AS-602-51-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS602-51/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04711-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. vasario 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. G. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. G. (toliau – ir pareiškėja) 2013 m. spalio 9 d. teismui elektroninių ryšių priemonėmis padavė skundą prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV; atsakovas) 2013 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6415; 2) įpareigoti VSDFV išduoti pareiškėjai pažymą dėl draudžiamųjų pajamų koeficientų/pateikti metinių draudžiamųjų pajamų koeficientų, mažinant proporcingai pervestoms kaupiamosioms pensijų įmokoms, paskaičiavimus.

Skundas atitiko ne visus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimus, dėl to 2013 m. spalio 16 d. nutartimi buvo nustatytas terminas iki 2013 m. spalio 30 d. skundo trūkumams pašalinti.

2013 m. spalio 31 d. pareiškėja padavė patikslintą skundą, kuriame prašė įpareigoti VSDFV atstatyti pareiškėjos metinius draudžiamųjų pajamų koeficientus bei draudžiamųjų pajamų, pagal kurias skaičiuojamas koeficientas, sumą už 2004-2013 metus proporcingai pervestoms valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokoms.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 5 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

Teismas konstatavo, jog pagal ABTĮ 15 straipsnio nuostatas, administraciniai teismai sprendžia bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus.

Pareiškėja prašė įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių atlikti veiksmus, tačiau iš skundo medžiagos matyti, kad pareiškėja nesikreipė į šį skyrių su atitinkamu prašymu, nebuvo priimtas sprendimas dėl atsisakymo atlikti prašomus veiksmus arba prašymas išspręstas kitu būdu, todėl teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju nebuvo viešojo administravimo subjekto atsisakymo atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus.

Pažymėjo, kad, vadovaujantis ABTĮ 25 straipsnio 1 dalimi, prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymas) 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Taigi VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas turėtų būti skundžiamas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

ABTĮ 32 straipsnio 3 dalis numato, kad, apskundus administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, ginčo šalių procesinė padėtis nesikeičia, todėl skundą teikiant teismui, atsakovu turėtų būti nurodytas VSDFV Vilniaus skyrius, o trečiuoju suinteresuotu asmeniu – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba.

III. Pareiškėja pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nutartį ir perduoti skundo priėmimo klausimą spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Atskirajame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, kad pareiškėja nepasinaudojo išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra. Pareiškėja kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių ir buvo išduota pažyma „Draudžiamųjų pajamų koeficientai“. Vėliau kreiptasi į VSDFV ir gautas 2013 m. spalio 1 d. sprendimas Nr. (6.5) I-6415 „Dėl valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų apskaičiavimo“. Sprendime nurodyta, kaip apskaičiuoti asmens draudžiamųjų pajamų koeficientai ir kad teritoriniai skyriai yra tik įstatymus vykdančios institucijos, kurios negali pakeisti įstatymuose nustatyto reguliavimo. Pareiškėja teigia, kad nėra prasmės kartoti ikiteisminio proceso keičiant prašymų formuluotes, nes atsakymas vis tiek bus tas pats.

Pažymi, kad yra pažeista pareiškėjos teisė į nuosavybę, pareiškėja negali pasinaudoti investavimo nauda, kadangi valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos praradimai tokiu atveju yra neproporcingi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėja 2013 m. spalio 9 d. teismui elektroninių ryšių priemonėmis padavė skundą prašydama: 1) panaikinti VSDFV 2013 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. (6.5)I-6415; 2) įpareigoti VSDFV išduoti pareiškėjai pažymą dėl draudžiamųjų pajamų koeficientų/pateikti metinių draudžiamųjų pajamų koeficientų, mažinant proporcingai pervestoms kaupiamosioms pensijų įmokoms, paskaičiavimus. Skundas neatitiko ABTĮ reikalavimų, todėl pareiškėjai buvo nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti. 2013 m. spalio 31 d. pareiškėja padavė patikslintą skundą, kuriame prašė įpareigoti VSDFV atstatyti pareiškėjos metinius draudžiamųjų pajamų koeficientus bei draudžiamųjų pajamų, pagal kurias skaičiuojamas koeficientas, sumą už 2004-2013 metus proporcingai pervestoms valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokoms.

Pirmosios instancijos teismas 2013 m. lapkričio 5 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą remiantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu. Teismas nurodė, kad pareiškėja prašė įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių atlikti veiksmus, tačiau iš skundo medžiagos matyti, kad pareiškėja nesikreipė į šį skyrių su atitinkamu prašymu, nebuvo priimtas sprendimas dėl atsisakymo atlikti prašomus veiksmus arba prašymas išspręstas kitu būdu, todėl teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju nebuvo viešojo administravimo subjekto atsisakymo atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais ir atsisakymu priimti pareiškėjos skundą remiantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu.

Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis laiduoja kiekvieno asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą.

Tačiau teisė kreiptis į administracinį teismą teisminės gynybos turi būti realizuojama laikantis procesiniuose įstatymuose nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos, kurią įtvirtina ABTĮ 22–24, 32–33 straipsniai. Be to, ABTĮ 25 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad prieš kreipiantis į administracinį teismą, viešojo administravimo subjektų priimti individualūs teisės aktai ar veiksmai (neveikimas) gali būti, o įstatymų nustatytais atvejais – turi būti ginčijami kreipiantis į išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituciją.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas prieinamos ir veiksmingos teisminės gynybos turinį, savo jurisprudencijoje taip pat yra nurodęs, jog teisės aktais gali būti nustatyta ir ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka (Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d. nutarimai).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjos reikalavimas iš esmės yra kilęs dėl valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos apskaičiavimo, t. y. pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama įpareigoti VSDFV atstatyti pareiškėjos metinius draudžiamųjų pajamų koeficientus bei draudžiamųjų pajamų, pagal kurias skaičiuojamas koeficientas, sumą už 2004-2013 metus proporcingai pervestoms valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokoms.

ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytas pagrindas atsisakyti priimti skundą (prašymą) nagrinėti administraciniame teisme yra susijęs su tuo, jog pareiškėjas nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Šioje įstatymo normoje nustatytu pagrindu gali būti atsisakoma priimti skundą tik tuo atveju, kai atitinkamame įstatyme tam tikrai administracinių ginčų kategorijai yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, o pareiškėjas, prieš kreipdamasis į administracinį teismą, nepasinaudojo įstatymo nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-583/2012).

Pažymėtina, jog institucijų, kurioms suteikti įgaliojimai skirti ir mokėti valstybines socialinio draudimo pensijas, sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais apskundimo tvarka reglamentuota Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnyje. Pagal Pensijų įstatymo 45 straipsnį (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-87 redakcija, galiojanti nuo 2013 m. sausio 1 d.) Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimai pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais gali būti skundžiami Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudėjai, apdraustieji asmenys ir kiti suinteresuoti asmenys turi teisę apskųsti Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimus ir veiksmus (neveikimą) Fondo valdybai. Fondo valdyba yra privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Pagal minėto straipsnio 4 dalį Fondo valdyba, išnagrinėjusi skundą, gali jį patenkinti visą ar iš dalies, taip pat skundą atmesti. Fondo valdybos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka priimtas sprendimas gali būti skundžiamas teismui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013, kur buvo sprendžiamas klausimas dėl valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos nepriemokos, konstatavo, kad, atsižvelgus į įstatymų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatuotina, jog pareiškėjo keliamam ginčui spręsti įstatyme yra expressis verbis nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, kurios pareiškėjas turėjo laikytis. Pareiškėjui nesuteikta teisė rinktis alternatyvią instituciją (teismą), kurioje būtų nagrinėjamas jo keliamas ginčas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013).

Pareiškėja atskirajame skunde nurodo, jog ji į teismą kreipėsi laikydamasi bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Taigi teisėjų kolegija sprendžia klausimą, ar pareiškėja tinkamai pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka.

Pareiškėja atskirajame skunde nurodo, kad ji kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių ir jai buvo išduota pažyma „Draudžiamųjų pajamų koeficientai“. Vėliau kreiptasi į VSDFV ir gautas 2013 m. spalio 1 d. sprendimas Nr. (6.5) I-6415 „Dėl valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų apskaičiavimo“. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjos pateiktu vertinimu, kad taip buvo tinkamai pasinaudota išankstine ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka. Pažymėtina, kad pareiškėjos 2013 m. rugsėjo 2 d. prašymas, kurį pareiškėja pateikė VSDFV, buvo pateiktas siekiant gauti paaiškinimą dėl papildomos pensijos dalies apskaičiavimo. 2013 m. rugsėjo 2 d. prašyme nėra nurodyta jokių įpareigojimų atstatyti pareiškėjos metinius draudžiamųjų pajamų koeficientus bei draudžiamųjų pajamų, pagal kurias skaičiuojamas koeficientas, sumą už 2004-2013 metus proporcingai pervestoms valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokoms (būtent toks reikalavimas pateiktas pareiškėjos patikslintame skunde pirmosios instancijos teismui). Kadangi buvo kreiptasi tik dėl informacijos apie papildomos pensijos dalies apskaičiavimą suteikimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėja pasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka dėl reikalavimų, kurie nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjos atskirajame skunde nurodytus argumentus, susijusius su tuo, kad naudojimasis išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka būtų beprasmiškas. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal bendrąją išankstinio administracinių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka instituto prasmę jis yra skirtas tam, kad ta pati teisinė problema (administracinis ginčas) maksimaliai tokiomis pačiomis kaip ir administraciniame teisme sąlygomis kompetentingos institucijos būtų išnagrinėta ir išspręsta dar iki teismo. Tai reiškia, kad tokio skundo nagrinėjimo paskirtis yra ne papildomas asmens tariamai pažeistų teisių ar interesų gynimo apsunkinimas, o priešingai – papildomo mechanizmo, galinčio išspręsti paminėtą teisinę problemą, nustatymas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-191/2010). Taigi pareiškėjai kreipusis į VSDFV Vilniaus skyrių ir viešojo administravimo subjektui įvykdžius pareiškėjos skunde nurodytą įpareigojimą, yra galima situacija, kad bus gautas faktais bei teisės aktų reikalavimais pagrįstas administracinis sprendimas ir pareiškėja nesikreips į administracinį teismą dėl šio sprendimo apskundimo, t. y. ginčas bus išspręstas institucijoje.

Atsižvelgiant į tai, kad išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėja nesilaikė nustatytos privalomos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, dėl to pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti pareiškėjos skundą remiantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktu. Kadangi pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad pareiškėjos skundą atsisakyta priimti remiantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punktu kaip nenagrinėtiną teismų, teismas neteisingai pritaikė procesinės teisės normą, dėl to pirmosios instancijos teismo nutartis keistina nurodant, kad pareiškėja nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir skundą atsisakytina priimti remiantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. G. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 5 d. nutartį pakeisti nurodant, kad pareiškėjos J. G. skundą atsisakytina priimti remiantis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 3 punktu.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius