AS-478-575/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-478-575/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05558-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2015 m. liepos 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1-6), prašydamas: 1) atnaujinti skundo padavimo terminą; 2) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ Nr. 1D-8503(11); 3) priteisti iš VRM visą neteisėtai neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 7 280,64 Lt už 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 23 d. nutartimi (b. l. 12-14) netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti jo skundą.

Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, bei 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, pateiktais išaiškinimais, teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio nuostatas perskaičiuota pensija pareiškėjui buvo mokama nuo 2010 m. sausio 1 d., todėl pirmoji sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. vasario mėnesį, tačiau skundą teismui pareiškėjas paštu pateikė 2014 m. gruodžio 17 d., t. y. akivaizdžiai praleidęs procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą.

Įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kurios, jo manymu, sudaro pagrindą atnaujinti skundo teismui padavimo terminą, kad apie tai, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, sužinojo tik susipažinęs su Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, o iki tol manė, kad pensijų laikinas sumažinimas dėl valstybėje buvusios ekonominės krizės buvo teisėtas, todėl terminas skundui paduoti turi būti skaičiuojamas nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo 2012 m. rugsėjo 21 d., teismas konstatavo, kad nėra nustatyta svarbių ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą.

Teismas pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriame Konstitucijai prieštaraujančiomis buvo pripažintos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, buvo priimtas 2012 m. vasario 6 d., oficialiai paskelbtas – 2012 m. rugsėjo 21 d. Nepaisant to, skundą teismui pareiškėjas padavė tik 2014 m. gruodžio 17 d., t. y. praėjus daugiau kaip beveik 5 metams nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos ir 2 metams nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos. Teismui nėra pateikti duomenys, kad egzistavo objektyvios kliūtys, trukdžiusios pareiškėjui anksčiau kreiptis į teismą.

Pareiškėjo elgesys vertintas kaip delsimas ginti savo pažeistas teises. Teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje (a. b. Nr. A444-2232/2013) galutinai išaiškino, kad 3 metų terminas skaičiuotinas nuo pirmosios sumažintos pensijos išmokėjimo dienos. Nepaisant to, į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2014 m. gruodžio 17 d., t. y. praėjus metams nuo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties paskelbimo dienos. Jokios aplinkybės, kurios sukliudė pareiškėjui nedelsiant po minėtos nutarties paskelbimo dienos ginti savo teises ir nepriklausė nuo jo pasirinkto elgesio būdo, teismui nebuvo nurodytos.

Priešingai, pareiškėjas iš esmės nurodė manantis, kad kreipimosi į teismą termino apskritai nėra praleidęs. Tai, kad pareiškėjas tikėjosi, kol valstybė nustatys sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmą, negali būti vertinama niekaip kitaip, kaip tik jo pasirinktas pasyvus savo pažeistų teisių gynimo būdas. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjas nenurodė jokių nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą ir kurios galėtų būti pagrindu atnaujinti praleistą trejų metų procesinį kreipimosi į teismą terminą.

Atsižvelgus į tai, kad teismas nenustatė priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti skundo padavimo terminą, pareiškėjo skundą dėl reikalavimo priteisti iš VRM visą neteisėtai neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 7 280,64 Lt už 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį, atsisakyta priimti. Pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti VRM 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ Nr. 1D-8503(11) yra išvestinis iš reikalavimo priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, todėl ir šį reikalavimą atsisakyta priimti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

III. Pareiškėjas A. G. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 19-22), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartį ir patenkinti pareiškėjo prašymą dėl termino skundui paduoti atnaujinimo ir skundą priimti.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisinga, nepagrįsta ir neatitinka jau suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Vilniaus apygardos administracinio teismo praktikos panašiose administracinėse bylose (2014 m. birželio 19 d. Nr. 1-3047-437/2014).

Manė, kad priėmus Laikinąjį įstatymą 2009 m. gruodžio 9 d., valstybėje esant sunkiai ekonominei situacijai, buvo sukurtas teisėtas lūkestis, kad įstatymu nustatytas teisinis reguliavimas, t. y. pensijų dydžio ribojimas, bus laikinas ir valstybė, išgyvenusi ekonominį sunkmetį, panaikins laikinus ribojimus. Lietuvos valstybė 2001 – 2003 metais jau buvo neteisėtai sumažinusi pareigūnų ir karių valstybinę pensiją asmenims, gaunantiems draudžiamųjų pajamų. Tuomet Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. liepos 4 d. nutarime „Dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų“ (Valstybės žinios, 2003-07-09, Nr. 68-3094), pripažino, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros, Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalies (2000 m. gruodžio 21 d. redakcija) nuostata „išėjusiems iš tarnybos pareigūnams ir kariams, kurie po pareigūnų ar karių valstybinių pensijų už tarnybą arba po pareigūnų ar karių valstybinių invalidumo pensijų paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos <...>, mokama 30 procentų dydžio pareigūno ar kario valstybinės pensijos dalis“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Vadovaujantis šiuo nutarimu, visiems be išimties pensininkams, netgi ir tiems, kurie nebuvo kreipęsi į teismus, buvo kompensuota neišmokėta pensijos nepriemoka. Todėl pareiškėjas dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies šiuo atveju į teismą nesikreipė, nes tvirtai tikėjo, kad Lietuvos Respublikoje įstatymai yra ir turi būti taikomi visiems vienodai.

Pažymi, jog Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra reguliuojami klausimai dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo ar apskundimo terminų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, atsižvelgdamas į tai, taikė analogiją pagal Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnį – 3 metų terminą. Nuo kurio momento turėtų būti skaičiuojamas minėtas terminas, pasisakyta tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje nutartyje nurodė, jog teisė kreiptis į administracinius teismus yra suprantama plačiai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-611/2008), teismų praktika dėl kreipimosi į ikiteismines institucijas ir teismus terminų iki šiol yra labai nevienoda, todėl tai sudaro sunkumų pensijų gavėjams apsispręsti, kad suėjo senaties terminas kreiptis dėl ginčo ikiteismine ir (ar) teismine tvarka. Tokioje situacijoje piliečiams objektyviai yra sudėtinga suvokti, kad įstatymas galimai prieštarauja Konstitucijai. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-212/2014 pateiktą išaiškinimą pareiškėjas 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo numatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje.

Atkreipia dėmesį į tai, kad Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas, privalo nustatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, manė, jog jie bus kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisinės valdžios įsikišimo. Tačiau, 2012 m. rugsėjo 21 d. įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui, neišmokėtų valstybinių pensijų kompensavimo klausimas įstatymiškai nėra išspręstas iki šiol.

Pažymi, kad pensija yra priskirtina prie periodinių išmokų mokėjimo, todėl šiems santykiams reguliuoti turi būti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytos senaties termino nuostatos (sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas).

Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus, jog ginčo santykius reguliuojančių teisės aktų aiškinimas ir taikymas yra sudėtingas, o teisminė praktika dėl terminų skaičiavimo buvo suformuota tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje, o norminiuose teisės aktuose nėra įtvirtinta, taip pat į pareiškėjo pensininko socialinį statusą, pažeistos teisinės vertybės svarbą, ginčo santykių socialinį jautrumą, bei vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, mano, kad terminą skundui paduoti dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo praleido dėl svarbių priežasčių ir jis yra atnaujintinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti netenkintas ir atsisakyta priimti jo skundą (ABTĮ 37 str. 2 d. 8 p.).

Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui prašė priteisti iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos visą jam neteisėtai neišmokėtą paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 7 280,64 Lt už 2010 m. sausio – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį. Taip pat prašė atnaujinti skundo padavimo terminą ir panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 1 d. sprendimą Nr. 1D-8503(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas perskaičiuota pensija pareiškėjui buvo mokama nuo 2010 m. sausio 1 d., tačiau skundą teismui pareiškėjas paštu pateikė tik 2014 m. gruodžio 17 d., t. y. akivaizdžiai praleidęs procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą, nusprendė, jog pareiškėjo nurodytos termino praleidimo aplinkybės (jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą) yra subjektyvios, nuo pareiškėjo valios priklausiusios, todėl neatnaujino termino skundui paduoti ir atsisakė priimti skundą.

Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi, pareiškėjo teisės į paskirtą valstybinę pensiją galimas pažeidimas, atsižvelgiant į paskirtos pensijos perskaičiavimo teisinius pagrindus (Laikinojo įstatymo 4, 15 straipsniai), gali būti suskirstytas į atitinkamus etapus, kurie procesinių prielaidų kreiptis į teismą prasme turi būti analizuojami atskirai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą, be kita ko, pateiktas teisės normų aiškinimas, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., ABTĮ 5 str.) išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata, pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą. Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei Prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.), 24 punktas nustato, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka.

Taigi, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui procesinio termino pradžia.

Aptariamu atveju faktinės aplinkybės rodo, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios pensijos nepriemokos kreipėsi 2014 m. gruodžio 17 d., t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti. Kita vertus, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821), pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnius apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl akivaizdu, jog trejų metų procesiniai terminai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2012–2013 m. (įskaitant ir 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-92 redakciją) susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2014 m. gruodžio 17 d. dar nebuvo pasibaigę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. AS143-847/2014, AS-56-502/2015, AS-59-502/2015, AS-66-502/2015, AS-192-556/2015, AS-193-556/2015, AS-195-556/2015).

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, plėtodamas administracinių teismų praktiką dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2014 m. sausio 15 d. Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje taip pat ne kartą pabrėžta, jog vien tai, kad dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kurį laiką vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, negali pateisinti asmens neveiklumo, nepagrįsto delsimo pasirūpinti galbūt pažeistų teisių gynimu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, konstatavo, kad administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstinė teisėjų kolegija nurodytoje administracinėje byloje neprotingu laiko tarpu pripažino skundo padavimą teismui 2014 m. rugsėjo mėnesį, atkreipdama dėmesį į tai, kad procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net ir skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus daugiau nei 10 mėnesių. Analogiški vertinimai pateikti kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, kuriose faktinės aplinkybės labai panašios (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 21 d. Nr. AS525-924/2014; 2014 m. gruodžio 10 d. Nr. AS756-1281/2014; 2014 m. gruodžio 17 d. Nr. AS822-1163/2014; 2015 m. sausio 14 d. Nr. AS-65-146/2015; 2015 m. sausio 21 d. Nr. AS-90-146/2015 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, kiek jis susijęs su pareiškėjo reikalavimu dėl pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., atitinka minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas į teismą kreipėsi dar vėliau nė minėtoje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nagrinėtu atveju (t. y. 2014 m. gruodžio, o ne rugsėjo mėnesį), tuo labiau pareiškėjo kreipimasis į teismą po daugiau nei metų laiko nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, vertintinas kaip jo neatsakingas ir protingo laiko tarpo neatitinkantis delsimas kreiptis dėl savo galbūt pažeistų subjektinių teisių gynimo į teismą. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurias būtų galima laikyti objektyviomis kliūtimis ir svarbiomis termino kreiptis į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies minėtu laikotarpiu praleidimo priežastimis. Taip pat ir pensininko socialinis statusas, pažeistos teisinės vertybės svarba, ginčo santykių socialinis jautrumas negali pateisinti pareiškėjo pernelyg ilgo delsimo kreiptis į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo. Taigi, aptariamoje pareiškėjo reikalavimų dalyje pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nusprendė neatnaujinti pareiškėjui skundo padavimo termino dėl skundo reikalavimo, susijusio su valstybinės pensijos nepriemokos už 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas priteisimu, ir pagrįstai atsisakė priimti šį pareiškėjo skundo reikalavimą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia iškelti administracinį ginčą ir dėl jam paskirtos valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, kadangi, kaip minėta, 2011 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, buvo pratęstas 2012 metams ir 2013 metams.

Taigi, pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2012 m. sausio 1 d. ribota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį esant ne tam pačiam teisiniam pagrindui, kuris buvo taikomas nuo 2010 m. sausio 1 d. Pareiškėjui paskirta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4, 15 straipsnius buvo perskaičiuojama (pratęstas perskaičiavimas) nuo 2012 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2012 m. vasario mėn., t. y. gavęs pirmą nurodytu pagrindu sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2012 m. sausio mėn. Skundą teismui pateikė (išsiuntė paštu) 2014 m. gruodžio 17 d., todėl konstatuotina, kad pareiškėjas nepraleido 3 metų procesinio termino kreiptis į teismą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, susidariusios nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Laikinojo įstatymo 4, 15 straipsnius, priteisimo. Pažymėtina, kad analogiškos pozicijos laikomasi naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, formuojamoje administracinėse bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 21 d. Nr. AS525-924/2014; 2014 m. gruodžio 10 d. Nr. AS756-1281/2014; 2014 m. gruodžio 17 d. Nr. AS822-1163/2014; 2015 m. sausio 14 d. Nr. AS-66-502/2015; 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-191-556/2015; 2015 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-123-146/2015; 2015 m. vasario 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-240-146/2015; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-335-602/2015; 2015 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-341-602/2015; 2015 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-253-502/2015; 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-412-146/2015; 2015 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-475-756/2015 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. G. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Laimė Baltrūnaitė

Ričardas Piličiauskas