A-502-1859-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė

byla Nr. A502-1859/2014

Teisminio

proceso Nr. 2-05-3-08519-2010-6

Procesinio

sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS

VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS

RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų

kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko

(kolegijos pirmininkas), apeliacine rašytinio proceso

tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos valstybės įmonės

„Regitra“, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo

2014 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal

pareiškėjo Ž. A. individualios

įmonės „Silentium“ skundą atsakovams valstybės įmonei „Regitra“ ir Lietuvos

valstybei, atstovaujamai valstybės įmonės „Regitra“, tretiesiems suinteresuotiems

asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Lukeida“, uždarajai akcinei bendrovei „Džanatus“,

uždarajai akcinei bendrovei DK „PZU Lietuva“ ir D. P. dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t

ė:

I. Pareiškėjas Ž. A. individuali įmonė „Silentium“

(toliau – ir IĮ „Silentium“) kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti

valstybės įmonę (toliau – ir VĮ) „Regitra“ panaikinti pirmąją 2004 m.

laidos automobilio „BMW X5“, VIN kodas (duomenys neskelbtini) (toliau –

ir Automobilis), registraciją Lietuvoje, atliktą 2005 m. lapkričio 15 d.

D. P. vardu; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės,

atstovaujamos VĮ „Regitra“, 75 611 Lt turtinei žalai atlyginti.

Skunde (I t.,

b. l. 2–5; II t., b. l. 92–100; IV t., b. l. 66–73) pareiškėjas paaiškino, kad 2006 m. rugpjūčio 18 d.

iš UAB „Lukeida“ įsigijo Automobilį. Automobilio registracija buvo atlikta VĮ

„Regitra“ Kauno filiale, kurio specialistai vizualiai apžiūrėjo transporto

priemonę, sutikrino techninius ir kitus duomenis bei priėmė sprendimą

registruoti Automobilį pareiškėjo vardu. Pareiškėjas 2006 m. rugpjūčio 24 d.

Automobilį pardavė uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „DnB NORD

lizingas“, su kuria buvo sudaryta lizingo sutartis. Po minėtų sandorių sudarymo

ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjo, kad Automobilis 2005 m. spalio 7 d.

buvo pavogtas Vokietijoje, ir Kauno apylinkės prokuratūros prokuroras 2008 m. rugpjūčio 11 d.

nutarimu grąžino jį Vokietijos draudimo bendrovei. Vilniaus apygardos teismas

2010 m. vasario 17 d. sprendimu pripažino negaliojančiomis

2006 m. rugpjūčio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2006/08-L792-P1

ir lizingo sutartį Nr. 2006/08-L792, taikė restituciją, įskaitė

priešpriešinius reikalavimus ir priteisė iš pareiškėjo UAB „DnB NORD lizingas“

naudai 75 611 Lt bei 6 procentų dydžio metines procesines

palūkanas. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. UAB „DnB NORD lizingas“

naudai priteista 75 611 Lt suma yra pareiškėjo patirta žala, kilusi

dėl VĮ „Regitra“ kaltės. Pagal VĮ „Regitra“ duomenis, pirma Automobilio

registracija Lietuvoje VĮ „Regitra“ Šiaulių filialo Radviliškio grupėje buvo

atlikta 2005 m. lapkričio 15 d. D. P. vardu

išduodant valstybinio numerio ženklus bei transporto priemonės registracijos

liudijimą. 2006 m. rugpjūčio 8 d. Automobilis buvo

įregistruotas VĮ „Regitra“ Tauragės filiale UAB „Džanatus“ vardu, kuri 2006 m. rugpjūčio 18 d.

jį pardavė UAB „Lukeida“. UAB „Lukeida“ Automobilio neregistravo ir tą pačią

dieną pardavė pareiškėjui, kuris 2006 m. rugpjūčio 30 d. Automobilį

įregistravo. 2006 m. rugpjūčio 30 d. Automobilis buvo

įregistruotas UAB „DnB NORD lizingas“ vardu. Pareiškėjas pažymėjo, jog VĮ

„Regitra“ darbuotojai kelis kartus tikrino Automobilio registracijos

dokumentus, duomenis, tačiau tai padarė netinkamai, todėl jis patyrė 75 611 Lt

žalą. Pagal Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo

taisyklių, patvirtintų vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d.

įsakymu Nr. 260 (toliau – ir Taisyklės), nuostatas registro įmonė privalo

tikrinti, ar registruotini transporto priemonės duomenys sutampa su transporto

priemonės registravimui teikiamuose dokumentuose esančiais duomenimis, registre

esančiais įrašais, apžiūrėti transporto priemonę, tikrinti, ar netaikomi

apribojimai transporto priemonės registravimui, naudojant Lietuvos registrų

duomenis, tame tarpe ieškomų transporto priemonių, taip pat Europos automobilių

ir vairuotojų pažymėjimų informacinės sistemos (toliau – ir EUCARIS) duomenis,

bei atlikti kitus veiksmus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos kelių transporto

priemonių registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. lapkričio 28 d.

nutarimu Nr. 1286 (toliau – ir Nuostatai), 28 punktu kelių

transporto priemonė laikoma įregistruota įrašius duomenis į registrą, suteikus

identifikavimo kodą ir Taisyklių nustatytais atvejais išdavus registravimo dokumentą.

Pareiškėjo teigimu, VĮ „Regitra“, įregistruodama transporto priemonę, savo

veiksmais patvirtino, kad transporto priemonė, vadovaujantis minėtų teisės aktų

nuostatomis, yra visapusiškai ir kvalifikuotai specialistų apžiūrėta,

Automobilio visi identifikuojantys ir techniniai duomenys teisingi, tinkamai

sutikrinti, jis gali būtų registracijos objektu valstybės viešajame transporto

priemonių registre, sandorio objektu. VĮ „Regitra“ įstatuose nurodyta, kad

viena iš VĮ „Regitra“ veiklos sričių ir rūšių yra kelių transporto priemonių ir

jų vairuotojų registracija, dalyvavimas nusikaltimų ir kitų kelių transporto

srities teisės pažeidimų prevencinėje veikloje. VĮ „Regitra“ savo atsakomybe ir

rizika privalo užtikrinti, kad Lietuvos Respublikoje nebūtų užregistruotos

sandorio objektu negalinčios būti transporto priemonės. Iš profesinės veiklos

kilusios civilinės atsakomybės atvejais turi būti įvertinta tai, kad profesine

veikla užsiimančiam asmeniui (VĮ „Regitra“) yra nustatyti griežtesni

rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. VĮ „Regitra“ darbuotojai yra savo srities

specialistai, todėl pagal Taisyklių 3.5 ir 48 punktus atlikdami savo

pareigas, būdami atsargūs, atidūs, rūpestingi ir apdairūs, vykdydami transporto

priemonės apžiūrą pirmos registracijos Lietuvoje metu, galėjo ir privalėjo nustatyti

klastojimo požymius, t. y. pastebėti ir nustatyti, jog transporto

priemonės kėbulo identifikacinis numeris yra perkaltas – nėra gamyklinis

(originalus), o transporto priemonės registracijos liudijimas turi klastojimo

požymių. VĮ „Regitra“ teikiamos paslaugos yra atlygintinos, todėl įmonė turi

finansinių galimybių prireikus atlikti transporto priemonės ekspertizę. Be to, ikiteisminio

tyrimo metu buvo nustatyta, kad identifikacinis numeris yra perkaltas tik ant

kėbulo bei yra suklastotas registracijos liudijimas, kiti transporto priemonės

identifikaciniai duomenys buvo nekeisti, juose yra originalūs transporto

priemonės identifikaciniai duomenys, kurie taip pat turėjo būti tikrinami VĮ

„Regitra“ darbuotojų.

Atsakovai VĮ

„Regitra“ ir Lietuvos valstybė, atstovaujama VĮ „Regitra“, su pareiškėjo skundu

nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime (II

t., b. l. 165–169, IV t., b. l. 89–92) atsakovai paaiškino, kad pareiškėjas,

dalyvaudamas teismo procese dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo

negaliojančia ir nuostolių atlyginimo, turėjo reikšti ieškinį dėl žalos

atlyginimo Automobilio pardavėjai UAB „Lukeida“. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario

17 d. sprendime konstatuota, kad UAB „Lukeida“, 2006 m. rugpjūčio 18 d.

parduodama Automobilį pareiškėjui, nebuvo šio daikto teisėta savininkė ir

neturėjo teisės jo parduoti. Todėl pareiškėjo patirtą žalą dėl neteisėtai

parduoto Automobilio turėtų atlyginti būtent neteisėtus veiksmus atlikusi

pardavėja, t. y. UAB „Lukeida“, o ne VĮ „Regitra“. Reikšdamas reikalavimą

Lietuvos valstybei atlyginti žalą, kuri sudaro dalį Automobilio vertės, t. y.

75 611 Lt, pareiškėjas piktnaudžiauja savo teisėmis ir teismas turėtų

į tai atsižvelgti priimdamas sprendimą. Vadovaujantis Saugaus eismo automobilių

keliais įstatymu (toliau – ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas)

registruojama tik atitinkama transporto priemonė, bet ne jos įsigijimo

pagrindai, tarp jų pirkimo-pardavimo sutartys. VĮ „Regitra“ yra registro

tvarkymo įstaiga, kuri registruoja kelių transporto priemones tik kaip registro

objektus, teisės aktais jai nėra pavesta registruoti pirkimo-pardavimo

sandorių, patvirtinti savininko nuosavybės teises į transporto priemonę. Šiuo

atveju aplinkybė, jog Automobilis yra vogtas Vokietijoje, paaiškėjo tik 2007 m. gruodžio 5 d.,

todėl pirmą kartą jį registruojant Lietuvoje VĮ „Regitra“ neturėjo ir dėl

objektyvių priežasčių negalėjo turėti duomenų apie tai, kad apžiūrimas

Automobilis yra vogtas. Taisyklių 45 punktas nustato, kad transporto

priemonių apžiūra atliekama, kai transporto priemonė pirmą kartą registruojama

Lietuvoje. Vadovaujantis Taisyklių 83 punktu vėliau registruojant

pasikeitusius duomenis, šiuo atveju pasikeitus savininkui, apžiūra neatliekama,

jei pareiškėjas savo parašu patvirtina, kad transporto priemonės duomenys yra

nepasikeitę ir atitinka registracijos liudijime esančius duomenis. Byloje

esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2006 m. rugpjūčio mėn.

prašymuose pareiškėjas pats patvirtino, jog duomenys yra nepasikeitę ir

atitinka registracijos liudijime esančius duomenis, todėl VĮ „Regitra“

darbuotojai neturėjo pareigos tikrinti transporto priemonės duomenų, o

pareiškėjo argumentai dėl netinkamo VĮ „Regitra“ darbuotojų pareigų atlikimo

atmestini. Atsakovai pažymėjo, kad atliekant transporto priemonės apžiūrą

negali būti naudojami tokie veiksmai kaip identifikavimo numerio vietos

ėsdinimas rūgštimis, šarmais ar dažu dengtos medžiagos šalinimas. Be to, teisės

aktuose nėra įtvirtinta pareiga VĮ „Regitra“ atlikti ekspertinį tyrimą ir

nustatyti pateikiamus klastojimo faktus, tačiau, įtarus, kad dokumentai arba

transporto priemonių duomenys turi klastojimo požymių, jie perduodami

teisėsaugos institucijoms tyrimui.

Trečiasis

suinteresuotas asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ prieštaravo pareiškėjo skundo tenkinimui.

Atsiliepimuose

(I t., b. l. 86–90; III t., b. l. 15–18, IV t., b. l. 100–103) paaiškino,

kad pareiškėjas nenurodė ir nepagrindė, kokius konkrečius neteisėtus veiksmus

VĮ „Regitra“ atliko, kokių veiksmų neatliko, kuriuos turėjo atlikti, t. y.

neįrodė ir nepagrindė, kokiu būdu VĮ „Regitra“ turėjo / privalėjo transporto

priemonės pirmos registracijos Lietuvoje metu nustatyti / identifikuoti, jog

transporto priemonės kėbulo numeris yra perkaltas. VĮ „Regitra“, atlikdama jai

priskirtas funkcijas, veikia vadovaudamasi jos veiklą reglamentuojančiais

teisės aktais ir negali peržengti jų nustatytų ribų. Nesant vizualiai pastebimų

identifikacinio numerio ar registracijos dokumentų klastojimo požymių,

nustatyti, ar Automobilis vogtas, ar perkalti VIN kodo žymenys, įmanoma tik

atlikus tyrimą / ekspertizę, kurią atlikti įgalintos teisėsaugos institucijas.

Šiuo atveju aplinkybė, kad Automobilis vogtas, buvo nustatyta Kauno miesto

apylinkės prokuratūros iš Kriminalinės policijos tarptautinių ryšių grupės

raštų, atlikto Automobilio identifikacinio numerio tyrimo bei Vokietijos

transporto priemonės registracijos liudijimų blankų tyrimo. VĮ „Regitra“

neturėjo objektyvios galimybės nustatyti klastojimo požymių, kadangi apžiūrint

transporto priemonės identifikavimo žymenis negali būti naudojami tokie

veiksmai, kaip identifikavimo numerio vietos ėsdinimas rūgštimis, šarmais ar

dažų dangos mechaninis šalinimas, o apžiūra pagal teisės aktus atliekama tik

vizualiai. VĮ „Regitra“ tinkamai vykdė visus teisės aktų reikalavimus bei jos

atstovų veiksmai atitiko bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir

rūpestingai: VĮ „Regitra“ sutikrino transporto priemonės duomenis su susijusių

registrų duomenimis, identifikavo transporto priemonę, patikrino, ar transporto

priemonės registruotini duomenys sutampa su transporto priemonės registravimui

teikiamuose dokumentuose esančiais duomenimis, transporto priemonės registre

esančiais įrašais, o nesant vizualiai pastebimų identifikacinio numerio ar

registracijos dokumentų klastojimo požymių, VĮ „Regitra“ neatsirado su tuo

susijusių papildomų pareigų (kreiptis į teisėsaugos institucijas, atsisakyti

registruoti transporto priemonę). VĮ „Regitra“ objektyviai negalėjo veikdama

teisės aktų ribose nustatyti, jog Automobilis jo registravimo metu buvo vogtas

Vokietijoje. Taigi nėra vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų –

neteisėtų veiksmų. Kadangi nėra nustatyti VĮ „Regitra“ neteisėti veiksmai, nėra

ir dar vienos civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio. Pareiškėjui

atsiradusi žala yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su Automobilio

pardavėjo neteisėtais veiksmais, t. y. Automobilio pirkimo-pardavimo

sutarties sudarymo metu pareiškėjui perduotas vogtas Automobilis. Pagal Lietuvos

Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.317 straipsnio 2 dalį,

pardavėjas privalo garantuoti (patvirtinti) nuosavybės teisę į Automobilį. Šiuo

atveju pardavėjas netinkamai vykdė pagrindinę pareigą perduoti daiktą ir

užtikrinti, kad jam priklauso nuosavybės teisės į jį. Be to, CK 6.323 straipsnio

1 dalyje nustatyta pardavėjo atsakomybė, kai jo parduotą daiktą teismas

priteisia iš pirkėjo dėl pagrindų, atsiradusių iki pirkimo-pardavimo sutarties

sudarymo. Taigi įstatymas tiesiogiai leidžia pirkėjui, iš kurio paimamas vogtas

Automobilis, reikalauti pardavėją gražinti sumokėtą kainą.

II. Vilniaus

apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 14 d.

sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo IĮ „Silentium“ skundą ir priteisė

jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VĮ „Regitra“, 75 611 Lt turtinei

žalai atlyginti.

Teismas

nurodė, kad nors pareiškėjas prašo įpareigoti VĮ „Regitra“ panaikinti pirmąją

Automobilio registraciją Lietuvoje, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas

su tokiu reikalavimu, kokį suformulavo skunde, būtų kreipęsis į VĮ „Regitra“. Atsižvelgęs

į tai, teismas padarė išvadą, jog nesant VĮ „Regitra“ atsisakymo ar vilkinimo

atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, negalimas ir tokio reikalavimo

nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo. Be to, iš bylos duomenų matyti,

kad Automobilis 2008 m. gruodžio 15 d. buvo išregistruotas

iš Kelių transporto priemonių registro, todėl šis pareiškėjo skundo

reikalavimas atmestas.

Liudytojas ir

VĮ „Regitra“ atstovas M. K. teismo posėdyje patvirtino, kad

VĮ „Regitra“ darbuotojai, kurie turi teisę atlikti automobilio identifikaciją,

yra mokomi atpažinti klastojimo požymius, aprūpinami darbo priemonėmis,

pavyzdžiui, lupa, žibintuvėliu, veidrodėliu, ultravioletinių spindulių

šaltiniu. M. K. papildomai pažymėjo, kad specialistai,

kurie turi teisę identifikuoti automobilius, prieš tai yra apmokomi

specialiuose kursuose, kuriuose nurodoma kiekvienos transporto priemonės markės

ir tipo žymėjimo vietos, simbolių atlikimo būdai, gamintojo plokštelės

tvirtinimo vietos ir būdai, atliktų įrašų plokštelėse atlikimo būdai. Teismas

sutiko su VĮ „Regitra“ pozicija, kad atliekant transporto priemonės apžiūrą

negali būti naudojami tokie veiksmai kaip identifikavimo numerio vietos

ėsdinimas rūgštimis, šarmais ar dažu dengtos medžiagos šalinimas, kurie leistų

nustatyti, ar nėra VIN kodo klastojimo požymių, tačiau byloje esančiose

specialistų išvadose be kitų klastojimo požymių, kurie buvo nustatyti naudojant

specialius metodus, pavyzdžiui, tiriant dažų dangą prieš tai ją nuėmus, 2008 m. sausio 8 d.

specialisto išvadoje nurodyta, kad apžiūrėjus numerio ženklus su lupa matyti,

kad visų numerio ženklų kontūrai nevisiškai lygūs, o 2008 m. sausio 14 d.

specialisto išvadoje nurodyta, kad gamyklinė lentelė yra neoriginali ir

pritvirtinta negamykliniu būdu. VĮ „Regitra“ specialistai tikrinimo metu turėjo

galimybę naudoti lupą, be to, buvo apmokyti apie gamintojo plokštelės tvirtinimo

būdus. Pagal Taisyklių 14 punktą, VĮ „Regitra“ neįregistruoja transporto

priemonės, jeigu jos tikrinimo metu nustato, kad transporto priemonės identifikavimo

numeris yra pažeistas ar turi klastojimo požymių, ir apie tai informuoja

policiją. Taigi matyti, kad VĮ „Regitra“ nėra įtvirtinta pareiga konstatuoti

klastojimo faktą, šiuo atveju jos pareiga yra nustatyti, ar transporto

priemonės identifikavimo numeris nėra pažeistas, ar neturi klastojimo požymių,

ir apie tai informuoti policiją. Vadovaudamasis šiais argumentais teismas

pripažino, kad VĮ „Regitra“ darbuotojas, tikrinęs Automobilį, turėjo ir galėjo

nustatyti, kad Automobilio VIN kodas ir gamyklinė plokštelė turi klastojimo

požymių, ir informuoti apie tai policiją. Šiuo atveju VĮ „Regitra“ darbuotojas,

apžiūrėjęs registruojamą Automobilį, savo funkciją patikrinti pirmą kartą

Lietuvoje įregistruojamo automobilio atitiktį atliko nepateisinamai aplaidžiai,

jį tikrino paviršutiniškai, pažeisdamas bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai

ir rūpestingai, nes nepastebėjo klastojimo požymių, kuriuos pagal savo

funkcijas ir turimas priemones galėjo ir privalėjo pastebėti. Iš ikiteisminio

tyrimo bylos medžiagos nustatyta, kad Vokietijos transporto priemonės

registracijos liudijimo blankas Nr. CV499768 neatitinka tokių dokumentų

spausdinimui keliamų reikalavimų, t. y, jis yra netikras. Blankas atliktas

ofsetinės spaudos būdu, blanko numeris – elektrografiniu būdu. Minėto dokumento

tyrimo metu, naudojantis ultravioletinių spindulių šaltiniu, nustatyta, kad

spaudos būdas, atlikimo kokybė bei specialios apsaugos priemonės (imituoti

vandens ženklai, plaušeliai) nesutampa su turimu blanko pavyzdžiu. Liudytojas M. K. teismo posėdyje patvirtino, kad VĮ „Regitra“

darbuotojai, kurie turi teisę atlikti automobilio identifikaciją, yra mokomi,

kaip atpažinti klastojimo požymius, yra aprūpinami darbo priemonėmis,

pavyzdžiui, lupa, ultravioletinių spindulių šaltiniu. Byloje nėra įrodymų, kad

Automobilio registracijos liudijimas buvo tikrintas ultravioletinių spindulių

šaltiniu. Tačiau tokia galimybė buvo ir VĮ „Regitra“ darbuotojai turėjo ją

naudoti siekdami įsitikinti, kad registracijos liudijimas nėra suklastotas.

Teismo įsitikinimu, VĮ „Regitra“ darbuotojai turėjo galimybę nustatyti ne tik

VIN kodo ir gamyklinės plokštelės klastojimo požymius, bet ir tai, kad buvo

suklastotas registracijos liudijimas. Be to, iš ikiteisminio tyrimo medžiagos

matyti, kad 2006 m. birželio mėn. atlikus VĮ „Regitra“ Šiaulių filialo

Radviliškio grupės veiklos patikrinimą nustatyta, jog per laikotarpį nuo 2005 m. spalio 5 d.

iki 2006 m. gegužės 30 d. pasitaikė ne vienas atvejis, kai

buvo įregistruoti automobiliai, panaudojant suklastotus dokumentus. Šios

aplinkybės buvo žinomos VĮ „Regitra“ nuo 2006 m. birželio mėn., kai buvo

atliktas patikrinimas, tačiau ji nesiėmė jokių priemonių, kad tuo laikotarpiu

Radviliškio grupėje įregistruoti automobiliai būtų visapusiškai apžiūrėti ir

patikrinti atliekant jų perregistravimą vėliau. Nors Automobilis buvo

perregistruotas kitų savininkų vardais 2006 m. rugpjūčio mėn. net kelis

kartus, tačiau nė vienu atveju automobilio apžiūra neatlikta.

Teismas,

įvertinęs byloje esančius įrodymus atskirai ir jų visumą, sprendė, kad šiuo

atveju VĮ „Regitra“ darbuotojai, pirmą kartą Lietuvoje įregistruodami

Automobilį ir vėliau perregistruodami Automobilį, savo funkciją apžiūrėti ir

patikrinti įregistruojamą transporto priemonę ir jos dokumentus atliko

nepateisinamai aplaidžiai, juos tikrino paviršutiniškai, pažeisdami bendro

pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, nors pagal pareiginių

instrukcijų 3.1–3.3 punktus ir naudojamus prietaisus turėjo ir galėjo

nustatyti, kad Automobilio VIN kodas, gamyklinė plokštelė ir registracijos

liudijimas turi klastojimo požymių ir apie tai pranešti policijai. Teismo įsitikinimu,

pareiškėjo argumentas, kad VĮ „Regitra“, įregistruodama transporto priemonę,

savo veiksmais patvirtino, jog transporto priemonė yra visapusiškai ir

kvalifikuotai specialistų apžiūrėta, Automobilio visi identifikuojantys ir

techniniai duomenys teisingi, tinkamai sutikrinti, ir kad jis gali būti

registracijos objektu valstybės viešajame transporto priemonių registre, yra

pagrįsti. Dėl VĮ „Regitra“ neteisėtų veiksmų įregistruojant vogtą Automobilį,

kurį pareiškėjas 2006 m. rugpjūčio 18 d. įsigijo iš UAB

„Lukeida“ už 150 000 Lt, buvo neteisėtai patvirtinta, kad jis gali būtų

registracijos objektu valstybės viešajame transporto priemonių registre. Visa

tai įrodo, kad minėti neteisėti valdžios institucijos veiksmai yra priežastiniu

ryšiu susiję su pareiškėjo patirtu nuostoliu, kuris atsirado įsigyjant,

naudojant bei vėliau prarandant Automobilį, nes šie neteisėti veiksmai įtakojo

tai, kad vogtas Automobilis tapo registracijos objektu valstybės viešajame

transporto priemonių registre, jis vėliau buvo paimtas iš pareiškėjo ir

grąžintas teisėtam savininkui Vokietijoje. Taigi pareiškėjui žala atsirado dėl

VĮ „Regitra“ neteisėtų veiksmų įregistruojant vogtą Automobilį, todėl Lietuvos

valstybė privalo ją atlyginti. Pareiškėjo patirtą žalą šiuo atveju sudaro

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 17 d. sprendimu

iš pareiškėjo UAB DK „DnB NORD lizingas“ priteista 75 611 Lt suma,

nes pareiškėjas prarado Automobilį, kuriuo naudojosi lizingo sutarties

pagrindu, ir pritaikius restituciją, dar turėjo UAB DK „DnB NORD lizingas“

sumokėti tą Automobilio kainos dalį, kurios nebuvo sumokėjęs pagal lizingo

sutartį – 75 611 Lt. VĮ „Regitra“ atstovo advokato G. Gudeliausko

argumentas dėl nepagrįsto žalos dydžio, nes dažnai perleidžiant Automobilį

gerokai kito jo kaina, atmestas, nes Vilniaus apygardos teismas, 2010 m. vasario 17 d.

sprendimu pripažinęs negaliojančiomis pirkimo-pardavimo ir lizingo sutartis,

nekvestionavo Automobilio kainos, kuri yra pagrįsta byloje esančiais įrodymais.

Be to, minėtas VĮ „Regitra“ argumentas dėl neįrodyto žalos dydžio nepagrįstas

jokiais įrodymais ir prieštarauja byloje esančiai medžiagai, iš kurios aiškiai

matyti Automobilio įsigijimo, pardavimo ir pagal lizingo sutartį sumokėtos

sumos.

III. Atsakovas

Lietuvos valstybė, atstovaujama VĮ „Regitra“, padavė apeliacinį skundą, kuriuo

prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti

naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas (V t., b. l. 37–44) grindžiamas šiais pagrindiniais

argumentais:

1. Teisės aktai neįpareigoja VĮ „Regitra“ atlikti transporto priemonių identifikavimo

numerių ekspertizės, nes vykdoma tik vizuali apžiūra ir tik kilus įtarimų yra

pranešama ikiteisminio tyrimo pareigūnams.

2. Specialistas, pateikęs 2008 m. sausio 8 d. išvadą,

naudojo ne paprastą lupą, kaip naudoja VĮ „Regitra“ darbuotojai, o

kriminalistinę lupą ir tai nurodyta išvadoje. Be to, 2008 m. sausio 8 d.

išvadoje teigiama, jog specialistas be kriminalistinės technikos negali atlikti

išsamesnių automobilio tyrimų, pavyzdžiui, variklio numerio. Todėl Automobilis

buvo perduotas į kitą ekspertinę įstaigą ir pritaikius specialius kriminalistinius

metodus 2008 m. sausio 14 d. specialisto išvadoje

nurodoma, kad metalo paviršiuje nustatyti šlifavimo pėdsakai, gamyklinė lentelė

yra ne originali ir pritvirtinta ne originaliu būdu.

3. Teismo išvada, kuri yra grindžiama lyginant kriminalistikos specialistų

ir transporto priemonės registraciją atliekančio asmens žinias bei naudojamas

priemones, kelia rimtų abejonių.

4. Pirmoji Automobilio registracija buvo atlikta 2005 metais, o

ekspertai automobilį apžiūrėjo 2008 metais, todėl yra pagrindo manyti, kad

pirmos registracijos metu galėjo būti pateiktas automobilis su neklastotu

identifikavimo numeriu, o klastojimas atliktas jau eksploatuojant transporto

priemonę. Kas ir kada suklastojo identifikavimo numerį nenustatyta nei ekspertizės,

nei ikiteisminio tyrimo metu.

5. Pareiškėjo nurodoma neva patirta 75 611 Lt žala yra Vilniaus

apygardos teismo sprendimu priteista suma mokėti UAB „DnB NORD lizingas“. Šią

sumą Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-2742-232/2010

priteisė todėl, kad buvo pripažinta negaliojančia 2006 m. rugpjūčio 24 d.

pirkimo-pardavimo sutartis, kurios pagrindu IĮ „Silentium“ pardavė Automobilį

lizingo bendrovei. Ją pareiškėjas privalo grąžinti ne dėl VĮ „Regitra“ veiksmų,

susijusių su Automobilio registracija, o dėl netinkamo sandorio su UAB

„Lukeida“.

6. CK 6.623 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai parduotą

daiktą teismas dėl pagrindų, atsiradusių iki sutarties įvykdymo, atiteisia iš

pirkėjo, tai pardavėjas privalo pirkėjui grąžinti sumokėtą kainą ir atlyginti

šio turėtus nuostolius, jeigu pardavėjas neįrodo, kad pirkėjas apie tokius

pagrindus žinojo ar turėjo žinoti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra

išaiškinęs, kad paminėta įstatymo norma leidžia pirkėjui, iš kurio paimtas

vogtas automobilis, reikalauti pardavėją gražinti sumokėtą kainą. Šią pirkėjo

teisę suponuoja sutartinių santykių su pardavėju egzistavimas bei faktas, kad

pardavėjas pardavė daiktą nebūdamas jo savininkas. Pardavėjas, net būdamas

sąžiningas, negali gintis CK 6.253 str. 1 ir 4 dalių nuostatomis, nes jam

yra taikoma ne civilinė atsakomybė, bet įpareigojimas grąžinti be pagrindo

įgytą turtą, kai pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta vėliau (2008 m. balandžio 29 d.

nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2008, 2006 m. kovo 6 d.

nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2006).

7. IĮ „Silentium“ turėtų reikšti ieškinį UAB „Lukeida“ ir reikalauti

pripažinti negaliojančia 2006 m. rugpjūčio 18 d. pirkimo-pardavimo

sutartį bei grąžinti Automobilio kainą, t. y. 150 000 Lt.

8. Pareiškėjo nurodoma 75 611 Lt žala yra civilinėje byloje

įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteista pirkėjui mokėtina suma, o ne žala,

atsiradusi iš administracinio akto (CK 6.271 str. 3 d.).

9. Transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutartims nėra numatyta privaloma

teisinė registracija. Nuosavybės teisės perdavimo momentas nėra niekaip

susietas su kokiomis nors transporto priemonės registravimo procedūromis, o

pagal CK 6.307 straipsnio 1 dalį pirkimo-pardavimo sutartis, pagal

kurią pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą nebūdamas daikto savininko

įgaliotas ar neturėdamas tam teisės pagal įstatymus, gali būti pripažinta

negaliojančia pagal daikto savininko, valdytojo arba pirkėjo ieškinį. Lietuvos

Aukščiausio Teismo praktikoje yra konstatuota, kad automobilio registracija

nesukuria nuosavybės teisės, nes registruojamas daiktas, o ne nuosavybės teisė

(civilinės bylos Nr. 3K-3-512/2001, 3K-7-309/2010). Taigi registracija

nesukuria nuosavybės teisės, o yra tik leidimas dalyvauti eisme.

10. Automobilis buvo įregistruotas 2005 metais deklaruojant jį įsigijus

už 10 000 EUR. 2006 m. rugpjūčio 8 d. UAB „Džanatus“

įsigijo Automobilį už 8 000 Lt, o 2006 m. rugpjūčio 18 d.

pardavė UAB „Lukeida“ už 36 000 Lt, kuri tą pačią dieną pardavė Automobilį

IĮ „Silentium“ už 150 000 Lt. Toks neatskleistas kainos kitimas per

labai trumpą laiką teismui turėjo sukelti įtarimų.

Pareiškėjas IĮ „Silentium“ prašo atsakovo

apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo

sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš atsakovo 3 025 Lt

bylinėjimosi išlaidų.

Atsiliepime (V t., b. l. 54–65)

pareiškėjas iš esmės pakartoja savo skundų pirmosios instancijos teismui

argumentus. Papildomai pažymi, kad VĮ „Regitra“ darbuotojai kelis kartus

tikrino automobilio registracijos dokumentus, tikrino duomenis, tačiau tai

padarė netinkamai ir dėl tokių VĮ „Regitra“ kaip viešojo administravimo

subjekto veiksmų pareiškėjas patyrė žalą. Viena iš svarbiausių VĮ „Regitra“

funkcijų yra patikrinti, ar objektas gali būti apyvartoje. VI „Regitra“ savo

atsakomybe ir rizika privalo užtikrinti, kad Lietuvos Respublikoje nebūtų

užregistruotos sandorio objektu negalinčios būti transporto priemonės. VĮ

„Regitra“ darbuotojai turėjo galimybę nustatyti ne tik VIN kodo ir gamyklinės

plokštelės klastojimo požymius, bet ir registracijos liudijimo suklastojimo

faktą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB DK

„PZU Lietuva“ prašo atsakovo apeliacinį skundą tenkinti (V t., b. l. 48–51).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje vyksta ginčas dėl turtinės

žalos, kurią pareiškėjas kildina iš VĮ „Regitra“ veiksmų, atliktų jos

kompetencijai priskirtoje viešojo administravimo srityje, atlyginimo.

Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos

keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis

ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo

kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.),

tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant

trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam

ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl

žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius

visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos

neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir

priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir

atsiradusios žalos. Nesant bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės

sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti

turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d.

nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Įstatymų leidėjas turtinę žalą apibrėžia kaip asmens turto

netekimą arba sužalojimą, turėtas išlaidas (tiesioginius nuostolius), taip pat

negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų

(CK 6.249 str.). Turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas

siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis

pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Kitaip

tariant, turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų

veiksmų ar neveikimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d.

nutartis administracinėje byloje Nr. A442-548/2010).

Taigi turtinės žalos atsiradimo faktas konstatuojamas

nustačius pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (ar valstybės apskritai)

neteisėtus veiksmus ar neveikimą, pareiškėjo patirtus nuostolius ar negautas

pajamas ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ar

neveikimo ir patirtų nuostolių ar negautų pajamų.

Šiuo atveju IĮ „Silentium“ teigia,

kad jos žala yra Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 17 d.

sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2742-232/2010 UAB „DnB NORD lizingas“

naudai priteista 75 611 Lt suma. Minėtą praradimą pareiškėjas nurodo

patyrę dėl to, kad VĮ „Regitra“ aplaidžiai patikrino Automobilio registracijos

duomenų tapatumą, todėl 2005 m. lapkričio 15 d. Lietuvoje įregistravo

nusikalstamu būdu užvaldytą kilnojamąjį daiktą, kurį jis, dalyvaudamas sandorių

grandinėje, 2006 m. rugpjūčio 18 d. įgijo iš UAB „Lukeida“ ir vėliau perleido UAB „DnB NORD lizingas“.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

2011 m. liepos 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.

3K-3-310/2011 yra pažymėjęs, kad pirkimo-pardavimo sutartimi pardavėjas

įsipareigoja perduoti daiktą pirkėjui nuosavybės ar patikėjimo teise, o

pirkėjas – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą (susitartą) kainą.

Pardavėjas privalo parduodamą daiktą perduoti pirkėjui, t. y. jam valdyti

nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti savo turėtą nuosavybės teisę į

perduodamą daiktą. Tik savininkas ar jo įgaliotas asmuo turi teisę perduoti

kitam asmeniui nuosavybės teisės objektą ir nuosavybės teisę (CK 4.37, 6.317

str.). Kasacinės instancijos teismas, aiškindamas šias teisės normas, padarė

išvadą, kad daikto pardavimas reiškia nuosavybės teisių į daiktą ir nupirkto

daikto realų perdavimą. Tik esant šiai juridinių faktų sudėčiai pirkėjas

pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu tampa teisėtu daikto savininku. Nuosavybės

teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne teisinės registracijos

faktas, o įstatyme numatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su

kuria siejamas civilinių teisių ir pareigų atsiradimas ar pasibaigimas.

Nustatyta, kad Vilniaus apygardos

teismas 2010 m. vasario 17 d. sprendimu civilinėje byloje

Nr. 2-2742-232/2010 pripažino negaliojančiomis 2006 m. rugpjūčio 24 d.

pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2006/08-L792-P1 ir 2006 m. rugpjūčio 24 d.

lizingo sutartį Nr. 2006/08-L792, taikė restituciją, įskaitė priešpriešinius

reikalavimus ir priteisė iš IĮ „Silentium“ UAB „DnB NORD lizingas“ naudai

75 611 Lt ir 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo

2008 m. gruodžio 30 d. bylos iškėlimo teisme dienos iki

teismo sprendimo įsiteisėjimo. Teismas konstatavo, kad pardavėjas (IĮ „Silentium“)

pardavė jam nuosavybės teise nepriklausiusį daiktą, o pirkėjas (lizingo

davėjas), tą daiktą perdavė pardavėjui (lizingo gavėjui) valdyti ir naudoti už

užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo kainą daiktas pereis lizingo

gavėjo nuosavybėn, kitaip sakant, abi šalys disponavo ginčo daiktu neturėdamos

tam teisinio pagrindo, objektyviai negalėdamos įgyti į jį nuosavybės teisių.

Taigi išnagrinėjęs prievolinio

teisinio pobūdžio reikalavimus bendrosios kompetencijos teismas pripažino, kad

IĮ „Silentium“ negalėjo perleisti UAB „DnB NORD lizingas“ daugiau teisių, nei

jų turi, nes Automobilį buvo įgijusi nuosavybės teise iš asmens, kuris pats

neturėjo tokios teisės. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su atsakovo pozicija,

kad pirkėjas IĮ „Silentium“ vadovaujantis CK 6.307 straipsnio 1 dalimi

atitinkamai turėtų reikalauti pripažinti negaliojančia 2006 m. rugpjūčio 18 d.

pirkimo-pardavimo sutartį tuo pagrindu, kad

pardavėjas UAB „Lukeida“ pardavė jai nepriklausantį daiktą.

Remdamasi šiomis faktinėmis aplinkybėmis

konstatuodama, kad pareiškėjo prašoma atlyginti žala yra tiesioginė civilinių

sandorių pasekmė, t. y. jos atsiradimas priežastiniu ryšiu nesusijęs su viešojo

administravimo subjekto priimtu administraciniu aktu, VĮ „Regitra“

veiksmų teisėtumo klausimu teisėjų kolegija iš esmės

nepasisako. Kaip minėta, nenustačius bent vienos iš CK 6.271 straipsnyje

numatytų sąlygų, valstybės civilinė atsakomybė nekyla, todėl Vilniaus apygardos

administracinio teismo 2014 m. kovo 14 d. sprendimas

keičiamas ir pareiškėjo skundas atmetamas visiškai.

Vadovaudamasi

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio

1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos

valstybės, atstovaujamos valstybės įmonės „Regitra“, apeliacinį skundą

tenkinti.

Vilniaus

apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 14 d.

sprendimą pakeisti ir Ž. A. individualios

įmonės „Silentium“ skundą atmesti.

Nutartis

neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas