A-492-1815-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492-1815/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00955-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine ir rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. (E.) Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. (E.) Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 6-7), prašydamas priteisti iš atsakovo 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, kad jis 2013 m. kovo 15 d., gindamas savo teises ir teisėtus interesus, pareiškimu kreipėsi į Kauno apylinkės teismą, prašydamas iškelti civilinę bylą dėl piliečio V. S. veiksmų, neteisėtai pasisavinant Butų savininkų bendrijos teises ir pareigas. Į teismą kreipėsi gindamas savo pažeistus teisėtus interesus nuo neteisėto pasikėsinimo į jo nuosavybę. V. S., neturėdamas įstatymo nustatytų įgaliojimų ir butų savininkų palaikymo, galimai suklastojo Butų savininkų bendrijos narių susirinkimo protokolą ir susirinkimo dalyvių parašus, pasivadino bendrijos pirmininku, tuo pažeidė pareiškėjo teises ir teisėtus interesus bei savo tolimesniais veiksmais padarė pareiškėjui žalą. Kauno apylinkės teismas nutartimi nustatė labai trumpą terminą pareiškimo trūkumams pašalinti. Kadangi pareiškėjas nuteistas laisvės atėmimo bausme ir jo teisės apribotos, jis kreipėsi į Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – ir Kauno VGTPT, Tarnyba), prašydamas suteikti jam teisinę pagalbą minėtoje civilinėje byloje ir įvykdyti teismo nutartį dėl nustatytų trūkumų pašalinimo. Kauno VGTPT vadovė A. B. ir jos vadovaujami įstaigos darbuotojai neteisėtai, biurokratiniu būdu pareiškėjui šešis mėnesius darė kliūtis gauti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, laikėsi išgalvotų ir nereikalingų formalumų, nepagrįstai iš pareiškėjo reikalavo visokių įrodymų, vilkino priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Kauno VGTPT neteisėtai prisiėmė teismo funkcijas ir savo 2013 m. balandžio 18 d. sprendimu Nr. O-2-(1.5)-1080, 2013 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-13-N-1466-1987 (toliau – ir Sprendimas) ir 2013 m. liepos 29 d. raštu Nr. O-2-(1.5)-2347 (toliau – ir Raštas) atsisakė pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą, tuo pažeidė pareikėjo teises pačiam jas ginti teisme. Dėl tokių veiksmų pareiškėjas buvo ilgus mėnesius diskriminuojamas ir žeminamas, patyrė rūpesčius ir stresą, nepatogumus, sumažėjo bendravimo galimybės, jautė diskomfortą, nusivylimą, todėl atsirado neturtinė 10 000 Lt žala.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į skundą ( I t., b. l. 31-32), prašydamas skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad Kauno VGTPT 2013 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-13-N-1466-1987 atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl neteisėtų teisių ir pareigų pasisavinimo nustačiusi, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas ir atstovavimas byloje būtų neperspektyvus. Pareiškėjas 2013 m. liepos 25 d. pateikė pakartotinį prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Kauno VGTPT, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas prašyme nenurodė naujų aplinkybių, sudarančių prašymo pagrindą, taip pat nepateikė papildomų argumentų, leidžiančių abejoti Kauno VGTPT 2013 m. gegužės 2 d. priimtu sprendimu, 2013 m. liepos 29 d. raštu paliko nenagrinėtu pakartotinį pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo. Kadangi Kauno VGTPT 2013 m. gegužės 2 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-13-N-1466-1987 ir 2013 m. liepos 29 d. raštas Nr. O-2-(1.5)-2347 yra teisėti ir įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais, todėl nėra viešosios civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų Kauno VGTPT veiksmų (neveikimo). Pažymėjo, jog vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, nes jie turi būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Pareiškėjas atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos neįrodė. Nesant civilinės atsakomybės būtinųjų sąlygų, teisė į neturtinės žalos atlyginimą nekyla.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendimu (I t., b. l. 179-185) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad 2013 m. kovo 15 d. Kauno apylinkės teisme (civilinės bylos Nr. 2-7471-214/2013) buvo gautas pareiškėjo A. (E.) Č. pareiškimas atsakovui V. S., kuriuo prašoma iškelti civilinę bylą, kurioje bus įrodyta apsišaukėlio ir machinatoriaus neteisėti veiksmai. Kadangi pareiškėjo pareiškimas neatitiko Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso reikalavimų, Kauno apylinkės teismas 2013 m. kovo 19 d. nutartimi nustatė terminą pareiškimo trūkumams pašalinti, t. y. teismas pasiūlė pareiškėjui pateikti patikslintą pareiškimą, kuris atitiktų CPK 135 straipsnio reikalavimus, sumokėti žyminį mokestį, aiškiai ir konkrečiai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką bei pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. balandžio 7 d. pateikė Kauno VGTPT prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo civilinėje byloje Nr. 2-7471-214/2013 dėl neteisėtų teisių ir pareigų pasisavinimo (Kauno VGTPT gautas 2013 m. balandžio 15 d., reg. Nr. TP-1-(2.1)-1466). Kauno VGTPT 2013 m. balandžio 18 d. rašte Nr. O-2-(1.5)-1080 pareiškėjui nurodė, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsniu asmuo, pageidaujantis gauti antrinę teisinę pagalbą turi pateikti ne tik teisingumo ministro patvirtintos formos prašymą, bet ir jo reikalavimus pagrindžiančius dokumentus ir dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą.

Minėtu raštu Kauno VGTPT nurodė pareiškėjui per 30 dienų nuo rašto išsiuntimo dienos pateikti tarnybai informaciją apie tai, kas, kokiais neteisėtais veiksmais, kokias teises ir pareigas pasisavino bei pateikti dokumentus, patvirtinančius šią aplinkybę. Kauno VGTPT nurodė, kad per nurodytą terminą nepateikus nurodytos informacijos ir dokumentų, bus priimtas sprendimas atsisakyti teikti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjas 2013 m. balandžio 26 d. Kauno VGTPT pateikė pareiškimą „Dėl vilkinimo suteikti ATP“ (Kauno VGTPT pareiškimas gautas 2013 m. balandžio 30 d., reg.

Nr. TP-9-(2.9)-511), tačiau prie jo jokių dokumentų ar kitų įrodymų, kurie patvirtintų reikalavimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, pateikta nebuvo. Kauno VGTPT 2013 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-13-N-1466-1987 buvo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui A. (E.) Č.. Sprendime nurodyta, jog, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, iš kurių būtų matyti, kas, kokiais neteisėtais veiksmais, kokias teises ir pareigas pasisavino, Tarnyba negali daryti išvados dėl veiksmų neteisėtumo, dėl teisių ir pareigų pasisavinimo, todėl pareiškėjo reikalavimas laikytinas akivaizdžiai nepagrįstu ir neperspektyviu.

Atsisakymas teikti teisinę pagalbą grindžiamas Lietuvos Respublikos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1, 2 punktais. Kauno VGTPT, gavusi pareiškėjo prašymą peržiūrėti 2013 m. gegužės 2 d. priimtą sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-13-N-1466-1987 ir suteikti jam antrinę teisinę pagalbą, 2013 m. gegužės 30 d. raštu Nr. O-2-(1.5)-1634 pakartotinai informavo pareiškėją, jog jis turi tarnybai pateikti reikalavimus pagrindžiančius įrodymus, o 2013 m. liepos 29 d. raštu Nr. O-2-(1.5)-2347 Kauno VGTPT paliko nenagrinėtu pakartotinį pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, kadangi jis nenurodė naujų aplinkybių, sudarančių prašymo pagrindą ir nepateikė papildomų argumentų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu.

Remdamasis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) nuostatomis teismas sprendė, kad atsakovas, spręsdamas dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo A. (E.) Č. pagal jo 2013 m. balandžio 7 d. prašymą turėjo teisę atlikti pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą bei spręsti dėl atstovavimo perspektyvumo tokioje byloje, laikydamasis Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme įtvirtintų nuostatų bei veikdamas kaip viešojo administravimo subjektas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas A. (E.) Č., kreipdamasis dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, 2013 m. balandžio 7 d. prašymą grindė abstrakčiais argumentais – nenurodė kas, kokias teises ir pareigas pasisavino, nepateikė savo reikalavimą pagrindžiančių dokumentų. Kauno VGTPT, siekdama išsiaiškinti teikiamos antrinės teisinės pagalbos pagrįstumą, 2013 m. balandžio 18 d. raštu Nr. O-2-(1.5)-1080 paprašė pareiškėjo pateikti informaciją, koks asmuo, kokiais neteisėtais veiksmais, kokias teises ir pareigas pasisavino bei pateikti dokumentus, patvirtinančius šią aplinkybę.

Pareiškėjas 2013 m. balandžio 26 d., atsakydamas į minėtą Kauno VGTPT raštą, pateikė pareiškimą „Dėl vilkinimo suteikti ATP“, kuriuo prašė skubiai jam skirti antrinę teisinę pagalbą, tačiau papildomų dokumentų nepateikė. Teismo vertinimu, Tarnyba, siekdama išsiaiškinti ginčo esmę ir įvertinti pareiškėjo prašymo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, turėjo teisę ir pareigą pareikalauti iš pareiškėjo įrodymų ir tai atlikdama veikė Įstatyme suteiktos kompetencijos ribose, todėl teismas nesutiko su pareiškėjo pozicija, jog Tarnyba peržengė kompetencijos ribas, kad jos veiksmai buvo biurokratinio pobūdžio.

Jokių įrodymų pareiškėjui nepateikus, iš esmės atsisakius su Tarnyba dalykiškai bendradarbiauti, padėti atskleisti ginčo esmę, Tarnyba turėjo teisėtą pagrindą pagal esamus duomenis (konkrečiu atveju tik prašyme ir 2013 m. balandžio 30 d. paaiškinime „Dėl vilkinimo suteikti teisinę pagalbą“ išdėstytus abstrakčius kaltinimus bendrijos pirmininko V. S. atžvilgiu) atsisakyti suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, vadovaudamasi 2013 m. gegužės 2 d. sprendime nurodytomis teisės normomis ( Įstatymo 11 str. 6 d. 1, 2 p., 18 str. 1 d., 2 d. 4 d., 4 str.).

Nustatyta, kad pareiškėjas objektyvių priežasčių dėl negalėjimo pateikti Tarnybos prašomų dokumentų, prašomų nurodyti aplinkybių (dėl bendrijos pirmininko konkrečių neteisėtų veiksmų, savo subjektinių teisių pažeidimo) nenurodė, prašymo Tarnybai pratęsti terminą dokumentų pateikimui nereiškė. Pareiškėjas nedėjo jokių pastangų, kad bent minimaliai įvykdytų Tarnybos prašymą dėl įrodymų pateikimo, nei Tarnybai, nei teismui iš esmės nenurodė priežasčių, patvirtinančių negalėjimą pateikti prašomus duomenis.

Pareiškėjo buvimas įkalinimo įstaigoje, teismo nuomone, netrukdė konkrečiai išdėstyti prašymą, negalint pačiam pateikti prašomų įrodymų, jis turėjo galimybę tai atlikti įgalioti kitą asmenį, naudodamasis teisės aktais, reglamentuojančiais nuteistųjų teisinę padėtį (Bausmių vykdymo kodekso 10 str., 11 str.). Pažymėjo, jog pareiškėjas nurodė, kad yra pilietinės organizacijos narys, kreipėsi į teismą, paskatintas kitų bendrijos narių. Iš teismui pateiktų duomenų nustatyta, jog pareiškėjas buvo kreipęsis į Tarnybą dėl teisinės pagalbos suteikimo ne vienoje, o keliose civilinėse, administracinėse bylose, todėl daryta išvada, kad Įstatymo reikalavimai dėl atitinkamų duomenų pateikimo, prašymų formulavimo, teisių gynimo būdai jam buvo žinomi.

Teismas pažymėjo, jog Kauno VGTPT ne kartą pareiškėjui raštu (sprendimuose, rašte dėl informacijos suteikimo) išaiškino pareiškėjo teises ir pareigas, taip pat ir pareigą bendradarbiauti su Tarnyba, teikti jai reikalingą išsamią ir teisingą informaciją, reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, pareigų nevykdymo pasekmes, todėl teismas sprendė neturintis teisinio pagrindo konstatuoti, jog Kauno VGTPT, atsisakydama teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, pažeidė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo tvarką, principus, sąlygas. Pažymėta, jog pareiškėjas jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių šias aplinkybes, nepateikė ne tik atsakovui, bet ir bylą nagrinėjant teisme. Atkreiptas dėmesys, kad Kauno VGTPT 2013 m. gegužės 2 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-13-N-1466-1987, kuriuo atsisakyta pareiškėjui suteikti antrinę teisinę pagalbą ir 2013 m. liepos 29 d. raštas Nr. O-2-(1.5)-2347, kuriuo atsisakyta nagrinėti pakartotinį pareiškėjo prašymą, teismine tvarka nenuginčyti, galiojantys.

Vertinta, kad pareiškėjo argumentai dėl Tarnybos vadovės A. B. šališkumo, neobjektyvumo, jos suinteresuotumo grįsti vien prielaidomis.

Nenustačius Tarnybos neteisėtų veiksmų, kaip privalomos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, atsisakyta tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 190-192), kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Pareiškėjas prašo apeliacinį skundą nagrinėti jam dalyvaujant teismo posėdyje.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai nenagrinėjo pareiškėjo skundo dėl Tarnybos sprendimų panaikinimo. Teigia pateikęs Tarnybai visus reikalingus duomenis, kurių pagrindu jam ir šiuo metu yra teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, išskyrus duomenis, patvirtinančius V. S. neteisėtą teisių ir pareigų pasisavinimą, kurių negalėjo pateikti dėl savo padėties –buvimo įkalinimo įstaigoje. Mano, kad tą galėjo padaryti Tarnyba arba teismas. Tvirtina prašęs Tarnybos išreikalauti iš V. S. B. narių susirinkimo dalyvių sąrašą su parašais, tačiau apie tai teismo sprendime nutylima ir nepagrįstai teigiama, kad pareiškėjas nenurodė priežasčių, dėl kurių negali pateikti savo reikalavimus patvirtinančių įrodymų. Mano, kad Tarnybos direktorė sąmoningai sudarė kliūtis pareiškėjui gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, kadangi ji ir V. S. yra Darbo partijos nariai. Pareiškėjo teigimu, Įstatymas numato tik vieną pagrindą atsisakyti suteikti teisinę pagalbą – akivaizdų prašymo nepagrįstumą. Teigia, jog šiuo atveju pareiškėjo prašymo negalima laikyti akivaizdžiai nepagrįstu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnis nustato, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde pateikė prašymą bylą nagrinėti jam dalyvaujant teismo posėdyje, t. y. prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau šio prašymo nepagrindė. Teisėjų kolegija, įvertinusi prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka argumentus, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjo pozicija byloje jam rūpimais klausimais išreikšta į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose (skunde pirmosios instancijos teismui, apeliaciniame skunde), taip pat kitų bylos proceso dalyvių pozicija dėl pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo ir bylos esmės išdėstyta išsamiai ir aiškiai, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, todėl pareiškėjo apeliacinį skundą išnagrinėjo rašytinio proceso būdu.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro dėl Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. gegužės 2 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-13-N-1466-1987, kuriuo Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTP Įstatymas) 4 straipsnio ir 11 straipsnio 6 dalies 1–2 punktuose numatytais pagrindais atsisakyta pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą bei dėl 2013 m. liepos 29 d. rašto Nr. 0-2-(1.5)-2347, kuriuo atsisakyta nagrinėti kartotinį pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo kreipiantis į teismą su ieškiniu dėl piliečio V. S. veiksmų, neteisėtai pasisavinant Butų savininkų bendrijos teises ir pareigas, atsiradusios neturtinės žalos, teisėtumo bei pagrįstumo klausimas, turintis esminę reikšmę sprendžiant dėl pareiškėjo reikalaujamos neturtinės žalos atlyginimo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. balandžio 7 d. pateikė Kauno VGTPT prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo civilinėje byloje Nr. 2-7471-214/2013 dėl neteisėtų teisių ir pareigų pasisavinimo. Kauno VGTPT 2013 m. balandžio 18 d. raštu Nr. O-2-(1.5)-1080 pareiškėjui nurodė per 30 dienų nuo rašto išsiuntimo dienos pateikti tarnybai informaciją apie tai, kas, kokiais neteisėtais veiksmais, kokias teises ir pareigas pasisavino bei pateikti dokumentus, patvirtinančius šią aplinkybę. Pareiškėjas 2013 m. balandžio 26 d. Kauno VGTPT pateikė pareiškimą „Dėl vilkinimo suteikti ATP“, tačiau jokių dokumentų ar kitų įrodymų, kurie patvirtintų reikalavimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, nepateikė. Kauno VGTPT 2013 m. gegužės 2 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-13-N-1466-1987 atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą remiantis Lietuvos VGTP Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1, 2 punktais. Kauno VGTPT, gavusi pareiškėjo prašymą peržiūrėti Sprendimą ir suteikti jam antrinę teisinę pagalbą, 2013 m. gegužės 30 d. raštu Nr. O-2-(1.5)-1634 pakartotinai informavo pareiškėją, jog jis turi tarnybai pateikti reikalavimus pagrindžiančius įrodymus, o 2013 m. liepos 29 d. raštu Nr. O-2-(1.5)-2347 Kauno VGTPT paliko nenagrinėtu kartotinį pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, kadangi jis nenurodė naujų aplinkybių, sudarančių prašymo pagrindą ir nepateikė papildomų argumentų.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja VGTP Įstatymas (2012 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. XI-2082). VGTP Įstatymo 11 ir 12 straipsniai apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą. Tačiau teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir VGTP Įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010).

VGTP Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktų taikymas siejamas su atitinkamų specialių teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus, t. y. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad valstybė turi pareigą užtikrinti visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, todėl jos skiriamų lėšų valstybės garantuojamai teisinei pagalbai teikti panaudojimo efektyvumas negali būti tapatinamas tik išimtinai su pareiškėjų patenkintais reikalavimais teismuose. Atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz. 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010), nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (VGTP Įstatymo 9 str.), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant VGTPĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas, spręsdamas klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjui pagal jo 2013 m. balandžio 15 d. prašymą, turėjo teisę atlikti pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą bei spręsti dėl atstovavimo perspektyvumo tokioje byloje, laikydamasis VGTP Įstatyme įtvirtintų nuostatų bei, veikdamas kaip viešojo administravimo subjektas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu.

VGTP Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktų taikymas siejamas su atitinkamų teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimui, t. y. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmę išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010).

Lietuvos vyriausiais administracinis teismas yra pasisakęs, kad atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas gali tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą. Bet įstatymo leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalba, pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą suteikta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, kurios sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, esant skundui, tikrintinas teismo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog Tarnyba, spręsdama dėl teisinės pagalbos pareiškėjams suteikimo ir dėl jos nutraukimo, turi teisę atlikti pirminį pareiškėjų reikalavimų vertinimą. Pareiškėjo, kuris pats inicijuoja ginčą, siekiamas teisinis rezultatas yra jo reikalavimo patenkinimas teisme. Vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymu bei susiformavusia teismą praktika, Tarnybos turi teisę ir pareigą atlikti vertinimą ne tik tuo aspektu, ar yra pakankamai prielaidų kreiptis į teismą, bet ir siekiant nustatyti, ar pareiškėjo, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, reikalavimas bus patenkintas teisme (bus pasiektas siekiamas rezultatas). Šį vertinimą Tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą. Todėl darytina išvada, kad Tarnyba, vertindama pareiškėjo reikalavimo ginti materialiąją teisę pagrįstumą, neperžengė įstatymų jai nustatytų ribų. Įstatymų leidėjas tokią pareigą Tarnyboms nustatė siekiant užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, taip pat numatydamas tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti ne visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, o tik tokių, kuriems tokia pagalba būtiniausia (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės mėn. 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-684/2011, 2011 m. kovo mėn. 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A62-2853-11 ir kt.).

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nors pareiškėjas pats kreipėsi į Tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, tačiau nepaisant Tarnybos 2013 m. balandžio 18 d. prašymo (t. I, b. l. 61) pareiškėjui pateikti informaciją bei dokumentus, pagrindžiančius reikalavimą (tiksliai įvardinti kokios teisės ir pareigos buvo pasisavintos, pateikti reikalavimą pagrindžiančius dokumentus), pareiškėjas reikiamos informacijos nepateikė. Įvertinusi visus turimus duomenis, Tarnyba padarė išvadą, jog pareiškėjo prašymas buvo nepagrįstas ir 2013 m. gegužės 2 d. sprendime Nr. TP-2-(2.2)-13-N-1466-1987 konstatavo, kad pareiškėjas nevykdė VGTP įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 punktuose nurodytų pareigų bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, taip pat su asmenimis, teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą ir teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją, bei atsisakė suteikti pareiškėjui teisinę pagalbą. Pareiškėjas pakartotinai kreipdamasis dėl ginčijamo Sprendimo į Tarnybą, taip pat nepateikė jokių dokumentų, pagrindžiančių jo reikalavimą, todėl Tarnyba pareiškėjo prašymą paliko nenagrinėtu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas būdamas atidus bei rūpestingas ir siekdamas tinkamai įgyvendinti savo teises, gavęs Tarnybos raštą galėjo per nustatytą terminą pateikti visą reikalingą informaciją, arba duomenis, kur tokią informaciją galima gauti, tačiau jos nepateikė. Ginčijamas Tarnybos Sprendimas bei Raštas yra teismine tvarka neapskųsti, galiojantys.

Pasisakydama dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, teisėjų kolegija pažymi, kad viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui. Tuo tarpu, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nustatyta, kad šiuo atveju Tarnyba veikė įstatymų nustatytose ribose, t. y. neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjui galėjo atsirasti žala, o nenustačius Tarnybos neteisėtų veiksmų, nėra ir jos atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindinės sąlygos, dėl ko kitų viešosios atsakomybės sąlygų nustatinėjimas neturi teisinės prasmės.

Pabrėžtina, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. (E.) Č.apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė