamas argumentais, esą pirmosios instancijos teismo sprendimas

neobjektyvus, formalus, pažeidžiantis asmens teisę į teisminę gynybą. Pasak

apelianto, teismas atliko pareigos išnagrinėti bylą objektyviai ir

visapusiškai, sprendime pakartojo VGTPT argumentus ir siekė pateisinti

atsakovą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 5

straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę

įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar

ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal to paties įstatymo

22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus

administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo)

turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi

interesai yra pažeisti. Šios nuostatos, be kita ko, reiškia, kad teismas,

nagrinėdamas administracinę bylą, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo

nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo,

kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises

(įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra

pažeistos pareiškėjo nurodytu būdu. Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas

teisminės gynybos, kad to, kad Klaipėdos VGTPT Sprendimu

Nr. (1.31)-TPB-103-13 neskyrė jam antrinės teisinės pagalbos,

vadovaudamasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (redakcija,

galiojusi iki 2014 m. sausio 1 d.) 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 8

punktais (antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra

akivaizdžiai nepagrįsti; pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama

teisine pagalba, savo materialiomis ir procesinėmis teisėmis), taip pat šio

įstatymo 3 straipsnio 3 straipsnio 2 punktu, kuriame įtvirtintas vienas iš

valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principų – valstybės garantuojama teisinė

pagalba turi būti kokybiška, efektyvi ir ekonomiška.

Kiekvieno individualaus ginčo

atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias

teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 57 str. 6

d.) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius

reglamentuojančias teisės normas. Įstatymas nustato, kad pareiškėjas,

pateikdamas skundą administraciniam teismui, o atsakovas, atsikirsdamas

į skundą, kartu su šiais procesiniais dokumentais turi pateikti teismui įrodymus,

kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6

p., 57 str. 4 d., 72 str.). ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami

administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus,

nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas

ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų

vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš

anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo

įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių

viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir

protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų

vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo

vidiniu įsitikinimu. Bylos proceso dalyvių byloje pareikšta nuomonė dėl įrodymų

vienokio ar kitokio vertinimo, teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo

vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo

taisykle (ABTĮ 57 str. 6 d.). Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs

ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės,

turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris

įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra

tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas

sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų

vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta

įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.). Teisėjų

kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) konstatuoja, kad, pirmosios

instancijos teismas minėtų procesinių normų reikalavimus įvykdė tinkamai.

Teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, išsamiai ištyrė įrodymus ir jais

remdamasis motyvuotai, išsamiai ir aiškiai išdėstė savo išvadas, kurias

pagrindė konkrečiomis teisės normomis, taip pat atsižvelgė į ginčui aktualią

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Apelianto

teiginius, esą pirmosios instancijos teismas pakartojo atsakovo argumentus,

paneigia skundžiamo sprendimo motyvuojamoji dalis, kurioje teismas, be kita ko,

išsamiai išanalizavo pareiškėjo ginčijamo Klaipėdos VGTP Sprendimo

Nr. (1.31)-TPB-103-13 turinį ir, remdamasis ištirtų pagal įrodymų

vertinimo taisykles (ABTĮ 56 str. 6 d.) įrodymų (sprendime yra

nuorodos į atitinkamus bylos lapus) visuma, išdėstė savo išvadas, kuriomis,

atsižvelgdamas į nurodytas įstatymų normas, pagrindė kodėl pareiškėjo

reikalavimai yra nepagrįsti ir atmestini. Apelianto nesutikimas su pirmosios

teismo sprendimu yra pagrįstas prielaidomis ir deklaratyvaus pobūdžio

teiginiais.

Pirmosios instancijos teismas sprendime

pagrįstai akcentavo, kad asmens teisė gauti valstybės garantuojamą antrinę

teisinė pagalbą nėra absoliuti. Ji teikiama vadovaujantis VGTPĮ 3 straipsnyje

įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter

alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo

piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei

procesinėmis teisėmis principais (bylai aktualios redakcijos VGTPĮ 3 straipsnio

2 ir 4 punktai) ir esant šiame įstatyme nustatytoms sąlygoms (VGTPĮ 3 straipsnio

2, 3, 4, 8 dalys, 12, 13 straipsniai), kurių buvimą (nebuvimą) turi nustatyti

prašymą dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos teikimo gavusi

atitinkama VGTPT. Pabrėžtina, kad net ir tuo atveju, kai asmuo pagal turto ir

metinių pajamų lygio kriterijų atitinka teisės gauti antrinę teisinę pagalbą

sąlygas, tačiau nustatoma bent viena iš VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalyje nurodytų

aplinkybių, antrinė teisinė pagalba neteikiama. Nagrinėjamu atveju Klaipėdos

VGTPT, nagrinėdama pareiškėjo prašymą, nustatė dvi tokias aplinkybes:

pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti (VGTPĮ 11 str. 6 d. 1 p.);

pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo

materialiomis ir procesinėmis teisėmis (VGTPĮ 11 str. 6 d. 8 p.). Pagal minėtą

teisinį reguliavimą atsakovas, nustatęs minėtas aplinkybes, neturėjo

diskrecijos spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ir turėjo prašymą

atmesti. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, nustatė, kad Šiaulių

VGTPT paskirtas teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą advokatas G. A. kelis kartus raštu (2012 m. rugsėjo 17 d.,

2012 m. lapkričio 21 d. raštai) informavo V. S., kad negali parengti civilinio ieškinio, nes pareiškėjas

nepateikia tam reikalingų duomenų ir dokumentų, išsamiai išdėstydamas

priežastis dėl kurių negali parengti civilinio ieškinio, informavo raštu

Šiaulių VGTPT (2012 m. rugsėjo 5 d., 2012 m. gruodžio 11 d. raštai) apie tai,

kad jis negali teikti antrinės teisinės pagalbos V. S., nes jis nepateikė prašomų duomenų, neatvyko į susitikimą. VGTPĮ

4 straipsnyje numatytos pareiškėjų pareigios, tarp jų pareiga

bendradarbiauti su asmenimis, teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę

pagalbą. Atsisakymas bendradarbiauti, pateikti valstybės paskirtam teisininkui

profesionalui duomenis, kurių reikia parengti atitinkamą procesinį dokumentą

pagrįstai įvertintas kaip piktnaudžiavimas valstybės garantuojama teisine

pagalba, savo materialiomis ir procesinėmis teisėmis.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo

jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip

reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apelianto argumentą, apeliacinės

instancijos teismo sprendimui

motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės

instancijos teismo motyvais juos tiesiog įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (žr.

1994 m. balandžio 19 d. sprendimą

byloje Nr. 16034/90 V. de H. v.

Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92

H. v. Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v. Spain).

Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai patikrino

pareiškėjo skundžiamo Klaipėdos VGTPT Sprendimo Nr. (1.31)-TPB-103-13

pagrįstumą bei teisėtumą ginčui aktualaus teisinio reguliavimo kontekste ir sprendime

išdėstė išsamius motyvus, su kuriais apeliacinės instancijos teismo teisėjų

kolegija sutinka ir jiems pritaria, todėl teisėjų kolegija dar kartą tais

pačiais klausimais nepasisako. Tuo labiau, kad pareiškėjas, nesutikdamas su

pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nenurodė jokių

konkrečių argumentų.

Atsakydama į apeliacinio skundo argumentą,

esą pirmosios instancijos teismas nebuvo objektyvus, esą buvo pažeista

pareiškėjo teisė į nešališką teismą, teisėjų kolegija pažymi, kad šie

apelianto teiginiai yra nepagrįsti. EŽTT savo praktikoje yra išaiškinęs, jog

Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta sąvoka „nešališkumas“ turi du

aspektus: subjektyvųjį ir objektyvųjį. Teismas turi būti nešališkas

subjektyviąja prasme, t. y. teisėjų kolegijos nariams draudžiama turėti

išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas

yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų (pvz., byla H. prieš

Daniją). Teismas turi būti nešališkas ir objektyvia prasme, t. y. turi

suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones

dėl teismo nešališkumo. Pavyzdžiui, byloje T. T. prieš Islandiją EŽTT pabrėžė, kad pagal objektyvumo testą turi būti nustatyta, ar

išskyrus teisėjo asmeninį elgesį, galima nustatyti faktų, kurie kelia abejones

dėl jo šališkumo. Sprendžiant klausimą, ar teisėjo nagrinėjančio bylą ir byloje

dalyvaujančio asmens tarpusavio santykiai gali sudaryti pagrindą abejonei dėl

teisėjo nešališkumo, minėto teismo praktikoje yra atsižvelgiama į šių asmenų

tarpusavio santykių pobūdį, materialinę priklausomybę, giminystės ryšius ir

pan. Apeliacinio skundo teiginio, esą teismas buvo neobjektyvus, apeliantas nepagrindė

jokiais nurodytais faktais ir motyvuotais argumentais. Atvejai, kuriais

teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą numatyti Administracinių bylų

teisenos įstatymo 47 straipsnyje. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad

nagrinėjamu atveju buvo kuri nors minėtoje įstatymo normoje nustatyta aplinkybė

dėl kurios kuris nors teisėjų kolegijos teisėjas, ar visa teisėjų kolegija,

negalėjo nagrinėti bylą. Tokių aplinkybių nenurodo ir apeliantas. Minėta, kad

teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, jas ištyrė išsamiai,

visapusiškai, priėmė įrodymais ir įstatymų normomis pagrįstą motyvuotą

sprendimą. Vien tai, kad teismas, vykdydamas įstatymų leidėjo jam priskirtą

funkciją, nepatenkino pareiškėjo skundo, negali būti vertinama kaip teismo

šališkumas, teisės į efektyvią teisminę gynybą pažeidimas ar pareiškėjo diskriminavimas.

Apibendrindama teisėjų kolegija

konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai

reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė ginčo

teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, procesinės

teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjo

apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas

paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio

1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. S. apeliacinį

skundą atmesti.

Klaipėdos

apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 14 d. sprendimą paliki

nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė

Baltrūnaitė

Anatolijus

Baranovas

Irmantas

Jarukaitis