A-2086-520/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2086-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04873-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. (A. M.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, Valdyba) 2014 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. (6.5)-7989 (toliau – ir Valdybos sprendimas) bei 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. (6.5)-9169 (toliau – ir 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimas); įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. birželio 12 d. prašymą.

Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2011 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. 18.6-7 jam paskirta 4 954,45 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija (toliau – ir valstybinė pensija), tačiau nuo 2011 m. sausio mėnesio Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra (toliau – ir Generalinė prokuratūra) išmoka sumažintą valstybinę pensiją, kadangi, anot Generalinės prokuratūros, valstybinės pensijos dydis negali viršyti praeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio.

Pareiškėjas nurodė, jog 2014 m. birželio 12 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas išmokėti nuo 2013 m. sausio 1 d. susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką ir mokėti paskirtą 4 954,45 Lt valstybinę pensiją, tačiau atsakovas atsisakė nagrinėti prašymą, kadangi konstatavo, jog buvo praleistas skundo padavimo terminas. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovo atsisakymas nagrinėti skundą užkerta kelią pasinaudoti ikiteismine ginčų sprendimo tvarka bei kreiptis į teismą dėl teisių gynimo. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies taikymas galėjo nulemti priverstinį pensininko apsisprendimą atsisakyti darbo, todėl minėta nuostata varžo dirbančio pensininko, gaunančio valstybinę pensiją, teisę laisvai pasirinkti darbą ir verslą.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašė atmesti pareiškėjo skundą.

Atsakovas nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-89, valstybinę pensiją Valdybos teritorinis padalinys pareiškėjui mokėjo tik nuo 2013 m. sausio 1 d., todėl pareiškėjo prašymas buvo nagrinėjimas tik ta apimtimi, kuria jis prašo išmokėti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo negautą pareigūnų pensijos dalį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Atsakovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Socialinio draudimo įstatymas) 37 ir 45 straipsniais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2013 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-818/2013; 2013 m. spalio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-849/2013; 2013 m. lapkričio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013; 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014), nurodė, kad Valstybinio socialinio draudimo administravimo įstaigų sprendimams pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma ikiteisminė ginčų nagrinėjimo tvarka skundžiant šiuos sprendimus Valdybai, o 6 mėnesių terminas, per kurį asmuo turi kreiptis, yra skaičiuojamas nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo, tačiau pareiškėjas į Valdybą kreipėsi tik 2014 m. rugsėjo 3 d., nors apie jam paskirtos pensijos sumažinimą turėjo sužinoti 2013 m. sausio mėnesį.

Atsakovas paaiškino, jog Valdyba sprendime konstatavusi, kad pareiškėjas praleido terminą kreiptis dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies grąžinimo, pareiškėjui pasiūlė iki 2014 m. spalio 30 d. pateikti įrodymus, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas terminą praleido dėl objektyvių ir svarbių priežasčių, tačiau pareiškėjas 2014 m. spalio 6 d. pakartotinai kreipdamasis į Valdybą nepateikė jokių įrodymų.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjui nebuvo taikomos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, todėl pareiškėjo skundo argumentas, kad minėtos nuostatos taikymas gali nulemti priverstinį pensininko apisprendimą atsisakyti darbo, yra nepagrįstas ir nesusijęs su pareiškėju.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo, kitą skundo dalį atmetė.

Teismas nustatė, kad pirma sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2013 m. sausio mėnesį, o į Valdybą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo pareiškėjas kreipėsi tik su 2014 m. birželio 12 d. prašymu, kuris Valdyboje buvo gautas 2014 m. rugsėjo 3 d., todėl teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, konstatavo, jog pareiškėjas praleido terminą kreiptis dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo. Teismas pažymėjo, jog dėl to Valdybos sprendime teisingai nuspręsta, kad terminas praleistas, todėl teismas nepanaikino Valdybos sprendimo.

Teismas, įvertinęs medicininius dokumentus, kuriuose aprašyta pareiškėjo sveikatos būklė 2011–2013 metais, darė išvadą, kad esant konstatuotoms ligoms, skirtam gydymui, padarytoms operacijoms, asmuo pagrįstai daugiau dėmesio skyrė savo sveikatos būklei, nei papildomiems darbams. Dėl to teismas sprendė, kad atsakovas 2014 m. lapkričio 17 d. sprendime nepakankamai išsamiai įvertino pareiškėjo nurodomas aplinkybes praleistam terminui atnaujinti, todėl panaikino 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo.

III. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas remiasi tapačiais argumentais kaip ir atsiliepime į skundą ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretavo faktines aplinkybes, kadangi sprendime konstatavo, jog atsakovas neįvertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl sveikatos būklės, tačiau iš pareiškėjo 2014 m. spalio 6 d. skundo yra akivaizdu, jog jis neprašė atnaujinti praleisto termino bei nepateikė medicininių dokumentų. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas termino praleidimą pateisinančių aplinkybių nenurodė ir skunde.

Atsakovas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-167-143/2015, teigia, kad pareiškėjas ignoravo Valdybos siūlymą nustatytu terminu pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių.

Pareiškėjas A. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą, pripažinti, jog terminą praleido dėl svarbių priežasčių, palikti galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 26 d. sprendimą, įpareigoti atsakovą išnagrinėti iš naujo pareiškėjo prašymą, apskaičiuoti neišmokėtos valstybinės pensijos dydį ir nustatyti išmokėjimo mechanizmą.

Pareiškėjas nurodo, kad niekada nesinaudojo elektronine bankininkyste ar kita nuotoline banko sąskaita, į kurią pervedama valstybinė pensija, todėl objektyviai negalėjo sužinoti apie pensijos sumažinimą bei apimtį iki to momento, kai po 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo kilo plati diskusija visuomenėje.

Pareiškėjas pažymi, kad jis dėl amžiaus ir profesinės veiklos nebuvimo neturi adekvačių bei operatyvių priemonių domėtis savo pažeistų teisių įgyvendinimo detalėmis, ir atkreipia dėmesį, jog nei Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme, nei Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliuoti klausimai dėl neišmokėtos valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo ir apskundimo terminų, todėl pareiškėjas turėjo teisėtus lūkesčius, jog atsakovas atliks visas socialinės apsaugos funkcijas.

Pareiškėjas akcentuoja, jog jis gauna valstybinę bei senatvės pensijas, todėl be papildomo aiškinimosi jam objektyviai neįmanoma nustatyti, kokia pensijos dalis ir kokia apimtimi buvo sumažinta, ir atkreipia dėmesį, kad į pensiją išėjo galiojant Laikinajam įstatymui, todėl objektyviai negalėjo pajusti mokamos pensijos sumažėjimo.

Pareiškėjas teigia, jog atsakovo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-167-143/2015 yra netinkama, nes pareiškėjas pateikė medicininius dokumentus ir neginčijo nustatyto termino.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Šioje administracinėje byloje pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ginčą dėl atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. spalio 1 d. sprendimo Nr. (6.5)-7989 bei 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimo Nr. (6.5)-9169 teisėtumo pagrįstumo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, paduodamas pradinį skundą, siekė inicijuoti ginčą dėl jam neišmokėtos valstybinės pensijos dalies nuo 2013 m. sausio 1 d. iki skundo padavimo dienos (2014 m. lapkričio 4 d.), t. y. kad būtų nustatyta, jog atsakovas turi mokėti valstybinę pensiją, netaikydamas jokių ribojimų. Pareiškėjas nurodė, kad turi būti mokama Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro paskirta valstybinė pensija (4 954,45 Lt). Pareiškėjo skundo priėmimo stadijoje pirmosios instancijos teismas pasiūlė pareiškėjui suformuluoti skundo reikalavimus tik dėl atsakovo 2014 m. spalio 1 d. sprendimo ir prašyti įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. birželio 12 d. prašymą (žr. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartį). Pareiškėjas, remdamasis šiuo pasiūlymu, pateikė patikslintą skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmiau nurodytus atsakovo sprendimus ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti jo 2014 m. birželio 12 d. prašymą.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos šalių išsakytus argumentus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, įvertinęs bylos medžiagą, paliko nepanaikintą atsakovo 2014 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. (6.5)-7989, tačiau konstatavęs, jog atsakovas nepakankamai išsamiai ištyrė pareiškėjo nurodytas aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo atsakovui padavimo terminą, panaikino atsakovo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą Nr. (6.5)-9169 ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo. Atsakovas su šiuo sprendimu nesutinka ir apeliaciniame skunde prašo jį panaikinti, o pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinio proceso administracinėje byloje paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais, ir tai atliekama nagrinėjant tiek faktinius, tiek teisinius aspektus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; kt.). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Pagal ABTĮ 136 straipsnio 2 dalį, apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Šiuo nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi byloje susiklosčiusią teisinę situaciją, patikrina bylą, atsižvelgdama į minėtus įstatymo reikalavimus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nustatęs, jog ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-789/2013; 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014), todėl pareiškėjas, prieš kreipdamasis į teismą dėl savo galbūt pažeistų teisių gynybos, privalėjo pasinaudoti nustatyta ikiteismine ginčų sprendimo tvarka.

Nuostatos dėl Valdybos administravimo įstaigų sprendimų ir veiksmų apskundimo įtvirtintos Socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnyje, kurio 2 dalis (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XII-88 redakcija, įsigaliojusi nuo 2013 m. sausio 1 d.) nustato skundų Valdybai dėl Valdybos teritorinių skyrių ir kitų Valdybos įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) padavimo terminus, inter alia, kad skundai dėl sprendimų pensijų skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas; taip pat nustatyta, kad skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas. Šio termino eigos pradžia laikytina pirmos sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jam priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014; teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-167-143/2015).

Nustatyta, kad pareiškėjas su 2014 m. birželio 12 d. prašymu, kuris Valdyboje buvo gautas 2014 m. rugsėjo 3 d., kreipėsi į atsakovą, prašydamas išmokėti nuo 2013 m. sausio 1 d. susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 50). 2014 m. birželio 17 d. Valdybos Vilniaus skyriaus 4-asis pensijų skyrius (toliau – ir Pensijų skyrius) raštu Nr. (10.79)3-111789 atsakė į pareiškėjo 2014 m. birželio 12 d. prašymą (b. l. 43–44), kuriame buvo nurodyta, jog duomenys apie nuo 2012 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. išmokėtą valstybinę pensiją buvo pateikti Pensijų skyriaus 2014 m. kovo 10 d. rašte Nr. (10.79)3-29530. Atsakovas 2014 m. spalio 1 d. raštu Nr. (6.5) I-7989, atsakydamas į pareiškėjo 2014 m. birželio 12 d. prašymą, konstatavo, jog pareiškėjas praleido 6 mėnesių terminą, todėl atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą (b. l. 8–10). Pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į atsakovą su skundu 2014 m. spalio 6 d., prašydamas išmokėti susidariusią pensijos nepriemoką bei įpareigoti atsakovą mokėti jam Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro paskirtą 4 954,45 Lt dydžio pensiją (b. l. 36–41). Atsakovas 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimu atsakė, kad nenagrinės pareiškėjo prašymo dalies dėl valstybinės pensijos dalies neišmokėjimo, kadangi pareiškėjas praleido terminą kreiptis dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo, ir nurodė, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. pareiškėjo pensija yra ribojama pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjui mokėti viso dydžio paskirtos valstybinės pensijos, bei pažymėjo, jog Valdybos teritorinis padalinys pareiškėjui pateikė išsamius ir teisingus duomenis apie pareiškėjui paskirtą pensiją (b. l. 34–35).

Pagal bylos duomenis pareiškėjui Valdybos teritorinis padalinys mokėjo sumažintą pensiją nuo 2013 m. sausio mėnesio (b. l. 45), todėl pagrįstai šioje byloje padaryta išvada, pareiškėjas praleido minėtą įstatymo nustatytą terminą kreiptis su skundu į Valdybą dėl nuo 2013 m. sausio mėnesio mokamos sumažintos valstybinės pensijos ir šios pensijos dalies išmokėjimo. Pažymėtina, kad pareiškėjui nuo 2013 m. sausio mėnesio buvo mokama ne visa jam paskirta valstybinė pensija, t. y. buvo taikomi ribojimai, nustatyti Lietuvos Respublikos valstybių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje bei Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (b. l. 45–46).

Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, jog atsakovas 2014 m. lapkričio 17 d. sprendime nepakankamai išsamiai įvertino pareiškėjo nurodomas aplinkybes praleistam terminui atnaujinti ir dėl to šį sprendimą panaikino, nes iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas neteikė prašymo atsakovui dėl praleisto termino atnaujinimo bei įrodymų, pagrindžiančių svarbias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, t. y. įrodymų, kuriuos pateikė pirmosios instancijos teismui. Taigi nagrinėjamu atveju dėl minėtų aplinkybių sutiktina su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas be teisėto pagrindo panaikino 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria panaikintas atsakovo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimas, panaikinama.

Šios bylos kontekste teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog nustačius, kad Valdybos sprendime ne tik konstatuota, jog praleistas terminas kreiptis į Valdybą, bet ir išreikšta pozicija bei valia dėl pareiškėjo keliamo ginčo, sprendžiama, jog Valdyba iš esmės išnagrinėjo pareiškėjo skundą išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014; teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-158-822/2015).

2014 m. lapkričio 17 d. sprendime (b. l. 34–35) Valdyba nurodė ne tik, kad nenagrinės pareiškėjo prašymo dėl neišmokėtos jam valstybinės pensijos, taikant Laikinąjį įstatymą nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., bet ir taip pat nurodė argumentus, dėl kurių pareiškėjui pagrįstai Valdybos skyrius nemoka paskirtos 4 954,45 Lt valstybinės pensijos (kaip minėta, pareiškėjas savo prašymuose būtent ir reikalavo, kad jam būtų mokama be jokių ribojimų paskirta valstybinė pensija), t. y. atsakovas nurodė, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. pareiškėjo pensija yra ribojama pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, o iki 2014 m. sausio 1 d. buvo taikomos Laikinojo įstatymo nuostatos. Tokia atsakovo išreikšta pozicija teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo skundas buvo išnagrinėtas iš esmės, t. y. nagrinėjamu atveju buvo įvykdyta ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra ir ši procedūra buvo baigta, todėl nėra jokio pagrindo įpareigoti atsakovą dar kartą nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies nuo 2013 m. sausio 1 d. ir paskirtos 4 954,45 Lt pensijos mokėjimo. Pažymėtina, kad tokiu būdu pareiškėjo galbūt pažeistos teisės negali būti apgintos.

Pagrindas tinkamai išnagrinėti administracinį ginčą ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą yra ABTĮ nuostatų ir administracinio proceso principų laikymasis. ABTĮ 6 straipsnyje įtvirtinta, kad teismai yra vienintelė teisingumą vykdanti institucija. Vienas iš pagrindinių teisės į teisingą bylos nagrinėjimą tikslų – tinkamas teisingumo vykdymas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-189/2011).

Be to, kaip yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas, Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne tik išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2007 m. spalio 24 d., 2008 m. sausio 21 d. nutarimai). Administracinių teismų praktikoje yra pažymėta, kad pirmenybė sprendžiant administracinį ginčą teiktina ne formaliam įstatymų taikymui, o teisingam ginčo išsprendimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-773/2007).

Pažymėtina, jog pagal ABTĮ nuostatas administraciniame procese yra įtvirtintas aktyvaus teismo principas (ABTĮ 10 str., 57 str. 4 d., 81 str.). ABTĮ 10 straipsnis nustato, kad teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. Aktyvaus teismo principas nereiškia, kad teismas gali išeiti už pareiškėjo reikalavimo ribų ir gali keisti reikalavimo pagrindą arba dalyką savo iniciatyva, tačiau aktyvaus teismo principas apima teismo priedermę prireikus išaiškinti pareiškėjui teisę patikslinti pateiktą skundą, kad pareiškėjo siekiamas iškelti administracinis ginčas teisme galėtų būti išspręstas iš esmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-757/2014).

Akcentuotina, kad teisingai byla gali būti išnagrinėta tik tada, kai yra įgyvendintas principas į tinkamą procesą. Teisės į tinkamą procesą principas reikalauja, kad būtų užtikrintas tinkamas teisėjo vadovavimas procesui. Tai reiškia, kad teisėjas privalo užtikrinti administracinės bylos eigą, siekiant išspręsti iškilusius klausimus, patikslinti proceso šalių pareigą įrodinėti bei nurodyti, kokias reikšmingas aplinkybes būtina byloje nustatyti tam, kad būtų teisingai išnagrinėta byla, pasiūlyti teikti įrodymus ir pagrįsti įrodinėjamas aplinkybes, kt.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas netinkamai vykdė ABTĮ 10 straipsnyje nustatytą pareigą, neužtikrino pareiškėjo teisės į tinkamą procesą, todėl nepagrįstai nepasiūlė pareiškėjui patikslinti jo skundo reikalavimų, prašant priteisti jam neišmokėtos valstybinės pensijos dalį, nors pareiškėjas pradiniame skunde buvo suformulavęs reikalavimus dėl paskirtos valstybinės pensijos mokėjimo. Kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui pasiūlė tikslinti skundo reikalavimus, o pareiškėjas, tikslindamas skundo reikalavimus, nenurodė reikalavimo dėl ginčo esmės, t. y. dėl neišmokėtos valstybinės pensijos priteisimo dėl ieškovo atsakovui teiktuose prašymuose nurodytų aplinkybių bei šioje byloje nurodomų aplinkybių (sumažinus pensijos dydį, dėl socialinės padėties yra diskriminuojamas dirbantis asmuo, kuriam mokama pareigūno pensija, ir kt.). Esant tokiai situacijai apeliacinės instancijos teismas neturi faktinio ir teisinio pagrindo išspręsti tarp šalių kilusio ginčo, todėl byla perduotina nagrinėti iš naujo.

Nagrinėjant šią bylą iš naujo, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 10 straipsnio nuostatomis, turėtų išaiškinti pareiškėjui jo procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti pareiškėjui įgyvendinti procesines teises, t. y. pasiūlyti pareiškėjui pareikšti reikalavimą dėl jam neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1443-143/2015).

Nagrinėjamu atveju, susiklosčius nutartyje aptartoms bylos aplinkybėms bei nepasiūlius pareiškėjui patikslinti jo skundo reikalavimų ir jų neišnagrinėjus, nėra pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinio skundo visa apimtimi, todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, t. y. panaikinama sprendimo dalis, kuria panaikintas atsakovo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimas ir atsakovas įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo, byla perduodama nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui, o kita sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 26 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria panaikintas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimas Nr. (6.5)-9169 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įpareigota iš naujo išnagrinėti pareiškėjo A. M. (A. M.) prašymą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies išmokėjimo. Bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė