A-440-146/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-440-146/2015

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01041-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 6.4.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. J. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo išmokėti neišmokėtą pašalpos dalį ir delspinigių priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja A. J. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 5–10), kurį vėliau patikslino (b. l. 75–80) ir prašė: panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus (toliau – ir VSDFV Klaipėdos skyrius, atsakovas) 2010 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. PR1-828 (toliau – ir Perskaičiavimo sprendimas Nr. PR1-828) ir 2013 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. (9.12) SI-44672 (toliau – ir Sprendimas Nr. (9.12) SI-44672), įpareigoti VSDFV Klaipėdos skyrių perskaičiuoti ir grąžinti motinystės (tėvystės) pašalpos (toliau – ir motinystės pašalpa) nepriemoką ir sumokėti 0,03 proc. delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną, skaičiuojant nuo 2013 m. kovo 5 d.

Pareiškėja paaiškino, kad jai nuo 2008 m. lapkričio 4 d. buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos, o nuo 2009 m. kovo 10 d. iki 2011 m. sausio 9 d. suteiktos vaiko priežiūros atostogos iki jam sueis dveji metai ir paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa. VSDFV Klaipėdos skyrius Perskaičiavimo sprendimu Nr. PR1-828, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 9 straipsnio 1 dalimi, 10 straipsnio 2 ir 3 dalimis, Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 73, 74, 75 punktais, sumažino jai paskirtą motinystės pašalpą nuo 3954,46 Lt iki 2780,40 Lt, todėl susidarė pašalpos nepriemoka. Nuo 2010 m. spalio 29 d. pareiškėjai buvo suteiktos antrojo vaiko nėštumo ir gimdymo atostogos, o nuo 2011 m. kovo 4 d. iki 2013 m. sausio 1 d. suteiktos antrojo vaiko priežiūros atostogos iki jam sueis dveji metai ir paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa. Motinystės pašalpa auginant antrąjį vaiką buvo apskaičiuota pagal laikotarpio auginant pirmąjį vaiką draudžiamąsias pajamas, todėl taip pat susidarė motinystės pašalpos nepriemoka.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. kovo 5 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies (Žin., 2009, Nr. 152-6820) nuostata „šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis <...> nuo 2010 m. liepos 1 d. <...> motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“ tiek, kiek apima tokias paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 dalis ir Nuostatų 75.1 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 158-7164) tiek, kiek jame nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, iki vaikui sukaks vieni metai negali viršyti Vyriausybės einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, bei Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalis ir Nuostatų 75.2 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, laikotarpiu nuo vaiko vienų metų iki dvejų metų negali viršyti 75 procentų Vyriausybės einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pareiškėja 2013 m. liepos 9 d. pateikė atsakovui prašymą perskaičiuoti motinystės pašalpą ir sumokėti nepriemoką, tačiau atsakovas 2013 m. liepos 26 d. sprendimu Nr. (9.12) SI-44672 jos prašymo netenkino, argumentuodamas, kad nėra teisinio pagrindo peržiūrėti įvykdytą sprendimą. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba, VSDFV, trečiasis suinteresuotas asmuo) 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimu Nr. (11.1) I-5989 atsakovo sprendimą paliko nepakeistą. Pareiškėja teigė, kad nuo 2010 m. liepos 1 d. jai turėjo būti apskaičiuota ir mokama 3954,46 Lt motinystės pašalpa. Remiantis Konstitucinio Teismo suformuota praktika, socialinės pašalpos paskyrimas sukuria pašalpos gavėjui teisėtus lūkesčius, kad nustatyto dydžio pašalpa bus mokama visą pašalpos mokėjimo laikotarpį, o teisė į paskirtą ir mokamą socialinę pašalpą yra laikoma pašalpos gavėjo teise į nuosavybę ir yra ginama Konstitucijos 23 straipsnio pagrindu. Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1, 2 dalyse ir 10 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse įtvirtinta teisė perskaičiuoti jau paskirtas socialinio draudimo pašalpas vertintina ir kaip Konstitucijoje įtvirtinto šeimos, motinystės bei tėvystės apsaugos principo pažeidimas, nes toks teisinis reguliavimas suponuoja teisinį netikrumą, suteiktų teisių neapibrėžtumą ir tokiu būdu neigiamai veikia tokias socialiai reikšmingas ir saugotinas vertybes kaip šeima, motinystė bei tėvystė.

Pareiškėja patikslintame skunde prašė priteisti jai atsakovo 2013 m. spalio 10 d. tarnybiniame pranešime Nr. (9.12)VI-17688 „Dėl informacijos pateikimo“ apskaičiuotą nepriemokos sumą – 4360,57 Lt, susidariusią nuo 2009 m. kovo 10 d. iki 2011 m. sausio 9 d. mokant perskaičiuotą sumažintą motinystės pašalpą. Pareiškėja paaiškino, kad už antrąjį vaiką jai buvo mokama maksimalaus dydžio pašalpa, todėl net ir padidėjus motinystės (tėvystės) pašalpos dydžiui, gautam už pirmąjį vaiką, pašalpos dydžio, gauto už antrąjį vaiką, tai nepakeistų.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepimuose į skundą ir patikslintą skundą (b. l. 21–27, 84–90) paaiškino, kad pareiškėjai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu (toliau – ir LMSD įstatymas) bei Nuostatais, 2009 m. kovo 24 d. sprendimu Nr. SMTM-1351 paskirta 7475,52 Lt motinystės (tėvystės) pašalpa nuo 2009 m. kovo 10 d. iki vaikui sueis vieneri metai ir 6354,19 Lt pašalpa iki sueis dveji metai. 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad patvirtinus naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, visos iki tol paskirtos ir mokamos socialinio draudimo pašalpos už laikotarpį nuo draudžiamųjų pajamų naujo dydžio taikymo pradžios perskaičiuojamos taikant šį dydį.

Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1771 patvirtintas 2010 metų draudžiamųjų pajamų dydis – 1170 Lt, todėl, vadovaujantis minėto Nutarimo 2.3 punktu, nuo 2010 m. sausio 1 d. perskaičiuotos paskirtos išmokos taikant šį dydį. VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. PR1-184 pareiškėjai nuo 2010 m. sausio 1 d. nuspręsta mokėti perskaičiuotą maksimalią motinystės (tėvystės) pašalpą – 5877,83 Lt dydžio iki vaikui sueis vieneri metai ir 4996,15 Lt dydžio laikotarpiu nuo vaikui sueis vieneri iki vaikui sueis dveji metai.

Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis (...) nuo 2010 m. liepos 1 d. motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos. Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo nuostatos taikomos ir motinystės (tėvystės) pašalpoms, paskirtoms pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas, galiojusias iki 2010 m. birželio 30 d.

Pagal Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 dalį, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, priklausančios pagal LMSD įstatymo nuostatas, apdraustiesiems asmenims iki vaikui sukaks vieni metai perskaičiuojamos ir mokamos 90 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydžio. Tuo atveju, kai apskaičiuota motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpa viršija Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą (1170 x 4), apdraustajam asmeniui mokama pastarojo dydžio (4680 Lt) pašalpa.

Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, priklausančios pagal LMSD įstatymo nuostatas, apdraustiesiems asmenims laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų perskaičiuojamos ir mokamos 75 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydžio. Tuo atveju, kai apskaičiuota motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpa viršija 75 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, apdraustajam asmeniui mokama pastarojo dydžio pašalpa (3510 Lt).

Šių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymas įtvirtintas ir Nuostatų 75 punkte. Atsižvelgdamas į minėtas nuostatas, VSDFV Klaipėdos skyrius 2010 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. PR1-828 nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą ir paskyrė jai maksimalią 3510 Lt pašalpą (1170 Lt x 4 x 75 proc.). Priimdamas ginčijamus sprendimus, VSDFV Klaipėdos skyrius vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais, o tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs nutarimo, kuriuo šie teisės aktai pripažinti neteisėtais, preziumuojama, jog toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti.

Konstitucinio Teismo nutarimu Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis tiek, kiek joje nenustatytas perskaičiuojant sumažintų paskirtų motinystės (tėvystės) pašalpų kompensavimas, nėra pripažinta prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl atsakovas mano, jog nėra teisinio pagrindo perskaičiuoti 2010 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. PR1-828 pareiškėjai paskirtą ir išmokėtą motinystės pašalpą. Atsakovo teigimu, pareiškėja yra praleidusi terminą apskųsti Perskaičiavimo sprendimą Nr. PR1-828, nes apie sumažintą motinystės pašalpą sužinojo 2010 m. rugpjūčio mėnesį, gavusi pašalpą už 2010 m. liepą, todėl skundą Fondo valdybai pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalį turėjo paduoti per 20 darbo dienų.

Be to, Perskaičiavimo sprendimas Nr. PR1-828 laikytinas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėja dėl motinystės pašalpos perskaičiavimo iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo nesikreipė. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos reikalavimu dėl delspinigių priteisimo, pažymėdamas, kad tarp pareiškėjos ir VSDFV Klaipėdos skyriaus nėra civilinės prievolės teisinių santykių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepimuose į skundą ir patikslintą skundą (b. l. 42–45, 103–106) Fondo valdyba rėmėsi argumentais, analogiškais atsakovo išdėstytiems argumentams. Papildomai trečiasis suinteresuotas asmuo pabrėžė, kad pareiškėja skundą Fondo valdybai turėjo paduoti per 20 darbo dienų nuo sužinojimo apie Perskaičiavimo sprendimo Nr. PR1-828 priėmimą, tačiau kreipėsi tik po 2013 m. kovo 5 d. Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo. Ginčijamas Sprendimas Nr. PR1-828 priimtas pagal tuo metu galiojusius teisės aktus ir pareiškėjos atžvilgiu yra įvykdytas. Nuostatuose neįtvirtinta atsakovo pareiga informuoti asmenis apie jų atžvilgiu priimtus sprendimus, kai yra skiriamos ar perskaičiuojamos paskirtos pašalpos.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 30 d. sprendimu (b. l. 156–163) pareiškėjos A. J. patikslintą skundą patenkino iš dalies, t. y.: priteisė pareiškėjai iš VSDFV Klaipėdos skyriaus 4360,57 Lt (1262,91 Eur) motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką; panaikino VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. PR1-828 „Dėl A. J. motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimo“ ir 2013 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. (9.12)-44672 „Dėl motinystės (tėvystės) pašalpos“. Reikalavimą dėl palūkanų priteisimo atmetė. Priteisė pareiškėjai iš VSDFV Klaipėdos skyriaus 100 Lt (28,96 Eur) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčas kilo dėl pareiškėjos teisės į motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką, kuri susidarė dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. liepos 22 d. sprendimo Nr. PR1-828 nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. sausio 9 d. mokėti pagal Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnius bei Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 58 ir 74 punktus perskaičiuotą (sumažintą) motinystės (tėvystės) pašalpą (b. l. 40), jos priteisimo ir sprendimų panaikinimo (b. l. 11–12, 32–33).

Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio (2007 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. X-1396 redakcija, galiojusi nuo 2008 m. sausio 1 d., taip pat vėlesnės įstatymo redakcijos ir šiuo metu galiojanti) 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus 2009 m. kovo 24 d. sprendimu Nr. SMTM-1351 pareiškėjai paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa vaiko priežiūros atostogų iki vaikui sukaks dveji metai laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 10 d. iki 2011 m. sausio 9 d. (b. l. 28–29). VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. PR1-184, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi ir pasikeitus einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžiui, nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpa perskaičiuota (b. l. 30–31).

VSDFV Klaipėdos skyrius Perskaičiavimo sprendimu Nr. PR1-828 laikotarpiu perskaičiavo pareiškėjai paskirtą motinystės (tėvystės) pašalpą 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. sausio 9 d., vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 9, 10 straipsniais, Nuostatų 58, 74 punktais, taikydamas 75 procentų kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa apskaičiuota, dydį (278,57 Lt) (b. l. 32–33). Pagal vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį apskaičiuota motinystės (tėvystės) pašalpa (278,57 Lt x 75 proc. x 21,10 = 4408,37 Lt) viršijo 75 procentų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą (1170 Lt x 4 x 75 proc. = 3510 Lt), todėl pareiškėjai nuo 2010 m. liepos 1 d. vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo vaiko vienerių iki dvejų metų paskirta 3510 Lt motinystės (tėvystės) pašalpa per mėnesį.

Pareiškėja 2013 m. liepos 1 d. VSDFV Klaipėdos skyriui padavė prašymą (gautas VSDFV Klaipėdos skyriuje 2013 m. liepos 9 d.) perskaičiuoti 2010 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. PR1-828 sumažintą motinystės pašalpą. Atsakovas 2013 m. liepos 26 d. sprendime Nr. (9.12)-44672 nurodė, kad 2010 m. liepos 22 d. sprendimas priimtas pagal galiojusias teisės normas, yra galiojantis ir nėra teisinio pagrindo peržiūrėti įvykdyto sprendimo (b. l. 11–12). Fondo valdybos 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendime Nr. (11.1) I-5989 nurodyta, kad pareiškėja apie sumažintą motinystės pašalpą turėjo ir galėjo sužinoti ją gavusi, t. y. 2010 metų rugpjūčio mėnesį gavusi motinystės pašalpą už 2010 metų liepą, tačiau dėl sumažintos pašalpos nesikreipė nei į VSDFV Klaipėdos skyrių, nei į Fondo valdybą, vadinasi, VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimas yra galiojantis ir laikytinas įvykdytu (b. l. 63–64).

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014 m. balandžio 2 d. nutartimi šioje administracinėje byloje (Nr. AS602-196/2014) konstatuota, jog toks Fondo valdybos sprendimas Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio prasme turi būti laikomas privalomos išankstinės neteisminės institucijos galutiniu sprendimu, be to, tai reiškia, kad pareiškėjai atnaujintas skundo padavimo terminas, ji tinkamai pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir laikėsi procesinės prielaidos kreiptis į teismą skųsdama VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. PR1-828 ir 2013 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. (9.12)-44672 (b. l. 134–140).

Pareiškėja savo reikalavimus dėl sprendimų panaikinimo ir nepriemokos priteisimo grindė Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimu Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Spręsdamas dėl pareiškėjos reikalavimų pagrįstumo, teismas atsižvelgė į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimo 2009 m. gruodžio 9 d. priimtu Laikinuoju įstatymu buvo siekiama sumažinti valstybės biudžeto ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto išlaidas, todėl jame buvo sudarytos prielaidos perskaičiuoti motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, paskirtas ir mokamas pagal LMSD įstatymą. Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio nuostatos nuo 2010 m. liepos 1 d. taikomos šio straipsnio 4 dalyje nustatytoms išmokoms ir motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms, paskirtoms pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas, galiojusias iki 2010 m. birželio 30 d. Paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, neviršijančios ribinio motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dydžio, mokamos to paties dydžio, kokio ir buvo paskirtos. Paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, viršijančios ribinį motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dydį, mokamos šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta tvarka, tačiau išmokama pašalpa negali būti mažesnė negu ribinis motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dydis. Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 10 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, priklausančios pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas, apdraustiesiems asmenims laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų perskaičiuojamos ir mokamos 75 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydžio; tuo atveju, kai apskaičiuota motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpa viršija 75 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, apdraustajam asmeniui mokama pastarojo dydžio pašalpa.

Konstitucinis Teismas 2013 m. kovo 5 d. nutarime pažymėjo, jog teisiniu reguliavimu, nustatytu Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje („negali viršyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“), 10 straipsnio 2, 3 dalyse („Tuo atveju, kai <...> pašalpa viršija <...>, apdraustajam asmeniui mokama pastarojo dydžio pašalpa“), buvo sudarytos prielaidos nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiuojant paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, sumažinti dviem pagrindais: pirma, perskaičiuojamas pašalpas ir išmokas iki vaikui sukaks vieneri metai ir laikotarpiu nuo vaiko vienerių iki dvejų metų sumažinti atitinkamai nuo 100 iki 90 ir nuo 85 iki 75 procentų kompensuojamojo uždarbio; antra, dar kartą sumažinti jau perskaičiuotas taikant pirmąjį pagrindą pašalpas ir išmokas, kurios viršijo minėtus maksimalius dydžius, t. y. pašalpas ir išmokas mokėti neviršijant šių maksimalių dydžių. Konstitucinis Teismas pripažino, kad motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų sumažinimas nuo 100 iki 90 (vaiko priežiūros atostogų iki vienerių metų laikotarpiu) ir nuo 85 iki 75 procentų (vaiko priežiūros atostogų nuo vienerių iki dvejų metų laikotarpiu) pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio neprieštaravo Konstitucijai; tuo tarpu taip sumažintų pašalpų, kurios viršijo Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą (vaiko priežiūros iki vienerių metų atostogų laikotarpiu) arba 75 procentus Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos (vaiko nuo vienerių iki dvejų metų priežiūros atostogų laikotarpiu), papildomas sumažinimas, kad neviršytų šių maksimalių dydžių, prieštaravo konstituciniam teisinės valstybės principui.

Teismas nustatė, kad pareiškėja teisę į motinystės (tėvystės) pašalpą įgijo 2009 m. kovo 10 d., t. y. iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo. VSDFV Klaipėdos skyrius, taikydamas Laikinojo įstatymo nuostatas, Perskaičiavimo sprendimu Nr. PR1-828 nuo 2010 m. liepos 1 d. perskaičiavo pareiškėjos motinystės (tėvystės) pašalpą vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu nuo vaiko vienerių iki dvejų metų, taikydamas 75 procentų kompensuojamojo uždarbio, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, dydį. Pareiškėjai atitinkamai sumažintas kompensuojamasis uždarbis, iš kurio ši pašalpa buvo apskaičiuota, nuo 85 iki 75 procentų ir, minėta, jog toks perskaičiavimas nepaneigė iš Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalies kylančios valstybės pareigos saugoti ir globoti šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos valstybės priedermės globoti šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikti joms paramą, nepažeidė Konstitucijos 52 straipsnio, kuriuo laiduojama inter alia socialinė parama įstatymų numatytais atvejais, nepažeidė iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančių nuosavybės teisių apsaugos reikalavimų.

Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai paskirta pašalpa viršijo 75 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą, VSDFV Klaipėdos skyrius ginčijamu 2010 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. PR1-828 šią motinystės pašalpą perskaičiavo ir mokėjo dydį, neviršijantį einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos. Teismas pažymėjo, kad dėl šio pakartotinio sumažinimo pareiškėjos atžvilgiu pritaikytos nuostatos Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

Nei atsakovas VSDFV Klaipėdos skyrius, nei Fondo valdyba šio fakto neginčija. VSDFV Klaipėdos skyriaus 2013 m. spalio 10 d. pranešime Nr. (9.12)VI-17688 nurodyta, kad pareiškėjai nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. sausio 9 d. susidarė 4360,57 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoka (b. l. 40). Įvertinęs pateiktus duomenis teismas nustatė, kad nurodyta nepriemokos suma pateikta atskaičius gyventojų pajamų mokestį ir privalomojo sveikatos draudimo mokestį (b. l. 41). Atsakovo atstovė teismo posėdyje pripažino, jog, netaikius Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto pareiškėjai paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos mažinimo, pareiškėja nurodytą sumą būtų gavusi.

Nepriemokos dydžio neginčijo ir pati pareiškėja. Atsižvelgdamas į tai bei remdamasis Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu, teismas konstatavo, kad pareiškėja įgijo teisę į susidariusią 5519,76 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką, kuri, atskaičius mokesčius, sudaro 4360,57 Lt (b. l. 40–41). Dėl išdėstytų motyvų teismas pripažino, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovą dar kartą perskaičiuoti motinystės (tėvystės) nepriemokos dydį pareiškėjai.

Pasisakydamas dėl atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens argumentų, susijusių su Perskaičiavimo sprendimo Nr. PR1-828 įvykdymu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu, t. y. baigta nustatytų faktų teisine kvalifikacija, teismas pažymėjo, kad tol, kol viešojo administravimo subjekto sprendimas gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme (Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimas; LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos nutartys administracinėse bylose: 2014 m. balandžio 22 d. Nr. A143-816/2014, 2013 m. kovo 12 d. Nr. A552-519/2013, 2011 m. lapkričio 14 d. Nr. A575-1831/2011, 2005 m. gruodžio 21 d. Nr. A1-438/2005, kt.). Ta aplinkybė, kad pareiškėja ginčija Perskaičiavimo sprendimą Nr. PR1-828 ir jo apskundimo terminą atnaujino Fondo valdyba, nagrinėdama pareiškėjos skundą (b. l. 134–140), teismo vertinimu, yra esminė, skirianti nagrinėjamą bylą nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A143-790/2014 ir kitų, kuriomis konstatuota, jog nesant ginčo dėl perskaičiavimo sprendimo ir praleidus jo apskundimo terminą, jis yra laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo įsigaliojimo, ir teisinė santykių kvalifikacija baigta. Savo ruožtu nagrinėjamoje byloje taikytinas Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje numatytas reglamentavimas, t. y. išimtis iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė koreguoti sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas.

Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime nurodė, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Nagrinėjamu atveju teismas vertino, kad nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Nagrinėjamu atveju teismas atsižvelgė į tai, kad pareiškėjos teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui papildomą finansinę naštą. Tačiau vien ši aplinkybė neleido teismui daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir, atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. liepos 22 d. sprendimas Nr. PR1-828 ir 2013 m. liepos 26 d. sprendimas Nr. (9.12)-44672, kuriais VSDFV Klaipėdos skyrius perskaičiavo pareiškėjai paskirtą motinystės (tėvystės) pašalpą taikydamas Konstitucijai prieštaraujančius teisės aktus, o vėliau atsisakė perskaičiuoti ir išmokėti dėl tokių teisės aktų taikymo susidariusią nepriemoką, negali būti laikomi teisėtais ir pagrįstais, todėl naikintini, ir atsakovas įpareigotinas išmokėti pareiškėjai 4360,57 Lt motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. sausio 9 d.

Teismas netenkino pareiškėjos skundo reikalavimo dėl 0,03 proc. delspinigių už kiekvieną dieną nuo 2013 m. kovo 5 d. priteisimo, motyvuodamas tuo, kad reikalavimas priteisti motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su pašalpą nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Delspinigių priteisimas siejamas su atsakovo kalte, o apskaičiuodamas pareiškėjai motinystės (tėvystės) pašalpos dydį atsakovas vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais, t. y. nėra jo kaltės dėl ne visos motinystės pašalpos sumokėjimo.

Vadovaudamasis ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi bei atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjos patikslintas skundas patenkintas, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog pareiškėja turi teisę gauti savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Iš pareiškėjos pateikto mokėjimų sąrašo teismas nustatė, kad 2013 m. rugsėjo 25 d. pareiškėja sumokėjo 100 Lt žyminį mokestį (b. l. 15), todėl priteisė pareiškėjai šią sumą iš atsakovo VSDFV Klaipėdos skyriaus.

III. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 165–168) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: bylos dalį dėl reikalavimo panaikinti VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. PR1-828 nutraukti; pareiškėjos reikalavimus, kuriais prašoma panaikinti VSDFV Klaipėdos skyriaus 2013 m. liepos 26 d. raštą Nr. (9.12) SI-44672 bei įpareigoti VSDFV Klaipėdos skyrių perskaičiuoti ir grąžinti motinystės (tėvystės) nepriemoką ir sumokėti delspinigius, atmesti kaip nepagrįstą.

Vadovaudamasis LMSD įstatymo 25 straipsnio, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 ir 4 dalių nuostatomis, apeliantas pažymi, kad apie paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos sumažinimą pareiškėja sužinojo 2010 m. rugpjūčio mėnesį gavusi sumažintą motinystės (tėvystės) pašalpą. Perskaičiavimo sprendimu Nr. PR1-828 perskaičiuotos motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimas buvo baigtas 2011 m. vasario mėnesį (pašalpa buvo paskirta iki 2011 m. sausio 9 d.), tačiau pareiškėja dėl sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos teisės aktuose nustatytais terminais nesikreipė nei į VSDFV Klaipėdos skyrių, nei į Fondo valdybą. Pareiškėja tik 2013 m. liepos 9 d. VSDFV Klaipėdos skyriui pateikė prašymą perskaičiuoti motinystės pašalpą ir sumokėti nepriemoką. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėdama pareiškėjos skundą dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2013 m. liepos 26 d. rašto Nr. (9.12) SI-44672, Fondo valdyba Perskaičiavimo sprendimo Nr. PR1-828 iš esmės nepasisakė. Fondo valdyba 2013 m. rugsėjo 11 d. rašte Nr. (11.1) 1-5989 nurodė tik tai, kad Perskaičiavimo sprendimas Nr. PR1-828 yra nenuginčytas ir įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo paskelbimo dienos, todėl negali būti peržiūrėtas. Atsižvelgdamas į tai, apeliantas nesutinka su Klaipėdos apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje byloje padaryta išvada, jog Fondo valdyba, nagrinėdama pareiškėjos skundą, atnaujino Perskaičiavimo sprendimo Nr. PR1-828 apskundimo terminą. Įvertinęs paminėtas aplinkybes, apeliantas teigia, jog pareiškėjos skundas pirmosios instancijos teismui buvo paduotas nesilaikant ABTĮ 22 straipsnio 3 dalies ir 25 straipsnio 1 dalies reikalavimų, pasinaudoti privaloma išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą procedūra nebeįmanoma, todėl bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti Perskaičiavimo sprendimą Nr. PR1-828 nutrauktina vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 8 punktu. Apeliantas pažymi, kad tokios pozicijos laikėsi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 6 d. nutartyje analogiškoje administracinėje byloje Nr. A502-976/2014.

Be to, apeliantas pabrėžia, kad pareiškėja dėl sumažintos motinystės (tėvystės) pašalpos į Fondo valdybą nesikreipė nei gavusi pirmąją sumažintą išmoką, nei gavusi vėlesnes išmokas. Todėl įvertinęs aplinkybę, jog sumažintos išmokos mokėjimas yra galiojantis, nes nenuginčytas ir įvykdytas dar iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo paskelbimo, apeliantas teigia, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus 2013 m. liepos 26 d. raštas Nr. (9.12) SI-44672 yra teisėtas ir pagrįstas, todėl bei nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo reikalavimą ir įpareigoti VSDFV Klaipėdos skyrių perskaičiuoti ir grąžinti motinystės (tėvystės) nepriemoką.

Pareiškėja A. J. su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 176–177) pareiškėja nesutinka su atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. balandžio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-196/2014 konstatavo, jog VSDFV 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendime Nr. (11.1) I-5989 ne tik išdėstyta informacija ir teisės aktai, reglamentuojantys ginčo situaciją, tačiau ir pasisakyta dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. liepos 22 d. perskaičiavimo sprendimo Nr. PR1-828 teisėtumo. Pareiškėja atkreipia dėmesį į tai, kad VSDFV Klaipėdos skyrius, atsakydamas į jos 2013 m. liepos 1 d. prašymą, pasisakė dėl Sprendimo Nr. PR1-828 teisėtumo. Analogiškai pasisakė ir Fondo valdyba 2013 m. rugsėjo 11 d. rašte Nr. (11.1) I-5989, išnagrinėjusi skundą dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2013 m. liepos 26 d. sprendimo Nr. (9.12) SI-44672 išankstine ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Todėl pareiškėja pagrįstai tikėjosi, kad atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo, pasisakydami dėl Sprendimo Nr. PR1-828, išsprendė klausimą dėl jo teisėtumo iš esmės, ir kad išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme procedūra yra baigta. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymo prasme ginčo situacija turi būti vertinama taip, kad Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedūros, t. y. išlikus galimybei teismine tvarka koreguoti tarp jos ir atsakovo dėl nepriemokos mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius. Dėl šių priežasčių pareiškėja mano, kad pirmos instancijos teismas, išsamiai ištyręs visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai patenkino jos patikslintą skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su atsakovo apeliaciniu skundu sutinka ir prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 172–175) Fondo valdyba grindžia iš esmės analogiškais argumentais, kurie išdėstyti ir atsakovo apeliaciniame skunde. Nurodo, kad Fondo valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2013 m. liepos 26 d. sprendimo Nr. (9.12) SI-44672, pagrįstai pasisakė, kad Perskaičiavimo sprendimas Nr. PR1-828 yra įvykdytas ir negali būti peržiūrėtas. Taigi pareiškėjos skundo dėl VSDFV Klaipėdos skyriaus 2013 m. liepos 26 d. sprendimo Nr. (9.12) SI-44672 išnagrinėjimas ir konstatavimas, kad Perskaičiavimo sprendimas Nr. PR1-828 yra visiškai įvykdytas ir todėl negali būti peržiūrimas, negali būti traktuojamas kaip termino skundui paduoti atnaujinimas. Teismas klaidingai konstatavęs, kad Fondo valdyba atnaujino terminą skundui paduoti, nepagrįstai vertino, jog teisinė santykių kvalifikacija nėra baigta. Teisiniai santykiai, dėl kurių kilo šis administracinis ginčas, pasibaigė 2011 m. sausio 9 d., kai pasibaigė pareiškėjos teisė į motinystės pašalpą. Todėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies taikymo prasme Perskaičiavimo sprendimas Nr. PR1-828 turi būti laikomas įvykdytu sprendimu, kuriam Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo galia negali būti taikoma, o pareiškėjos skundas šiuo atveju turėtų būti atmestas. (LVAT 2014 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-790/2014).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėja nagrinėjamą ginčą iškėlė dėl jai paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos ribojimo nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. sausio 9 d., kuris buvo atliktas VSDFV Klaipėdos skyriaus 2010 m. liepos 22 d. perskaičiavimo sprendimu Nr. PR1-828.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad VSDFV Klaipėdos skyriaus 2009 m. kovo 24 d. sprendimu Nr. SMTM-1351 pareiškėjai paskirta nuo 2009 m. kovo 10 d. 7475,52 Lt motinystės (tėvystės) pašalpa iki vaikui sueis vieneri metai ir 6354,19 Lt pašalpa iki sueis dveji metai (t.y. iki 2011 m. sausio 9 d.), Perskaičiavimo sprendimu Nr. PR1-828 buvo perskaičiuota už antrųjų vaiko auginimo metų laikotarpio atitinkamą dalį (nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. sausio 9 d.) iki vaikui sueis dveji metai, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsniais ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 58 ir 74 punktais. Dėl šios priežasties per minėtą laikotarpį susidarė 4360,57 Lt šios pašalpos nepriemoka.

Teismas nustatė, kad paskirtos motinystės (tėvystės) pašalpos perskaičiavimas buvo atliktas vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies ir 10 straipsnio 3 dalies nuostatomis bei Nuostatų 58 ir 74 punktais. Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad patvirtinus naują einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, visos iki tol paskirtos ir mokamos socialinio draudimo pašalpos už laikotarpį nuo draudžiamųjų pajamų naujo dydžio taikymo pradžios perskaičiuojamos taikant šį dydį.

Pareiškėja kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą dėl minėtos motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemokos 2013 m. rugsėjo 26 d., t.y. po Konstitucinis Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo paskelbimo („Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2013 m. kovo 8 d., Žin., 2013, Nr.25-1222), kuriuo pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies (Žin., 2009, Nr. 152-6820) nuostata „šio įstatymo galiojimo laikotarpiu pašalpos gavėjo kompensuojamasis uždarbis <...> nuo 2010 m. liepos 1 d. <...> motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpoms skaičiuoti negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos“ tiek, kiek apima tokias paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 2 dalis ir Nuostatų 75.1 punktas (2009 m. gruodžio 23 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 158-7164) tiek, kiek jame nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, iki vaikui sukaks vieni metai negali viršyti Vyriausybės einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, bei Laikinojo įstatymo 10 straipsnio 3 dalis ir Nuostatų 75.2 punktas tiek, kiek jame nustatyta, kad perskaičiuotos paskirtos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos, teisė į kurias įgyta iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, laikotarpiu nuo vaiko vienų metų iki dvejų metų negali viršyti 75 procentų Vyriausybės einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumos, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja, prieš 2013 m. rugsėjo 26 d. kreipimąsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, atsižvelgdama į minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, 2013 m. liepos 1 d. kreipėsi atsakovą, prašydama perskaičiuoti motinystės (tėvystės) pašalpą ir išmokėti nepriemoką. Atsakovas 2013 m. liepos 26 d. sprendime Nr. (9.12) SI-44672 nurodė, kad Perskaičiavimo sprendimas Nr. PR1-828 yra visiškai įvykdytas (2011 m. sausio 9 d. pašalpos mokėjimas nutrauktas, nes vaikui suėjo 2 metai) iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo ir negali būti peržiūrėtas. Analogiškos pozicijos 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendime Nr. (11.1) I-5989 laikėsi Fondo valdyba.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: panaikino VSDFV Klaipėdos skyriaus Perskaičiavimo sprendimą Nr. PR1-828 bei 2013 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. (9.12) SI-44672 ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo 4360,57 Lt (1262,91 Eur) motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką. Reikalavimą dėl delspinigių priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

Atsakovo apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad Perskaičiavimo sprendimas Nr. PR1-828 buvo įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo ir negali būti peržiūrėtas. Apelianto nuomone bylos dalis dėl Perskaičiavimo sprendimo Nr. PR1-828 turėjo būti nutraukta vadovaujantis ABTĮ 101 straipsnio 8 punktu, nes pareiškėjos skundas teismui buvo paduotas nesilaikius privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, o kiti skundo reikalavimai atmesti. Atsakovui pritaria ir trečiasis suinteresuotas asmuo.

Teisėjų kolegija, atsakydama į apelianto argumentus, susijusius su pasinaudojimu privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka, pažymi, kad šis klausimas byloje jau yra išspręstas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartimi Nr. AS602-196/2014 (b.l.134-140), priimta išnagrinėjus pareiškėjos atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nutarties, kuria pareiškėjos skundas buvo paliktas nenagrinėtas. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą ir priėmė 2014 m. gegužės 30 d. sprendimą atsižvelgdamas į minėtą įsiteisėjusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartį Nr. AS602-196/2014, kurioje įvertinus VSDFV 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimo Nr. (11.1) I-5989 turinį buvo prieita prie išvadų, kad pareiškėja dėl Perskaičiavimo sprendimo Nr. PR1-828 privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka pasinaudojo, o Fondo valdyba, išnagrinėdama skundą iš esmės, tuo pačiu atnaujino skundo padavimo terminą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartyje Nr. AS602-196/2014 buvo konstatuota, kad pareiškėjos skundas dėl Perskaičiavimo sprendimo Nr. PR1-828 ir kitų reikalavimų turi būti nagrinėjamas iš esmės. Ši nutartis yra įsiteisėjusi, todėl teisėjų kolegija pažymi, kad joje nustatytos aplinkybės, jog pareiškėja pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka, o Fondo valdyba atnaujino skundo padavimo terminą, nagrinėjant apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo 2014 m. gegužės 30 d. sprendimo, negali būti revizuojamos.

Nagrinėjamo ginčo esmę sudaro tai, ar remiantis Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo, kuriuo pareiškėjai paskirta motinystės (tėvystės) pašalpa Perskaičiavimo sprendimu Nr. PR1-828 buvo perskaičiuota, taikytos Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnio nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, pareiškėjai gali būti išmokėta šios pašalpos nepriemoka už laikotarpį nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. sausio 9 d.

Nagrinėjamai bylai taikytinos teisės ir faktinių aplinkybių kontekste yra reikšmingas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1410-822/2015. Šioje administracinėje byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemokos, susidariusios iki Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimo priėmimo (pašalpos mokėjimas buvo baigtas 2011 m. rugsėjo mėnesį, kai vaikui suėjo dveji metai), pritaikius Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnių nuostatas, taip pat Nuostatų 58 ir 74 punktus.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. kovo 10 d. sprendime pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje nuosekliai pažymi, jog iš Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisės kreiptis į teismą konstitucinio imperatyvo kyla teismo pareiga asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė (Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. kovo 10 d. sprendime, plėtodama ankstesnę jurisprudenciją, pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus argumentus, inter alia tai, jog ji yra saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų, 2015 m. kovo 10 d. sprendime pažymėjo, jog asmeniui laikantis įstatymuose nustatytos tvarkos ir terminų pareiškus reikalavimą teisme apginti Konstitucijoje įtvirtintą teisę, inter alia teisę į atitinkamą socialinę paramą, pažeistą taikant Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą, įvertinus, be kita ko, pažeistų asmens teisių pobūdį bei jų reikšmę, teismas privalo pažeistas asmens teises ginti realiai ir veiksmingai. Tokia pozicija dėl asmens teisių teisminės gynybos, pripažinus atitinkamą teisinį reguliavimą prieštaraujančiu Konstitucijai, atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. kovo 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1410-822/2015, be kita ko, analogiškai, kaip ir nagrinėjamu atveju, nustatė, jog Fondo valdyba atitinkamame 2013 m. birželio mėn. sprendime pateikė situacijos dėl Fondo valdybos teritorinio skyriaus 2010 m. priimto pašalpos perskaičiavimo sprendimo vertinimą, t.y. išnagrinėjo iš esmės pareiškėjos skundą, o tai lėmė, kad pasinaudojimo privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka aspektu nėra procesinių kliūčių nagrinėti ginčą teisme dėl perskaičiavimo sprendimo, nes pareiškėja kreipėsi į teismą, nepraleisdama termino paduoti skundą dėl Fondo valdybos sprendimo.

Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, pažymėjo, jog perskaičiuojant pareiškėjos motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpą, į kurią teisę ji įgijo iki Laikinojo įstatymo įsigaliojimo, buvo taikytos tiek Laikinojo įstatymo (bei Nuostatų) nuostatos, nepripažintos prieštaravusiomis Konstitucijai (o būtent – Laikinojo įstatymo 9 straipsnis ta apimtimi, kiek buvo sudarytos prielaidos nuo 2010 m. sausio 1 d., taikant naują Vyriausybės patvirtintą einamųjų metų draudžiamų pajamų dydį, sumažinti paskirtas ir mokamas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, taip pat 10 straipsnis ta apimtimi, kiek buvo sudarytos prielaidos nuo 2010 m. liepos 1 d. inter alia sumažinti perskaičiuojamas paskirtas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas atitinkamai (iki vaikui sukaks vieni metai ir laikotarpiu nuo vaiko vienų iki dvejų metų) nuo 100 iki 90 ir nuo 85 iki 75 procentų kompensuojamojo uždarbio), tiek ir nuostatos, pripažintos prieštaravusiomis konstituciniam teisinės valstybės principui (o būtent – Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnių nuostatos tiek, kiek jos sudarė prielaidas pagal neprieštaravusias Konstitucijai Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintas motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas papildomai sumažinti, jei jos viršijo tam tikrus maksimalius dydžius – Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą (vaiko priežiūros iki vienerių metų atostogų laikotarpiu) ir 75 procentus Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 4 dydžių sumą (vaiko nuo vienerių iki dvejų metų priežiūros atostogų laikotarpiu).

Išplėstinė teisėjų kolegija 2015 m. kovo 10 d. sprendime konstatavo, kad asmeniui laikantis įstatymuose nustatytos tvarkos ir terminų pareiškus reikalavimą teisme apginti Konstitucijoje įtvirtintą teisę, inter alia teisę į atitinkamą socialinę paramą, pažeistą taikant Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą, teismas privalo pažeistas asmens teises ginti realiai ir veiksmingai. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytus argumentus bei nustatytas aplinkybes, konstatavo, jog siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą asmens pažeistų teisių gynybą, pareiškėjai kilusios pasekmės dėl Konstitucijai tam tikra apimtimi prieštaravusių Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnių nuostatų taikymo, perskaičiuojant ir mokant jai motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpą atostogų iki vaikui sukaks dveji metai laikotarpiu, turi būti visiškai pašalintos, t. y. turi būti priteista dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, tam tikra apimtimi pripažintų prieštaravusiomis Konstitucijai, neišmokėta motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpos dalis, taip pat naikintina Fondo valdybos teritorinio skyriaus 2010 m. liepos mėn. priimto perskaičiavimo sprendimo dalis, kurioje perskaičiuojant motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpą, buvo taikytos Laikinojo įstatymo 9 ir 10 straipsnių nuostatos, Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimu tam tikra apimtimi pripažintos prieštaravusiomis konstituciniam teisinės valstybės principui, t. y. sprendimo dalis, kuri buvo pagrįsta teisiniu reguliavimu, pripažintu prieštaravusiu Konstitucijai, atitinkamai naikintini ir 2013 m. priimti Fondo valdybos teritorinio skyriaus bei Fondo valdybos sprendimai, priimti išnagrinėjus pareiškėjos skundus.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) pažymi, kad pirmosios instancijos teismo 2014 m. gegužės 30 d. sprendimas, visiškai atitinka LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1410-822/2015, kurioje faktinės aplinkybės iš esmės yra analogiškos ir taikyta ta pati teisė, pateiktus išaiškinimus, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. kovo 5 d. nutarimą.

Pagal Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas bei Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose, ar iš esmės panašiose bylose. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Nagrinėjama byla pagal faktines aplinkybes ir taikytiną teisinį reguliavimą yra visiškai analogiška pirmiau minėtoms, todėl nėra teisinio ir faktinio pagrindo nukrypti nuo minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ( Teismų įstatymo 44 straipsnio 4 dalis, ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis). Apelianto ir trečiojo suinteresuoto asmens nurodytose administracinėse bylose nebuvo keliami ir sprendžiami tokie klausimai, kurie buvo iškelti pasinaudojimo privaloma išankstine ginčo nagrinėjimo ne per teismą tvarka aspektu, nurodyti LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1410-822/2015 ir kurie buvo išspręsti šioje byloje pagal pareiškėjos A. J. skundą pirmiau minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartimi Nr. AS602-196/2014 (b. l. 134-140). Todėl atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens nurodyti procesiniai sprendimai ginčo atveju nėra aktualūs.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, bylą išnagrinėjo, išsamiai, visapusiškai, sprendimą motyvuotai pagrindė nustatytomis aplinkybėmis ir teisės normomis. Atsižvelgdama į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, kurioje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais juos įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v. Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v. Spain), teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kuriais remdamasis teismas panaikino skundžiamus administracinius aktus ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo 4360,57 Lt (1262,91 Eur) motinystės (tėvystės) pašalpos nepriemoką, o reikalavimą dėl delspinigių priteisimo atmetė, iš naujo šiais klausimais nepasisako.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu , teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis