A-822-65-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-65/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01230-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka rašytino proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atviros kolonijos, 210 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde nurodė, kad jam atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje nuo 2010 m. rugpjūčio 15 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. jo laisvė buvo apribota neteisėtai, nes laisvės atėmimo bausmės sąlygos neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų. Laisvės atėmimo bausmę pareiškėjas atlikinėjo perpildytuose pataisos namuose, kuriuose nuteistųjų skaičius žymiai viršijo teisės aktais nustatytą maksimalų nuteistųjų skaičių. Gyvenamosiose patalpose vienam asmeniui vidutiniškai teko tik apie 2,3 kv. m gyvenamojo ploto. Būriuose, kuriuose nuteistųjų būdavo nuo 70 iki 90, jis buvo priverstas naudotis kartu su kitais nuteistaisiais tik 6 praustuvėmis, 6 tualetais, 3 pisuarais, o maitinimo patalpose ir trumpalaikių pasimatymų kambariuose nėra įrengta šilto vandens tiekimo sistema. Skalbyklos ir džiovyklos patalpų plotas tik apie 10 kv. m, todėl jos nėra pritaikytos patenkinti nuteistųjų poreikius. Baudos izoliatoriaus kameros taip pat neatitinka gyvenamojo ploto vienam asmeniui normų reikalavimų. Šiose kamerose nėra įrengta šilto vandens tiekimo sistema, nors jose nuobaudas atliekantys nuteistieji valgo. Atliekant bausmę baudos izoliatoriuje nėra suteikiamos drabužių ir patalynės skalbimo paslaugos. Pataisos namai neturi higienos paso, kuris įstaigai yra privalomas, taip pat statinio techninio ir techninio-energetinio pasų. Pastatai nepritaikyti tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, todėl vėdinimo sistema gyvenamose patalpose neatitinka reikalavimų, yra užteršta, taip pat patalpose nėra evakuacinio išėjimo. Dėl didelio nuteistųjų skaičiaus, mažų patalpų atsirado palankios sąlygos kenkėjams veistis (pelėms, žiurkėms, tarakonams ir t. t.). Teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakyme Nr. 1R-85 nustatyta, kad gyvenamosios patalpos vienam nuteistajam tenkantis plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m, o kameros tipo patalpose nuteistajam tenkantis plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pareiškėjas remiasi Lietuvos higienos normos HN76:2010 “Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6, 17, 27, 46 punktais, Konstitucijos 21 straipsniu, Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalimi, Europos kalinimo įstaigų taisyklių 18.3 ir18.4 punktais. Teigia, kad Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje jis buvo laikomas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, žalojant sveikatą, žeminant jo orumą. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė didžiulę neturtinę žalą, t. y. buvo sutrikdyta jo sveikata, jis patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, didelius nepatogumus, emocinę depresiją, pablogėjo savijauta, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko miegas, atsirado dirglumas, sumažėjo bendravimo galimybės.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime paaiškino, jog kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti konkretaus būrio atskiros brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę.

Kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, o kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti ir poilsio kambariai arba bibliotekos. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 6 val. 30 min. iki 22 val. 30 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Per visą bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais.

Pagal Aplinkos ministro 1999 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 310 patvirtinto Organizacinio tvarkomojo statybos techninio reglamento STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarką“ gyvenamųjų patalpų plotas skaičiuojamas kaip aritmetinė atskirų kambarių ir bendro naudojimo patalpų plotų suma. Dėl to nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje, nes pagal minėtą teisės aktą gyvenamosios patalpos yra atskiri kambariai su bendrojo naudojimo patalpomis. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, kuriais bet kada gali naudotis nuteistieji.

Be to, ne visada visos miegamosios patalpos vietos (lovos) būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto realiai tenka daugiau. Pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktorius savo įsakymu tvirtina Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarką, kuri reglamentuoja gyvenamųjų patalpų valymą kiekvieną dieną drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio. Pagal Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nuteistieji privalo budėti (palaikyti švarą ir tvarką) gyvenamosiose patalpose pagal administracijos patvirtintą ir iškabintą brigados nuteistųjų budėjimo gyvenamojoje patalpoje grafiką.

Gyvenamųjų patalpų valymo rezultatus kiekvieną dieną kontroliuoja būrio viršininkas. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį yra atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas. Sanitariniai, techniniai įrenginiai, sanitariniai mazgai plaunami ir dezinfekuojami darbuotojų kiekvieną dieną. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie stogo dangos neigiamą poveikį jo sveikatos būklei. Skalbyklos, džiovyklos patalpoms teisės aktai nenumato minimalios ploto ribos. Prausyklų ir tualetų patalpos, gyvenamosios patalpos yra tinkamai įrengtos, laikantis teisės aktų keliamų reikalavimų, visų patalpų sanitarinė-higieninė būklė atitinka galiojančius teisės aktus.

Dėl to pareiškėjo teiginys, kad jis kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, neatitinka tikrovės. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginančios jo buvimą pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Pareiškėjui tenkančio gyvenamojo ploto minimali riba (3,1 kv.

m) pažeista nebuvo. Taip pat, nėra jokių objektyvių duomenų, kad patalpų apšvietimas ir ventiliacija neatitinka reikalavimų bei turi neigiamą įtaką pareiškėjo sveikatos būklei. Pareiškėjas savo skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų, o tuo pačiu ir neįrodė, kad Pravieniškių pataisos namai nesilaikė tokių teisės normų reikalavimų.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 1 000 (vieną tūkstantį) litų

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pataisos įstaigos direktoriaus įsakymais nuo 2010 m. rugpjūčio 10 d. iki 2010 m. rugpjūčio 23 d. buvo paskirtas gyventi 5 būrio 3 brigados patalpoje, kurioje kiekvienam nuteistajam teko po 2,36 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2010 m. rugpjūčio 23 d. iki 2011 m. liepos 5 d. buvo paskirtas gyventi 10 būrio 3 brigados patalpoje, kurioje kiekvienam nuteistajam teko po 1,98 kv. m gyvenamojo ploto; nuo 2011 m. liepos 5 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. buvo paskirtas gyventi 11 būrio 4 brigados patalpoje, kurioje kiekvienam nuteistajam teko po 1,98 kv. m gyvenamojo ploto. Taigi laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 15 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. pareiškėjui atsakovas neužtikrino teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui, t. y. iki nustatytos normos pareiškėjui trūko atitinkamai 0,74 ir 1,12 kv. m ploto.

Teismas nusprendė, kad pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Konvencijos 3 straipsnio nuostatas, nes Pravieniškių pataisos namuose nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendrojo naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita veikla. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Todėl, nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau pataisos namai pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, o tai CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, jog neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai.

Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas nėra pakankama satisfakcija, nes pažeidimo laikotarpis nėra trumpas. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, nuspręsta, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje, negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas, tačiau atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, nesant objektyvių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą dėl atsakovo veiksmų, apie tai, kad dvasiniai išgyvenimai būtų trukę ilgai, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintinas 1000 Lt suma, kuri priteista iš atsakovo.

Vertindamas pareiškėjo argumentus, susijusius su kitų pataisos namų patalpų neatitikimu higienos reikalavimams, evakuacinių išėjimų nebuvimu, teismas pabrėžė, kad žmonių evakavimo iš būrių patalpų planai yra parengti ir iškabinti tam skirtose ir matomose vietose. Nei Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Higienos normos HN 76:1999, nei Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ nuostatos nereglamentuoja minimalaus vienam nuteistajam skirtinų skalbyklos, dušo, džiovyklos patalpų ploto.

Minėtuose teisės aktuose taip pat nenurodytas ir minimalus bendras šių patalpų plotas. Teismui pateikti duomenys patvirtina, kad Kauno visuomenės sveikatos centras, patikrinęs patalpų ir įrenginių atitikimą teisės aktams bei nenustatęs esminių neatitikimų teisės aktų reikalavimams, 2011 m. vasario 14 d. atsakovui išdavė Higienos pasą Nr. 9-0128(13). Gyvenamosios, buitinės, pagalbinės patalpos valomos pagal 2011 m. liepos 20 d. Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktoriaus įsakymu Nr. V-416 patvirtintą Tvarką.

Kenkėjų kontrolės stebėjimo žurnalo duomenys patvirtina, jog reguliariai yra atliekama dezinfekcija ir kontroliuojami jos rezultatai įvairiose patalpose. Atsakovas su specializuota įmone sudarė sutartį dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo. Dėl higienos ir valymo priemonių pirkimo taip pat sudaryta sutartis su UAB firma „Koslita“. Teismui nebuvo pateikta duomenų, kurie duotų pakankamą pagrindą išvadai, jog paminėtų sutarčių šalys nesilaiko sutarčių sąlygų arba naudoja gautas priemones ne pagal paskirtį, arba jų apskritai nenaudoja patalpų valymui bei dezinfekcijai.

Vertindamas ankščiau išdėstytus pareiškėjo skundų argumentus teismas taip pat akcentavo, kad tiek BVK 110 straipsnio 3 dalis, tiek Sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 58 punkto nuostatos įpareigoja ir pačius nuteistuosius (taip pat ir pareiškėją) nuolat rūpintis patalpų švara (ABTĮ 57 str.). Paneigti pareiškėjo argumentai, kad įstaiga neturi statinio techninio paso. Teismas nustatė, jog pateikti įrodymai duoda pagrindą išvadai, jog klozetų, dušų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitinka Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d.

įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Normų reikalavimus. Atsakovas ABTĮ nustatyta tvarka iš esmės nepaneigė šių pareiškėjo argumentų. Tačiau teismas pabrėžė, kad pareiškėjas tik konstatavo paminėtus pažeidimus ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Teismas nevertino Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos baudos izoliatoriaus patalpų plotų, nenustatęs, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu būtų patalpintas į baudos izoliatoriaus kameras.

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliaciniu skundu (I t., b. l. 186–189) prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 7 d. sprendimą ir nepriteisti pareiškėjui piniginės kompensacijos, nes pareiškėjas konkrečios neturtinės žalos neįrodė.

Apeliaciniame skunde pažymi, kad pagal teismų praktiką, reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Taigi vien teiginys, kad mažesnis gyvenamosios patalpos (kameros) plotas sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas kančias, nelaikytinas pakankamu pagrindu neturtinės žalos atlyginimui. Pareiškėjas turi pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir šį įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė teises ir laisves. Pareiškėjo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai, todėl šie argumentai nepakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, bei įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas nepatyrė neturtinės žalos. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį į laikymo sąlygas pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, taip pat į tai, kad bausmės atlikimo laikotarpiu pareiškėjas nebuvo pateikęs skundų dėl bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo, todėl kyla pagrįsta abejonė, kad pareiškėjas asmeniškai ir realiai patyrė gyvenimo kokybės pablogėjimą ir atitinkamai neturtinę žalą. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika atsakovas pažymi, kad tokių reikšmingų aplinkybių kaip minimalus žiaurumo laipsnis, akivaizdus sveikatos būklės pablogėjimas ar sąmoningas siekimas pažeminti pareiškėją šioje byloje nenustatyta.

Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 1–3) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, remdamasis savo skunde nurodytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, nuo 2010 m. rugpjūčio 15 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. neteisėtai buvo apribota jo laisvė, nes laisvės atėmimo bausmės sąlygos neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų.

Pabrėžtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija). Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, vertindamas pareiškėjo kalėjimo sąlygas Pravieniškių kolonijoje, pažymėjo, kad pareiškėjui miegamajame buvo skirta apie 5 kv. m ploto. Šis skaičius turi būti vertinamas atsižvelgiant į tai, kad nuo kėlimosi 6 val. 30 min. meto iki gulimosi 22 val. 30 min. pareiškėjas galėjo naudotis plačia judėjimo laisve visoje teritorijoje, kurią sudarė atskiras miegamasis, poilsio kambarys, virtuvė, sanitariniai mazgai ir atviras kiemas. Miegamasis buvo didelė 92, 2 kv. m ploto patalpa, kurioje netrūko nei apšvietimo, nei ventiliacijos. Teismas laiko, kad ploto, apšvietimo ir ventiliacijos sąlygos buvo žymiai geresnės negu EŽTT nustatytos cituotoje Peers prieš Graikiją byloje, kur pareiškėjas kartu su kitu asmeniu kalėjo menkai apšviestoje ir prastai ventiliuojamoje 7 kv. m. ploto kameroje ir turėjo žymiai mažiau galimybių judėti už kameros ribų.

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė.

2006 m. gruodžio 12 d. priimtinumo nutartimi Živulinskas prieš Lietuvą, 34096/02, EŽTT, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, bet to, kad nenustatyta faktų, kad tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar orumą žeminantys elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį.

EŽTT 2010 m. balandžio 1 d. sprendime Gultyayeva prieš Rusiją, 67413/01, pabrėžė, kad tokiose bylose, kai nėra žymiai viršijama kameros perpildymo norma, jog tai būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, būtina atsižvelgti į kitas (fizines) kalinimo (suėmimo) vietų sąlygas vertinant, ar asmens laikymo sąlygos nepažeidžia minėto straipsnio nuostatų. Vertintinos tokios sąlygos: galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir oro, šilumos pakankamumas bei bendrų sanitarinių reikalavimų atitikimas.

Nagrinėjamoje byloje skundžiamu 2013 m. kovo 7 d. sprendimu pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose buvo pažeistos. Teismas konstatavo, kad nurodytu laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 15 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. pareiškėjui atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Teismas nenustatė kitų pareiškėjo skunde nurodomų higienos ir sanitarinių sąlygų pažeidimų, kurie būtų priežastiniu ryšiu susiję su subjektyviomis jo patirtomis neigiamomis pasekmėmis, pažymėjo, kad pareiškėjui nesuteikta teisė ginti viešąjį interesą. Taip pat atkreipė dėmesį į laikymo sąlygas pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, pažymėjo, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo judėjimo laisvė buvo suvaržyta. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, objektyvių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą dėl atsakovo veiksmų, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas 1 000 Lt.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnis nustato, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą atsižvelgdama į šiuos įstatymo reikalavimus.

Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje Higienos normoje HN 76:2010 gyvenamojo ploto norma nenurodyta, tačiau nustatyti laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimai. Nuo 2010 m. balandžio 30 d. vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo vietose plotas nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – Taisyklės, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr.1R-85 redakcija). Šių Taisyklių 111.1, 111.2 punktuose nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktų paskaičiavimų pagrindu padaryta išvada, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 15 d. iki 2012 m. lapkričio 30 d. laisvės atėmimo bausmę atliko patalpose, kurių plotas mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma, todėl buvo pažeistos pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose, Tačiau byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Akcentuotinos ir bausmės atlikimo Pravieniškių pataisos namuose bendrosios sąlygos ir suteikta judėjimo laisvė, iš dalies kompensuojanti santykinai mažą patalpų plotą ir kitas netinkamas gyvenimo sąlygas patalpose.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, jog Pataisos įstaigoje skalbyklos, džiovyklos, tualetų patalpos nepritaikytos tokiam dideliam nuteistųjų skaičiui, yra įrengta per mažai sanitarinių mazgų, prausyklų, ir dėl to, esant dideliam nuteistųjų skaičiui, sunku laikytis higienos reikalavimų; dėl didelio nuteistųjų skaičiaus ir užterštos vėdinimo sistemos gyvenamosiose patalpose atsiranda pelėsis, susidarė palankios sąlygos veistis buitiniams parazitams; valgyklos patalpos neatitinka higienos reikalavimų. Taip pat pabrėžė, kad nėra evakuacinio išėjimo; pataisos įstaiga neturi leidimo – higienos paso, statinio techninio ir techninio-energetinio pasų. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, išsamiai atsakė į šiuos pareiškėjo skundo argumentus, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija šiais klausimais ir teismo argumentų nekartoja. Minėtų pareiškėjo argumentų dėl higienos ir kitų veiksnių nepakanka tam, kad pareiškėjo įkalinimo sąlygas laikyti nežmoniškomis ar pažeidžiančiomis pareiškėjo orumą, o elgesį su pareiškėju vertinti kaip kankinimą Konvencijos 3 straipsnio prasme. Pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo dėl savo minimų pažeidimų atsiradusių neigiamų pasekmių, nenurodė priežastinio ryšio tarp pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos.

Minėtos aplinkybės nepaneigia nustatyto fakto, kad pareiškėjo nurodytu ginčui aktualiu laikotarpiu jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui, taip sukeliant pareiškėjui neturtinę žalą.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl per mažo jam suteikto gyvenamojo ploto grindžia sveikatos sutrikimais, tačiau teisėjų kolegija nevertina minėtų argumentų dėl žalos ir atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, Nr. 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei administracinėje byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad įvertinus pažeidimo mastą, trukmę, Lietuvoje valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 1 000 Lt suma yra pagrįsta ir adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtų neigiamų pasekmių atlyginimui.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinio skundo ir pakeisti ar panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 7 d. sprendimą remiantis apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais motyvais, todėl apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė