A-756-936-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-936/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00825-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. M. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas L. M. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 5–6), prašydamas: panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) 2013 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. (6.5) I-4964 bei Fondo valdybos Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. birželio 17 d. sprendimą Nr. (10.1) S-43075 ir priteisti iš atsakovo Fondo valdybos Kauno skyriaus 11 860,97 Lt valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemoką.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatuojama, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka, pagal kurią sumažintas senatvės pensijų mokėjimas dirbantiems asmenims, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. 2013 m. birželio 13 d. pareiškėjas kreipėsi į Fondo valdybos Kauno skyrių, prašydamas išmokėti neišmokėtą senatvės pensijos dalį. Fondo valdybos Kauno skyrius 2013 m. birželio 17 d. raštu Nr. (10.1) S-43075 nurodė, kad neturi teisinio pagrindo tenkinti jo prašymą. 2013 m. birželio 20 d. pareiškėjas kreipėsi į Fondo valdybą, prašydamas panaikinti minėtą Kauno skyriaus sprendimą ir įpareigoti Kauno skyrių išmokėti jam priklausančią neišmokėtą senatvės pensijos dalį, tačiau Fondo valdyba 2013 m. liepos 22 d. sprendimu Nr. (6.5) I-4964 atsisakė tenkinti jo prašymą. Atsisakymas išmokėti neišmokėtą pensijos dalį pažeidžia pareiškėjo teises, nes Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai.

Atsakovas Fondo valdybos Kauno skyrius su skundu nesutiko ir atsiliepimu (b. l. 15–17) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad pareiškėjui paskirta senatvės pensija vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatomis buvo perskaičiuota ir nuo 2010 m. liepos 2 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo mokama sumažinta pensija. 2011 m. rugpjūčio 4 d. pareiškėjas kreipėsi į Fondo valdybos Kauno skyriaus Centro pensijų skyrių dėl senatvės pensijos perskaičiavimo pagal Pensijų įstatymo 42 straipsnio 1 dalį, t. y. įgijus papildomą ne mažesnį kaip vienų metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą. Fondo valdybos Kauno skyriaus Centro pensijų skyriaus 2011 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. 10.33.C-17921 pareiškėjui buvo paskirta 1 066,99 Lt per mėnesį senatvės pensija nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki gyvos galvos. Vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, jam naujai paskirtos ir pagal Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį perskaičiuotos senatvės pensijos dydis sudarė 980,37 Lt. Pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį sumažintos pensijos dydis buvo 294,11 Lt. Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatos taikytinos tik ateičiai, pareiškėjui senatvės pensija buvo mažinama vadovaujantis tuo metu galiojančiomis Laikinojo įstatymo nuostatomis, kurios privalėjo būti taikomos. Yra numatyta priimti sumažintų pensijų kompensavimo įstatymą, tačiau kol tokio įstatymo nėra pareiškėjui išmokėti neišmokėtą pensijos dalį nėra teisinio pagrindo. Tuo atveju, jei teismas patenkintų pareiškėjo skundą, atsakovas prašė priteistos sumos išmokėjimą išdėstyti trims mėnesiams.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 31 d. sprendimu (b. l. 23–27) pareiškėjo L. M. skundą tenkino: panaikino Fondo valdybos Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. birželio 17 d. sprendimą Nr. (10.1)S-43075; panaikino Fondo valdybos 2013 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4964; priteisė iš atsakovo Fondo valdybos Kauno skyriaus pareiškėjo L. M. naudai 11 860,97 Lt neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį; išdėstė sprendimo dėl 11 860,97 Lt neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies priteisimo vykdymą trijų mėnesių laikotarpiui, nustatant neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensiją mokėti L. M. tokiomis dalimis: du mėnesius po 3 953 Lt ir vieną mėnesį 3 954,97 Lt.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjui neišmokėtos pensijos dalies dėl turėtų draudžiamų pajamų pagal Laikinąjį įstatymą teisėtumo.

Nustatyta, kad pareiškėjui Fondo valdybos Kauno skyriaus Centro pensijų skyriaus 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. 10.33.C-19849 paskirta 1 022,36 Lt per mėnesį senatvės pensija nuo 2010 m. liepos 2 d. iki gyvos galvos, o pareiškėjui įgijus papildomą valstybinio socialinio draudimo stažą Fondo valdybos Kauno skyriaus Centro pensijų skyriaus 2011 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu Nr. 10.33.C-17921 pareiškėjui buvo paskirta 1 066,99 Lt per mėnesį senatvės pensija nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki gyvos galvos (pensijos bylos Nr. 151450 duomenys). Pareiškėjui paskirta valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija buvo perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių nuostatomis.

Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojo Laikinasis įstatymas (redakcija, galiojo iki 2012 m. birželio 12 d.). Iš į bylą pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjai neišmokėta ir prašoma priteisti senatvės pensijos dalis, t. y. 11 860,97 Lt, susidarė dėl 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatų taikymo (b. l. 7–8).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, jog laikinas pensijų sumažinimas Konstitucijai neprieštarauja, tačiau pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalys (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Pažymėtina, kad kompetentingų įstaigų, mokančių valstybinio socialinio draudimo pensijas, sprendimų apskundimo tvarką nustato Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnis. Pagal ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą, tokių įstaigų sprendimai pensijų klausimais per 3 metus nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie priimtą sprendimą, galėjo būti apskundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Fondo valdybos ir jos teritorinių skyrių sprendimai galėjo būti apskundžiami teismui.

Taigi pareiškėjas dėl pažeistų teisių visų pirma privalėjo kreiptis į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę socialinio draudimo pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, galėjo skųsti nepalankų sprendimą teismui. Iš esmės pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl tokios pensijos nepriemokos suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą. Pareiškėjui senatvės pensija paskirta Fondo valdybos Kauno skyriaus Centro pensijų skyriaus 2010 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. 10.33.C-18849. Minėtame sprendime pareiškėjui buvo išaiškinta, jog Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpiu pensija bus mokama perskaičiuota pagal šio įstatymo nuostatas (Pensijos bylos Nr. 151450 duomenys). Į Kauno skyrių pareiškėjas kreipėsi 2013 m. birželio 17 d., į Fondo valdybą – 2013 m. birželio 20 d., į teismą – 2013 m. liepos 26 d. Taigi, atsakovui neginčijus ir nustačius, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi nepažeidęs trejų metų termino, nustatyto tokiems reikalavimams pareikšti, bei paisant iš Konstitucijos, inter alia jos 30 straipsnio 1 dalies nuostatų, kylančio reikalavimo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai, pareiškėjas turėjo teisę teisme reikalauti pašalinti jo teisių pažeidimą, susijusį su neišmokėtos pensijos nepriemoka ir tai padarė nepažeisdamas kreipimosi į teismą tvarkos bei terminų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas. Tokia teismo pozicija atitinka naujausią LVAT praktiką dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A575-1831/2011).

Dėl šios priežasties teismas nepagrįstais laiko atsakovo argumentus, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas oficialiai paskelbtas (t. y. įsigaliojo) tik 2012 m. rugsėjo 21 d. ir jo nuostatos taikytinos tik ateičiai, todėl nėra teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui 2010-2011 metais negautą pensijos dalį.

Atsakovas pateikė apskaičiuotas pareiškėjo senatvės pensijos sumas, kurios būtų mokamos, jei pareiškėjas neturėtų draudžiamųjų pajamų, ir, kurios buvo mokamos, pareiškėjui turint draudžiamųjų pajamų, bei šių sumų skirtumą (b. l. 7–8). Pagal atsakovo paskaičiavimus matyti, kad laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 2 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl vėliau pripažintų prieštaraujančiomis Konstitucijai Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies nuostatų taikymo, pareiškėjui nebuvo išmokėta 11 860,97 Lt dydžio senatvės pensijos dalis. Ginčo dėl neišmokėtos pensijos sumos byloje nėra.

Dėl minėtų aplinkybių ir išdėstytų argumentų teisėjų kolegija vertina, kad įsigaliojus Laikinajam įstatymui pareiškėjo, kaip turinčio draudžiamųjų pajamų, senatvės pensija buvo teisėtai ir pagrįstai perskaičiuota remiantis Laikinojo įstatymo 8 straipsniu ir mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į praėjusio kalendorinio mėnesio draudžiamųjų pajamų dydį. Perskaičiuojant pareiškėjui senatvės pensiją atsakovas taikė tuo metu galiojančio Laikinojo įstatymo nuostatas, tačiau Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinus Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai, teismas negali šių nuostatų taikyti nagrinėjamoje byloje, todėl pareiškėjui priteistina dėl minėtų nuostatų taikymo sumažinta ir 2010-2011 metų laikotarpiu neišmokėta senatvės pensijos dalis.

Pagal ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. LVAT jurisprudencijoje laikomasi pozicijos (žr., pavyzdžiui, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje A552-519/2013), kad prieštarautų teisėtumo principui situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Pareiškėjo skundžiami Fondo valdybos Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. birželio 17 d. sprendimas Nr. (10.1)S-43075 ir Fondo valdybos 2013 m. liepos 22 d. sprendimas Nr. (6.5)I-4964 buvo priimti oficialiai paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kuriuo pripažinta, kad pareiškėjui taikytas Laikinojo įstatymo 8 straipsnis prieštarauja Konstitucijai, todėl individualūs administraciniai aktai, pateisinantys šios Konstitucijai prieštaraujančios įstatymo normos taikymą, negali būti laikomi teisėtais ir turi būti panaikinti.

Atsakovo atstovė prašo priteistos sumos nepriemoką išdėstyti trims mėnesiams. Atsižvelgianti į tai, kad priimto sprendimo vykdymas reikalauja papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, bei įvertinus valstybės biudžeto vykdymo procedūras, asignavimų valdytojų teises bei valstybės biudžeto išlaidų sampratą, į LVAT formuojamą praktiką (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje A552-519/2013) spręstina, kad teismo priimtas sprendimas dėl 11 860,97 Lt priteisimo, gali būti įgyvendintas per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo priėmimo dienos. Remiantis išdėstytais argumentais priteistos 11 860,97 Lt dydžio valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos išmokėjimas lygiomis dalimis išdėstytinas trijų mėnesių laikotarpiui.

III. Atsakovas Fondo valdybos Kauno skyrius apeliaciniu skundu (b. l. 30–33) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 31 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują – pareiškėjo skundo netenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija. Tai reiškia, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomi teisėtais ir privalomi vykdyti tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Jokie teisės aktai nesuteikia atsakovui ar Fondo valdybai teisės reikšti abejones dėl įstatymo konstitucingumo ir remiantis tuo jo nevykdyti. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas paskalbtas ir įsigaliojo tik 2012 m. rugsėjo 21 d. (nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjui mokama visa paskirta senatvės pensija). Taigi, teisės aktai neturi atgalinio veikimo. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas.

Pareiškėjas L. M. su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu (b. l. 37–38) prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Pareiškėjas sutinka su teismo sprendimu ir jame pateiktais argumentais, pritaria teismo teiginiui, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galios nukreipimo į ateitį principas nėra absoliutus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 31 d. sprendimu pareiškėjo L. M. skundą patenkino, t. y. panaikino Fondo valdybos Kauno skyriaus 1-ojo pensijų skyriaus 2013 m. birželio 17 d. sprendimą Nr. (10.1)S-43075 bei Fondo valdybos 2013 m. liepos 22 d. sprendimą Nr. (6.5)I-4964, taip pat priteisė iš Fondo valdybos Kauno skyriaus pareiškėjo naudai 11 860,97 Lt neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį (šios sprendimo dalies vykdymą teismas išdėstė trijų mėnesių laikotarpiui, nustatant neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensiją mokėti L. M. tokiomis dalimis: du mėnesius po 3 953 Lt ir vieną mėnesį 3 954,97 Lt).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, teismų praktikos kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Pastaroji išvada darytina Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo pagrindu, taip pat remiantis LVAT formuojama praktika, o būtent LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, taip pat LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-816/2014. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, išsamesnė analizė dėl priteistos valstybinės socialinio draudimo pensijos dalies, kreipimosi į teismą tvarkos ir termino nebetikslinga.

Atsakovas Fondo valdybos Kauno skyrius apeliacinį skundą grindžia iš esmės vienu argumentu: pasak atsakovo, teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nes neatsižvelgė į tai, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas paskelbtas ir įsigaliojo tik 2012 m. rugsėjo 21 d., teisės aktai neturi atgalinio veikimo galios.

Pasisakydama dėl minėto argumento, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į oficialią konstitucinę doktriną, pagal kurią Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė (Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimas).

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014 ir kt.). Dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynimo, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai, LVAT yra pasisakęs ir kitose nutartyse (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, Administracinių teismų praktika Nr. 22, p. 318–325; LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, p. 261–275). Remiantis išdėstytu, šis atsakovo apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės pagrįstą ir teisingą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė