AS-814-261/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-814-261/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-0115-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas) Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. T. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas R. T. 2015 m. kovo 10 d. (žr. pašto voką su spaudu) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-5), prašydamas: 1) panaikinti Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VRM) 2015 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. 1D-804(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“, kaip neteisėtą ir nepagrįstą; 2) priteisti iš atsakovo VRM 839,71 Eur neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti skundo padavimo terminą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 18 d. nutartimi (b. l. 10-13) netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti dėl prašymo priteisti iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d ir atsisakė priimti skundo dalį dėl prašymo priteisti iš atsakovo Vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Taip pat atsisakė priimti skundo dalį dėl prašymo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. 1D-804(11).

Teismas, spręsdamas dėl specialaus 3 metų termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo atnaujinimo, paminėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo taikytinas 3 metų procesinis terminas, skaičiuotinas nuo tada, kai asmuo sužinojo ar/ir turėjo sužinoti apie pirmąją nepriemoką.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014), išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai, siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus, į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes. Tokiais atvejais vertintina tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų.

Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.).

Atsižvelgiant į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, padaryta išvada, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas, privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Vertinta, jog paminėtos priežastys, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui.

Pagal pareiškėjo pateiktą Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. sausio 12 d. pažymą Nr. 11DP(P)-499 „Apie 2010–2013 m. pensijos dydį“ pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo mažinama nuo 2010 m. liepos 1 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalimi. Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) 15 straipsnyje buvo nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d. Apie savo pažeistas teises dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d., pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. liepos 1 d. gavęs pirmą sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatų taikymo nuo 2012 m. sausio 1 d., pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) 2012 m. sausio 1 d. gavęs pirmą sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Tačiau į Vilniaus apygardos administracinį teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2015 m. kovo 10 d., t. y. akivaizdžiai praleidęs trejų metų terminus kreiptis į teismą dėl neišmokėtų pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalių priteisimo.

Įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir priežastis, dėl kurių, jo teigimu, jis praleido specialų 3 metų terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo (būdamas lojaliu savo valstybei piliečiu, buvo įsitikinęs, kad Seimas priima Konstituciją atitinkančius įstatymus, todėl gavęs pirmą sumažintą pensiją suprato, kad tai daroma susiklosčius krizinei situacijai, tačiau tuo pačiu buvo tikras, kad toks mažinimas yra laikinas ir praėjus sunkiausiam laikotarpiui, pensijos bus mokamos tokio dydžio kaip ir prieš krizinę situaciją, o taip pat bus kompensuoti ir praradimai dėl mažinimo, vis dėlto tik susipažinęs su Konstitucinio Teismo nutarimu suprato, kad pensijų mažinimas pažeidė konstitucinius principus), teismas konstatavo, kad jos nelaikytinos objektyviomis, svarbiomis nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis (tokiomis priežastimis galėtų būti pripažįstamos, pavyzdžiui, fizinio asmens sunki liga, kitų asmenų veikla, ribojanti asmens veiksmų laisvę, valią, ir pan.). Konstatavo ir tai, kad pareiškėjas nurodytą 3 metų terminą praleido dėl to, kad nebuvo pakankamai atidus, jis savo teises įgyvendino nerūpestingai. Todėl pareiškėjo prašymas dėl specialaus 3 metų termino skundui paduoti atnaujinimo, tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė šioje byloje, netenkintas.

Netenkinęs prašymo dėl specialaus 3 metų termino kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo atnaujinimo, teismas pripažino, jog nėra teisinio pagrindo priimti pareiškėjo prašymą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, susidariusios nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., priteisimo. Šią skundo dalį atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu (kai teismas atmeta pareiškėjo prašymą atnaujinti skundo padavimo teismui terminą).

Dėl pareiškėjo prašymo panaikinti VRM 2015 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. 1D-804(11) teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, išaiškino, kad skundui dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo nėra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka, tačiau į teismą asmuo gali kreiptis tik po to, kai tarp šalių yra kilęs ginčas, t. y. tik po to, kai kompetentingas subjektas, išmokantis valstybinę pensiją, atsisako išmokėti pensijos nepriemoką, taigi, VRM sprendimas, kuriuo atsisakyta išmokėti susidariusią pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, neprivalo būti ginčijamas, svarbu, kad tarp šalių būtų kilęs ginčas. Atsisakius priimti skundą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, reikalavimo panaikinti VRM 2015 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. 1D-804(11) nagrinėjimas netenka prasmės, nes teismas pareiškėjo teisių realiai apginti negalėtų, todėl ir šį pareiškėjo skundo reikalavimą, kaip išvestinį, atsisakyta priimti.

III. Pareiškėjas R. T. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 15-17), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. nutarties dalį dėl termino atnaujinimo skundui dėl reikalavimo priteisti iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo už laikotarpį nuo 2010 m. liepos mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn. paduoti bei dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. sausio 21 d. sprendimo Nr. 1D-804(11) panaikinimo. Taip pat prašo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą dėl reikalavimo priteisti iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo už laikotarpį nuo 2010 m. liepos mėn. iki 2012 m. rugsėjo mėn., bei dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. sausio 21 d. sprendimo panaikinimo.

Nurodo, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis yra neteisinga, nepagrįsta ir neatitinka jau suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Vilniaus apygardos administracinio teismo praktikos panašiose administracinėse bylose (2014 m. birželio 19 d. Nr. 1-3047-437/2014).

Pažymi, jog manė, kad priėmus Laikinąjį įstatymą 2009 m. gruodžio 9 d., valstybėje esant sunkiai ekonominei situacijai, buvo sukurtas teisėtas lūkestis, kad įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas, t. y. pensijų dydžio ribojimas, bus laikinas ir valstybė, išgyvenusi ekonominį sunkmetį, panaikins laikinus ribojimus. Be to, Lietuvos valstybė 2001 – 2003 metais jau buvo neteisėtai sumažinusi pareigūnų ir karių valstybinę pensiją asmenims, gaunantiems draudžiamųjų pajamų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimu „Dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų“ (Valstybės žinios, 2003 m. liepos 9 d., Nr. 68-3094), visiems be išimties pensininkams, netgi ir tiems, kurie nebuvo kreipęsi į teismus, buvo kompensuota neišmokėta pensijos nepriemoka. Todėl, remdamasis anksčiau susiklosčiusia praktika, kai po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimų paskelbimo dėl teisės normų prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, patirti turtiniai praradimai buvo išmokami be teismų sprendimų, pareiškėjas dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies į teismą nesikreipė, nes tvirtai tikėjo, kad Lietuvos Respublikoje įstatymai yra ir turi būti taikomi visiems vienodai. Be to, remiantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis, Lietuvos valstybei nustačius pensijų dydžių ribojimą, tikrai nemanė, jog taip yra pažeidžiamos pareigūnų ir karių teisės ir šių teisių pažeidimas, nesikreipus į teismą, nebus atstatytas. Dėl šių aplinkybių pagrindo kreiptis į teismą, būtent nuo 2010 m. sausio mėn., kai buvo išmokėta pirmoji sumažinta valstybinė pensija, nebuvo. Todėl tik Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą, kuris įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d., pareiškėjas sužinojo, kad Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis remiantis pareiškėjui buvo perskaičiuojama valstybinė pensija, prieštarauja Konstitucijai ir paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ribojimas pažeidžia pareiškėjo teises. Ši aplinkybė laikytina svarbia ir objektyvia priežastimi, suteikiančia pagrindą atnaujinti terminą skundui dėl reikalavimo priteisti iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. paduoti.

Atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra ir nebuvo reguliuojami klausimai dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo ar apskundimo terminai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, atsižvelgdamas į tai, taikė analogiją pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnį. Įstatymų leidėjas nėra aiškiai sureguliavęs neišmokėtos valstybinės pensijos išmokėjimo klausimų, o nuo kurio momento turėtų būti skaičiuojamas minėtas terminas, pasisakyta tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Šioje nutartyje teismas pasisakė, jog teisė kreiptis į administracinius teismus yra suprantama plačiai ir, kad teisė naudotis teisminiais gynybos būdais administraciniame teisme visų pirma grindžiama konstituciniu teisinės gynybos principu, įtvirtintu Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ir laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme, asmenims teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2008 m. sausio 22 d. 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. birželio 30 d. nutarimai). Teisė į veiksmingą teisminę apsaugą įtvirtinta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose bei 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 padaryta išvada, kad tai sudaro sunkumų pensijų gavėjams apsispręsti, kad suėjo senaties terminas kreiptis dėl ginčo ikiteismine ir (ar) teismine tvarka. Tokioje situacijoje piliečiams objektyviai yra sudėtinga suvokti, kad įstatymas galimai prieštarauja Konstitucijai.

Pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-212/2014 pažymėjo, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialusis trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas 2010 m. vasario mėn. gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo numatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje. Šioje nutartyje taip pat nurodyta, kad Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonominės krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo nustatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisinės valdžios įsikišimo.

Pabrėžia, kad 2012 m. rugsėjo 21 d. įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui, neišmokėtų valstybinių pensijų kompensavimo klausimas įstatymiškai nėra išspręstas iki šiol. Be to, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalyje yra numatytas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų mokėjimo. Kadangi pensija yra priskirtina prie periodinių išmokų mokėjimo, todėl pareiškėjas manė, kad šiems santykiams reguliuoti turi būti taikomos minėtame straipsnyje numatytos senaties termino nuostatos. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, išdėstytus argumentus, į tai, jog ginčo santykius reguliuojančių teisės aktų aiškinimas ir taikymas yra sudėtingas, o teisminė praktika dėl terminų skaičiavimo buvo suformuota tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje, o norminiuose teisės aktuose nėra įtvirtinta, taip pat į pareiškėjo pensininko socialinį statusą, pažeistos teisinės vertybės svarbą, ginčo santykių socialinį jautrumą, bei vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, mano, kad terminą skundui paduoti dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo praleido dėl svarbių priežasčių ir jis yra atnaujintinas.

Sutinka, kad prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. sausio 21 d. sprendimą, buvo praleidęs terminą, nes perskaitęs VRM sprendimą, labai nusivylė ir buvo nutaręs jo nebeskųsti, tačiau, paskatintas kitų buvusių pareigūnų siekti atstatyti savo pažeistas teises, nutarė kreiptis į teismą ir jis. Remdamasis minėta susiklosčiusia praktika mano, jog šis terminas buvo praleistas dėl objektyvių priežasčių ir turėtų būti atnaujintas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 839,71 Eur neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas. Taip pat prašė panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. 1D-804(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ ir atnaujinti skundo padavimo terminą.

Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821; atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi, pareiškėjo teisės į paskirtą valstybinę pensiją galimas pažeidimas, atsižvelgiant į paskirtos pensijos perskaičiavimo teisinius pagrindus (Laikinojo įstatymo 5, 15 straipsniai), gali būti suskirstytas į atitinkamus etapus, kurie procesinių prielaidų kreiptis į teismą prasme turi būti analizuojami atskirai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą, be kita ko, pateiktas teisės normų aiškinimas, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., ABTĮ 5 str.) išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata, pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą. Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei Prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.), 24 punktas nustato, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka.

Taigi, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui procesinio termino pradžia.

Aptariamu atveju faktinės aplinkybės rodo, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. rugpjūčio mėn., t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. liepos mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. liepos 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos pareiškėjas kreipėsi 2015 m. kovo 10 d., t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti. Kita vertus, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821), pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 5 ir 15 straipsnius apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, tačiau ir šiuo atveju trejų metų procesinis terminas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2012–2013 m. susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2015 m. kovo 10 d. jau buvo pasibaigęs.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, plėtodamas administracinių teismų praktiką dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2014 m. sausio 15 d. Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje taip pat ne kartą pabrėžta, jog vien tai, kad dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kurį laiką vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, negali pateisinti asmens neveiklumo, nepagrįsto delsimo pasirūpinti galbūt pažeistų teisių gynimu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, konstatavo, kad administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje administracinėje byloje neprotingu laiko tarpu pripažino skundo padavimą teismui 2014 m. rugsėjo mėnesį, atkreipdama dėmesį į tai, kad procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net ir skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus daugiau nei 10 mėnesių. Analogiški vertinimai pateikti kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, kuriose faktinės aplinkybės labai panašios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 21 d. Nr. AS525-924/2014; 2014 m. gruodžio 10 d. Nr. AS756-1281/2014; 2014 m. gruodžio 17 d. Nr. AS822-1163/2014; 2015 m. sausio 14 d. Nr. AS-65-146/2015; 2015 m. sausio 21 d. Nr. AS-90-146/2015 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, kiek jis susijęs su pareiškėjo reikalavimu dėl nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. liepos mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio, atitinka minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. kovo 10 d., t. y. tiek praleidęs 3 metų terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. gruodžio mėn., tiek praleidęs 3 metų terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos už laikotarpį nuo 2012 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn., tuo labiau pareiškėjo kreipimasis į teismą vertintinas kaip jo neatsakingas ir protingo laiko tarpo neatitinkantis delsimas kreiptis dėl savo galbūt pažeistų subjektinių teisių gynimo į teismą. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurias būtų galima laikyti objektyviomis kliūtimis ir svarbiomis termino kreiptis į teismą tiek dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, tiek dėl 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo praleidimo priežastimis. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nusprendė neatnaujinti pareiškėjui skundo padavimo termino dėl skundo reikalavimo, susijusio su valstybinės pensijos nepriemokos už 2010 m. liepos 1 d. – 2012 m. rugsėjo 1 d. laikotarpį priteisimu, ir pagrįstai atsisakė priimti šį pareiškėjo skundo reikalavimą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu.

Atsižvelgiant į tai, atsisakęs priimti skundą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog reikalavimo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2015 m. sausio 21 d. sprendimą Nr. 1D-804(11) nagrinėjimas netenka prasmės, nes teismas pareiškėjo teisių realiai apginti negalėtų, kadangi pagrindinis pareiškėjo tikslas nagrinėjamu atveju – gauti neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, todėl ir šį pareiškėjo skundo reikalavimą, kaip išvestinį, pagrįstai atsisakė priimti.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl termino skundui paduoti atnaujinimo, nes šis prašymas nebuvo pagrįstas svarbiomis termino praleidimo aplinkybėmis, ir, remdamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, pagrįstai bei teisėtai atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Dėl šios priežasties pareiškėjo atskirasis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo R. T. atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys