AS-525-952-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS525-952/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03313-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 8 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Orakulas“ dėl nutarimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas Lošimų priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Tarnyba, pareiškėjas) 2014 m. liepos 1 d. elektroninių ryšių priemonėmis padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašymą panaikinti (pripažinti netekusiu galios) Valstybinės lošimų priežiūros komisijos 2011 m. gegužės 19 d. nutarimą Nr. N-106 „Dėl UAB „Orakulas“ naujos redakcijos lažybų organizavimo reglamento patvirtinimo“ ta apimtimi, kuria šiuo nutarimu buvo patvirtintos UAB „Orakulas“ naujos redakcijos lažybų organizavimo reglamento nuostatos, leidžiančios bendrovei organizuoti lažybas elektroninio ryšio priemonėmis (internetu ar telefonu), t.y. perduoti lošėjo duomenis ir atlikti statymus internetu (reglamento 32, 55, 134–142 punktai), sudaryti lažybų sutartis (reglamento 26, 27, 28, 55, 127–133 punktai) ir įskaityti laimėjimus į „lažybų sąskaitas“ (reglamento 28, 130 ir 137 punktai).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 8 d. nutartimi atsisakė priimti Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą ir išaiškino pareiškėjui teisę dėl galimo viešojo intereso pažeidimo kreiptis į prokurorą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje, 23 straipsniu, kuriame įtvirtinta, jog, kreipiantis į teismą, skunde (prašyme) turi būti nurodomi pareiškėjas ir atsakovas, bei 48 straipsnio 2 dalimi, kurioje pareiškėjas apibrėžtas kaip skundą (prašymą) padavęs subjektas, o atsakovas – kaip institucija, įstaiga, tarnyba, tarnautojas, kurių aktai ar veiksmai skundžiami.

Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas Lošimų priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundžia Valstybinės lošimų priežiūros komisijos (nuo 2012 m. kovo 1 d. Lošimų priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) 2011 m. gegužės 19 d. nutarimą Nr. N-106, t. y. prašo panaikinti savo priimtą sprendimą, teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėjas ir atsakovas yra tas pats viešojo administravimo subjektas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad administracinėje byloje privalo būti abi bylos šalys – pareiškėjas ir atsakovas. Pareiškėjui ir atsakovui sutapus, tuo paneigiamas teisės ginčijimo, be kita ko, implikuojančio abejų bylos šalių buvimas, esmė ir prasmė bei eliminuojamas ginče dalyvaujančių bylos šalių priešingų interesų turėjimas kaip neatsiejamas ginčo prigimties elementas (LVAT administracinė byla Nr. AS602-243/2012). LVAT taip pat yra konstatavęs, kad teisės ginčijimas lemia ir šalių buvimą, todėl pareiškėjas ir atsakovas negali sutapti, o tokia situacija, kai pareiškėjas ir atsakovas sutampa, sukelia akivaizdų interesų konfliktą (LVAT 2004 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-65/2004).

Įvertinęs prašymo turinį bei nurodytą LVAT praktiką, teismas priėjo prie išvados, kad esant pareiškėjo ir atsakovo sutapčiai, o tuo pačiu nesant vienai iš ginčo bylos šalių, nėra galimybės teismo procesui vykti. Remdamasis šia išvada, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka.

Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nesuteikia Lošimų priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos teisės tiesiogiai kreiptis į teismą su pareiškimu dėl viešojo intereso gynimo. Dėl galimo viešojo intereso pažeidimo pareiškėjas gali kreiptis į prokurorą, kuris, nustatęs atitinkamą pažeidimą, galėtų kreiptis į teismą (Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnis). Teismas atkreipė dėmesį, jog būtent toks viešojo intereso gynimo būdas buvo pasirinktas pareiškėjo nurodytoje LVAT administracinėje byloje Nr. A143-656/2013.

III. Pareiškėjas Lošimų priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirajame skunde prašo: 1) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymuose nesant nuostatų, suteikiančių institucijai teisės kreiptis į teismą dėl savo priimtų teisės aktų teisėtumo, atsiranda Konstitucijai prieštaraujanti legislatyvinė omisija; 2) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 8 d. nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atskirajame skunde pareiškėjas dėsto argumentus, dėl kurių, Tarnybos įsitikinimu, ginčijamas Valstybinės lošimų priežiūros komisijos 2011 m. gegužės 19 d. nutarimas Nr. N-106 „Dėl UAB „Orakulas“ naujos redakcijos lažybų organizavimo reglamento patvirtinimo“ yra neteisėtas ir naikintinas. Taip pat pareiškėjas mano, jog pirmosios instancijos teismui atsisakius priimti institucijos, priėmusios administracinį aktą, kuris sukelia asmenims atitinkamas teises ir pareigas, prašymą panaikinti šį aktą, yra paneigiama viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumo prezumpcijos principo esmė. Anot pareiškėjo, priėmus skundžiamą teismo nutartį, susidaro tokia teisinė situacija, kad Tarnyba negali pati panaikinti galbūt neteisėto Valstybinės lošimų priežiūros komisijos, vykdant viešojo administravimo veiklą, priimto individualaus administracinio akto, kuriuo bendrovei buvo leista organizuoti lažybas galbūt Lietuvos Respublikos azartinių lošimų įstatymo (toliau – ir ALĮ) nenustatytais būdais ir tvarka; prokuroras, vadovaudamasis Tarnybos kreipimusi dėl viešojo intereso gynimo ir nustatęs atitinkamą pažeidimą, negalėtų kreiptis į teismą, kadangi yra praleistas nutarimo apskundimo terminas. Esant nurodytoms aplinkybėms, Tarnyba negali vykdyti jai ALĮ ir Tarnybos nuostatais priskirtų azartinių lošimų kontrolės funkcijų, o bendrovė gali organizuoti azartinius lošimus galbūt ALĮ nenustatytu būdu.

Pareiškėjas mano, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme ir / ar Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nesant nuostatų, suteikiančių institucijai teisę kreiptis į teismą dėl savo priimtų teisės aktų teisėtumo, atsiranda legislatyvinė omisija, kuri suprantama kaip teisės spraga, kurią draudžia teisė, kadangi valstybė netenka visų priemonių ginti asmenų teisių ir laisvių, paneigiami lygybės įstatymui, teisingumo ir konstitucinis teisinės valstybės principai bei Konstitucijoje įtvirtintas darnios visuomenės imperatyvas. Nors prokurorui ir yra suteikta teisė ginti viešąjį interesą, tačiau pasibaigus tokio kreipimosi terminui, kaip yra nagrinėjamoje byloje, viešajam interesui apginti nelieka jokių teisinių priemonių.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Pareiškėjas Lošimų priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 8 d. nutartį, kuria teismas atsisakė priimti jo prašymą, kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Pareiškėjas 2014 m. liepos 1 d. kreipėsi į administracinį teismą, siekdamas inicijuoti administracinę bylą dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos 2011 m. gegužės 19 d. nutarimo Nr. N-106, kuriuo buvo patvirtintas UAB „Orakulas“ naujos redakcijos lažybų organizavimo reglamentas, panaikinimo ta apimtimi, kuria šiuo nutarimu buvo patvirtintos UAB „Orakulas“ naujos redakcijos lažybų organizavimo reglamento nuostatos, leidžiančios bendrovei organizuoti lažybas elektroninio ryšio priemonėmis (internetu ar telefonu), t. y. perduoti lošėjo duomenis ir atlikti statymus internetu (reglamento 32, 55, 134–142 punktai), sudaryti lažybų sutartis (reglamento 26, 27, 28, 55, 127–133 punktai) ir įskaityti laimėjimus į „lažybų sąskaitas“ (reglamento 28, 130 ir 137 punktai).

Pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad siekiamoje iškelti administracinėje byloje pareiškėjas ir atsakovas yra tas pats viešojo administravimo subjektas. Atsižvelgdamas į tai bei vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatomis (3 str. 1 d., 23 str., 48 str. 2 d.) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad esant pareiškėjo ir atsakovo sutapčiai, o tuo pačiu nesant vienai iš ginčo bylos šalių, nėra galimybės teismo procesui vykti.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada bei teismo atliktu Administracinių bylų teisenos įstatymo normų vertinimu visiškai sutinka. Nepaisant to, kad šiuo atveju Lošimų priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundžia teismui Valstybinės lošimų priežiūros komisijos priimtą nutarimą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad Tarnyba po 2012 m. kovo 1 d. iš esmės perėmė iki tol Valstybinės lošimų priežiūros komisijos atliekamas funkcijas įgyvendinant ir formuojant valstybės politiką lošimų srityje bei vykdant lošimų priežiūrą, todėl galima teigti, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, kaip viešojo administravimo subjektas, faktiškai siekia iškelti administracinį ginčą pats sau.

Sistemiškai aiškinant ABTĮ 1 straipsnio 1 dalyje, 2 straipsnyje, 3 straipsnio 1 dalyje, 48 straipsnio 1, 2 dalyse bei kitose šio įstatymo normose nustatytą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad administracinis teismas sprendžia tarp administracinio teisinio santykio šalių, – iš vienos pusės, pareiškėjo bei, iš kitos pusės, viešojo administravimo subjekto – kilusius ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą savo praktikoje yra pažymėjęs, kad administracinės bylos procesas iš esmės turėtų būti grindžiamas rungimosi principu (žr., pvz., 2009 m. birželio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-36/2009). Tai reiškia, kad esant administracinės bylos šalių – pareiškėjo ir atsakovo – sutapčiai, byloje iš esmės nėra ir ginčo dėl teisės viešojo administravimo srityje, tuo pačiu neįmanomas ir rungimosi principo įgyvendinimas, nes šiuo atveju tas pats subjektas, būdamas iš vienos pusės pareiškėju, byloje turėtų tiek įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo skundo (prašymo) reikalavimus, tiek, būdamas atsakovu, šias aplinkybes paneigti bei pateikti atsikirtimus į skundo argumentus.

Atkreiptinas dėmesys, kad panašios pozicijos laikėsi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2012 m. kovo 23 d. nutartyje administracinė byla Nr. AS602-243/2012, kurioje buvo sprendžiamas panašus klausimas dėl pareiškėjo ir atsakovo sutapties. Sistemiškai įvertinusi ABTĮ normas, teisėjų kolegija nurodytoje byloje pažymėjo, kad administracinėje byloje privalo būti abi bylos šalys – pareiškėjas ir atsakovas. Pareiškėjui ir atsakovui sutapus, tuo paneigiama teisės ginčijimo, be kita ko, implikuojančio abejų bylos šalių buvimą, esmė ir prasmė bei eliminuojamas ginče dalyvaujančių bylos šalių priešingų interesų turėjimas kaip neatsiejamas ginčo prigimties elementas.

Taigi, nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kai pareiškėjas, kaip viešojo administravimo subjektas, administracinį ginčą iš esmės kelia pats su savimi, kas prieštarauja administracinių ginčų sąvokai (ABTĮ 2 str. 17 d.).

Be to, iš pareiškėjo prašymo, paduoto pirmosios instancijos teismui, ir atskirojo skundo argumentų nustatyta, kad 2013 m. birželio 27 d. Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktorius priėmė įsakymą Nr. DI-216, kuriuo panaikino Valstybinės lošimų priežiūros komisijos 2011 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. N-106 „Dėl UAB „Orakulas“ naujos redakcijos lažybų organizavimo reglamento patvirtinimo“ patvirtinto lažybų organizavimo reglamento 26, 27, 28, 30, 32 ir 55 punktus, V skyriaus 1 ir 2 skirsnius bei priedą prie reglamento Nr. 1, t. y. faktiškai pareiškėjas pats administracine tvarka panaikino šioje byloje ginčijamą Valstybinės lošimų priežiūros komisijos 2011 m. gegužės 19 d. nutarimo Nr. N-106 „Dėl UAB „Orakulas“ naujos redakcijos lažybų organizavimo reglamento patvirtinimo“ dalį. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad UAB „Orakulas“ minėtą Tarnybos direktoriaus 2013 m. birželio 27 d. įsakymą Nr. DI-216 apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui (administracinė byla Nr. I-902-244/2014, teisminio proceso Nr. 3-61-3-03027-2013-1). Tačiau nurodyta byla dar nėra išnagrinėta iš esmės, o 2014 m. vasario 11 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi administracinė byla Nr. I-902-244/2014 buvo sustabdyta iki Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas išnagrinės Seimo narių grupės prašymą ištirti Azartinių lošimų įstatymo 10 straipsnio 1 ir 5 dalių, 18 straipsnio 3 dalies normų konstitucingumą.

Nustatytos aplinkybės papildomai patvirtina, kad šioje pareiškėjo siekiamoje iškelti administracinėje byloje nėra ginčo dėl Valstybinės lošimų priežiūros komisijos 2011 m. gegužės 19 d. nutarimo Nr. N-106, kuriuo patvirtintas UAB „Orakulas“ naujos redakcijos lažybų organizavimo reglamentas, kadangi nėra ir paties ginčo objekto (ginčijamo nutarimo), kuris, kaip minėta, buvo panaikintas Tarnybos direktoriaus 2013 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. DI-216, kurio teisėtumas ir pagrįstumas bus tikrinamas kitoje administracinėje byloje.

Remdamasi išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašymą, kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kolegija nenustatė pagrindo tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą, todėl jis atmetamas, o skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 8 d. nutartis paliekama nepakeista.

Taip pat netenkinamas ir pareiškėjo atskirajame skunde suformuluotas prašymas dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymuose nesant nuostatų, suteikiančių institucijai teisės kreiptis į teismą dėl savo priimtų teisės aktų teisėtumo, atsiranda Konstitucijai prieštaraujanti legislatyvinė omisija.

ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Vadinasi, pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamu atveju teismas atsisakė priimti pareiškėjo prašymą (skundą), darytina išvada, kad administracinė byla nebuvo iškelta, todėl nėra pagrindo ir spręsti klausimą dėl šios bylos sustabdymo ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar byloje taikytinas teisės aktas atitinka Konstituciją (ABTĮ 98 str. 1 d. 4 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo Lošimų priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas