A-143-366-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-366/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03215-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 10.8.2; 37.1; 37.2.16 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. M., B. K. ir G. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. M., B. K. ir G. L. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai A. M., B. K. ir G. L. (toliau – ir pareiškėjai, apeliantai) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4), kurį patikslino (b. l. 13–16, 33–37), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti trečiojo suinteresuoto asmens Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) 2012 m. liepos 10 d. sprendimą Nr. 2PM190486 dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo, atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 1A-296 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2012 m. lapkričio 21 d. sprendimą Nr. S-203(7-190/2012).

Pareiškėjai nurodė, kad nesutinka su teritorinės muitinės sprendimu įregistruoti skolą muitinei. Teigė, kad jie į Bendrijos muitų teritoriją neįvežė importo muitais ir mokesčiais apmokestinamų prekių, komercinės–ūkinės veiklos, dėl kurios atsiranda pagrindas mokėti mokesčius, neplanavo vykdyti. Delspinigiai už nesumokėtą akcizą ir pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM) apskaičiuoti neteisėtai, nes apskaičiuota už laikotarpį, kai jie nežinojo apie prievolę sumokėti mokesčius. Vilniaus apygardos teismas tik 2011 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu pripažino juos kaltais pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 1992 straipsnio 1 dalį, jų apeliacinis skundas išnagrinėtas 2012 m. birželio 1 d., todėl delspinigių skaičiavimas nuo 2010 m. birželio 20 d. yra nepagrįstas. Pareiškėjų nuomone, tai prieštarauja teisingumo principui, nes reikalaujama sumokėti akcizą už konfiskuotas prekes, kuriomis jie nedisponuoja. Teigė, kad buvo pažeistas draudimas bausti asmenį du kartus už tą patį veiksmą, nes baudžiamojoje byloje teismas jiems skyrė baudą, prekės buvo konfiskuotos, o dabar įregistruota mokestinė prievolė, ženkliai didesnė nei paskirta bauda, dėl to prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas).

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 52–56) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad prekių importas yra neteisėtas įvežimas, kai nesilaikoma 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), 38–41 straipsnių reikalavimų, t. y. prekės nepristatytos į muitinės įstaigą, nepateiktos muitinei. Pareiškėjų atgabentos cigaretės buvo sulaikytos 2010 m. birželio 20 d. kirtus Bendrijos išorės sieną, jos nebuvo pristatytos į muitinės įstaigą, pareiškėjai neturėjo įsigijimo dokumentų, dokumentų, įrodančių mokesčių sumokėjimą, todėl prekės įvežtos neteisėtai.

Pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnį, skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu, o skolininkais laikomi asmenys, neteisėtai įvežę tokias prekes. Tam, kad asmuo būtų pripažintas skolininku, nereikia nustatyti faktą apie asmenišką jo įvežimą prekių ar žinojimą dėl nesumokėtų prekių, todėl tai, kad pareiškėjai patys neteisėtai neįvežė į muitų teritoriją ginčo prekių, nėra reikšminga sprendžiant jų pripažinimą skolininkais. Pažymėjo, kad mokesčiai nėra priskiriami baudžiamosios atsakomybės rūšiai, prievolė mokėti mokesčius atsiranda asmenims, įvežusiems, gabenantiems ar laikantiems prekes.

Mokesčių skola už iš trečiųjų šalių įvežamas prekes atsiranda jų įvežimo momentu, o ne tada, kai jos konfiskuojamos. Pati prievolė apskaičiuoti importo PVM už prekes, kurioms taikomi importo muitai, atsiranda tuo metu, kai pagal teisės aktus atsiranda prievolė už jas apskaičiuoti importo muitus. Pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 94 straipsnio 3 dalį, importo PVM sumokėti turi importuotojas, o prievolė apskaičiuoti importo PVM atsiranda tuo metu, kai pagal teisės aktus atsiranda prievolė už prekes apskaičiuoti importo muitus.

Pagal Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnį, skola muitinei išnyksta tik tada, kai prekės sulaikomos neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu ar vėliau konfiskuojamos. Šiuo atveju tokių aplinkybių nenustatyta. Pagal suformuotą teismų praktiką, aplinkybė, kad ginčo prekės vėliau buvo sunaikintos, prievolei dėl importo muitų neturi reikšmės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N62-824/2010, 2007 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N3-553/2007 ir kt.).

Vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 123 straipsnio 1 dalimi, Akcizų įstatymo 19 straipsnio 3 dalimi, Mokesčių administravimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 97 straipsnio 2 dalimi, delspinigiai skaičiuojami už kiekvieną dieną po tos dienos, kai mokestis turėjo būti sumokėtas. Skola muitinei atsiranda prekių sulaikymo dieną, šiuo atveju 2010 m. birželio 20 d., todėl delspinigiai apskaičiuoti nuo 2010 m. birželio 21 d. iki Kauno teritorinės muitinės sprendimo priėmimo dienos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad delspinigių mokėjimas priklauso tik nuo paties mokesčių mokėtojo, todėl jam nėra pareigos laukti, kol mokesčių administratorius atliks jo patikrinimą ir apskaičiuos mokėtinas į biudžetą sumas.

Laiku sumokėjus mokesčius, nebūtų atsiradusi pareiga mokėti delspinigius (2012 m. kovo 7 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taikant mokesčių administravimą reglamentuojančias teisės normas, apibendrinimas (II dalis)).

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 59–60) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjai pripažįstami skolininkais muitinei ne kaip asmenys, neteisėtai įvežę prekes, bet kaip asmenys, įgiję ir laikę prekes ir jų įsigijimo metu turėję žinoti, kad prekės įvežtos neteisėtai. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnį, skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011 nurodė, kad nereikalinga įrodyti, jog asmuo tikrai žinojo, kad įsigyja neteisėtai įvežtas prekes, muitinės skolai atsirasti pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog asmuo turėjo tai žinoti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai, įsigydami tabako gaminius, kurie nebuvo paženklinti Lietuvos Respublikos specialiais ženklais, turėjo suprasti, kad jie į laisvą apyvartą išleisti neteisėtai. Visos prekės buvo pažymėtos Rusijos banderolėmis, o ne Lietuvos specialiais ženklais. Delspinigiai skaičiuojami už kiekvieną kalendorinę dieną po tos dienos, kai mokestis turėjo būti sumokėtas į biudžetą, šiuo atveju skolos muitinei atsiradimo dienos – 2010 m. birželio 20 d. Ginčo prekės į teisėtą apyvartą Bendrijos teritorijoje patekusios nebuvo, sulaikytos ne pirmosios prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje, ginčo prekes pareiškėjai turėjo savo žinioje, dėl to prievolė mokėti mokesčius atsiranda nuo prekių laikymo pradžios momento. Pažymėjo, kad pareiga mokėti mokesčius kyla pagal mokesčių įstatymus ir nėra susijusi su kitomis atsakomybės rūšimis.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. birželio 17 d. sprendimu (b. l. 77–81) atmetė pareiškėjų skundą.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje turi būti sprendžiamas klausimas dėl teritorinės muitinės sprendimo nustatyti mokestinę prievolę muitinei teisėtumo. Teismas vadovavosi Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsniu, rėmėsi Europos Teisingumo Teismo 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimo byloje Nr. C-414/02 27, 28 punktais, 2005 m. kovo 3 d. sprendimo byloje Nr. C-195/03 40 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2727/2012.

Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nustatyta ir nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjai įsigijo (gavo) ir laikė 8750 pakelių cigarečių su Rusijos Federacijos akcizo ženklais, t. y. įsigijo (gavo) ir laikė prekes, kurioms Lietuvos Respublikos įstatymais ir norminiais teisės aktais buvo nustatyti specialūs jų (prekių) išleidimo į laisvą apyvartą reikalavimai, taip pat – pareiga Lietuvoje skirtą parduoti apdorotą tabaką paženklinti nacionalinėmis banderolėmis. Teismas vadovavosi Akcizų įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2010 m. gruodžio 18 d.) 9 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 9 straipsnio 9 dalimi. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad visiems žinoma ir neįrodinėtina aplinkybe laikomas faktas, jog Lietuvos rinkoje greta teisėtai į laisvą apyvartą išleistų tam tikru mastu cirkuliuoja ir neteisėtai išleisti (įvežti) apdoroto tabako gaminiai, o ženklinimas specialiais ženklais – banderolėmis yra vienas iš būdų atskirti šias prekes. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo prekės buvo paženklintos Rusijos Federacijos ir Baltarusijos specialiais ženklais ir buvo šių valstybių kilmės, pareiškėjas galėjo suprasti, jog šios prekės į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos iš trečiosios šalies, t. y. kad šios prekės buvo importuotos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011). Teismo vertinimu, pareiškėjai, elgdamiesi rūpestingai, atidžiai bei sąžiningai, turėjo suprasti, kad įsigijo (gavo) ir laikė neteisėtai apyvartoje esančius ir neteisėtai į šalies teritoriją įvežtus tabako gaminius.

Teismas, be to, nurodė, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog ta aplinkybė, kad cigaretės vėliau buvo sunaikintos, prievolei atsirasti importo (muitų) skolai muitinei jokios reikšmės neturi. Skola muitinei dėl prekių konfiskacijos ir sunaikinimo galėtų išnykti tik tuo atveju, jei prekės būtų buvusios sulaikytos pirmosios prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje prie Bendrijos išorinės sienos (Europos Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimas byloje Nr. C-459/07, 2010 m. balandžio 29 d. sprendimas byloje Nr. C-230/08). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo tabako gaminiai buvo sulaikyti kirtus Bendrijos muitų teritorijos sieną, už pirmos muitinės įstaigos, taigi prekės buvo patekusios į Bendrijos muitų teritoriją.

Atsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir teisės aktų nuostatas, vadovaudamasis teismų praktika, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjams atsirado pareiga mokėti akcizus nuo nurodytų prekių laikymo pradžios momento, t. y. nuo 2010 m. birželio 20 d. Pripažinus pareiškėjus muitinės skolininkais dėl prekių importo, pareiškėjams taip pat pagrįstai apskaičiuotas importo muitas bei pridėtinės vertės mokestis.

Teismas pažymėjo, jog, vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 123 straipsnio 1 dalimi, Akcizų įstatymo 19 straipsnio 3 dalimi, Mokesčių administravimo įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 97 straipsnio 2 dalimi, už neapskaičiuotą nedeklaruojamą importo PVM ir akcizą skaičiuotini delspinigiai už kiekvieną kalendorinę dieną, susidariusią po tos dienos, kai mokestis turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki sprendimo priėmimo dienos. Nagrinėjamu atveju pripažinta, kad pareiškėjai skolininkais muitinei yra nuo 2010 m. birželio 20 d., todėl delspinigiai pagrįstai skaičiuoti už laikotarpį nuo 2010 m. birželio 21 d. iki Kauno teritorinės muitinės 2012 m. liepos 10 d. sprendimo priėmimo.

Teismas nurodė, kad, pareiškėjų teigimu, jie buvo nubausti du kartus, kadangi bausmė jiems jau paskirta baudžiamojoje byloje. Draudimas bausti asmenį už tą patį teisės pažeidimą yra įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – ir Konvencija) (7 protok. 4 str. 1 d.). Draudžiamas yra pakartotinis baudžiamasis persekiojimas ir „kriminalinis“ (nu)baudimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad kai asmenys baudžiamojoje byloje buvo nubausti kriminalinio pobūdžio bausme (bauda), o bauda pagal Mokesčių administravimo įstatymą paskirta už analogišką teisės pažeidimą, tai prilyginama pareiškėjų nubaudimui kriminalinio pobūdžio sankcija, tokiu būdu pažeidžiant non bis in idem principą. Tačiau Konvencija, kaip ir Lietuvos teisė, apskritai nedraudžia dvigubos atsakomybės. Baudžiamoji ir mokestinė atsakomybė nėra tapačios kategorijos, mokestinė prievolė atsiranda pagal mokesčių įstatymus. Nagrinėjamu atveju baudos pagal Mokesčių administravimo įstatymą pareiškėjams nebuvo skirtos, todėl non bis in idem principas nebuvo pažeistas.

Teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes ir teisės aktų nuostatas, padarė išvadą, kad skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, juose visapusiškai ir objektyviai įvertintos su ginču susijusios aplinkybės, todėl nėra pagrindo jų naikinti, o pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 p.).

Teismas, be to, vadovaudamasis ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje nekilo abejonių dėl taikytų teisės aktų konstitucingumo, todėl pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą nepatenkino.

III. Pareiškėjai apeliaciniu skundu (b. l. 86–90) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjai nurodo, kad jie neįvežė į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais ir mokesčiais apmokestinamų prekių (ikiteisminio tyrimo metu toks asmuo nenustatytas). Be to, neplanavo vykdyti komercinės–ūkinės veiklos, dėl kurios atsiranda pagrindas mokėti mokesčius. Šiuo atveju delspinigiai už nesumokėtą akcizą ir delspinigiai už nesumokėtą PVM apskaičiuoti neteisėtai, kadangi apskaičiuoti už laikotarpį, kai jie netgi nežinojo apie prievolę susimokėti mokesčius. Skolos atsiradimo data 2010 m. birželio 20 d. nurodyta visiškai nepagrįstai, nes Vilniaus apygardos teismas tiktai 2011 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu pripažino juos kaltais pagal BK 1992 straipsnio 1 dalį. Apeliaciniai skundai buvo išnagrinėti tiktai 2012 m. birželio 1 d., todėl delspinigių apskaičiavimas nuo 2010 m. birželio 20 d. prieštarauja teisingumo, žmogiškumo, sąžiningumo principams. Nepagrįstai reikalaujama sumokėti akcizą už prekes, kurios yra konfiskuotos, jų nėra, jomis nedisponuoja. Kiekvienu atveju turi būti atsižvelgta į visas bylai reikšmingas aplinkybes, o šiuo atveju buvo atsižvelgta tiktai į jiems nenaudingas aplinkybes. Be to, sprendžiant mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo klausimą, buvo pažeistas draudimo bausti asmenį du kartus už tą patį teisės pažeidimą principas (non bis in idem). Pakartotinai reiškia prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar sprendimas dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo, kai yra paskirta teismo bauda ir konfiskuotos prekės, neprieštarauja Konstitucijai, kadangi, nagrinėjant bylą, buvo pažeisti teisingumo, sąžiningumo, žmogiškumo principai bei nusistovėjusi teismų praktika.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 99–103) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad aplinkybė, jog pareiškėjai patys neteisėtai neįvežė (nedalyvavo įvežant) į Bendrijos muitų teritoriją ginčo prekių, nėra reikšminga sprendžiant jų pripažinimo skolininkais Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies įtraukos pagrindu klausimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011). Pareiškėjai nepagrįstai sutapatina mokesčių mokėtojo prievolę įstatymų nustatytais atvejais sumokėti mokesčius valstybei su baudžiamosios atsakomybės už padarytus nusikaltimus sankcijos pinigine forma (bauda). Kauno teritorinė muitinė sprendimu dėl mokestinės prievolės įregistravimo pareiškėjams neskyrė baudos, taigi laikėsi paminėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi suformuotos praktikos dėl non bis in idem principo. Baudžiamojoje byloje konstatavus, kad išvengiant muitinės kontrolės į Lietuvos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas cigaretes neteisėtai įsigijo, gabeno ir laikė pareiškėjai, Kauno teritorinė muitinė pagrįstai ir teisėtai įregistravo jiems importo mokesčių skolą. Aplinkybė, kad ginčo cigaretės iš pareiškėjų buvo paimtos ir, vykdant Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nuosprendį, sunaikintos, jų skolos muitinei nepanaikina. Skola muitinei dėl prekių konfiskacijos ir sunaikinimo galėtų išnykti tik tuo atveju, jei prekės būtų buvusios sulaikytos pirmosios prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje prie Bendrijos išorinės sienos. Be to, skolos muitinei atsiradimo diena laikytina prekių sulaikymo diena – 2010 m. birželio 20 d. Taigi delspinigiai pagrįstai apskaičiuoti nuo 2010 m. birželio 21 d. iki Kauno teritorinės muitinės sprendimo priėmimo dienos – 2012 m. liepos 10 d.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 104–105) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad skolai atsirasti pakanka nustatyti, jog asmuo turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai. Pareiškėjai, įsigydami (gaudami) tabako gaminius, kurie nebuvo paženklinti Lietuvos Respublikos specialiais ženklais, turėjo suprasti, kad jie (gaminiai) į laisvą apyvartą buvo išleisti neteisėtai. Pareiškėjai nesielgė rūpestingai, atidžiai ir sąžiningai, nes, priešingu atveju, turėjo suprasti, kad įsigijo ir laikė neteisėtai apyvartoje esančias ir neteisėtai į šalies teritoriją įvežtas prekes. Nustatyta, kad skolos muitinei atsiradimo diena yra 2010 m. birželio 20 d., t. y. prekių sulaikymo diena, todėl ginčo delspinigiai pagrįstai apskaičiuoti nuo 2010 m. birželio 21 d. Skola muitinei dėl prekių konfiskavimo ir sunaikinimo galėtų išnykti tik tuo atveju, jei prekės būtų buvusios sulaikytos pirmosios prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją muitinės įstaigos zonoje prie Bendrijos išorės sienos. Pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktų, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Pabrėžia, kad apeliantai pagrįstai pripažinti skolininkais muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos prasmę ir jiems pagrįstai apskaičiuota mokėtina importo skola muitinei.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-155/2011 (kuris įsiteisėjo 2012-06-01 Lietuvos apeliaciniam teismui palikus jį nepakeistą) nustatyta, kad pareiškėjai, veikdami bendrininkų grupėje, 2010 m. birželio 20 d. laikotarpiu nuo 19 val. 00 min. iki 23 val. 15 min. neteisėtai įsigijo, gabeno ir laikė akcizais apmokestinamas prekes – 7 490 pakelių cigarečių „Saint George Lights“, 49 001,50 Lt vertės, 300 pakelių cigarečių „Imperial Classic Blue“, 2 145 Lt vertės, ir 960 pakelių cigarečių „Imperial Classic Red“, 6 866,20 Lt vertės, kurios nebuvo paženklintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Nurodytas teismo nuosprendis (juo nustatytos faktinės aplinkybės) yra privalomas šią administracinę bylą nagrinėjančiam teismui, todėl mokestinių teisinių santykių reglamentavimo prasme teismo negali būti kvestionuojamas nagrinėjant šią administracinę bylą (ABTĮ 58 str. 4 d.).

Išvardytų (paminėtu nuosprendžiu nustatytų) faktinių aplinkybių pagrindu šioje byloje skundžiamu trečiojo suinteresuoto asmens 2012 m. liepos 10 d. sprendimu pareiškėjai buvo pripažinti skolininkais muitinei ir jiems buvo įregistruota 2 772 Lt dydžio importo muito skola bei apskaičiuoti 39 725 Lt dydžio akcizo mokestis, 9 935 Lt dydžio PVM bei su šiais mokesčiais susiję akcizo delspinigiai – 9 355 Lt ir PVM delspinigiai – 2 340 Lt.

Kolegija pažymi, kad savo poziciją šiame mokestiniame ginče pareiškėjai, be kita ko, grindžia tuo, jog Europos Sąjungos teisės taikymo prasme jie nėra tinkami mokestinės atsakomybės subjektai. Todėl nagrinėjamoje byloje pirmiausia yra aktualus Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies taikymo ir aiškinimo klausimas. Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad pagal šios teisės normos trečią įtrauką, skolininkais muitinei, be kita ko, laikomi „bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai“. Taigi, skirtingai nei teigia pareiškėjai, minėtas Europos Sąjungos reglamentas, kuris tiesiogiai taikomas Lietuvoje, nereikalauja, kad asmuo (faktiškai) būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12 punkto prasme. Todėl aplinkybė, kad pareiškėjai patys neteisėtai neįvežė (nedalyvavo įvežant) į Bendrijos muitų teritoriją ginčo prekių (nurodytų cigarečių), nėra reikšminga sprendžiant klausimą dėl jų pripažinimo skolininkais Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos taikymo prasme.

Pasisakydama dėl paminėtų faktinių bylos aplinkybių vertinimo Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos taikymo prasme, kolegija pirmiausia pažymi, jog pas pareiškėjus surastų cigarečių (akcizinių prekių) kiekis su Rusijos banderolėmis leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad šios prekės neteisėtai buvo įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją (kaip nurodyta aukščiau, aplinkybė, kad pareiškėjai patys nedalyvavo įvežant prekes, nagrinėjamai bylai nėra reikšminga). Sprendžiant klausimą, ar pareiškėjai žinojo (privalėjo žinoti) apie tokio įvežimo neteisėtumą, pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog jie turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai. Ši bylai reikšminga aplinkybė nustatytina pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nurodytas įrodymų vertinimo taisykles. Tai reiškia, kad vien subjektyvus šios aplinkybės pareiškėjų interpretavimas savaime nenulemia vienokios arba kitokios išvados dėl jų tinkamumo būti paminėtos mokestinės prievolės subjektais padarymo. Kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, daro išvadą ir konstatuoja, kad pareiškėjai, elgdamiesi rūpestingai, atidžiai bei sąžiningai, turėjo suprasti, kad jie įsigijo (gavo) ir laikė neteisėtai apyvartoje esančius ir neteisėtai į šalies teritoriją įvežtus tabako gaminius. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies taikymo požiūriu tai reiškia, kad jie yra pagrįstai pripažinti skolininkais muitinei. Be to, kolegija, pasisakydama dėl pirmiau nurodyto nuosprendžio reikšmės nagrinėjamai bylai, pažymi, kad šiuo nuosprendžiu yra nustatytas ne tik pats paminėtų cigarečių gabenimo (laikymo) faktas, bet ir tai, kad, tai darydami, pareiškėjai suprato ir žinojo apie tokio gabenimo neteisėtumą.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams dėl Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjai pagrįstai buvo pripažinti skolininkais muitinei ir kad jiems pagrįstai buvo įregistruotos aukščiau nurodytos mokestinės prievolės ir su jomis susiję delspinigiai.

Kolegija, taip pat sutikdama su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais dėl principo non bis in idem aiškinimo ir taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje (jų nekartodama), pritaria teismo padarytai išvadai, kad nurodytas principas ir su juo siejami teisės aktai pareiškėjų atžvilgiu nebuvo pažeisti.

Pasisakydama dėl pareiškėjų prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, kolegija pažymi, kad toks kreipimasis yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija (ABTĮ 4 str. 2 d.). Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas neturi kvestionuoti pirmosios instancijos teismo apsisprendimo kreiptis arba nesikreipti į Konstitucinį Teismą dėl byloje taikytinų teisės normų atitikimo Konstitucijai. Pati kolegija taip pat nenustatė pakankamo pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą pareiškėjų keliamu klausimu.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu ir paliktinas nepakeistu. Tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų A. M., B. K. ir G. L. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė