A-552-616-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-616/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01313-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.2; 11.6.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. B. skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui I. L. (I. L.) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja R. B. skundais kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2013 m. kovo 13 d. sprendimą Nr. 49S-219 dėl nuosavybės teisių atkūrimo Vilniaus miesto gyvenamoje vietovėje pilietei E. L.; panaikinti Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2013 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. 49SFN-(14.49.104)-361 dėl atsisakymo pareiškėjai parduoti su jai priklausančiu žemės sklypu besiribojantį 0,0282 ha laisvą valstybinės žemės plotą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini) g., Vilnius) (toliau – ir Ginčo sklypas); įpareigoti Tarnybą R. B. parduoti Ginčo sklypą; iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Pareiškėja paaiškino, kad jai asmeninės nuosavybės teise priklauso 0,19 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas) su pareiškėjai priklausančiu vienbučiu gyvenamuoju namu, kuriame ji gyvena su šeima. Su R. B. priklausančiu žemės sklypu ribojasi ginčo sklypas, kuriame nėra galimybės suformuoti atskiro, savarankiškai funkcionuojančio racionalių ribų žemės sklypo. Ginčo sklypas iš vakarų pusės ribojasi su pareiškėjai priklausančiu Žemės sklypu ir yra apie 5 m nutolęs nuo R.

B. įvažiavimo į gyvenamojo namo garažą. Iš rytų ir pietų pusės šis sklypas ribojasi su valstybinės reikšmės mišku, kuriame negalima jokia ūkinė veikla. Iš šiaurinės pusės Ginčo sklypas ribojasi su (duomenys neskelbtini) gatve (keliu), taigi padidinti šio sklypo plotą ir suformuoti savarankišką žemės sklypą objektyviai neįmanoma. Pareiškėja 2011 m. lapkričio 16 d. kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių ir prašė leisti pradėti rengti Žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, Ginčo sklypo prijungimui.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2012 m. kovo 16 d. raštu konstatavo, kad Ginčo sklypas atitinka įsiterpusio laisvos valstybinės žemės ploto sąvoką, bei pateikė Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui prašymą pritarti ir priimti sprendimą dėl Žemės sklypo padidinimo. Tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2012 m. bandžio 18 d. raštu pritarė dėl Žemės sklypo plano rengimo, siekiant padidinti žemės sklypo plotą apie 290 kv. m iš rytinės žemės sklypo pusės (nepažeidžiant valstybinės reikšmės miško ribos) laisvoje valstybinėje žemėje.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. A30-1398 leido rengti žemės sklypo planą, prilyginamą detaliojo teritorijų planavimo dokumentui, siekiant esamą 16 a. Žemės sklypą padidinti iki 1882 kv. m, prie jo prijungiant 0,0282 ha ploto ginčo sklypą. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2012 m. balandžio 24 d. išdavė R. B. žemės sklypo plano rengimo reikalavimus. Pareiškėja savo lėšomis parengė Žemės sklypo planą. Parengtą planą nustatyta tvarka suderino Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus, o Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2012 m. spalio 8 d.

įsakymu Nr. 30-1938 jį patvirtino. R. B. buvo priversta savo lėšomis atlikti visus privalomus matavimus bei kitus veiksmus, suformuoti ir atitinkamai įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ginčo sklypą. Pareiškėja 2012 m. lapkričio 30 d. kreipėsi į Tarnybą ir prašė leisti įsigyti Ginčo sklypą už jo rinkos kainą. Tarnyba 2013 m. kovo 18 d. pateikė raštą Nr. 49SFN-(14.49.104)-361 dėl atsisakymo parduoti šį žemės sklypą ir nurodė, kad jame pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau – Atkūrimo įstatymas) bus atkurta nuosavybė.

R. B. sužinojo, kad 2013 m. gegužės 8 d. Tarnyba įregistravo nuosavybės teisių atkūrimo faktą, perleisdama ginčo sklypo nuosavybės teisę 1996 m. mirusiai E. L.. Pareiškėjos manymu, skundžiamas Tarnybos 2013 m. kovo 13 d. sprendimas Nr. 49S-219 negalėjo būti priimtas, remiantis Atkūrimo įstatymo nuostatomis. Žemės sklypas priskirtinas valstybės išperkamai žemei, už kurią paskirtina kompensacija, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje nustatyta tvarka, todėl sprendimas naikintinas kaip paremtas neegzistuojančiomis faktinėmis aplinkybėmis ir netinkamai pritaikius teisės normas, reglamentuojančias valstybinės žemės pardavimo tvarką.

Pareiškėja nurodė, kad nėra ginčo dėl aplinkybės, jog ginčo sklypas atitinka įsiterpusio laisvos valstybinės žemės ploto sąvoką ir gali būti prijungtas prie jos Žemės sklypo. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad ginčo sklypas buvo suformuotas kaip atskiras turtinis vienetas prijungimui prie Žemės sklypo. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad skundžiamo Tarnybos 2013 m. kovo 13 d. sprendimo Nr. 49S-219 neteisėtumą patvirtinta ir aplinkybė, kad nuosavybės teisės į ginčo sklypą buvo atkurtos dar 1996 m. mirusiam asmeniui, o tai neleidžiama vadovaujantis Atkūrimo įstatymo, Civilinio kodekso nuostatomis.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjos skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Atsakovas paaiškino, kad Tarnybos Vilniaus skyrius vykdo nuosavybės teisių atkūrimą į buvusios savininkės A. Z. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę. Prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavė buvusios savininkės anūkė E. L., kurios paveldėtojas yra I. L.. 2013 m. vasario 26 d. buvo išnagrinėti I. L. skundai ir priimtas sprendimas Nr. 1SS-(7.5)-371, kuriuo nuspręsta Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjui vykdyti ginčo sklypo grąžinimo natūra mirusios E. L. vardu procedūras.

Tarnybos direktoriaus pavaduotojo 2013 m. vasario 28 d. pavedimo Nr. 1PAV-(1.8)-131 2 punktu Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus vedėjui pavesta per 10 darbo dienų nuo šio pavedimo gavimo dienos informuoti pareiškėją apie atsisakymą parduoti jai ginčo sklypą. 2013 m. kovo 8 d. parengtas atsisakymas parduoti ginčo sklypą įformintas Vilniaus miesto skyriaus raštu Nr. 49SFN-(14.49.104)-361. Tarnyba 2013 m. kovo 13 d. priėmė sprendimą Nr. 49S-219, kuriuo pilietei E. L. atkūrė nuosavybės teises į ginčo sklypą. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad galiojantys teisės aktai nepriskiria valstybės išperkamai žemei įsiterpusių laisvos valstybinės žemės plotų.

Atsakovas paaiškino, kad Tarnybos Žemės tvarkymo departamento direktoriui išnagrinėjus pretendentės E. L. paveldėtojo I. L. skundą buvo nustatytos aplinkybės, sudarančios pagrindą pagrįstai teigti, jog minėta teritorija neatitinka įsiterpusio laisvos valstybinės žemės ploto sąvokos. Ginčo sklypas iš vakarų pusės ribojasi su privačiu pareiškėjai priklausančiu Žemės sklypu, iš pietų ir rytų pusių – su valstybinės reikšmės mišku, iš šiaurės pusės – su nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu. Ginčo sklypas suformuotas teritorijoje, kurioje galioja Teritorijos prie (duomenys neskelbtini) g. (buv. pionierių stovyklos) detaliojo plano, patvirtinto Vilniaus miesto tarybos 2000 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. 494, sprendiniai.

Ginčo sklypas suformuotas žemės sklypo, detaliajame plane pažymėto Nr. 17, dalyje. Suformuotą 0,0282 ha valstybinės žemės sklypą ir detaliuoju planu nustatytą gatvės raudonąją liniją skiria iki 5 m pločio laisvos valstybinės žemės plotas. Atsakovas darė išvadą, kad ginčo sklypas, esantis miesto gyvenamojoje teritorijoje, nebuvo įsiterpęs tarp privataus (-čių) žemės sklypo (-ų) ir kelio (gatvės) ar miško plotų, todėl neatitiko įsiterpusio laisvos valstybinės žemės ploto sąvokos ir negalėjo būti parduodamas be aukciono privataus žemės sklypo savininkui.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiga priimti sprendimą ir leisti pareiškėjai įsigyti suformuotą ginčo sklypą Tarnybai būtų kilusi tik tuo atveju, jeigu minėtas žemės plotas būtų įsiterpęs tarp privataus žemės sklypo (-ų) ir kelio (gatvės) ar miško plotų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo I. L. atsiliepime į skundą paaiškino, kad ginčo sklypas patenka į A. Z. turėtos žemės, į kurią turi būti atkurtos jo nuosavybės teisės, bei į Vilniaus miesto tarybos 2000 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. 494 patvirtintu detaliuoju planu suprojektuoto sklypo Nr. 17 teritoriją. Teismai, nagrinėdami bylą dėl I. L. nuosavybės atkūrimo, konstatavo, kad minėtu detaliuoju planu suprojektuoto žemės sklypo Nr. 17 teritorija, nepatenkanti į valstybinės reikšmės mišką, yra jam grąžintina žemė. I. L. pažymėjo, kad jo nuosavybės teisės į žemės sklypą prie (duomenys neskelbtini) gatvės, Vilniuje, atkuriamos vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kuris taikomas grąžinant žemę natūrą, bet ne 5 straipsnio 2 dalies 3 punktu bei 5 straipsnio 3 dalimi, kurios taikomos suteikiant piliečiui neatlygintinai naują žemės sklypą, kai iki nacionalizacijos turėta žemė yra užimta ir dėl to negali būti grąžinama natūra. I. L. manymu, pareiškėja nepagrįstai remiasi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir 5 straipsnio 3 dalimi, nes nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys teisės aktai nenustato minimalaus sklypo dydžio, į kurį natūra yra atkuriamos nuosavybės teisės bei nenumato valstybės išperkamų įsiterpusių žemės sklypų sąvokos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimu pareiškėjos skundus atmetė ir panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 30 d. nutartimi pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę – draudimą Tarnybai perleisti 0,0282 ha laisvą valstybinės žemės plotą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresas (duomenys neskelbtini) g., Vilnius) tretiesiems suinteresuotiems asmenims bei atkurti į jį nuosavybės teises.

Teismas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-15/2012, vadovavosi Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 35 punktu ir darė išvadą, kad teisės aktuose yra nustatyti tik minimalūs perduodamų neatlygintinai nuosavybėn naujų žemės sklypų dydžiai, tačiau šių teisės aktų nuostatos neprivalo būti taikomos vykdant nuosavybės teisų atkūrimą natūra.

Teismas atkreipė dėmesį, kad Atkūrimo įstatymo 12 straipsnis nenumato teisinės galimybės išpirkti įsiterpusius sklypus iš buvusių savininkų. Tokia įstatymų leidėjo pozicija, teismo manymu, rodo, jog teisė į nuosavybės teisių atkūrimą vertinama kaip aukštesnio laipsnio visuomeninį interesą ginanti teisė lyginant su teise išsipirkti greta nuosavo sklypo esantį įsiterpusį sklypą. Tuo pačiu valstybei neuždedama našta kompensuoti buvusiems savininkams už turėtą žemę, jeigu ji gali būti sugrąžinama turėtoje vietoje. Teismas darė išvadą, kad E. L. nuosavybės teisės į 0,0282 ha laisvą valstybinės žemės plotą galėjo būti atkurtos, nes jokių minimalių žemės sklypų dydžių reikalavimų atkuriant nuosavybės teises natūra teisės aktai nenustato, todėl Tarnybos 2013 m. kovo 13 d. sprendimas Nr. 49S-219 remiantis pareiškėjos nurodytu argumentu negali būti pripažįstamas neteisėtu ir nepagrįstu.

Teismas nustatė, kad ginčo sklypas yra suformuotas teritorijoje, kurioje galioja Teritorijos prie (duomenys neskelbtini) g. (buv. pionierių stovyklos) detaliojo plano, patvirtinto Vilniaus miesto tarybos 2000 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. 494, sprendiniai. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. vasario 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-587-10/2005 konstatavo, kad Vilniaus miesto valstybinės reikšmės miškų planas dėl teritorijos prie (duomenys neskelbtini) gatvės ir ištraukos iš suvestinio skaitmeninio Vilniaus miesto plano eksplikacijos neatitinka valstybinės reikšmės miško teritorijos ribų. Sklypas Nr. 17, atitinkamai jį sumažinus, gali būti grąžintas I. L.. Šis sprendimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. birželio 17 d. nutartimi paliktas nepakeistas.

Teismas rėmėsi Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1, 2 dalimis ir darė išvadą, kad pareiškėja nepagrįstai teigia, jog nuosavybės teisės mirusiam asmeniu, vadovaujantis Atkūrimo įstatymo nuostatomis, negali būti atkurtos.

Teismas nustatė, kad prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą 1991 m. gruodžio 30 d. padavė buvusios savininkės turto paveldėtoja E. L., kurios turto paveldėtojas yra I. L.. Nors E. L. priimant Tarnybos 2013 m. kovo 13 d. sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo jau buvo mirusi, nuosavybės teisės pagrįstai buvo atkurtos jos vardu. Kadangi nuosavybės teisių atkūrimo teisinius santykius reglamentuoja specialus įstatymas, teismas pažymėjo, kad bendrosios Civilinio kodekso nuostatos dėl civilinio veiksnumo ir teisnumo netaikytinos.

Teismas nenustatė, kad I. L. būtų piktnaudžiavęs teise, kadangi jis turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą natūra ir atsiradus teisinei galimybei šia teise pasinaudojo. Tai, kad planas buvo parengtas R. B. iniciatyva ir lėšomis, teismo vertinimu, negali užkirsti kelio nuosavybės teisių atkūrimui. Tai, kad pareiškėja, rengdama ginčo sklypo planą, patyrė nuostolių, galėtų būti sprendžiama žalos atlyginimo instituto normomis, bet ne priimant administracinius sprendimus dėl teritorijų planavimo. Teismas negalėjo daryti išvados, kad buvo kokių nors kliūčių ginčo sklypą grąžinti natūra E. L. vardu. Taip pat nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad jos pageidaujamas įsigyti ginčo sklypas atitinka įsiterpusio laisvos valstybinės žemės ploto sąvoką ir gali būti prijungtas prie jai priklausančio Žemės sklypo.

Teismas rėmėsi Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (toliau - ir Nutarimas) 2.15 punktu ir darė išvadą, kad laisvos valstybinės žemės plotai laikomi suformuotais, jei jie yra privatūs žemės sklypai arba išnuomoti valstybinės žemės sklypai, t. y. jei laisvos valstybinės žemės plotas nebus įsiterpęs tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, jis nebus laikomas įsiterpusiu Nutarimo 2.15 punkto prasme ir negalės būti parduodamas ne aukciono tvarka.

Teismas nustatė, kad ginčo sklypas iš vakarų pusės ribojasi su privačiu pareiškėjai priklausančiu Žemės sklypu, iš pietų ir rytų pusių – su valstybinės reikšmės mišku, iš šiaurės pusės – su nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu. Suformuotą 0,0282 ha valstybinės žemės sklypą ir detaliuoju planu nustatytą gatvės raudonąją liniją skiria iki 5 m pločio laisvos valstybinės žemės plotas. Teismas darė išvadą, kad ginčo sklypas, esantis miesto gyvenamojoje teritorijoje, nebuvo įsiterpęs tarp privataus (-čių) žemės sklypo (-ų) ir kelio (gatvės) ar miško plotų, todėl neatitiko Nutarimo 2.15 punkte įtvirtintų sąlygų, o tuo pačiu ir įsiterpusio laisvos valstybinės žemės ploto sąvokos, todėl jis negali būti parduodamas be aukciono. Ši aplinkybė nėra kliūtis atkurti nuosavybės teises grąžinant žemę natūra buvusio savininko turėtos žemėvaldos ribose.

Teismas darė išvadą, kad atsakovas pagrįstai atkūrė nuosavybės teises E. L., o Tarnybos Vilniaus skyrius, remdamasis šiuo sprendimu, pagrįstai atsisakė parduoti ginčo sklypą pareiškėjai. Pripažinęs prašomus panaikinti sprendimus teisėtais ir pagrįstais, teismas netenkino pareiškėjos reikalavimo įpareigoti Tarnybą parduoti jai ginčo sklypą.

III. Pareiškėja R. B. apeliaciniu skundu (b. l. 77-83) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Taip pat prašo iš Tarnybos priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja remiasi Atkūrimo įstatymo 5 straipsniu, 12 straipsnio 1 dalies 6 punktu, pažymi, kad įsiterpęs sklypas buvo įgytas privačion nuosavybėn, todėl nuosavybės teisės natūra į jį negalėjo būti atkurtos. Pareiškėja vadovaujasi Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, Nutarimo 2.15 punktu ir daro išvadą, kad egzistavo visos sąlygos pareiškėjai įsigyti įsiterpusį sklypą, nes tai buvo laisvas valstybinės žemės plotas, be to, jame nebuvo galima suformuoti naujo žemės sklypo dėl itin mažo jo ploto. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad valstybinės žemės plotas buvo suformuotas kaip atskiras nekilnojamasis turtas bei įregistruotas Nekilnojamojo turto registre vien tik su tikslu jį prijungti prie pareiškėjos turimo žemės sklypo, besiribojančio su įsiterpusiuoju.

Pareiškėja pažymi, kad įsiterpęs sklypas buvo įsiterpęs tarp privačios žemės ir kelio, kas atitinka Nutarimo 2.15 punkto trečiąjį reikalavimą. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad byloje nebuvo reiškiami reikalavimai nei dėl Tarnybos 2012 m. balandžio 18 d. sutikimo dėl įsiterpusio sklypo plano rengimo su tikslu šį sklypą prijungti prie pareiškėjos turimo žemės sklypo, nei dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojo 2012 m. balandžio 27 d. įsakymo dėl leidimo pradėti rengti žemės sklypo (duomenys neskelbtini) planą pripažinimo negaliojančiais.

Pareiškėja daro išvadą, kad šie aktai yra teisėti ir galiojantys, sukuria teisinius padarinius, o teismas nesant materialaus reikalavimo, negalėjo jų pripažinti neteisėtais. Pareiškėjos manymu, minėtais aktais įsiterpęs žemės sklypas buvo perduotas pareiškėjos privačion nuosavybėn, todėl Tarnyba negalėjo tretiesiems asmenims atkurti nuosavybės teisių į šį sklypą. Pareiškėjos teigimu, gavus visus būtinus sutikimus ir atlikus reikalingus veiksmus, ji turėjo teisėtus lūkesčius, kad bus atliktas ir paskutinis formalus įsiterpusio sklypo prijungimo etapas – teisių įregistravimas.

Pareiškėja remiasi Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalimi, pažymi, kad įsiterpusio sklypo plotas yra mažesnis nei 0,04 ha, todėl jis negali būti neatlygintinai perduotas. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad įsiterpusio sklypo geografinė padėtis ir reljefas atima bet kokią faktinę jo naudojimo galimybę. Pareiškėja pabrėžia, kad įsiterpęs sklypas buvo suformuotas mažesnio už minimalų dydį tik su tikslu prijungti jį prie šalia esančio pareiškėjos žemės sklypo. Įsiterpęs žemės sklypas turi specialią jo naudojimo paskirtį – prijungimas prie pareiškėjos sklypo.

Pareiškėja atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir daro išvadą, kad teisės aktų reikalavimų neatitinkančio sklypo naudojimas kita paskirtimi nėra galimas. Pareiškėja pabrėžia, kad minimaliu žemės sklypo ploto nustatymu siekiama užtikrinti racionalios žemėnaudos formavimą, efektyvų laisvos valstybinės žemės fondo išnaudojimą, papildomų pajamų į savivaldybės ir valstybės biudžetą gavimą ir daro išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog žemės ploto minimumas neturi būti taikomas ir nuosavybės teises į žemės sklypą atkuriant natūra.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad įsiterpusio sklypo naudojimo pobūdis yra vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų statyba, o mažesnio ploto sklype šių gyvenamųjų pastatų statyba negalima atsižvelgiant į statybos techninio reglamento Nr. 2.02.09:2009 reikalavimus. Pareiškėjos manymu, I. L. sieks parduoti įsiterpusį sklypą pareiškėjai už ženkliai didesnę nei rinkos kaina ir nesąžiningai praturtėti. Pareiškėja pažymi, kad įsiterpusio sklypo planą parengė bei pasiūlymą Tarnybai dėl sklypo įsigijimo pateikė anksčiau nei I.

L. išreiškė valią atkurti nuosavybės teisę į šį sklypą, todėl daro išvadą, kad I. L. nuosavybės teises atkūrė į šį įsiterpusį žemės sklypą žinodamas apie pareiškėjos ketinimus bei norą jį įsigyti, todėl piktnaudžiavo savo teisėmis.

Pareiškėja pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose (b. l. 88-90, 126-128) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui. Pareiškėja remiasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 147 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 16 straipsnio 1 dalimi, atkreipia dėmesį į Specialiosios teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 9 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-72/2013, pabrėžia, kad pagrindinis pareiškėjos tikslas yra teisės įsigyti įsiterpusį žemės sklypą įgyvendinimas ir daro išvadą, kad teismas bylą išnagrinėjo pažeisdamas rūšinio teismingumo taisykles. Pareiškėja atkreipia dėmesį į Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-172-432/2014 ir pažymi, kad šis sprendimas turi prejudicinę galią šioje byloje, nes ginčas vyko dėl analogiškos situacijos, sprendimas priimtas to paties atsakovo ir trečiųjų asmenų atžvilgiu dėl 0,04 ha neviršijančio įsiterpusio žemės sklypo nuosavybės teisių.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 96-100) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Tarnyba remiasi Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, Nutarimo 2.15 punktu ir daro išvadą, kad ginčo sklypas neatitinka įsiterpusio žemės sklypo sąvokos, nes nėra vienos iš Nutarimo dėl sklypų pardavimo privalomos sąlygos, t. y. sklypas nėra įsiterpęs tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad ginčo sklypas buvo įgytas privačion nuosavybėn. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymi, kad Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintam nuosavybės teisių atkūrimo būdui – grąžinant natūra turėtoje vietoje, netaikytinas minimalaus dydžio apribojimas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo I. L. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 104-105) prašo apeliacinį skundą atmesti.

I. L. pabrėžia, kad jo nuosavybės teisės atkuriamos vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, kuris taikomas grąžinant žemę natūrą, o ne 5 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir 3 dalimi, kurios taikomos suteikiant piliečiui neatlygintinai naują žemės sklypą, kai iki nacionalizacijos turėta žemė yra užimta ir dėl to negali būti grąžinama natūra. I. L. pabrėžia, kad nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys teisės aktai nenustato minimalaus sklypo dydžio, į kurį natūra yra atkuriamos nuosavybės teisės. I. L. atkreipia dėmesį, kad Atkūrimo įstatymo 12 straipsnis įsiterpusių žemės sklypų nepriskiria valstybės išperkamai žemei, todėl daro išvadą, kad aplinkybė, ar sklypas formaliai atitinka įsiterpusio sklypo sąvoką, neturi teisinės reikšmės. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad visi šioje byloje dalyvaujantys asmenys dalyvavo ir Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-1947-815/2013, kurioje ginčo dalykas buvo šalia ginčo sklypo grąžintina žemė, teismas 2013 m. spalio 18 d. sprendimu pripažino, kad iš šiaurinės pusės prie ginčo sklypo esantis 186 m2 ploto sklypas yra grąžintina žemė. I. L. remiasi Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 106(1) punktu ir daro išvadą, kad sklypo pardavimas privačiam asmeniui tokioje situacijoje būtų akivaizdus ir grubus Konstitucijos 23 straipsnio pažeidimas. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį, kad pareiškėja neteisi teigdama, kad ginčo sklypas buvo įgytas privačios nuosavybės teise, taip pat neteisi teigdama, kad ji ginčo sklypo planą ir pasiūlymą atsakovui pateikė anksčiau nei I. L. išreiškė valią atkurti nuosavybės teises natūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje kilęs ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, grąžinant žemės sklypą natūra ir dėl įpareigojimo parduoti tą patį žemės sklypą besiribojančio namų valdos žemės sklypo savininkui.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovas teisėtai ir pagrįstai atkūrė nuosavybės teises į Ginčo sklypą, nes, grąžinant žemę natūra, nėra nustatytas minimalus grąžinamo žemės sklypo plotas, o pats Ginčo sklypas nepriskirtas valstybės išperkamai žemei. Teismas taip pat padarė išvadą, kad ginčo sklypas neatitinka įsiterpusio laisvos valstybinės žemės ploto sąvokos, todėl pareiškėjos siekis jį įsigyti nėra pagrįstas teisės aktais.

Apeliacinis skundas grindžiamas panašiais motyvais kaip ir pirminiai pareiškėjos skundai, papildomai jame išsakyta pirmosios instancijos teismo sprendimo kritika minimalaus žemės sklypo dydžio, į kurį galima atkurti nuosavybės teises bei galimybės tinkamai naudoti Ginčo sklypą aspektais, be to, keliamas klausimas dėl pažeistų bylos rūšinio teismingumo taisyklių.

Dėl bylos rūšinio teismingumo

Apeliantė abejones skundžiamo teismo sprendimo teisėtumu grindžia Specialiosios teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 9 d. nutartimi byloje Nr. T-72/2013. Pažymėtina, kad minėtoje byloje nagrinėjamų teisinių ginčų faktinės aplinkybės buvo kitokios – joje buvo tik skundžiami Tarnybos veiksmai, atsisakant parduoti įsiterpusį žemės sklypą, bet nekeliami nuosavybės teisių atkūrimo klausimai. Tai, kad ginčas buvo kilęs toje pačioje teritorijoje ir byloje dalyvavo dalis tų pačių proceso dalyvių, nėra pakankamas pagrindas laikyti šias bylas tapačiomis ar labai panašiomis.

Specialioji teisėjų kolegija 2014 m. sausio 31 d. nutartyje byloje Nr. T-144/2013 , kurios faktinės aplinkybės yra artimesnės nagrinėjamai, yra nurodžiusi, kad pareiškėjos reikalavimas dėl apskrities viršininko administracijos sprendimo ir įsakymo, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčijamą žemės sklypą, panaikinimo yra susijęs su nuosavybės teisių atkūrimo procedūromis. Tokio pobūdžio procedūrų vykdymas bei atitinkamų aktų priėmimas yra reglamentuojamas specialiųjų teisės aktų ir laikytinas viešojo administravimo veikla, o atitinkami skundo reikalavimai laikytini reikalavimais, kylančiais iš administracinių teisinių santykių (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 21 d. nutartį, priimtą byloje Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, J. M. ir kt., 2011 m. lapkričio 15 d. nutartį, priimtą byloje Kauno apygardos prokuratūros prokuroras v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, V. B. B., A. M. ir kt.; 2011 m. spalio 5 d. nutartį, priimtą byloje Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Kauno miesto savivaldybės administracija, R. S., D. I., A. I., ir kt.).

Specialioji teisėjų kolegija savo praktikoje ne kartą yra paminėjusi, kad pagal šiuo metu įtvirtintą teisinį reguliavimą, bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis. Kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (dominuojančio teisinio santykio taisyklė) (Administracinių bylų teisenos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis, Civilinio proceso kodekso 36 straipsnio 2 dalis). (žr., pvz., Specialiosios teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 21 d. nutartį, priimtą byloje Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, J. M. ir kt., 2011 m. lapkričio 9 d. nutartį, priimtą byloje Panevėžio apygardos prokuratūra ir kt. v. Nacionalinė žemės tarnyba ir kt.).

Taip pat Specialioji kolegija savo praktikoje atkreipia dėmesį ir į tai, kad kai procesas administraciniame teisme trunka jau kurį laiką, byla būna iš esmės išnagrinėta teismo posėdyje, visų ar dalies reikalavimų perdavimas bendrosios kompetencijos teismui nebūtų suderinamas su asmens teise į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamoje byloje yra keliami ir administracinio teisinio pobūdžio, ir civilinio teisinio pobūdžio reikalavimai, tačiau apeliacinės instancijos teisėjų kolegija vyraujančiais (dominuojančiais) santykiais konstatuoja administracinius nuosavybės teisių atkūrimo teisinius santykius, kurie šiuo atveju lemtų ginčo priskirtinumą administraciniam teismui. Be to, civilinio teisinio pobūdžio reikalavimai yra išvestiniai iš nuosavybės teisių atkūrimo klausimų, nes tik pripažinus, jog nuosavybės teisės į Ginčo sklypą atkurtos nepagrįstai ir neteisėtai, pareiškėja įgytų teisę reikalauti įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus, susijusius valstybinės žemės pardavimu.

Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinio skundo argumentai, susiję su rūšinio teismingumo taisyklių pažeidimu, atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl nuosavybės teisių atkūrimo

Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovas neturėjo teisės atkurti nuosavybės teises į Ginčo sklypą, nes jo plotas yra tik 0,0282 ha, jis nėra tinkamas naudoti pagal paskirtį kaip savarankiškas sklypas, o pareiškėja pirmiau pareiškė valią jį įsigyti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą žemės grąžinimas natūra turi prioritetą ne tik prieš kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, bet ir prieš kitų asmenų teises išsipirkti besiribojančius žemės sklypus. Natūra miestų teritorijose nėra grąžinama tik žemė, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirta valstybės išperkamai žemei, ir žemė, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, Ginčo sklypas nepatenka į Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje nurodytus žemės naudojimo atvejus, o pretendentas atkurti nuosavybės teises nagrinėjamu atveju neatsisakė susigrąžinti žemės turėtoje vietoje, priešingai, nuo 2003 metų yra išreiškęs valią atgauti visą galimą žemę natūra turėtoje vietoje ir to aktyviai siekia.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys teisės aktai nenustato minimalaus grąžinamo natūra žemės sklypo dydžio. Apeliantės cituojamos Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 3 ir 4 dalių, Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr.1057 bei Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimo Nr. 920 nuostatos šioje byloje netaikytinos, nes jose kalbama apie naujų žemės sklypų, kurie perduodami nuosavybėn neatlygintinai, o ne grąžinami natūra, minimalius dydžius. Dėl tos pačios priežasties šioje byloje nesiremtina ir apeliaciniame skunde nurodoma administracinių teismų praktika, kuri suformuota miestų teritorijoje perduodamų nuosavybėn neatlygintinai naujų žemės sklypų dydžio klausimais.

Šiuo metu galiojančios Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (2013 m. gruodžio 18 d. LRV nutarimo Nr. 1275 redakcija) 1061 punktas numato, kad savivaldybės administracijos direktorius, gavęs iš žemėtvarkos skyriaus kartografinę medžiagą, kurioje pažymėtos savininko turėto žemės sklypo ribos miesto detaliai nesuplanuotose teritorijose, įsakymu paskiria savivaldybės administracijos valstybės tarnautojus, atsakingus už natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypo ribų projektavimą. Šios ribos projektuojamos žemėtvarkos skyriaus pateiktoje kartografinėje medžiagoje, atsižvelgiant į savininko turėtos žemės ribas. Suprojektuotas natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypas turi būti tinkamas naudoti pagal savivaldybės bendrajame plane nustatytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą, prie žemės sklypo turi būti privažiuojamasis kelias arba projektuojamas siūlomas nustatyti kelio servitutas.

Taigi nuosavybės teisių į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkūrimui natūra projektuojamiems laisvos (neužstatytos) žemės sklypams iš esmės nustatyti tik du reikalavimai – jie turi būti tinkami naudoti pagal savivaldybės bendrajame plane nustatytą pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą bei turėti privažiuojamąjį kelią. Teisės aktai nereikalauja, kad žemės sklypas būtų tinkamas naudoti ir pagal naudojimo pobūdį.

Vilniaus miesto bendrajame plane Ginčo sklypui nustatyta pagrindinė žemės naudojimo paskirtis - kita, naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos. Tai nereiškia, kad grąžintame žemės sklype būtinai privalo būti statomas gyvenamasis namas ir kiti ūkiniai pastatai. Byloje nėra pateikta pakankamai įrodymų, kad Ginčo sklypo negalima naudoti pagal paskirtį ir būdą, pvz. pastačius jame tik itin mažo ploto gyvenamąjį būstą, pavėsinę, sandėliuką ar kitokius laikinus statinius. Sklypo naudojimo racionalumas nėra teisiškai reikšmingas nuosavybės teisių atkūrimo kontekste.

Nors pareiškėja teigia anksčiau išreiškusi valią įsigyti Ginčo sklypą, tačiau ji tai padarė tik 2012 metais, o kaip jau minėta, nuosavybės teises siekiantis atkurti asmuo to pageidavo nuo 2003 metų. Papildomai pažymėtina, kad atsakovas vykdė įsiteisėjusį 2005 vasario 28 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr.I-587-10/2005, kuriuo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius buvo įpareigotas suformuoti trečiajam suinteresuotam asmeniui žemės sklypus nuosavybės teisių atkūrimui.

Konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai, susiję su nuosavybės teisių atkūrimo į Ginčo sklypą neteisėtumu, yra teisiškai nepagrįsti ir todėl atmestini.

Dėl įpareigojimo parduoti žemės sklypą

Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.15 punktas leidžia laisvos valstybinės žemės plotus, įsiterpusius tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių) ar miesto gyvenamojoje vietovėje esančių miškų sklypų (plotų), ne didesnių kaip 0,04 ha teritorijose, kuriose pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus suplanuotos gyvenamosios teritorijos, ir 0,5 ha – kitose teritorijose, jeigu šiuose plotuose negalima suformuoti atskirų žemės sklypų, Nacionalinės žemės tarnybos vadovo ar jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu parduoti ne aukciono būdu besiribojančių Nekilnojamojo turto registre įregistruotų privačios žemės sklypų savininkams arba išnuomoti besiribojančių valstybinės žemės sklypų nuomininkams. Įsiterpusiu nelaikomas žemės plotas, kuris ribojasi su atskiru žemės sklypu nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu, išskyrus tuos atvejus, kai tarp privačių žemės sklypų ar (ir) išnuomotų valstybinės žemės sklypų, taip pat privačių arba išnuomotų valstybinės žemės sklypų ir kelių (gatvių) ar miesto gyvenamojoje vietovėje esančių miškų sklypų (plotų) įsiterpusį plotą sudaro siaura juosta, šlaitai ar griovos.

Byloje nustatyta, kad Ginčo sklypas iš vakarų pusės ribojasi su privačiu pareiškėjai priklausančiu Žemės sklypu, iš pietų ir rytų pusių – su valstybinės reikšmės mišku, iš šiaurės pusės – su nesuformuotu iki 5 m pločio laisvos valstybinės žemės plotu, o už jo su gatve. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Ginčo sklypas būtų laikomas įsiterpusiu tik tuo atveju, jei jį sudarytų siaura juosta, šlaitai ar griovos. Nagrinėjamu atveju taip nėra, todėl Ginčo sklypas neatitinka įsiterpusio žemės ploto sąvokos ir negali būti įsigyjamas ne aukciono būdu.

Tai, kad Nacionalinė žemės tarnyba bei Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2012 metais padarė klaidą, vertindami Ginčo sklypo ypatumus ir laikė jį atitinkančiu įsiterpusio laisvos valstybinės žemės ploto kriterijus, leido rengti detalųjį planą bei tokį planą patvirtino, nesuteikia teisės pareiškėjai nesilaikyti teisės aktų reikalavimų ir įsigyti Ginčo sklypą be aukciono. Vien detaliojo plano parengimas bei jo patvirtinimas nesukuria pareiškėjai jokių subjektinių teisių į Ginčo sklypą, o tik sudaro procesines prielaidas žemės sklypui įsigyti. Tokios subjektinės teisės atsirastų, jei pareiškėja būtų sudariusi valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį bei tokios sutarties pagrindu įgytas daiktines teises įregistruotų viešajame registre.

Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjos galimai patirti nuostoliai, rengiant Ginčo sklypo planą, galėtų būti atlyginami taikant žalos atlyginimo institutą, bet ne priimant neteisėtus administracinius sprendimus dėl valstybinės žemės pardavimo.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines ginčo aplinkybes bei teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei administracinių teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos R. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Ričardas Piličiauskas