2K-53-699/2015 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pranešėjas Baudž.byla Nr.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-53-699/2015

Teisminio proceso Nr. 1-81-1-00016-2011-2

Procesinio sprendimo kategorija

2.4.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 24 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Armano Abramavičiaus ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

sekretoriaujant Linai Baužienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Čaplikui,

gynėjai advokatei Daivai Gadliauskienei,

nuteistajam J. V.,

nukentėjusiajam R. Š.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. V. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 13 d. nuosprendžio.

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nuosprendžiu J. V. pagal kaltinimą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalyje, 236 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų padarymu išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo R. Š. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. Iš R. Š. priteista J. V. 1500 Lt proceso išlaidų.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 13 d. nuosprendžiu panaikintas Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis:

J. V. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 20 MGL (2600 Lt, t. y. 753 Eur) dydžio bauda, 236 straipsnio 1 dalį 25 MGL (3250 Lt, t. y. 941 Eur) dydžio bauda;

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirta galutinė subendrinta bausmė – 35 MGL (4550 Lt, t. y. 1317 Eur) dydžio bauda;

iš J. V. ir V. D. priteista solidariai 2000 Lt (579,24 Eur) nukentėjusiajam R. Š. neturtinei žalai atlyginti.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteista V. D., tačiau dėl to kasacine tvarka nesiskundžiama.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos A. Rakauskienės pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, prokuroro ir nukentėjusiojo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

J. V. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkių grupe su V. D., suklastojo dokumentą ir jį panaudojo:

V. D., sutikdama vykdyti neteisėtus (duomenys neskelbtini) gimnazijos direktoriaus J. V. nurodymus, 2010 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, būdama (duomenys neskelbtini) gimnazijos patalpose (duomenys neskelbtini), J. V. nurodžius parengti įsakymo, kuriuo R. Š. atleidžiamas iš darbo (duomenys neskelbtini) gimnazijoje projektą, 2010 m. rugpjūčio 31 d., nuo 9.29 iki 10.17 val., savo naudojamu darbo kompiuteriu parengė 2010 m. rugpjūčio 25 d. įsakymo Nr. MK-3 „Dėl R. Š. atleidimo iš darbo“ projektą, atspausdino ir pateikė pasirašyti J. V. šį atgaline data sukurtą įsakymo projektą. Po to, ne vėliau kaip 2010 m. spalio 25 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, J. V. nurodymu padarė šio dokumento kopiją bei ant jos averso pusės nukopijavo ant 2009 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. MK-1 „Dėl R. Š. pareigų“ buvusią susipažinimo žymą su R. Š. parašu, po to šios kopijos tikrumą J. V. patvirtino savo parašu bei herbiniu antspaudu ir 2011 m. kovo 1 d. vykusio teismo posėdžio metu, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-100-856-2011, pateikė Radviliškio rajono apylinkės teismui.

J. V. pagal BK 236 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad žinodamas, jog su 2010 m. rugpjūčio 25 d. įsakymu Nr. MK-3 nukentėjusysis R. Š. niekada nebuvo supažindintas ir jo nepasirašė, o ant šio dokumento averso pusės nuo 2009 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. MK-1 buvo nukopijuotas jo parašas ir žyma „susipažinau“, žinodamas, kad Radviliškio rajono apylinkės teismui originalaus 2010 m. rugpjūčio 25 d. įsakymo Nr. MK-3 dokumento pateikti negali ir siekdamas užmaskuoti šio dokumento suklastojimo faktą Radviliškio rajono apylinkės prokuratūrai 2011 m. vasario 1 d. pateikė prašymą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl 2010 m. rugpjūčio 25 d. įsakymo Nr. MK-3 vagystės iš (duomenys neskelbtini) gimnazijos, taip melagingai teisėsaugos institucijai pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą.

Nuteistasis J. V. kasaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2014 m. kovo 13 d. nuosprendį ir palikti galioti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 18 d. nuosprendį be pakeitimų.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes, įrodymus vertino selektyviai ir atskirai vieną nuo kito, pirmenybę teikdamas kaltinantiems įrodymams, nemotyvuotai atmetė kitus įrodymus, dėl dalies įrodymų iš viso nepasisakė ir jų nevertino, besąlygiškai vadovavosi nukentėjusiojo R. Š. teisme duotais parodymais, jų neanalizuodamas ir negretindamas su ikiteisminio tyrimo metu ir civilinėje byloje duotais jo paaiškinimais, ir tai lėmė nepagrįsto ir neteisėto nuosprendžio priėmimą. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad nagrinėjama baudžiamoji byla yra Radviliškio rajono apylinkės teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-100-856-11, kurioje nukentėjusysis R. Š. ginčijo savo atleidimo iš darbo teisėtumą ir kuri buvo baigta taikos sutartimi, tąsa.

Kasatorius pažymi, kad vienintelis BPK 96 straipsnis reglamentuoja dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Pagal teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20/2004, 2K-113/2006) BPK 96 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti dokumentai reiškia jų originalus arba nustatyta tvarka patvirtintas kopijas. Jeigu byloje yra ne dokumento originalas ar nustatyta tvarka patvirtinta jo kopija, būtina atlikti papildomus patikrinimo veiksmus ir įsitikinti, ar kopija atitinka originalą. Dokumento originalas gali būti tiek tikras, tiek suklastotas, o šiuo atveju akivaizdu, kad nusikaltimą inkriminuoti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį įmanoma tik tuo atveju, jeigu įrodoma, kad egzistavo ne bet koks, o būtent suklastotas dokumento originalas (vienoje jo pusėje – originalus direktoriaus parašas ir liudytojos buhalterės L. S. originalus parašas, o kitoje pusėje – R. Š. parašo nuo 2009 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. MK-1 kopija). Kaip teigė nukentėjusysis, jis niekada nebuvo supažindintas ir nepasirašė ant 2010 m. rugpjūčio 25 d. įsakymo Nr. MK-3. Tuo tarpu liudytoja L. S. patvirtino, kad ji pasirašė šio įsakymo originale, tačiau ar pasirašymo metu kitoje įsakymo pusėje buvo R. Š. parašas, patvirtinantis susipažinimą, ji nematė, t. y. šios liudytojos parodymais nepatvirtinta, jog ji pasirašė suklastotame originale. Kasatorius ir nuteistoji V. D. visą laiką tvirtino, kad šio įsakymo originalas buvo tikras. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, inkriminuodamas BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, pirmiausia turėjo išsiaiškinti aplinkybes, kaip buvo suklastotas 2010 m. rugpjūčio 25 d. įsakymo Nr. MK-3 originalas, tačiau to nepadarė ir tik remdamasis specialisto išvada, kuri nelaikytina neginčijamu įrodymu ir kuri net nepatvirtina kai kurių teismo išvadų (dėl dokumento atspausdinimo), pripažino esant nustatyta, kad V. D. kasatoriaus nurodymu kompiuteriu parengė, atspausdino įsakymo Nr. MK-3 projektą ir pateikė jam pasirašyti 2010 m. rugpjūčio 31 d., nuo 9.29 iki 10.17 val., o jis pagamino suklastotą dokumentą. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadas, kurios neatitinka logikos.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad nors BK 300 straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra formali, tačiau įstatymų leidėjas baudžiamąją atsakomybę už dokumento suklastojimą nustatė ne tiek dėl pačios veikos pavojingumo, kiek dėl veikos padarymo galinčių atsirasti žalingų padarinių tokį dokumentą panaudojus apyvartoje. Kasatoriui kyla klausimas dėl žalingų padarinių, kuriuos sukėlė suklastota įsakymo Nr. MK-3 kopija, juolab kad, pasak nukentėjusiojo R. Š., jis buvo neteisėtai atleistas iš darbo ne nuo 2010 m. rugpjūčio 26 d., o nuo 2010 m. rugsėjo 1 d.

Be to, šis teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas, konstatavo, kad šio įsakymo kopiją nuteistieji suklastojo, veikdami bendrininkų grupe, atmesdamas jų versijas, kad įsakymas Nr. MK-3 buvo parengtas 2010 m. rugpjūčio 20 d., R. Š. su juo buvo supažindintas 2010 m. rugpjūčio 20 d. ir apie tai J. V. buvo informuotas 2010 m. rugpjūčio 21 ar 22 d., kad R. Š. parašas ir susipažinimo žyma galėjo atsirasti per klaidą, kopijuojant didelį kiekį dokumentų, kad R. Š. pats galėjo vietoje originalaus įsakymo Nr. MK-3 į saugomų bylų segtuvą įdėti šio dokumento kopiją ir neteisėtai pasinaudoti V.

D. kompiuteriu. Apeliacinės instancijos teismas ypatingą dėmesį skyrė ant įsakymo Nr. MK-3 kopijos averso pusės esančiai žymai apie R. Š. susipažinimą su įsakymu. Teismas, pasisakydamas apie šią žymą, išaiškino, kad atleidžiant darbuotoją pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 126 straipsnį, susipažinimo su įsakymu žymos reikšmė tokia svarbi, kad nuo jos buvimo ar nebuvimo priklauso, ar darbuotojas atleistas teisėtai ar neteisėtai. Apeliacinis teismas pripažino, kad teisėtai darbuotoją galima atleisti tik supažindinus jį pasirašytinai su įsakymu, o susipažinimo žymą pripažįsta juridiniu faktu, kurios buvimas nustato, pakeičia ar panaikina teisiškai reikšmingą faktą.

Kasatoriaus manymu, toks išaiškinimas prieštarauja DK nuostatoms ir teismų praktikai, pagal kurią darbuotojas, sudarydamas ir pasirašydamas terminuotą darbo sutartį, žino konkrečią datą, kada darbo santykiai nutrūks, jeigu nepasikeis šalių valia darbo sutartį pratęsti (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-83/2007), o DK nenumato, kad darbuotoją atleidžiant pasibaigus terminuotai darbo sutarčiai, t. y. DK 126 straipsnio pagrindu, jis būtų imperatyviai raštu ar žodžiu supažindinamas su atleidimo įsakymu.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad dokumento suklastojimu pripažįstamas kaip netikro dokumento pagaminimas, taip ir sąmoningas melagingų duomenų įrašymas į tikrą dokumentą, pakeičiant dokumento turinį. Melaginti duomenys – tai duomenys, neatitinkantys tikrovės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-387/2008). Konstatuojant pakankamą baudžiamajai atsakomybei kilti dokumento suklastojimo ar disponavimo suklastotu dokumentu pavojingumą, būtina įvertinti, ar dokumente įrašyti tikrovę neatitinkantys faktai turi teisinės reikšmės, ar gali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teises arba sukelti jiems ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 332 straipsnio 7 dalies nuostatų ir nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, kad įsakyme Nr. MK-3 įrašyta tikrovę atitinkanti informacija, iš viso neaptarė šio dokumento esmės, turinio teisingumo bei jame esančių duomenų atitikimo tikrovei, nemotyvuotai pasisakė, kad remiantis šiuo suklastotu dokumentu R. Š. buvo neteisėtai atleistas iš (duomenys neskelbtini) gimnazijos mokytojo pareigų. Pasak kasatoriaus, kadangi įsakymas Nr. MK-3 tiesiogiai susijęs su darbo teisiniais santykiais, teismas privalėjo atsižvelgti į tarp (duomenys neskelbtini) gimnazijos ir nukentėjusiojo susiklosčiusių darbo santykių pobūdį, juos reguliuojančius įstatymus (Darbo kodekso nuostatas), teismų praktiką ir jais vadovaujantis padaryti išvadas, ar ginčijamame dokumente yra tikrovę atitinkanti informacija, ar tikrai dėl jo nutrūko darbo santykiai su nukentėjusiuoju ir ar šį įsakymą panaudojus teisinėje apyvartoje atsirado žalingi padariniai.

Taip pat kasatorius pažymi ir tai, kad, priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, Darbo kodekso nuostatos bei teismų praktika pirmenybę teikia ne procedūriniams aspektams, tačiau šalių tikrajai valiai, bei akcentuoja, jog atleidimo iš darbo teisėtumas nustatomas aiškinantis, ar buvo įstatyme nustatytas pagrindas atleisti darbuotoją iš darbo (DK 124 straipsnis). Jei konstatuojama, kad buvo įstatyme numatytas pagrindas atleisti darbuotoją iš darbo, tai neesminiai darbo sutarties nutraukimo procedūros pažeidimai negali turėti įtakos atleidimo teisėtumui (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-462/2005, 3K-3-590/2004, 3K-3-1298/2002).

Taigi teismas, norėdamas įrodyti, kad R. Š. atleidimo iš darbo įsakymu Nr. MK-3 buvo pasikėsinta į teisinės apyvartos funkcionalumą ir patikimumą, turėjo įvertinti dokumento turinį. Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad darbinių santykių nutraukimas su R. Š. buvo įformintas keliuose dokumentuose, kad 2009 m. rugpjūčio 20 d. darbo sutartyje įtvirtinta, jog su R. Š. darbo sutartis nutraukta 2010 m. rugpjūčio 25 d. pagal DK 126 straipsnį (sutarčiai pasibaigus) ir tai patvirtinta R. Š. parašu. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį (atsižvelgė tik į tuos įrodymus, kuriuos akcentavo prokuroras ir nukentėjusysis).

Kasatorius teigia ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas išteisinamąjį nuosprendį, privalėjo nurodyti motyvus, kodėl pirmosios instancijos teismo padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių arba kokie kiti nuosprendžio klausimai netinkamai išspręsti (BPK 332 straipsnio 7 dalis). Kasatorius pažymi, kad jis, kaip (duomenys neskelbtini) gimnazijos vadovas, savo veiksmais iš anksto išreiškė valią dėl R. Š. darbo sutarties pasibaigimo 2010 m. rugpjūčio 25 d. pagal DK 126 straipsnį. R. Š. apie tai buvo žinoma, todėl šis iš anksto išsakė savo valią dėl naujos darbo sutarties sudarymo (tai patvirtina R.

Š. 2010 m. liepos 2 d. prašymas priimti jį dirbti kūno kultūros mokytoju nuo 2010 m. rugpjūčio 26 d. iki 2011 m. rugpjūčio 25 d. ne visu krūviu ir jo dalyvavimas 2010 m. liepos 2 d. susirinkime, kuriame buvo sprendžiamas šis klausimas (T. 2, b. l. 19). Kasatorius atkreipia dėmesį, kad R. Š. pradžioje apklausiamas teisme neigė 2010 m. liepos 2 d. prašymo egzistavimą; nors savo parašo darbo sutartyje R. Š. neginčijo, tačiau civilinės bylos nagrinėjimo metu iškėlė nepagrįstą versiją, kad jis šioje darbo sutarties vietoje pasirašė dar 2009 m. rugpjūčio 20 d., o baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu jau neigė, jog pasirašė darbo sutartyje po įrašu apie darbo santykių nutraukimą.

Apeliacinės instancijos teismas nevertino nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumo ir prieštaringumo, jų negretino su kitais bylos įrodymais, nepasisakė, kokius R. Š. parodymus, anot teismo, patvirtino liudytojas K. M.. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius. Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą atsižvelgti į visas reikšmingas bylai aplinkybes, išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti, permanentiškai sujungiant visus faktus į loginę visumą, ir po to daryti apibendrinančias išvadas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, 2K-32/2010).

Kasatoriaus manymu, kadangi byloje nėra 2010 m. rugpjūčio 25 d. įsakymo Nr. MK-3 originalo, didelę reikšmę turi liudytojų, mačiusių šio įsakymo originalą bei gavusių jo nuorašus, reikalingus jų darbui, tačiau teismai tokių įrodymų nerinko, taip pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalį, 331 straipsnio 2 dalį, liudytojos L. S. parodymų, kiek jie susiję su informacija apie įsakymo Nr. MK-3 sukūrimą ar nuorašo gavimą, neanalizavo ir neaptarė (ji patvirtino, kad po atostogų atėjusi į darbą įsakymą dėl R.

Š. atleidimo rado ant savo darbo stalo, matė įsakymo originalą ir jame pasirašė). Teismas nevertino ir darbo laiko apskaitos žiniaraščių, kuriuos pildo I. B., duomenų, patvirtinančių, kad nuo 2010 m. rugpjūčio 26 d. duomenų apie R. Š. darbą nėra. Be to, teismas teisingai neįvertino R. Š. parodymų, kad jis 2010 m. rugpjūčio 26, 27, 28 d. dirbo (kurie paneigti kitais įrodymais). Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas pagrindinę įrodomąją reikšmę, jog dokumentas suklastotas, suteikė R. Š. parodymams bei specialisto išvadai, kad įsakymo Nr. MK-3 ruošinys kompiuteryje sukurtas 2010 m. rugpjūčio 31 d., nuo 9.29 iki 10.17 val.

Iš specialisto išvados ir paaiškinimų matyti, kad: specialistas netyrė kompiuteriu rinktų tekstų, jeigu jie nebuvo išsaugoti, t. y. jiems nebuvo suteiktas dokumento / failo pavadinimas; tyrė tik kompiuteryje išsaugotus dokumentus / failus, net jei jie ir buvo vėliau ištrinti; nenustatyta, kad rugpjūčio 31 d. sukurtas dokumento ruošinys buvo kada nors atspausdintas; specialistas gali negrįžtamai panaikinti dokumentus ir kompiuterio kietojo disko; kompiuteris ir jame vykstantys procesai neprognozuojami; specialistui įsilaužus į kompiuterį, jame įsilaužimo požymių gali nelikti.

Pirmosios instancijos teismas netapatino dokumento popierinio varianto su dokumento kompiuteriniu variantu ir pripažino, kad popierinio įsakymo Nr. MK-3 varianto šaltinis yra ne kompiuterinis ruošinys, sukurtas rugpjūčio 31 d., o kompiuteriu ruoštas dokumentas ar jo tekstas, sukurtas gerokai anksčiau (nors jo kompiuteryje ir nėra išlikusio). Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai pirmosios instancijos teismo išvadą, kad „nepaneigta aplinkybė, jog jos (V. D.) kompiuteriu galėjo naudotis kiti asmenys“, atmetė motyvuodamas tik viena aplinkybe, kad 2010 m. rugpjūčio 31 d.

R. Š. neva neturėjo galimybės naudotis V. D. kompiuteriu.

Kasatorius pažymi, kad V. D. parodymai apie įsakymo Nr. MK-3 teksto išsaugojimą kompiuterinėje laikmenoje yra prieštaringi ir neatitinkantys faktinių bylos aplinkybių (ji teismo posėdyje parodė, kad įsakymą, kurį parašė dar iki rugpjūčio 20 d., pavadino ar „dėl R. Š. atleidimo“, ar „dėl R. Š.“, o rugpjūčio 25 d. sukurtą tuščią failą, kuriame tikėjosi išsaugoti darbuotojo priėmimo į darbą įsakymą, atrodo pavadino „dėl R. Š.“, tačiau atsakydama į kitą klausimą jau nurodė, kad šį tuščią failą pavadino „MK3“). Iš 2012 m. spalio 19 d. specialisto išvados Nr. 11-2022 (11) matyti, kad sekretorės darbo kompiuteryje aplankai grupuojami pagal metus bei sritis, ir visi su mokytojų priėmimu / atleidimu susiję įsakymai patenka į „MK įsakymai“ aplanką. Sekretorės parodymų, kad į failą pavadinimu MK-3 planavo įrašyti R. Š. priėmimo įsakymo tekstą, nepatvirtina specialisto išvada, nes šiame faile esantis dokumentas informuoja ne apie R. Š. priėmimą, o apie jo atleidimą; jos parodymus, kad ir iki rugpjūčio 20 d., ir rugpjūčio 25 d. išsaugotą dokumentą galėjo pavadinti vienodai – „dėl R. Š.“, paneigia standartinė kompiuterių programa, neleidžianti tame pačiame aplanke išsaugoti antrą dokumentą tokiu pat pavadinimu; V. D. parodymų, kad failą pavadino „dėl R. Š.“ ar „dėl R. Š. atleidimo“ nepatvirtina specialisto išvada, kurioje nustatytas failo pavadinimas MK-3.doc. Byloje yra informacija tik apie vieno failo pavadinimą – MK-3, tačiau bendrai žiūrint į kompiuterinio aplanko, kuriame tas dokumentas išsaugotas, pavadinimą „MK įsakymai“ tikėtina, kad visų failų pavadinimai parodo ne darbuotojų pavardes, kaip nurodė nuteistoji, o įsakymų numerius. Dėl to teismas privalėjo išsiaiškinti tokių nenuoseklių parodymų priežastį – ar ji gerai moka naudotis kompiuteriu bei sistemingai išsaugo jame duomenis, ar gerai atsimena, kaip, kur ir kokius duomenis kompiuteryje išsaugo, gal nesąmoningai neatsimena, nes yra įsitikinusi arba tyčia meluoja, ar tam įtakos turi asmens amžius.

Kasatoriaus manymu, pirmosios instancijos teismas padarė logiškiausias išvadas, paneigiančias šiuos prieštaravimus, t. y. kad įsakymo Nr. MK-3 tekstas buvo sukurtas kompiuteriu, tačiau jis nėra išlikęs arba dėl to, jog kažkas pasinaudojo V. D. kompiuteriu, arba dėl to, kad V. D. nėra gerai žinomos kompiuterio naudojimo galimybės. Apeliacinės instancijos teismas padarydamas išvadą, kad įsakymas Nr. MK-3 atspausdintas būtent 2010 m. rugpjūčio 31 d., privalėjo laikytis BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 5 dalių reikalavimų ir remtis ne prielaidomis, o įrodymais, t. y. nuteistųjų parodymais ir kompiuterio duomenimis. Kasatorius pažymi, kad tirti kompiuterio duomenis ir pateikti išvadas gali asmenys, numatyti BPK 84 bei 89 straipsniuose, o teismas nelaikytinas tokių specialių žinių ar įgūdžių turinčiu subjektu, todėl negali vienašališkai priimti išvadų dėl kompiuteryje esančios informacijos buvimo, jeigu to nepatvirtina specialistas. Specialisto išvadoje parašyta, kad „nėra informacijos, rodančios apie minėto maketo <...> spausdinimą“. Specialistas A. Chaževskas negalėjo konkrečiai atsakyti, ar šiame faile esantis dokumentas rugpjūčio 31 d. buvo spausdintas, o BPK 20 straipsnio 3 dalies prasme tokie parodymai nelaikytini įrodymais, nes jie nei patvirtina, nei paneigia reikšmingą bylos aplinkybę. Kadangi įsakymas Nr. MK-3 sąsajumo aspektu neįvertintas su visais įsakymais Nr. MK-1–MK-13, kurių visų sukūrimo data popieriniame variante nurodoma ta pati, dėl šių įsakymų ruošinių nebuvo atliktas kompiuterio tyrimas, todėl lieka neaišku, ar nėra informacijos tik dėl įsakymo Nr. MK-3 ar ir dėl kitų įsakymų ruošinių atspausdinimo.

Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas dokumento suklastojimo aplinkybes vertino ne objektyvių įrodymų, o vien nukentėjusiojo subjektyvių veiksmų ir parodymų, kurie nebuvo patikrinti teisingumo ir patikimumo aspektu, kontekste. Šis teismas nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 ir 3 dalių, nes įvertino tik teisiamajame posėdyje duotus nukentėjusiojo R. Š. parodymus, nesugretino jo skirtinguose procesuose (bylose) duotų parodymų (kurie prieštarauja tarpusavyje), taip pat neįvertino šių parodymų kitų įrodymų kontekste ir sąžiningumo aspektu.

Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis prielaida, atmetė V. D. ir J. V. pateiktą versiją, kad „apie tai J. V. buvo informuotas 2010 m. rugpjūčio 21 ar 22 d., kadangi 2010 m. rugpjūčio 21 ir 22 d. buvo nedarbo dienos, t. y. šeštadienis ir sekmadienis“, nes, pasak kasatoriaus, byloje nėra duomenų apie tai, kokie yra jo ir sekretorės buvimo darbe įpročiai. Antra vertus, šis teismas nesilaikė nuoseklumo, nes R. Š. parodymus laikė patikimais, nors šis tvirtino, kad buvo darbe 28 d., t. y. šeštadienį. Kasatoriaus manymu, konstatuotina, kad byloje esančių įrodymų viseto nepakanka įrodyti, jog jis padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Nuteistojo J. V. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl įrodymų vertinimo ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 331 straipsnio 2 dalis)

Kasaciniu skundu nuteistasis J. V. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį be pakeitimų. Tokį prašymą kasatorius motyvuoja tuo, kad jis apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir 236 straipsnio 1 dalį nuteistas nepagrįstai, kad šis teismas pažeidė BPK 20, 305 straipsnio, 332 straipsnio 7 dalies reikalavimus, kad visas abejones aiškino jo nenaudai, nors iš byloje esančių įrodymų viseto matyti, kad jų nepakanka pripažinti jį kaltu padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas.

Iš kasaciniame skunde išdėstytų argumentų matyti, kad kasatorius iš esmės ginčija įrodymų vertinimą, apeliacinės instancijos teismo nustatytas pripažintas įrodytomis nusikalstamų veikų aplinkybes.

Visų pirma pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus duomenis, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. BK 300 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektu laikytinas dokumento teisinės apyvartos funkcionalumas ir patikimumas. Šiuo straipsniu siekiama apsaugoti tokias vertybes, kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos dokumente patikimumas, ir taip užtikrinama normali, teisinga dokumentų apyvarta. Teismų praktikoje dokumentu laikomas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas. Dokumentu gali būti pripažįstamas bet kokia forma, t. y. ir ant popieriaus, ir elektroninėje erdvėje ar kompiuterinėje laikmenoje padarytas įrašas (pav., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-175-303/2015).

Pagal BK 236 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas melagingai įskundė įstaigai ar pareigūnui, turinčiam teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, nekaltą asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, jeigu dėl to šis asmuo pradėtas persekioti, arba pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą.

J. V. buvo perduotas teismui kaltinant jį tuo, kad suklastojo dokumentą ir disponavo juo, t. y. būdamas (duomenys neskelbtini) gimnazijos direktoriumi, veikdamas bendrininkų grupe su (duomenys neskelbtini) gimnazijos raštinės vedėja V. D., 2010 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku V. D. nurodė parengti įsakymo, kuriuo R. Š. atleidžiamas iš darbo (duomenys neskelbtini) gimnazijoje, projektą, o 2010 m. rugpjūčio 31 d., nuo 9.29 iki 10.17 val., V. D. savo naudojamu darbo kompiuteriu parengus 2010 m. rugpjūčio 25 d. įsakymo Nr. MK-3 „Dėl R. Š. atleidimo iš darbo“ projektą ir jį atspausdinus, pasirašė šį, atgaline data sukurtą įsakymo projektą, po to, ne vėliau kaip 2010 m. spalio 25 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliau nenustatytu laiku, V. D. nurodė padaryti šio dokumento kopiją bei ant jos averso pusės nukopijuoti ant 2009 m. rugpjūčio 20 d. įsakymo Nr. MK-1 „Dėl R. Š. pareigų“ buvusią susipažinimo žymą su R. Š. parašu. V. D. įvykdžius šiuos nurodymus, parašu bei herbiniu antspaudu patvirtino kopijos tikrumą ir 2011 m. kovo 1 d. vykusio teismo posėdžio metu, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-100-856-2011, pateikė Radviliškio rajono apylinkės teismui. Be to, kaltinant ir tuo, kad 2011 m. vasario 1 d. Radviliškio r. apylinkės prokuratūrai pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą – dokumento – 2010 m. rugpjūčio 25 d. įsakymo Nr. MK-3 „Dėl R. Š. atleidimo iš darbo“ originalo pagrobimą, žinodamas, kad šis dokumentas 2010 m. rugpjūčio 25 d. nebuvo sukurtas, R. Š. pasirašytas ir pagrobtas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu J. V. dėl šių kaltinimų buvo išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tuo pačiu nuosprendžiu buvo išteisinta ir V. D.. Tokį sprendimą šis teismas priėmė nurodęs, kad bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, jog J. V. ir V. D. pagamino netikrą dokumentą bei žinomai netikrą dokumentą panaudojo; kad „iš byloje esančių duomenų“ nėra nustatyta, jog J. V. prokuratūrai pranešė apie nebūtą nusikaltimą.

Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal prokuroro ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus, pirmosios instancijos teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį panaikino ir priėmė apkaltinamąjį (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Pagal šio straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs apskųsto išteisinamojo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nevertino ištirtų įrodymų visumos, padarė nepagrįstas, byloje nustatytų aplinkybių visumai prieštaraujančias išvadas, todėl J. V. (taip pat ir V. D.) išteisino nepagrįstai. Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai nebuvo pažeisti. Priimtame naujame nuosprendyje visi įrodymai, kuriais grindžiamos šio teismo išvados dėl J. V. kaltumo, nurodyti, motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė arba kitaip įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus, išdėstyti (BPK 305 straipsnio 1 dalis, 331 straipsnio 2 dalis), nuteistojo gynybos versija, kad R. Š. atleidimo iš darbo įsakymas nebuvo sukurtas ir pasirašytas atbuline data (taip pat ir kitos gynybos versijos), motyvuotai atmesta.

Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas rėmėsi neleistinais įrodymais, kad įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus bei nuosprendį pagrindė nemotyvuotomis išvadomis, neturi teisinio pagrindo.

Pagal byloje nustatytas aplinkybes J. V. baudžiamasis įstatymas – BK 300 straipsnio 1 dalis, 236 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasaciniame skunde nurodomais argumentais tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį – nėra pagrindo. Nesant apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų, kasacinis skundas negali būti tenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo J. V. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Armanas Abramavičius

Aldona Rakauskienė