A-822-1345-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A822-1345/2014

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00810-2012-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.1.2; 15.2.3.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS

VARDU

2014 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos

pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), rašytinio

proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. O. ir atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės, atstovaujamos

Šiaulių miesto savivaldybės administracijos, apeliacinius skundus dėl Panevėžio

apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d.

sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. O. skundą

atsakovui Šiaulių miesto savivaldybei, atstovaujamai Šiaulių miesto

savivaldybės administracijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai

akcinei bendrovei „Šiaulių plentas“, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas E. O. su skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į

administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės,

atstovaujamos Šiaulių miesto savivaldybės administracijos, priteisti 4 950,44

Lt turtinei žalai ir 200 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 5 proc. dydžio

metines palūkanas už sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme,

t. y. 2011 m. rugpjūčio 6 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (I t., b. l. 2–6, 192–196).

Pareiškėjas nurodė, kad jis 2010 m.

birželio 17 d., apie 23 val. 40 min., grįždamas po tinklinio treniruotės į

savo namus, esančius Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), dviračio ratu pataikė

į Šiauliuose, Pramonės gatvėje dviračių take buvusią duobę (toliau – ir

išdauža). Ši išdauža nebuvo pažymėta jokiais apie gresiantį pavojų įspėjančiais

ženklais, neaptverta. Po smūgio pareiškėjas nukrito nuo dviračio, veidu

atsitrenkė į dviračio tako asfaltuotą dangą ir patyrė įvairių veido bei galvos

sužalojimų. Dėl patirtų sužalojimų nuo 2010 m. birželio 17 d. iki 2011 m.

liepos 17 d. jis buvo gydytas įvairiose gydymo įstaigose, jam buvo

atliktos kelios sudėtingos veido ir galvos operacijos. Pareiškėjui buvo

diagnozuoti kaktikaulio kairės pusės įspaustinis lūžis, kaukolės pamato

priekinės kairės duobės lūžis, abiejų skruostikaulių ir viršutinio žandikaulio

lūžiai, abiejų žandinių ir kaktinių sinusų sienelių lūžiai, muštinės žaizdos

kaktoje, kairiame antakyje ir lūpose, poodinės kraujosruvos abiejų akių

vokuose, odos nubrozdinimai kairėje rankoje ir kairio kelio srityje. Teismo medicinos ekspertas dėl kaktikaulio kairės

pusės įspaustinio lūžio, kaukolės pamato priekinės kairės duobės lūžio, galvos

smegenų kairės kaktinės skilties sumušimo pareiškėjo patirtus sužalojimus įvertino

kaip sunkius. Dėl sužalojimų pareiškėjas patyrė stiprų fizinį skausmą, kuris

truko ne vieną mėnesį, patirtų sužalojimų pasekmės jaučiamos iki šiol. Po

įvykio atgavęs sąmonę, patyrė stiprų dvasinį sukrėtimą, nes suprato, jog yra

sunkiai sužalotas, kad jo sveikatai padaryta nepataisoma žala, kad gali kilti

pavojus sveikatai ir gyvybei. Be to, ilgą laiką nežinodamas savo sveikatos

sužalojimo masto, jautė stiprius dvasinius išgyvenimus. Taip pat stiprius

dvasinius išgyvenimus, didelį diskomfortą bei nerimą dėl sveikatos būklės

ateityje pareiškėjui sukėlė ir tai, kad jam buvo atliktos sudėtingos operacijos,

po kiekvienos iš jų buvo nustatytas gulimas režimas, jis kentė skausmus, buvo

apribotos judėjimo ir bendravimo galimybės. Po to, kai 2011 m. liepos 17 d. buvo

išrašytas iš ligoninės ambulatoriniam gydymui ir reabilitacijai, jis ir toliau

jautė ir tebejaučia operacijų pasekmes – galvos skausmą, nuolatinį didelį

spaudimą veido srityje. Nors pareiškėjas nuo 2010 m. liepos 28 d. iki 2010 m.

rugpjūčio 11 d. VšĮ Šiaulių reabilitacijos centre praėjo reabilitacijos kursą,

tačiau tai pagerino tik bendrą savijautą, o veido spaudimas neišnyko, dėl ko

nuolat išgyveno ir išgyvena iki šiol, jaučia didelius nepatogumus. Ženkliai

sumažėjo gyvenimo kokybė: jis tapo neįgalus – buvo nustatytas tik 40 proc.

darbingumas; žymiai pablogėjo regėjimas – viena akimi mato per miglą; visiškai

dingo uoslė; ant veido liko randai. Dėl to pareiškėjas, bendraudamas su

žmonėmis, jaučia didelius nepatogumus, nuolat patiria dvasinius išgyvenimus,

nusivylimą, iki šiol jaučia didelę moralinę nuoskaudą, atsirado nerimas dėl

ateities. Pareiškėjo teigimu, atlyginti jam atsiradusią turtinę ir neturtinę

žalą privalo Šiaulių miesto savivaldybė. Tokią savo poziciją pareiškėjas

grindžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250, 6.263,

6.266 straipsniais, Lietuvos Respublikos kelių įstatymo (toliau – Kelių

įstatymas) 4 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos

įstatymo (toliau – Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 32 punktu,

Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau –

Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas) 10 straipsnio 8 dalies 4 punktu,

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl kelių priežiūros tvarkos“ Nr.

155 6, 12 punktais. Vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūros, taisymo,

tiesimo ir saugaus eismo organizavimo funkcijos užtikrinimas yra viešojo

administravimo veikla, kurios vykdymas priskirtas vietos savivaldybės

administracijai. Atsakovo kaltė pasireiškia tuo, kad Šiaulių miesto

savivaldybės administracija neužtikrino tinkamos dviračių tako priežiūros ir

remonto, nesiėmė saugų dviračių eismą užtikrinančių priemonių. Šiaulių miesto

savivaldybės administracijos su UAB „Šiaulių kelias“ , kurios teisių perėmėjas

yra trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Šiaulių plentas“, 2009 m. lapkričio 10

d. sudaryta Šiaulių miesto gatvių su asfaltbetonio danga, šaligatvių, pėsčiųjų

ir dviračių takų taisymo darbų su priežiūra pirkimo sutartis Nr. SŽ-1179

(toliau – Gatvių priežiūros sutartis), nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovas

yra atleistas nuo pareigos užtikrinti gatvių, dviračių takų priežiūrą,

organizuoti saugų eismą ir prievolės atlyginti žalą, patirtą dėl dviračių take

buvusios nepažymėtos ir neaptvertos išdaužo.

Atsakovo Šiaulių miesto

savivaldybės atstovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepime

prašė skundo reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus (I t., b. l. 34–37).

Šiaulių miesto savivaldybės administracija

rėmėsi CK 6.247 straipsniu, 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 6.271 straipsnio

1-3 dalimis bei suformuota Lietuvos Aukščiausiojo teismo bei Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo praktika. Be to, pažymėjo, kad pareiškėjas

prie skundo nėra pridėjęs jokios medžiagos, iš kurios būtų galima spręsti apie

dviračių take buvusios duobės parametrus, įvykio aplinkybes ir kt. Nurodė, kad Šiaulių

miesto savivaldybės administracija ir UAB „Šiaulių kelias“ 2009 m.

lapkričio 10 d. sudarė Gatvių priežiūros sutartį, pagal kurią UAB „Šiaulių

plentas“ atliko Šiaulių miesto gatvių su asfalto danga, šaligatvių, pėsčiųjų ir

dviračių takų taisymo darbus su priežiūra. Iš UAB „Šiaulių plentas“ 2011 m.

gegužės 20 d. aiškinamojo rašto Nr. 01-06-879 matyti, jog Pramonės gatvės

Šiaulių mieste atkarpoje tarp Bačiūnų ir Serbentų gatvių dviračių take 2010

metais nuo sausio mėnesio iki liepos mėnesio pažeidimų nebuvo pastebėta. Pareiškėjas

neįrodė, kad jam žala atsirado dėl atsakovo, kaip valdžios institucijos,

neteisėtų veiksmų. Pareiškėjo paaiškinimai apie jo patirtą neturtinę žalą nėra

pagrįsti įrodymais, jie neleidžia konstatuoti, jog dėl neteisėto atsakovo

neveikimo jam sukeltos tokios apimties neigiamos pasekmės ar toks jo

subjektyvinių teisių pažeidimas, kurį būtų galima vertinti 200 000,00 Lt

suma. Pareiškėjo pareiga yra nurodyti, kuo pasireiškė neturtinės žalos

atsiradimas, pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Vien jo paaiškinimai apie

patirtą neturtinę žalą nėra pakankami įrodymai.

Papildomai pateiktuose paaiškinimuose

Šiaulių miesto savivaldybės administracija nurodė, kad E. O. elgesys 2010 m. birželio 17 d. įvykio metu vertintinas kaip

nukentėjusiojo neatsargumas. Įvertinus E. O. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, matyti, jog pareiškėjui

seniai buvo žinoma apie dviračių take esančią išdaužą. Tačiau pareiškėjas apie

tai niekam nepranešė, taip pažeisdamas Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo

12 straipsnio 5 dalį, įpareigojančią eismo dalyvius laikytis visų būtinų

atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų

turto saugumui ir aplinkai, taip pat, siekiant išvengti nuostolingų padarinių

arba juos sumažinti, imtis visų būtinų priemonių, bei to paties straipsnio 7

dalį, reikalaujančią, kad eismo dalyviai, sudarę ar pastebėję kliūtį kelyje,

sukėlę ar pastebėję jame pavojų, privalo šią kliūtį ar pavojų pašalinti, o

negalėdami to padaryti, – pranešti policijai, kelio savininkui ar kelią

prižiūrinčiai įmonei, pažymėti kliūtį ar pavojingą vietą ir visais įmanomais

būdais įspėti apie kliūtį ar pavojų kitus eismo dalyvius. Be to,

Administracija, atsižvelgusi į apklaustų liudytojų E. T. ir V. G. parodymus, teigė, jog pareiškėjo

pasirinktas greitis buvo nesaugus, o jo dviratis – be priekinio žibinto.

Administracijos teigimu, E.

O. turėjo galimybę

išvengti įvažiavimo į išdaužą, jeigu būtų elgęsis apdairiai, atidžiai ir

atsargiai. Tvirtino, jog žalą, atsiradusią dėl pareiškėjo įvažiavimo į

dviračių take buvusią išdaužą, privalo atlyginti Pramonės gatvės dviračių taką

valdantis subjektas – UAB „Šiaulių plentas“, kuris sudaryta Gatvių priežiūros

sutartimi įsipareigojo atlikti Šiaulių gatvių, šaligatvių, pėsčiųjų ir dviračių

takų priežiūrą ir taisymo darbus (I t., b. l. 130–132).

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Šiaulių plentas“ atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą

(I t., b. l. 105–108).

UAB „Šiaulių plentas“ teigė, kad

nagrinėjamo ginčo atveju būtina įvertinti, ar E. O. kelyje elgėsi atidžiai ir rūpestingai; ar, siekdamas išvengti

kliūties, stabdė dviratį; ar įvertinęs meteorologines sąlygas, paros laiką,

pasirinko saugų važiavimo greitį; ar važiuojant keliu tamsiuoju paros metu

pareiškėjo vairuojamo dviračio priekyje degė baltos spalvos žibintas ir ar

laikėsi rekomendacijų važiuoti dviračiu užsidėjus ir užsisegus dviratininko

šalmą; ar dviračių taku važiavo kuo arčiau dešiniojo krašto, ir kitas

aplinkybes, susijusias su saugumo taisyklių laikymusi. Trečiojo suinteresuoto

asmens nuomone, žalos kilimą tiesiogiai įtakojo pareiškėjo neatsargus elgesys

kelyje. Taip pat tvirtino, jog dviračio tako pažaida atsirado dėl upelio

pralaidos netinkamos priežiūros. Pasisakydamas dėl reikalaujamos priteisti

žalos dydžio, nurodė, jog E.

O. dėl sužalojimų patirti

dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, emocinė būsena, fizinis skausmas nebuvo

tokio intensyvumo bei trukmės, kad galėtų būti įvertinti pareiškėjo prašoma

priteisti 200 000 Lt suma. Atsiliepime nurodytus teiginius grindė E. T. rekomendacijos Nr. R (84)15 1-ojo

principo, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, CK 6.250

straipsnio 1 dalies, 6.253 straipsnio 1 ir 2 dalių, 6.263 straipsnio 1 dalies,

6.271 straipsnio 1 ir 4 dalių, Kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalies, Saugaus

eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkto, 11

straipsnio 7 dalies 1–3 punktų, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32

punkto, Kelių eismo taisyklių 19, 64,69, 133, 134 punktų aiškinimu.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio

16 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas

nusprendė priteisti E. O. iš

Šiaulių miesto savivaldybės 4 950,44 Lt turtinei žalai ir 60 000,00 Lt

neturtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas už

sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2012 m. rugpjūčio 6

d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą skundo dalį atmesti.

Pareiškėjui iš Šiaulių miesto savivaldybės taip pat

priteista 480,00 Lt jo turėtų atstovavimo išlaidų.

Remdamasis Kelių įstatymo 4

straipsnio 3 dalimi, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktu, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punktu, Lietuvos

Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinta Kelių priežiūros tvarka (toliau – Kelių

priežiūros tvarka) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota

praktika, teismas konstatavo, kad vietos savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių

priežiūros, taisymo, tiesimo ir saugaus eismo organizavimo funkcijos

įgyvendinimas yra viešojo administravimo veikla, kurios vykdymas priskirtas

vietos savivaldybės administracijai, konkrečiu atveju – Šiaulių miesto

savivaldybei ir jos administracijai.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracija su tuometine UAB

„Šiaulių kelias“, kurios teisių ir pareigų perėmėja yra UAB „Šiaulių plentas“,

buvo sudariusi Gatvių priežiūros sutartį. Sutarties dalykas apėmė ir Šiauliuose

įrengtuose pėsčiųjų ir dviračių takuose atsiradusių defektų ir pažaidų

taisymo darbus. Ši sutartis įpareigojo Pramonės gatvės dviračių taką

prižiūrintį ūkio subjektą, konkrečiu atveju – UAB „Šiaulių plentas“,

organizuoti šiuos darbus taip, kad būtų nustatytos šiame dviračių take buvusios

pažaidos – išdaužos, plyšiai, vandens sankaupos ir kt., keliančios grėsmę

dviračių eismui, o iki šios kliūtys bus pašalintos – užtikrinti, kad pažaidų

vietose būtų įrengtos atitinkamos techninės eismo reguliavimo priemonės. Kelių

priežiūros tvarkos 6 punktas įpareigoja savivaldybes atlikti vietinės reikšmės

viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir saugaus eismo sąlygų užtikrinimo

užsakovo funkcijas, vykdyti vietinės reikšmės viešųjų kelių (gatvių) naudojimo

priežiūrą, organizuoti techninę jų priežiūrą. Pagal Kelių priežiūros tvarkos 4

punkte įtvirtintas nuostatas, viešojo administravimo subjektui yra priskirta

vykdyti kelio (gatvės) naudojimo priežiūrą, kuri suprantama kaip kontrolė,

kurios tikslas yra nustatyti, ar kelio techninė priežiūra atitinka įstatymų bei

kitų teisės aktų, taip pat normatyvinių statybos techninių dokumentų

reikalavimus, bei gatvės techninę priežiūrą, kuri suprantama kaip kelio

savininko (valdytojo) organizuojama kontrolė, užtikrinanti Lietuvos Respublikos

statybos įstatymo nustatytų svarbiausių kelio, kaip statinio, reikalavimų

laikymąsi per visą kelio naudojimo trukmę. Konkrečias kelius (gatves)

prižiūrinčių asmenų pareigas nustato Kelių priežiūros tvarkos 12 ir 13 punktai.

Teismas, remdamasis aukščiau išvardintomis teisės normų nuostatomis, padarė

išvadą, kad vien minėtos sutarties sudarymas ir susitarimas dėl Pramonės gatvės

dviračių tako priežiūros ir taisymo darbų, neatleidžia Šiaulių miesto

savivaldybės nuo Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte nurodytos savivaldybės

funkcijos ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nurodytos pareigos rūpintis vietinės

reikšmės kelių bei gatvių priežiūra ir jų taisymu įgyvendinimo, taip pat ir

prievolės atlyginti žalą, kuri atsirado dėl Pramonės gatvės dviračių take

buvusios nepažymėtos ir neaptvertos pažaidos. Teismas rėmėsi ir Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartimi

administracinėje byloje Nr. A662-2381/2011). Teismas, įvertinęs

sutarties turinį, sprendė, jog Sutartis suteikė Šiaulių miesto savivaldybės

administracijai galimybes ir priemones kontroliuoti, kaip gatvių techninę

priežiūrą atliekanti UAB „Šiaulių kelias“, o vėliau – ir UAB „Šiaulių plentas“

vykdo prisiimtus įsipareigojimus.

Teismo vertinimu, atsakovo

pareiga buvo pateikti Sutarties 14 ir 15.1 punktuose nurodytus dokumentus,

kurie galėtų būti vertinami kaip šios ginčo šalies įrodymai, patvirtinantys jos

nurodytas aplinkybes apie atsakovo neteisėtos veikos nebuvimą. Bylos

nagrinėjimo metu Šiaulių miesto savivaldybės administracija tokių įrodymų nepateikė. Teismo posėdyje Šiaulių miesto savivaldybės

atstovė N. R. nurodė, kad savivaldybės įgaliota

institucija kontroliuoja tik kaip yra atliekami gatvių, šaligatvių, pėsčiųjų ir

dviračių takų remonto darbai. Tokius atstovės paaiškinimus patvirtina ir

patrulinių apžiūrų aktuose esantys Šiaulių miesto savivaldybės administracijos

Miesto infrastruktūros skyriaus vyr. specialistės D. M. (po santuokos –

Mačernės), padaryti

įrašai (baudžiamoji byla Nr. 40-2-158-10). Be to, ši specialistė, apklausta

kaip liudytoja baudžiamojoje byloje Nr. 40-2-158-10, nurodė, kad jos

pareigybei vykdyti Šiaulių miesto gatvių dangos būklės apžiūras nebuvo priskirta,

o teikti informaciją apie nustatytas pažaidas buvo įpareigota UAB „Šiaulių

plentas“, vykdanti gatvių, dviračių takų, šaligatvių priežiūrą ir jų taisymą. Teismo posėdyje liudytoja D. M. taip pat nurodė, kad ji apžiūrėti Pramonės gatvės dviračių take

buvusios pažaidos nuvyko tik gavusi policijos įstaigos pranešimą, tačiau

dviračių tako dangos ties Kulpės upeliu pažaida jau buvo užlieta asfaltu.

Išvardintos aplinkybės bei Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Miesto

infrastruktūros skyriaus 2013 m. gegužės 8 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) pateikta informacija leidžia teigti, kad

Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Miesto infrastruktūros skyrius,

pagal sutarties sąlygas kontroliuojantis Sutarties vykdymą, visiškai nesidomėjo

ir netikrino, kaip vykdoma Pramonės gatvės dviračių tako priežiūra. Teismas,

remdamasis tuo, nusprendė, kad Šiaulių miesto savivaldybė, būdama atsakinga už

savivaldybei priklausančių gatvių būklę, jų taisymą, tiesimą ir priežiūrą,

nesiėmė jokių priemonių, skirtų užtikrinti Pramonės gatvės dviračių tako

tinkamą priežiūrą ir remontą bei jame vykstančio eismo saugumą, ir taip

netinkamai vykdė Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktu priskirtą

funkciją. Dėl šios priežasties Šiaulių miesto savivaldybė yra atsakinga už

žalą, atsiradusią dėl to, kad 2010 m. birželio 17 d., apie 23 val.40 min. E. O. dviračiu įvažiavo į Pramonės gatvės

dviračių take buvusią pažaidą, nukrito nuo dviračio ir susižalojo.

Taip pat byloje buvo keliamas ginčas dėl

priežasčių, įtakojusių Pramonės gatvės dviračių tako pažaidos, į kurią dviračiu

įvažiavo E. O., atsiradimą. Teismas, atsižvelgęs į tai,

kad išdauža buvo atsiradusi Šiauliuose, Pramonės gatvės dviračių take, ir į

tai, kad teisės aktai pareigą rūpintis Pramonės gatvės dviračių tako būkle, jo

priežiūra ir taisymu, saugaus eismo sąlygų užtikrinimu yra priskyrusi Šiaulių

miesto savivaldybei ir šios savivaldybės administracijai, daro išvadą, jog

atsakovas privalėjo šią pareigą vykdyti, nepriklausomai nuo priežasčių, dėl

kurių atsirado Pramonės gatvės dviračių tako pažaida. Aplinkybė, kad dviračių

take buvusios pažaidos remonto darbai buvo atlikti UAB „Šiaulių vandenys“

iniciatyva, teismo vertinimu, Šiaulių miesto savivaldybės nuo atsakomybės

atlyginti asmeniui padarytą žalą neatleidžia.

Pareiškėjas kaip jam padarytą 4 950,44 Lt

dydžio turtinę žalą įvardijo turėtas patirtos traumos gydymosi išlaidas ir 2010

m. birželio 1 d. – 2010 m. spalio 31 d. laikotarpiu negauto darbo užmokesčio

dalį. Bylos nagrinėjimo metu aplinkybių, leidžiančių abejoti E. O. pateiktais duomenimis apie jo patirtą

turtinę žalą, jos dydį, nebuvo nustatyta. Teismas, vertindamas šiuos duomenis,

pažymėjo, kad atsakovas Šiaulių miesto savivaldybė bylos nagrinėjimo metu dėl pareiškėjo

nurodyto turtinės žalos dydžio pagrįstumo argumentų ir motyvų neteikė. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes

ir jas patvirtinančius įrodymus, padarė išvadą, kad E. O., įvažiavusiam į Pramonės gatvės dviračių take buvusią pažaidą ir

patyrusiam įvairius sužalojimus, tarp jų – ir vertinamus sunkiu sveikatos

sutrikdymu, buvo padaryta neturtinė žala. Įvertinus pareiškėjo paaiškinimus

apie tai, kuo pasireiškė jam atsiradusi neturtinė žala, daroma išvada, kad E. O. nurodytos aplinkybės atitinka neturtinės žalos sąvoką, pateiktą CK 6.250

straipsnio 1 dalyje. Teismas, spręsdamas dėl E. O. padarytos neturtinės žalos dydžio, vertino, kad sveikatos

sužalojimų atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus yra patirto

sužalojimo padarinių sunkumas, taip pat jų įtaka tolesniam asmens gyvenimui ir

darbinei veiklai. Valstybinės teismo medicinos ekspertas įvertino, kad dėl kaktikaulio kairės pusės

įspaustinio lūžio, kaukolės pamato priekinės kairės duobės lūžio, galvos

smegenų kairės kaktinės skilties sumušimo, pareiškėjui padarytas sunkus

sveikatos sutrikdymas. Be to, dėl patirtų sužalojimų pareiškėjas neteko dalies

darbingumo: nuo 2010 m. rugsėjo 30 d. iki 2011 m. rugsėjo 29 d. buvo nustatyta,

kad jis neteko 60 proc. darbingumo, o iki 2014 m. rugsėjo 26 d. jam nustatytas

50 proc. darbingumas. Taip pat teismas pagrįstais pripažino pareiškėjo

teiginius, kad patirtas sveikatos sutrikdymas itin pablogino jo gyvenimo kokybę.

Teismas pareiškėjo patirtus fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus,

dvasinį sukrėtimą, bendravimo galimybių sumažėjimą vertino kaip intensyvius,

gilius ir netrumpalaikius.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas

padarė išvadą, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo surinkta objektyvių duomenų,

kurie leistų teigti, jog dviratis, kuriuo įvykio metu važiavo pareiškėjas,

neatitiko Kelių eismo taisyklių 64 punkte nustatytų reikalavimų. Kaip

patvirtina ikiteisminio tyrimo medžiaga, įvykio vieta buvo apžiūrėta ne iš

karto, tik 2010 m. rugpjūčio 4 d., t. y. praėjus pakankamai ilgam laiko tarpui

(baudžiamoji byla Nr. 40-2-158-10). Taigi ta aplinkybė, jog įvykio vietoje

nebuvo surasta E. O. dviračio priekinio žibinto ar jo duženų,

nėra pakankamas įrodymas, patvirtinantis, jog pareiškėjas nesilaikė Kelių eismo

taisyklių 64 punkto reikalavimo. Be to, teismo nuomone, minėtame punkte

nustatyti reikalavimai, jog važiuojant keliu tamsiuoju paros metu arba esant

blogam matomumui, dviračio priekyje turi degti baltos šviesos žibintas, o

dviračio gale – raudonos šviesos žibintas, yra skirti tam, kad kiti eismo

dalyviai galėtų pastebėti kelyje važiuojantį dviratininką. Įvertinus byloje

esančias fotonuotraukas, kuriose užfiksuota Pramonės gatvės dviračio take

buvusios pažaidos vieta, E.

O. paaiškinimus, padaryta

išvada, kad dviračių tako pažaida buvo toje dviračio tako dalyje, kuria

pareiškėjas ir važiavo, laikydamasis Kelių eismo taisyklių 69 punkto. Byloje

nebuvo ginčo dėl aplinkybės, kad Pramonės gatvės dviračio take nėra įrengtos

savarankiškos apšvietimo sistemos ir kad jį apšviečia tik Pramonės gatvėje

įrengta apšvietimo sistema. Baudžiamojoje byloje Nr. 40-2-158-10 liudytoju

apklaustas A. D., Šiaulių apskrities vyriausiojo

policijos komisariato Patrulių rinktinės patrulis patvirtino, jog įvykio

vietoje buvo tamsu, ji buvo neapšviesta.

Teismo posėdyje E. O. pateikti paaiškinimai leidžia teigti, kad

nors pareiškėjas Pramonės gatvės dviračių taku važinėjo ne itin dažnai, tačiau

dar iki įvykio apie šiame dviračių take besiformuojančią pažaidą jam buvo

žinoma. Tai pareiškėjas yra nurodęs ir ikiteisminio tyrimo metu (baudžiamoji

byla Nr. 40-2-158-10). Vertindamas E. O. galimybę tamsiu paros metu pastebėti neapšviestame Pramonės gatvės

dviračių take buvusią pažaidą kaip kliūtį, keliančią grėsmę eismo saugumui, teismas

atsižvelgė į tai, kad dviračio tako pažaida nebuvo antžeminė kliūtis, be to,

byloje buvo nustatyta, kad dviračių tako pažaida buvo apaugusi žole. Teismo nuomone, tai neleido eismo dalyviams dviračių

take buvusios pažaidos vertinti kaip keliančios grėsmę eismui. Tokia išvada

daroma, atsižvelgus ir į liudytojos R. Š. parodymus, kad, jos vertinimu, dviračių tako pažaida nebuvo

didelė, nes išasfaltuotas tako plotas sudarė tik 2 kv. m. Kaip nurodė

liudytoja, ta aplinkybė, kad iki to momento, kai liudytoja atsitiktinai

pastebėjo pažaidą (2010 m. rugsėjo 20 d.), nei iš miesto gyventojų, nei iš

Šiaulių miesto savivaldybės nebuvo gauta jokių pranešimų apie šią pažaidą,

rodė, kad dviračių taku naudojęsi asmenys jame buvusios pažaidos nevertino kaip

pavojingos. Teismo vertinimu, aukščiau išvardinti faktoriai

objektyviai neleido pareiškėjui tamsiu paros metu laiku pastebėti dviračių take

buvusios išdaužos ir imtis Kelių eismo taisyklių 134 punkte išvardintų veiksmų.

Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, sprendė, kad byloje esančių duomenų

visetas nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo elgesys, kai jis 2010 m.

birželio 17 d. tamsiu paros metu pasirinko važiavimo maršrutą Pramonės gatvės

dviračiu taku, vertintinas kaip didelis neatsargumas. Be to, nei baudžiamojoje

byloje Nr. 40-2-158-10, nei nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta duomenų,

leidžiančių teigti, kad pareiškėjas 2010 m. birželio 17 d., apie 23 val. 40

min. būtų pažeidęs Kelių eismo taisyklių reikalavimus, nulėmusius įvažiavimą į

dviračių take buvusią išdaužą. Taip pat byloje nėra surinkta objektyvių

duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas įvykio metu važiavo neblaivus. Iš

Specialisto išvadoje nurodytų Respublikinės Šiaulių ligoninės gydymo stacionare

ligos istorijos Nr. X-12311 duomenų matyti, jog pareiškėjas į šią gydymo

įstaigą buvo pristatytas be juntamų alkoholio vartojimo požymių, jam tą pačią

naktį, nuo įvykio praėjus kelioms valandoms, atlikta chirurginė operacija. Todėl,

teismas kaip nepagrįstus vertino UAB „Šiaulių plentas“ atstovo teiginius, kad

pareiškėjo prieš įvykį išgertas alaus kiekis rodo pareiškėjo, kaip eismo

dalyvio, neatsargumą įvykio metu. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes teismas

sprendė, kad bylos nagrinėjimo metu aplinkybių, leidžiančių konstatuoti E. O. didelį neatsargumą, padėjusį žalai atsirasti

arba jai padidėti, kuris sudarytų pagrindą mažinti žalos atlyginimą ar atmesti

reikalavimą atlyginti žalą, nebuvo nustatyta.

Teismas, spręsdamas dėl priteistino neturtinės žalos

atlyginimo dydžio, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama

praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo sveikatos sužalojimo atvejais. Pažymėjo,

kad apibendrinus teisminę praktiką, matyti, kad kriterijais priteisti 200 000

Lt – 300 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą buvo pripažįstamos tik

ypatingos aplinkybės: itin sunkios sužalojimo pasekmės (didelis arba visiškas

darbingumo netekimas, nuolatinės kito žmogaus pagalbos reikalingumas),

nukentėjusiojo asmens jaunas amžius, sunkus ir visą gyvenimą truksiantis

sužalojimo pobūdis ir kitos išimtinį pobūdį turinčios aplinkybės. Įvertinęs

nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo sveikatos

sužalojimų sunkumo laipsniu, jų, pobūdžiu, taip pat sveikatos sužalojimo

padarinius, jų sukeltus fizinius skausmus, dvasinius pergyvenimus, nepatogumus,

neigiamą poveikį asmens gyvenimo kokybei ir darbinei veiklai, teismas konstatavo,

kad aplinkybių, vertintinų kaip ypatingų ir išimtinių, nenustatyta. Atsižvelgęs

į byloje nustatytas faktines aplinkybes, taip pat suformuotą teisminę praktiką

bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, teismas

pareiškėjui už patirtą neturtinę žalą priteisė 60 000

Lt suma.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

praktika bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais,

atlyginimo, teismas, vadovaudamasis CK 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2

dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, sprendė, kad

pareiškėjo reikalavimas dėl 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą

nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2012 m. rugpjūčio 6 d. (skundo pateikimo pašto

įstaigai datos), iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo yra pagrįstas

ir tenkintinas.

Įvertinęs E. O. turėtų atstovavimo išlaidų dydį, teismas padarė išvadą, kad jos

neviršija Rekomendacijų 8.2, 8.18 punktuose nustatytų užmokesčio už advokato

teikiamas teisines paslaugas maksimalių dydžių. Atsižvelgus į tai, kad

pareiškėjo skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo patenkintas iš dalies, jo

turėtos bylinėjimosi išlaidos atlygintinos proporcingai patenkintų piniginių

reikalavimų daliai, kuri sudaro 32 proc. Todėl E. O. iš Šiaulių miesto savivaldybės priteista 480,00 Lt turėtų

bylinėjimosi išlaidų (ABTĮ 44 str. 6 p.).

III. Pareiškėjas E. O. pateikė apeliacinį

skundą (II t., b. l. 1–7) prašydamas pakeisti pirmosios instancijos teismo

sprendimo dalį, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo 200 000 Lt

neturtinės žalos atlyginimą ir 1 500 Lt atstovavimo išlaidas, o kitą

sprendimo dalį palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti jam iš atsakovo 500

Lt atstovavimo išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Pažymi, kad teismas, nustatydamas pareiškėjui

priteistinos neturtinės žalos dydį ir vertindamas teismų praktiką neatsižvelgė

į tai, kad tokia praktika formuojama tik baudžiamosiose bylose, kai

nukentėjusiems asmenims žala padaroma nusikaltimu. Nukentėjusiais

baudžiamosiose bylose pripažinti asmenys turi teisę reikšti ieškinius dėl žalos

atlyginimo dar ir civilinio proceso tvarka. Be to, teismo nurodytose kasacine

tvarka išnagrinėtose baudžiamosiose bylose nustatyta skirtinga, nei pareiškėjo

byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visuma, kuria remiantis buvo priteistos

nurodytos piniginės sumos. Teismas visiškai neargumentavo, kodėl nagrinėjamoje

byloje nustatytos aplinkybės – pareiškėjo patirtas sunkus sveikatos sutrikdymas

ir kitos fizinės ir psichologinės įvykio pasekmės, nevertintos kaip ypatingos

ir išimtinės. Mano, kad jo prašoma priteisti 200 000 Lt suma nėra per

didelė ir atitinka byloje nustatytas aplinkybes ir suformuotą praktiką.

Pareiškėjo nuomone, teismas turėjo priteisti visą jo

prašomą bylinėjimosi išlaidų sumą. Remiasi Lietuvos Respublikos civilinio

kodekso 1.5 straipsnyje įtvirtintais principais ir Lietuvos Respublikos

civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 4 dalimi ir pažymi, kad sprendimas

priimtas jo naudai, prašoma priteisti suma teismo pripažinta pagrįsta ir

neviršijančia nustatytų kriterijų, pareiškėjo ir jo atstovės advokatės elgesys

nebuvo pripažintas netinkamu.

Atsakovas Šiaulių miesto

savivaldybė, atstovaujama Šiaulių miesto savivaldybės administracijos,

pateiktame apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo

sprendimą ir priimti naują sprendimą (II t., b. l. 24–27).

Atsakovas nesutinka su teismo sprendimu, jog Sutartis

suteikė Šiaulių miesto savivaldybės administracijai galimybes ir priemones

kontroliuoti, kaip gatvių techninę priežiūrą atliekanti UAB „Šiaulių kelias“, o

vėliau – ir UAB „Šiaulių plentas“ vykdo prisiimtus įsipareigojimus. Teismas

nevertino to fakto, kad nesant užfiksuotų pažeidimų, kontrolė negalima.

Dviračio taką Pramonės gatvėje Šiauliuose, kuriame įvyko ieškovo nurodytas

įvykis, CK 6.266 straipsnio 2 dalies prasme valdo UAB „Šiaulių plentas“, todėl

jis yra atsakingas už galimai padarytą žalą dėl kelio trūkumų.

Atsižvelgiant į faktines nagrinėjamo įvykio

aplinkybes, byloje esančių duomenų neužtenka patvirtinti, kad nurodyto

ieškinyje dydžio turtinė ir neturtinė žala pareiškėjui atsirado tik dėl dviračių

tako trūkumų, atsakovo nuomone, kad visuma nurodytų aplinkybių įrodo, kad žala

pareiškėjui atsirado ir dėl jo kaltės. Teismas nevertino ikiteisminio tyrimo

metu surinktų pareiškėjo parodymų, kad jis dėl įvykio nieko nekaltina, nes pats

elgėsi neapdairiai, taip pat nevertino ikiteisminio tyrimo tyrėjos konstatuoto

fakto, kad iš dalies ir pats pareiškėjas buvo neatsargus. Teismas nevertino

ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų, kad E. O. dviračių

take esančią pažaidą dar iki įvykio kartu su kitais eismo dalyviais užmesdami

šakomis, kad ji nebūtų tokia gili, tokiais savo veiksmais jau vertino kaip

keliančią grėsmę. Nevertindamas, kad pareiškėjas iš dalies ir pats elgėsi

nerūpestingai, teismas nesivadovavo CK 6.259 straipsnyje įtvirtinta bendra

taisykle, jog jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų

šalių kaltės, skolininko atsakomybė atitinkamai gali būti sumažinta arba jis

gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės.

Atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b.

l. 24–27) atsakovas palaiko savo poziciją, prašo pareiškėjo apeliacinį skundą

atmesti kaip nepagrįstą, panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti

naują sprendimą tenkinant atsakovo apeliacinį skundą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Šiaulių plentas“

atsiliepimuose į apeliacinius skundus nurodo, kad iš dalies sutinka su atsakovo

apeliaciniu skundu, o pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti kaip

nepagrįstą (II t., b. l. 30–37, 38–41).

Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su atsakovo

apeliacinio skundo argumentais, kad už galimai dėl kelio trūkumų padarytą žalą

yra atsakingas UAB „Šiaulių plentas“, kaip faktinis kelio valdytojas CK 6.266

straipsnio 2 dalies prasme. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas darė

teisingą išvadą, kad vien sutarties dėl gatvių priežiūros ir taisymo darbų

sudarymas su UAB „Šiaulių plentas“, neatleidžia Šiaulių miesto savivaldybės nuo

Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte nurodytos savivaldybės

funkcijos ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnio 8 dalies

4 punkte nurodytos pareigos rūpintis vietinės reikšmės kelių bei gatvių

priežiūra ir jų taisymu įgyvendinimo, taip pat ir prievolės atlyginti žalą,

kuri atsirado dėl Pramonės gatvės dviračių take buvusios nepažymėtos ir

neaptvertos pažaidos. Tačiau trečiojo asmens nuomone, pirmosios instancijos

skundžiamu sprendimu darė neteisingą išvadą, jog Sutarties dalykas apėmė ir

Šiauliuose įrengtuose pėsčiųjų ir dviračių takuose atsiradusių defektų ir

pažaidų taisymo darbus. Būtina atkreipti dėmesį, kad inžinerinio statinio

techninė priežiūra ir konkretūs atliktini dabai (užduotys) yra visiškai

skirtingi dalykai. UAB „Šiaulių plentas“ įpareigotas nuolat atlikti tik gatvių

(važiuojamosios dalies) su asfalto danga techninę priežiūrą (Sutarties 11.10 p.),

taip pat atlikti apžiūras po stichinių reiškinių. Jokių įpareigojimų vykdyti

nuolatinę pėsčiųjų ir dviračių takų priežiūrą Sutartyje nėra. Trečiojo asmens

kaltės nebuvimo faktą patvirtina bylos nagrinėjimo metu nustatyta aplinkybė,

jog pėsčiųjų ir dviračių take buvusią pažaidą (įgriuvą) likvidavo kitas (už

inžinerinių tinklų priežiūrą atsakingas) ūkio subjektas – UAB „Šiaulių vandenys“.

Trečiojo asmens nuomone, pirmosios instancijos

teismas nepagrįstai nenustatinėjo priežasčių, įtakojusių Pramonės gatvės

dviračių tako pažaidos, į kurią dviračiu įvažiavo pareiškėjas, atsiradimą ir

nesprendė dėl atsakingo subjekto įtraukimo trečiuoju asmeniu. Sutinka su

apelianto skundo argumentais, kad važiuodamas dviračiu tamsiu paros metu

pareiškėjas pats buvo nepakankamai atsargus, atidus, rūpestingas, atsakingas,

bei, kad pareiškėjo, netinkamas elgesys (neatsargus vairavimas) turėjo

tiesioginės įtakos žalos kilimui. Todėl mano, kad vadovaujantis CK 6.253 straipsnio

1 dalimi, atsakovas nuo civilinės atsakomybės turėjo būti atleistas dėl paties

pareiškėjo neatsargumo vairuojant dviratį. Įvertinus tai, jog pareiškėjo

skundas nagrinėjamu atveju baigiamuoju procesiniu sprendimu buvo patenkintas iš

dalies, nėra pagrindo sutikti su apelianto reikalavimu priteisti jam visą

prašomą bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidų sumą.

Pareiškėjas E. O. atsiliepime į

atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l.

43–45). Mano, kad teismas teisingai nustatė už patirtą žalą atsakingą subjektą,

nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių įvertino pareiškėjo elgesį ir

ikiteisminio tyrimo duomenis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes,

konstatuotina, kad ginčas yra kilęs dėl žalos, kuri atsirado, kai pareiškėjas

važiuodamas dviračiu Šiauliuose, Pramonės gatvės dviračių taku, įvažiavo į jame

buvusią išdaužą, atlyginimo, t. y. keliamas civilinės atsakomybės už žalą,

atsiradusią dėl dviračių tako, kaip inžinerinio statinio (Statybos įstatymo 2

str. 9 ir 11 d.), trūkumų, klausimas.

Pagal statinių savininko (valdytojo) atsakomybę

įtvirtinančio Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 1 dalį, žalą, padarytą

dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius,

sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas

(valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje

numatytos aplinkybės, o 2 dalis nustato prezumpciją, kad pastatų, statinių,

įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame

registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Šiame straipsnyje

įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos tokios

deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris

sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui

padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir

padarytos žalos priežastinis ryšys; kaltė šiuo atveju yra formaliai pašalinta

iš civilinės atsakomybės sąlygų; veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo

veiksmu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka

objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo T. 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje

Nr. 3K-3-62/2009; 2011 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011; 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje

byloje Nr. 3K-7-57/2014; taip pat Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d.

nutartis administracinėje byloje Nr. A556-992/2014).

Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant

kelius, valdymas pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnį suprantamas kaip

objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį.

Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės

pagrindu pavesta eksploatuoti. Pagal Civilinio kodekso 6.266 straipsnio 2 dalį

pastato, statinio, kelio savininku (valdytoju) preziumuojamas asmuo, kuris yra

nurodytas viešajame registre. Ši prezumpcija gali būti paneigta. Dėl to esant

registracijos duomenims viešajame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti,

kad atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas

ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešajame registre.

Įrodinėjimo pareiga tenka viešajame registre nurodytam savininkui ar valdytojui

(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis

civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009, 2011 m. birželio 28 d.

nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011, 2013 m. sausio

16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2013).

Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3

dalyje nustatyta, kad vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės

teise priklauso savivaldybėms. Pagal to paties įstatymo 11 straipsnio 7 dalies

1-3 punktus, kelio savininkas (valdytojas) privalo: 1) užtikrinti, kad kelias

būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų

reikalavimus; 2) organizuoti eismą ir užtikrinti kelio, jo inžinerinių statinių

ir techninių eismo organizavimo priemonių priežiūrą taip, kad ji atitiktų kelių

priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus; 3) užtikrinti, kad

nedelsiant būtų panaikintos kliūtys, trukdančios eismui ir keliančios pavojų, o

jei to padaryti neįmanoma, užtikrinti, kad pavojingose vietose būtų įrengtos

atitinkamos techninės eismo organizavimo priemonės tol, kol šios kliūtys bus

panaikintos. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32

punkte įtvirtinta, jog savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių

priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra viena iš

savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų)) savivaldybių

funkcijų. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10

straipsnio 8 dalies 4 punkte nustatyta, kad savivaldybės administracijos

direktorius, užtikrindamas eismo saugumą, rūpinasi vietinės reikšmės kelių ir

gatvių priežiūra, transporto infrastruktūros objektų projektavimu, statyba,

gatvių tiesimu, taisymu ir rekonstravimu. Vadovaujantis Kelių įstatymo 15

straipsniu, kelių priežiūros tvarką nustato Vyriausybė. Tokia tvarka nustatyta

Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155, kuriuo patvirtintas Kelių

priežiūros tvarkos aprašas. Vadovaujantis Aprašo 6 punktu, savivaldybės atlieka

vietinės reikšmės viešųjų kelių ir gatvių taisymo bei priežiūros darbų ir

saugaus eismo sąlygų užtikrinimo užsakovo funkcijas, vykdo vietinės reikšmės

viešųjų kelių (gatvių) naudojimo priežiūrą, organizuoja techninę jų priežiūrą.

Aprašo 12.1 punkte reglamentuota, kad kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar)

fiziniai asmenys privalo taisyti (remontuoti) ir tvarkyti žemės sankasą,

važiuojamąją kelio dalį, kelkraščius, skiriamąją kelio juostą, kelio griovius,

sankryžas, autobusų sustojimo aikšteles, poilsio aikšteles, pėsčiųjų ir

dviračių takus, kelio statinius, technines eismo reguliavimo priemones, kelio

oro sąlygų stebėjimo ir transporto eismo apskaitos, apšvietimo ir kitus kelio

įrenginius su šių objektų užimama žeme, kad šie objektai atitiktų jiems

keliamus reikalavimus ir atliktų savo funkcijas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, Kelių įstatymo, Vietos

savivaldos įstatymo, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Aprašo

nuostatų pagrindu, Šiaulių miesto savivaldybė privalėjo užtikrinti savivaldybės

teritorijoje esančių vietinės reikšmės kelių ir gatvių, įskaitant dviračių

takus, priežiūrą, kad jie būtų tinkami transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui

bei atitiktų saugaus eismo ir kitokius teisės aktų nustatytus reikalavimus, t.

y. veikti taip kaip numatyta pagal teisės aktus. Todėl sutiktina su pirmosios

instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju Šiaulių miesto savivaldybė

šių pareigų tinkamai neįvykdė.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio

teismo praktikoje ne kartą buvo konstatuota, jog teismo pareiga pagrįsti

priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į

kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos

teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo

motyvams (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m.

lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo

vertinimui, kad vien ta aplinkybė, jog Šiaulių miesto savivaldybės

administracija su ūkio subjektu Gatvių priežiūros sutartimi susitarė dėl

Pramonės gatvės dviračių tako priežiūros ir taisymo darbų, neatleidžia Šiaulių

miesto savivaldybės nuo Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte

nurodytos savivaldybės funkcijos ir Saugaus eismo automobilių keliais

įstatymo 10 straipsnio 8 dalies 4 punkte nurodytos pareigos rūpintis vietinės

reikšmės kelių bei gatvių priežiūra ir jų taisymu įgyvendinimo, taip pat ir

prievolės atlyginti žalą, kuri atsirado dėl Pramonės gatvės dviračių take

buvusios nepažymėtos ir neaptvertos pažaidos.

Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo metu aplinkybių,

leidžiančių abejoti E. O. pateiktais duomenimis apie jo

patirtą turtinę žalą, jos dydį, nebuvo nustatyta, todėl pareiškėjui pagrįstai

priteista 4 950,44 Lt suma turtinei žalai atlyginti.

Nustatant neturtinės žalos dydį įstatymas įpareigoja

teismą atsižvelgti į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę

padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai

aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra

nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią įvertinti ir

materialiai kompensuoti yra ypatingai sunku, nes asmens psichologinės, emocinės

ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą,

neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną galima tik iš naujo sukurti. Materiali

(piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos

atitikmuo, turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos

atlyginimo principu. Materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo

pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta, turinio, todėl pagal savo prigimtį

negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios

materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis –

sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti,

kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie

pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr., pvz. Konstitucinio

Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog

neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas

turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų

veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip

tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post

turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr.,

pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008).

Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui

neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atveju svarbu tai, kad neturtinė žala

yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai.

Teismų praktikoje (žr., pvz. 2007 m. birželio 26 d.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje

Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08;

2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį

administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi

nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė

žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos

įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės

žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo

standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji

faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą,

kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos

padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti

neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės

žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi

vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo

57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle –

vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu

ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip

pat teisingumo ir protingumo principais.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas,

spręsdamas dėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydžio, konstatavo, kad

sveikatos sužalojimų atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus yra

patirto sužalojimo padarinių sunkumas, taip pat jų įtaka tolesniam asmens

gyvenimui ir darbinei veiklai.

Pažymėtina, kad dėl kaktikaulio kairės pusės

įspaustinio lūžio, kaukolės pamato priekinės kairės duobės lūžio, galvos

smegenų kairės kaktinės skilties sumušimo, pareiškėjui buvo padarytas sunkus

sveikatos sutrikdymas. Be to, dėl patirtų sužalojimų pareiškėjas neteko dalies

darbingumo: nuo 2010 m. rugsėjo 30 d. iki 2011 m. rugsėjo 29 d. buvo nustatyta,

kad jis neteko 60 proc. darbingumo, o iki 2014 m. rugsėjo 26 d. jam nustatytas

50 proc. darbingumas. Dėl netekto darbingumo pareiškėjas buvo priverstas

pakeisti darbo pobūdį, atsisakyti aktyvios gyvensenos ir sporto užsiėmimų, o

dėl veide likusių randų – jausti diskomfortą bendraujant. Todėl pritartina

pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad pareiškėjo patirtas fizinis

skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumas, bendravimo galimybių sumažėjimas

gali būti vertinamas kaip intensyvus ir ilgalaikis.

Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo nustatytų

aplinkybių visetas nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo elgesys, kai

jis 2010 m. birželio 17 d. tamsiu paros metu pasirinko važiavimo maršrutą

Pramonės gatvės dviračiu taku, turėtų būti vertinamas kaip didelis

neatsargumas. Be to, nei baudžiamojoje byloje Nr. 40-2-158-10, nei

nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta duomenų, leidžiančių teigti, kad

pareiškėjas 2010 m. birželio 17 d., apie 23 val. 40 min. būtų pažeidęs Kelių

eismo taisyklių reikalavimus, ir tai nulėmė įvažiavimą į dviračių take buvusią

išdaužą.

Teismas, spręsdamas dėl priteistino neturtinės žalos

atlyginimo dydžio, pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo formuojama praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo sveikatos

sužalojimo atvejais, ir įvertinęs nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes,

susijusias su pareiškėjo sveikatos sužalojimų sunkumo laipsniu, pobūdžiu, taip

pat sveikatos sužalojimo padarinius, jų sukeltus fizinius skausmus, dvasinius

išgyvenimus, nepatogumus, neigiamą poveikį asmens gyvenimo kokybei ir darbinei

veiklai, priteisė 60 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo praktika, tokio pobūdžio bylose, t. y.

bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais,

atlyginimo, priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos (žr., pvz. 2010 m.

gruodžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010,

2011 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011,

2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012).

Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.37

straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis,

pagrįstai priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo 5 procentų dydžio metines

palūkanas skaičiuojant jas nuo bylos iškėlimo teisme 2012 m. rugpjūčio 6 d. iki

teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija

sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus,

reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą

bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose

nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo

sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo

44 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas

sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta,

kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas,

kurių atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso

kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliacinis skundas

nėra tenkinamas, todėl nėra pagrindo spręsti ir atstovavimo išlaidų atlyginimo

klausimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių

bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo E. O. apeliacinį

skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės apeliacinį

skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Panevėžio apygardos administracinio teismo

2013 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Skirgailė Žalimienė