A-556-1381-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-1381/2014

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00603-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovės J. Č. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovei J. Č. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 4–6) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovės J. Č. 216,30 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos.

Pareiškėjas paaiškino, kad Varėnos rajono savivaldybės taryba 2008 m. balandžio 15 d. sprendimu Nr. T-VI-290 patvirtino Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai), kurie yra viešai paskelbti internetiniame tinklalapyje www.aratc.lt ir privalomi visiems Varėnos rajono savivaldybės teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Pagal Nuostatų 4 punktą, komunalinių atliekų turėtojai ir mokėtojai - tai visi fiziniai, juridiniai asmenys, iš to skaičiaus ir vykdantys ūkinę komercinę veiklą, turintys nekilnojamojo turto savivaldybėje. Prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyta norminių teisės aktų pagrindu, todėl sutartis su atsakove J. Č. dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo nėra sudaryta. Atsakovė privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, nes nuosavybės teise turi nekilnojamąjį turtą, esantį Varėnos rajono savivaldybėje, adresu: (duomenys neskelbtini). Atsakovė laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. kovo 31 d. nėra sumokėjusi pareiškėjui 216,30 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kuri buvo paskaičiuota remiantis Nuostatų 21-24 punktuose nurodyta vietinės rinkliavos nustatymo tvarka, atsižvelgiant į Nuostatų prieduose nustatytus dydžius. Pagrindo atsakovei atsisakyti mokėti vietinę rinkliavą nėra. Pareiškėjo nuomone, reikalavimas dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo iš atsakovės yra teisėtas ir pagrįstas.

Atsakovė J. Č. (toliau – ir atsakovė) atsiliepimu į skundą (b. l. 31–32) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė nurodė, kad jai jau beveik 90 metų, yra 2-os grupės invalidė, daug laiko praleidžia ligoninėse, praktiškai gyvena pas sūnų Vilniuje, į sodybą atvyksta tik vasarą keletą dienų. Jokių atliekų sodyboje nėra, kelias susikaupusias atliekas surenka ir išveža jos sūnus į Vilnių. Kadangi neturi jokių atliekų, todėl negali būti laikoma atliekų turėtoja bei mokėti vietinę rinkliavą už atliekų surinkimą ir tvarkymą. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą atliekas atliekų turėtojai gali tvarkytis ir patys, tačiau pareiškėjas tai nutyli, nes jam tai nenaudinga. Nepagrįstas rinkliavos skaičiavimas pagal nekilnojamojo turto plotą, o ne pagal faktiškai surenkamų atliekų kiekį.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 1 d. sprendimu (b. l. 39–41) pareiškėjo skundą patenkino. Teismas priteisė iš atsakovės J. Č. UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ naudai 216,30 Lt (du šimtus šešiolika litų, 30 ct) vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 1 ir 2 punktais, Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu (2009 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-624 redakcija), 30 straipsnio 1 dalimi, Nuostatų 3, 4, 12-13, 21, 26, 29 punktais. Teismas konstatavo, kad atsakovei nuosavybės teise priklauso pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), todėl pagal Nuostatų 4 punktą ji yra vietinės rinkliavos mokėtoja. Teismas nurodė, kad iš pateiktų vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimų matyti, jog atsakovė nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. kovo 31 d. nesumokėjusi pareiškėjui 216,30 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl susidarė įsiskolinimas.

Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, vietinė rinkliava yra savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, todėl atsakovui vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti atsakovui draudžiama (Civilinio kodekso 6.59 str.). Atsakovės argumentai, kad ginčo sodyboje per metus ji būna tik keletą dienų, jog atliekų sodyboje nėra, todėl paslauga jai faktiškai nėra teikiama, be to, ji gali tvarkytis savo atliekas pati, teisinės reikšmės ginčui neturi, nes pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą įteisinta Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje, 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte, 12 straipsnio 2 punkte, Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje bei Nuostatuose.

Šie teisės aktai prievolės mokėti vietinę rinkliavą nesieja su tokiomis aplinkybėmis kaip sutarties nesudarymu, negyvenimu sodyboje, atliekų neturėjimu, paslaugos nesuteikimu ir pan. Minėti teisės aktai yra galiojantys ir jais vadovaujamasi sprendžiant šią bylą. Tai konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (administracinė byla Nr. A525-471/2010), formuojantis vienodą teisės taikymo praktiką šios kategorijos bylose. Minėtoje nutartyje teismas nurodė, jog rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis, vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu).

Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu, todėl nėra teisinio pagrindo skundo netenkinimui dėl to, jog ginčo sodyba praktiškai negyvenama, atliekų nėra, todėl pareiškėjo paslaugomis nesinaudojama. Teismas akcentavo ir tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) taip pat yra išaiškinęs, kad savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra betarpiškai siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar naudojimu ir šio nekilnojamojo turto bendrojo ploto dydžiu (2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 ir kt.).

Toks vietinės rinkliavos nustatymo būdas neprieštarauja ir Europos Teisingumo Teismo (toliau – ir ETT) išaiškinimui, kuriame ETT imperatyviai pabrėžė, jog rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl atliekų turėtojų veiklos galinčių susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems atliekų turėtojams, nes šie du parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai.

ETT konstatavo, jog nacionalinės teisės nuostata komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusių ir perduotų tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. sprendimas Nr. C-254/2008 Futura byloje Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (48–50 p.)). Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, konstatavo, kad atsakovės argumentai dėl faktiškai surenkamų atliekų kiekio nevertinimo atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas padarė išvadą, jog skundas yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

III. Atsakovė J. Č. apeliaciniu skundu (b. l. 53–54) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 1 d. sprendimą, priimant naują sprendimą.

Atsakovė apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas rašytinio proceso tvarka nagrinėdamas administracinę bylą iš esmės pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 81 straipsnio reikalavimus, nenustatė visų svarbių aplinkybių ir visapusiškai, objektyviai jų neištyrė, kas sąlygojo neteisingo sprendimo priėmimą. Teismo sprendime nenurodomos esminės aplinkybės, o būtent: kada, kas ir kiek jos sodyboje surinko ir sutvarkė komunalinių atliekų. Atsakovės sodyboje atliekų nėra, sodyboje negyvena jau daugiau kaip dveji metai, nuolatos gyvena pas sūnų (duomenys neskelbtini), tik sūnus epizodiškai nuvyksta į sodybą apžiūrėti ar viskas gerai. Atsakovė nepagrįstai teismo sprendime įvardyta kaip atliekų turėtoja. Atsakovė nėra atliekų turėtoja ir šiuo požiūriu nėra prievolės šalimi (Civilinio kodekso 6.1 str.). Nėra prievolės dalyko (atliekų nesurinkta, jokių paslaugų netiekta), kuris yra būtinas prievolės elementas. Jeigu nėra dalyko, nėra ir prievolės (Civilinio kodekso 6.3 str.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atsakovė J. Č., prašydama naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, tvirtina negalinti būti vietinės rinkliavos mokėtoja, nes sodyboje negyvena ir atliekų nesukuria.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. sausio 28 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A556-334/2014) sprendė klausimą ir dėl vietinės rinkliavos mokėtojo apibrėžimo.

Vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 28 d. nutartyje buvo nurodyta, jog „<...> vietinių rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis šią rinkliavą apibrėžia, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Savivaldybės tarybos teisė nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą expressis verbis yra nustatyta minėtame Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte (2002 m. balandžio 23 d.

įstatymo Nr. IX-857 redakcija). Atitinkamai, kaip ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aptariama vietinė rinkliava vertintina, kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka. Ši rinkliava nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama, kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11‑1574/2005; 2008 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑1333/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822‑2403/2012).

Pareiga mokėti savivaldybės tarybos nustatytą ir jos teritorijoje galiojančią vietinę rinkliavą (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d., 11 str. 1 d. (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-857 redakcija), 12 str. 1 p.), kurios dydis ir mokėjimo tvarka nustatomi rinkliavos nuostatuose (Rinkliavų įstatymo 12 str., 13 str. 1 d.), tenka visiems šiuose nuostatuose nurodytiems fiziniams ir juridiniams asmenims, išskyrus Lietuvos banką (Rinkliavų įstatymo 3 str. (2004 m. balandžio 15 d. įstatymo Nr. IX-2139 redakcija). Pabrėžtina ir tai, jog vietinė rinkliava ir iš jos kylantys teisiniai santykiai yra viešosios teisės reguliavimo dalykas.

Šie santykiai – tai valdingo pobūdžio teisiniai santykiai tarp vietinės rinkliavos mokėtojų ir vietos savivaldos institucijų (šių institucijų įgaliojimus įgyvendinančių asmenų). Todėl, kaip ir dėl mokesčių, taip ir dėl vietinių rinkliavų su jų mokėtojais nesitariama (šiuo klausimu pagal analogiją, pvz., žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. ir 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimus; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 29 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A7‑60/2004, Administracinių teismų praktika Nr. 5, p. 33–42)“.

Ką tik paminėtoje Vyriausiojo administracinio teismo nutartyje taip pat buvo pasisakyta, kad „<...> vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka.

Tai lemia, kad nagrinėjamu atveju vertinimo, jog atsakovas pagal Nuostatų 5 punktą yra laikytinas ginčo vietinės rinkliavos mokėtoju, negali paneigti jo nurodomi argumentai, kad jam komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugos nebuvo teikiamos, kad jis šias atliekas tvarkėsi pats. Be to, kadangi, kaip matyti iš šiame baigiamajame teismo akte cituotų ir kitų Nuostatuose įtvirtintų taisyklių, asmens pripažinimas ginčo rinkliavos mokėtoju nėra siejamas su individualaus komunalinių atliekų konteinerio turėjimu ir (ar) naudojimu, minėtam vertinimui neturi įtakos atsakovo argumentai, kad jam nebuvo skirtas joks konteineris atliekoms šalinti <...>“.

Atsižvelgiant į formuojamą administracinių teismų praktiką bei pareigą jos laikytis, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo kitokioms išvadoms nei padaryta pirmiau. Todėl tvirtintina, kad tikrinamoje administracinėje byloje atsakovė pagrįstai laikyta vietinės rinkliavos mokėtoja, turinti vykdyti teisės aktais apibrėžtą prievolę – mokėti vietinę rinkliavą (Teismų įstatymo 33 str., Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.).

Toje pačioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A556-334/2014) aptartas ir vietinės rinkliavos apskaičiavimo pagrįstumo aspektas: „<...> nesant atitinkamų norminių teisės aktų nuostatų, individualią bylą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą priteisimo, kurioje taikytini rinkliavos nuostatai buvo pripažinti prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams tiek, kiek juose nenumatyta (jokia) galimybė šią rinkliavą mokėti pagal faktinį šių atliekų kiekį, nagrinėjantis administracinis teismas nukrypti nuo rinkliavos nuostatų gali tik tuo atveju, kai byloje esantys įrodymai ir kiti duomenys leidžia nustatyti ginčo laikotarpiu faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų (patekusių) komunalinių atliekų kiekį. Ir priešingai – tais atvejais, kai bylos duomenys nesudaro objektyvaus ir pakankamo pagrindo vertinti, jog iš konkretaus rinkliavos mokėtojo prašomos priteisti ginčo vietinės rinkliavos (ar jos dalies) dydis galėjo (gali) būti apskaičiuotas pagal minėtą faktinį atliekų kiekį, šios prievolės apimtis nustatoma pagal atitinkamas rinkliavos nuostatų taisykles. Pastaruoju atveju, jei nėra kitų įstatymų ir norminių aktų pažeidimų, turi būti vertinama, kad vietinę rinkliavą administruojantis subjektas (pareiškėjas) pateikė pakankamai duomenų, patvirtinančių prašomų priteisti sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą“.

Administracinėje byloje nėra atsakovės pateiktų įrodymų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.), kurie leistų nustatyti faktiškai susidariusių ir į savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemą perduotų komunalinių atliekų kiekio, taip pat nėra duomenų apie kreipimąsi dėl vietinės rinkliavos mokėjimo pagal faktinį arba deklaruojamą atliekų kiekį, todėl galimybė mokėti vietinę rinkliavą pagal faktiškai sukauptą atliekų kiekį paneigta pagrįstai.

Dėl išdėstytų priežasčių darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, todėl apeliacinis skundas negali būti patenkintas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o J. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius