AS-858-1013-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS858-1013/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00699-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 81

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. spalio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. C. (V. C.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. C. (V. C.) skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl vilkinimo veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas V. C. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–8, 84–98), kurį tikslino 2014 m. liepos 16 d. teismo posėdžio Vilniaus apygardos administraciniame teisme metu (b. l. 106–126) ir kuriuo prašė: 1) pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnį ir 17 straipsnio 1 punktą nustatyti, ar patikslinto skundo 11.1-11.8 punktuose nebuvo pažeisti įstatymai ar kiti teisės aktai, ar institucijų tarnautojai ir rangovai neviršijo savo kompetencijos, taip pat ar aktas (ar veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucijos buvo įsteigtos ir gavo atitinkamus įgaliojimus; 2) pagal ABTĮ 57 straipsnio 1, 2 ir 4 punktus pasiūlyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (toliau – ir atsakovas) pateikti papildomus įrodymus, kad pareiškėjo prašomi ir privalomi dokumentai nėra susiję su ginčo esme. Teismui įvertinus tuos įrodymus, kartu su pareiškėjo atsikirtimais, konstatuoti, ar tie dokumentai, kaip faktiniai duomenys ir aplinkybės, turi reikšmės bylą teisingai išspręsti arba kad jos nėra; 3) pagal ABTĮ 57 straipsnį kartu su Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 199 straipsnio 4 punktą duoti liudijimą apie pareiškėjo teisę gauti turimus ir privalomus dokumentus, nurodytus pirminiame skunde ir jo prieduose; 4) pagal ABTĮ 72 straipsnį kartu su CPK 142 straipsniu įvertinti ar atsakovas nepažeidžia atsiliepimo turinio reikalavimų, kai atsiliepime nenurodė sutinka ar nesutinka su visais ieškinio reikalavimais ir davė atsikirtimus tik daliai reikalavimų, nepagrindžiant nesutikimo motyvų; 5) pagal ABTĮ 57 straipsnį kartu su CPK 142 straipsnio 3 punktu ir 226 straipsniu nustatyti ar atsakovo vėlesnis pateikimas tikrai turimų dokumentų, privalomų atsikirtimų į pareikštus reikalavimus, neužvilkins sprendimo priėmimo byloje; 6) pagal ABTĮ 57 straipsnį kartu su CPK 199 straipsnio 6 punktu nustatyti ar teismo įpareigojimo atsakovui pateikti visą turimą su ginču susijusią medžiagą nevykdymas nėra nusikaltimas; 7) pagal ABTĮ 53 straipsnį suteikti pareiškėjui lygias procesines teises su atsakovu susipažinti su dokumentiniais įrodymais; 8) įpareigoti atsakovą atsakyti į pareiškėjo raštus susijusius su pirminiais ir papildomai pareikštais reikalavimais.

Vilniaus apygardos administracinis teismas dėl patikslinto skundo pateikimo 2014 m. liepos 16 d. atidėjo bylos nagrinėjimą ir 2014 m. liepos 23 d. nutartimi (b. l. 131–132) atsisakė priimti pareiškėjo patikslintą skundą.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi ABTĮ 1 straipsniu, 2 straipsnio 1, 14, 16 ir 17 dalimis, 3 straipsniu bei 15 straipsniu. Nurodė, kad pareiškėjas pirmuoju reikalavimu prašė nustatyti, ar patikslinto skundo 11.1 - 11.8 punktuose nurodytomis aplinkybėmis nebuvo pažeisti įstatymai ar kiti teisės aktai, ar institucijų tarnautojai ir rangovai neviršijo savo kompetencijos. Nustatė, kad pagal ABTĮ 52 straipsnį pareiškėjas turi teisę tikslinti ir keisti jau priimtus nagrinėti teisme reikalavimus. Tuo tarpu patikslinto skundo pirmajame reikalavime pareiškėjas kėlė naujus reikalavimus – nustatyti, ar nebuvo pažeisti įstatymai ar kiti teisės aktai, ar institucijų tarnautojai ir rangovai neviršijo savo kompetencijos, t. y. pareiškėjas netikslino ir nekeitė pirminio skundo pagrindo ar dalyko (susijusio su įpareigojimu atsakovą pareiškėjui išduoti jo prašomus dokumentus), o kėlė naujus reikalavimus (susijusius su pažeidimų nustatymu atliekant darželio aikštelės (kūrinio) griovimo darbus ir kt.). Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo patikslinto skundo pirmasis reikalavimas, nelaikytinas pirminio skundo reikalavimo (dėl įpareigojimo išduoti dokumentus) patikslinimu, pareiškėjo patikslinto skundo pirmąjį reikalavimą atsisakė priimti. Manant, jog yra padaryti patikslinto skundo 11.1 – 11.8 punktuose nurodyti pažeidimai, pareiškėjas savo galimai pažeistas teises ginti galėtų teikiant teismui skundą/ieškinį atskira tvarka, atitinkamai pagal suformuluotus reikalavimus.

Pareiškėjas trečiuoju reikalavimu prašė vadovaujantis ABTĮ 57 straipsniu ir CPK 199 straipsnio 4 punktu išduoti liudijimą apie pareiškėjo teisę gauti turimus ir privalomus dokumentus, nurodytus pirminiame skunde ir jo prieduose. Šiuo klausimu pirmosios instancijos teismas nurodė, jog remiantis ABTĮ 68 straipsnio 1 dalimi ir CPK 199 straipsnio 4 punktu, liudijimas galėtų būti išduodamas papildomiems įrodymams, aktualiems būtent nagrinėjant bylą gauti tuo atveju, kai šalys savarankiškai jų negali gauti. Tuo tarpu pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo išduoti liudijimą prašomiems dokumentams, nurodytiems pirminiame skunde gauti yra pirminio skundo dalykas (byloje būtent ir sprendžiamas klausimas dėl įpareigojimo atsakovą pareiškėjui išduoti jo prašomus išduoti dokumentus), todėl reikalavimą išduoti liudijimą pirminiame skunde prašomiems išduoti dokumentams gauti, taip pat atsisakė priimti, kaip netinkamai suformuluotą.

Pareiškėjo antrasis, ketvirtasis, penktasis, šeštasis reikalavimai nepatenka į ABTĮ 15 straipsnyje nurodytų administracinių teismų kompetencijai priskirtinų nagrinėti ginčų apimtį, todėl šių reikalavimų nelaikė tinkamais ABTĮ nuostatų kontekste (ABTĮ 37 str. 2 d., 1 p.).

Nurodė, kad proceso šalių lygiateisiškumą bylos nagrinėjimo metu reglamentuoja ABTĮ 53 straipsnis. Nagrinėjamu atveju, šios nuostatos pažeidimų pareiškėjo atžvilgiu nenustatė, todėl šio reikalavimo netenkino.

Paaiškino, jog pareiškėjo aštuntojo reikalavimo priėmimas išspręstas 2014 m. vasario 7 d. nutartimi priimant pirminį skundą (pasikartojantis reikalavimas, pirminio skundo 3 p.), todėl papildomai dėl šio reikalavimo nespasisakė (ABTĮ 37 str. 2 d. 5 p.).

Pareiškėjas V. C. pateikė atskirąjį skundą (b. l. 135–140), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 23 d. nutartį ir perduoti patikslintus reikalavimus nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Atskirąjį skundą grindžia iš esmės šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo pateiktus patikslintus reikalavimus kaip naujus, nes atsisakymą priimti patikslintus reikalavimus grindžia ne patikslintame skunde pateiktais reikalavimais, o jame išdėstyta pareiškėjo nuomone.

2. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai atsisakė priimti trečiąjį pareiškėjo reikalavimą, nes pirmosios instancijos teismas įpareigojo atsakovą pateikti visą turimą, su ginču susijusią medžiagą, tačiau neįpareigojo jo pateikti pareiškėjo reikalaujamo parengti raštiško patvirtinimo apie kiekvieno iš prašomų papildomų dokumentų nebuvimą ir raštiškas priežastis, kodėl jų nebuvo, o taip pat pilnus ir aiškius atsakymus apie pareiškėjo kūrinių nenaudojamą, neprižiūrėjimą ir nugriovimą ir papildomus dokumentus apie pareiškėjui nesuteiktą galimybę dalyvauti šiuose veiksmuose. Atstovas atsiliepime pirmosios instancijos teismui atsisakė pateikti ne tik visą turimą su ginču susijusią medžiagą, bet ir parengti pareiškėjo reikalaujamus dokumentus.

3. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti aštuntą prašymą įpareigoti atsakovą atsakyti į pareiškėjo raštus, susijusius su pirminiais ir papildomais pareikštais reikalavimais, kuriuos pareiškėjas pridėjo prie patikslintų reikalavimų, todėl kad šis klausimas išspręstas 2014 m. vasario 7 d. nutartimi, tačiau minėti raštai pirmosios instancijos teismui pateikti tik 2014 m. gegužės 17 d. ir 2014 m. birželio 19 d., todėl klausimas dėl atsakymo į šiuos raštus pateikimo, negalėjo būti išspręstas 2014 m. vasario 7 d. nutarties priėmimo metu.

4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui lygias procesines teises su atsakovu, nes šis iki bylos nagrinėjimo teisme nepateikė pareiškėjo prašomų pateikti dokumentų, patvirtinančių apie atsakovo teisę nugriauti pareiškėjo kūrinius.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į atskirąjį skundą paaiškina, jog pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 7 d. nutartimi pakeitė bylos šalis ir atsakovu nurodė ne Vilniaus miesto merą, o Vilniaus miesto savivaldybės administraciją.

Teigia, kad pareiškėjas šiuo atskiruoju skundu skundžia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 22 d. nutartį, o ne 2014 m. vasario 7 d. nutartį, kurioje teismas atsakovu nurodė Vilniaus miesto savivaldybės administraciją.

Vilniaus apygardos administracinis teismas atsakovu nurodydamas Vilniaus miesto savivaldybės administraciją tinkamai vadovavosi ABTĮ 37 straipsnio 4 dalimi. Be to, iš skundo reikalavimų akivaizdu, kad pareiškėjas skundžia būtent Vilniaus miesto savivaldybės administracijos veiksmus, o ne Vilniaus miesto mero veiksmus. Pareiškėjas skunde prašo teismo įpareigoti atsakovą pateikti pilną ir aiškų atsakymą dėl skunde keliamų klausimų, o pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo reglamentavimą būtent Vilniaus miesto savivaldybės administracija yra viešasis juridinis asmuo, atliekantis viešojo administravimo funkcijas.

Papildomai pažymi, jog sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 22 d. nutartyje padarytomis išvadomis bei nurodytais motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

II. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 23 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundą. Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo nutartimi nesutinka ir prašo ją panaikinti.

ABTĮ 52 straipsnis numato pareiškėjo teisę atsiimti skundą (prašymą) iki jo priėmimo, taip pat tikslinti ir pakeisti skundo (prašymo) pagrindą ar dalyką arba atsisakyti skundo (prašymo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Skundo tikslinimas yra procesinė asmens teisė, bet ji turi būti įgyvendinama laikantis įvardintoje normoje numatytų reikalavimų ir sąlygų. Taigi nors ABTĮ 52 straipsnis aiškiai įtvirtina pareiškėjo teisę tikslinti skundo (prašymo) pagrindą ar dalyką, tačiau teismas turėtų įvertinti, ar naujais pareiškėjo pareikštais reikalavimais nėra peržengiamos materialinio teisinio santykio ribos, ar tai yra jau pateikto skundo tikslinimas kaip jį apibrėžia ABTĮ 52 straipsnis. Pastebėtina, jog pateikti nauji skundo reikalavimai negali būti pripažįstami skundo tikslinimu ABTĮ 52 straipsnio prasme (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-333/2009). Atitinkamai, pareiškėjui iš esmės pateikus naują reikalavimą, teismas pagrįstai gali nelaikyti jo skundo patikslinimu ir atitinkamai pagrįstai ir teisėtai atsisakyti priimti tokio pobūdžio skundo reikalavimus, kurie iš esmės yra naujas skundas, neatsiejamai nesusijęs su jau pateiktu skundu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-280/2011, 2012 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-865/2012).

Iš ABTĮ 52 straipsnio nuostatos turinio matyti, jog pareiškėjas turi teisę keisti tik vieną iš skundo elementų – pagrindą arba dalyką. Pareiškėjui iš esmės pateikus naują reikalavimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai gali nelaikyti jo skundo patikslinimu ir atitinkamai pagrįstai ir teisėtai atsisakyti priimti tokio pobūdžio skundo reikalavimus, kurie iš esmės yra naujas skundas, neatsiejamai nesusijęs su jau pateiktu skundu (2011 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-280/2011). Administracinėje byloje Nr. AS438-333/2009 teisėjų kolegija konstatavo, kad nauji skundo reikalavimai teismų praktikoje negali būti pripažįstami skundo tikslinimu ABTĮ 52 straipsnio prasme (2009 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-333/2009).

Skundo dalyku yra laikomas pareiškėjo reikalavimas, kurį jis pateikia atsakovui, o skundo pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas pareiškėjo reikalavimas. Skundo pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais (faktinis pagrindas). Nagrinėjamu atveju, pirmasis patikslinto skundo reikalavimas – pagal ABTĮ 3 straipsnį ir 17 straipsnio 1 punktą nustatyti, ar, atsižvelgiant į patikslinto skundo punktuose 11.1-11.8 nurodytas aplinkybes, nebuvo pažeisti įstatymai ar kiti teisės aktai, ar institucijų tarnautojai ir rangovai neviršijo savo kompetencijos, taip pat ar aktas (ar veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucijos buvo įsteigtos ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Kaip matyti iš pirminio skundo turinio, pareiškėjas tokio reikalavimo jame nereiškė. Taip pat, patikslintas skundas grindžiamas naujais juridiniais faktais tokiais kaip: neatliktas privalomas planinis kultūros vertybių tyrimas, uždraustas naudojimasis pareiškėjo kūriniais, atsakovo įgaliotas administratorius ir Lopšelis-darželis negavo bendrasavininkų sutikimų griauti ir rekonstruoti pareiškėjo kūrinius ir pan.

Atsižvelgusi į tai, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, jog šis reikalavimas nėra pareiškėjo skundo tikslinimas, todėl pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimui atsisakyti priimti šį reikalavimą.

Teisėjų kolegija pastebi, jog pareiškėjo pateiktas naujas reikalavimas administraciniam teismui gali būti pateikiamas bendra skundams paduoti nustatyta tvarka (ABTĮ 22-24 str.).

Trečiuoju reikalavimu pareiškėjas prašo pagal ABTĮ 57 straipsnį kartu CPK 199 straipsnio 4 punktu išduoti liudijimą apie pareiškėjo teisę gauti turimus ir privalomus dokumentus, nurodytus pirminiame skunde ir jo prieduose.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 68 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, jog teismas šalių prašymu išreikalauja įrodymus, kurių šalys negali gauti, arba išduoda liudijimą tiems įrodymams gauti. Analogiška nuostata įtvirtinta ir CPK 199 straipsnio 4 punkte. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teisėjų kolegija mano, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad liudijimas galėtų būti išduodamas papildomiems įrodymams, aktualiems būtent nagrinėjant bylą gauti tuo atveju, kai šalys savarankiškai jų negali gauti. Nagrinėjamu atveju, pirmajame skunde pareiškėjas reikalauja įpareigoti atsakovą išduoti jo prašomus dokumentus, t. y. pareiškėjo reikalavimas dėl įpareigojimo išduoti liudijimą prašomiems dokumentams, nurodytiems pirminiame skunde gauti yra pirminio skundo dalykas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti šį pareiškėjo reikalavimą.

Pareiškėjas taip pat prašo: pagal ABTĮ 57 straipsnio 1, 2 ir 4 punktus pasiūlyti atsakovui pateikti papildomus įrodymus, kad pareiškėjo prašomi ir privalomi dokumentai nėra susiję su ginčo esme. Teismui įvertinus tuos įrodymus, kartu su pareiškėjo atsikirtimais, konstatuoti, ar tie dokumentai, kaip faktiniai duomenys ir aplinkybės, turi reikšmės bylą teisingai išspręsti arba kad jos nėra; pagal ABTĮ 72 straipsnį kartu su CPK 142 straipsniu įvertinti ar atsakovas nepažeidžia atsiliepimo turinio reikalavimų, kai atsiliepime nenurodė sutinka ar nesutinka su visais ieškinio reikalavimais ir davė atsikirtimus tik daliai reikalavimų, nepagrindžiant nesutikimo motyvų; pagal ABTĮ 57 straipsnį kartu su CPK 142 straipsnio 3 punktu ir 226 straipsniu nustatyti ar atsakovo vėlesnis pateikimas tikrai turimų dokumentų, privalomų atsikirtimų į pareikštus reikalavimus, neužvilkins sprendimo priėmimo byloje; pagal ABTĮ 57 straipsnį kartu su CPK 199 straipsnio 6 punktu nustatyti ar teismo įpareigojimo atsakovui pateikti visą turimą su ginču susijusią medžiagą ir tokio įpareigojimo nevykdymas nėra nusikaltimas.

ABTĮ 15 straipsnyje yra nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl: 1) valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus; 2) savivaldybių administravimo subjektų priimtų aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus; 3) žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis); 4) mokesčių, kitų privalomų mokėjimų, rinkliavų sumokėjimo, grąžinimo ar išieškojimo, finansinių sankcijų taikymo, taip pat dėl mokestinių ginčų; 5) tarnybinių ginčų, kai viena ginčo šalis yra valstybės ar savivaldybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įgaliojimus (įskaitant pareigūnus ir įstaigų vadovus); 6) Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimų ir šios komisijos kreipimųsi dėl tarnybos santykių su valstybės tarnautojais nutraukimo; 7) Seimo kontrolieriaus kreipimosi (pareiškimo) dėl tarnybos santykių su valstybės tarnautojais nutraukimo; 8) ginčų tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų dėl kompetencijos ar įstatymų pažeidimo, išskyrus civilinius ginčus, priskirtus bendrosios kompetencijos teismams; 9) rinkimų ir Referendumo įstatymų pažeidimo; 10) viešųjų įstaigų, įmonių ir nevyriausybinių organizacijų, turinčių viešojo administravimo įgaliojimus, priimtų sprendimų ir veiksmų viešojo administravimo srityje teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus; 11) visuomeninių organizacijų, bendrijų, politinių partijų, politinių organizacijų ar asociacijų priimtų bendro pobūdžio aktų teisėtumo; 12) užsieniečių skundų dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi ar dirbti Lietuvoje ar tokio leidimo panaikinimo, taip pat skundų dėl pabėgėlio statuso.

Atsižvelgiant į šį teisinį reguliavimą, akivaizdžiai matyti, jog minėti pareiškėjo reikalavimai nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai, todėl laikytini netinkamais ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. skundas (prašymas) nenagrinėtinas teismų administracinio proceso tvarka.

Pareiškėjas taip pat prašo pagal ABTĮ 53 straipsnį suteikti pareiškėjui lygias procesines teises su atsakovu susipažinti su dokumentiniais įrodymais.

ABTĮ 53 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šalių procesinės teisės yra lygios. Šalių procesinių teisių ypatumus atskirų kategorijų bylose nustato specialūs įstatymai. Šio straipsnio 2 dalis numato, kad proceso šalys turi teisę pareikšti nušalinimus ir prašymus, pageidavimus gauti procesinius dokumentus elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis, teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimų kitiems proceso dalyviams, liudytojams, specialistams ir ekspertams, duoti paaiškinimus, pateikti savo argumentus ir samprotavimus, prieštarauti kitų proceso dalyvių prašymams, argumentams ir samprotavimams, prašyti teismo priimti nutartį dėl bylos medžiagos neviešinimo, gauti teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių, kuriais išsprendžiama byla, nuorašus (skaitmenines kopijas), apskųsti teismo sprendimus, nutarimus bei nutartis, užbaigti bylą taikos sutartimi ir naudotis kitomis šio įstatymo numatytomis teisėmis. Procesinės proceso šalių (išskyrus teismus, advokatus ir prokurorus) teisės joms išaiškinamos įteikiant ar išsiunčiant kartu su šaukimu į teismą jų teisių išaiškinimą. Proceso šalys privalo savo procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai (ABTĮ 53 str. 3 d.).

Pareiškėjas teigia, jog šalių lygiateisiškumo principas buvo pažeistas, nes iki bylos nagrinėjimo teisme atsakovas nepateikė pareiškėjo prašomų pateikti dokumentų, patvirtinančių apie atsakovo teisę nugriauti pareiškjo kūrinius. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog šių dokumentų nepateikimas yra pirminio skundo dalykas, o jokių kitų aplinkybių, patvirtinančių, jog bylos nagrinėjimo metu buvo pažeistos ABTĮ 53 straipsnio nuostatos, nėra. Todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog išskirtinai pareiškėjui suteikti lygias procesines teises nėra pagrindo.

Paskutiniuoju reikalavimu pareiškėjas prašo įpareigoti atsakovą atsakyti į pareiškėjo raštus susijusius su pirminiais ir papildomai pareikštais reikalavimais.

Kaip matyti iš pirminio skundo, pareiškėjas prašė įpareigoti atsakovą pateikti jam atsakymą apie Vilniaus miesto savivaldybės veiksmus, susijusius su pareiškėjo kūrinio nenaudojimu, neprižiūrėjimu ir pareiškėjo nuosvybės dalies į kūrinį pasisavinimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 7 d. nutartimi atsakovas buvo įpareigotas atsiųsti teismui visą su ginču susijusią medžiagą. Nors pareiškėjas atskirąjame skunde teigia, jog klausimas dėl prašymo įpareigoti atsakovą atsakyti į pareiškėjo raštus, susijusius su pirminiais ir papildomais pareikštais reikalavimais negalėjo būti išspręstas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartimi, nes minėti raštai pirmosios instancijos teismui pateikti tik 2014 m. gegužės 17 d. ir 2014 m. birželio 19 d., tačiau iš pirminiame skunde suformuluoto prašymo turinio matyti, jog pareiškėjas siekia to paties rezultato, t. y. gauti informaciją apie Vilniaus miesto savivaldybės veiksmus, susijusius su pareiškėjo kūrinio nenaudojimu, neprižiūrėjimu ir pareiškėjo nuosvybės dalies į kūrinį pasisavinimo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesprendė klausimo dėl paskutiniojo reikalavimo priėmimo.

Esant tokioms aplinkybėms pareiškėjo atskirasis skundas jame nurodytais motyvais atmetamas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo 2014 m. liepos 23 d. nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. C. (V. C.) atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. liepos 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis