A-756-591-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-591/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00190-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 16.3, 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. skundą atsakovui Marijampolės apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymų panaikinimo ir grąžinimo į pareigas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas D. S. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 3–7), prašydamas: 1) panaikinti Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Marijampolės AVPK) 2013 m. sausio 30 d. įsakymą Nr. 64-TE-41 „Dėl leidimo dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“ panaikinimo policininkui D. S.“; 2) panaikinti 2013 m. sausio 30 d. Marijampolės AVPK įsakymą Nr. 64-TE-42 „Dėl policininko D. S. atleidimo iš vidaus tarnybos“; 3) grąžinti D. S. į Marijampolės AVPK Kalvarijos policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio patrulio pareigas; 4) įpareigoti Marijampolės AVPK išmokėti D. S. darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2013 m. sausio 31 d. iki grąžinimo į pareigas dienos, taip pat delspinigius.

Pareiškėjas paaiškino, kad iš vidaus tarnybos jis buvo atleistas panaikinus jam 2010 m. balandžio 22 d. Marijampolės AVPK viršininko išduotą leidimą dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 64-1-00713-12. Minėtas ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2012 m. birželio 6 d., o ginčijami įsakymai priimti tik 2013 m. sausio 30 d. Vadinasi, visą šį laiką nuo ikiteisminio tyrimo pradžios pareiškėjas dirbo, atliko savo tarnybines funkcijas. Be to, ginčijami įsakymai priimti tuo momentu, kai dar nebuvo baigtas ikiteisminis tyrimas ir pareiškėjo atžvilgiu joks apkaltinamasis teismo nuosprendis nebuvo priimtas, todėl tai negalėjo būti pagrindu atleisti jį iš vidaus tarnybos, kadangi toks atleidimas neatitiko proporcingumo ir teisingumo principų. Pareiškėjo manymu, jis galėjo būti nušalintas nuo pareigų iki bus patvirtinta (arba ne) jo kaltė įvykdžius nusikalstamą veiką. Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyrius 2013 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. KT-1907 D. S. atžvilgiu ikiteisminį tyrimą nutraukė, todėl atsižvelgiant į tai, ginčijami įsakymai yra neteisėti ir nepagrįsti, dėl ko naikintini, o pareiškėjo pažeistos teisės gintinos grąžinant jį į eitas pareigas ir priteisiant atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką.

Atsakovas Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su skundu nesutiko ir patikslintu atsiliepimu (b. l. 84–88) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Nurodė, kad 2013 m. sausio 25 d. Marijampolės AVPK įvyko Specialiosios ekspertų komisijos (toliau – ir SEK) posėdis, kurio metu svarstytas klausimas dėl D. S. išduoto leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, panaikinimo. SEK komisijai buvo pateikta Marijampolės AVPK Imuniteto poskyrio 2013 m. sausio 16 d. vidinio patikrinimo medžiaga „Dėl D. S. patikimumo dirbant su įslaptinta informacija“ ir Marijampolės AVPK Imuniteto poskyrio viršininko D. G. 2013 m. sausio 17 d. teikimas Nr. 64-1L-236 „Dėl leidimo dirbti su įslaptinta informacija panaikinimo“.

SEK posėdžio metu nustatyta, kad 2012 m. birželio 6 d. Marijampolės AVPK pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 64-1-00713-12 Marijampolės AVPK Kalvarijos policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio patrulių A. G. ir D. S. atžvilgiu, pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir Baudžiamasis kodeksas, BK) 225 straipsnio 2 dalyje (kyšininkavimas). Ikiteisminio tyrimo metu, siekiant nustatyti reikšmingas baudžiamajai bylai aplinkybes bei pareigūno D. S. duotų parodymų teisingumą, 2012 m. spalio 15 d. jam buvo pasiūlyta atlikti psichofiziologinį tyrimą (tyrimą poligrafu).

D. S. sutiko. 2012 m. gruodžio 21 d. gauta neigiama specialisto išvada Nr. 5-12-S-739. Atsižvelgiant į specialisto išvadą, yra pakankamas pagrindas suabejoti pareigūno D. S. duotais parodymais dėl to, kad jis neėmė kyšio. Be to, ikiteisminio tyrimo metu, renkant pareiškėją charakterizuojančią medžiagą nustatyta, kad jis, būdamas valstybės tarnautoju – policijos pareigūnu, 2011 m. kovo 23 d. buvo baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimą (greičio viršijimą). SEK posėdyje konstatuota, kad D. S., būdamas statutiniu valstybės tarnautoju, davęs priesaiką, atsiradus aplinkybėms, dėl kurių iškilo grėsmė geram vidaus tarnybos sistemos pareigūno vardui, turėjo imtis visų Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų priemonių siekiant pašalinti tokias aplinkybes, tačiau iki SEK posėdžio dienos, pareiškėjo prašymu inicijuoto ikiteisminio tyrimo pagal BK 236 straipsnį (dėl melagingo įskundimo) nėra, po jam įteikto pranešimo apie įtarimą D.

S. parodymus duoti atsisakė, o tai rodo, kad jis nesiima visų įstatyme numatytų priemonių reabilituoti gerą pareigūno vardą, jei tokios nusikalstamos veikos, kurios padarymu jis yra įtariamas, nebuvo. Pareiškėjas turėjo pareigą pranešti policijos įstaigai apie padarytą nusikalstamą veiką, jeigu buvo melagingai įskųstas paėmus kyšį. SEK nariai vienbalsiai konstatavo, kad D. S. nėra tinkamas dirbti su įslaptinta informacija, o pareigūno tolesnis darbas su įslaptinta informacija gali kelti grėsmę tokios informacijos saugumui.

Tai, jog pareiškėjo kaltumas dėl nusikalstamos veikos nėra įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, dar nereiškia, kad pareiškėjas būtinai yra vertas valstybės pasitikėjimo ir kad įstatymo įgaliotai valstybės institucijai negali kilti tam tikrų abejonių dėl asmens patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei, kurias sukelia ne nustatytas jo kaltumas padarius nusikalstamą veiką, o tam tikros faktinės aplinkybės, asmens veikla, savybės, reputacija, ryšiai ar kitos reikšmingos aplinkybės, susijusios su galbūt padaryta nusikalstama veika.

Nors ikiteisminis tyrimas dėl pareiškėjo yra nutrauktas, tačiau jis nėra reabilituotas pradėto ikiteisminio tyrimo prasme, o jo veiksmai, jų net nevertinant baudžiamosios teisės kontekste, sudarė pagrindą konstatuoti jo asmenines ir dalykines savybes – nepatikimumą, nesąžiningumą bei nelojalumą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimu (b. l. 116–122) pareiškėjo D. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad 2013 m. sausio 30 d. atsakovas priėmė įsakymą Nr. 64-TE-41, kuriuo nuo 2013 m. sausio 31 d. panaikino pareiškėjui D. S., Marijampolės AVPK Kalvarijos PK Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio patruliui, 2010 m. balandžio 22 d. Marijampolės AVPK viršininko išduotą leidimą Nr. 64-IL-760 „dirbti su įslaptinta informacija“, žymimą slaptumo žyma „Riboto naudojimo“ (b. l. 71). 2013 m. sausio 30 d. atsakovas taip pat priėmė įsakymą Nr. 64-TE-42, kuriuo nuo 2013 m. sausio 31 d. atleido pareiškėją D. S. iš vidaus tarnybos, o būtent iš Marijampolės AVPK Kalvarijos PK Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio patrulio pareigų (b. l. 70). Pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo atleistas vadovaujantis Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktu (kai įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu).

Aiškindamas Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkte įtvirtintą teisės normą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą yra pažymėjęs, kad jos taikymas siejamas su kito specialaus norminio teisės akto normų (kuriose yra nustatyti atitinkamų specialių teisių atėmimo pagrindai bei tokio atėmimo vykdymo procedūra) taikymu (pvz., 2010 m. birželio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-938/2010; 2010 m. spalio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-788/2010). Nagrinėjamu atveju toks specialus teisės aktas yra 1999 m. lapkričio 25 d. Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas Nr. VIII-1443 (akto redakcija galiojusi iki 2013 m. liepos 20 d.), o teisiniais pagrindais, kurie buvo pritaikyti panaikinant pareiškėjui leidimą dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija, laikytini šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punktas (yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar kriminalinės žvalgybos tyrimas), 17 punktas (piktnaudžiauja alkoholiu, vartoja narkotines, psichotropines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas arba nustatomos kitos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija) bei 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas (leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas, jeigu atsiranda ar paaiškėja kuri nors iš aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje).

Pareiškėjo atleidimo iš vidaus tarnybos pagrindas yra 2013 m. sausio 30 d. Marijampolės AVPK įsakymas Nr. 64-TE-41, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Faktiniu šio įsakymo priėmimo pagrindu tapo tai, kad 2012 m. birželio 6 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 64-1-00713-12, kurioje pareiškėjui buvo pareikšti įtarimai dėl nusikaltimo, numatyto Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Nagrinėjamoje administracinėje byloje kilo ginčas iš esmės dėl to, ar pagrįstai pareiškėjui buvo panaikintas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“.

Vidaus tarnybos statuto 6 straipsnio 2 dalis nustato, kad pretenduojantiems tarnauti tam tikrų vidaus reikalų įstaigų padaliniuose gali būti nustatyti atitinkami papildomi reikalavimai, siejami su, be kita ko, asmens moraliniu tinkamumu eiti tam tikras pareigas atitinkamuose padaliniuose. Taigi, paslapčių subjekto vadovas turi teisę nustatyti, kad statutiniai valstybės tarnautojai, užimantys atitinkamas pareigas, atitiktų specialųjį reikalavimą – turėtų įstatymo nustatyta tvarka išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. D. S. ėjo Marijampolės AVPK Kalvarijos PK VPS patrulių būrio patrulio pareigas. Byloje nėra ginčo, kad vienas iš minėtai pareigybei keliamų reikalavimų buvo atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus, būtinus išduodant leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija (pareigybės aprašymo 6.8 p., b. l. 67). Nagrinėjamu atveju D. S. leidimas dirbti ar susipažinti su valstybės ar tarybos paslaptį sudarančia informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“ buvo panaikintas atsižvelgus į 2013 m. sausio 29 d. Marijampolės AVPK Specialiosios ekspertų komisijos posėdžio protokolą (b. l. 21–23).

Komisariato specialiosios ekspertų komisijos 2013 m. sausio 29 d. posėdžio protokole nurodyta, kad svarstant dėl D. S. išduoto leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“ panaikinimo, komisija buvo supažindinta su Marijampolės AVPK Imuniteto poskyrio 2013 m. sausio 16 d. vidinio patikrinimo medžiaga bei šio poskyrio viršininko teikimu. Išnagrinėjusi šią medžiagą, komisija vienbalsiai konstatavo, kad D. S. nėra tinkamas dirbti su įslaptinta informacija, o pareigūno tolesnis darbas su įslaptinta informacija gali kelti grėsmę tokios informacijos saugumui, todėl pasiūlė Marijampolės AVPK viršininkui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 ir 17 punktais, panaikinti išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, nes nustatytos D. S. asmeninės ir dalykinės savybės – nepatikimumas, nesąžiningumas bei nelojalumas Lietuvos valstybei.

Teismas, išnagrinėjęs Marijampolės AVPK Imuniteto poskyrio 2013 m. sausio 16 d. vidinio patikrinimo medžiagą bei šio poskyrio viršininko teikimą, konstatuoja, kad Specialioji ekspertų komisija pagrįstai nutarė, jog pareiškėjas dėl asmeninių savybių (nepatikimumas, nesąžiningumas bei nelojalumas Lietuvos valstybei) netinka darbui su įslaptinta informacija.

Iš pranešimo apie įtarimą, matyti, kad D. S. buvo įtariamas, tuo, kad jis 2012 m. gegužės 18 d. kartu su kitu policijos pareigūnu A. G., už neteisėtą neveikimą vykdant įgaliojimus, iš V. T. priėmė 138 Lt kyšį (b. l. 48). V. T. aplinkybes, kad D. S. kartu su A. G. iš jo reikalavo kyšio ir vėliau degalinėje priėmė 40 eurų kyšį, patvirtino liudytojo apklausų, akistatos, parodymų atpažinimo metu (b. l. 33–35 ir prijungta baudžiamoji byla Nr. 64-1-00713-12). Apklausiamas įtariamuoju, D. S. kaltu neprisipažino ir pasinaudodamas savo kaip įtariamojo teisėmis, parodymus duoti atsisakė.

Ikiteisminio tyrimo metu, siekiant nustatyti reikšmingas baudžiamajai bylai aplinkybes bei pareigūno D. S. duotų parodymų teisingumą (D. S. neprisipažino, kad ėmė kyšį), jam buvo pasiūlyta atlikti psichofiziologinį tyrimą (tyrimą poligrafu). Vadovybės apsaugos departamente prie Vidaus reikalų ministerijos buvo atliktas D. S. psichofiziologinis tyrimas ir surašyta 2012 m. gruodžio 5 d. specialisto išvada (b. l. 43–48). Tyrimą atlikęs specialistas padarė išvadą, kad D. S. duodamas atsakymus į dalį užduotų klausimų buvo neatviras, specialaus liudytojo D. S. psichofiziologinio tyrimo išvada yra neigiama. Pažymėtina, kad D. S. neginčijo šios išvados ir nesikreipė į kitą tyrimo subjektą su prašymu atlikti pakartotinį tyrimą (Lietuvos Respublikos 2000 m. rugpjūčio 29 d. Poligrafo naudojimo įstatymo Nr. VIII-1906 (redakcija iki 2013 m. sausio 1 d.) 9 str. 2 d.).

Iš 2012 m. spalio 15 d. sutikimo dėl psichofiziologinio tyrimo taikymo matyti, kad D. S. sutiko atlikti psichofiziologinį tyrimą, nors pasirašyti ant sutikimo atsisakė (prijungta baudžiamoji byla Nr. 64-1-00713-12, b. l. 131). Teismo posėdžio metu, pareiškėjas pripažino, kad jis sutiko tikrintis poligrafu, o pasirašyti sutikimą atsisakė tik dėl to, kad nedalyvavo jo gynėjas. Dėl šių priežasčių teismas vertina, kad Poligrafo naudojimo įstatymo 7 straipsnio 5 dalies nuostata (asmens tyrimas atliekamas, tiriamajam asmeniui sutikus raštu) iš esmės nebuvo pažeista. Poligrafo naudojimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis numato, kad tyrimo išvada yra naudojama kaip papildoma informacija, apibūdinanti tiriamą asmenį ir jo aplinką. Jeigu asmens tyrimo išvada yra neigiama, taip pat asmeniui atsisakius tirtis poligrafu, atsižvelgiant į visą turimą informaciją apie tiriamą asmenį ir jo aplinką, šiam asmeniui gali būti neišduodamas ar panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas, jeigu atsiranda ar paaiškėja kuri nors iš aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje. Pagal 16 straipsnio 2 dalies 17 punktą tokiomis aplinkybėmis pripažįstamos tai, kad asmuo piktnaudžiauja alkoholiu, vartoja narkotines, psichotropines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas arba nustatomos kitos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija. Teismo nuomone, įvertinus D. S. vidinio patikrinimo medžiagą ir joje nustatytus duomenis apie jo asmenį, neigiamą psichofiziologinio tyrimo poligrafu išvadą, asmeniui, kuriam suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, keliamus reikalavimus, susijusius su jo patikimumu bei lojalumu, pagrįstai nutarta panaikinti leidimą dirbti ar susipažinti su tarnybos paslaptį sudarančia informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. liepos 7 d. nutarime pažymėjo, kad vykdyti teisingumą, _nter alia pripažinti asmenį kaltu padarius nusikalstamą veiką, yra išimtinė teismų funkcija. Tačiau tai, kad asmuo nėra laikomas kaltu padarius nusikalstamą veiką, kol jo kaltumas dėl tokios veikos nėra įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, dar nereiškia, kad asmuo, siekiantis eiti ar einantis pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, būtinai yra vertas valstybės pasitikėjimo ir kad įstatymo įgaliotai valstybės institucijai negali kilti tam tikrų abejonių dėl asmens patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei, kurias sukelia ne nustatytas jo kaltumas padarius nusikalstamą veiką, o tam tikros faktinės aplinkybės, asmens veikla, savybės, reputacija, ryšiai ar kitos reikšmingos aplinkybės, _nter alia susijusios su galbūt padaryta nusikalstama veika. Taigi aplinkybės, sukeliančios abejonių dėl asmens, kuris siekia eiti ar eina pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei, gali būti susijusios ir su asmens galbūt padaryta nusikalstama veika. Vertindama šias aplinkybes, įstatymo įgaliota valstybės institucija nevykdo teisingumo ir nesprendžia asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas atmeta pareiškėjo argumentą, kad atsakovas negalėjo panaikinti jo leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, kol jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nėra pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo. 2013 m. vasario 18 d. Kauno apygardos prokuratūros nutarimu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas prieš pareiškėją (nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę, b. l. 11–13), tačiau teismo vertinimu, ši aplinkybė neturi jokios reikšmės ginčo santykiams, kadangi leidimas buvo panaikintas remiantis ta aplinkybe, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas, o tai yra pakankamas pagrindas leidimo panaikinimui (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 13 punktas, 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Konstatavus, kad D. S. 2013 m. sausio 30 d. Marijampolės AVPK įsakymu Nr. 64-TE-41 pagrįstai buvo panaikintas leidimas dirbti ar susipažinti su tarnybos paslaptį sudarančia informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, teismas teisėtu laiko ir 2013 m. sausio 30 d. Marijampolės AVPK įsakymą Nr. 64-TE-42, kuriuo nuo 2013 m. sausio 31 d. atleistas pareiškėjas iš vidaus tarnybos, kadangi pagal Statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktą pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu.

Pareiškėjas savo skunde įrodinėdamas, kad atsakovo įsakymas atleisti jį iš vidaus tarnybos yra neproporcinga priemonė, remiasi LVAT 2005 m. spalio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A7-481/2005 suformuluotomis teisės aiškinimo nuostatomis, taip pat LVAT 2007 m. birželio 22 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A14-642/07). Teismas su tokiais pareiškėjo motyvais nesutinka. Pažymėtina, kad teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas turi taikyti pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste.

LVAT 2005 m. spalio 5 d. nutartyje buvo pateiktas ne Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkto ir 28 straipsnio 3 dalies nuostatų aiškinimas (akto redakcija galiojusi iki 2013 m. liepos 1 d.), o Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 11 straipsnio 2 dalies 6 punkto ir 24 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų aiškinimas proporcingumo principo aspektu. Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad būtent Statute vartojama sąvoka „tarnybos pareigūnas gali būti atleidžiamas“ reiškia ne tik pareigūną priėmusio į tarnybą asmens teisę atleisti jį iš tarnybos, bet ir pareigą vertinti taikomos vidaus administravimo priemonės atitikimą konstituciniams teisinės valstybės principams, šiuo atveju – proporcingumo principui.

Tuo tarpu šioje byloje taikytino Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkte įtvirtinta nuostata dėl pareigūno atleidimo iš vidaus tarnybos nėra tapati ta prasme, kad šioje teisės normoje nėra formuluotės „gali būti“, taigi įstatymų leidėjas nesuteikė vidaus reikalų įstaigos vadovui pasirinkimo teisės atleisti tokį pareigūną iš tarnybos, ar jo neatleisti. Be to, Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 24 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, jog, jeigu tarnybos pareigūnas traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jis nušalinamas nuo pareigų visą baudžiamosios bylos tyrimo ir nagrinėjimo laikotarpį, kai tuo tarpu Vidaus tarnybos statuto 28 straipsnio 3 dalyje (akto redakcija galiojusi ginčo metu) yra nustatyta tik galimybė pradėjus ikiteisminį tyrimą nušalinti pareigūną nuo pareigų Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka (t. y. pagal Baudžiamojo proceso kodekso 157 straipsnį, nutartimi tai gali padaryti ikiteisminio tyrimo teisėjas, gavęs prokuroro prašymą, ir tam tikram terminui).

Tokios nuomonės laikosi LVAT, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką (2011 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-997/2011). Kitoje LVAT nutartyje (t. y., 2007 m. birželio 22 d., administracinėje byloje Nr. A14-642/07, kurią savo skunde mini pareiškėjas), nors ginčui spręsti ir buvo taikytas Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktas, tačiau savo faktinėmis aplinkybėmis ta byla nuo nagrinėjamos skiriasi iš esmės. Toje byloje apeliacinės instancijos teismui buvo pateiktas prokuratūros nutarimas nutraukti baudžiamąją bylą nustačius, kad asmuo nepadarė nusikalstamos veikos.

Nagrinėjamoje byloje Kauno apygardos prokuratūros 2013 m. vasario 18 d. nutarimu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas prieš pareiškėją, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę.

Taip pat nepagrįstas pareiškėjo aiškinimas, kad atsakovas negalėjo vadovautis psichofiziologinio tyrimo išvada, kadangi šis tyrimas buvo atliktas ikiteisminio tyrimo medžiagoje (Poligrafo naudojimo įstatymo 5 str. 3 d. 3 p.), todėl jo metu gauti duomenys negalėjo būti panaudoti sprendžiant klausimą dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimo ar panaikinimo, kai yra pagrindo manyti, kad asmuo nuslėpė arba pateikė melagingus biografijos faktus ar kitus duomenis apie save ir savo aplinką ar įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka atliekant asmens tarnybinį patikrinimą, vidinį ar kriminalinės žvalgybos tyrimą (Poligrafo naudojimo įstatymo 5 str. 3 d. 3 p.). Pažymėtina, kad tyrimas poligrafu ir vidinis patikrinimas (vidinio patikrinimo medžiaga rėmėsi SEK, svarstydama klausimą dėl D. S. tinkamumo dirbti su įslaptinta informacija), buvo atliktas iš esmės dėl to paties fakto, t. y. dėl galimo pareiškėjo kyšio priėmimo, siekiant patikrinti pareigūno D. S. duotų parodymų teisingumą, jo sąžiningumą. Teisminio nagrinėjimo metu nenustatyta, kad atliekant psichofiziologinį tyrimą ar Specialiajai ekspertų komisijai sprendžiant klausimą dėl D. S. tinkamumo dirbti su įslaptinta informacija, būtų iš esmės pažeista procedūra, lėmusi nepagrįstos komisijos išvados priėmimą ar specialisto išvados davimą.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teismas daro išvadą, kad atsakovo 2013 m. sausio 30 d. priimti įsakymai Nr. 64-TE-41 ir Nr. 64-TE-42 yra teisėti, todėl pareiškėjo D. S. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas D. S. apeliaciniu skundu (b. l. 128–131) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas ginčijamą sprendimą pagrindė iš esmės vien tik atsakovo atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais (net netaisęs teksto).

2. Teismo argumentai dėl pareiškėjo veiksmų, kurie sugriovė policijos bei valstybės autoritetą, nesuderinami su faktine situacija: nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios pareiškėjas dirbo ir gerą pusmetį apie policijos autoriteto žeminimą nieks negalvojo. Iki pat jo atleidimo dienos, pareiškėjas nebuvo nušalintas nuo pareigų.

3. Teismas neįvertino to, kad poligrafo tyrimo procedūra buvo pažeista: tyrime, be pareiškėjo ir ekspertų, dalyvavo ir pareiškėjo vadovai (p. Gaižauskas ir ikiteisminio tyrimo tyrėja), kurie gana aktyviai reiškėsi ir taip neleido jam susikaupti, vertė nervintis dėl būsimo atleidimo. Poligrafo tyrimo išvadų pareiškėjas nespėjo apskųsti, nes jų jam niekas nepateikė (nepranešė apie neigiamus rezultatus), be to, ginčijami įsakymai dėl leidimo dirbti su įslaptinta informacija panaikinimo bei atleidimo iš tarnybos buvo priimti labai greitai. Jam net nebuvo pasiūlyta pasiaiškinti dėl su minėtais ginčo įsakymais susijusių aplinkybių (nors tą numato įstatymas). Be to, teismas negalėjo remtis vien tik poligrafo tyrimo rezultatais.

4. Ikiteisminio tyrimo reikšmę įvertino LVAT administracinėje byloje Nr. A14-642/07 (dėl atleidimo iš tarnybos), kurioje pažymėjo, jog esant tokiai situacijai, kada leidimas dirbti ar susipažinti su tarnybos paslaptį sudarančia informacija panaikinamas remiantis faktu, kad asmens atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas ir tuo pagrindu asmuo atleidžiamas iš vidaus tarnybos, prieštarauja proporcingumo ir teisingumo principams. Be to, ikiteisminio tyrimo nutraukimas nėra kaltės įrodymas, nes ikiteisminio tyrimo metu nebuvo aiškintasi tokių aplinkybių kaip, kur pareiškėjas tų įvykių metu buvo, ką darė ir pan.

5. Atleidimo iš tarnybos metu, vadovybė nesidomėjo, kodėl dėl nepagrįsto įtarimo pareiškėjas nieko nepranešė (apie tai, kad toks įtarimas yra, pareiškėjui nebuvo pranešta, o iš karto pradėtas ikiteisminis tyrimas). Kadangi pareiškėjo tarnyba nėra susijusi su itin svarbiomis paslaptimis, pareiškėjo manymu, jis galėjo dirbti ir neturėdamas leidimo susipažinti su riboto naudojimo informacija, nes daugelis pradėjusių dirbti policijos komisariate, dirba be leidimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ginčija Marijampolės AVPK 2013 m. sausio 30 d. įsakymą Nr. 64-TE-41 „Dėl leidimo dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“ panaikinimo policininkui D. S.“; 2013 m. sausio 30 d. Marijampolės AVPK įsakymą Nr. 64-TE-42 „Dėl policininko D. S. atleidimo iš vidaus tarnybos“. D. S. taip pat prašo grąžinti jį į Marijampolės AVPK Kalvarijos policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio patrulio pareigas ir įpareigoti atsakovą išmokėti jam darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2013 m. sausio 31 d. iki grąžinimo į pareigas dienos.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas iš vidaus tarnybos buvo atleistas Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punkto, kuriame nustatyta, kad pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialiosios teisės, susijusios su tiesioginių pareigų atlikimu, pagrindu. D. S. teisė dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“ buvo panaikinta (iš jo atimta) Marijampolės AVPK 2013 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. 64-TE-41, kurį pareiškėjas taip pat skundžia. Tad šios bylos esmė yra pareiškėjui 2010 m. balandžio 22 d. leidimo Nr. 64-IL-760 dirbti su įslaptinta informacija (pareiškėjo turėtos specialiosios teisės) panaikinimo teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisiniai santykiai dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimo ir tokio leidimo panaikinimo reglamentuojami Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 ir 18 straipsniuose. Pareiškėjo skundžiamas Marijampolės AVPK 2013 m. sausio 30 d. įsakymas Nr. 64-TE-41 priimtas vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 16 straipsnio 2 dalies 13, 17 punktais bei remiantis Marijampolės AVPK Specialiosios ekspertų komisijos 2013 m. sausio 29 d. posėdžio protokolu Nr. 64-IL-375 (b. l. 8). Minėto Įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas, jeigu atsiranda ar paaiškėja kuri nors iš aplinkybių, nurodytų šio Įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje. Pagal Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies (nagrinėjamam ginčui aktuali 2012 m. spalio 17 d. Įstatymo Nr. XI-2295 redakcija) 13 ir 17 punktus leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas neišduodamas (panaikinamas), jeigu asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar kriminalinės žvalgybos tyrimas (13 p.); asmuo piktnaudžiauja alkoholiu, vartoja narkotines, psichotropines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas arba nustatomos kitos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija (17 p.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad Marijampolės AVPK (paslapčių subjektas) 2010 m. balandžio 22 d. D. S. išdavė Leidimą Nr. 64-K-760 dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“ (b. l. 65). Pareiškėjas 2010 m. balandžio 28 d. pasirašė pasižadėjimą saugoti įslaptintą informaciją (b. l. 66). Specialusis reikalavimas atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus, būtinus išduodant leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“ nustatyta ir Marijampolės AVPK viršininko 2011 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. 64-V-213 patvirtintame Marijampolės AVPK Kalvarijos policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio patrulio pareigybės aprašyme (6.8 p.), su kuriuo D. S. pasirašė susipažinęs 2011 m. rugpjūčio 1 d. (b. l. 67-69).

D. S. 2012 m. birželio 6 d. Marijampolės AVPK Imuniteto poskyryje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 64-1-00713-12 pagal požymius nusikaltimo, numatyto Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 2 dalyje (pagal kurį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai pažadėjęs ar susitaręs priimti kyšį arba reikalavęs ar provokavęs duoti kyšį, arba priėmęs kyšį už neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus). Ikiteisminis tyrimas nutrauktas Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 2013 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. KT-1907, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 225 straipsnio 2 dalyje, padarymo (b. l. 11-13).

Iš Specialiosios ekspertų komisijos 2013 m. sausio 29 d. posėdžio protokolo Nr. 64-IL-375 matyti, kad komisija, visa apimtimi įvertinusi pateiktą medžiagą apie D. S., nustatė tokias jo asmenines ir dalykines savybes: nepatikimumą, nesąžiningumą ir nelojalumą Lietuvos valstybei. Išvadą (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo prasme – siūlymą paslapčių subjekto vadovui), kad pareiškėjas nėra tinkamas dirbti su įslaptinta informacija, nes tolesnis jo darbas su įslaptinta informacija gali kelti grėsmę tokios informacijos saugumui, komisija iš esmės grindė pareiškėjo atžvilgiu atlikto ikiteisminio tyrimo metu nustatyta faktine situacija. Kaip jau buvo minėta, Kauno apygardos prokuratūros 2013 m. vasario 18 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas pareiškėjui buvo nutrauktas jo metu nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo (t. y. pareiškėjo) kaltę dėl BK 225 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad tyrimas buvo pradėtas ir atliekamas pagal piliečio V. T. pranešimą, jog 2012 m. gegužės 18 d., apie 03 val., kelyje Marijampolė – Kalvarija – Varšuva jį sustabdė policijos pareigūnai, ir už greičio viršijimo nefiksavimą reikalavo bei priėmė 40 eurų kyšį. V. T. ikiteisminio tyrimo metu išsamiai paaiškino įvykio aplinkybes, atpažino D. S., kaip vieną iš kyšio reikalavusių pareigūnų, ir savo duotų parodymų nuosekliai laikėsi. Pareiškėjas neigė V. T. nurodytus faktus, apklaustas specialiuoju liudytoju pradžioje teigė neprisimenantis jokių 2012 m. gegužės 17 d. budėjimo aplinkybių, parodė, kad jokių konfliktų per budėjimą su piliečiais nebuvo. Tačiau vėliau apklaustas kaip specialusis liudytojas savo parodymus pakeitė, teigdamas prisiminęs budėjimo metu buvusią konfliktinę situaciją su V. T., kurio veidą įsiminė, nes buvo jį dukart apšvietęs žibintuvėliu. Apklausiamas įtariamuoju D. S. kaltę neigė ir pasinaudodamas savo teisėmis, duoti parodymus atsisakė. Pareiškėjui davus sutikimą, 2012 m. gruodžio 4 d. Vadovybės apsaugos departamente buvo atliktas jo psichofiziologinis tyrimas (tyrimas poligrafu). Pagal tyrimą atlikusio specialisto išvadą D. S. duodamas atsakymus į dalį jam užduotų klausimų pateiktų atsakymų nebuvo atviras, jo tyrimo išvada neigiama.

Tyrimo poligrafu reikšmė ir jo atlikimo arba asmens (pareigūno) atsisakymo jį atlikti teisinės pasekmės yra nustatytos Poligrafo naudojimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią tyrimo poligrafu išvada yra naudojama kaip papildoma informacija, apibūdinanti tiriamą asmenį ir jo aplinką. Jeigu asmens tyrimo išvada yra neigiama, taip pat asmeniui atsisakius tirtis poligrafu, atsižvelgiant į visą turimą informaciją apie tiriamą asmenį ir jo aplinką, šiam asmeniui gali būti neišduodamas ar panaikinamas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Aiškindamas šią teisės normą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, kad asmeniui nenaudinga tyrimo poligrafu išvada (jeigu asmens sutikimu toks tyrimas buvo atliktas) arba asmens atsisakymas tirtis poligrafu savaime nesudaro pagrindo neišduoti leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba panaikinti anksčiau išduotą leidimą. Lemiamą reikšmę tokioms (asmeniui neigiamoms) pasekmėms atsirasti turi prieš tyrimą arba prieš atsisakymą tirtis turima (surinkta) kita informacija apie asmenį, kuri, viena vertus, sukelia pagrįstas abejones dėl asmens tinkamumo dirbti su įslaptinta informacija, kita vertus, nėra pakankama tam, kad būtų galima daryti vienareikšmišką išvadą apie asmens savybių nesuderinamumą su teise dirbti su tokia informacija. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju lemiamą reikšmę išvadai apie asmens tinkamumą dirbti su įslaptinta informacija turi faktinės asmens elgesį tam tikroje situacijoje charakterizuojančios aplinkybės, kurios teismo turi būti nustatytos ir įvertintos pagal įrodymų administracinėje byloje vertinimo taisykles (žr. 2014 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-289/2014). Tad Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta taisyklė, pagal kurią jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, teismo turi būti taikoma ir tyrimo poligrafu išvados arba atsisakymo tirtis poligrafu vertinimui.

Anksčiau nurodytų aplinkybių visuma, kolegijos nuomone, leidžia prieiti prie išvados, kad Specialioji ekspertų komisija, išsamiai patikrinusi su pareiškėju sietinas aplinkybes, turėjo pagrindą pripažinti D. S. nepatikimu, nesąžiningu bei nelojaliu Lietuvos valstybei.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. liepos 7 d. nutarime pabrėžė, kad tai, jog asmuo nėra laikomas kaltas padaręs nusikalstamą veiką, kol jo kaltumas dėl tokios veikos nėra įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, dar nereiškia, kad asmuo, siekiantis eiti ar einantis pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jo apsauga, būtinai yra vertas valstybės pasitikėjimo ir kad įstatymo įgaliotai valstybės institucijai negali kilti tam tikrų abejonių dėl asmens patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei, kurias sukelia jo veikla, savybės, reputacija, ryšiai ar kitos reikšmingos aplinkybės, inter alia susijusios su galbūt padaryta nusikalstama veika. Vertindama šias aplinkybes įstatymo įgaliota valstybės institucija nevykdo teisingumo ir nesprendžia asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimo. Aplinkybės, kad asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas, gali suponuoti asmens pažeidžiamumą, kartu kelti abejonių dėl jo patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas sudarė prielaidas, kad asmuo, dėl kurio patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei yra abejonių, neturėtų prieigos prie įslaptintos informacijos. Todėl toks teisinis reguliavimas vertintinas kaip užkertantis kelią galimai žalai valstybės interesams, susijusiems su įslaptintos informacijos apsauga.

Atsižvelgdamas į tai Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu nėra pažeidžiamas Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas asmens nekaltumo prezumpcijos principas, taip pat nėra paneigiama ar labiau negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti varžoma Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta piliečio teisė lygiomis dalimis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, kartu ir Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė pasirinkti darbą.

Tirdamas Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punkto atitiktį Konstitucijai, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad vidaus tarnybos pareigūnui, kurio pareigos susijusios su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, pagal šį punktą panaikinus leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimą, jis pagal Vidaus tarnybos statutą turi būti atleistas iš tarnybos.

Taigi, pirmosios instancijos teismas pripažinęs teisėtu ir pagrįstu atsakovo Marijampolės APVK 2013 m. sausio 30 d. įsakymą Nr. 64-TE-41 „Dėl leidimo dirbti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“ panaikinimo policininkui D. S.“, visiškai pagrįstai atmetė visus kitus (išvestinius) pareiškėjo reikalavimus.

Remdamasi anksčiau išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnyje nustatytas taisykles, sprendimą motyvavo nepažeisdamas šio įstatymo 87 straipsnio 4 dalies reikalavimų, ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė tinkamai, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl jis atmetamas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė