AS-525-497-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS525-497/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01585-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 70.1; 70.6 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. gegužės 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. S. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos pareigūnų valstybinės pensijos dalies priteisimo ir sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja V. S. (toliau – ir pareiškėja) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija, VRM) 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. 1D-3763(11) dalį, kurioje VRM nurodė, jog atsakovas neturi teisinio pagrindo išmokėti valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies nuostatas;

2) įpareigoti VRM išmokėti pareiškėjai susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką – 15 568,36 Lt, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas už 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio laikotarpį;

3) atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą pareigūnų ir karių pažeistoms teisėms dėl valstybinės pensijos nepriemokos gavimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 10 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino – priteisė V. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 15 568,36 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., išmokant per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; panaikino Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. 1D-3763(11) dalį, kurioje atsisakyta V. S. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų.

Atsakovai Ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. sprendimą ir bylą nutraukti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 5 d. nutartimi atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą tenkino iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 3 d. nutartimi administracinę bylą Nr. I-4767-815/2014 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01585-2013-8) pagal pareiškėjos V. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo dalies panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo nutraukė.

Teismas vertino, kad pareiškėja V. S. nuo 2003 m. birželio 16 d. neterminuotam laikui įgijo teisę į valstybinę pensiją, kuri iki Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo sudarė 1 174,72 Lt, o nuo 2010 m. sausio mėn. buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnį (pagal šią teisės normą – nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn.). Pareiškėjai pirmoji sumažinta pensija už 2010 m. sausio mėn. išmokėta 2010 m. vasario 26 d. Ministerija, atsakydama į pareiškėjos 2013 m. kovo 26 prašymą, kuriame pareiškėja, be kita ko, prašė išmokėti neteisėtai neišmokėtą valstybinės pensijos dalį (b. l. 16–17), 2013 m. balandžio 11 d. sprendime Nr. 11D-3763(11) išaiškino pareiškėjos valstybinės pensijos perskaičiavimo tvarką pagal Laikinojo įstatymo nuostatas ir konstatavo, kad Ministerija neturi teisinio pagrindo mokėti pareiškėjai paskirtą pensiją ir išmokėti nepriemoką, taip pat nurodė, kad: atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, 2012 m. birželio 30 d. priimtas Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymas, įsigaliojęs nuo 2012 m. rugsėjo 1 d.; Lietuvos Respublikos Konstitucijai neprieštarauja Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, nes nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šio teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu; pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą pensijų perskaičiavimas pratęsiamas iki 2013 m. gruodžio 31 d.; Laikinajame įstatyme neįtvirtintas sumažintų valstybinių pensijų kompensavimas (b. l. 5–6, 19–20).

Dėl reikalavimo panaikinti Ministerijos 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. 1D-3763(11) dalį dėl atsisakymo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (b. l. 5–6), teismas nurodė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pabrėžta, kad tokio pobūdžio aktai nėra administraciniai aktai, skundžiami administraciniams teismams, todėl šios administracinės bylos dalis dėl Ministerijos 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. 1D-3763(11) dalies dėl atsisakymo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies panaikinimo nutrauktina Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 10 straipsnio 1 punkto pagrindu .

Dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, pareiškėjai neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., teismas akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 konstatavo, jog nagrinėjamu atveju kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo taikytinas trejų metų procesinis terminas, kuris skaičiuotinas nuo tada, kai asmuo sužinojo ar / ir turėjo sužinoti apie pirmąją nepriemoką. Pareiškėja V. S. į teismą kreipėsi 2013 m. gegužės 13 d. (vokas (b. l. 9)), apie pirmąją valstybinės pensijos nepriemoką pareiškėja sužinojo 2010 m. vasario mėn., todėl traktuotina, kad pareiškėja praleido minėtą procesinį terminą (tai konstatavo ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-2863/2013, b. l. 60–65). Pareiškėjos argumentus dėl minėto procesinio termino skaičiavimo ir jo atnaujinimo (b. l. 73–74) teismas vertino kaip nepagrįstus, nes teisinis neaiškumas, teisės nežinojimas nėra priežastys atnaujinti terminą, ypač atsižvelgiant į tai, kad jau 2012 m. vasario mėn. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriame konstatuota atitinkamų teisės aktų neatitiktis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o pareiškėja į teismą kreipėsi tik 2013 m. gegužės 13 d. Teismas ypač pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 nesilaikyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 nurodytų argumentų, kad terminą atnaujinti galima tik esant rimtoms priežastims: teismas pakartojo, kad teisinio reguliavimo neaiškumas, teisės nežinojimas nėra ir negali būti tokios priežastys, nes priešingas aiškinimas reiškia, kad termino atnaujinimas tampa ne išimtimi, o bendra taisykle (o tai alogiška). Atsižvelgdamas, kad nėra jokių aplinkybių, leidžiančių minėtą procesinį terminą atnaujinti, šią administracinės bylos dalį teismas nutraukė ABTĮ 101 straipsnio 7 punkto pagrindu.

III. Pareiškėja pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti 2014 m. kovo 3 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atnaujinti terminą skundui paduoti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo.

Teigia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Pažymi, jog iki 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, kuriuo buvo nustatyta, kad valstybinių pensijų sumažinimas prieštarauja Konstitucijai, ji neturėjo pagrindo manyti, kad teisės aktai, pagal kuriuos jai nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio buvo apskaičiuota ir mokama sumažinta valstybinė pensija, prieštarauja Konstitucijai. Teisinės situacijos neaiškumas sąlygojo, jog ji sklydo dėl kreipimosi į teismą tvarkos ir terminų, tačiau tai įvyko ne dėl jos aplaidumo, o dėl teisės aktų dėl apskundimo tvarkos ir terminų neaiškumo, įstatymų leidėjo neveikimo. Be to, ji pagrįstai tikėjosi, kad po Konstitucinio Teismo nutarimo atitinkamos institucijos pradės grąžinti neišmokėtą pensijos dalį be teisminės institucijos įsikišimo. Termino atnaujinimas šiuo atveju atitiktų ne tik protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus, bet ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 atnaujinant terminą skundui paduoti nurodyti argumentai, kurių pasekoje padaryta teisėta ir pagrįsta išvada, kad dėl teisinio neapibrėžtumo suinteresuotų asmenų, taip pat ir pareiškėjos, pažeistų teisų gynyba buvo neproporcingai apsunkinta. Tokios nuostatos įtvirtintos ir eilėje kitų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarčių (pvz., AS502-212/2014, AS756-279/2014, AS525-292/2014, AS525-318/2014, AS552-403/2014, AS525-173/2014 ir kt.).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį palikti nepakeistą, o apeliantės atskirąjį skundą atmesti.

Nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, laiko ją teisėta ir pagrįsta, priimta tinkamai išnagrinėjus bylos aplinkybes, argumentus, pritaikius teisės normas. Naujų argumentų, kurie nebuvo išnagrinėti pirmosios instancijos teismo, pareiškėja nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. nutarties, kuria teismas administracinę bylą pagal pareiškėjos skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Ministerijos, Ministerijai ir trečiajam suinteresuotam asmeniui Tarnybai dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo nutraukė, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėja apie jos teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasarį., t. y. kai jai buvo išmokėta pirmoji sumažinta valstybinė pensija už 2010 m. sausio mėnesį. Į teismą pareiškėja kreipėsi 2013 m. gegužės 13 d., t. y. praleidusi minėtą 3 metų terminą.

Vis dėlto nagrinėjamu atveju svarbia aplinkybe yra tai, kad pareiškėja 2014 m. vasario 4 d. (pagal pašto spaudą ant voko) pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą atnaujinti skundo dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo padavimo terminą, kuriuo prašė praleistą skundo padavimo terminą laikyti praleistu dėl svarbių priežasčių ir jį atnaujinti, kadangi teisinio reguliavimo nebuvimas laikytinas svarbia priežastimi dėl termino praleidimo, taip pat nėra aplinkybių, nurodytų ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose (b. l. 73–74). Prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą pareigūnų ir karių pažeistoms teisėms dėl valstybinės pensijos nepriemokos gavimo ji buvo pateikusi ir 2013 m. rugpjūčio 21 d. (b. l. 29–30).

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau, pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014), išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Tokiais atvejais reikalinga vertinti tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėja, 2010 m. vasario mėnesį gavusi pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodama, ko iš jos reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgiant į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, darytina išvada, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėja įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, jai bus kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Vertintina, jog išvardytos priežastys, sudarė pareiškėjai objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl jos prašymas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo tenkinamas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog skirtingai nei pažymėta skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje, minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 nebuvo nesilaikyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 nurodytų argumentų, kad terminą atnaujinti galima tik esant rimtoms priežastims.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 termino atnaujinimo klausimas, terminų atnaujinimo priežastys ir jų svarba nebuvo vertinama, todėl tarp 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir 2014 m. sausio 15 d. nutarties administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014 prieštaravimų nėra.

Aukščiau pateikta išvada dėl skundo padavimo termino atnaujinimo šiuo atveju iš esmės atitinka ir vėlesnę Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-213/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-751/2014; 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-219/2014; 2014 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-467/2014, 2014 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-472/2014 ir kt.) (ABTĮ 13 str. 1 d., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje taip pat nurodė, kad byla dalyje dėl pareiškėjos reikalavimo panaikinti Ministerijos 2013 m. balandžio 11 d. sprendimo Nr. 1D-3763(11) dalį dėl atsisakymo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies panaikinimo nutrauktina ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pabrėžta, kad tokio pobūdžio aktai nėra administraciniai aktai, skundžiami administraciniams teismams.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pateiktus išaiškinimus, su tokia teismo išvada nesutinka, skundžiama nutartis laikytina neteisėta ir šioje dalyje.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiama nutartis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, todėl ji naikintina, pareiškėjos prašymas dėl termino skundui pateikti atnaujinimo tenkintinas, byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsnio 1 dalimi, 151 straipsnio 3, 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjos V. S. atskirąjį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį panaikinti.

Pareiškėjos V. S. prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti patenkinti ir terminą atnaujinti.

Bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas