A-858-327-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-327/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00043-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 29 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 41-49), prašydamas panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Kauno AVPK) 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. 20-11-IL-4926.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2012 m. rugpjūčio 21 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 13-2-541-12 pagal požymius nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 145 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje ir 155 straipsnio 1 dalyje, todėl Kauno AVPK nusprendė iki tol, kol bus šis ikiteisminis tyrimas nutrauktas, paimti jo šaunamuosius ginklus. Su Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2012 m. spalio 11 d. išvada Nr. 20-11-IL-3938 „Dėl ginklų šaudmenų paėmimo“ (toliau – ir Išvada) jis pasirašytinai buvo supažindintas tik 2012 m. gruodžio 7 d. 2012 m. spalio 24 d. jis buvo nuvykęs į Kauno apskrities Kauno miesto Centro policijos komisariato Centro policijos nuovadą ir pateikė revolverį bei vieną graižtvinį šautuvą ir paprašė pareigūno R. S. leisti jam kitus šaunamuosius ginklus, t. y. dar vieną graižtvinį šautuvą ir lygiavamzdį šautuvą, pateikti kitą dieną, nes per vieną kartą jis fiziškai negalėjo pateikti visų turimų šaunamųjų ginklų. Nurodė, kad pareigūnas davė minėtą leidimą, todėl 2012 m. spalio 25 d. Kauno apskrities Kauno miesto Centro policijos komisariato Centro policijos nuovadai pateikė graižtvinį šautuvą. Lygiavamzdžio šautuvo pateikti negalėjo, nes jis buvo saugomas kitame seife jo namuose, kurio raktas buvo užlūžęs. Apie seifo spynos gedimus jis sužinojo tik 2012 m. spalio 25 d., kai bandė jį atidaryti, tačiau tą dieną 21 val. jis iš (duomenys neskelbtini) turėjo išvykti atostogauti, todėl apie tai informavo policijos pareigūnus. Pažymėjo, kad pareigūnas leido grįžus iš atostogų pateikti lygiavamzdį šautuvą, todėl manė, kad panaikinti jam išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus nebuvo ketinama. Atkreipė dėmesį, kad Pareigūnas R. S. neišreiškė valios vykti į jo namus patikrinti seifo, kuriame buvo saugomas likęs lygiavamzdis šautuvas, leido jam grįžus iš užsienio pateikti ginklą, nereikalavo pateikti Leidimo laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 2179 (toliau – ir Leidimas), todėl ginčo sprendime nepagrįstai nurodomi Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas) 30 straipsnio pažeidimai.

Pabrėžė, kad likusio lygiavamzdžio šautuvo jis negalėjo pateikti dėl objektyvių priežasčių, t. y. seifo, kuriame buvo saugomas ginklas, spynos gedimų. Šias aplinkybes patvirtina antstolio R. S. 2013 m. sausio 15 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. 70/13/8. Seifas buvo atrakintas tik 2012 m. gruodžio 13 d., tačiau Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 2012 m. lapkričio 23 d. nutarimu jo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas tuo metu jau buvo nutrauktas, todėl jis buvo įsitikinęs, kad nuo ikiteisminio tyrimo nutraukimo išnyko teisinis pagrindas policijos ar kitoms institucijoms paimti saugojimui iš jo šaunamuosius ginklus.

Paaiškino, kad 2012 m. lapkričio 27 ir 28 dienomis jis telefonu skambino Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato specialistei J. A., prašydamas grąžinti jo pateiktus ginklus, t. y. revolverį ir 2 graižtvinius šautuvus, tačiau ji atsakė jam, kad negrąžins ir priežasčių nenurodė. Jis pateikė 2012 m. lapkričio 29 d. prašymą raštu dėl šaunamųjų ginklų grąžinimo, atsakymo iki šiol negavo. Atkreipė dėmesį, kad jis nebuvo informuotas apie tai, jog nutraukus ikiteisminį tyrimą jis vis tiek turi pateikti saugojimui likusį lygiavamzdį šautuvą.

Pažymėjo, kad pagal įstatymo analogiją (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ), Lituvos Republikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK), Lietuvo Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) nuostatose teismo šaukimų ir pranešimų siuntimui nustatytą tvarką) policijos pareigūnai, siekiantys paimti iš asmens ginklus, turėjo raštu į jo oficialiai deklaruotą gyvenamąją vietą arba registruotu laišku į jo darbovietę siųsti pranešimą dėl ginklų patikrinimo datos ir laiko, nustatant protingą terminą šiam patikrinimui atlikti.

Nei tyčia, nei piktybiškai jis nevengė pateikti lygiavamzdį šautuvą, geranoriškai vykdė telefonu išsakytus pareigūnų nurodymus, kreipėsi į uždarąją akcinę bendrovę „Centrinis raktų servisas“ ir kitas įmones dėl seifo spynos atrakinimo, o pareigūnų nesugebėjimas jam prisiskambinti (buvo skambinama telefono numeriu, kurio jis beveik nenaudoja), rasti jo gyvenamojoje vietoje ar kitur yra ne nuo jo priklausantis veiksnys, negalėjęs lemti leidimo panaikinimo. Pažymėjo, kad Kauno AVPK Centro policijos komisariato pareigūnai antrą kartą atvyko į darbovietę, t. y. 2012 m. gruodžio 3 d. apie 15 val., kurioje paliko pranešimą, kad 2012 m. gruodžio 4 d. 13 val. jis sudarytų sąlygas įvykdyti išvadą, tačiau pranešime buvo nustatytas neprotingas devyniolikos valandų terminas, per kurį įmonės buhalterei nepavyko susisiekti su pareiškėju, todėl jis nežinojo apie minėtą pranešimą ir negalėjo jo įvykdyti.

Manė, kad jis diskriminuojamas dėl tautybės, tokiu būdu pažeidžiama Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnio ir Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos. Taip pat atkreipė dėmesį, kad skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodyta, jog pareiškėjas administracine tvarka baustas 2012 m. spalio 22 d., nors buvo baustas 2011 m. balandžio 6 d., o sprendimo priėmimo metu pagal įstatymus turėjo būti laikomas nebaustu administracine tvarka.

Atsakovas Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu (b. l. 52–55) į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad Kauno AVPK 2001 m. rugsėjo 24 d. A. K. buvo išdavęs leidimą laikyti (nešiotis) ginklus. Paskutinį kartą leidimas buvo perregistruotas 2009 m. rugsėjo 10 d. ir galiojo iki 2014 m. rugsėjo 10 d. Pažymėjo, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 5 punktas įpareigoja policiją ginklus, ginklų priedėlius, šaudmenis, jų dalis paimti, kai asmuo įstatymų nustatyta tvarka įtariamas ar kaltinamas padaręs tyčinę nusikalstamą veiką ar jam skirta kardomoji priemonė – suėmimas.

Paaiškino, jog 2012 m. spalio 8 d. patikrinus asmenį BIRT ataskaitų žiūriklyje, paaiškėjo, kad 2010 m. birželio 12 d. A. K. viešoje vietoje, prie (duomenys neskelbtini), necenzūriniais žodžiais išplūdo laivybos inspekcijos inspektorius G. Č., L. J. ir G. V., už tai 2012 m. spalio 22 d. Prienų rajono apylinkės teismo teismas jį nubaudė 250,00 Lt bauda pagal ATPK 174 straipsnį, bei paaiškėjo, kad Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Prevencijos poskyris atlieka ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-00541-12 dėl nusikalstamos veikos, numatytos pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, kurioje įtarimai pareikšti A.

K. dėl grasinimų nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba terorizavimo. Nurodė, kad paaiškėjus šioms aplinkybėms, pareiškėjas ne kartą telefonu buvo raginamas pristatyti ginklus laikinam saugojimui, nurodomas jam ginklų pristatymo teisinis pagrindas, pareigūnai ne kartą buvo nuvykę į jo gyvenamąją ir darbo vietą, tačiau pareiškėjo nerasdavo, jo paties nurodytu telefonu pareiškėjas neatsiliepdavo. Susisiekus su juo darbo telefonu, pareiškėjas įsipareigojo pats juos pristatyti į nuovadą, tačiau 2012 m. spalio 24-25d. pristatė tik tris iš turimų keturių ginklų, nepateikė leidimo laikyti (nešiotis) ginklus Nr. 2179 ir lygiavamzdžio šautuvo, paaiškindamas, kad ginklas ir leidimas laikomas kitame seife, kurio raktas paliktas Klaipėdos mieste, kad išvyksta į užsienį ir grįš tik lapkričio viduryje.

A. K., gabendamas ginklus neturėdamas leidimo, nevykdė ginklo, šaudmenų savininko, valdytojo, naudotojo pareigų, numatytų Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 straipsnyje. Pažymėjo, kad 2012 m. spalio 24 d. A. K. buvo supažindintas su Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato išvada dėl ginklų bei šaudmenų paėmimo, tačiau juos pristatyti ir sudaryti galimybes pareigūnams patikrinti bei paimti ginklus vengė. Telefonu neatsiliepdavo, ginklų laikymo vietos adresu ((duomenys neskelbtini), Kaune) buto durų niekas neatidarydavo, į paliktus pareigūnų pranešimus prie darbovietės durų nereagavo.

Atkreipė dėmesį, jog 2012 m. gruodžio 3 d. jo darbovietėje ((duomenys neskelbtini)) buvo paliktas pranešimas, kad A. K. 2012 m. gruodžio 4 d. apie 13 val. sudarytų pareigūnams galimybę patikrinti ginklų laikymo sąlygas ir leistų paimti saugojimui lygiavamzdį šautuvą bei leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, tačiau nurodytu laiku nuvykus minėtu adresu, buto duris atidarė nepilnametis asmuo, kuris pasakė, jog tėvo namuose nėra, darbovietėje buhalterė informavo, kad darbo vietoje jo taip pat nebuvo. Todėl ginčijamu sprendimu buvo nuspręsta A.

K. panaikinti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Centro policijos komisariato Centro policijos nuovada įpareigota paimti lygiavamzdį šautuvą „BROWNING SILVER“ laikinam saugojimui ir leidimą laikyti (nešiotis) ginklus Nr. (duomenys neskelbtini), nes pareiškėjas sudarė kliūtis pareigūnams paimti ginklus.

II. Kauno apygardos administracinio teismas 2013 m. birželio 12 d. sprendimu (b. l. 130-136) pareiškėjo A. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui A. K. buvo išduotas leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) laikyti (nešiotis) ginklus, kuris ginčijamu 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 20-11-IL-4926 buvo panaikintas. Toks sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 30 straipsnio 1 dalis 3-4 punktais, 30 straipsnio 2 dalies 1, 2, 8 punktais, 40 straipsnio 1 dalies 9 punktu ir Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 (toliau – ir Taisyklės), 92.7 punkto nuostatomis.

Teismas nurodė, kad leidimų nešiotis ir leidimų laikyti ginklus, šaudmenis panaikinimo pagrindai reglamentuojami Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnyje ir Taisyklių XIII dalyje. Pareiškėjui išduotas Leidimas iš esmės panaikintas minėto įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 9 punkto bei Taisyklių 92.7 punkto pagrindu, todėl sprendė, kad ginčo nagrinėjimo dalykas yra Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 9 punkto bei Taisyklių 92.7 punkto taikymo pagrįstumas ir teisėtumas. Kitus ginčo sprendime nurodytus pagrindus, teismas laikė leidimo laikyti (nešiotis) ginklus panaikinimo aplinkybėmis (Taisyklių 93 p.), todėl vertino tiek, kiek pagrindžia Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 9 punkto ir Taisyklių 92.7 punkto taikymą.

Nustatė, kad 2012 m. rugsėjo 17 d. pareiškėjas buvo pripažintas įtariamuoju baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-00541-12 pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje „Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas“. Kauno AVPK VTV Licencijavimo skyriaus specialistė, vadovaudamasi Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 2012 m. spalio 11 d. priėmė Išvadą, kuria įpareigojo Kauno AVPK Centro pilicijos komisariatą paimti saugojimui A. K. graižtvinį šautuvą „SAUER 202“; 300 Winchester Magnum; Nr. (duomenys neskelbtini); graižtvinį šautuvą „ANSCHUTZ 525; .22 LR; (duomenys neskelbtini)“; lygiavamzdį šautuvą „BROWNING SILVER“ 12x70; 113NN22107; revolverį „SMITH WESSON 340 PD“; .357 Magnum; DCW8105, šaudmenis ir priduoti laikinam saugojimui į Kauno AVPK Ginklų saugyklą, Leidimą atsiųsti Kauno AVPK VTV Licencijavimo skyriui. Pareiškėjas 2012 m. spalio 24-25 d. perdavė pareigūnui R. S. revolverį ir du graižtvinius šautuvus, o lygiavamzdį šautuvą pristatė tik 2012 m. gruodžio 27 d.

Teismas, remdamasis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 5 punktu, nurodė, kad atsakovas turėjo teisėtą pagrindą paimti iš pareiškėjo ginklus, nes patikrinus duomenis apie pareiškėją BIRT ataskaitose, paaiškėjo, kad Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato Prevencijos poskyris atlieka ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-00541-12 dėl nusikalstamos veikos numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, kurioje įtarimai pareikšti A. K..

Pastebėjo, kas byloje nėra duomenų apie tai, jog buvo siųsti pareiškėjui rašytiniai pranešimai dėl ginklų pristatymo ir jų paėmimo, tačiau formalus neatitikimas teisės aktų reikalavimams negali būti teisiniu pagrindu panaikinti ginčijam sprendimui, nes bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui buvo žinomas pareigūnų reikalavimo pristatyti ginklus turinys, suprantamos jų nepristatymo pasekmės.

Atkreipė dėmesį, kad liudytojų J. A., R. S. parodymai byloje patvirtina, jog pareiškėjas, paaiškėjus duomenims dėl minėto ikiteisminio tyrimo, buvo raginamas telefonu geranoriškai nedelsiant pristatyti ginklus į komisariatą. Pareiškėjas šių aplinkybių neneigė. Nurodė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjas prieš tai jau buvo pristatęs ginklus į komisariatą dėl iškeltos baudžiamosios bylos pagal BK 145 straipsnio 1dalį, todėl jų pristatymo ir paėmimo tvarką žinojo. Geranoriškai nepristačius ginklų, 2012 m. spalio 11 d. Kauno AVPK buvo patvirtinta išvada Nr. 20-11-IL-3938 dėl jų paėmimo. Minėtoje išvadoje nurodyta, jog apie priimtą sprendimą informuotinas pareiškėjas. Teismas atkreipė dėmesį į pareiškėjo teiginį, jog su Išvada jis susipažino tik 2012 m. gruodžio 7 d., o nežinojimas apie minėtą Išvadą yra viena iš priežasčių, sąlygojusių delsimą pateikti lygiavamzdį šautuvą saugojimui ir nurodė, jog paties pareiškėjo, liudytojų R. S., J. A. parodymai byloje patvirtina, kad tris ginklus iš keturių turimų jis pateikė 2012 m. spalio 24-25 d., todėl teismas darė išvadą, kad jis iki minėto termino žinojo ir suprato prievolę nedelsiant pateikti visus ginklus laikinam saugojimui. Tai, kad pareiškėjas suprato pareigą pristatyti ginklus, patvirtina jo paties veiksmai pristatant dalį ginklų. Taigi remiantis byloje esančiais duomenis akivaizdu, jog pareiškėjui apie Išvadą tapo žinoma 2012 m. spalio 24 d.

Pabrėžė, jog objektyvių priežasčių, dėl kurių nebuvo pristatyti visi ginklai 2012m. spalio 24-25 d., byloje nesurinkta, o tai, jog pareiškėjas fiziškai nepajėgė jų pristatyti, teismui nėra įtikinamas argumentas. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas tvirtino, jog pareigūnui R. S. spalio 25 d. nurodė, kad ginklo negali pristatyti dėl sugedusio seifo, tačiau apklaustas liudytoju minėtas pareigūnas nurodė, jog apie sugedusį seifą spalio 25 d. jis nebuvo informuotas, pareigūno R. S. tarnybiniuose pranešimuose ši aplinkybė taip pat nenurodyta, todėl teismas minėtus pareiškėjo argumentus vertino kaip neįrodytus. Teismas vertino, kad pareiškėjas, būdamas pakankamai atidus ir rūpestingas, žinodamas apie būtinumą pristatyti lygiavamzdį šautuvą saugojimui, galėjo ir privalėjo informuoti atsakovą apie atsiradusią aplinkybę, t. y. seifo, kuriame saugomas ginklas, spynos gedimą, kreiptis į antstolį dėl minėtos faktinės aplinkybės konstatavimo, tačiau turėdamas galimybę to nepadarė. Kaip matyti iš bylos duomenų į antstolį dėl faktinių aplinkybių, susijusių su seifų buvimu, konstatavimo buvo kreiptasi jau po ginčijamo sprendimo priėmimo, t. y. 2013 m. sausio 15 d. Teismui nebuvo pateikta jokių duomenų, kad pareiškėjui kas nors trukdė į antstolį kreiptis anksčiau siekiant užfiksuoti įrodymus dėl seifo sugedimo. Be to, rakto nuo seifo, kuriame laikomi ginklai, laikymą kitame mieste teismas vertino kaip akivaizdžios kliūties sudarymą kontroliuojančiųjų institucijų pareigūnams apžiūrėti ginklus, šaudmenis, jų laikymo vietas.

Teismas nurodė, kad apie tai, jog likusio ginklo (lygiavamzdžio šautuvo), šaudmenų bei Leidimo iš pil. A. K. paimti nepavyksta, nes pareiškėjas nesudaro sąlygų patikrinti ginklus bei jų laikymo sąlygas, bei apie tai, kad į butą, kuriame laikomi ginklai, bei į pareiškėjo darbovietę pareigūnai vyko ne kartą, patvirtina liudytojų R. S., R. O., I. C. parodymai, Kauno AVPK Kauno miesto Centro policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Centro policijos nuovados 2012 m. gruodžio 4 d. raštas Nr. 20-22-S-17763, pareigūno R. S. 2012 m. spalio 26 d., 2012 m. gruodžio 4 d., 2012 m. gruodžio 27 d. tarnybiniai pranešimai.

Pastebėjo, jog pareiškėjas subjektyviai vertina tai, kad Kauno AVPK Centro policijos komisariato pareigūnų, į jo darbovietę atvykusių 2012 m. gruodžio 3 d. apie 15 val. ir palikusių pranešimą, jog 2012 m. gruodžio 4 d. 13 val. sudarytų sąlygas įvykdyti Išvadą, pranešime nustatytas neprotingas 19 valandų terminas. Nurodė, kad liudytojas R. S. teisme patvirtino, jog gruodžio 3 d. paliekant pranešimą darbovietėje, jį priėmusiai darbuotojai buvo nurodyta kuo skubiau susisiekti su pareiškėju. Nors apklausta liudytoja įmonės darbuotoja I. C. iš esmės šią aplinkybę neigė, tačiau įvertinęs tai, jog ją sieja su pareiškėju darbiniai santykiai, tarnybinis priklausomumas, teismas nelaikė minėtų įrodymų patikimais. Atkreipė dėmesį, jog pranešimas nebuvo vykdomas ir vėliau, nes byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas po pranešimo gavimo, būtų susisiekęs su pareigūnais, stengęsi jiems paaiškinti negalėjimo įvykdyti pranešimo priežasčių, pasiūlęs kitą ginklų paėmimo laiką. Lygiavamzdis šautuvas ir Leidimas buvo priduotas saugojimui tik 2012 m. gruodžio 27 d. Nurodytas aplinkybes teismas vertino kaip vengimą teisėsaugos institucijų pareigūnų reikalavimu pateikti ginklus, šaudmenis ir leidimą juos nešiotis ar leidimą laikyti, kontroliuojančių institucijų pareigūnams nesudarymą sąlygų patekti į ginklų laikymo vietą.

Akcentavo, jog, pasak pareiškėjo, seifas, kuriame laikomas lygiavamzdis šautuvas, buvo atrakintas 2012 m. gruodžio 13 d., tačiau minėtą šautuvą ir Leidimą pareiškėjas pristatė tik 2012 m. gruodžio 27 d. Tokį delsimą pristatyti pareigūnams ginklus, išnykus visoms paties pareiškėjo nurodytoms aplinkybėms, teismas vertino akivaizdžiu vengimu teisėsaugos institucijų pareigūnų reikalavimo pateikti ginklus, šaudmenis ir leidimą juos nešiotis ar leidimą laikyti.

Teismas atmetė pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog jis galėjo būti diskriminuojamas dėl tautybės, nes tokių įrodymų nepateikta, taip pat nenustatė, kad pareigūnai galėjo būti suinteresuoti nepagrįstai A. K. apkaltinti bei panaikinti jam išduotą Leidimą.

Teismo nuomone, ta aplinkybė, jog ginčijamo sprendimo priėmimo metu pareiškėjo atžvilgiu jau buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 10-2-00541-12 pagal BK 145 straipsnio 1 dalį dėl grasinimų nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą, neapribojo galimybės atsakovui priimti ginčijamą sprendimą, nes pareiškėjui pažeidus Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 9 punktą, t. y. sudarant kliūtis kontroliuojančių institucijų darbuotojams atlikti ginklų patikrinimą jų paėmimo tikslu, atsirado savarankiškas teisinis pagrindas leidimo panaikinimui.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjas, nepateisinamai ilgą laiką vengdamas vykdyti teisėsaugos institucijų pareigūnų reikalavimą pateikti saugoti lygiavamzdį šautuvą ir Leidimą į teritorinę policijos įstaigą, nors apie tokią pareigą žinojo, nes tris ginklus jau buvo pateikęs saugojimui, pažeidė Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose, 2 dalies 8 punkte nurodytus reikalavimus, todėl jo veiksmai pagrįstai įvertinti kaip akivaizdus kliūčių sudarymas kontroliuojančiųjų institucijų darbuotojams atlikti patikrinimą, o Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 9 punkte bei Taisyklių 92.7 punkte numatytos sankcijos jam pritaikytos pagrįstai. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, kad Kauno AVPK 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas Nr. 2179 laikyti (nešiotis) ginklą, yra teisėtas ir pagrįstas.

III. Pareiškėjas A. K. apeliaciniu skundu (b. l. 142-146) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad ginčijamas 2012 metų gruodžio 17 d. Kauno AVPK sprendimas Nr. 20-11-IL-4926 buvo priimtas Ginklų ir šaudmenų kontrolė įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, todėl teismas privalėjo ištirti ir nustatyti, ar A. K. pažeidė šio punkto reikalavimus. Tuo tarpu teismas tyrė aplinkybes, susijusias su 2012 metų spalio 11d. išvados dėl ginklų, šaudmenų paėmimo vykdymu, nors šia išvada nebuvo nutarta atlikti A. K. ginklų patikrinimų. Mano, kad teismo nustatytos aplinkybės, jog A. K. vengė grąžinti lygiavamzdį šautuvą neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl 2012 metų gruodžio 17 d. Kauno apskrities VPK sprendimo Nr. 20-1 l-IL-4926 teisėtumo, nes leidimas buvo panaikintas dėl ginklų patikrinimo vengimo, o ne kitų Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatų pažeidimo.

Pažymi, kad atsakovas, grįsdamas priimtą ginčijamą sprendimą, pateikė tik vieną įrodymą – pranešimą be datos, kuriame buvo reikalaujama sudaryti sąlygas kontroliuojančių valstybės institucijų tarnautojams patekti į ginklų ir šaudmenų laikymo vietas 2012 m. gruodžio 4 d. 13 val. Atkreipia dėmesį, kad minėtas pranešimas buvo įteiktas ne pačiam A. K., o (duomenys neskelbtini) darbuotojai buhalterei I. C.. Byloje nebuvo paneigti A. K. paaiškinimai ir I. C. parodymai, jog šis pranešimas A. K. buvo įteiktas tik 2012 m. gruodžio 4 d. vakare. Akcentuoja, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 9 punkto nuostatos numato, jog leidimas ginklui gali būti panaikinamas tik esant akivaizdžiam trukdymui atlikti patikrinimą. Tuo tarpu A. K. nežinant apie numatomą atlikti patikrinimą, negali būti laikoma, kad jis trukdė jį atlikti, ar juo labiau, kad toks trukdymas buvo akivaizdus.

Pabrėžia, kad teismas nenurodė, kokie byloje įrodymai paneigia A. K. paaiškinimus dėl pranešimo gavimo laiko ir kokiais įrodymais remdamasis teismas darė išvadą, jog A. K. pranešimas buvo įteiktas dar iki numatomo patikrinimo.

Atkreipia dėmesį, kad R. S., apklaustas teisme liudytoju, nurodė, jog jis neva siūlė pareiškėjui vykti paimti kitus ginklus. Pabrėžia, kad pareiškėjas neigė šią aplinkybę, nurodydamas, kad pats pasiūlė pareigūnui vykti kartu su juo, tačiau šis atsisakė. Pažymi, jog nei viename iš R. S. rašytame tarnybiniame pareiškime ši aplinkybė nebuvo nurodyta. Todėl, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes bei prieštaravimus tarp R. S. parodymų ir tarnybinių pranešimų, nebuvo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas nesutiko, jog tyrėjas vyktų kartu su juo paimti ginklų. Akcentuoja, kad liudytojų R. S. bei R. O. parodymai dėl jų daugkartinio vykimo į butą, kuriame buvo laikomi ginklai, vertintini kritiškai. Jų nepatvirtina jokie kiti įrodymai, esantys byloje.

Teigia, jog pareiškėjas nebuvo informuotas apie policijos pareigūnų patikrinimus pareiškėjo namuose, išskyrus 2012 m. spalio 24 d. Taip pat nurodo, jog nėra reikšminga aplinkybė (nors ji neįrodyta), kad į pareiškėjo butą ir darbovietę pareigūnai vyko ne kartą, sprendžiant klausimą dėl ginčijamo sprendimo teisėtumo, nes nėra reikšminga tai, jog pareigūnai, neinformavę pareiškėjo ir jam apie tai nežinant, vyko pas jį į darbovietę ir į namus, tačiau pareiškėjo nerasdavo. Jokie teisės aktai neįpareigoja pareiškėjo būti nuolat namuose, todėl tokių pareiškėjo veiksmų nėra pagrindo laikyti kliudymu pareigūnams atlikti ginklų ar šaudmenų patikrinimą.

Pažymi, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas remiantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 9 punktu, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo šią nuostatą aiškinti plečiamai ir ginklų nepateikimą prilyginti kliudymui atlikti ginklų patikrinimą. Nurodo, jog aiškinant šią teisės normą sistemiškai su Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 straipsnio nuostatomis, matyti, kad yra išskiriamos dvi skirtingos ginklų turėtojo pareigos: 1) pareiga sudaryti sąlygas kontroliuojančiųjų valstybės institucijų tarnautojams patekti į ginklų, šaudmenų laikymo vietas ir jų reikalavimu pateikti patikrinti ginklą, šaudmenis ir leidimą nešiotis ar leidimą laikyti ginklus, šaudmenis; 2) pareiga teisėsaugos institucijų pareigūnų reikalavimu pateikti ginklus, šaudmenis ir leidimą juos nešiotis ar leidimą laikyti. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnio 9 punktas numato, kad leidimas panaikinamas, kai asmuo, turintis leidimą nešiotis ar leidimą laikyti ginklą, akivaizdžiai neleidžia arba sudaro kliūtis kontroliuojančiųjų institucijų darbuotojams atlikti patikrinimą, t. y. pažeidžia Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 straipsnio 3 punkto nuostatas. Būtent šiuo pagrindu pareiškėjui buvo panaikintas leidimas. Pabrėžia, jog skundžiamame sprendime panaikinti leidimą nėra nurodyta, kad jis būtų naikinamas kitais Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 40 straipsnyje nurodytais pagrindais.

Atkreipia dėmesį į tai, jog jeigu apeliacinės instancijos teismas nesutiktų su tokiu teisės aiškinimu, pareiškėjas pasisako ir dėl aplinkybių susijusių, su ginklų pateikimu pagal 2012 m. spalio 11 d. patikrinimo išvadą Nr. 20-1 l-IL-3938. Paaiškina, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėjui tik 2012 m. gruodžio 3 d. paliktame pranešime buvo raštu nurodyta, kad yra priimta išvada dėl ginklų paėmimo, o realiai ji įteikta 2012 m. gruodžio 7 d. Jokių kitų rašytinių įrodymų, kad pareiškėjas buvo supažindintas su Išvada ar kad iš jo raštu buvo pareikalauta pateikti ginklus, į bylą pateikta nebuvo. Tą nurodė ir teismas ginčijamame sprendime.

Nurodo, jog nepagrįsta teismo išvada, kad pareiškėjas privalėjo ginklus pristatyti nedelsiant. Jokie įrodymai byloje nepatvirtino, jog iš pareiškėjo buvo pareikalauta ginklus pristatyti tą pačią dieną. Atkreipia dėmesį, kad Liudytojas R. S. teigė, jog jis supažindino pareiškėją su Išvada 2012 m. spalio 24 d, tačiau šių teiginių nepatvirtina jokie kiti įrodymai. Pareiškėjui nebuvo nustatytas terminas, per kurį jis turėjo pristatyti ginklus. Todėl jis, turėdamas išvykti 2012 m. spalio 26 d. į užsienį, pagrįstai manė, kad nepažeidžia jokių teisės aktų reikalavimų dėl ginklų pateikimo. Grįžęs iš užsienio pareiškėjas ėmėsi priemonių atidaryti seifą su ginklu, tačiau to nepavyko padaryti iki 2012 m. gruodžio 13 d.

Taip pat pažymi, kad 2012 metų spalio 11 d. išvadoje Nr. 20-1 l-IL-3938 yra nurodyta įpareigoti iš A. K. paimti saugojimui 4 ginklus, tuo tarpu 2012 m. spalio 11 d. rašte, adresuotame Kauno AVPK Centro plicijos komisariatui, yra nurodyta paimti pistoletą „SIG SAUER P212“, kurio A. K. neturi ir kuris nenurodytas pačioje Išvadoje, todėl neaišku, kokiu pavedimu vadovavosi R. S..

Akcentuoja, kad 2012 m. gruodžio 7 d., kai A. K. buvo supažindintas su išvada dėl ginklų ir šaudmenų paėmimo, pagrindas paimti iš jo ginklus buvo išnykęs. Nurodo, jog 2012 m. lapkričio 23 d. A. K. atžvilgiu buvo priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą. Šio nutarimo kopiją A. K. pateikė Kauno AVPK 2012 m. lapkričio 29 d. Pažymi, kad kai pareiškėjas 2012 m. lapkričo 29 d. pateikė Kauno AVPK nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą kopiją, pareigūnai nedelsdami privalėjo susisiekti su prokuratūra, siekdami išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą priėmimu. Pažymi ir tai, kad turėdami nutarimo kopiją, pareigūnai šias aplinkybes galėjo patikrinti ir kitais būdais (telefonu, faksu, elektroniniu paštu), o ne tik siunčiant paklausimus prokuratūrai. Atsižvelgęs į tai, teigia, kad Išvados vykdymo metu ir vėliau pareigūnams buvo žinoma, jog yra išnykęs pagrindas paimti iš A. K. ginklus, dėl ko veiksmų negalima laikyti teisėtais bei konstatuoti, kad pareiškėjas pažeidė Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 30 straipsnio 4 punkto nuostatas.

Teigia, kad ginčijamas Kauno AVPK sprendimas buvo grindžiamas subjektyviais R. S. parodymais ir jo surašytais tarnybiniais pranešimais. Minėtuose pranešimuose nurodytų aplinkybių nepatvirtina kiti objektyvūs įrodymai. Pažymi, jog nors Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatos nedetalizuoja ginklų paėmimo, ginklų turėtojo informavimo apie numatomą atlikti patikrinimą tvarkos, mano, kad tai turi būti daroma raštu, nurodant konkrečius nurodymo įvykdymo terminus.

Vertina, kad teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos analogiškose bylose. Nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, jog Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatos turi būti taikomos ir aiškinamos neatsiejamai su kitomis šio įstatymo normomis, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais. Pažymėjo, kad leidimas laikyti (nešioti) ginklus gali būti panaikinamas ne už visus pažeidimus, o tik už šiurkščius ir, priklausomai nuo pažeidimo pobūdžio, nevienkartinius pažeidimus, kurie kelia grėsmę žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumui.

Atsakovas Kauno apskrities vyriausias policijos komisariatas atsiliepimu (b. l. 152–154) į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje ginčas kilo dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. 20-11-IL-4926, kuriuo, be kita ko, buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikyti (nešioti) ginklus, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės konstatavo, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas akivaizdžiai vengė pateikti ginklus teisėsaugos institucijų pareigūnams pareikalavus, kliudė juos patikrinti, toks vengimas ir kliudymas tęsėsi nepateisinamai ilgai, todėl atsakovas pagrįstai priėmė ginčijamą sprendimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes ir neteisingai aiškino bei taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą.

Teisėjų kolegija tokiam pareiškėjo vertinimui nepritaria.

Visų pirma pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.51 straipsnyje nurodyta, kad daiktus, turinčius ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, visuomenės ar valstybės saugumui, arba dėl kitų priežasčių (ginklai, smarkiai veikiantys nuodai ir kt.) galima įsigyti tiktai pagal specialius leidimus. Tokius daiktus ir leidimų jiems įsigyti išdavimo tvarką nustato įstatymai. Šiai bylai reikšmingos Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (bylai reikšminga 2012 m. liepos 7 d. redakcija) nuostatos (toliau – ir Įstatymas). Kaip matyti iš Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies nuostatų, šio įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų ir šaudmenų apyvartą ir taip užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą. Įstatymo turinys rodo, jog įstatymų leidėjas ginklus traktuoja kaip ypatingos prigimties civilinėje apyvartoje esančius daiktus, ši apyvarta, be kita ko, siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės saugumą, sveikatą, išsamiai reglamentuojama. Į šį tikslą atsižvelgtina aiškinant kitas Įstatymo nuostatas, įskaitant ir ginklų savininkui, valdytojui ar naudotojui nustatytų pareigų pobūdį.

Įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad A, B, C kategorijų ginklų, jų šaudmenų savininkas, valdytojas, naudotojas privalo sudaryti sąlygas kontroliuojančiųjų valstybės institucijų tarnautojams patekti į ginklų, šaudmenų laikymo vietas ir jų reikalavimu pateikti patikrinti ginklą, šaudmenis ir leidimą nešiotis ar leidimą laikyti ginklus, šaudmenis, o 30 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad A, B, C kategorijų ginklų, jų šaudmenų savininkas, valdytojas, naudotojas privalo teisėsaugos institucijų pareigūnų reikalavimu pateikti ginklus, šaudmenis ir leidimą juos nešiotis ar leidimą laikyti.

Įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodyta, kad A, B, C kategorijų ginklų, jų šaudmenų savininkui, naudotojui draudžiama sudaryti kliūtis kontroliuojančiųjų institucijų pareigūnams apžiūrėti ginklus, šaudmenis, jų laikymo vietas ir ginklų, šaudmenų įsigijimo, laikymo, apskaitos dokumentus, tuo tarpu Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodyta, kad leidimai nešiotis ir leidimai laikyti B, C kategorijų ginklus ir šaudmenis panaikinami kai asmuo, turintis leidimą nešiotis ar leidimą laikyti ginklą, akivaizdžiai neleidžia arba sudaro kliūtis kontroliuojančiųjų institucijų darbuotojams atlikti patikrinimą.

Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių patvirtinimo (2011 m. kovo 1 d. redakcija) patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių 92.7 punkte numatyta, kad leidimas laikyti (nešiotis) ginklus panaikinamas asmenims, turintiems leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, akivaizdžiai neleidus arba sudarius kliūtis kontroliuojančiųjų institucijų darbuotojams atlikti patikrinimą (šio punkto reikalavimai netaikomi asmenims, nurodytiems Įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje).

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas privalėjo tik įvertinti, ar pareiškėjas pažeidė Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 9 punkto reikalavimus, tačiau jis nepagrįstai vertino aplinkybes, susijusias su 2012 m. spalio 11 d. išvados vykdymu.

Teisėjų kolegija pritaria pareiškėjo vertinimui, jog Įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktuose įtvirtintos savarankiškos ginklų savininko, valdytojo, naudotojo pareigos. Kita vertus, toks šių pareigų savarankiškumas savaime neleidžia teigti, jog vertinant, ar ginklo savininkas, valdytojas ar naudotojas tinkamai vykdė iš Įstatymo kylančias pareigas, ir, atitinkamai, ar buvo pagrindas konstatuoti, kad atsirado Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytos aplinkybės, neturi būti išsamiai vertinamos konkrečioje situacijoje susiklosčiusios aplinkybės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje vertinamu atveju atsakovui iškilęs poreikis patikrinti ginklus tiesiogiai sietinas su savalaikiu lygiavamzdžio šautuvo pristatymu/pateikimu atsakovui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino visas su šiais aspektais susijusias faktines aplinkybes.

Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo pateiktam aplinkybių vertinimui ir jų teisiniam kvalifikavimui.

Byloje nėra ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas dalį ginklų atsakovui pristatė 2012 m. spalio 24-25 d. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į šią faktinę aplinkybę ir į tai, jog pareiškėjas jau 2011 m. buvo pristatęs ginklus atsakovui dėl iškeltos baudžiamosios bylos, taigi žinojo apie ginklų pristatymo ir paėmimo tvarką, pagrįstai konstatavo, kad apie 2012 m. spalio 11 d. išvadą, taigi, ir pareigą pristatyti ginklus atsakovui, pareiškėjas sužinojo ne vėliau kaip 2012 m. spalio 24 d. Nors pareiškėjas nurodo, kad apie išvados turinį sužinojo tik 2012 m. gruodžio 7 d., toks teiginys vertintinas kritiškai, jį paneigia nuoseklūs liudytojų J. A. (b.l. 127) ir R. S. (b.l. 125) parodymai, paties pareiškėjo veiksmai pristatant ginklus. Teisėjų kolegija šiuo atveju pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad vien rašytinių įrodymų nebuvimas savaime neleidžia daryti kitokių išvadų.

Be to teisėjų kolegija šiuo aspektu atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė argumentų dėl pirmosios instancijos teismo kritiškai įvertinto jo teiginio apie tai, kad 2012 m. spalio 24-25 d. jis fiziškai negalėjo pristatyti visų ginklų iš karto. Pareiškėjas nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nepaaiškino, kokios objektyvios, nuo jo nepriklausiusios priežastys sukliudė tai padaryti iš karto, t. y. pristatyti visus ginklus iš karto. Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentus, kad jis nebuvo tinkamai informuotas apie jam kylančią pareigą pristatyti visus ginklus, ir pažymi, kad pareiškėjas, sužinojęs apie pareigą pristatyti visus ginklus atsakovui, privalėjo nedelsdamas bendradarbiauti su atsakovo darbuotojais ir jiems pristatyti lygiavamzdį šautuvą. Taigi šiuo atveju ne atsakovo pareigūnai turėjo pakartotinai ieškoti pareiškėjo ir jam priminti apie jo pareigą, tačiau, kaip minėta, pats pareiškėjas turėjo pareigą nedelsdamas pristatyti visus ginklus.

Vis dėlto byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas aptariamą ginklą atsakovui pateikė praėjus daugiau nei dviems mėnesiams po to, kai pristatė pirmuosius ginklus, t. y. 2012 m. gruodžio 27 d.

Nors pareiškėjas nurodo, kad tai įvyko dėl objektyvių priežasčių (atostogų ir sugedusio seifo), toks teiginys atmestinas kaip nepagrįstas. Visų pirma pažymėtina, kad į bylą nėra pateikta įrodymų, jog pareiškėjas būtų informavęs pareigūnus ir seifo gedimą būtų nurodęs kaip priežastį, kodėl jis negali pristatyti ginklo, taip pat nėra pateikta įrodymų, kad pareigūnai būtų leidę jam vėliau pristatyti ginklą. Be to, pareiškėjo teigimu, sugedęs seifas, kuriame buvo lygiavamzdis šautuvas, buvo atidarytas 2012 m. gruodžio 13 d., tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ginklą pareiškėjas pristatė tik 2012 m. gruodžio 27 d., t. y. praėjus 20 dienų po to, kai buvo pasirašytinai supažindintas (2012 m. gruodžio 7 d. (b.l. 128, 144) su 2011 m. spalio 11 d. išvada ir praėjus 14 dienų po to, kai, jo teigimu, buvo atidarytas seifas.

Pareiškėjas neginčija faktinės aplinkybės, kad apie 2012 m. gruodžio 3 d. jo darbovietėje paliktą pranešimą apie tai, kad jis 2012 m. gruodžio 4 d. 13 val. privalo sudaryti sąlygas pareigūnams patikrinti ginklą, sužinojo ne vėliau kaip 2012 m. gruodžio 4 d. darbo laiko pabaigoje (b.l. 112). Tačiau ir gavęs šį pranešimą pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų iki 2012 m. gruodžio 27 d., nepaaiškino, kokios objektyvios, nuo jo valios nepriklausiusios aplinkybės sukliudė pareiškėjui nedelsiant susisiekti su pareigūnais ir sudaryti galimybę vėliau atlikti patikrinimą arba pristatyti ginklą patikrinimui, ypač turint galvoje, kad nuo 2012 m. spalio 24 d. buvo praėjęs daugiau nei mėnesis laiko.

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad 2012 m. lapkričio 23 d. buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu, todėl buvo išnykęs ginklų paėmimo teisinis pagrindas, toks argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Iš Įstatymo 30 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punkto nuostatų matyti, kad šios teisės normos šaunamojo ginklo savininko, valdytojo ar naudotojo pareigos pateikti ginklus ir sudaryti sąlygas patekti į šaunamojo ginklo laikymo vietą ir pateikti patikrinti ginklus nesieja tik su ikiteisminio tyrimo atlikimu. Taigi pareigūnai turi teisę reikalauti pateikti ginklus ir sudaryti sąlygas patikrinti jo buvimo vietą ne tik pradėjus ikiteisminį tyrimą. Byloje vertinamu atveju tokia prielaida patikrinti ginklo buvimo vietą neabejotinai buvo turint galvoje tai, kad pareiškėjas nepateisinamai ilgai vengė pristatyti lygiavamzdį šautuvą pareigūnams. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui sudarant kliūtis kontroliuojančių institucijų darbuotojams atlikti ginklų patikrinimą, atsirado savarankiškas teisinis pagrindas, t. y. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 9 punktas, leidimo panaikinimui.

Įvertinus byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą nėra pagrindo pritarti pareiškėjo teiginiams, kad jo padarytas pažeidimas buvo mažareikšmis ar neakivaizdus. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į ginklų, kaip ypatingų civilinės apyvartos objektų, pobūdį, ikiteisminio tyrimo, kuris buvo pradėtas pareiškėjo atžvilgiu, pobūdį, taip pat laiko tarpą, kurį pareiškėjas vengė vykdyti teisės aktais nustatytas ginklo savininko pareigas (daugiau nei du mėnesius skaičiuojant nuo 2012 m. spalio 24 d.). Atitinkamai, nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikė argumentų dėl pirmosios instancijos teismo išvados, jog nėra pagrindo teigti, kad jis buvo diskriminuojamas tautybės pagrindu. Įvertinusi byloje pateiktus įrodymus teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir jų iš naujo nekartoja.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos faktines aplinkybes ir joms tinkamai taikė reikšmingą teisinį reguliavimą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pagrindo tenkinti apeliacinį skundą nėra, todėl jis atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Irmantas Jarukaitis

Ričardas Piličiauskas