A-492-1437-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A492-1437/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02549-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Mažeikių rajono apylinkės teismo apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. B. skundą atsakovui Mažeikių rajono apylinkės teismui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja A. B. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 1-6) bei patikslintu skundu (b. l. 76, 117) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, už darbą švenčių ir poilsio dienomis pagal iš anksto sudarytą grafiką nuo 2010 m. rugpjūčio mėnesio iki 2013 m. birželio mėnesio už 19 dienų (152 valandas) – 7 992, 92 Lt.

Nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 8 d. dirba Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėja. Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnis reglamentuoja viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, apmokėjimą, išmokant ne didesnę kaip pareiginės algos dydžio vienkartinę priemoką neviršijant atitinkamų metų nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Pareiškėja 2010 - 2013 metais pagal teismo pirmininkės patvirtintus grafikus budėjo namuose poilsio ir švenčių dienomis nuo 9.00 val. iki 17.00 val., tačiau už budėjimą namuose 2011 ir 2012 metais buvo išmokėta tik nedidelė dalis 2009 – 2011 metais galiojusioje Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio redakcijoje nustatytos vienkartinės priemokos už atliktą papildomą darbą. Teismų įstatyme teisėjų darbo ne darbo metu apmokėjimo klausimas nėra sureguliuotas. Valstybės tarnybos įstatymo 261 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad už viršvalandinį darbą mokama ne mažiau kaip pusantro valstybės tarnautojo pareiginės algos su jam nustatytais priedais dydžio, pagal to paties straipsnio 4 dalį numatoma, kad už budėjimą valstybės tarnautojui mokama Darbo kodekso nustatyta tvarka.

Darbo kodekso 194 straipsnyje išskiriami du darbo poilsio ir švenčių dienomis atlyginimo būdai priklausomai nuo to, ar asmuo dirbo pagal grafiką, ar ne pagal grafiką, kadangi pareiškėja dirbo pagal grafiką, jai turi būti taikoma Darbo kodekso 194 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis, nurodytas Darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalyje. Darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą. Už darbą poilsio ir švenčių dienomis kompensavimas kita poilsio diena ar dienos pridėjimas prie kasmetinių atostogų galimas tik tada, kai asmens darbas poilsio ar švenčių dienomis nėra numatytas pagal grafiką (Darbo kodekso 194 straipsnio 1 dalis).

Pareiškėja laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio mėn. iki 2013 m. birželio mėnesio dirbo 19 dienų (152 valandas), t. y. budėjo namuose: 2010 metais –rugpjūčio 7 d., spalio 2 d., gruodžio 11 d.; 2011 metais –vasario 5 d., balandžio 2 d., rugpjūčio 14 d., rugpjūčio 27 d., rugsėjo 24 d., spalio 31 d.; 2012 metais – sausio 21 d., vasario 25 d., kovo 17 d., birželio 16 d., birželio 30 d., liepos 21 d., lapkričio 24 d.; 2013 metais – vasario 23 d., balandžio 27 d., birželio 22 d.

Už budėjimą pagal grafiką pareiškėjai turi būti atlyginta pagal Darbo kodekso 194 straipsnio 2 dalį mokant ne mažesnį kaip dvigubą darbuotojo vidutinį darbo valandos užmokestį.

Atsakovas Mažeikių rajono apylinkės teismas atsiliepimu į skundą (b. l. 84-85) pareiškėjos skundą bei patikslintą skundą prašė tenkinti.

Nurodė, kad teisėjų atlyginimų dydžius ir jų skaičiavimo tvarką nustato Teisėjų atlyginimų įstatymas, kurio 6 straipsnis reglamentuoja viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis apmokėjimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažino, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis, susijusi su ribojama teisėjų teise gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, darbą švenčių ir poilsio dienomis, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai.

Pareiškėja nuo 2010 m. rugpjūčio mėnesio iki 2013 m. birželio mėnesio pagal teismo pirmininkės patvirtintus grafikus budėjo namuose 19 dienų (152 valandas), vidutinis atlyginimas už darbą nurodytomis dienomis sudaro 4 750,46 Lt. Taikant Darbo kodekso 194 straipsnio 2 dalį, dvigubas pareiškėjai išmokėtinas darbo užmokestis sudarytų 9 500,92 Lt. Atskaičius sumas, išmokėtas pareiškėjai, neišmokėta darbo užmokesčio dalis už darbą poilsio ir švenčių dienomis sudarytų 7 992,92 Lt.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atsiliepimu į skundą (b. l. 87-88) prašo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pareikštą netinkamam atsakovui.

Nurodo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisiniai santykiai dėl Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodytų išmokų mokėjimo yra dvišaliai, t. y. santykiai tarp teismo ir teisėjo. Teismas yra atsakingas už teisėjų tinkamą viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis apskaičiavimą bei apmokėjimą. Be to, pareiškėja budėjo ne darbo vietoje, o namuose, t. y. neatliko jokių įstatymuose nurodytų teisėjo funkcijų.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimu (b. l. 123-128) pareiškėjos skundą ir patikslintą skundą patenkino, priteisė pareiškėjai iš atsakovo Mažeikių rajono apylinkės teismo 7 992,92 Lt už darbą švenčių ir poilsio dienomis pagal iš anksto nustatytą grafiką nuo 2010 m. rugpjūčio mėnesio iki 2013 m. birželio mėnesio, t. y. už 19 dienų (152 valandas).

Teismas nurodė, kad teisėjų atlyginimų dydžius ir jų skaičiavimo tvarką nustato Teisėjų atlyginimų įstatymas, kurio 6 straipsnyje nustatytas apmokėjimas už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis, atliekant teisėjo funkcijas, neviršijant atitinkamų metų nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Priemokų dydžių nustatymo ir išmokėjimo sąlygas ir tvarką nustato Teisėjų taryba. Teisėjų taryba 2009 m. balandžio 24 d. priėmė nutarimą Nr. 13P-71-(7.1.2) „Dėl pavyzdinio vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kuriuo reglamentavo teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis, atliekant teisėjo funkcijas, apskaitą ir vienkartinės priemokos apskaičiavimo ir išmokėjimo sąlygas bei tvarką bei įpareigojo teismų pirmininkus patvirtinti teisėjų viršvalandinio darbo, darbo poilsio ir švenčių dienomis, apskaitos ir vienkartinės priemokos apskaičiavimo ir išmokėjimo sąlygas bei tvarką. Šio teisės akto 3 punkte nustatyta, kad teisėjai budi pagal teismo pirmininko patvirtintą teisėjų budėjimo grafiką; 4 punkte nustatyta, kad teisėjai dirbti teisme po darbo valandų, taip pat poilsio ir švenčių dienomis gali laikydamiesi teismo pirmininko nustatytos tvarkos.

Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Konstitucinio Teismo nutarime pažymėta būtinybė atlyginti už atliktą darbą, tačiau jokie teisinio reguliavimo pakeitimai nebuvo padaryti, todėl remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalies nuostata, nustatančia, kad tokiu atveju, kai nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujamasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Kadangi pareiškėja budėjo pagal iš anksto sudarytą grafiką, jai turi būti taikomos Darbo kodekso 194 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurios nustato, kad už darbą poilsio ar švenčių dieną pagal grafiką mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis.

Teismas konstatavo, kad teisiniai santykiai dėl Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodytų išmokų mokėjimo pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, t. y. santykiai tarp šių išmokų mokėtojo – teismo (šiuo atveju Mažeikių rajono apylinkės teismo) ir jo gavėjo – šio teismo teisėjo. Nesant šių teisinių santykių tinkamo sureglamentavimo Teismų įstatyme ir Teisėjų atlyginimų įstatyme, šie santykiai yra prilyginami Darbo kodekso 186 straipsnyje reglamentuojantiems teisiniams santykiams dėl darbo užmokesčio. Teismai, kaip asignavimų valdytojai, yra atsakingi ne tik už jau patvirtintų savo biudžetų tinkamą įvykdymą, bet ir planuojamų savo biudžetų projektų sudarymą (Teismų įstatymo 126, 127 str.). Tinkamas atsakovas šioje byloje turi būti ne Lietuvos valstybė, o Mažeikių rajono apylinkės teismas.

III. Atsakovas Mažeikių rajono apylinkės teismas apeliaciniu skundu (b. l. 130-132) prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjai neišmokėtas darbo užmokestis priteistas iš Mažeikių rajono apylinkės teismo bei priimti naują sprendimą, priteisti pareiškėjai neišmokėtą darbo užmokestį iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Nurodo, kad teismas nėra teisėjo darbdavys Darbo kodekso prasme. Teismas nesprendžia dėl pareiškėjos priėmimo, nesudaro su teisėju darbo sutarties, kadangi teisėjai skiriami į pareigas Prezidento dekretu, todėl valstybė, o ne teismas yra teisėjo darbdavys ir už tinkamą teisėjo darbo apmokėjimą atsako valstybė. Teisėjų darbo apmokėjimas reglamentuojamas įstatymais, už kurių priėmimą atsakinga valstybė. Teismas yra valstybinė institucija, finansuojama iš valstybės biudžeto ir būdama tik asignavimų valdytoja, yra įstatymų, reglamentuojančių teisėjų darbo apmokėjimą, vykdytoja, ir gaunamų asignavimų skirstytoja. Atsakovas, vykdydamas pastarųjų metų patvirtintus deficitinius biudžetus, ėmėsi visų priemonių lėšoms taupyti. 2012 metais atsakovas sutaupė nemažą dalį lėšų, iš kurių 12 756 Lt numatė skirti teisėjams už viršvalandinį darbą bei darbą švenčių bei poilsio dienomis, tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu šios lėšos buvo perskirstytos kitiems teismams. Taigi, už tinkamą teisėjų darbo apmokėjimą atsakinga valstybė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 150-151) prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Nurodo, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime įtvirtino jurisprudencijos tęstinumą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-677/2013 pažymėjo, kad teisiniai santykiai dėl Teisėjų atlyginimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nurodytų išmokų mokėjimo pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, t. y. santykiai tarp išmokų mokėtojo – teismo ir jų gavėjų – teisėjų. Taigi, tinkamas atsakovas yra teismas, kuris atsakingas už tinkamą viršvalandinio darbo apskaičiavimą bei apmokėjimą. Teismai atsakingi ne tik už jau patvirtintų savo biudžetų vykdymą, bet ir už planuojamų savo biudžetų projektų sudarymą.

Pareiškėja A. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 154-156) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimą pakeisti nurodant, kad pareiškėjai 7 992,92 Lt suma priteisiama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Nurodo, kad apeliaciniame skunde ginčijamas tik atsakovo statusas. Teismas savo sprendime remiasi dviem Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis, o tai dar nėra suformuota teismų praktika. Teisėjų atlyginimų įstatymų 6 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Pareiškėjai atlyginimo dalis už budėjimą nebuvo mokama dėl tinkamo teisinio reguliavimo ir pakankamo finansavimo nebuvimo. Įstatymų leidėjas nesiėmė priemonių pašalinti antikonstitucinį teisinį reguliavimą ir nustatyti tinkamą apmokėjimą už atliktą darbą, todėl pareiškėjai nepriemoka turi būti priteista iš Lietuvos valstybės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčo esmė

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjos – apylinkės teismo teisėjos teisė gauti apmokėjimą už budėjimą namuose pagal teismo pirmininkės patvirtintus grafikus 2010 m. – 2013 m. poilsio ir švenčių dienomis nuo 9.00 val iki 17.00 val.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja poilsio dienomis budėjo namuose nuo 2010 m. rugpjūčio mėn. iki 2013 m. birželio mėnesio 19 dienų (152 valandas), t. y.: 2010 metais – rugpjūčio 7 d., spalio 2 d., gruodžio 11 d.; 2011 metais – vasario 5 d., balandžio 2 d., rugpjūčio 14 d., rugpjūčio 27 d., rugsėjo 24 d., spalio 31 d.; 2012 metais – sausio 21 d., vasario 25 d., kovo 17 d., birželio 16 d., birželio 30 d., liepos 21 d., lapkričio 24 d.; 2013 metais – vasario 23 d., balandžio 27 d., birželio 22 d. Šventinių dienų tarp jų nebuvo.

Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (ABTĮ 136 str.).

Dėl pareiškėjos teisės gauti apmokėjimą už budėjimą namuose poilsio dienomis

Nagrinėjamai bylai yra aktualūs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų išplėstinės kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-146-1252/2014, kuri savo aplinkybėsmis yra iš esmės tapati nagrinėjamai bylai, pateikiami išaiškinimai.

Teisėjų atlyginimų dydžius ir jų skaičiavimo tvarką nustato Teisėjų atlyginimų įstatymas (1 str.), kurio 6 straipsnyje (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymas Nr. X-177) nurodyta, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjams metų pabaigoje už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose, išmokama ne didesnė kaip pareiginės algos dydžio vienkartinė priemoka. Ji mokama neviršijant atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Jeigu šių lėšų nepakanka, taip pat jei teisėjas institucijoje nėra išdirbęs visų metų, priemokos dydis perskaičiuojamas proporcingai esamoms darbo užmokesčio lėšoms ir tais metais dirbtam laikui (1 d.).

Konstituciniam Teismui 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažinus Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį prieštaraujančia Konstitucijai bei pabrėžus būtinybę tinkamai atlyginti už atliktą darbą, tačiau nesant jokių teisinio reguliavimo pakeitimų, be to, byloje nesant duomenų, kad pareiškėjai buvo kompensuota už jos budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis ginčo laikotarpiu, konstatuotina, jog minėta teisinio reguliavimo spraga užpildytina taikant Darbo kodekso nuostatas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 6 d.).

Darbo kodekso 194 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis, nurodytas Darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalyje. Byloje nustačius, jog pareiškėjai yra neapmokėta už budėjimus pagal grafiką poilsio dienomis, Darbo kodekso 194 straipsnio 2 dalis netaikytina.

Teisėjo budėjimas pagal grafiką poilsio dieną neturėtų būti tapatinamas su teisėjo darbu poilsio dieną, atliekamu teismo pirmininko nustatyta tvarka ne pagal budėjimo grafiką. Teisėjo budėjimas pagal teismo pirmininko ar jo įgalioto asmens patvirtintą grafiką yra skirtas užtikrinti neatidėliotinų veiksmų atlikimą ir yra nustatomas kaip garantija, kad prireikus bus atlikti neatidėliotini procesiniai veiksmai, kurių atlikimas pagal įstatymus negali būti perkeltas į teismo vidaus tvarkos taisyklėse nustatytą teismo darbo laiką. Pažymėtina, kad teisėjui budint pagal grafiką poilsio ar švenčių dienomis, neatidėliotini procesiniai veiksmai, neiškilus tam poreikio, neatliekami. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Darbo kodekso normas budėjimas darbe ir namuose įeina į darbo laiką (Darbo kodekso 143 straipsnio 1 dalies 1 punktas), sprendžiant dėl kompensavimo teisėjui už budėjimą pagal grafiką turi būti atsižvelgiama į Darbo kodekso 155 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad budėjimas įmonėje prilyginamas darbo laikui, o budėjimas namuose – ne mažiau kaip pusei darbo laiko.

Skirtingai nei teisėjo budėjimas pagal grafiką poilsio dieną, kurio metu neiškilus poreikio atlikti neatidėliotinus procesinius veiksmus, tokie veiksmai neatliekami, teisėjo darbas, atliekamas poilsio dieną ne pagal teismo pirmininko patvirtintą teisėjų budėjimo grafiką, o teismo pirmininko nustatyta tvarka, yra teisėjo funkcijų vykdymas poilsio dieną, kai tokio darbo nebuvo galima numatyti ar suplanuoti iš anksto, taip pat dėl turimų atlikti veiksmų specifikos nesant galimybės šį darbą atidėti darbo laikui, nustatytam teismo vidaus tvarkos taisyklėse. Dėl kompensavimo teisėjui už darbą poilsio dieną ne pagal grafiką, nesant kito teisinio reguliavimo, turi būti sprendžiama atsižvelgiant į Darbo kodekso 194 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl apmokėjimo pareiškėjai už budėjimus poilsio dienomis, vadovavosi Darbo kodekso 194 straipsniu, reglamentuojančiu mokėjimą už darbą poilsio ir švenčių dienomis. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už darbą poilsio arba švenčių dieną, jeigu jis nenumatytas pagal grafiką, mokama ne mažiau kaip dvigubai, skaičiuojant nuo darbuotojo darbo užmokesčio, nurodyto Darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalyje, arba darbuotojo pageidavimu kompensuojama suteikiant darbuotojui per mėnesį kitą poilsio dieną arba tą dieną pridedant prie kasmetinių atostogų ir mokant už tas dienas darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis, nurodytas Darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalyje. Darbo kodekso 194 straipsnio 1 dalyje numatytas teisinis reguliavimas nagrinėjamo ginčo atveju neaktualus, nes pareiškėja budėjo pagal grafiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Darbo kodekso normas, yra konstatavęs, kad pagal Darbo kodekso 194 straipsnio 1 dalį už darbą poilsio dienomis mokama ne mažiau kaip dvigubai tik tuo atveju, kai darbas poilsio dienomis nenumatytas pagal grafiką, o dirbant poilsio dienomis pagal darbo grafiką dvigubas apmokėjimas už darbą negali būti taikomas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-275/2004).

Nustačius, kad bylai aktualiu laikotarpiu pareiškėja budėjo pagal teismo pirmininko patvirtintą grafiką poilsio dienomis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai taikė Darbo kodekso 194 straipsnio 2 dalį, todėl nepagrįstai priteisė pareiškėjai už budėjimą poilsio dienomis pagal grafiką dvigubą darbo užmokestį. Darbo kodekso 155 straipsnyje esant specialiosioms normoms, reglamentuojančioms budėjimo teisinius santykius, pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis būtent šiuo teisiniu reguliavimu.

Iš Darbo kodekso 155 straipsnio 3 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo (už budėjimą įmonėje, kai viršijama darbo laiko trukmė (Kodekso 144 straipsnio 1 ir 2 dalys, 145, 146 straipsniai ir 149 straipsnio 1 dalis), ar namuose per artimiausią mėnesį privalo būti suteikiamas poilsio laikas tokios pat trukmės kaip budėjimas įmonėje ar darbo laikui prilygintas budėjimo laikas (budint namuose), arba darbuotojo pageidavimu šis poilsio laikas gali būti pridedamas prie kasmetinių atostogų, arba apmokama kaip už viršvalandinį darbą) matyti, kad apmokėjimo už budėjimą dydžiui nustatyti turi įtakos darbo laiko trukmės viršijimo faktas. Byloje nustačius, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjai budint pagal grafiką poilsio dienomis buvo viršyta darbo laiko trukmė, turėtų būti sprendžiama dėl Darbo kodekso 155 straipsnio 3 dalies ir 193 straipsnio nuostatų taikymo išmokos už budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis dydžiui apskaičiuoti. Nesant duomenų, jog pareiškėjos darbo laiko trukmė bylai aktualiu laikotarpiu buvo viršyta, turėtų būti sprendžiama dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už budėjimus pagal grafiką poilsio dienomis.

Teisėjų kolegija, ištyrusi įrodymus byloje (budėjimo sekmadieniais ir švenčių dienomis grafikus, darbo laiko švenčių ir poilsio dienomis pagal iš anksto sudarytą grafiką apskaitos žiniaraščius, pareiškėjos paaiškinimus) nustatė, jog pareiškėja budėjo namuose. Visi ginčui aktualūs pareiškėjos budėjimai pagal grafiką poilsio dienomis vertintini kaip budėjimas namuose, kuris pagal Darbo kodekso 155 straipsnio 2 dalį prilyginamas ne mažiau kaip pusei darbo laiko, t. y. kiekvienas budėjimas namuose poilsio dieną prilyginamas 4 darbo valandoms, todėl visą vidutinį darbo dienos užmokestį už budėjimo dieną pirmosios instancijos teismas priteisė nepagrįstai.

Apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012, kt.). Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjos reikalavimą dėl apmokėjimo už budėjimus poilsio dienomis pagal grafiką, nenustatė pirmiau minėtų šio reikalavimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių, kurios gali lemti priteistinos išmokos už budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis dydį, t. y. išnagrinėjo ne visus bylai reikšmingus faktinius ir teisinius klausimus (ABTĮ 86 str.) ir dėl to galėjo būti šia apimtimi neteisingai išspręsta byla, pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl pareiškėjai nesumokėtos išmokos už budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis 2009–2013 metais naikintinas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje turi būti nustatytos nutartyje nurodytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurioms nustatyti būtina rinkti naujus įrodymus, juos vertinti, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo padaryti procesinės teisės pažeidimai ir materialiosios teisės taikymo klaidos negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme ir kad yra faktinis ir teisinis pagrindas minėtą bylos dalį grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 p., 142 str. 1 d., 143 str.).

Dėl tinkamo atsakovo

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų išplėstinės kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-146-1252/2014, siekdama suvienodinti teismų praktiką, konstatavo, kad kompensacija už budėjimą poilsio dienomis nebuvo mokama būtent dėl tinkamo teisinio reguliavimo nebuvimo, t. y. dėl to, jog valstybė nesukūrė tinkamo teisinio mechanizmo tokiam apmokėjimui atlikti. Pabrėžė, kad teisėjui atlyginimą teisės aktais nustato būtent valstybė, o konkretus teismas, kuriame dirba teisėjas, tokios galios neturi. Išskirtinis teisėjo santykis su valstybe bei valstybės pareiga užtikrinti tinkamas teisėjų materialines garantijas, inter alia tinkamą teisėjų atlyginimų mokėjimą, taip pat tinkamą kompensavimą už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, taip pat įstatymų leidėjo neveikimas, suponuoja tai, kad būtent valstybė laikytina atsakinga ir už tokių garantijų realų įvykdymą.

Šiuo atveju yra pagrindas pagal analogiją taikyti Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei įstatymo 51 straipsnio 1 dalį bei tinkamu atsakovo Lietuvos valstybės atstovu pripažinti Lietuvos Respublikos Vyriausybę. Pareiškėjai už budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis atitinkama išmoka gali būti priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, o ne iš teismo, kuriame dirba pareiškėja. Nagrinėjamu atveju apelianto argumentas, kad įsiskolinimas teisėjams už budėjimus pagal grafiką turėtų būti priteisiamas ne iš teismo, bet iš valstybės, yra pagrįstas, ir nagrinėjant bylą iš naujo, turi būti atsižvelgta į minėtus išaiškinimus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Mažeikių rajono apylinkės teismo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 31 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Arūnas Dirvonas

Virginija Volskienė