A-552-403-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-403/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01252-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. M. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. 12-01-608 ir priteisti iš atsakovų neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį 33 690 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 dienos.

Pareiškėjo teigimu, Ministerija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio nuostatomis, nepagrįstai sumažino jam paskirtos valstybinės pensijos dydį. Laikinajame įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas pažeidžia teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, proporcingumo principus, asmens teisę gauti užtarnautą pensiją, nepagrįstai riboja asmens konstitucinę teisę į nuosavybę. Pareiškėjas pažymėjo, kad neišmokėtos valstybinės pensijos susikaupusio įsiskolinimo sugrąžinimui valstybė nėra sukūrusi jokio teisinio mechanizmo, kuriuo remiantis pareiškėjas būtų tikras, kad atgaus neteisėtai neišmokėtos valstybinės pensijos dalį.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Krašto apsaugos ministerija atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad, vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, buvo perskaičiuota pareiškėjui mokama valstybinė pensija, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo jomis nesivadovauti. Ministerija atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pareiškėjo valstybinės pensijos perskaičiavimo ir mažinimo teisinių pagrindų – Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Atsakovas pažymėjo, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuotina, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės yra teisėtos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. liepos 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, 33 690 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. bei panaikino Ministerijos 2013m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. 12-01-608.

Teismas rėmėsi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, 5 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, vadovavosi Konstitucijos 107 straipsniu, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsniu, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Teismas nustatė, kad pareiškėjui paskirtos pensijos dydis 2010 m. sausio mėn. – 2012 m. rugpjūčio mėn. buvo 2143,91 Lt, todėl per šį laikotarpį jam būtų buvę išmokėta 68 605,12 Lt. Nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Laikinajam įstatymui ir pritaikius jo 4 straipsnio 1 dalį, nurodyta suma perskaičiuota iki 54 884,16 Lt. Ši suma, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, perskaičiuota ir pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn. išmokėta 21 194,16 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos. Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Konstitucijai prieštarauja Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatytas valstybinių pensijų ribojimas, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui priteistina susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka – 33 690 Lt suma.

Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 darė išvadą, kad pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta ne dėl Ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimo buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėtos pensijos dalis – 33 690 Lt, pareiškėjui priteistina ne iš Ministerijos, o iš Lietuvos valstybės. Remdamasis Vyriausybės 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 teismas darė išvadą, kad neišmokėtos pensijos dalis pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos.

Teismas nustatė, kad Ministerijos 2013 m. balandžio 5 d. sprendime Nr. 12-01-608 yra pateikiama informacija apie pareiškėjui mokamos pensijos dydį bei teisės aktus, kuriais remiantis ši pensija buvo apskaičiuojama. Taip pat šiame sprendime išreikšta ir atsakovo valia atsisakyti išmokėti pareiškėjui susidariusią pensijos nepriemoką. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir darė išvadą, kad yra pagrindas panaikinti Ministerijos 2013 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. 12-01-608.

III. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugo ministerija apeliaciniu skundu (b. l. 83-84) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas remiasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1, 2 dalimis, 87 straipsnio 4 dalimi ir tvirtina, kad teismo sprendimas neatitinka šiose nuostatose įtvirtintų reikalavimų, juo nėra pilnai išnagrinėtas ginčo dalykas. Atsakovo manymu, teismo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika nagrinėjamu atveju negalima vadovautis. Atsakovo teigimu, teismas pirmiausia turėjo įvertinti, ar pareiškėjas tinkamai gina savo galimai pažeistas teises. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad teismas neišplėtojo ir sprendimo nepagrindė nuostatomis, jog ginčui taikytinos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatos. Atsakovas pažymi, kad pagal analogiją taikant Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatas pareiškėjas savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo galėjo apginti per trejų metų terminą. Kadangi pareiškėjas apie pensijos mažinimą sužinojo 2010 m. vasario mėnesį, o prašymą dėl neišmokėtos pensijos dalies Ministerijai pateikė 2013 m. kovo 5 d., atsakovas darė išvadą, kad pareiškėjas praleido trejų metų terminą.

Pareiškėjas V. M. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 90-92) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir daro išvadą, kad teismas pagrįstai nenustatė, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs terminą bei paisė iš Konstitucijos nuostatų kylančio reikalavimo asmens teises ginti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai. Pareiškėjas paaiškina, kad pirmoji sumažinta valstybinė pensija jam buvo išmokėta 2010 m. kovo 18 dieną. Į Ministeriją pareiškėjas kreipėsi 2013 m. kovo 5 d., Ministerija jo skundą išnagrinėjo ir jam atsakė 2013 m. balandžio 5 d. raštu, šį raštą 2013 m. balandžio 22 d. apskundė teismui. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pirmas sprendimas dėl jo pensijos sumažinimo ir jos konkretaus dydžio, kurį pareiškėjas turėjo teisę skųsti, buvo priimtas tik 2010 m. kovo 16 d. potvarkiu Nr. DE-533, o 2010 m. vasario 4 d. rašte Nr. 12-01-204 tėra atsiprašoma dėl vėluojančios išmokėti pensijos. Pareiškėjas daro išvadą, kad teisę skųsti Ministerijos sprendimą dėl pensijos sumažinimo jis įgijo tik priėmus Ministerijos kanclerio 2010 m. kovo 16 d. potvarkį ir pareiškėjui apie jį faktiškai sužinojus. Pareiškėjo teigimu apie pirmą priimtą sprendimą jo atžvilgiu dėl pensijos sumažinimo jis sužinojo 2010 m. kovo 18 dieną. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas pareiškėjas sumažinto dydžio valstybinę pensiją pirmą kartą gavo 2010 m. kovo 18 d., o į kompetentingą instituciją kreipėsi 2013 m. kovo 5 d., t. y. nepraleidęs 3 metų apskundimo termino.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagrįstumo.

Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo 2010 – 2012 metų laikotarpiu.

Apeliantai mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė Konstitucinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, nukreipdamas jo galiojimą į praeitį bei neatkreipė dėmesio, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, praleidęs trejų metų terminą savo teisėms ginti.

Dėl kreipimosi į teismą termino

Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas kėlė du savarankiškus reikalavimus – panaikinti atsakovo 2013 m. balandžio 5 d. sprendimą Nr. 12-01-608 ir priteisti valstybinės pensijos nepriemoką už 2010 – 2012 metus.

Dėl atsakovo 2013 m. balandžio 5 d. sprendimo Nr. 12-01-608 panaikinimo pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs ABTĮ 33 straipsnyje numatyto termino, todėl šį pareiškėjo reikalavimą pirmos instancijos teismas privalėjo priimti ir nagrinėti iš esmės.

Atsakydama į atsakovų apeliacinio skundo argumentus, susijusius su termino kreiptis į teismą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo praleidimu, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią, kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d., tačiau pirmą potvarkį šiuo klausimu atsakovas priėmė tik 2010 m. kovo 16 d., o sumažintą pensiją pareiškėjui išmokėjo 2010 m. kovo mėnesio pabaigoje.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. kovo mėn., t. y. gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėn. Be to, pareiškėjas 2010 m. vasario mėnesį buvo raštu informuotas, kad jo atžvilgiu bus taikomas Laikinasis įstatymas ir pensija mažinama. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2013 m. balandžio 22 d., t. y. nežymiai praleidęs paminėtą 3 metų terminą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad teismas, skundo nagrinėjimo metu nustatęs, jog skundas paduotas praleidus terminą, administracinę bylą nutraukia. Tačiau šiame kontekste reikia pažymėti ir tai, kad teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, jog tokiomis aplinkybėmis bylą nagrinėjantis teismas turėtų padėti pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises (ABTĮ 10 str.) ir išaiškinti pareiškėjui jo teisę reikšti prašymą dėl termino atnaujinimo skundui paduoti. Nutraukus administracinę bylą ir nepasiūlius pareiškėjui prašyti atnaujinti skundo padavimo terminą, suinteresuotiems asmenims nepagrįstai apribojama teisė ginti galbūt pažeistas teises (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-75/2009).

Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas šią bylą netyrė, ar antrasis skundo reikalavimas yra paduotas per įstatymo nustatytą terminą ir nepadėjo pareiškėjui įgyvendinti jo procesines teises, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pripažįsta, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo padarytas procesinės teisės pažeidimas, kas paprastai iššauktų pareiškėjo reikalavimo dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo ir galimo termino atnaujinimo klausimo perdavimą nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Tačiau ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis numato, kad procesinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Siekiant užtikrinti proceso operatyvumo ir koncentruotumo principų, kaip visuotinai pripažintų ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai taikomų administracinių bylų proceso principų, laikymąsi, teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju negrąžina bylos pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bet termino kreiptis į teismą atnaujinimo klausimą sprendžia apeliacinės instancijos teisme.

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes.

Reikia pažymėti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, jog įstatymų leidėjas nesureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimo klausimų. Paminėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus 3 metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėn. gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėn. ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija daro išvadą, jog asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus paminėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Tokia išvada iš esmės atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (pvz., 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-213/2014, 2014 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-219/2014) (ABTĮ 13 str. 1 d., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Išvardytos priežastys, teisėjų kolegijos įsitikinimu, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl darytina išvada, kad terminą kreiptis į teismą jis praleido dėl objektyvių priežasčių. Be to, nagrinėjamu atveju svarbu ir tai, kad pareiškėjas per trejų metų terminą kreipėsi į pensiją mokančią instituciją, o iš jos gavęs jo netenkinantį atsakymą, operatyviai kreipėsi į teismą. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis proceso operatyvumo principu bei teisingumo ir protingumo kriterijais, atnaujina pareiškėjui kreipimosi į teismą terminą ir mano, kad tai nepažeis byloje dalyvaujančių asmenų teisių bei teisėtų interesų.

Dėl pensijos nepriemokos priteisimo

Kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, teisė į pensiją, kaip viena iš socialinių žmogaus teisių, konkrečiai – jos turtiniai aspektai, pagal oficialiąją konstitucinę jurisprudenciją privalo būti siejama su prigimtine nuosavybės teise. Šios teisės gynimui turi būti taikomi tokie pat standartai, kaip ir kitoms konstitucinėms teisėms.

Atsakant į apeliacinio skundo argumentą, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipiama tik į ateitį, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Apeliantai taip pat nepateikė jokių duomenų, kad apgynus pareiškėjo konstitucines teises, būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra. Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai teismas sustabdo bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams. Be to, pagal nuo 2004 metų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, kol sprendimas gali būti apskundžiamas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo teisme, viešojo administravimo subjekto sprendimas nėra galutinis ir negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjui Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatytas pensijos dydžio ribojimas taikytas neteisėtai, o pareiškėjo teisė gauti dėl šių teisės normų taikymo atsiradusią pensijos nepriemoką turi būti ginama.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo nebuvo išmokėta 33 690 Lt pensijos.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai šią sumą priteisė iš Lietuvos valstybės, kadangi pareiškėjo turtinių interesų pažeidimą sukėlė teisėtomis laikytos ir vėliau antikonstitucinėmis paskelbtos Laikinojo įstatymo nuostatos.

Tenkinti atsakovų apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Atnaujinti V. M. terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pareigūnų pensijos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 dienos dalies priteisimo.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. liepos 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas