A-442-516-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A442-516/2014

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00544-2013-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4–7), kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Klaipėdos AVPK), 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas nurodė, jog jis buvo sulaikytas ir laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje, nustatytų higieninių reikalavimų neatitinkančiose kamerose, kuriose trūksta reglamentuoto ploto vienam asmeniui. Pažymėjo, kad visų pažeidimų buvimo faktas yra patvirtintas Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2013 m. gegužės 13 d. pažymoje. Taip pat teigė, jog Klaipėdos visuomenės centro pažymoje nurodyti pažeidimai yra žmogaus emocinis kankinimas, orumo žeminimas ir ateityje gali sukelti sunkiai gydomus psichologinius bei sveikatos sutrikimus.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 12–16) pripažino jį iš dalies. Paaiškino, kad pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje periodiškai buvo laikomas areštinės viršininko 2013 m. birželio 21 d. tarnybiniame pranešime nurodytu laikotarpiu ir sąlygomis, o Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2013 m. gegužės 13 d. rašte Nr. (10.37)V-1702 nurodyti pažeidimai buvo pašalinti. Nurodė, jog asmenys Klaipėdos AVPK areštinėje yra laikomi vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-357 patvirtinta Teritorinių policijos įstaigų areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija, kurios 23 punkte numatyti į policijos areštinę uždarytų asmenų paskirstymo reikalavimai. Pabrėžė, kad visose kamerose yra įrengtos bei atitvertos prausyklos ir tualetai, kurių eksploatavimui yra galiojantys Lietuvos Respublikos generalinio komisaro leidimai. Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kamerose nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Tuo tarpu pareiškėjas Klaipėdos AVPK areštinėje buvo laikomas 58 dienas, o pažeidžiant minimalų areštinės kamerų plotą vienam asmeniui buvo laikomas tik 6 dienas. Be to, minimalaus ploto vienam asmeniui pažeidimai buvo nedideli. Klaipėdos AVPK teigė, kad atsižvelgiant į tai, jog minimalaus ploto vienam asmeniui pažeidimai buvo padaryti įgyvendinant būtinus į policijos areštinę uždarytų asmenų paskirstymo reikalavimus, o Klaipėdos visuomenės sveikatos centro nustatyti pažeidimai atsiranda nuolat dėl tyčinių neteisėtų sulaikytų asmenų veiksmų laužant areštinės inventorių, taip pat įvertinus tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų kilusios kitos neigiamos pasekmės, neturtinė žala neturėtų būti priteista.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu (b. l. 36–40) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nustatė, kad Klaipėdos AVPK areštinėje pareiškėjas išbuvo 58 paras, iš kurių 6 paras praleido kamerose, kuriose buvo pažeistas Įsakymu Nr. V-124 reglamentuotas areštinės kamerų minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui. Taip pat nurodė, kad Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2013 m. balandžio 25 d. atliko Klaipėdos AVPK areštinės operatyvųjį valstybinį visuomenės sveikatos saugos patikrinimą pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d.

įsakymu Nr. V-820 patvirtintus Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 37:2009) reikalavimus ir 2013 m. gegužės 13 d. rašte Nr. (10.37)V4-1702 nurodė, kad tikrintose Klaipėdos AVPK areštinės kamerose esanti temperatūra bei dirbtinė apšvieta neatitiko normuojamų parametrų, kamerose nebuvo kabliukų drabužiams kabinti, individualių spintelių maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti. Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Tačiau teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 straipsnio 1 dalimi bei 20 straipsnio 3 dalimi, taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, pripažino, jog nors kalinimas netinkamomis sąlygomis pažeidė pareiškėjo teisę į sveiką aplinką bei imperatyviai teisės aktuose įtvirtintą teisę į minimalų 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, įvertinus aplinkybę, jog pareiškėjo sveikatos sutrikimai, kurie būtų netinkamų kalinimo sąlygų pasekmė, nebuvo nustatyti, o laikymas per mažo ploto kamerose šiuo atveju nelaikytinas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, nenustačius tokio pobūdžio neigiamų pasekmių, kurios galėtų būti vertinamos pinigais, pareiškėjo teisių pažeidimo konstatavimas laikytinas pakankama satisfakcija, todėl 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui nepriteisė.

III. Pareiškėjas R. K. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 46–47), kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, jog nors Klaipėdos AVPK pirmosios instancijos teismui teigė, kad pašalino trūkumus, nustatytus Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2013 m. gegužės 13 d. pažymoje, šie trūkumai nėra pašalinti.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos AVPK pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 53), kuriame prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Klaipėdos AVPK mano, jog pirmosios instancijos teismas visapusiškai išsiaiškino faktines bei teisines bylos aplinkybes ir tinkamai pritaikė teisės normas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad 2012–2013 m. jis periodiškai buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 19 d. iki 2013 m. birželio 21 d. periodiškai buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje nesilaikant teisės aktų reikalavimų dėl kalinimo sąlygų, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra nurodoma, kad tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011 ir kt.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš pareiškėjo skundų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismui bei kitos bylos medžiagos akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju neturtinės žalos atsiradimas iš esmės kildinamas iš nustatytos minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto normos neužtikrinimo, taip pat teisės aktų nustatytų higienos reikalavimų neatitikimo (b. l. 4–8, 26–29, 32–33, 46–47, 59).

Šiuo aspektu pažymėtina, kad Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas numato, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos ir įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Be to, Lietuvos higienos normos HN 37:2009 6 punktas numato, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.

Areštinių kamerų ir karcerio dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (HN 37:2009 21 p.). Policijos areštinės patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos (HN 37:2009 27 p.). Policijos areštinių kamerų aprūpinimas baldais, minkštuoju inventoriumi, higienos priemonėmis turi atitikti teisės aktais nustatytas normas (HN 37:2009 31 p.). Atitinkamai Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 81 punktas inter alia numato, kad kameroje įrengiamos individualios spintelės maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti ir kabliukai drabužiams.

Tuo tarpu iš byloje esančių duomenų matyti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 19 d. iki 2013 m. birželio 21 d. periodiškai buvo laikomas Klaipėdos AVPK areštinėje, iš viso 58 dienas, iš kurių pažeidžiant nustatytą minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto normą buvo laikomas tik 6 dienas, be to, ploto norma buvo pažeista nežymiai (b. l. 17–19). Byloje esanti medžiaga taip pat patvirtina, jog Klaipėdos visuomenės sveikatos centras 2013 m. balandžio 25 d. atliko Klaipėdos AVPK areštinės operatyviąją valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę, kurios metu įvertino Lietuvos higienos normos HN 37:2009 reikalavimų atitikimą, ir 2013 m. gegužės 13 d. rašte Nr. (10.37)V4-1702, be kita ko, nurodė, kad tikrintose Klaipėdos AVPK areštinės kamerose esanti temperatūra bei dirbtinė apšvieta neatitiko normuojamų parametrų, kamerose nebuvo kabliukų drabužiams kabinti, individualių spintelių maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti (b. l. 8).

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008, 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02).

Tačiau minėtame Klaipėdos visuomenės sveikatos centro rašte taip pat konstatuota, kad tikrintose kamerose santykinė drėgmė atitiko normuojamus parametrus, prie langų pelėsių nebuvo, o sanitariniai mazgai įrengti pagal HN 37:2009 reikalavimus. Be to, kaip minėta, pareiškėjas pažeidžiant nustatytą minimalaus vienam asmeniui tenkančio kameros ploto normą buvo laikomas tik 6 dienas, minėta ploto norma buvo pažeista nežymiai, t. y. svyravo nuo 3,09 kv. m iki 3,25 kv. m kameros ploto vienam asmeniui. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas kamerose, kuriose buvo nustatytas oro temperatūros neatitikimas normuojamiems temperatūros parametrams, buvo laikomas tik 30 dienų, kamerose, kuriose buvo nustatytas dirbtinės apšvietos neatitikimas normuojamiems parametrams ir kuriose nebuvo kabliukų drabužiams kabinti bei individualių spintelių maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti – 39 dienas, o šie pažeidimai iš esmės buvo nežymūs. Kartu akcentuotina, kad beveik visi pažeidimai buvo pašalinti, tačiau areštinėje laikomi asmenys nuolat gadina areštinės inventorių, dėl ko kameros laikinai neatitinka higienos normų reikalavimų (b. l. 19, 33). Papildomai pabrėžtina, kad pareiškėjo sveikatos sutrikimai dėl jo laikymo Klaipėdos AVPK areštinėje nenustatyti, ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo jauno amžiaus (21–22 m.), jis yra vyriškos lyties asmuo, o byloje nėra duomenų, kad Klaipėdos AVPK būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Tuo tarpu tam tikras areštinėje laikomų asmenų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama suėmimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, taip pat atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Respublikos teismų praktiką analogiškose bylose, teisėjų kolegija, kaip minėta, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas, įvertinus jo trukmę, mastą bei intensyvumą, laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Tačiau pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, padaręs minėtą išvadą, nepagrįstai rezoliucinėje dalyje nurodė, kad pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Atsižvelgiant į tai, ginčijamo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo rezoliucinė dalis atitinkamai keistina, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 30 d. sprendimo rezoliucinę dalį pakeisti ir išdėstyti taip:

„Pareiškėjo R. K. skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo R. K. teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas

Dainius Raižys