A-918-756/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-918-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01573-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. B. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, dėl sprendimų panaikinimo ir senatvės pensijos nepriemokos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja G. B. 2014 m. kovo 10 d. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino (b. l. 1–2, 43), prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. (10.1) 3-9208; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1691; 3) priteisti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 7 562,01 Lt laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos pensijos; 4) priteisti iš atsakovų 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu (toliau – ir Laikinasis įstatymas) jai buvo mokama sumažinta socialinio draudimo senatvės pensija. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaravo šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriomis vadovaujantis pareiškėjai buvo perskaičiuota senatvės pensija. Siekdama atgauti susidariusią pensijos nepriemoką, pareiškėja kreipėsi į VSDFV teritorinį skyrių, kuris pateikė informaciją apie neišmokėtos pensijos dalį, tačiau atsisakė ją išmokėti. Taip pat pareiškėja kreipėsi į VSDFV, kuri nurodė, jog ji praleido teritorinio skyriaus sprendimo perskaičiuoti senatvės pensiją apskundimo terminą ir jos reikalavimų netenkino. VSDFV sprendimas yra nepagrįstas ir senatvės pensijos dalis, taikant Konstitucijai prieštaraujančias Laikinojo įstatymo nuostatas, neišmokėta neteisėtai. Apie tai, kad pensija sumažinta, dėl ko ir kokia apimtimi ji buvo sumažinta, pareiškėja sužinojo tik iš minėto VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo, anksčiau apie tai informuota nebuvo. Dėl šių priežasčių pareiškėja mano, kad turi teisę į dėl Konstitucijai prieštaraujančių įstatymų nuostatų taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime (b. l. 57–62) prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

Atsakovas nurodė, kad senatvės pensijų skyrimą 2010 ir 2011 metais reglamentavo, inter alia, Laikinasis įstatymas. Kadangi pareiškėja skundžiamu laikotarpiu dirbo, turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl paskirta senatvės pensija buvo atitinkamai perskaičiuota ir mokama atsižvelgiant į draudžiamąsias pajamas. Ginčo laikotarpiu senatvės pensija pareiškėjai buvo mokama vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais. Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo nuspręsta dėl pareiškėjos pensijos perskaičiavimui taikytų Laikinojo įstatymo nuostatų prieštaravimo Konstitucijai, taikytinas į ateitį, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo negautą senatvės pensijos dalį. Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje numatyta, kad sumažintos pensijos kompensuojamos pagal Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos parengtą tvarką. Šiuo metu ji nėra parengta, todėl atsakovas neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjos reikalaujamą pensijos nepriemoką.

Atsakovas VSDFV atsiliepime (b. l. 29–36) ir atsiliepime į patikslintą skundą (b. l. 53–56) prašė bylą dalyje dėl reikalavimo atnaujinti skundo padavimo terminą nutraukti, o likusioje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad prašydama išmokėti pensijos dalį, kuri nebuvo išmokėta skundžiamu laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo taikymo, pareiškėja kreipėsi į VSDFV. Nagrinėjant šį skundą, VSDFV nustatė, kad pareiškėja praleido Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų skundo padavimo terminą. Vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau – ir Taisyklės), 31 punktu, VSDFV atsisakė nagrinėti šį skundą. Laikinasis įstatymas taikytas pagrįstai, skundo padavimo termino pradžia laikytina pirmos perskaičiuotos senatvės pensijos išmokėjimo momentas, todėl, atsižvelgiant į ginčo santykių teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, skundžiamas VSDFV sprendimas priimtas pagrįstai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 2 d. sprendime (b. l. 83–88) pareiškėjos skundą tenkino iš dalies: panaikino VSDFV 2014 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1691 ir įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai G. B. 7 563,01 Lt neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos; kitoje dalyje skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad siekdama apginti savo teises, pareiškėja dėl laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusios senatvės pensijos nepriemokos 2014 m. sausio 14 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyriaus Šalčininkų skyrių (b. l. 68), kuris 2014 m. sausio 23 d. raštu Nr. (10.1) 3-9208 pateikė duomenis apie dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo pareiškėjai neišmokėtą pensijos dalį (b. l. 3–5) ir 2014 m. vasario 26 d. raštu Nr. (10.1) 3-24342 (b. l. 69) nurodė, kad tenkinti jos prašymą neturi teisinio pagrindo. VSDFV 2014 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1691 (b. l. 7–9) dėl praleisto skundo padavimo termino atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2014 m. sausio 14 d. ir 2014 m. vasario 7 d. prašymus, pasiūlė pateikti prašymą šį terminą atnaujinti.

VSDFV Vilniaus skyrius, taikydamas Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, pareiškėjai mokėjo sumažintą senatvės pensiją nuo 2010 m. sausio mėnesio, kadangi pareiškėja Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpį dirbo ir turėjo draudžiamųjų pajamų. Vadovaujantis suformuota teismų praktika, laikoma, kad apie šį teritorinio skyriaus sprendimą sužinojo išmokėjus pirmą 2010 m. sausio mėnesį sumažintą senatvės pensiją. Pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo mokama senatvės pensijos dalis, atsižvelgiant į jos praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad pastaroji Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostata prieštaravo Konstitucijai. Pagal VSDFV Vilniaus skyriaus pateiktus duomenis, dėl šių, Konstitucijai pripažintų prieštaraujančiomis nuostatų, pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2011 m. gruodžio mėnesio buvo neišmokėta 7 563,01 Lt dydžio paskirtos pensijos dalis (b. l. 3–5).

Teisės į senatvės pensiją gynimo privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo tvarka šiuo atveju nustatyta Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme ir Taisyklėse. Teismas, remdamasis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi (2012 m. gruodžio 2 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.), iki 2013 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 1 ir 2 dalimis, pažymėjo, jog nagrinėjamam skundui taikytina Pensijų įstatymo 45 straipsnio redakcija (galiojusi iki 2012 m. gruodžio 31 d.), kurioje numatyta, kad valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinių skyrių sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, gali būti apskundžiami VSDFV. VSDFV šiuo atveju yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnio 4 dalį VSDFV, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti.

Remdamasis Taisyklių 31 punktu, Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktu Konstitucijos 52 straipsnio (2010 m. balandžio 20 d., 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai) bei Konstitucijos 23 straipsnio (2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai) aiškinimu, LVAT praktika dėl nuosavybės teisių apsaugos (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013) ir bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimties aiškinimo (LVAT nutartys administracinėse bylose: Nr. A552-519/2013, Nr. A143-816/2014 ir kt.), teismas pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje pareiškėjos pažeistos teisės privalo būti apgintos realiai ir veiksmingai.

Pareiškėja nurodė, kad kreipimosi į VSDFV terminą praleido dėl svarbių priežasčių. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad analogiškomis aplinkybėmis siekiant užtikrinti realią ir veiksmingą asmens pažeistų teisių gynybą, kilusios pasekmės dėl prieštaraujančių Konstitucijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies taikymo, perskaičiuojant jo senatvės pensiją, turi būti visiškai pašalintos, t. y. turi būti priteista visa senatvės pensijos nepriemoka, susidariusi dėl antikonstitucinių Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo. Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendime pažymėjo, kad užtikrinant teisingą patirtų praradimų kompensavimą, praradimai, kurie atsirado senatvės pensijas sumažinus įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai, turi būti kompensuoti visa apimtimi (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). Šioje byloje taikytinos tos pačios teisės normos, todėl minėtas išaiškinimas šiuo atveju turi teisiškai saistančią galią (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

Teismo nuomone šiuo atveju būtų netikslinga atnaujinus kreipimosi terminą grąžinti VSDFV iš esmės išnagrinėti prašymą dėl pensijos nepriemokos. Skundu prašomi panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus raštai šiuo atveju yra informacinio pobūdžio, juose pateikiami duomenys apie pensijos mokėjimą skundžiamu laikotarpiu. Dėl to nagrinėjant pagrindinį pareiškėjos reikalavimą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, nėra pagrindo naikinti šiuos teritorinio skyriaus raštus. Šiuo atveju byloje atsiliepimu ginčus ikiteismine tvarka įgaliota nagrinėti institucija yra aiškiai išreiškusi teisinę poziciją ginčijamu klausimu (dėl ginčo esmės), todėl sprendimas asmenį vis tiek įpareigoti iš naujo pasinaudoti išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka būtų nesuderinamas su iš Konstitucijos kylančiais teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo imperatyvais, nuo kurių neatsiejami taip pat ir ikiteisminei ginčų nagrinėjimo tvarkai keliami veiksmingumo bei operatyvumo reikalavimai. Taigi toks aiškinimas sudarytų prielaidas pažeisti nurodytus principus, paverčiant reikalavimą laikytis ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos formaliu ir iš esmės apsunkinančiu asmens teisių bei jo interesų gynybą. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad, kaip yra pažymėjęs LVAT, pagal bendrąją išankstinio administracinių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituto prasmę jis yra skirtas tam, kad ta pati teisinė problema (administracinis ginčas), maksimaliai tokiomis pačiomis kaip ir administraciniame teisme sąlygomis (t. y. esant maksimaliai vienodam aiškumui dėl ginčo esmės, asmens reikalavimų bei šių reikalavimų teisinio pagrindo), kompetentingos institucijos būtų išnagrinėta ir išspręsta dar iki teismo. Tai reiškia, kad tokio skundo nagrinėjimo paskirtis yra ne papildomas asmens tariamai pažeistų teisių ar interesų gynimo apsunkinimas, o priešingai – papildomo mechanizmo, galinčio išspręsti paminėtą teisinę problemą, nustatymas (2010 m. vasario 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-191/2010).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnyje numatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatytinas ne taikant bendras žalos dydžio įrodinėjimo taisykles, pagal kurias žalos piniginė išraiška turi būti tiesiogiai (atitinkamai) atvaizduota konkrečiais įrodymais, o kiekvienu konkrečiu atveju, nustačius neturtinę žalą sąlygojusias objektyvaus ir subjektyvaus pobūdžio aplinkybes ir atsižvelgiant į jas, teismas turi vadovautis neturtinės žalos instituto prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Žalos dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad pareiškėjas turi pagrįsti kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžio nustatymui reikšmingų kriterijų. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, turi nurodyti, kaip pasireiškė neturtinės žalos atsiradimas ir tai patvirtinančius įrodymus, kurie, jo nuomone, įgalintų teismą patenkinti visiškai ar iš dalies reikalavimą dėl patirtos žalos atlyginimo (LVAT 2008 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1639/2008). Antra vertus, ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais ir dažnai yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais, kaip tai galėtų būti padaryta pagrindžiant turtinę žalą, dažnai yra neįmanoma (LVAT 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Todėl, nustatant patirtą neturtinę žalą teismas veikia aktyviai, ir vertina, inter alia, aplinkybes, kurios galėtų būti laikomomis objektyviai sukeliančiomis neturtinę žalą.

Sprendžiamoje byloje pareiškėja nurodo, kad neturtinę žalą patyrė dėl laiku neišmokėtos senatvės pensijos dalies, VSDFV ir VSDFV teritorinio skyriaus atsisakymo išnagrinėti jos prašymus bei išmokėti pensijos nepriemoką. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad senatvės pensijos mokėjimas apskritai pareiškėjai nutrauktas nebuvo, buvo mokama tik perskaičiavus sumažinta senatvės pensija. Pareiškėja skunde nenurodė kaip pasireiškė jos patirta žala, paaiškinimai dėl patirtos neturtinės žalos yra abstraktūs. Teismų praktikoje taikant minėtas neturtinės žalos sampratą numatančias nuostatas yra atskleista, kad panašios aplinkybės (taip pat ir neišmokėjus pensijos dalies) nelaikomos objektyviai sukeliančiomis neturtinę žalą (LVAT 2013 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-958/2013). Sprendžiamoje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių galima būtų laikyti, kad pareiškėja neturtinę žalą patyrė, todėl, atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjos reikalavimas priteisti 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgiant į nurodytas įstatymų nuostatas, LVAT praktiką, įvertinus skundo turinį, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos reikalavimas dėl taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnį susidariusios senatvės pensijos nepriemokos išmokėjimo tenkintinas. Taip pat dėl anksčiau nurodytų pagrindų, VSDFV 2014 m. vasario 24 d. sprendimas Nr. (6.5) I-1691 naikintinas ir VSDFV Vilniaus skyrius įpareigotinas išmokėti pareiškėjai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2011 m. gruodžio mėnesio 7 563,01 Lt neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos.

III. Atsakovas VSDFV apeliaciniame skunde (b. l. 91–95) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Atsakovo manymu, teismo sprendimo dalis, kurioje pareiškėjos skundas tenkintas, priimta neteisingai išaiškinus ir pritaikius materialinės teisės normas bei LVAT praktiką.

Pareiškėja, prašydama pateikti informaciją apie senatvės pensijos sumažinimo priežastis, sumažinimo laikotarpį bei sumažintos pensijos dydį, 2014 m. sausio 14 d. prašymu kreipėsi į VSDFV teritorinį skyrių, kuris 2014 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. (10.1) 3-9208 pateikė pareiškėjai prašomus duomenis, paaiškino pensijos perskaičiavimo ir mokėjimo pagrindus bei nurodė, kad neturi pagrindo tenkinti jos prašymą ir išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį. Kadangi pastarasis klausimas nepriskirtas VSDFV teritorinio skyriaus kompetencijai, VSDFV 2014 m. vasario 24 d. sprendimu Nr. (6.5) I-1961 įpareigojo teritorinį skyrių panaikinti šią 2014 m. sausio 23 d. sprendimo Nr. (10.1) 3-9208 dalį. Likusi šio rašto dalis yra informacinio pobūdžio, ja pareiškėjos turtinė pretenzija nebuvo nagrinėjama.

Pareiškėja praleido 3 metų kreipimosi į VSDFV terminą, VSDFV suteikė jai galimybę pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti praleistą terminą, tačiau ja pareiškėja nepasinaudojo ir kreipėsi iš karto į teismą. Taigi išankstine ginčo sprendimo ne teismo tvarka pareiškėja nepasinaudojo.

Atsakovas nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kurioje teismas nurodė, jog atsakovas atsiliepime išreiškė savo poziciją ginčijamu klausimu. Tiek ginčijamame sprendime, tiek ir atsiliepime atsakovas pasisakė tik dėl praleisto termino.

Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime (b. l. 100–101) nurodo, kad sutinka su VSDFV pateiktu apeliaciniu skundu ir jį palaiko.

Pareiškėja G. B. atsiliepime (b. l. 102–103) prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėja remiasi iš esmės tokiomis pat aplinkybėmis, kurias nurodė pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Papildomai pažymi, jog atsakovas VSDFV teritorinis skyrius savo sprendime aiškiai nurodė savo poziciją – jos skundo netenkinti, todėl ginčas privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka išspręstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimo, kuriuo teismas pareiškėjos G. B. skundą tenkino iš dalies ir panaikino VSDFV 2014 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1691, taip pat įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai 7 563,01 Lt neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos dalį, o likusioje dalyje skundą atmetė, teisėtumas ir pagrįstumas.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėja G. B. 2014 m. kovo 10 d. (spaudas ant voko, b. l. 10) pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (b. l. 1–2), kuriame teismo prašė: 1) panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus Šalčininkų skyriaus 2014 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. (10.1) 3-9208; 2) panaikinti VSDFV 2014 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1691; 3) priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus 7 562,01 Lt laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos pensijos dalį; 4) priteisti iš atsakovų 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 18 d. nutartimi (b. l. 11–12) atsisakė priimti pareiškėjos skundą. Nesutikdama su šia teismo nutartimi, pareiškėja Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė atskirąjį skundą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. AS143-588/2014 2014 m. liepos 9 d. nutartimi (b. l. 21–24) pareiškėjos G. B. atskirąjį skundą patenkino iš dalies: panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundo reikalavimus panaikinti VSDFV 2014 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1691 ir priteisti iš atsakovų 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, tačiau kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 18 d. nutarties dalį paliko nepakeistą. Šioje nutartyje apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog atsakovas nesprendė ginčo dėl pensijos išmokėjimo iš esmės ir atsisakė nagrinėti prašymą dėl praleisto termino, neleidžia daryti išvados, kad yra pasinaudota ginčų išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka, todėl, vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktu, atsisakytina priimti pareiškėjos skundo dalį panaikinti VSDFV Vilniaus skyriaus Šalčininkų skyriaus 2014 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. (10.1) 3-9208 bei priteisti 7 563,01 Lt negrąžintos pensijos dalį.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. liepos 17 d. nutartimi (b. l. 26–27) priėmė pareiškėjos skundo dalį dėl reikalavimų panaikinti VSDFV 2014 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1691 ir priteisti iš atsakovų 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai G. B. 7 563,01 Lt neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos dalį.

Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kurioje teismas panaikino VSDFV 2014 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1691, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog minėtu sprendimu VSDFV nusprendė, jog pareiškėja praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų kreipimosi į VSDFV (dėl teritorinių skyrių sprendimų pensijų klausimais) terminą, todėl, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjos prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo. Šiame sprendime VSDFV pasiūlė pareiškėjai iki 2014 m. kovo 14 d. pateikti įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, nurodė, kad pareiškėjai pateikus minėtus įrodymus, skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo. Pareiškėja VSDFV pasiūlymu nepasinaudojo ir 2014 m. kovo 10 d. kreipėsi į teismą.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013 akcentavo, kad VSDFV sprendimas, priimtas vadovaujantis Taisyklių 31 punktu, kuriuo išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija atsisako nagrinėti pareiškėjo skundą, kaip paduotą praleidus įstatyme nustatytą terminą, reiškia tai, kad pareiškėjas pradėjo išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūrą, tačiau klausimas dėl VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo nebuvo išnagrinėtas iš esmės. Be to, išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad VSDFV sprendimas, kuriuo išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija atsisako nagrinėti pareiškėjo skundą, kaip paduotą praleidus įstatyme nustatytą terminą, pareiškėjui sukelia tiesiogines teisines pasekmes ir toks VSDFV sprendimas, jei asmuo su juo nesutinka, turi būti skundžiamas administraciniam teismui, o pripažinus tokį sprendimą nepagrįstu ir neteisėtu, ginčas dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo gali būti nagrinėjamas teisme iš esmės.

Vilniaus apygardos administracinis teismas panaikino VSDFV 2014 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1691, tačiau, kaip matyti iš teismo sprendimo turinio, šio savo sprendimo neargumentavo, t. y. iš esmės nenurodė argumentų, kuriais remdamasis nusprendė atnaujinti pareiškėjos praleistą 3 metų terminą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja skunde nekėlė reikalavimo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą, be to, skunde nepateikė jokių argumentų dėl praleisto termino atnaujinimo (pareiškėja laikėsi nuomonės, kad skundo padavimo termino ji nėra praleidusi).

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 7 punkte numatyta, kad teismas, skundo nagrinėjimo metu nustatęs, jog skundas paduotas praleidus terminą, administracinę bylą nutraukia. Kita vertus, teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, jog tokiomis aplinkybėmis bylą nagrinėjantis teismas turėtų padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises (ABTĮ 10 str.) ir išaiškinti pareiškėjui jo teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti. Nutraukus administracinę bylą ir nepasiūlius pareiškėjui prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, suinteresuotiems asmenims būtų nepagrįstai apribojama teisė ginti galbūt pažeistas teises (žr., pvz., LVAT 2009 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-75/2009; 2014 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-729/2014). Pirmosios instancijos teismas ABTĮ 10 straipsnyje nustatytos pareigos nevykdė.

Be to, apeliacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.), sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje teismas atmetė pareiškėjos skundo reikalavimą priteisti jos naudai iš atsakovų 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Kolegija nekartoja pirmosios instancijos teismo šiuo aspektu išdėstytų argumentų, o tik jiems pritaria.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nukrypdamas nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos nepagrįstai nusprendė atnaujinti pareiškėjos praleistą 3 metų terminą (jokių šią išvadą pagrindžiančių argumentų nepateikė) ir priteisė pareiškėjai dėl Laikinojo įstatymo taikymo 2010-2011 metų laikotarpiu susidariusią valstybinio socialinio draudimo pensijos nepriemoką. Teismo sprendimo dalis, kurioje pareiškėjai priteista 7 563,01 Lt senatvės pensijos nepriemoka, naikinama. Kadangi teismas neišaiškino pareiškėjai jos teisės prašyti minėtą 3 metų terminą atnaujinti, o sprendimą panaikinti VSDFV 2014 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1691 priėmė iš esmės neišnagrinėjęs jo teisėtumo ir pagrįstumo, šioje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimas panaikinamas ir grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimo dalį, kurioje teismas įpareigojo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių išmokėti pareiškėjai G. B. 7 563,01 Lt neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo pensijos dalį, panaikinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimo dalį, kurioje teismas panaikino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2014 m. vasario 24 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1691 panaikinti ir bylą šioje dalyje grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė