A-444-525/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-444-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00125-2011-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5; 35.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ramūno Gadliausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. J. ir I. J. skundą atsakovams Telšių rajono savivaldybės administracijai ir uždarajai akcinei bendrovei „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai A. J. ir I. J. kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 2-14) ir patikslintu skundu (I t., b. l. 38-39) prašydami:

1. Sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti ar Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis: <....> Vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos nustatyta privaloma įmoka galiojanti tos savivaldybės teritorijoje <....>, kurioje nėra nustatyta, kad tai įmoka už teikiamas paslaugas – neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisinės ir teisingos valstybės principams, Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, nustatančiai, jog valdžios galias riboja Konstitucija bei Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, nustatančiai, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms;

2. Panaikinti Telšių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. R8-02-J-10 „Dėl vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą permokos grąžinimo“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti grąžinti permokėtą 40,32 Lt atliekų tvarkymo mokestį.

3. Priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Taip pat pareiškėjai prašė:

1. Sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pradėti tyrimą dėl Telšių rajono savivaldybės 2010 m. sausio 21 d. sprendimo Nr. Tl-7 „Dėl Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ teisėtumo.

2. Pripažinti Telšių rajono savivaldybės 2010 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. T1-7 „Dėl Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų nuostatų (toliau – ir Nuostatai): 6 punktą prieštaraujantį Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 daliai, Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. balandžio 5 d. direktyvos Nr. 2006/12/EB „Dėl atliekų“ (toliau – ir Direktyva Nr. 2006/12/EB) 1 straipsnio „c“ punktui bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymo Nr. 217 „Dėl atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ 3 punkte nurodytoms sąvokoms „gamintojas“ ir „turėtojas“ ir laikyti jį panaikintu; 18 ir 19 punktus prieštaraujančius Lietuvos Respublikos Konstitucijos 129 straipsniui – biudžetiniai metai prasideda sausio 1 dieną ir baigiasi gruodžio 31 d., Lietuvos Respublikos viešojo sektoriaus atskaitomybės įstatymo 2 straipsnio 10 daliai ir laikyti juos panaikintais; 33.3. ir 33.4. punktus prieštaraujančius Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 punktui, 32 straipsnio 1 daliai bei Direktyvos Nr. 2006/12/EB 1 straipsnio „c“ punktui, 15 straipsnio nuostatai „teršėjas moka“ ir to paties straipsnio „a“ punktui ir laikyti juos panaikintais; 36 ir 37 punktus prieštaraujančius Lietuvos Respublikos rinkliavos įstatymo 12 straipsniui, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 daliai ir laikyti juos panaikintais; 65 punktą prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnio 3 daliai – informacija apie privatų gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą bei Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktams bei 6 straipsniui ir laikyti juos panaikintais; 69 punktą prieštaraujantį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 straipsnio 2 daliai – savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas bei Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 12 straipsniui ir pripažinti jį panaikintu.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutartimi (I t., b. l. 229-232) nutarta reikalavimus dėl norminio administracinio akto ištyrimo išskirti į atskirą administracinę bylą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr.A602-1280/2013 nutarta administracinės bylos dalį dėl Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų, patvirtintų Telšių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. T1-7, 6, 18, 19, 33.3, 33.4, 36, 37, 65, 69 punktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams nutraukti; pripažinti, kad Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai, patvirtinti Telšių rajono savivaldybės tarybos 2010 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. T1-7, ta apimtimi, kuria nenumato galimybės už naudojimąsi individualiu konteineriu fiziniams asmenims, kai nėra viršijama metinė minimali atliekų susikaupimo norma, vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą mokėti pagal iš jo surenkamą komunalinių atliekų kiekį, pavyzdžiui, kiekį, kuris būtų apskaičiuojamas atsižvelgiant į naudojamo individualaus konteinerio talpą (tūrį) ir (ar) jo ištuštinimo periodiškumą, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija).

Pareiškėjai skunde pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 2 dalis nustato valstybės rinkliavos, o 3 dalis – vietinės rinkliavos sąvokas. Tarp jų yra skirtumas. Valstybės rinkliava – tai rinkliava už suteiktas paslaugas, o vietinė rinkliava – privaloma įmoka, žodžių „už suteiktas paslaugas“ nėra. Akivaizdu, kad atliekų surinkimas yra paslauga ir už ją reikia mokėti. Jei paslauga nesuteikiama, tai ir mokėti nereikia, bet būtent minėtų žodžių neįrašymas į įstatymą ir suteikia teisę savivaldybei piktnaudžiauti suteiktomis teisėmis. Savivaldybė preziumuoja, kad visi turi atliekų ir visi turi mokėti. Net jei asmuo turi kelis nekilnojamojo turto objektus ir vienu metu negali gyventi keliose vietose ir kaupti atliekas. Pareiškėjai minėjo konstitucinį teisinės valstybės principą (Konstitucinio Teismo 2000 m. spalio 18 d., 2001 m. sausio 11 d. nutarimus), pažymėjo, jog teisinė valstybė reiškia, kad valdo „ne žmonės, o teisė“. Teigė, jog aptariam nuostata suteikia teisę savivaldybei nustatyti rinkliavą nesuteikiant jokių paslaugų. Pareiškėjams kilo pagrįstų abejonių, ar Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisinės ir teisingos valstybės principams, Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, nustatančiai, jog valdžios galias riboja Konstitucija, bei Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, nustatančiai, jog valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.

Pareiškėjas A. J. teismo posėdžio metu nurodė, jog ginčas vyksta dėl permokėtos sumos grąžinimo. Pateikti visi rašytiniai įrodymai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo galutine neskundžiama nutartimi pripažinta, kad atliekų turėtojai turi mokėti už atliekas pagal priduodamą arba deklaruojamą atliekų kiekį.

Taip pat pasisakė, kad nors pagal išduotą atliekų surinkimo konteinerio aktą (2008 m. liepos 22 d. Kietų buitinių atliekų konteinerio (ių) panaudos sutartis Nr. 1688140, sudaryta tarp I. J. ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Telšių keliai“ (I t., b. l. 50), (toliau – ir Panaudos sutartis) nurodyta, kad pareiškėjui išduotas 120 litrų konteineris, tačiau jis yra 91 litro talpos. Teismui pateikta (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūno pažyma, apie tai, kad pareiškėjui dalyvaujant konteineris buvo išmatuotas (Telšių rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2011 m. rugsėjo 9 d. Atliekų surinkimo konteinerio išmatavimo aktas Nr. 1, (I t., b. l. 181) toliau – ir Aktas). Ant konteinerio dangčio parašyta – 80 l, bet išmatavus nustatyta 91 l talpa. Pareiškėjas antrus metus moka rinkliavą už 91 l. Buvo nuvykęs, prašė pakeisti, bet jie atsisakė. Buvo iškviestas seniūnas, parašytas raštas uždarajai akcinei bendrovei „Telšių keliai”, kurie renka atliekas, kad atvyktų ir (arba) pakeistų arba nustatytų tūrį, tačiau buvo pasiūlyta pačiam nusistatyti. Viską, ko reikėjo, pareiškėjas atliko. Skirtumas susidarė dėl konteinerio dydžio, nes buvo permokėta rinkliava skaičiuojant nuo 120 l, nors nuo pat pradžių turėjo 91 l konteinerį. Pagrindinė atsakovų pozicija – konteinerio dydis. Jei seniūnas neturi teisės nustatyti konteinerio dydį, ką jis padarė pagal UAB „Telšių keliai” direktoriaus pasiūlymą ir atliekų tvarkymo centro direktoriaus pasiūlymą, tada atsakovai turėjo kreiptis į teismą pripažinti seniūno pažymą negaliojančia. Atsakovai ginčija seniūno pažymą tuo pagrindu, kad pareiškėjas neskundė Panaudos sutarties. Tokiu atveju reikėtų vadovautis ne seniūno pažyma, o konteinerio tūriu, ant kurio dangčio užrašyta – 80 l. Tada bus dar didesnė permoka. Savivaldybė viršijo savo kompetenciją ir nustatė atliekų turėtojui prievolę naudotis atitinkamo dydžio konteineriais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pasisakė, kad atliekų turėtojas turi teisę deklaruoti priduodamų atliekų dydį, pasirinkti konteinerio tūrį. Pareiškėjas nurodė, kad Panaudos sutartį pasirašė I. J., o ne pareiškėjas, ir net nežino, ar tai jos parašas.

Atsakovas Telšių rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjų skundą (I t., b. l. 149-160) nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teigė, jog pareiškėjai skunde nenurodė jokio teisinio pagrindo, kodėl Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis gali prieštarauti Konstitucijai. Atsakovui nekyla abejonių dėl tokio teisinio reguliavimo konstitucingumo.

Dėl pareiškėjų reikalavimo panaikinti Sprendimą pažymėjo, jog pareiškėjams teisines pasekmes sukėlė būtent UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ pareiškėjams 2010 m. balandžio 29 d. išsiųstas mokėjimo pranešimas apie taikomą vietinės rinkliavos dydį už 2010 m. Atsakovo nuomone, pareiškėjai turėjo skųsti teismui šį mokėjimo pareiškimą. Net ir panaikinus skundžiamą Sprendimą, pareiškėjų teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, nes liktų galioti minėtas mokėjimo pranešimas.

Teismo posėdžio metu atsakovo Telšių rajono savivaldybės atstovas nurodė, kad nesutinka su prašymu dėl permokos grąžinimo. Iš Panaudos sutarties matosi, kad pareiškėjams perduotas 120 litrų talpos konteineris. Jeigu jie nesutiko su jo dydžiu, galėjo apskųsti perdavimo faktą. Pagal Telšių rajono komunalinių atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Telšių rajono savivaldybės tarybos 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. T1-283 (toliau – ir Taisyklės) 15.36 punktą nustatytas minimalus konteinerio tūris – 120 l. Pareiškėjas turi 120 l konteinerį, išvežimų periodiškumas – 6 kartai, bazinis dydis – 28 Lt už kubinį metrą, todėl sudauginus gaunasi ta suma, kurią pareiškėjai privalo mokėti. UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ tinkamai apskaičiavo dydį ir grąžinti permoką nėra jokio teisinio pagrindo. Nėra jokių duomenų byloje, kad pareiškėjai kreipėsi į UAB „Telšių keliai“. Pažymėjo, jog konteinerius išduoda UAB „Telšių keliai“ pagal asmens rašytinį prašymą. Atliekų turėtojas turėjo kreiptis į UAB „Telšių keliai“, kad išduotų konteinerį. Patvirtinus reikalavimus nuo 2012 m. spalio 23 d. tai yra atliekų tvarkytojo pareiga. Pareiškėjui konteineris išduotas anksčiau, 2008 m., iki minimalių reikalavimų patvirtinimo. Manė, kad nagrinėjami santykiai yra santykiai tarp atliekų turėtojo ir komunalinių atliekų tvarkytojo.

Atsakovas UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ atsiliepime į pareiškėjų skundą (II t., b. l. 38-41) ir prašė atmesti pareiškėjų skundą atsakovo Telšių rajono savivaldybės atsiliepime į skundą nurodytais pagrindais.

Atsakovo UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad negalima administraciniu aktu patenkinti pareiškėjo prašymo grąžinti rinkliavos permoką tuo pagrindu, kad pas jį yra ne tokio dydžio konteineris de facto. Seniūnas – ne ta institucija, kuri galėtų išmatuoti daikto tūrį, nes tam reikalingos specifinės žinios seniūno pažyma apie tai, kad de facto konteinerio tūris 91 l ar 93 l, laikytina įrodymu, kuris nepaneigia Panaudos sutarties, kuri sudaryta tarp atliekų tvarkytojo ir atliekų turėtojo, kur nurodytas konteinerio tūris yra 120 l. Tuo atveju, jei ant konteinerio užrašyta 80 l, jeigu jis nesutiko su tuo dydžiu, būtų logiška prašyti mažesnio konteinerio. Panaudos sutarties 3.1.2 punktas numatė, kad panaudos gavėjui – pareiškėjui – reikalaujant panaudos davėjas įsipareigoja pakeisti į kitos talpos konteinerį ir pastatyti papildomą konteinerį buitinėms atliekoms. Ginčų sprendimas dėl konteinerio tūrio neatitikimo turi būti sprendžiamas Panaudos sutartyje nustatyta tvarka. Ne vienoje administracinio teismo byloje pasakyta, kad vietinė rinkliava, kurią moka atliekų turėtojai, yra jų mokestis už galimybę dalyvauti atliekų tvarkymo sistemoje. Jis nėra tiesiogiai siejamas su jo išduodamų atliekų kiekiais.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 27 d. sprendimu pareiškėjų I. J. ir A. J. patikslintą skundą dėl Telšių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. R8-02-J-100 „Dėl vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą permokos grąžinimo“ panaikinimo ir atsakovo įpareigojimo grąžinti permokėtą 33,32 Lt atliekų tvarkymo mokestį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjų skunde ir pareiškėjo teismo posėdžio metu išsakytus motyvus dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, kurioje nėra nustatyta, kad vietinė rinkliava yra įmoka už teikiamas paslaugas, galimo prieštaravimo Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės ir teisingos valstybės principams, Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir 3 daliai, darė išvadą, kad pareiškėjų prašymas yra nepakankamai argumentuotas ir teisiškai nepagrįstas. Teismui nekilo abejonių dėl Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies atitikties Konstitucijoje įtvirtintiems principams ir nuostatoms.

Atsižvelgdamas į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr.A602-1280/2013 pripažinta, kad Nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės už naudojimąsi individualiu konteineriu fiziniams asmenims, kai nėra viršijama metinė minimali atliekų susikaupimo norma, vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą mokėti pagal iš jo surenkamą komunalinių atliekų kiekį, pavyzdžiui, kiekį, kuris būtų apskaičiuojamas atsižvelgiant į naudojamo individualaus konteinerio talpą (tūrį) ir (ar) jo ištuštinimo periodiškumą, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija), pirmosios instancijos teismas apibrėžė, kad nagrinėjamoje individualioje administracinėje byloje yra taikomas norminis teisės aktas, kuris tam tikra apimtimi yra pripažintas neteisėtu, todėl individualioje administracinėje byloje kyla klausimas dėl norminio administracinio akto pripažinimo neteisėtu pasekmių taikymo ex nunc (nuo akto pripažinimo neteisėtu) arba ex tunc (retroaktyviai).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) įstatymo 116 straipsnio 1 dalimi darė išvadą, kad administracinio teismo sprendimo, kuriuo norminis administracinis aktas pripažintas neteisėtu, galia paprastai yra nukreipta į ateitį (ex nunc), t. y. jis paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu. Nagrinėjamoje byloje kyla klausimas dėl norminio teisės akto pripažinimo neteisėtu pasekmių taikymo ex tunc (retroaktyviai).

Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, jog nustačius, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl to, jog nenustatytas tam tikras teisinis reguliavimas, teismas privalo užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikant ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus. Toks teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).

Pabrėžė, kad nagrinėjamoje byloje vertintina galimybė aptariamą vietinę rinkliavą ginčo laikotarpiu apskaičiuoti pagal faktiškai iš pareiškėjo surinktų (jo perduotų) ir sutvarkytų komunalinių atliekų kiekį.

Pareiškėjas teismui pateikė Telšių rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2011 m. rugsėjo 9 d. atliekų surinkimo konteinerio išmatavimo aktą Nr.1, kuriame nurodoma, kad Komisija, susidedanti iš (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūno, vyresniosios specialistės ir socialinio darbo organizatorės, dalyvaujant A. J., 2011 m. rugsėjo 8 d. pamatavo ir apskaičiavimo pagal formulę V (m3) = h (gylis cm/100) x a (plotis cm/100) x b (ilgis cm/100) atliekų surinkimo konteinerio, esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mstl., priklausančio A. J., vidinį tūrį, nustatė, kad atliekų surinkimo konteinerio tūris 0,093 m3. 2011 m. rugsėjo 13 d. teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad permokos suma yra ne 40,32 Lt, o 33,32 Lt, atsižvelgiant į tai, kad konteinerio tūris yra ne 80 litrų, o 0,93 litrai (1 t., b. l. 185). UAB „Telšių keliai“ 2011 m. rugpjūčio 17 d. rašte Nr. Sa-149 (1 t., b. l. 182), adresuotame pareiškėjui, pateikiama stačiakampio tūrio apskaičiavimo formulė konteinerio tūrio apskaičiavimui. Teismo posėdžio metu atsakovo UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ atstovas pažymėjo, kad konteineriai yra kūgio formos. Pareiškėjas teismo posėdžio metu šios atsakovo atstovo nurodytos faktinės aplinkybės neginčijo. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos nuomone, kritiškai vertintinas atliekų surinkimo konteinerio tūrio apskaičiavimas taikant formulę, skirtą stačiakampio, o ne kūgio tūriui apskaičiuoti.

Pirmosios instancijos teismo manymu, pareiškėjo pateiktas atliekų surinkimo konteinerio išmatavimo aktas negali būti laikytinas įrodymu, pavirtinančiu būtent pareiškėjo nurodytą konteinerio tūrį (91 litrą), paneigiant 2008 m. liepos 22 d. kietų buitinių atliekų konteinerio (-ių) panaudos sutartyje Nr.1688140 nurodytą konteinerio tūrį – 120 litrų. Pareiškėjas nesikreipė dėl konteinerio pakeitimo, nors tokią galimybę numatė Panaudos sutarties 3.1.2 punktas.

Įvertinęs rašytinių įrodymų ir ginčo aplinkybių visetą, pirmosios instancijos tesimas darė išvadą, kad Nuostatų pripažinimo prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams konstatavimas nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo pripažinti Telšių rajono savivaldybės administracijos 2011 m. vasario 11 d. sprendimo Nr.R8-02-J-110 „Dėl vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą permokos grąžinimo“ neteisėtu ir įpareigoti atsakovą grąžinti pareiškėjams 33,32 Lt atliekų tvarkymo mokestį. Taip pat pažymėjo, jog pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje van de Hurk v. Netherlands). Netenkinus pareiškėjų reikalavimų, netenkintinas ir pareiškėjų prašymas dėl proceso išlaidų atlyginimo.

III. Pareiškėjas A. J. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 61-66), kuriuo prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjų skunde nurodytus reikalavimus. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde akcentuoja, jog po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A602-1280/2013 priėmimo nebeliko kliūčių, draudžiančių atliekų turėtojams pasirinkti ir atliekų konteinerių surinkimo dydį, ir jo ištuštinimo kartus. Teigia, kad Telšių rajono savivaldybės administracijos pagrindinis argumentas šioje byloje buvo tas, kad Nuostatai nesuteikia teisės atliekų turėtojui pasirinkti mažesnį nei 120 l tūrio konteinerį, o tuo atveju, kai atliekų turėtojas turi mažesnį konteinerį, jis vis tiek privalo mokėti kaip turėdamas 120 l talpos atliekų surinkimo konteinerį. Po minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties priėmimo atsakovas jau nebeginčijo, kad atliekų turėtojas turi teisę pasirinkti konteinerio dydį, tačiau pradėjo tvirtinti, jog pareiškėjo konteineris yra 120 l tūrio, o ne 80 l tūrio kaip teigia pareiškėjas.

Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas ėmėsi visų būtinų priemonių, kad būtų nustatytas konteinerio tūris. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė svarbų įrodymą – nepripažintą negaliojančiu, suklastotu ar neteisėtu Aktą. Dėl šio Akto abejonių teismo posėdžių metu taip pat nebuvo kilę. Pažymi, kad dėl konteinerio kūgio formos susidarė paklaida, matuojant nustatytas didesnis konteinerio tūris, nei nurodo gamintojas (93 l, o ne 80 l). Pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne šiais duomenimis, o Panaudos sutartimi, kurios originalo niekas nematė.

Nesupranta, kodėl turėjo kreiptis dėl konteinerio pakeitimo, jei jau turi 80 l konteinerį. Panaudos sutarties neturi, nebuvo tenkintas jo prašymas pateikti aptariamos sutarties originalą. Pažymi, kad jau kelerius metus moka pagal 93 l konteinerio tūrį ir niekas nereikalauja mokėti daugiau.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, buvo pažeistas ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 3 punktas ir materialinės teisės normos (ABTĮ 143 straipsnis), o tai yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą iš esmės pakartoja argumentus išdėstytus skunde pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas Telšių rajono savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 75-78) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teigia, jog pareiškėjas klaidina teismą, tvirtindamas, jog turi 80 l talpos buitinių atliekų konteinerį. Jei pareiškėjas mano, jog Panaudos sutartyje konteinerio tūris nurodytas klaidingai, turi šį ginčą spręsti su UAB „Telšių keliai“. Teisės aktai nesuteikia teisės seniūnijoms matuoti buitinių atliekų surinkimo konteinerių dydžio ir toks Aktas negali paneigti Panaudos sutartyje nurodytų aplinkybių.

Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą pakartoja, jog pareiškėjas nenurodė jokio teisinio pagrindo, kodėl Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis gali prieštarauti Konstitucijai. Atsakovui nekyla abejonių dėl tokio teisinio reguliavimo konstitucingumo.

Taip pat pažymi, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog neliko kliūčių, draudžiančių atliekų turėtojams pasirinkti ir atliekų konteinerių surinkimo dydį ir jo ištuštinimo kartus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A602-1280/2013 ne visi Nuostatai buvo pripažinti prieštaraujantys Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms. Teismas nutartyje aiškiai pasisakė, jog nevertino Telšių rajono savivaldybės atliekų tvarkymo sistemoje naudojamų minimalios individualių komunalinių atliekų konteinerio dydžio (talpos) bei šių konteinerių ištuštinimo periodiškumo. Telšių rajono savivaldybės atliekų tvarkymo sistemoje naudojamų minimalus individualaus konteinerio tūris yra 0,12 m3. Teisę nustatyti komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje naudojamų individualių konteinerių talpas numato ir Minimalių komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos kokybės reikalavimų, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2012 m. spalio 23 d. įsakymu Nr. D1-857, 10 punktas, kuriame nustatyta, jog atliekų surinkimo priemonių talpą nustato savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklės. Telšių rajono komunalinių atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Telšių rajono savivaldybės tarybos 2007 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. T1-283, punktai, nustatantys minimalias konteinerių talpas teismine tvarka nebuvo ginčijami. Taisyklės taip pat nesuteikia teisės atliekų turėtojui pasirinkti jo turimo individualaus konteinerio tuštinimo periodiškumo.

Atsakovas UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Administracinėje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Telšių rajono savivaldybės administracijos atsisakymo grąžinti vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą permoką, pareiškėjo teigimu susidariusią dėl to, jog jam rinkliava buvo paskaičiuota už 120 l tūrio individualaus buitinių atliekų konteinerio naudojimą, nors pareiškėjas naudoja mažesnės talpos konteinerį.

Pagal bylos duomenis nustatyta, jog 2007 m. gegužės 3 d. Telšių rajono savivaldybė kartu su trimis kitomis savivaldybėmis su uždarąja akcine bendrove „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ sudarė sutartį dėl Telšių regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos sukūrimo ir eksploatavimo (II t., b. l. 210-221), kuria be kita ko TRATC pavesta atlikti šias rinkliavos administravimo funkcijas: rinkliavos mokėtojų duomenų bazės priežiūra, rinkliavos apskaita, rinkliavos mokėjimo pranešimų sudarymas ir išsiuntimas, rinkliavos nepriemokų išieškojimas, rinkliavos gražinimo organizavimas, rinkliavos metinių ataskaitų rengimas (sutarties 5.14 punktas). Sutarties šalys susitarė, jog rinkliava įvedama nuo 2008 m. sausio 1 d. (5.6 punktas), savivaldybės iki 2007 m. gruodžio 1 d. įsipareigojo savivaldybių tarybų sprendimais patvirtinti rinkliavos dydžius 2008 metams (5.8.2 punktas). Sutartis galiojo iki 2014 m. sausio 1 d. (7.1 punktas).

2007 m. spalio 31 d. UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ su UAB „Telšių keliai“ (II t. b. l. 226) sudarė komunalinių atliekų surinkimo ir pervežimo Telšių rajono savivaldybės teritorijoje į Jėrubaičių regioninį sąvartyną sutartį Nr. 2007/TL/002. Sutartyje numatytas paslaugų teikimo laikotarpis nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 1 d.

Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusių Nuostatų 6 punktą, vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) Telšių rajono savivaldybės teritorijoje <...>.

2008 m. liepos 7 d. pareiškėja I. J. (panaudos gavėjas), gyv. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), su UAB „Telšių keliai“ (panaudos davėjas) sudarė kietų buitinių atliekų konteinerio (ių) panaudos sutartį Nr. 1688140.

Panaudos sutartyje nustatyta, jog panaudos gavėjas turi teisę gauti nemokamai iš panaudos davėjo konteinerį reikalingą atliekų surinkimui, gauti iš panaudos davėjo informaciją apie atliekų išvežimo grafiką, laiką, taip pat kitą informaciją susijusią su paslaugos teikimu (sutarties 2.1.1, 2.1.2 punktai). Panaudos gavėjas pagal aptariamą sutartį įsipareigojo dėl tinkamo konteinerio užpildymo, privažiavimo prie jo užtikrinimo ir kt. Taip pat įsipareigojo atlikti konteinerio dezinfekavimą, dingus konteineriui arba nepataisomai, per 10 dienų raštu informuoti panaudos davėją ir sumokėti konteinerio kainą (sutarties 2.2 punktas). Panaudos davėjas įsipareigojo pateikti panaudos gavėjui 120 l konteinerį buitinėms atliekoms talpinti (3.1.1 punktas), panaudos gavėjui reikalaujant, pakeisti į kitos talpos konteinerį ar pasatyti papildomą konteinerį buitinėms atliekoms (3.1.2 punktas).

Taigi, būtent šia sutartimi buvo nustatytos individualios pareiškėjų kaip komunalinių atliekų turėtojų komunalinių atliekų perdavimo tvarkyti sąlygos, kuriose numatyta, jog, kaip minėta, pareiškėjai disponuoja 120 l talpos komunalinių atliekų konteineriu.

Pažymėtina, jog būtent konteinerio tūris pripažintinas perduodamo tvarkyti komunalinių atliekų kiekio matu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-1280-13 išaiškino, jog, kai individualius ir sodo namus valdančių, naudojančių ar jais disponuojančių fizinių asmenų mokėtinos vietinės rinkliavos dydis yra apskaičiuojamas pagal turimo individualaus konteinerio tūrį ir jo ištuštinimo dažnumą, konkretaus atliekų turėtojo mokėtinos vietinės rinkliavos dydis yra apskaičiuojamas iš esmės pagal perduodamą tvarkyti, o ne galintį susidaryti nerūšiuotų komunalinių atliekų kiekį. Vietinę rinkliavą administruojančiam ar kitam kompetentingam subjektui disponuojant duomenimis apie individualaus komunalinių atliekų konteinerio talpą (tūrį) ir šio konteinerio ištuštinimo periodiškumą, paprastai galima objektyviai nustatyti perduodamų tvarkyti (iš atliekų turėtojo surenkamų) komunalinių atliekų kiekį. Teisėjų kolegija vertino, kad net ir egzistuojant (objektyviai pagrįstos) paklaidos galimybei nustatant konkretų atliekų kiekį, toks savivaldybės įtvirtintas vietinės rinkliavos apskaičiavimo būdas, t. y. rinkliavą skaičiuoti pagal naudojamo individualaus konteinerio tūrį ir jo ištuštinimo periodiškumą, yra laikytinas sudarančiu tinkamas prielaidas principui „teršėjas moka“ įgyvendinti, atitinkančiu aptariamo proporcingumo principo reikalavimus ir, nagrinėjamu atveju, pripažintinas kaip sudarantis pakankamą ir tinkamą galimybę atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal (faktiškai) perduodamų atliekų kiekį.

Teisėjų kolegija primena, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje konstatavo, jog kitoks vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimas, t. y. pagal galinčių susidaryti atliekų kiekį, esant objektyviai galimybei nustatyti atliekų kiekį, viršija tai, kas yra būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti, todėl Nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės už naudojimąsi individualiu konteineriu fiziniams asmenims, kai nėra viršijama metinė minimali atliekų susikaupimo norma, vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą mokėti pagal iš jo surenkamą komunalinių atliekų kiekį, pavyzdžiui, kiekį, kuris būtų apskaičiuojamas atsižvelgiant į naudojamo individualaus konteinerio talpą (tūrį) ir (ar) jo ištuštinimo periodiškumą, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktui (2006 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. X-736 redakcija).

Taigi, pareiškėjo reikalavimas apskaičiuoti jo mokėtiną vietinę rinkliavą pagal perduodamų atliekų kiekį, t. y., kaip minėta, pagal individualaus komunalinių atliekų konteinerio talpą (tūrį), yra pagrįstas ir teisėtas, tačiau pareiškėjas nesutinka, jog už 2010 metus vietinė rinkliava apskaičiuota atsižvelgiant į 120 l tūrį, o ne į 93 l tūrį.

Kaip matyti iš anksčiau aptarto Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimo, apskaičiuojant konkretaus atliekų turėtojo mokėtinos vietinės rinkliavos dydį reikšmingi vietinę rinkliavą administruojančio subjekto turimi duomenys apie individualaus komunalinių atliekų konteinerio talpą (tūrį). Nagrinėjamu atveju, šie duomenys nurodyti panaudos sutartyje Nr. 1688140, kurioje nustatyta, jog pareiškėjai perduotas būtent 120 l tūrio konteineris.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.189 straipsnio 1 dalį, teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Taigi, pareiškėjai, panaudos sutartimi Nr. 1688140 priimdami 120 l tūrio komunalinių atliekų konteinerį iš esmės įsipareigojo ir mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą už atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Kaip pagal bylos duomenis nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra duomenų, jog I. J. ar A. J. būtų kreipęsi raštu į UAB „Telšių keliai“ dėl komunalinių atliekų surinkimo konteinerio pakeitimo, nors tokią galimybę numatė pati Panaudos sutartis (3.1.2 punktas). Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjai raštu būtų kreipęsi dėl Panaudos sutarties tikslinimo (pakeitimo), nurodant kitą atliekų surinkimo konteinerio tūrį, nenustatyta, jog panaudos sutartis Nr. 1688140 būtų pareiškėjų ginčyta, šalių nutraukta, ar ginčo laikotarpiu negaliojusi.

Tai, kad pareiškėjas teismui pateikė Telšių rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2011 m. rugsėjo 9 d. atliekų surinkimo konteinerio išmatavimo aktą, kuriame nurodyta jog atliekų surinkimo konteinerio, esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) mstl., priklausančios A. J., tūris yra 0,093 m3, nepaneigia aplinkybės, jog 2008 m. liepos 22 d. panaudos sutartimi Nr. 1688140 I. J., gyv. adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), buvo perduotas būtent 120 l konteineris, kurį pareiškėja įsipareigojo tinkamai prižiūrėti ir saugoti. Pareiškėjas nepateikė jokių paaiškinimų, dėl kokių aplinkybių jo 2011 m. rugsėjo 9 d. turėto konteinerio tūris skyrėsi nuo 2008 m. liepos 22 d. Panaudos sutartyje nurodyto konteinerio tūrio. Be to, pareiškėjas jokiais duomenimis nepagrindė bylos nagrinėjimo metu reiškiamų abejonių dėl panaudos sutarties – rašytinio dokumento autentiškumo.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos įrodymų vertinimo taisyklės nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, iš esmės šių taisyklių laikėsi ir įrodymus įvertino atsižvelgdamas į bylos aplinkybių visetą.

Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, jog vietinė rinkliava už komunalinių atliekų tvarkymą pareiškėjams apskaičiuota ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusios Panaudos sutarties pagrindu ir nesant ginčo dėl šios sutarties nėra pagrindo vertinti, jog apskaičiuojant rinkliavą 120 l konteinerio tūris taikytas nepagrįstai, todėl pareiškėjų reikalavimas Telšių rajono savivaldybei grąžinti vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą permoką, susidariusią dėl apskaičiuojant rinkliavą taikyto, pareiškėjų nuomone, didesnio konteinerio tūrio nepagrįstas.

Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą atmesti pareiškėjų prašymą panaikinti Telšių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. R8-02-J-100 „Dėl vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą permokos grąžinimo“ ir įpareigoti atsakovą grąžinti permokėtą 33,32 Lt atliekų tvarkymo mokestį.

Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis: <....> Vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos nustatyta privaloma įmoka galiojanti tos savivaldybės teritorijoje <....>, kurioje nėra nustatyta, kad tai įmoka už teikiamas paslaugas – neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisinės ir teisingos valstybės principams, Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, nustatančiai, jog valdžios galias riboja Konstitucija bei Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai, nustatančiai, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisėjų kolegija pažymi, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Taigi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Šalių pozicija šiuo klausimu nėra lemiama ir teismui nėra privaloma. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2320/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012).

Kaip matyti iš to, kas išdėstyta anksčiau, nagrinėjamoje byloje ginčui išspręsti esminę reikšmę turi fakto – vietinės rinkliavos apskaičiavimui taikytino konkretaus individualaus atliekų surinkimo konteinerio tūrio – klausimas. Kaip minėta, teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, konstatavo, jog pareiškėjo reikalavimas apskaičiuoti jo mokėtiną vietinę rinkliavą pagal perduodamų atliekų kiekį, t. y., atsižvelgiant į individualaus komunalinių atliekų konteinerio talpą (tūrį), yra pagrįstas ir teisėtas. Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, jog šios administracinės bylos ribose pareiškėjo nurodomų Rinkliavų įstatymo nuostatų 2 straipsnio 3 dalies nuostatų aiškinimas ir taikymas nagrinėjamu atveju nėra aktualus, todėl nėra pagrindo tenkinti aptartą pareiškėjo prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, kuris nenaikintinas.

Atmetus pareiškėjo skundą, vadovaujantis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, nėra pagrindo spręsti bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo patirtų išlaidų atlyginimo klausimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo A. J. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas