A-575-2283-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-2283/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-08158-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, ir Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1), kuriame prašė: 1) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 2013 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. 96-1597; 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2013 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. 2S-5900; 3) įpareigoti atsakovą Lukiškių TI-K grąžinti pareiškėjui kirpimo mašinėlę ir leisti ja naudotis; 4) priteisti pareiškėjui 350 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, kad 2013 m. spalio 7 d. per kratą Lukiškių TI-K darbuotojai paėmė jo kirpimo mašinėlę, kurią jis turėjo nuo sulaikymo momento, t. y. nuo 2008 m. kovo 7 d. Taigi nuo šio momento pareiškėjas negalėjo naudotis kirpimo mašinėle, nors, norėdamas atrodyti tvarkingai, turėtų kirptis kas 3 dienas. Pareiškėjas pažymėjo, kad teisės aktai nedraudžia turėti kirpimo mašinėlę, todėl Lukiškių TI-K pareigūnai, ją paimdami ir padėdami į sandėlį, veikė neteisėtai.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 15–17) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį, kad teisės aktai nenumato galimybės nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, turėti kirpimo mašinėlę, todėl 2013 m. spalio 7 d. kratos metu iš pareiškėjo buvo paimta kirpimo mašinėlė ir padėta į sandėlį. Šiame kontekste Lukiškių TI-K akcentavo, jog po kratos pareiškėjas pretenzijų neturėjo, tai jis patvirtino savo parašu. Lukiškių TI-K teigė, kad 2013 m. spalio 23 d. raštu Nr. 96-1597 tinkamai atsakė į pareiškėjo 2013 m. spalio 8 d. prašymą, prašomą informaciją pateikė, atsakymas atitinka įstatymų keliamus reikalavimus, yra teisėtas bei pagrįstas. Nurodė, jog Lukiškių TI-K darbuotojai griežtai vadovaujasi galiojančiais teisės aktais ir jų nuostatomis, veikia tinkamai bei teisėtai, nepažeisdami įstatymų ir kitų teisės aktų teisėtumo. Atsižvelgiant į tai, pabrėžė, kad deliktinei atsakomybei atsirasti būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygų visumą, todėl sprendžiant pareiškėjo prašomos atlyginti žalos pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Tačiau Lukiškių TI-K tvirtino, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 26 d. sprendimu (b. l. 46–48) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 10 straipsnio 1 dalis nustato, jog bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Nuteistųjų teisė įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų bei nuteistųjų teisė naudotis televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais daiktais nustatyta BVK.

Remiantis BVK 96 straipsnio 1 dalimi, nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d.

įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 173 punkte (2010 m. sausio 20 d. įsakymo Nr. 1R-22 redakcija, galiojusi ginčijamo Lukiškių TI-K sprendimo priėmimo metu) be BVK 96 straipsnio 1 dalyje išvardintų daiktų, buvo numatyta ir nuteistųjų teisė naudotis radijo imtuvais, barzdaskutėmis, vaizdo leistuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais, garso grotuvais, televizoriais, kurių ekranų įstrižainės ne didesnės kaip 51 centimetras, kompiuteriais, vandens šildytuvais, plaukų džiovintuvais, elektriniais virduliais, skrudintuvais, sumuštinių keptuvėmis, muzikos instrumentais, kompaktiniais diskais ir kitomis iki 4 GB talpos informacijos ir duomenų laikmenomis, stalinėmis lempomis, patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu nuteistasis raštu atsisako BVK 173 straipsnio 2 dalyje numatytos patalynės. Be to, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. vasario 24 d.

įsakymu Nr. V-46 patvirtintų Nuteistųjų naudojamų daiktų elektros energijos sąnaudų apskaičiavimo ir išlaidų už sunaudotą elektros energiją apmokėjimo taisyklių (toliau – ir Apmokėjimo taisyklės) 2 punkte kirpimo mašinėlė nenurodyta kaip elektros prietaisais, kuriam nustatyta vidutinė galia. Taigi teismas pažymėjo, kad nurodytas teisinis reglamentavimas patvirtina, jog nuteistųjų teisė naudotis kirpimo mašinėle minėtuose teisės aktuose nėra nustatyta. Kaip pagrįstai nurodyta pareiškėjo skundžiamuose aktuose, kirpimo mašinėlė neįrašyta į Taisyklių 173 punkte nurodytų nuteistiesiems leidžiamų naudotis daiktų sąrašą, taip pat Apmokėjimo taisyklių 2 punktą, kuriame kirpimo mašinėlė nenurodyta kaip atitinkamos galios elektros prietaisas, už kurio eksploatavimą pataisos įstaigoje galima būtų paskaičiuoti apmokestinamas elektros sąnaudas.

Tai įvertinęs, teismas sprendė, kad atsakovo veiksmai, paimant iš pareiškėjo kirpimo mašinėlę, bei skundžiami atsakovų sprendimai yra teisėti ir pagrįsti. Tuo tarpu nenustačius neteisėtų atsakovo Lukiškių TI-K ar jo pareigūnų veiksmų (neveikimo), nėra pagrindo civilinei deliktinei atsakomybei atsirasti (CK 6.271 straipsnio prasme), taip pat nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą Lukiškių TI-K leisti pareiškėjui naudotis kirpimo mašinėle. Teismas papildomai pabrėžė, kad Kalėjimų departamentas ginčijamame sprendime informavo pareiškėją, jog vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos:

Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 37 punkto reikalavimais, plaukų kirpimui pataisos įstaigose turi būti įrengtos kirpyklos. Taigi, pataisos įstaigoje užtikrintos visos sąlygos ir galimybės nuteistiesiems suteikti kirpimo paslaugas. Be to, byloje pateikti duomenys patvirtina, kad Lukiškių TI-K 2014 m. sausio 7 d. raštu pranešė pareiškėjui, jog jam suteikiama galimybė nuolat naudotis kirpėjo paslaugomis.

III. Pareiškėjas R. L. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 56), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant jo skundą. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisingas, kadangi teismas neįvertino aplinkybės, jog elektros prietaisų, kurių galingumas iki 10 W, eksploatavimas neapmokestinamas, o kirpimo mašinėlės galingumas yra nuo 7 W iki 9 W. Pareiškėjas pažymi, kad teisės aktai konkrečiai numato, kokius daiktus turėti yra draudžiama, tačiau tarp jų nėra kirpimo mašinėlės. Taip pat atkreipia dėmesį, jog Lukiškių TI-K dirba tik vienas kirpėjas, todėl norint apsikirpti reikia 6 mėnesius laukti eilėje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Lukiškių TI-K 2013 m. spalio 23 d. sprendimo Nr. 96-1597 ir Kalėjimų departamento 2013 m. lapkričio 29 d. sprendimo Nr. 2S-5900, kuriais buvo atsisakyta grąžinti pareiškėjui kirpimo mašinėlę ir leisti ja naudotis, teisėtumo ir pagrįstumo bei neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, jog iš jo buvo neteisėtai paimta kirpimo mašinėlė ir neleista ja naudotis, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Teisėjų kolegija pažymi, kad BVK 96 straipsnio 1 dalyje aiškiai numatyta, jog nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Atitinkamai Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punkte įtvirtinta, jog nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis įsigytais ar perduotais daiktais: radijo imtuvais; barzdaskutėmis; vaizdo leistuvais; kompiuterinių žaidimų aparatais; garso grotuvais; televizoriais, kurių ekranų įstrižainės ne didesnės kaip 51 centimetras; kompiuteriais; vandens šildytuvais; plaukų džiovintuvais; elektriniais virduliais; skrudintuvais; sumuštinių keptuvėmis; muzikos instrumentais; kompaktiniais diskais ir kitomis iki 4 GB talpos informacijos ir duomenų laikmenomis; stalinėmis lempomis; patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu nuteistasis raštu atsisako BVK 173 straipsnio 2 dalyje numatytos patalynės. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 27 straipsnio 1 dalyje bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d.

įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 83 punkte, pagal kuriuos suimtiesiems leidžiama naudotis sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, radijo imtuvais, kompiuteriais, kompiuterinių žaidimų aparatais, neperrašomais kompaktiniais diskais, kitomis iki 4 GB talpos informacijos ir duomenų laikmenomis ir patalyne (išskyrus pagalvę, čiužinį ir antklodę), jeigu suimtasis raštu atsisako SVĮ 44 straipsnio 2 dalyje nurodytos patalynės. Taigi, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, teisė naudotis kirpimo mašinėle nuteistiesiems (suimtiesiems) nėra numatyta.

Pabrėžtina, kad minėtose teisės aktų nuostatose nurodytas daiktų sąrašas plečiamai administracinių teismų praktikoje nėra aiškinamas (žr., pvz., LVAT 2011 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2242/2011). Todėl pareiškėjo skundo argumentas, kad teisės aktai nedraudžia turėti kirpimo mašinėlę, atmestinas kaip nepagrįstas. Taip pat pabrėžtina, kad šiuo atveju pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog elektros prietaisų, kurių galingumas iki 10 W, eksploatavimas neapmokestinamas, o kirpimo mašinėlės galingumas yra nuo 7 W iki 9 W, esminės teisinės reikšmės neturi ir nesudaro pagrindo pripažinti minėtus Lukiškių TI-K bei Kalėjimų departamento sprendimus neteisėtais ar nepagrįstais, kadangi teisės aktai apskritai nenumato nuteistiesiems (suimtiesiems) teisės naudotis kirpimo mašinėle, nepriklausomai nuo jos galingumo.

Be to, kaip matyti iš Lukiškių TI-K 2014 m. sausio 7 d. rašto Nr. 96-44 (b. l. 20), vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktu, pareiškėjui suteikiama galimybė nuolat naudotis kirpėjo paslaugomis. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas įtvirtina galimybę nuteistiesiems kirpėjo paslaugomis pasinaudoti ne rečiau kaip kartą per savaitę, o byloje nėra duomenų, jog minėtų nuostatų nebūtų laikomasi. Taigi, pareiškėjo teiginys, kad norint apsikirpti reikia 6 mėnesius laukti eilėje, atmestinas kaip nepagrįstas.

Atsižvelgiant į tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo ginčijami Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamento sprendimai yra teisėti bei pagrįsti. Minėti sprendimai priimti ir pasirašyti tam įgaliotų subjektų, laikantis teisės aktuose numatytos tvarkos ir terminų, pagrįsti nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, pakankamai aiškūs ir motyvuoti, pareiškėjui į jo skundus buvo atsakyta tinkamai, todėl pareiškėjo skundas dėl šių sprendimų panaikinimo ir atsakovo Lukiškių TI-K įpareigojimo grąžinti jam kirpimo mašinėlę buvo pagrįstai atmestas kaip nepagrįstas.

Pasisakydama dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, teisėjų kolegija akcentuoja, jog reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai (neveikimas), o nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra ir atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, dėl ko kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės. Todėl pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys