A-1764-525/2015 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1764-525/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01953-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 14.3.3; 14.4; 14.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės tarybos ir trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Profit & Splendour“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Villon“ skundą atsakovui Vilniaus rajono savivaldybės tarybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „Profit & Splendour“, V. M., J. M., D. M., Z. S. ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentui, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Villon“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (t. I, b. l. 1–9), prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. T3-264 „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypų (kad. Nr. (duomenys neskelbtini), kad. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r., detaliojo plano patvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) atlyginti proceso išlaidas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nesutinka su Sprendimu, kuriuo patvirtintas UAB „Profit & Splendour“ parengtas žemės ūkio paskirties žemės sklypų (kad. Nr. (duomenys neskelbtini), kad. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r., detalusis planas (toliau – ir Detalusis planas), pakeičiant teritorijos paskirtį iš žemės ūkio į rekreacinę, sukuriant pagrindus didelio masto pastatų statybai ir dirbtinių vandens telkinių įrengimui, kadangi Detaliojo plano sprendiniais bus negrįžtamai pakenkta gretimoms teritorijoms ir gamtinei aplinkai bei sukelta grėsmė pareiškėjo verslo projekto egzistavimui.

Detaliojo plano dokumentacijoje turėjo būti nurodytos nuotekų talpyklų pagrindinės charakteristikos, parametrai ir skaičiavimai, sanitarinės apsaugos zonos. Be to, neaptartas paviršinių nuotekų surinkimo ir valymo įrenginių klausimas. Pareiškėjas yra gretimo žemės sklypo, kuriame įrengtas golfo aikštynas su viešbučiu, valdytojas. Nesant tinkamų sprendinių dėl nuotekų tvarkymo, pareiškėjo sklype esantys ir jam priklausantys du ežerai gali būti užteršti ir negalės būti eksploatuojami. Ginčo sklypai patenka į Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. T3-165 patvirtinto 112 ha bendro ploto teritorijos, esančios Aleksandravo k., Ežeraičių k, Laidagalių k., Avižienių sen., ir Masionių k., Pavydokių k., Maišiagalos sen., Vilniaus raj. komercinės paskirties, turizmo ir rekreacijos, socialinės, kultūrinės ir inžinerinės infrastruktūros plėtros specialiojo plano (toliau – ir Specialusis planas) sprendiniais reglamentuojamą teritoriją, todėl jais privaloma vadovautis: būtina kompleksiškai spręsti visos ginčo teritorijos vandentiekio ir buitinių nuotekų valymo sistemų klausimą, suprojektuoti bendrą sistemą visai teritorijai; pastatų galimas maksimalus aukštis turi būti 12 m, o numatomų statinių aukštis siekia 24 m; būtina papildomai rengti kraštovaizdžio studiją.

Dokumentacijoje prieštaringai teigiama, kad buitinės nuotekos bus išvežamos, kartu nurodant, jog jomis bus laistoma teritorija ir papildomi dirbtiniai vandens telkiniai. Žemės sklype Nr. 4 rekreacinio prioriteto teritorijoje nustatytas 24 m maksimalus statinių aukštis, vietoje 10 m, kaip numatyta Specialiajame plane ir sąlygose Detaliajam planui rengti. Nors pareiškėjui priklausančio (duomenys neskelbtini) ežero apsaugos zona yra 100 m, detaliajame plane klaidingai nurodoma, kad ši zona yra 50 m, jos ribose planuojamos statybos. Nustatytas 40 proc. apželdinimo plotas, vietoje privalomo 50 proc.

Neatlikta poveikio aplinkai vertinimo atrankos procedūra. Detalusis planas nebuvo tinkamai apsvarstytas su visuomene, nesudaryta galimybė tinkamai susipažinti su jo sprendiniais. UAB „Profit & Splendour“ koregavo Detaliojo plano sprendinius, bet pakartotinai jų su visuomene nesvarstė ir nesuteikė galimybės su jais susipažinti.

Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės taryba atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad detaliajame plane aiškiai nurodyti buitinių nuotekų valymo įrenginių parametrai, šalinimo būdai, biologinių valymo įrenginių parametrai ir sanitarinės zonos. Teritorijoje numatomos atskiros, mažesnės kaip 0,01 ha ploto mašinų stovėjimo aikštelės, todėl lietaus nuotekų tinklų nereikia. Detaliajame plane sklype Nr. 4 per klaidą statinių aukštis nurodytas 24 m, šiuo metu šis punktas keičiamas ir numatomas aukštis sieks 10 m. Detaliajame plane padaryta išvada, kad numatomas teritorijos funkcinis panaudojimas esminės įtakos kraštovaizdžio estetinei kokybei neturės. Plano aiškinamajame rašte išdėstyti veiklos tikslai ir parametrai nėra objektas planuojamos ūkinės veiklos poveikiui aplinkai vertinti. Be to, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas (toliau – ir Vilniaus RAAD) 2010 m. gruodžio 13 d. pritarė plano sprendiniams. Atsakovas pažymėjo, kad statinių vizualizacija, atsižvelgus į planavimo tikslus, teritorijos geografinę padėtį ir ypatumus, yra Detaliojo plano sudedamoji dalis, todėl statinių vizualizacijos brėžinys nėra privaloma dalis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Profit & Splendour“ atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad faktas, jog pareiškėjas yra kaimyninės teritorijos, išsidėsčiusios prie planuojamos teritorijos, savininkas, nereiškia, kad plano sprendiniai besąlygiškai turi įtakos jo teisėms ir teisėtiems interesams. Dauguma pareiškėjo argumentų grindžiami tik prielaidomis ir abejonėmis, bet ne konkrečiais faktais ir teisės aktų nuostatomis. Detaliajame plane pateikti išsamūs duomenys apie išvalytų nuotekų gamtinio priimtuvo charakteristikas ir reikiami skaičiavimai.

Be to, šie klausimai sprendžiami ne detaliojo planavimo metu, o statinių projektavimo metu, statinių projekto sprendiniai bus rengiami laikantis statybą reguliuojančiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Specialusis planas nedraudžia šio plano teritorijoje rengti žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentų tol, kol nėra suprojektuota bendra visai specialiojo plano teritorijai vandentiekio sistema ir nuotekų valymo įrenginiai. Pareiškėjo nurodomas 24 m statinių aukštis sklype Nr. 4 yra techninė klaida, nes pagal kitus Detaliojo plano pagrindinio brėžinio reglamento lentelėje pateiktus šio sklypo užstatymo sprendinius matyti, kad aukštis sudaro 10 m, tai nurodyta ir plano aiškinamajame rašte.

Pareiškėjas iki Detaliojo plano viešo svarstymo galėjo susipažinti su planu ir tai atliko, tačiau jo netenkino plano dokumentų forma. Tai, kad patvirtintas Detalusis planas nėra identiškas visuomenei pristatytam planui, savaime nepažeidžia pareiškėjo teisių ir interesų. Planavimo organizatorius gali įvertinti visus pateiktus pasiūlymus ir į juos atsižvelgti tik po viešo susirinkimo pabaigos, todėl ir pats planas atitinkamai gali būti koreguojamas. Pareiškėjas aktyviai dalyvavo visame planavimo procese ir susipažino su plano dokumentais, teikė pasiūlymus organizatoriui, į kuriuos šis atsakė teisės aktų nustatyta tvarka bei atsižvelgė į juos.

Tuo atveju, jei keičiami ar tikslinami kiti neprivalomi teritorijos tvarkymo ir režimo naudojimo reikalavimai, tokiems pakeitimams nereikia rengti detaliojo plano ir iš naujo atlikti visuomenės informavimo ir dalyvavimo planavimo procese procedūrų. Detaliajame plane nėra nurodyta 50 m (duomenys neskelbtini) ežero apsaugos zona, tik nustatyta riba ties ežeru, už kurios nėra galima pastatų statyba. Planuojami sklypai yra (duomenys neskelbtini) k., todėl Detaliojo plano sprendiniai, numatantys galimybę statyti poilsio pastatus 50 m atstumu iki ežero, nepažeidžia Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9 punkto reikalavimų.

Detaliajame plane nenumatyta, kad esama vandens telkinio apsaugos zona keičiama ar naikinama, be to, 50 m apsaugos zona nustatyta ir pareiškėjo valdomų sklypų prie (duomenys neskelbtini) ežero detaliojo plano brėžinyje. Detalusis planas numato galimas kelias rekreacines veiklas suplanuotuose sklypuose, kurioms nustatytos skirtingos priklausomųjų želdynų normos. Specialusis planas nenumato imperatyvaus reikalavimo apželdinti ne mažiau kaip 50 procentų teritorijos, tokį plotą nurodo kaip rekomendaciją. Kai kiekviename iš sklypų bus pasirinkta konkrečių statinių statyba ir paaiškės, kokie tiksliai statiniai bus statomi, bus galima konkrečiai paskaičiuoti nurodytą privalomą želdynų normą.

Pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad poilsio namų užimamas plotas sudaro apie 10 ha. Reikia nustatyti sklypo ploto dalį, planuojamą užstatyti poilsio statiniais, bet ne imti bendrą visų formuojamų sklypų plotą. Bendras poilsio statiniais užstatomas plotas sudaro apie 0,48 ha ir neviršija reikalaujamo 0,5 ha ploto. Detaliojo plano aiškinamajame rašte pateikta išsami kraštovaizdžio analizė ir sprendinių poveikio kraštovaizdžiui vertinimas. Reikalavimo atlikti kraštovaizdžio studiją nėra. Plano pakeitimai buvo padaryti atsižvelgiant į visuomenės pateiktus pasiūlymus iki plano viešo svarstymo pabaigos.

Pareiškėjas nenurodo, kokį konkrečiai neigiamą poveikį plano sprendiniai gali turėti jo teisėms; didžioji dalis pareiškėjo nurodytų sprendinių numato tik gaires ir bendro pobūdžio teritorijos vystymo principus, kurie savaime nesukelia ir negali sukelti pareiškėjui jokių pasekmių, nes jie turi būti tikslinami statinių projektavimo metu. Pareiškėjas neįrodė savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimo.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundas buvo atmestas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-2447/2013 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimas buvo panaikintas ir byla perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėjant bylą iš naujo įtrauktas į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu Vilniaus RAAD atsiliepime į skundą (t. VI, b. l. 78) bylą prašė nagrinėti teismo nuožiūra. Nurodė, kad įvertinęs, jog detaliojo plano sprendiniai atitiko galiojančių teisės aktų bei Vilniaus RAAD parengtose planavimo sąlygose nustatytus reikalavimus, 2010 m. gruodžio 13 d. jį suderino. Detaliajame plane numatyti paviršinių nuotekų tvarkymo sprendiniai atitinka Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento, patvirtinto aplinkos ministro 2007 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. D1-193 „Dėl paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento“ reikalavimus, jame neturi būti numatyti buitinių nuotekų tvarkymo techniniai sprendiniai, t. y., nuotekų valymo įrenginių pajėgumas, efektyvumas, nuotekų kaupimo rezervuarų pagrindinės charakteristikos, parametrai bei šių parametrų pagrįstumą patvirtinantys skaičiavimai, šie klausimai turi būti sprendžiami statybos techniniuose projektuose.

Įtrauktas į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu J. M. atsiliepime į skundą (t. VI, b. l. 105) teigė, kad skundas yra nepagrįstas ir prašė jį atmesti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 8 d. sprendimu (t. VI, b. l. 153–165) pareiškėjo UAB „Villon“ skundą tenkino, panaikino Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. T3-264 „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypų (kad. Nr. (duomenys neskelbtini), kad. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r., detaliojo plano patvirtinimo“, priteisė pareiškėjui UAB „Villon“ iš atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 733,90 eurus bylinėjimosi išlaidų.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 7 d. nutartį, pirmiausia nagrinėjo pareiškėjo argumentus dėl galimai netinkamai atlikto detaliojo plano sprendinių poveikio aplinkai vertinimo.

Teismas, išanalizavęs teisinį reglamentavimą, galiojusį skundžiamo sprendimo priėmimo metu, konstatavo, kad poveikio aplinkai vertinimas rengiant teritorijų planavimo dokumentus yra galimas atliekant tris atskiras procedūras: 1) vertinant teritorijų planavimo dokumento sprendinių poveikį; 2) vertinant planuojamos ūkinės veiklos poveikį aplinkai ar 3) atliekant plano strateginį pasekmių aplinkai vertinimą.

Pirmoji procedūra numatyta skundžiamo sprendimo priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) 2 straipsnio 43 dalyje, 10, 17, 25 straipsniuose, iš kurių matyti, kad teritorijų planavimo dokumento sprendinių pasekmių vertinimo etapas yra numatytas tiek atliekant bendrąjį, tiek specialųjį, tiek detalųjį planavimą. Šis etapas reikalingas teritorijų planavimo dokumentų sprendinių poveikiui Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka įvertinti. Skundžiamo Sprendimo priėmimo metu galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 920 patvirtintas Teritorijų planavimo dokumentų sprendinių poveikio vertinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Poveikio vertinimo tvarkos aprašas), kurio 7.4 punkte numatytas sprendinių poveikio vertinimas gamtinei aplinkai ir kraštovaizdžiui.

Antroji procedūra numatyta Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymas (toliau – ir PAVĮ) ir jį įgyvendinančiuose teisės aktuose. Trečioji procedūra numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu Nr. 967 patvirtintame Planų ir programų strateginio pasekmių aplinkai vertinimo tvarkos apraše (toliau – ir Pasekmių aplinkai vertinimo tvarkos aprašas).

Teismas analizavo TPĮ 25 straipsnio 4 dalies, Poveikio vertinimo tvarkos aprašo 9 punkto, PAVĮ 3 straipsnio 4 dalies, Pasekmių aplinkai vertinimo tvarkos aprašo 3 punkto nuostatas ir darė išvadą, jog rengiant detaliojo planavimo dokumentus, privalomas etapas yra teritorijų planavimo dokumento sprendinių pasekmių vertinimas, kuris atliekamas Poveikio vertinimo tvarkos apraše nustatyta tvarka. Pasekmių aplinkai vertinimo tvarkos apraše nustatytais atvejais, rengiant teritorijų planavimo dokumentą turi būti atliekamas ir jo strateginis pasekmių aplinkai vertinimas (ar atrankos procedūra). Į šio vertinimo ataskaitoje pateiktą informaciją, vertinimo subjektų išvadas ir visuomenės pasiūlymus atsižvelgia plano organizatorius, rengdamas galutinį plano projekto variantą. Nepriklausomai nuo to, ar buvo atliktas plano strateginis pasekmių aplinkai vertinimas (ar atrankos procedūra), PAVĮ nustatytais atvejais, turi būti atliekama planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procedūra (ar atrankos procedūra), ir tik esant sprendimui leisti vykdyti planuojamą ūkinę veiklą, teritorijų planavimo dokumentai gali būti derinami ir tvirtinami.

Pagal bylos duomenis teismas nustatė, kad prieš pradedant rengti skundžiamu Sprendimu patvirtintą Detalųjį planą, buvo rengiamas Specialusis planas, kuris patvirtintas Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. T3-165 (t. III, b. l. 24–25, 60–61). Šiuo Specialiuoju planu buvo suplanuota ir ginčo teritorija. Iš Specialiojo plano dokumentų (t. III, b. l. 92–93) nustatyta, kad Specialiuoju planu numatyta įrengti rekreacinį-komercinį kompleksą „Menų sodas“, be kita ko, statyti apgyvendinimo objektus (viešbutį ir poilsio kotedžų kompleksą) ir kt. Nustatyta, kad rengiant Specialųjį planą buvo atliekama plano strateginio pasekmių aplinkai vertinimo atrankos procedūra (t. V, b. l. 40–43, 80–151), kurios metu atsakinga institucija priėmė sprendimą, kad plano strateginis pasekmių aplinkai vertinimas neprivalomas, nes plano įgyvendinimas neturės reikšmingų neigiamų pasekmių aplinkai (t. IV, b. l. 143).

Teismas pabrėžė, jog minėtos procedūros savo turiniu, objektu, tikslais yra skirtingos, todėl nežiūrint į tai, kad buvo atlikta Specialiojo plano strateginio pasekmių aplinkai vertinimo atrankos procedūra, rengiant ginčijamą Detalųjį planą turėjo būti svarstoma, ar dėl šio plano neturi būti atliekamas strateginis pasekmių aplinkai vertinimas arba (ir) planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas. Be to, visais atvejais turėjo būti atliekama teritorijų planavimo dokumento sprendinių poveikio vertinimo procedūra.

Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo argumentai yra susiję su antrosios procedūros (planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo) galimu neatlikimu, teismas plačiau neanalizavo, ar Detaliojo plano rengimo metu buvo pagrįstai neatliktas strateginis plano pasekmių vertinimas.

Teismas vadovavosi PAVĮ 3 straipsnio, 7 straipsnio nuostatomis ir nurodė, jog šis įstatymas įgyvendina 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2011/92/ES „Dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo“ (toliau – ir Direktyva 2011/92/ES). Teismas apžvelgė Direktyvos 2011/92/ES 2 straipsnio, 4 straipsnio, 1 straipsnio nuostatas.

Dėl pareiškėjo teiginio, kad Detaliuoju planu planuojama veikla patenka į PAVĮ 2 priedo 12.2 punkte įrašytą veiklos rūšį, todėl Detaliojo plano rengimo metu buvo būtina atlikti poveikio aplinkai vertinimo atrankos procedūrą, teismas pažymėjo, jog pagal Direktyvos 2011/92/ES II priedo 12 punkto c papunktį, vasarviečių ir viešbučių kompleksų už miestų ribų ir panašių objektų projektai patenka į Direktyvos 2011/92/ES II priedą, o tai reiškia, kad valstybės narės gali nuspręsti, ar tokie projektai turi būti vertinami pagal 5–10 straipsnius. Valstybės narės tai nusprendžia išnagrinėjusios kiekvieną atvejį arba pagal valstybės narės nustatytas ribas ar kriterijus. PAVĮ 2 priedo „Planuojamos ūkinės veiklos, kuriai turi būti atliekama atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo, rūšių sąrašas“ 12.2 punktas susiaurina Direktyvos 2011/92/ES II priedo 12 punkto c papunktyje numatytą projektą ir įveda užimamo ploto kriterijų bei numato, kad tokie projektai dar turi būti vertinami individualiai (t. y. atliekama atrankos procedūra). Šiame įstatymo priedo punkte įrašyta veiklos rūšis – poilsio namų ar viešbučių kompleksų už miestų ribų statyba (kai užimamas plotas didesnis kaip 0,5 ha). Teismas pabrėžė, kad nors byloje nekyla ginčo, kad detaliuoju planu buvo suplanuotas poilsio namų kompleksas, tačiau šalys skirtingai aiškina, kokį plotą užima suprojektuotas poilsio namų kompleksas bei, atitinkamai, ar Detaliojo plano rengimo metu buvo būtina atrankos procedūra.

Teismas nesutiko su poilsio pastatų komplekso ploto nustatymu Detaliajame plane, kurio tekstinėje dalyje nurodoma, kad rekreaciniais objektais užstatomas planuojamos teritorijos suminis plotas (sklypai Nr. 3, 4, 5) neviršija 5000 kv. m, todėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo atranka neatliekama. Šis teiginys nurodomas, atsižvelgiant į numatytą sklypų Nr. 3 ir Nr. 4 užstatymo tankio rodiklį (5 proc.) ir sklypo Nr. 5 užstatymo tankio rodiklį (4,5 proc.), pagal kurį šių žemės sklypų užstatymo tankis – 4814,10 kv. m (0,48141 ha).

Teismas nurodė, jog iš apibrėžimo Direktyvos 2011/92/ES 1 straipsnio 2 dalyje matyti, kad skaičiuojant projekto užimamą plotą, turi būti įvertinama visa poilsio pastatų komplekso užimama teritorija, kuri keičia natūralią aplinką ir gamtovaizdį. Bendrine prasme kompleksas suprantamas kaip susijusių daiktų visuma, todėl turi būti vertinama, ne tik tai, kokį plotą užima planuojami statyti poilsio pastatai, bet ir kokį plotą užima kiti su jais susiję objektai, kuriais įsikišama į natūralią aplinką ir gamtovaizdį. Todėl darytina išvada, kad trečiojo suinteresuoto asmens aiškinimas, jog taikant PAVĮ 2 priedo 12.2 punktą turi būti nustatyta tik poilsio statiniais planuojama užstatyti teritorija, yra neteisingas. Šio aiškinimo nepatvirtina PAVĮ 2 priedo 12.2 punkto formuluotė, kadangi joje vartojama sąvoka ne „užstatomas“ plotas, bet „užimamas“ plotas.

Atsižvelgęs į skundžiamo Sprendimo priėmimo metu galiojusio TPĮ 2 straipsnio 50 dalį teismas pažymėjo, jog Detaliajame plane numatytas užstatymo tankis atspindi tik pastatais leistiną užimti plotą, tačiau neįvertina kito ploto, kurį užima kompleksą sudarantys objektai.

Teismas išanalizavęs Detaliojo plano sprendinius, konstatavo, kad Detaliuoju planu suplanuotas statyti poilsio namų kompleksas užima didesnį nei 0,5 ha plotą. Detaliuoju planu numatyta esamus sklypus (kad. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r., performuoti ir suformuoti penkis sklypus. Sklypuose Nr. 3 (21382 kv. m. ploto), Nr. 4 (29000 kv. m. ploto) ir Nr. 5 (51000 kv. m. ploto), kurių bendras plotas yra 101382 kv. m. (10,1382 ha), numatyta esamą žemės ūkio tikslinę paskirtį pakeisti į kitą tikslinę žemės naudojimo paskirtį ir nustatyti rekreacinės teritorijos naudojimo būdą bei nustatyti ilgalaikio (stacionaraus) poilsio pastatų statybos ir trumpalaikio poilsio statinių statybos naudojimo pobūdžius. Šiuose sklypuose numatyta poilsio kotedžų, rekreacines paslaugas teikiančių pastatų statyba, trumpalaikių poilsio statinių statyba (sporto aikštelių, poilsio aikštelių, vaikų žaidimų aikštelių, rekreacinių takų įrengimas), inžinerinių tinklų ir įrenginių, pėsčiųjų takų, pagrindinės gatvės ir privažiavimų įrengimas, o sklype Nr. 5 – ir kūdros įrengimas (t. I, b. l. 36-40). Atsižvelgiant į tai, Detaliojo plano tekstinėje dalyje daroma išvada apie neprivalomą planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai atrankos procedūrą, neatitinka PAVĮ 2 priedo 12.2 punkto. Teismas konstatavo, jog detaliojo plano rengimo metu buvo privalu atlikti planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai atrankos procedūrą.

Pagal PAVĮ 7 straipsnyje įtvirtintą reglamentavimą, teismas sprendė, kad atrankos procedūros atlikimas yra skirtas nustatyti, ar turi būti atliekamas planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas. Atrankos procedūros metu gali paaiškėti, kad planuojama ūkinė veikla dėl savo pobūdžio, masto ar numatomos vietos ypatumų gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai ir dėl to reikia jį įvertinti (PAVĮ 3 str. 1 d.). Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nuosavybės teise valdo greta planuojamos teritorijose esančius žemės sklypus, kuriuose vykdo verslo projektą, yra įrengęs golfo laukus ir investavęs dideles lėšas. Pagal 1998 m. birželio 25 d. Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (Orhuso konvencija) 2 straipsnio 5 dalį suinteresuota visuomenė – tai visuomenė, kuriai daro įtaką ar gali daryti įtaką aplinkosaugos srityje priimami sprendimai arba kuri yra suinteresuota sprendimų priėmimo procesu. Detaliojo planavimo metu neatlikus privalomos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai atrankos procedūros, buvo pažeista pareiškėjo teisė dalyvauti atrankos procedūroje, gauti informaciją, teikti pasiūlymus dėl poveikio aplinkai vertinimo privalomumo. Kadangi privaloma atrankos procedūra nagrinėjamu atveju nebuvo atlikta, nebuvo pagrįstai ir motyvuotai, įstatyme nustatyta forma ir tvarka, nustatyta, ar planuojama ūkinė veikla dėl savo pobūdžio, masto ar numatomos vietos ypatumų gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai ir ar privaloma atlikti planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimą. Nenustačius šios aplinkybės, negalima pripažinti, kad planuojama ūkinė veikla apskritai yra galima, todėl remiantis PAVĮ 3 straipsnio 4 dalimi, Detalusis planas negalėjo būti derinamas ir tvirtinamas. Tai, kad buvo atlikta Specialiojo plano strateginio pasekmių aplinkai vertinimo atrankos procedūra, neeliminavo pareigos atlikti numatytos Detaliajame plane ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo atrankos procedūros.

Teismas vadovavosi aktualia teismų praktika ir pabrėžė, kad teritorijų planavimo sprendiniais planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimas laikomas itin reikšmingu teritorijų planavimo procedūros elementu, turinčiu lemiamą įtaką šio proceso eigai ir rezultatams. Dėl šios priežasties, sprendimai dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo būtinumo (atrankos) privalo būti pagrįsti teisės aktų nuostatomis bei išsamiu faktinių aplinkybių vertinimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1472/2014); tokiuose sprendimuose, siekiant užtikrinti tinkamą suinteresuotų asmenų dalyvavimą poveikio aplinkai vertinimo procese, privalo būti aiškiai ir konkrečiai (tiksliai) įvardinta planuojama ūkinė veikla (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-989/2013). Be to, su poveikio aplinkai vertinimu susijusių reikalavimų nesilaikymas yra laikomas pakankamu pagrindu sprendimams dėl teritorijų planavimo dokumentų patvirtinimo panaikinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio mėn. 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-92/2011; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-86/2007).

Pagal Poveikio vertinimo tvarkos aprašo 9 punktą, tik atlikus planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimą, gali būti toliau atliekamas teritorijų planavimo dokumento sprendinių poveikio vertinimas šio aprašo nustatyta tvarka. Kadangi planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai procedūra nustatyta tvarka nebuvo tinkamai atlikta, negalima pripažinti, kad detaliojo planavimo metu buvo tinkamai atliktas teritorijų planavimo dokumento sprendinių pasekmių vertinimo etapas.

Esant tokioms aplinkybėms, teismas darė išvadą, kad skundžiamas Sprendimas yra neteisėtas, nes buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Teismo vertinimu, Vilniaus RAAD atliktas Detaliojo plano suderinimas nustatytų teisės aktų pažeidimų nepašalina.

Dėl Detaliojo plano sprendinių prieštaravimo Specialiojo plano sprendiniams, teismas pažymėjo, jog Specialiajame plane numatytos rekreacinio naudojimo prioriteto teritorijos, tarp jų ir rekreacinės, plane žymimos indeksu „Rru“ (t. III, b. l. 92). Iš Specialiojo plano pagrindinio brėžinio (t. V, b. l. 53) matyti, kad ginčo žemės sklypai (kad. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) patenka į rekreacinio naudojimo prioriteto kitos paskirties (rekreacinės paskirties) žemės teritorijas, žymimas indeksu „Rru“. Specialiojo plano tekstinėje dalyje įtvirtintas šios teritorijos bendrasis reglamentas, pagal kurį prioritetas suteikiamas žemės ūkio tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimui į kitą paskirtį intensyvios ir ekstensyvios rekreacijos formoms plėtoti. Numatyta, kad ekstensyvios ir intensyvios rekreacijos teritorijų zonavimas bus atliekamas detaliojo planavimo stadijoje vadovaujantis atskirai rengiama kraštovaizdžio studija. Intensyvios rekreacijos zonose galima poilsio kotedžų, kapitalinių statinių ir objektų statyba (t. III, b. l. 93). Atsižvelgiant į šį Specialiajame plane numatytą teritorijos „Rru“ tvarkymo reglamentą, tvirtinant Specialųjį planą Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. T3-165 2 punkte buvo numatytas reikalavimas detaliojo planavimo metu atlikti rekreacijos teritorijų zonavimą, papildomai rengiant kraštovaizdžio studiją.

Teismas darė išvada, jog atsižvelgiant į tai, kad ginčo žemės sklypai patenka į Specialiajame plane numatytą teritoriją, žymimą „Rru“ indeksu, ginčijamo detaliojo planavimo metu buvo privalu laikytis Specialiajame plane numatyto šios teritorijos bendrojo reglamento, remiantis atskirai parengta kraštovaizdžio studija, atlikti teritorijos zonavimą į intensyvios ir ekstensyvios rekreacijos zonas, ir, atlikus zonavimą, intensyvios rekreacijos zonoje projektuoti poilsio kotedžų ir kitų statinių statybą. Detaliojo planavimo metu minėtas Specialaus plano reikalavimas buvo pažeistas, nes kraštovaizdžio vertinimas atskiroje studijoje nebuvo atliktas, kraštovaizdis Specialiajame plane numatyto zonavimo aspektu nebuvo įvertintas ir, galiausiai, planuojama teritorija nebuvo suskirstyta į intensyvios ir ekstensyvios rekreacijos zonas. Dėl tokio Specialiojo plano pažeidimo Detaliajame plane galėjo būti numatytas statinių statymas zonose, kuriose dėl kraštovaizdžio ypatumų negalėtų būti vystoma intensyvi rekreacija. Taigi, Detaliojo plano sprendiniai prieštarauja galiojantiems Specialiojo plano sprendiniams bei pažeidžia pareiškėjo, nuosavybės teise valdančio greta planuojamos teritorijos esančius žemės sklypus ir juose vystančio verslo projektą, teisėtus interesus.

Specialiajame plane numatyti buitinių nuotekų šalinimo ir vandentvarkos infrastruktūros sprendiniai, pagal kuriuos numatyti uždarieji buitinių nuotekų valymo įrenginiai „Riu“ zonoje ir numatyta, kad iki leistinų normų apvalytos buitinės nuotekos bus išleidžiamos į melioruotą upelį, o vėliau – į atvirus pratekančius vandens telkinius; siūloma bendra vandentiekos sistema visai planuojamai teritorijai, kurioje nėra vandentiekos tinklų ir juos neracionalu jungti su gretimų teritorijų tinklais (t. III, b. l. 96). Atsižvelgiant į šiuos sprendinius, Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. T3-165, kuriuo patvirtintas Specialusis planas, 4 punkte numatytas reikalavimas detaliojo planavimo metu suprojektuoti visai teritorijai bendrą vandentiekio sistemą ir buitinių nuotekų valymo įrenginius, o paklojus centralizuotus tinklus, prisijungti prie jų. Teismas, išanalizavęs Detaliojo plano dokumentus, konstatavo, kad detaliojo planavimo metu minėtas specialaus plano reikalavimas buvo pažeistas, nes Detaliajame plane nebuvo suprojektuota bendra visai Specialiojo plano teritorijai vandentiekio sistema ir buitinių nuotekų valymo įrenginiai, priešingai, iš Detaliojo plano tekstinės dalies (t. I, b. l. 42–43) ir Inžinerinių tinklų ir transporto brėžinio (t. II, b. l. 159) matyti, kad suprojektuoti atskiri planuojamai teritorijai skirti vandens gręžiniai, vandentiekio tinklas ir valymo įrenginiai. Taigi, tokie Detaliojo plano sprendiniai neatitinka Specialiojo plano sprendinių, kurie nenumato suplanuoto rekreacinio-komercinio komplekso atskirų teritorijų autonominio apsirūpinimo vandeniu ir valymo įrenginiais. Tokie detaliojo plano sprendiniai pažeidžia pareiškėjo, nuosavybės teise valdančio greta planuojamos teritorijos esančius žemės sklypus ir juose vystančio verslo projektą, teisėtus interesus. Ta aplinkybė, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio skyrius 2010 m. spalio 5 d. rašte trečiajam asmeniui nurodė, kad ties sklypais nenutiesti centralizuoti vandentiekio ir nuotekų tinklai bei kad rengiant Detalųjį planą tikslinga atlikti projektą vietiniam vandens tiekimui bei nuotekų šalinimui (t. II, b. l. 58), neatleido nuo pareigos, numatytos Specialiojo plano sprendiniais, rengiant Detalųjį planą suprojektuoti bendrą visai Specialiojo plano teritorijai vandentiekio sistemą ir buitinių nuotekų valymo įrenginius.

Specialiojo plano tekstinės dalies 3.5 punkte nustatyti želdynų tvarkymo sprendiniai (t. III, b. l. 95), kuriuose nurodyta, kad konkrečioje urbanizuotos rekreacijos zonoje želdiniams rekomenduojama skirti ne mažiau kaip 50 proc. zonos ploto. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. T3-165, kuriuo patvirtintas Specialus planas, 3 punkte nustatyti rekreacinio prioriteto teritorijų reglamentai ir nuspręsta rekreacinėse (Rru) teritorijose želdiniams skirti ne mažiau kaip 50 proc. teritorijos. Kadangi Specialųjį planą tvirtinanti institucija atsižvelgė į Specialiojo plano tekstinės dalies rengėjų pateiktą pasiūlymą ir privalomai nustatė, koks teritorijos procentas turi būti skiriamas želdynams, Specialiojo plano tekstinėje dalyje pateikta rekomendacija (siūlymas) įgijo privalomą teisinę galią. Todėl šio sprendinio buvo privalu laikytis rengiant ginčijamą Detalųjį planą.

Teismas, išanalizavęs Detaliojo plano dokumentus, konstatavo, kad Detaliojo plano sprendiniai dėl želdynų neatitinka Specialiojo plano sprendinių. Detaliuoju planu projektuojamuose sklypuose Nr. 3, 4 ir 5 numatyta skirti ne mažiau 40 proc. konkretaus sklypo teritorijos želdinių formavimui natūraliame grunte (t. I, b. l. 38–39), kai, minėta, pagal Specialųjį planą želdynams turėjo būti skiriama ne mažiau kaip 50 proc. teritorijos. Nei Lietuvos Respublikos želdynų įstatymas, nei Priklausomųjų želdynų normų (plotų) nustatymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. D1-694, 7 punktas nedraudžia teritorijų planavimo metu, atsižvelgiant į želdynų funkcijų (ekologinę, rekreacinę, sveikatingumo, estetinę) svarbą tame žemės sklype, nustatyti didesnę, nei norminė, želdynams skiriamą teritoriją. Todėl ta aplinkybė, kad skundžiamo sprendimo priėmimo metu Priklausomųjų želdynų normų (plotų) nustatymo tvarkos aprašo priedas nustatė mažesnę (40 proc.) ilgalaikio (stacionaraus) poilsio pastatų (poilsio namų, sveikatingumo kompleksų, motelių, kempingų, turizmo bazių ir kt.) statybos sklypams želdynų normą, detaliojo planavimo metu neatleido nuo pareigos laikytis Specialiajame plane numatytos želdynų normos.

Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas pripažino, kad skundžiamas Sprendimas neteisėtas iš esmės, nes jis prieštarauja TPĮ 26 straipsnio 3 daliai (redakcija, galiojusi skundžiamo sprendimo priėmimo metu) ir Specialiojo plano sprendiniams, todėl tai yra pagrindas skundžiamą sprendimą panaikinti (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas pabrėžė, jog Vilniaus rajono savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. T3-165, kuriuo patvirtintas Specialusis planas, 3 punkte nustatyti rekreacinio prioriteto teritorijų reglamentai: rekreacinių (Rru) – maksimalus statinių aukštis 2 aukštai, iki 10 m. Detaliojo plano tekstinėje dalyje šio reikalavimo laikomasi (t. I, b. l. 36–40). Tarp šalių nekyla ginčo dėl aplinkybės, kad detaliojo plano pagrindiniame brėžinyje sklype Nr. 4 numatytas statinių aukštis – 24 m, šią aplinkybę patvirtina ir prof. dr. S. M. 2012 m. rugpjūčio 16 d. ekspertinio tyrimo ataskaitoje nustatytos aplinkybės (t. I, b. l. 128–204), trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Profit & Splendour” 2012 m. spalio 9 d. raštas (t. III, b. l. 34), 2012 m. spalio 24 d. prašymas (t. III, b. l. 35–36), Vilniaus rajono savivaldybės 2012 m. gruodžio 4 d. raštas (t. III, b. l. 23). Detaliojo plano grafinės dalies ir aiškinamojo rašto sprendiniai sudaro vieningą visumą ir negali būti vertinami atskirai. Atsižvelgdamas į Detaliojo plano tekstinėje dalyje numatytus sklypo Nr. 4 sprendinius, tiek tekstinėje, tiek grafinėje dalyje numatytą aukštų skaičių, teismas pripažino, kad Detaliojo plano pagrindiniame brėžinyje sklype Nr. 4 numatytas aukštis (24 m) yra nurodytas dėl techninės klaidos. Šią techninę klaidą pripažįsta tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Profit & Splendour”, todėl šis neatitikimas pats savaime nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamo sprendimo.

Dėl Detaliojo plano sprendinių prieštaravimo kitiems teisės aktams teismas pažymėjo, jog detaliai projektuojami žemės sklypai yra (duomenys neskelbtini) k., todėl nepagrįstas reikalavimas laikytis Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 127.9.1 punkto nuostatų. Ginčo žemės sklypuose (duomenys neskelbtini) ežero apsaugos zona nustatyta apskrities viršininko 2009 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. 2.3-8728-(30) ir 2001 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. 1508-41 bei įregistruota Nekilnojamojo turto registre (t. II, b. l. 59–63, 67–68). Detaliojo plano brėžinyje pažymėta vandens apsaugos zonos riba, reguliuojanti užstatymą (t. II, b. l. 159). Pareiškėjo valdomų žemės sklypų prie (duomenys neskelbtini) ežero detaliojo plano brėžinyje pažymėta tokia pati vandens telkinio apsaugos zonos riba, reguliuojanti užstatymą (t. V, b. l. 63). Atsižvelgdamas į šias aplinkybes teismas darė išvadą, kad Detaliajame plane nustatyta (duomenys neskelbtini) ežero apsaugos riba nepažeidžia ir negali pažeisti pareiškėjo interesų.

Pareiškėjo argumentus dėl to, kad buvo pažeisti teisės aktai, Detaliajame plane neaptarus paviršinių nuotekų surinkimo ir valymo įrenginių klausimo, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Teismas pabrėžė, jog pagal Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento, patvirtinto aplinkos ministro 2007 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. D1-193 (redakcija, galiojusi skundžiamo sprendimo priėmimo metu), 5 punktą, 15 punktą ir atsižvelgiant į tai, kad Detaliojo plano tekstinės dalies 3.3 skyrių nuotekų surinkimo plotas numatomas ne didesnis kaip 0,01 ha, prieš išleidžiant į aplinką jų valyti nebūtina.

III. Atsakovas Vilniaus rajono savivaldybės taryba apeliaciniu skundu (t. VI, b. l. 171–172) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą visa apimtimi.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas padarė klaidingą išvadą, jog turėjo būti atliekama teritorijų planavimo dokumento sprendinių poveikio vertinimo procedūra. PAVĮ 1 priede nurodytas baigtinis sąrašas planuojamų ūkinių veiklų rūšių, kurių poveikis aplinkai privalo būti vertinamas. Detaliojo plano aiškinamajame rašte išdėstyti planuojamos veiklos tikslai ir parametrai nėra objektas planuojamos ūkinės veiklos poveikiui aplinkai vertinti. Vilniaus RAAD 2010 m. raštu Nr. VR-1.7-2074 pritarė Detaliojo plano sprendiniams.

2. Teismas padarė klaidingą išvadą, jog Detaliojo plano sprendiniai prieštarauja Specialiojo plano sprendiniams. Detaliojo plano sprendiniai Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus Teritorijų planavimo valstybinės priežiūros poskyrio vyriausiojo specialisto yra patikrinti ir dėl jų priimta teigiama išvada, ši išvada nėra nuginčyta. Detalusis planas rengiamas tik 12,2453 ha ploto žemės sklypams, o Specialiuoju planu reglamentuojama teritorija apima 112,3200 ha plotą, todėl rengiant Detalųjį planą privalu vadovautis ir kitų teisės aktų nuostatomis. Priklausomųjų želdynų normų (plotų) nustatymo tvarkos aprašo nuostatos numatė, jog Detaliajame plane numatytiems statinių tipams yra taikoma 40 proc. minimali apželdinimo riba, tokiu būdu Detaliojo plano sprendiniai neprieštarauja teisės aktų normoms, o Specialiajame plane numatyta 50 proc. želdynų ploto norma yra rekomendacinio pobūdžio. Specialus planas nereglamentuoja formos, kaip turėtų būti atliktas rekreacijos teritorijų zonavimas.

3. Teismas klaidingai nepripažino, jog pareiškėjas neturi teisės kreiptis į teismą. Būtent pareiškėjas turi įrodyti galimas neigiamas pasekmes jo valdomai teritorijai bei įrodyti, kodėl dėl esamų Detaliojo plano sprendinių tokios neigiamos pasekmės atsiras. Šioje byloje pareiškėjas neįrodė, kokiu būdu Detalusis planas pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Profit & Splendour“ apeliaciniu skundu (t. VI, b. l. 174–179) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas, vertindamas, ar Detaliojo plano rengimo metu turėjo būti atliktos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procedūros ir kurios iš jų, netinkamai aiškino ir taikė PAVĮ nuostatas. Jeigu pagal Detalųjį planą planuojama poilsio namų statyba ne didesniame žemės plote nei 0,5 ha, t. y., patys statiniai užims ne didesnę nei 0,5 ha planuojamos teritorijos dalį, tokia statybos veikla neviršija PAVĮ 2 priedo „Planuojamos ūkinės veiklos, kuriai turi būti atliekama atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo, rūšių sąrašas“ 12.2 punkte nurodytos veiklos masto ir atrankos atlikimas nėra privalomas. Priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, sąvoka „užimamas plotas“ nereiškia viso žemės sklypo ploto, o apima tik pastatų užimamą žemės sklypo ploto dalį. Tokį vertinimą suponuoja tiek kituose teisės aktuose naudojama „užimto ploto“ sąvoka (pavyzdžiui, statybos techniniame reglamente STR 1.14.01:1999 „Pastatų plotų ir tūrių skaičiavimo tvarka“ 7 punkte, STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 10 punkte), tiek ir bendrieji teisės normų aiškinimo principai. Aiškinant PAVĮ naudojamą užimamo ploto sąvoką taip, kaip ją traktuoja pirmosios instancijos teismas, išeitų, kad net ir statant vieną nedidelį rekreacinį pastatą (pavyzdžiui, užimantį apie 80 kv. m) žemės sklype, kurio plotas žymiai didesnis, pavyzdžiui, 1 ha (t.y., 10 000 kv. m), reiktų atlikti poveikio aplinkai vertinimo procedūras vien dėl tokio didelio žemės sklypo ploto ir visai neatsižvelgiant į tai, kokio masto statybos veikla jame bus vykdoma (šiuo atveju pastatas užimtų net mažiau nei 1 proc. viso žemės sklypo ploto). Nei Vilniaus RAAD išduotose 2009 m. gruodžio 16 d. Planavimo sąlygose Nr. VR-4.2-152 Detaliajam planui rengti nebuvo nurodyto reikalavimo atlikti atranką dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo, nei derinimo metu ši institucija nenurodė, kad tokia procedūra privaloma ir suderino Detaliojo plano sprendinius, taip pat ir teismui pateiktame atsiliepime Vilniaus RAAD patvirtino, kad įvertinęs tai, jog Detaliojo plano sprendiniai atitiko galiojančių teisės aktų bei Vilniaus RAAD parengtose planavimo sąlygose nustatytus reikalavimus, jį suderino 2010 m. gruodžio 13 d.

2. Teismas ginčijamame sprendime nepagrįstai nurodė, kad Detaliojo plano rengimo metu buvo pažeistas Specialiojo plano reikalavimas, kad ekstensyvios ir intensyvios rekreacijos teritorijų zonavimas bus atliekamas detaliojo planavimo stadijoje vadovaujantis atskirai rengiama kraštovaizdžio studija. Detalusis planas buvo rengiamas ne visai Specialiuoju planu suplanuotai teritorijai, o tik nedidelėje jos dalyje, užimančioje 12,2453 ha. Nei Specialusis planas, nei teisės aktai Detaliojo plano rengimo metu nenumatė ir šiuo metu nenumato konkrečių reikalavimų tokios kraštovaizdžio studijos formai ir (ar) turiniui. Todėl nepagrįstas teismo teiginys, kad ši studija nebuvo atlikta rengiant Detalųjį planą. Detaliojo plano aiškinamajame rašte 3.4. skyriuje „Kraštovaizdžio vertinimas“ išsamiai išanalizuota ir įvertinta, ar Detaliuoju planu suplanuotoje teritorijoje yra galima intensyvi rekreacija. Taigi teismas nepagrįstai sprendė, kad Detaliajame plane galėjo būti numatytas statinių statymas zonose, kuriose dėl kraštovaizdžio ypatumų negalėtų būti vystoma intensyvi rekreacija ir kad dėl to Detaliojo plano sprendiniai prieštarauja Specialiajam planui bei pažeidžia pareiškėjo teisėtus interesus. Detaliojo plano sprendiniai, susiję su kraštovaizdžio vertinimu, ne tik nepažeidžia Specialiojo plano sprendinių, bet ir apskritai neturi ir negali turėti jokios įtakos pareiškėjo privatiems verslo interesams, nes pareiškėjo nuosavybės teise valdomi žemės sklypai net nepatenka į Detaliuoju planu suplanuotą teritoriją ir Detaliojo plano sprendiniai nenumato jokios ūkinės veiklos vykdymo pareiškėjo valdomuose žemės sklypuose ar neigiamo poveikio šiems sklypams. Net ir nustačius kokius nors Detaliojo plano rengimo procedūrinius pažeidimus, susijusius su kraštovaizdžio vertinimu, tai savaime niekaip nepagrindžia pareiškėjo, kaip kaimyninių žemės sklypų savininko, teisių ir teisėtų interesų pažeidimo.

3. Teismas taip pat nepagrįstai nurodė, kad Detaliojo plano sprendiniai pažeidžia Specialiojo plano reikalavimą suprojektuoti visai teritorijai bendrą vandentiekio sistemą ir buitinių nuotekų valymo įrenginius, o paklojus centralizuotus tinklus, prisijungti prie jų. Jokie Specialiojo plano sprendiniai nedraudžia Specialiojo plano teritorijoje rengti žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentų atskiriems sklypams tol, kol nėra suprojektuota bendra visai Specialiojo plano teritorijai vandentiekio sistema ir buitinių nuotekų valymo įrenginiai. Reikalavimas Detaliajame plane suplanuoti visos Specialiojo plano teritorijos bendrą vandentiekio sistemą ir buitinių nuotekų tinklus prieštarautų TPĮ 23 straipsnio 6 dalies nuostatoms. Be to, Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad statytojas (užsakovas) turi teisę pasirinkti, ar jis naudosis komunaliniais inžineriniais tinklais, ar ties vietinius, jeigu pasirinkti galima pagal teritorijų planavimo dokumentus arba jeigu teritorijų planavimo dokumentų sprendiniai, kuriuose numatomas komunalinių tinklų tiesimas, dar nėra įgyvendinti. Rengiant Detalųjį planą pateiktame Vilniaus rajono savivaldybės administracijos vietinio ūkio skyriaus 2010 m. spalio 5 d. rašte Nr. VŪ-736-27 „Dėl inžinerinių komunikacijų“ buvo numatyta, kad ties Detaliuoju planu planuojamais sklypais Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), esančiais (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r., ir (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r., nenutiesti centralizuoti vandentiekio ir nuotekų tinklai, todėl rengiant sklypo Detalųjį planą tikslinga atlikti projektą vietiniam vandens tiekimui bei nuotekų šalinimui, o kai bus nutiesti centralizuoti vandentiekio ir nuotekų tinklai, prisijungti prie jų.

4. Teismas nepagrįstai nurodė, kad Detaliojo plano sprendiniai, numatantys autonominį aprūpinimą vandeniu bei valymo įrenginiais, pažeidžia pareiškėjo teisėtus interesus, ir nepaminėjo jokių konkrečių byloje surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių, kurios patvirtintų pareiškėjo teisėtų interesų pažeidimą dėl tokių Detaliojo plano sprendinių ir net nenurodė, kokie konkrečiai teisėti interesai šiuo atveju pažeisti. Detaliajame plane numatyti buitinių nuotekų sistemos įrengimo sprendiniai parinkti vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, reguliuojančiomis nuotekų tvarkymą.

5. Teismas taip pat nepagrįstai nurodė, kad Detaliojo plano sprendiniai dėl želdynų neatitinka Specialiojo plano sprendinių. Detaliajame plane nėra nustatytas konkretus sklypų apželdinimo plotas, o tik nurodytos leistinos minimalios ribos pagal teisės aktų reikalavimus, ir jis priklausys nuo to, kokie statiniai bus statomi sklypuose. Rengiant Detalųjį planą buvo vadovaujamasi ne tik Specialiuoju planu, bet ir Priklausomųjų želdynų normų (plotų) nustatymo tvarkos aprašu ir remiantis juo Detaliajame plane yra tinkamai nurodytos teisės aktų reikalaujamos minimalios sklypų apželdinimo ribos. Dar daugiau, Specialiajame plane kalbama ne apie atskirų žemės sklypų, o apie visos rekreacinės zonos apželdinimą. Be to, Teismas visiškai nenurodė kaip Detaliajame plane nustatytos sklypų apželdinimo normos pažeidžia pareiškėjo, kaip privataus asmens interesus.

Pareiškėjas UAB „Villon“ atsiliepimu į apeliacinius skundus (t. VII, b. l. 3–10) prašo apeliacinius skundus atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjas atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1. Nagrinėjamu atveju, poveikio aplinkai vertinimo atrankos procedūra atlikta nebuvo, nors Detaliuoju planu planuojamos poilsio namų veiklos mastas – poilsio namų komplekso užimamas plotas viršija 0,5 ha ribą. Nėra pagrindo sutikti su teiginiais, kad „užimamas plotas“ apima tik pastatų užimamą žemės sklypo ploto dalį. Detaliuoju planu numatyta esamus sklypus performuoti ir suformuoti penkis sklypus, suformuotuose sklypuose planuojama ūkinė veikla – rekreacinė veikla ir poilsio pastatų komplekso sukūrimas. Rekreacinę infrastuktūrą sudaro ne tik poilsio namai, tačiau ir visas poilsio namų kompleksas, kurio rekreaciniais objektais kuriama intensyvi lankyti pritaikyta aplinka, kuri gali turėti esminį poveikį esamai aplinkai ir kraštovaizdžiui. Kraštovaizdžio estetinės savybės ir gamtos vertybės gali būti išsaugotos tik užtikrinant racionalų rekreacinės teritorijos naudojimą, kuris neįmanomas be išsamaus tokios veiklos poveikio aplinkai vertinimo. Skaičiuojant užimamą plotą, turi būti įvertinama visa poilsio pastatų komplekso užimama teritorija, kuri keičia natūralią aplinką ir gamtovaizdį. Aiškindamas „užimamo ploto“ sąvoką teismas pagrįstai pirmenybę teikė Direktyvoje 2011/92/ES vartojamų sąvokų apibrėžtims, o ne statybos techniniuose reglamentuose pateiktais „užstatyto ploto“ apibrėžimais. Sprendžiant, ar privalu atlikti planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo atranką privalu vadovautis ne poilsio pastatų užstatyto, bet viso rekreacinio komplekso (rekreacinės infrastruktūros) užimamo ploto kriterijumi. Priešingai negu bandoma teigti apeliaciniuose skunduose, vadovaujantis teismo pateikiamu aiškinimu, poveikio aplinkai vertinimo atrankos privalomumas nagrinėjamu atveju nėra formaliai siejamas su žemės sklypo, kuriame planuojama vykdyti veiklą, plotu, bet su poilsio namų ar viešbučių veiklos pobūdžio sąlygotu galimu platesniu poveikiu aplinkai, kuris paprastai pasireiškia viso sklypo, kuriame planuojama tokią veiklą vykdyti, aspektu.

2. Detaliojo plano objektu esantys žemės sklypai patenka į Specialiojo plano sprendiniais reglamentuojamą teritoriją. Specialiuosius teritorijų tvarkymo režimo reikalavimus ar apribojimus gali nustatyti ir specialiojo planavimo dokumentai. Taigi Specialiojo plano dokumentacijoje įtvirtintais reikalavimais buvo privalu vadovautis rengiant Detalųjį planą bei jį tvirtinant. Detaliojo plano aiškinamajame rašte apsiribota esamo kraštovaizdžio įvertinimu, t. y. Detaliojo plano dokumentacijoje nėra įvertintas galimas Detaliojo plano sprendinių poveikis gamtinei aplinkai ir kraštovaizdžiui, dėl ko Detalaus plano projektas neatitinka jam taikytinų imperatyvių teisės aktų reikalavimų. Detaliojo plano sprendinių poveikio kraštovaizdžiui ir aplinkai vertinimas buvo atliktas nesilaikant Teritorijų planavimo dokumentų sprendinių poveikio vertinimo tvarkos aprašo 10–17 punktuose įtvirtintų bei kitų reikalavimų ir jokia apimtimi nevertinant galimo neigiamo poveikio pareiškėjui priklausantiems (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ežerams, t.y. netinkamai. Trečiajam asmeniui tariamai atliekant poveikio kraštovaizdžiui vertinimą jokia apimtimi nebuvo atsižvelgta į Geologijos ir geografijos instituto 2009 m. vasario 25 d. ekspertinio tyrimo išvadą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad savivaldybės tarybos sprendimas, kuriuo patvirtinimas detalusis planas, gali būti panaikinamas nepriklausomai nuo to, ar detaliojo planavimo dokumentai buvo suderinti su RAAD ar ne. Atsižvelgiant į tai, teismas pagrįstai konstatavo, kad Vilniaus RAAD atliktas Detaliojo plano suderinimas nustatytų teisės aktų pažeidimų nepašalina. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėdamas šią bylą pasisakė 2014 m. sausio 7 d. nutartyje, kad pirmosios instancijos teismas, atsakydamas į argumentą dėl poveikio aplinkai vertinimo bei nurodydamas, jog teisės aktai nereglamentuoja formos, kokia turėtų būti atliktas vertinimas, iš esmės buvo neteisus.

3. Specialiojo plano 4 punkte yra įtvirtintas privalomas reikalavimas kompleksiškai spręsti visos Specialiojo plano objektu esančios teritorijos vandentiekio ir buitinių nuotekų valymo sistemų klausimą, be kita ko, suprojektuoti bendrą vandentiekio sistemą ir buitinių nuotekų valymo įrenginius visai Specialiojo plano objektu esančiai teritorijai. Ši Specialiojo plano nuostata yra imperatyvi. Iš Detaliojo plano tekstinės dalies yra akivaizdu, jog Detaliojo plano sprendiniai dėl buitinių nuotekų tvarkymo yra prieštaringi ir nelogiški. Kaip matyti iš Detaliojo plano tekstinės dalies ir aiškinamojo rašto yra reali rizika, kad buitinės nuotekos iš detaliojo planavimo metu suprojektuotos teritorijos pateks į gruntinius vandenis, kas kartu sąlygos ir kraštovaizdžio užterštumą. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo nepaneigė, kad Detaliuoju planu nesuprojektavus vandentiekio ir inžinerinių tinklų visai Specialiojo plano objektu esančiai teritorijai, buvo pažeistos Specialiuoju planu įtvirtintos teisės normos.

4. Specialiuoju planu nustatyta papildoma teisės norma, pagal kurią Specialiojo plano objektu esančioje teritorijoje, neatsižvelgiant į tai, ar rekreacinėse teritorijose bus statomi ilgalaikio, ar trumpalaikio poilsio pastatai, želdynams privalo būti skirta ne mažiau kaip 50% ploto. Visuomenei susipažinti pateiktoje Detaliojo plano dokumentacijoje nebuvo pateiktas želdynų išdėstymo Detaliojo plano objektu esančiuose sklypuose brėžinys. Želdynų išdėstymo brėžinys buvo parengtas tik teikiant Detalųjį planą tvirtinti. Pareiškėjas negalėjo įvertinti želdinių išdėstymo Detaliojo plano objektu esančioje teritorijoje pagrįstumo ir pakankamumo. Pareiškėjui priklausančiame golfo aikštyne ypač svarbu patrauklus vaizdas tiek būnant pačiame aikštyne, tiek stebint jį iš išorės, todėl Detaliojo plano sprendiniai dėl želdynų, kurie neatitinka Specialiojo plano sprendinių, yra reikšmingi kalbant apie galimą vizualinę taršą, kuri dėl Specialiojo plano sprendinių pažeidimo, nėra minimizuota.

5. Pareiškėjas yra gretimais Detaliojo plano objekto – žemės sklypų, esančios rekreacinės teritorijos, kurioje yra įrengtas pareiškėjo valdomas golfo aikštynų kompleksas su viešbučiu, valdytojas. Pareiškėjas yra investavęs itin didelius finansinius resursus į turizmo vystymo infrastruktūrą, įrengiant tarptautinio pripažinimo sulaukusį golfo aikštyną. Be to, vystant gretimais Detaliojo plano projekto objektu esančių žemės sklypų esančią teritoriją, buvo pastatytas tarptautinio lygio konferencijų centras, kuriame vyksta aukščiausio lygio susitikimai. Pareiškėjo valdomo golfo aikštynų komplekso teritorijoje yra ir (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) ežerai, kurie pareiškėjui priklauso nuosavybės teise. Privataus (duomenys neskelbtini) ežero pakrantėje jau yra įrengtos kokybiškos atviros maudyklės, kurias numatoma plėsti. (duomenys neskelbtini) ežero pakrantėje įrengtoms ir planuojamoms įrengti atviroms maudyklėms keliami labai griežti ekologiniai reikalavimai. Pareiškėjas siekia, kad naujų rekreacinės paskirties objektų statybos Detaliojo plano objektu esančioje teritorijoje būtų planuojamos bei kiti Detaliojo plano sprendiniai įgyvendinami griežtai laikantis galiojančių imperatyvių teisės aktų reikalavimų ir kad tokiomis statybomis nebūtų padaryta esminė žala pareiškėjo gretimais vystomam verslo projektui. Nagrinėdamas šią bylą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 7 d. nutartyje yra pripažinęs, kad dėl pareiškėjo materialinio suinteresuotumo šioje byloje jokių abejonių nekyla, nes pareiškėjo valdomas žemės sklypas ribojasi su planuojamu ir skundžiamas sprendimas susijęs su pareiškėjo interesais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepimu į apeliacinius skundus (t. VII, b. l. 1) prašo dėl apeliacinių skundų spręsti teismo nuožiūra.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas vyksta dėl 2012 m. birželio 22 d. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T3-264 „Dėl žemės ūkio paskirties žemės sklypų (kad. Nr. (duomenys neskelbtini), kad. Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) sen., Vilniaus r., detaliojo plano patvirtinimo“ (I t., b. l. 14-15) teisėtumo ir pagrįstumo.

Nagrinėjamu atveju reikšminga tai, jog šalių ginčas jau buvo pasiekęs Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, kuris 2014 m. sausio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-2447/2013 panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (VI t., b. l. 46-61). Todėl tikrinant 2015 m. sausio 8 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei dėl jo pateiktų apeliacinių skundų pagrįstumą, reikšmingi minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje esantys argumentai ir prieitos išvados.

Administracinę bylą Nr. A556-2447/2013 nagrinėjusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija nurodė, kad jai nekyla jokių abejonių dėl pareiškėjo materialiojo suinteresuotumo, nes UAB „Villon“ valdomas žemės sklypas ribojasi su planuojamu ir vietos savivaldos priimtas sprendimas liečia pastarosios bendrovės interesus. Tai leidžia kaip nepagrįstus atmesti apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus dėl pareiškėjo teisės kreiptis į teismą nebuvimo ir pareiškėjo nurodomų Sprendimo neteisėtumo aspektų įtakos jo interesams.

Apeliaciniuose skunduose nurodoma ir tai, kad Vilniaus RAAD 2010 m. gruodžio 13 d. pritarė Detaliojo plano sprendiniams; teisės aktai nereglamentuoja formos, kokia turėtų būti atliktas teritorijų planavimo dokumento sprendinių poveikio vertinimas, Detaliojo plano aiškinamajame rašte aptarta esama kraštovaizdžio būklė, jo sprendinių poveikis aplinkai; teismas, vertindamas, ar Detaliojo plano rengimo metu turėjo būti atliktos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procedūros ir kurios iš jų, netinkamai aiškino ir taikė PAVĮ nuostatas, nes planuojama veikla neatitinka PAVĮ 2 priedo 12.2 punkto nuostatos.

Pasisakant dėl pastarųjų argumentų pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija minėtoje nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-2447/2013 šiuo aspektu nurodė, kad „<...> tikrinamoje administracinėje byloje, atrankos atlikimas būtų sąlygotas, visų pirma, aplinkybe, ar planuojama ūkinė veikla, įrašyta į Planuojamos ūkinės veiklos, kuriai turi būti atliekama atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo, rūšių sąrašą (PAVĮ 2 priedas). Tai reiškia, jog nustačius pastarąją aplinkybę turėtų prasidėti atrankos procesas, kuris nebūtinai suponuotų poveikio aplinkai vertinimą. Bet pats procesas, esant ūkinei veiklai, įrašytai į Planuojamos ūkinės veiklos, kuriai turi būti atliekama atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo, rūšių sąrašą (2 priedas), yra privalomas.“ <...> „Apeliacija dėl to, kad pirmosios instancijos teismas <...> nepagrįstai nustatė, kad poveikio aplinkai ir kraštovaizdžiui vertinimas buvo atliktas bei kad šis vertinimas buvo atliktas tinkamai, pripažintina teisiškai yra pagrįsta.“ <...> „Poveikio aplinkai vertinimo aplinkybė (pats poveikio aplinkai vertinimo privalomumas ar tokio privalomumo neegzistavimas) iš principo yra esminė.“.

Atitinkamai pirmosios instancijos teismas pirmiausia pasisakė dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo prieitomis išvadomis, kad Detaliojo plano tekstinėje dalyje daroma išvada apie neprivalomą planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai atrankos procedūrą, neatitinka PAVĮ 2 priedo 12.2 punkto; kadangi Detaliuoju planu suplanuotas statyti poilsio namų kompleksas užima ženkliai didesnį, nei 0,5 ha plotą, Detaliojo plano rengimo metu buvo privalu atlikti planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai atrankos procedūrą; neatlikus privalomos atrankos procedūros, nebuvo nustatyta, ar planuojama ūkinė veikla dėl savo pobūdžio, masto ar numatomos vietos ypatumų gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai ir, ar privaloma atlikti planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimą; to nenustačius, negalima pripažinti, kad planuojama ūkinė veikla iš viso yra galima, todėl Detalusis planas negalėjo būti derinamas ir tvirtinamas (PAVĮ 3 str. 4 d.); atitinkamai, neatlikus planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo procedūros, negalima pripažinti, kad detaliojo planavimo metu buvo tinkamai atliktas teritorijų planavimo dokumento sprendinių pasekmių vertinimo etapas, tad Sprendimas yra neteisėtas (ABTĮ 89 str. 1 d. 3 p.).

Pasisakydama dėl šių išvadų pagrįstumo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pagal 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2011/92/ES dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo, valstybės narės imasi visų priemonių, reikalingų užtikrinti, jog prieš duodant sutikimą projektams (projektas aptariamos direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje apibrėžiamas kaip statybos darbai bei kitų objektų ar veiklos planų įgyvendinimas, kitokie įsikišimai į natūralią aplinką ir gamtovaizdį, įskaitant mineralinių išteklių gavybą), kurie gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai, be kita ko, dėl savo pobūdžio, masto ar vietos, bus reikalaujama sutikimo planuojamai veiklai ir poveikio aplinkai vertinimo. Tie projektai apibrėžti 4 straipsnyje (2 str. 1 d.). Nepažeisdamos 7 straipsnio, valstybės narės gali išimtiniais atvejais netaikyti šios direktyvos nuostatų konkretiems projektams ar jų dalims. Tokiu atveju valstybės narės: a) svarsto, ar būtų tinkama kita vertinimo forma; b) supažindina suinteresuotą visuomenę su informacija, gauta naudojant kitas a punkte nurodytas vertinimo formas, informacija apie sprendimu suteiktą išimtį – procedūros netaikymą ir netaikymo motyvus; c) prieš duodamos sutikimą, informuoja Komisiją apie priežastis, pateisinančias padarytą išimtį, ir, kur taikoma, pateikia jai informaciją, kurią gavo tos valstybės gyventojai. Komisija nedelsiant siunčia gautus dokumentus kitoms valstybėms narėms. Komisija kasmet atsiskaito Europos Parlamentui ir Tarybai apie šios dalies taikymą. (2 str. 4 d.)

Direktyvos 4 straipsnis numato, jog remiantis 2 straipsnio 4 dalimi, I priede išvardyti projektai, turi būti vertinami pagal 5–10 straipsnius (4 str. 1 d.). Remdamosi 2 straipsnio 4 dalimi, valstybės narės nusprendžia, ar projektai, išvardyti II priede, turi būti vertinami pagal 5–10 straipsnius. Valstybės narės tai nusprendžia:

a) išnagrinėjusios kiekvieną atvejį; arba b) pagal valstybės narės nustatytas ribas ar kriterijus. Valstybės narės gali apsispręsti naudoti abi a ir b punktuose nurodytas procedūras (4 str. 2 d.). Pagal aptariamą direktyvą, kai pagal 2 dalį nagrinėjamas kiekvienas atvejis ar naudojamasi valstybės narės nustatytomis ribomis ar kriterijais, privaloma atsižvelgti į atrankos kriterijus, išvardytus III priede (4 str. 3 d.). III priede nustatyti 4 straipsnio 3 dalyje nurodyti atrankos kriterijai:

1) projekto charakteristikos, ypatingas dėmesys turi būti atkreipiamas į projekto dydį; sąveiką su kitais projektais; gamtinių išteklių naudojimą; atliekų susidarymą; taršą ir trukdžius; avarijų tikimybę, atsižvelgiant į naudojamas technologijas ir medžiagas;

2) projekto vieta, geografinės srities, kuriai projektas gali daryti poveikį, jautrumas aplinkosaugos požiūriu, turi būti svarstomas būtinai atsižvelgiant į: esamą žemėnaudos pobūdį; santykinį teritorijos gamtinių išteklių kiekį, kokybę ir regeneracinį pajėgumą; natūralios aplinkos buferinį pajėgumą, atkreipiant ypatingą dėmesį į šias teritorijų rūšis: pelkes; pakrančių zonas; kalnus ir miškus; gamtinius parkus ir draustinius; teritorijas, kurioms valstybės narės teisės aktai suteikia saugomų teritorijų statusą, ypač saugomas teritorijas, kurioms tokį statusą valstybės narės suteikė pagal 2009 m. lapkričio 30 d.

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/147/EB dėl laukinių paukščių apsaugos (1) ir 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos (2) nuostatas; teritorijas, kuriose jau viršijami Sąjungos nustatyti aplinkos kokybės standartai; tankiai apgyvendintas teritorijas; kraštovaizdį, turintį istorinės, kultūrinės ar archeologinės svarbos; galimo poveikio apibūdinimas, galimas reikšmingas projekto poveikis turi būti svarstomas pagal kriterijus, išvardytus 1 ir 2 punktuose, ypač atkreipiant dėmesį į: poveikio mastą (geografinę sritį ir populiacijos, kuriai gali būti daromas poveikis, dydį); galimą tarpvalstybinį poveikio pobūdį; poveikio dydį ir kompleksiškumą; poveikio tikimybę; poveikio trukmę, dažnumą ir grįžtamumą.

Nagrinėjamam ginčui aktualus projektas – vasarvietės ir viešbučių kompleksai už miestų ribų ir panašūs objektai – numatyti minėtos direktyvos II priede „4 straipsnio 2 dalyje nurodyti objektai“ (12 str. c d.).

Atitinkamai PAVĮ 2 priedo 12.2 punkte minėtos direktyvos II priedo 12 straipsnio c dalis apibrėžiama tiksliau – nurodyta veikla – poilsio namų ar viešbučių kompleksų už miestų ribų statyba (kai užimamas plotas didesnis kaip 0,5 ha).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pagal pastarąją normą vertinant, ar poilsio namų ir viešbučių komplekso statybai turi būti atliekama atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo, imamas domėn visos poilsio namų ar viešbučių komplekso teritorijos, kuri keičia ar gali keisti natūralią aplinką ir kraštovaizdį plotas, o ne tik pastatais užimamas plotas. Tokią išvadą pagrindžia tiek sisteminis PAVĮ 2 priedo 12 punkto nuostatų (12.1. Jachtų ar valčių prieplaukų įrengimas (kai prieplaukos plotas didesnis kaip 0,2 ha); 12.2. Poilsio namų ar viešbučių kompleksų už miestų ribų statyba (kai užimamas plotas didesnis kaip 0,5 ha); 12.3. Nuolatinių stovyklaviečių ar kempingų (kurių plotas didesnis kaip 1 ha) įrengimas; 12.4. Teminių parkų (kurių plotas didesnis kaip 0,5 ha) įrengimas) aiškinimas, tiek protingumo principas, nes akivaizdu, jog poveikis aplinkai gali pasireikšti ne tik poilsio pastatais užimame plote, tačiau ir visoje poilsio namų ar viešbučių komplekso teritorijoje. Be to, aiškinant minėtą nuostatą, turi būti atsižvelgiama į PAVĮ ir atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo siekiamus tikslus. Kaip nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, PAVĮ 7 straipsnio 4-6 dalyse įtvirtintu reguliavimu siekiama optimalaus planuojamos ūkinės veiklos organizatoriaus ir suinteresuotos visuomenės, kuriai planuojama ūkinė veikla darys ar gali daryti poveikį, interesų derinimo. Atliekamos atrankos metu pakanka įvertinti, kad planuojama ūkinė veikla gali daryti poveikį, šiame etape nesprendžiant dėl galimo poveikio konkretaus masto. Detaliai planuojamos ūkinės veiklos poveikis aplinkai nustatomas PAV ataskaitoje, sudarytoje pagal programą, kurią rengia kompetentingas subjektas vadovaudamasis PAV nuostatais (2011 m. birželio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2371/2011). Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtas tikslo – optimalaus planuojamos ūkinės veiklos organizatoriaus ir suinteresuotos visuomenės, kuriai planuojama ūkinė veikla darys ar gali daryti poveikį, interesų derinimo – siekiama ir PAVĮ 7 straipsnio 1-3 dalyse.

Kitoks, taip pat ir toks, koks pateiktas trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniame skunde, aptariamos nuostatos aiškinimas nėra teisingas ir pagrįstas. Trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniame skunde nurodomos statybos techninių reglamentų nuostatos tokios išvados taip pat nepaneigia, nes jos reglamentuoja pastatų plotų, o ne poilsio namų ir viešbučių komplekso plotų, skaičiavimą.

Detaliojo plano tekstinėje dalyje nurodoma, kad rekreaciniais objektais užstatomas planuojamos teritorijos suminis plotas (sklypai Nr. 3, 4, 5) neviršija 5 000 kv. m, todėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo atranka neatliekama. Nurodoma, kad kiekviename iš sklypų Nr. 1, Nr. 3, Nr. 4 ir Nr. 5 pastatais ir kietomis dangomis užstatomas plotas neviršija 5 000 kv. m, todėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo atranka neatliekama (I t. b. l. 35).

Tačiau Detaliuoju planu numatyta du esamus sklypus performuoti ir suformuoti iš viso penkis sklypus. Sklypuose Nr. 3, Nr. 4 ir Nr. 5, kurių bendras plotas – 101 382 kv. m (10,1382 ha), numatyta esamą sklypo žemės ūkio tikslinę žemės paskirtį keisti į kitą tikslinę žemės naudojimo paskirtį; nustatyti rekreacinės teritorijos naudojimo būdą (R), ilgalaikio (stacionaraus) poilsio pastatų statybos (R1) ir trumpalaikio poilsio statinių statybos (R2) naudojimo pobūdžius. Juose numatoma ilgalaikio poilsio (stacionaraus) pastatų statyba: poilsio kotedžų, rekreacines paslaugas teikiančių pastatų statyba; sklypuose Nr. 3 ir Nr. 4 užstatymo tankio rodiklis – 5 proc., o sklype Nr. 5 – 4,5 proc., pažymima, kad šiuose sklypuose pastatais ir kietomis dangomis užstatomas plotas neviršija 5 000 kv. m; taip pat trumpalaikio poilsio statinių statyba: sporto aikštelių, poilsio aikštelių, vaikų žaidimų aikštelių, rekreacinių takų įrengimas; privaloma inžinerinės infrastruktūros komunikacijų ir susisiekimo sistemos elementų statyba: inžinerinių tinklų ir įrenginių, pėsčiųjų takų, pagrindinės gatvės ir privažiavimų; o sklype Nr. 5 galimas kūdros įrengimas (I t., b. l. 36-40).

Kaip matyti iš bylos medžiagos (Detaliojo plano tekstinės dalies, trečiojo suinteresuoto asmens argumentų) Detaliojo plano rengėjai, nustatydami poilsio namų komplekso užimamą plotą, rėmėsi Detaliajame plane žemės sklypų Nr. 3, 4 ir 5 numatytu užstatymo tankiu. Tačiau pagal ginčui aktualią TPĮ redakciją – užstatymo tankumas – pastatais užstatomo ploto, nustatomo pagal sienų išorines ribas, santykis su visu žemės sklypo plotu (2 str. 50 d.). Taigi, Detaliajame plane numatytas užstatymo tankis atspindi plotą, kuris planuojama bus užimtas pastatais, tačiau neįvertina viso ploto, kurį planuojama užims kompleksas.

Be to, net ir pagal tokį ploto skaičiavimą, kokiu remiasi trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Profit & Splendour“, pastatais ūžimams plotas sudarytų 4814 kv. m (0,4814 ha) (sklype Nr. 3 pastatais užimamas sklypo plotas sudaro 1069 kv. m, sklype Nr. 4 – 1450 kv. m), sklype Nr. 5 – 2295 kv. m), t. y. mažiau nei 0,02 ha (0,0186 ha) mažiau nei PAVĮ 2 priedo 12.2 punkte numatyta 0,5 ha riba.

Teisėjų kolegijos nuomone, vertinant ne tik Detaliuoju planu numatytą užstatymo tankį, tačiau visą Detaliuoju planu numatomą įrengti poilsio namų kompleksą, jo plotas viršija PAVĮ 2 priedo 12.2 punkte numatytą 0,5 ha plotą, todėl atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo turėjo būti atlikta.

Tai, kad Vilniaus RAAD nei 2009 m. gruodžio 16 d. Planavimo sąlygose, nei derinimo metu nenurodė reikalavimo atlikti atranką dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo, suderino Detaliojo plano sprendinius, teismui pateiktame atsiliepime patvirtino, kad įvertinęs tai, jog Detaliojo plano sprendiniai atitiko galiojančių teisės aktų bei Vilniaus RAAD parengtose planavimo sąlygose nustatytus reikalavimus, jį suderino 2010 m. gruodžio 13 d., atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, nepanaikina to, jog šiuo atveju turėjo būti atlikta atranka dėl planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo, tačiau tai nebuvo padaryta, dėl ko Sprendimas yra neteisėtas, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad aplinkybė, jog nebuvo atliktas teritorijos planavimo dokumento sprendinių (planuojamos ūkinės veiklos) poveikio aplinkai vertinimas, kai toks vertinimas yra privalomas, laikytina pakankamu pagrindu pripažinti atitinkamą teritorijos planavimo dokumentą neteisėtu ir jį panaikinti (pvz., 2006 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14–86/2007). Šiuo atveju nebuvo atlikta atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo, taigi atitinkamai nenustatyta, ar toks vertinimas privalomas, kas lemia analogiškus padarinius – Detaliojo plano neteisėtumą.

Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, jog aiškinant PAVĮ 7 straipsnio 4 dalį lingvistiniu būdu, administracinių teismų praktikoje konstatuota, kad PAVĮ numato, į ką privalo atsižvelgti atsakinga institucija priimdama išvadą, tačiau pagrindų, kuriems esant atsakinga institucija privalo priimti išvadą atlikti PAV ar jo neatlikti, nedetalizuoja (2007 m. lapkričio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1078/2007). Tokio sprendimo [išvados atlikti PAV ar jo neatlikti] priėmimas yra paliekamas atsakingos institucijos diskrecijai (2011 m. birželio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2371/2011). Dėl atsakingos institucijos diskrecijos teisės priimant atrankos išvadą ar galutinės atrankos išvadą analogiškai aiškintina ir PAVĮ 7 straipsnio 6 dalis (2009 m. lapkričio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-1252/2009). Tačiau, svarbu, jog atsakinga institucija neturi neribotos diskrecijos nuspręsti dėl PAV privalomumo ir priimdama galutinę išvadą privalo įvertinti aplinkybes, nurodytas PAVĮ 7 straipsnio 6 dalyje (2014 m. liepos 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1424/2014).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog kaip pažymėta ir nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-2447/2013, nustačius kad planuojama ūkinė veikla, įrašyta į Planuojamos ūkinės veiklos, kuriai turi būti atliekama atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo, rūšių sąrašą, turėtų prasidėti atrankos procesas, kuris nebūtinai suponuotų poveikio aplinkai vertinimą. Bet pats procesas, esant ūkinei veiklai, įrašytai į Planuojamos ūkinės veiklos, kuriai turi būti atliekama atranka dėl poveikio aplinkai vertinimo, rūšių sąrašą (2 priedas), yra privalomas.

Pirmosios instancijos teismas tikrinamoje byloje konstatavo, kad Detalusis planas prieštarauja ir Specialiojo plano (2009 m. gegužės 22 d. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T3-165 patvirtintas 112,3200 ha bendro ploto teritorijos, esančios Aleksandravo k., Ežeraičių k., Laidagalių k., Avižienių sen., ir Masionių k., Pavydokių k., Maišiagalos sen., Vilniaus r. komercinės paskirties, turizmo ir rekreacijos, socialinės, kultūrinės ir inžinerinės infrastruktūros plėtros specialusis planas) sprendiniams, nes buvo pažeisti jo reikalavimai dėl rekreacijos teritorijų zonavimo, papildomai rengiant kraštovaizdžio studiją, dėl suprojektavimo visai teritorijai bendros vandentiekio sistemos ir buitinių nuotekų valymo įrenginių, paklojus centralizuotus tinklus, prisijungimo prie jų ir dėl reikalavimo rekreacinėse (Rru) teritorijose želdiniams skirti ne mažiau kaip 50 proc. teritorijos. Atitinkamai pažeista TPĮ 26 straipsnio 3 dalis.

Byloje ginčijamo Sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos TPĮ 26 straipsnio 3 dalis numatė, kad detaliojo plano sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais, Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrųjų, taip pat specialiųjų planų (išskyrus žemės reformos žemėtvarkos projektus, kurių sprendinius keičia detalieji planai) sprendiniams, kitiems teisės aktams.

Ginčo teritorija patenka į galiojančiu Specialiuoju planu suplanuotą teritoriją, konkrečiai į rekreacinio naudojimo prioriteto kitos paskirties (rekreacinės paskirties) žemės teritoriją, Specialiajame plane žymimą indeksu „Rru“ (V t., b. l. 53).

Specialiojo plano tekstinėje dalyje „3.2 Teritorijų tvarkymas ir naudojimas“ esančiame Rekreacinio prioriteto rekreacinių teritorijų (Rru) tvarkymo bendrajame reglamente (III t., b. l. 93) nurodyta, kad prioritetas suteikiamas žemės ūkio tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimui į kitą paskirtį intensyvios ir ekstensyvios rekreacijos formoms plėtoti. Galimos visos neurbanizuotos rekreacijos formos, teritorijų pritaikymas turizmui. Ekstensyvios ir intensyvios rekreacijos teritorijų zonavimas bus atliekamas detaliojo planavimo stadijoje vadovaujantis atskirai rengiama kraštovaizdžio studija. Intensyvios rekreacijos zonose galima poilsio kotedžų, kapitalinių statinių ir objektų statyba. Maksimalus statinių aukštis – 2 aukštai iki 10 metrų. Prioritetas teikiamas kultūrinės ir švietėjiškos, mėgėjiškos ir organizuotos rekreacijos formų plėtojimui ir su tuo susijusių statinių ir pastatų statybai. Neurbanizuotose rekreacijos zonose formuotina minimali rekreacinė infrastruktūra.

Atsižvelgiant į tai, 2009 d. gegužės 22 d. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T3-165 dėl Specialiojo plano patvirtinimo 2 punktu nuspręsta detaliojo planavimo metu atlikti rekreacijos teritorijų zonavimą papildomai rengiant kraštovaizdžio studiją (III t., b. l. 24-25).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi Detaliojo plano dokumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėtas Specialiojo plano reikalavimas buvo pažeistas, nes kraštovaizdžio vertinimas atskiroje studijoje nebuvo atliktas, kraštovaizdis specialiajame plane numatyto zonavimo aspektu nebuvo įvertintas, planuojama teritorija nebuvo suskirstyta į intensyvios ir ekstensyvios rekreacijos zonas. Tai galėjo lemti tai, jog Detaliajame plane statinių statymas galėjo būti numatytas zonose, kuriose dėl kraštovaizdžio ypatumų negalėtų būti vystoma intensyvi rekreacija. Dėl nurodytų priežasčių, darytina išvada, jog Detaliojo plano sprendiniai prieštarauja galiojantiems Specialiojo plano sprendiniams.

Apeliantų argumentai dėl to, jog Specialiajame plane aiškiai nereglamentuota, kaip turi būti atliktas rekreacijos teritorijų zonavimas, kraštovaizdžio studija (vertinimas) pateikta Detaliojo plano aiškinamajame rašte 3.4 skyriuje „Kraštovaizdžio vertinimas“ atmestini kaip nepagrįsti.

Duomenų apie atliktą rekreacijos teritorijų zonavimą byloje nėra, o Detaliojo plano aiškinamojo rašto dalyje „3.4 Kraštovaizdžio vertinimas“ pateiktas esamo kraštovaizdžio įvertinimas nesudaro pagrindo vertinti, jog aptartas reikalavimas įgyvendintas tinkamai. Kadangi nei teisės aktai, nei teismų praktika nepateikia kraštovaizdžio studijos apibrėžimo, ši sąvoka turėtų būti aiškinama atsižvelgiant į bendrąją jos prasmę, protingumo principą. Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (prieiga internete http://dz.lki.lt/word/studija/), žodis studija turi keletą reikšmių, tačiau nagrinėjamu atveju aktuali viena – mokslo veikalas, nagrinėjimas. Atitinkamai pagal Lietuvių kalbos žodyną (prieiga internete – www.lkz.lt), nagrinėjamu atveju aktuali žodžio studija reikšmė – mokslo veikalas, traktatas, nagrinėjimas. Tai atitinkamai lemia, jog tiek savo moksliškumu, tiek nagrinėjimo apimtimi, gilumu, kraštovaizdžio studija turi būti išsamesnis vertinimas, nei atliktas nagrinėjamu atveju.

Specialiojo plano tekstinėje dalies „3.5 Želdynų tvarkymas“ (III t., b. l. 95-96) sprendiniuose nurodyta, kad planuojamose funkcinėse zonose Rm, Rru ir Rku numatomi bendro naudojimo želdynai, kurių vieta konkretizuojama detaliojo planavimo stadijoje. Bendro naudojimo želdynų kiekis konkrečioje funkcinėje zonoje priklauso nuo plėtros būdo ir pobūdžio. Siūlomi pagrindiniai bendro naudojimo želdynų plėtros principai, be kita ko, konkrečioje urbanizuotos rekreacijos zonoje želdiniams rekomenduojama skirti ne mažiau kaip 50 proc. zonos ploto.

2009 m. gegužės 22 d. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T3-165 dėl Specialiojo plano tvirtinimo 3 punkte nustatyti rekreacinio prioriteto teritorijų reglamentai, be kita ko, nuspręsta rekreacinėse (Rru) teritorijose želdiniams skirti ne mažiau kaip 50 proc. teritorijos.

Tuo tarpu Detaliuoju planu projektuojamuose sklypuose Nr. 3, 4 ir 5 želdinių formavimui natūraliame grunte numatyta skirti ne mažiau 40 proc. konkretaus sklypo teritorijos, kas atitinkamai suponuoja išvadą dėl Detaliojo plano neatitikimo Specialiojo plano sprendiniams.

Apeliacinių skundų argumentai, kad Detaliajame plane numatyta 40 proc. minimali apželdinimo riba neprieštarauja teisės aktų normoms, o Specialiajame plane numatyta 50 proc. riba, yra tik rekomendacinio pobūdžio, be to, tai nereiškia, jog bus apželdinta mažiau kaip 50 proc., taip pat atmestini kaip nepagrįsti, nes teisės aktai (Želdynų įstatymas, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. D1-694 patvirtintas Priklausomųjų želdynų normų (plotų) nustatymo tvarkos aprašas) nedraudžia teritorijų planavimo metu, atsižvelgiant į želdynų funkcijų (ekologinę, rekreacinę, sveikatingumo, estetinę) svarbą tame žemės sklype, nustatyti didesnę, nei norminė, želdynams skiriamą teritoriją. Todėl, kaip pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, ta aplinkybė, kad skundžiamo sprendimo priėmimo metu Priklausomųjų želdynų normų (plotų) nustatymo tvarkos aprašo priedas nustatė mažesnę (40 proc.) ilgalaikio (stacionaraus) poilsio pastatų (poilsio namų, sveikatingumo kompleksų, motelių, kempingų, turizmo bazių ir kt.) statybos sklypams želdynų normą, detaliojo planavimo metu neatleido nuo pareigos laikytis Specialiajame plane numatytos želdynų normos.

Specialiojo plano tekstinės dalies „4. Techninė infrastruktūra“ Pagrindiniuose buitinių nuotekų šalinimo infrastruktūros plėtros ir Pagrindiniuose vandentiekos infrastruktūros plėtros sprendiniuose (III t., b. l. 96) nurodyta, kad planuojamoje teritorijoje, kurioje nėra buitinių nuotekų tinklų ir juos neracionalu jungti su gretimų teritorijų buitinių nuotekų tinklais (arčiausiai UAB „Villon“), siūlomi uždarieji buitinių nuotekų valymo įrenginiai „Riu“ zonoje; iki leistinų normų apvalytos buitinės nuotekos bus išleidžiamos į melioruotą upelį, o vėliau – į atvirus pratekančius vandens telkinius; planuojamoje teritorijoje, kurioje nėra vandentiekos tinklų ir juos neracionalu jungti su gretimų teritorijų buitinių nuotekų tinklais, siūloma bendra vandentiekos sistema visai planuojamai teritorijai.

2009 d. gegužės 22 d. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendime Nr. T3-165 dėl Specialiojo plano patvirtinimo 4 punktu nuspręsta detaliojo planavimo metu suprojektuoti visai teritorijai bendrą vandentiekio sistemą ir buitinių nuotekų valymo įrenginius, o paklojus centralizuotus tinklus, prisijungti prie jų.

Tuo tarpu iš Detaliojo plano medžiagos matyti, jog jame nebuvo suprojektuota bendra visai Specialiojo plano teritorijai vandentiekio sistema ir buitinių nuotekų valymo įrenginiai, suprojektuoti atskiri planuojamai teritorijai skirti vandens gręžiniai, vandentiekio tinklas ir valymo įrenginiai.

Sutiktina, su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog tai, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Vietinio ūkio skyrius 2010 m. spalio 5 d. rašte trečiajam asmeniui nurodė, kad ties sklypais nenutiesti centralizuoti vandentiekio ir nuotekų tinklai bei, kad rengiant detalųjį planą tikslinga atlikti projektą vietiniam vandens tiekimui bei nuotekų šalinimui (II t., b. l. 58), neatleido nuo pareigos, numatytos Specialiojo plano sprendiniais, rengiant Detalųjį planą suprojektuoti bendrą visai Specialiojo plano teritorijai vandentiekio sistemą ir buitinių nuotekų valymo įrenginius.

Apelianto argumentai, kad reikalavimas Detaliojo plano rengimo metu suplanuoti visai Specialiojo plono teritorijai bendrą vandentiekio sistemą neprotingas ir neteisingas, prieštarauja tuo metu galiojusiai TPĮ 23 straipsnio 6 daliai, Statybos įstatymo 20 straipsnio 5 daliai, atmestini kaip nepagrįsti, nes, kaip minėta, detaliojo plano sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais, be kita ko, galiojantiems savivaldybės teritorijos ir jos dalių specialiųjų planų sprendiniams. Specialusis planas ir jį patvirtinantis Vilniaus rajono savivaldybės administracijos sprendimas yra galiojantys, neginčijami šioje byloje, todėl juose nustatyti reikalavimai, nepriklausomai šalių nuomonės dėl jų protingumo ir teisėtumo, rengiant ginčo teritorijos Detalųjį planą privalomi.

Kaip minėta, Specialiojo plano tekstinėje dalyje „3.2 Teritorijų tvarkymas ir naudojimas“ esančiame Rekreacinio prioriteto rekreacinių teritorijų (Rru) tvarkymo bendrajame reglamente (III t., b. l. 93) nurodytas maksimalus statinių aukštis – 2 aukštai iki 10 metrų.

2009 m. gegužės 22 d. Vilniaus rajono savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T3-165 dėl Specialiojo plano tvirtinimo 3 punkte nustatyti rekreacinio prioriteto teritorijų reglamentai, be kita ko, nuspręsta, jog rekreacinėse (Rru) teritorijose maksimalus statinių aukštis 2 aukštai, iki 10 m.

Detaliojo plano tekstinėje dalyje (I t., b. l. 36-40) šio reikalavimo laikomasi. Tuo tarpu Detaliojo plano pagrindiniame brėžinyje sklype Nr. 4 numatytas statinių aukštis – 24 m. Pirmosios instancijos teismas vertino, jog šis neatitikimas pats savaime nesudaro pagrindo Sprendimo panaikinti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog detaliojo plano grafinės dalies ir aiškinamojo rašto sprendiniai sudaro vieningą visumą, su tuo iš esmės sutinka, laiko kad Detaliojo plano pagrindiniame brėžinyje sklype Nr. 4 numatytas aukštis (24 m) nurodytas dėl techninės klaidos, tačiau atsižvelgiant į tai, jog Spendimas dėl aukščiau išdėstytų argumentų pripažintinas neteisėtu, pažymi, jog ši klaida taip pat taisytina.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pasisakė ir dėl pareiškėjo argumentų dėl Detaliojo plano sprendinių prieštaravimo kitiems teisės aktams, atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl to, jog Detaliajame plane klaidingai nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) ežero apsaugos zona yra 50 m, nors turėtų būti 100 m, ežero apsaugos zonoje numatomos statybos; dėl to, jog teisės aktai pažeisti Detaliajame plane neaptarus paviršinių nuotekų surinkimo ir valymo įrenginių klausimo, nurodydamas, kad atsižvelgiant į tai, jog teismas jau pasisakė dėl Detaliojo plano sprendinių, susijusių su vandentiekio sistemos ir buitinių nuotekų valymo įrenginių projektavimu, nėra tikslinga atskirai nagrinėti pareiškėjo argumentų dėl suprojektuotų buitinių nuotekų valymo įrenginių galimo prieštaravimo teisės aktų reikalavimams.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai pritariant šiems pirmosios instancijos teismo argumentams, apeliantams jų pagrįstumo ir teisėtumo nekvestionuojant, siekiant nekartoti pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų argumentų, dėl šių aspektų plačiau nepasisakoma.

Teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su teismo sprendimo dalimi dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, su tuo susijusių argumentų plačiau taip pat nepateikia.

Pareiškėjui atsiliepime į apeliacinius skundus prašant atlyginti jo patirtas proceso išlaidas, tačiau nepateikus ABTĮ 45 straipsnio 1 dalies reikalavimus atitinkančio prašymo, pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nenagrinėjamas, tačiau pareiškėjui išlieka teisė motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, pateikti ABTĮ 45 straipsnio 2 dalyje numatyta tvarka.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Atsakovo Vilniaus rajono savivaldybės tarybos ir trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Profit & Splendour“ apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas