A-492-1794-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A492 -1794/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03655-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 2.7.;9.5.; 9.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine ir rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „TRT-Trade“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „TRT-Trade“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „TRT-Trade“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino (I t., b. l. 1-13; 59-69), prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Vilniaus RAAD) 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą Nr. VR-17.5-68 (toliau – ir Sprendimas, ginčijamas sprendimas).

Pareiškėjas nurodė, kad Aplinkos apsaugos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Gamtos išteklių ir taršos apskaitos kontrolės skyrius atliko UAB „TRT -Trade“ planinį patikrinimą už 2009–2012 m. ir surašė 2013 m. liepos 10 d. patikrinimo aktą Nr. VR-17.7-104 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame nustatyta, jog atlikus pareiškėjo mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijų už 2009 m. I pusmetį, 2010-2012 metus patikrinimą, pažeidimų nenustatyta, tačiau patikrinus pareiškėjo kuro nurašymo dokumentus už 2009 m. II pusmetį nustatyta, kad pareiškėjas nedeklaravo viso nurašyto ir reikalingo apmokestinti benzino kiekio, ir tokiu būdu pažeidė teisės aktų reikalavimus. Dėl nurodytos priežasties pareiškėjui priskaičiuota 35,26 Lt papildomai mokėtino mokesčio už taršą iš mobilių taršos šaltinių. Patikrinus mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimą ir sumokėjimą už 2009-2012 m. nustatyta, kad pareiškėjas tiekė į vidaus rinką gaminius, supakuotus į apmokestinamąją pakuotę, nebūdamas įsiregistravęs į Gamintojų ir importuotojų sąvadą, ir tuo pažeidė teisės aktų reikalavimus. Taip pat už 2009–2012 m. neteikė Valstybinei mokesčių inspekcijai mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų, nemokėjo už į vidaus rinką išleistą apmokestinamąją pakuotę ir tuo pažeidė atitinkamų teisės aktų reikalavimus. Dėl to pareiškėjui papildomai priskaičiuota 334 269,02 Lt mokėtinų mokesčių už taršą pakuotės atliekomis, taikant padidintą mokesčio tarifą.

Pareiškėjas ginčijo Sprendimą, teigdamas, kad patikrinimo metu nebuvo nustatytas apmokestinamosios pakuotės ir kuro kiekio nuslėpimo faktas, todėl nepagrįstai taikytas didesnis tarifas už aplinkos teršimo mokestį. Sprendimas nepagrįstas įrodymais dėl taršos nuslėpimo požymių, kiekio, pareiškėjo tyčios. Teigė, jog mokestis už aplinkos teršimą yra administruojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymu (toliau – ir MAĮ), todėl ginčo atveju turėjo būti taikomas MAĮ 96 straipsnis, reglamentuojantis delspinigių apskaičiavimą, o ne Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 9 straipsnio 4 dalis, kuri numato, kad mokestis už aplinkos teršimą taikant didesnį tarifą apskaičiuojamas nuslėptą degalų kiekį, sunaudotą mobiliuose taršos šaltiniuose, dauginant iš mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių tarifo, nurodyto šio įstatymo 5 priedėlyje, ir iš mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių tarifo koeficiento, nurodyto šio Įstatymo 6 priedėlyje. Tvirtino, kad pareiškėjui taikytina sankcija (dvigubas mokesčio tarifas) turėtų būti sumažinta, kaip neproporcinga, neteisinga ir neadekvati. Pareiškėjo manymu, atsakovas turėjo taikyti standartinio mokesčio tarifą už nežymią dalį klaidingai deklaruoto degalų kiekio mobiliuose taršos šaltiniuose bei per klaidą (nesant tyčios) nedeklaruotą pakuotės atliekų kiekį.

Atsakovas Vilniaus RAAD atsiliepimais į skundą ir patikslintą ( I t., b. l. 28-29; 104-105), prašė skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad UAB „TRT-Trade“ yra didmeninę prekybą vykdanti įmonė, importuojanti iš užsienio šalių maisto ir higienos reikmenis ir realizuojanti jas Lietuvos Respublikoje, t. y. išleidžianti prekes į vidaus rinką. Pareiškėjas, vykdydamas savo veiklą, nevedė apmokestinamosios pakuotės apskaitos, o duomenis, kurie buvo keisti du kartus, pradėjo rinkti tik pradėjus patikrinimą. Vadovaujantis Įstatymo 7 straipsnio 2 dalimi mokestis už aplinkos teršimą turi būti sumokamas ne vėliau kaip per 60 dienų nuo mokestinio laikotarpio pabaigos, mokesčio už aplinkos teršimą deklaracija pateikiama teritorinei Valstybinei mokesčių inspekcijai. Kadangi per mokestinį laikotarpį pareiškėjo į Lietuvos Respublikos vidaus rinką išleistas apmokestinamųjų pakuočių kiekis turėjo būti deklaruotas ir apmokestintas iki teisės aktuose imperatyviai nustatytų terminų, UAB „TRT-Trade“ nedeklaruotas ir neapmokestintas kiekis yra laikomas nuslėptu. 2013 m. liepos 10 d. atlikto patikrinimo metu, siekiant nustatyti galimus aplinkos apsaugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus, teritorinis skyrius vadovavosi būtent UAB „TRT-Trade“ patikrinimo metu sudaryta ir pateikta pakuočių apskaita, kurioje buvo nurodytos tikslios išleistos į vidaus rinką pakuotės rūšys ir kiekiai už 2009-2012 m. laikotarpį. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 66 straipsnio 2 dalį, tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, vadovaudamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais, todėl vadovaujantis Įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 3 punktu bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230, „Dėl mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašų patvirtinimo“, kuris buvo pakeistas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 10 d. įsakymu Nr. D1-307/1K-132, už nuslėptą taršą pakuotės atliekomis mokestis buvo skaičiuojamas taikant didesnį – dvigubą tarifą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 3 d. sprendimu (I t., b. l. 115-123) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Gamtos išteklių ir taršos apskaitos kontrolės skyrius 2013 m. kovo 26 d. raštu Nr. VR-1171.3-61 informavo pareiškėją apie pradėtą planinį specifinį mokesčių už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą, pranešė apie patikrinimo datą ir pateikė sąrašą dokumentų, kurie turi būti pateikti tikrintojui. Pareiškėjas patikrinimui pateikė pažymas apie apmokestinamųjų pakuočių kiekius, išleistus į vidaus rinką 2009-2012 m., kuriuos vėliau tikslino, ir jų pagrindu 2013 m. balandžio 18 d. buvo surašytas mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimą patvirtinančių duomenų ir informacijos surinkimo aktas Nr. 60. Pagal duomenų bazės 2013 m. liepos 4 d. atnaujintus duomenis UAB „TRT-Trade“ 2009–2012 metais į vidaus rinką išleistų pakuočių nebuvo deklaravusi ir mokesčių už jas nebuvo sumokėjusi. 2013 m. liepos 10 d. surašytas patikrinimo aktas Nr. VR-17.7-104. Juo buvo nustatyta, kad pagal UAB „TRT-Trade“ pateiktus kuro nurašymo dokumentus už 2009 m. II pusmetį įmonė nedeklaravo viso nurašyto ir reikalingo apmokestinti benzino kiekio, todėl taikant didesnį tarifą už nuslėptą taršą iš mobilių taršos šaltinių pareiškėjui buvo apskaičiuotas 35,26 Lt mokestis. Taip pat buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2009-2012 m. nebuvo įsiregistravęs į Gamintojų ir importuotojų sąvadą ir tiekė į vidaus rinką gaminius, supakuotus į apmokestinamąją pakuotę, neteikė Valstybinei mokesčių inspekcijai Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų, nemokėjo už į vidaus rinką išleistą apmokestinamąją pakuotę, todėl už nuslėptą taršą pakuotės atliekomis mokestis buvo paskaičiuotas taikant didesnį tarifą, kuris už 2009-2012 m. laikotarpį sudaro 334 269,02 Lt. Pareiškėjas nustatytu terminu nesutikimo su Patikrinimo akte papildomai apskaičiuotomis mokesčių sumomis nepareiškė, rašytinių pastabų bei jas pagrindžiančių dokumentų nepateikė, todėl Patikrinimo aktas buvo patvirtintas Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu Nr. VR-17.5-68, jame nurodant taikytinus teisės aktus, tuos pačius Patikrinimo akte nustatytus pažeidimus ir mokėtinas mokesčio sumas, jų sumokėjimui nustatant 20 dienų terminą.

Remdamasis Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi, kuri įtvirtina mokesčio už aplinkos teršimą tikslus, 8 straipsnio 5 dalimi, pagal kurią būtent mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas yra atsakingas už teršalų išmetimo į aplinką, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitos tvarkymą ir mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijoje pateiktus duomenis, teismas konstatavo, kad įstatymas nustato mokesčio mokėtojui pareigą būti atidžiam, rūpintis ir užtikrinti tinkamą apskaitos tvarkymą, deklaracijų teikimą ir mokesčio sumokėjimą. Pažymėjo, jog ta aplinkybė, jog mokesčių apskaičiavimas, jų deklaravimas ir sumokėjimas yra pavestas kokiam nors atsakingam asmeniui, neatleidžia mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojo UAB „TRT-Trade“ nuo šios įstatyme įtvirtintos pareigos. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės (teisės aktų reikalavimų nežinojimas ar nesuvokimas, suklydimas, tyčios nebuvimas) nelaikytos juridiškai reikšmingomis aplinkybėmis, šalinančiomis pažeidimą arba kaip nors kitaip galinčiomis daryti įtaką mokesčio už aplinkos teršimą dydžiui, nustatytam ginčijamu sprendimu. Teismo vertinimu, pareiškėjo elgesys rodo jo nerūpestingą ir aplaidų požiūrį į teisės aktais nustatytų imperatyvių reikalavimų vykdymą. Pažymėta, jog pateikti tikrinimui reikalingus duomenis yra tikrinamo subjekto pareiga, todėl pareiškėjo teiginiai, jog jis nesiekė nuslėpti mokesčių ir bendradarbiavo, nes visus reikalingus duomenis pateikė atsakovui, kuriuos pastarasis ir buvo įpareigojęs pateikti, atmesti kaip nepagrįsti. Teismas konstatavo, kad tai, jog pareiškėjas įsiregistravo Gamintojų ir importuotojų sąvade ir kad šios bylos nagrinėjimo eigoje Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė metines aplinkos taršos pakuotės atliekomis deklaracijas už 2009-2012 metus ir metinę aplinkos taršos iš mobiliųjų taršos šaltinių deklaraciją už 2009 m. antrąjį pusmetį, neturi reikšmės sprendžiant klausimą dėl skundžiamo sprendimo, priimto 2013 m. rugpjūčio 13 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas pažymėjo, kad patikrinimas buvo atliekamas pagal pareiškėjo pateiktus pirminius, o vėliau patikslintus duomenis, ir tai buvo patvirtinta 2013 m. balandžio 18 d. Mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimą patvirtinančių duomenų ir informacijos surinkimo aktu Nr. 60, kurį pasirašė UAB „TRT-Trade“ įgaliota atstovė A. L.. Taigi pareiškėjas minėtu būdu patvirtino, kad akte esantys duomenys nustatyti teisingai. Nustatyta, kad jokių pastabų ir papildomų duomenų dėl Patikrinimo akto pareiškėjas nepateikė, nors jam buvo išaiškinta tokia teisė. Be to, kad buvo nedeklaruotas būtent toks nurašyto ir reikalingo apmokestinti kuro kiekis už 2009 m. antrąjį pusmetį ir 2009-2012 m. nedeklaruotos už į vidaus rinką išleistos apmokestinamosios pakuotės, dar kartą patvirtino ir pats pareiškėjas, 2014 m. sausio 20 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikdamas atitinkamas deklaracijas, kuriose nurodomas toks pats apmokestinamas benzino ir pakuočių kiekis, kaip ir 2013 m. balandžio 18 d. duomenų ir informacijos surinkimo akte bei 2013 m. liepos 10 d. Patikrinimo akte, kuris buvo patvirtintas ginčijamu sprendimu.

Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad ginčijamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Pažymėjo, kad sprendime, kuriuo buvo patvirtintas Patikrinimo aktas, ir pačiame Patikrinimo akte, kuris laikytas neatsiejama sprendimo dalimi, aiškiai ir tiksliai nurodomi teisės aktai, kuriais remdamasis atsakovas konstatavo padarytus pažeidimus, nurodytos tikslios apskaičiuoto mokėtino mokesčio sumos. Patikrinimo akte pateiktas detalus mokesčių, apskaičiuotų taikant didesnį tarifą skaičiavimas, nurodant formules, pagal kurias jie apskaičiuoti bei duomenys (kiekiai), kurių pagrindu atliktas skaičiavimas, kurie sutampa su duomenimis, užfiksuotais 2013 m. balandžio 18 d. duomenų ir informacijos surinkimo akte (beje jie atitinka ir paties pareiškėjo 2014 m. sausio 20 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktų atitinkamų deklaracijų duomenis).

Teismas, remdamasis Įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 2 punktu, 3 punktais, sprendė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas, patikrinimo metu nustatęs, kad pareiškėjas už 2009 m. II pusmetį nedeklaravo viso nurašyto ir reikalingo apmokestinti benzino kiekio ir 2009-2012 m. tiekė į vidaus rinką gaminius, supakuotus į apmokestinamąją pakuotę, neteikė Valstybinei mokesčių inspekcijai Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų, nemokėjo už į vidaus rinką išleistą apmokestinamąją pakuotę, apskaičiuodamas mokesčius, kurių pareiškėjas nebuvo sumokėjęs, pagrįstai vadovavosi minėtomis įstatymo nuostatomis ir 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 „Dėl mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašų patvirtinimo“ patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 5 punktu, šiuo įsakymu patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 12 punktu, pagrįstai apskaičiavo pareiškėjui mokėtinus mokesčius taikydamas didesnį tarifą, kadangi nurodyti atliekų kiekiai buvo nuslėpti (nedeklaruoti), ir šių mokesčių dydžius patvirtino skundžiamu sprendimu.

Pareiškėjo argumentas, kad atsakovas turėjo taikyti ne didesnį, o įprastinį tarifą ir pagal MAĮ 96 straipsnį skaičiuoti delspinigius nuo nesumokėto mokesčio dalies laikyti nepagrįstais, kadangi mokesčių slėpimas buvo nustatytas planinio patikrinimo metu, o ne pačiam pareiškėjui iki jo atlikimo pavėluotai įvykdžius mokestinę prievolę.

Pareiškėjo alternatyvus reikalavimas taikytiną sankciją (dvigubą mokesčio tarifą) sumažinti, kaip neproporcingą, neteisingą ir neadekvačią atmestas nurodžius, kad teismams nesuteikta teisė atlikti viešojo administravimo subjektų kompetencijai priskirtų veiksmų.

III. Pareiškėjas (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 126-140), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimą. Teismui netenkinus reikalavimo dėl sprendimo panaikinimo, prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimą: ginčijamu sprendimu priskaičiuotus mokesčius už papildomai mokėtino mokesčio už taršą pakuotės atliekomis taikant padidintą mokesčio tarifą sumažinti iki 167 134,51 Lt, už taršą iš mobilių taršos šaltinių taikant padidintą mokesčio tarifą sumažinti iki 23,50 Lt, arba iš esmės sumažinti sankciją. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas bei prijunti prie bylos papildomus įrodymus. Nurodo, kad teismas, nepaisydamas byloje pateiktų įrodymų, sprendė, jog apeliantas nuslėpė apmokestinamo objekto kiekius, todėl prašė prijungti prie bylos papildomus įrodymus – UAB „TRT-Trade“ Intrastato ataskaitų kopijas.

Atskiru prašymu pareiškėjas prašė prijungti prie bylos teisės mokslininko mokslinę išvadą dėl Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo ir mokesčių administravimo teisės aktų (II t., b. l. 69-70).

Pareiškėjo manymu, teismas nepagrįstai deklaravimo prievolės neįvykdymą prilygino apmokestinamosios pakuotės nuslėpimui. Pažymi, kad nuslėpimo sąvoka teisės aktuose nėra apibrėžta, todėl teismas turėjo vadovautis teismų formuojama praktika, pvz., administracine byla Nr. A63-2058/2008, kurioje yra suformuota nauja, lyginant su administracinėje byloje A7-928/2005, kuria rėmėsi pirmosios instancijos teismas, praktika nuslėpimo sąvokos aiškinimo kontekste, kuri iš esmės paneigia prieš tai praktikoje suformuotus apmokestinamųjų gaminių ir (ar) apmokestinamosios pakuotės nuslėpimo sąvokos aiškinimo kriterijus. Administracinėje byloje Nr. A63-2058/2008 išaiškinta, kad mokesčių slėpimas – tai sąmoninga tyčinė veikla, kuri gali pasireikšti apgaulingu apskaitos tvarkymu, apskaitos dokumentų klastojimu ir pan. Pažymi, kad mokesčio slėpimo sąvoka tapačiai aiškinama mokestinių bylų praktikoje dėl kitų mokesčių apskaičiavimo (pvz., LVAT administracinės bylos Nr. A1-495/05, Nr. A438-245/2009, A438-201/2011, A438-1715/2012). Rėmėsi MAĮ 3 straipsnio 5 dalimi, pagal kurią visi mokesčių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai aiškinami mokesčių mokėtojo naudai. Akcentuoja, kad nuo nuslėpimo sąvokos aiškinimo priklauso mokestinių prievolių apimtis. Teigia, jog teismas nevertino fakto, kad Patikrinimo akte nėra pateikta jokių įrodymų, kad pareiškėjas būtų nuslėpęs apmokestinamosios pakuotės, kuro kiekius, todėl teismo sprendimas priimtas neįvertinus fakto, kad Patikrinimo akto turinys neatitinka teisėtumo reikalavimo. Pareiškėjas mano, kad teismas neatsižvelgė į jo tinkamai įvykdytas prievoles, taip pat į bendradarbiavimą su atsakovu, kuris negali būti suderinamas su apmokestinamosios pakuotės nuslėpimo atveju. Apeliantas nurodo, kad teismas nevertino jo vykdytų mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių deklaravimo prievolių. Mano, kad atsakovo pirmojo patikrinimo metu nustatyta apelianto duomenų apskaičiavimo klaida (0,839 t.) kuro kiekio dalyje ir šis per klaidą nedeklaruotas kiekis atsakovo buvo apskaičiuotas pagal apelianto pateiktus pirminius duomenis, todėl nėra pagrindo konstatuoti mokesčio slėpimo požymių ir mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių atveju.

Apeliantas taip pat mano, kad teismo sprendimas priimtas neįvertinus atsakovo padarytų procedūrinių pažeidimų. Teigia, kad patikrinimas atliktas nukrypstant nuo pranešime apie mokestinį patikrinimą suformuoto patikrinimo dalyko, t. y. nurodyto patikrinimo laikotarpio 2009-2011 m. Tvirtina, kad atlikdamas mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą, atsakovas peržengė patikrinimo ribas ir suformavo mokestinę prievolę apimant 2012 m. laikotarpį.

Apeliantas mano, kad teismas neteisingai aiškino MAĮ nuostatas, reglamentuojančias delspinigių skaičiavimą, ir nepagrįstai sprendė, kad delspinigiai galėtų būti skaičiuojami tada, kai atitinkami mokesčiai būtų buvę deklaruoti, tačiau į biudžetą nesumokėti ar sumokėti pavėluotai. Pažymi, kad remiantis MAĮ 96 straipsnio 2 dalimi delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą deklaruojamą mokestį. Faktą, kad ginčo atveju taikytina minėta nuostata, pasak apelianto, patvirtina jo kartu su patikslintu skundu pateiktas Aplinkos ministerijos išaiškinimas.

Apeliantas taip pat mano, kad jam taikyta sankcija yra neproporcinga. Dvigubo tarifo taikymas yra ultima ratio priemonė ir ginčo faktinių aplinkybių kontekste neatitinka Įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nustatytų tikslų. Mano, kad teismas nepagrįstai nesumažino apeliantui priskaičiuotų mokesčių.

Atsakovas Vilniaus RAAD pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (II t., b. l. 67-68), prašydamas apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas sutinka su teismo išvada, kad mokesčio už aplinkos teršimą deklaracijos nepateikimas yra pakankamas pagrindas taikyti sankciją – dvigubą tarifą. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2012 m. neteikė VMI mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų, nemokėjo už į vidaus rinką išleistą apmokestinamąją pakuotę ir tuo pažeidė Įstatymo 7 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjas 2009 m. II pusmetį nedeklaravo viso nurašyto ir reikalingo apmokestinti benzino kiekio, tuo pažeisdamas Įstatymo 8 straipsnio 3 dalį. Tvirtina, kad dėl patikrinimo apimties datos buvo padaryta techninė spausdinimo klaida, kadangi pareiškėjo prašomi pateikti dokumentai akivaizdžiai nusako patikrinimo apimtį – 2009-2012 metai. Teigia, kad vadovavosi Įstatymo 9 straipsnio 4 dalies 3 punktu, Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 12 punktu ir pagrįstai už nuslėptą taršą pakuotės atliekomis mokestį apskaičiavo taikant dvigubą tarifą. Atkreipia dėmesį, kad nustačius nuslėptą pakuotės kiekį mokestis didesniu tarifu skaičiuojamas pagal teisės aktais nustatytą tvarką ir įforminamas patikrinimo aktu – deklaracijos tokiu atveju neteikiamos ir netikslinamas.

Atsiliepdamas į pareiškėjo prašymą dėl mokslinės išvados prijungimo prie bylos (II t., b. l. 80) atsakovas nurodo, kad su prašymu nesutinka. Mano, kad minėta išvada negali būti tinkamu įrodymu byloje dėl galimo jos subjektiškumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2013 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo Nr. VR-17.5-68 teisėtumo ir pagrįstumo.

Šiuo Sprendimu patvirtintas 2013 m. liepos 10 d. patikrinimo aktas Nr. VR-17.7-104, kuriame nustatyta, jog pareiškėjas 2009 m. II pusmetį nedeklaravo viso nurašyto ir reikalingo apmokestinti benzino kiekio, todėl už nuslėptą taršą iš mobilių taršos šaltinių mokestis apskaičiuotas taikant didesnį tarifą, viso priskaičiuota 35,26 Lt mokesčio. Patikrinimo akte taip pat konstatuota, kad UAB „TRT-Trade“ už 2009-2012 metus neteikė Valstybinei mokesčių inspekcijai mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų, nemokėjo už į vidaus rinką išleistą apmokestinamąją pakuotę, todėl mokestis už nuslėptą taršą pakuotės atliekomis apskaičiuotas taikant didesnį tarifą, viso priskaičiuota 334 269,02 Lt mokesčio.

Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas 2009 m. II pusmetį nemokėjo mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių, taip pat 2009-2012 metais nemokėjo mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis.

Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai deklaravimo prievolės neįvykdymą prilygino apmokestinamosios pakuotės nuslėpimui, todėl nepagrįstai apskaičiavo mokestį, taikydamas didesnį tarifą.

Mokesčio deklaracija turi būti pateikta atitinkamam mokesčių administratoriui mokesčio įstatymo nustatytais terminais (Mokesčių administravimo įstatymo 76 str. 1 d.). Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 straipsnio 2-3 dalyse įtvirtinta, kad mokestį už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių moka fiziniai ir juridiniai asmenys, teršiantys aplinką iš ūkinei komercinei veiklai naudojamų mobilių taršos šaltinių; mokestį už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis moka gaminių gamintojai ir importuotojai. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčio už aplinkos teršimą mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai. Mokestis už aplinkos teršimą sumokamas ir mokesčio už aplinkos teršimą deklaracija pateikiama ne vėliau kaip per 60 dienų nuo mokestinio laikotarpio pabaigos teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje mokesčio mokėtojas yra įregistruotas mokesčių mokėtojų registre (Įstatymo 7 str. 2 d.). Mokestis už aplinkos teršimą apskaičiuojamas ir mokamas Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka (Įstatymo 8 str. 2 d.). Mokestis už teršimą iš mobilių taršos šaltinių (išskyrus oro transporto priemones) mokamas už sunaudotą per mokestinį laikotarpį degalų kiekį (Įstatymo 8 str. 3 d.). Mokestis už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis mokamas pagal faktiškai per mokestinį laikotarpį tiektą Lietuvos Respublikos vidaus rinkai apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį (Įstatymo 8 str. 4 d.). Įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Aplinkos ministerija kontroliuoja teršalų išmetimo į aplinką, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitą, tikrina mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimą. Įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad už išmestą iš stacionarių taršos šaltinių normatyvus viršijantį teršalų kiekį ar nuslėptą teršalų ir (ar) sunaudotų degalų, ir (ar) apmokestinamųjų gaminių bei pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį mokestis už aplinkos teršimą mokamas taikant didesnį tarifą.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Departamento direktoriaus 2013 m. kovo 26 d. įsakymo Nr. VR-V-53 pagrindu UAB „TRT-Trade“ buvo išsiųstas pranešimas apie planinį specifinį patikrinimą dėl mokesčio apmokestinamosiomis pakuotės atliekomis ir už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių apskaičiavimo teisingumo ir sumokėjimo už 2009-2012 metus.

Pareiškėjas mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijas už 2009-2012 metus ir mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių deklaraciją už 2009 m. II pusmetį Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė 2014 m. sausio 20 d., t. y. praleidus Įstatymo 7 straipsnyje įtvirtintą terminą. Dėl šios priežasties visas į aplinką iš mobilių taršos šaltinių išmestas teršalų kiekis taip pat taršos pakuotės atliekomis kiekis atsakovo pagrįstai vertintas kaip nedeklaruotas (nuslėptas).

Teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 4 ir 6 priedėliuose įtvirtintas tikslus ir baigtinis apmokestinamųjų gaminių sąrašas, Įstatymo 4 straipsnyje yra aiškiai apibrėžti mokesčių subjektai, šios teisės normos negali būti aiškinamos kitaip nei nustatyta teisės akte. Deklaracija už 2009 metus, vadovaujantis Įstatymo 7 straipsniu, turėjo būti pateikiama per 60 dienų nuo 2010 m. sausio 1 dienos, deklaracija už 2010 metus – per 60 dienų nuo 2011 m. sausio 1 dienos, deklaracija už 2011 metus – per 60 dienų nuo 2012 m. sausio 1 dienos, deklaracija už 2012 metus – per 60 dienų nuo 2013 m. sausio 1 dienos. Todėl pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju yra akivaizdu, kad deklaracijos pateikimas minėtais laikotarpiais buvo Bendrovės pareiga.

Mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230, 5 dalyje įtvirtinta, kad mokėtinas mokestis taikant didesnį tarifą už nuslėptą taršą iš mobilių taršos šaltinių (išskyrus oro transporto priemones, t. y. lėktuvus, orlaivius), apskaičiuojamas kai mokesčio mokėtojas nedeklaravo ar deklaravo mažesnį nei buvo sunaudotas degalų kiekį. Paaiškinant vieną iš apskaičiavimo formulės reikšmių „Qp“ nurodyta, kad tai – nuslėptas ir (ar) nedeklaruotas atitinkamos rūšies degalų kiekis (t). Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230, 12 dalyje numatyta, kad didesniu tarifu apskaičiuojamas mokestis už nuslėptą taršą atitinkamos rūšies gaminių pripildytos pakuotės atliekomis. Paaiškinant vieną iš apskaičiavimo formulės reikšmių „QNUS“ nurodyta, kad tai yra pakuotės kiekis (t), kurį mokesčio mokėtojas tiekė vidaus rinkai per mokestinį laikotarpį ir nedeklaravo ar deklaravo mažesnį pakuotės kiekį. Taigi paminėtuose teisės aktuose yra išaiškinta nuslėpimo sąvoka, nurodant, kad nuslėpimu laikomas nedeklaruotas ar deklaruotas mažesnis nei buvo sunaudotas degalų kiekis, taip pat nedeklaruotas ar deklaruotas mažesnis pakuotės kiekis. Taigi šiuo atveju nėra jokio pagrindo remtis MAĮ 3 straipsnio 5 dalimi, pagal kurią visi mokesčių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai aiškinami mokesčių mokėtojo naudai, kadangi jokių neaiškumų ar prieštaravimų nėra nustatyta. Pareiškėjo argumentas, kad atsakovas nepagrįstai deklaravimo prievolės neįvykdymą prilygino taršos atitinkamos rūšies gaminių pripildytos pakuotės atliekomis nuslėpimui ir taršos iš mobilių taršos šaltinių nuslėpimui, todėl nepagrįstai apskaičiavo mokestį, taikydamas didesnį tarifą, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tokiam atsakovo vertinimui pritarė yra akivaizdžiai nepagrįstas.

Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad vietoje Įstatymo 9 straipsnio 4 dalies turėjo būti taikomas MAĮ 96 straipsnyje įtvirtintas delspinigių institutas. Delspinigiai yra prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas (MAĮ 95 str. 1 d. 1 p.), tai yra ne savarankiška, o išvestinė prievolė, kurios vykdymo pareiga atsiranda tik tada, kai neįvykdoma arba netinkamai įvykdoma pagrindinė prievolė. Tai nėra alternatyva pagrindinei prievolei, kaip aiškina pareiškėjas, kadangi prievolės pažeidimas neatleidžia nuo jos įvykdymo, o tokio įvykdymo tvarka yra numatyta Mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 5 dalyje ir Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 12 dalyje.

Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo klaidinantį argumentą, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi LVAT praktika, suformuota administracinėje byloje Nr. A7-928/2005, tvirtindamas, jog ši praktika buvo pakeista administracinėje byloje A63-2058/2008. Priešingai, apeliacinės instancijos teismas administracinėje byloje A63-2058/2008 pažymėjo, jog Tvarkos II dalies 4 straipsnio 4.2 punktas, kuris buvo pakeistas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr.D1-643/1K-394 „Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. 663/409A „Dėl mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos“ nustato, kad nuslėptas apmokestinamųjų gaminių ir (ar) apmokestinamosios pakuotės kiekis – tai apmokestinamųjų gaminių ir (ar) apmokestinamosios pakuotės kiekis, kurį mokesčio mokėtojas išleido į vidaus rinką ir nedeklaravo ir (ar) už kurį nesumokėjo mokesčio; šiuo pakeitimu išaiškinta nuslėpimo sąvoka.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečia sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas). Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas neįvardijo jokių aplinkybių, į kurias atsižvelgiant galėtų būti mažinamas Įstatymo nustatytas mokestis padidintu tarifu. Pareiškėjo neteisėtas veikimas padarė žalą teisės saugomoms ir ginamoms vertybėms, todėl jo juntamos finansinės pasekmės yra teisiškai pagrįstos. Pažymėtina, jog pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui nepateikė duomenų, įrodančių, jog 334 304,28 Lt našta Bendrovei yra nepakeliama, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas apmokestintas neteisingai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 130 straipsnio 6 dalimi nevertina pareiškėjo argumento dėl padarytų procedūrinių pažeidimų, kadangi tai yra naujas argumentas, kuris nebuvo keliamas pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija taip pat atsisako prijungti prie bylos papildomai pareiškėjo pateiktus įrodymus, kadangi pareiškėjas nepagrindė tokių įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui būtinybės, taip pat vertina, kad pareiškėjas nepagrindė pateiktos intrastato ataskaitos, mokslinės išvados susiejimo su nagrinėjamo ginčo dalyku.

Netenkinus apeliacinio skundo nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 44 str. 1 d.).

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reguliuojančias ginčo teisinius santykius, jų kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatas atitinkantį procesinį sprendimą. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „TRT-Trade“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė