A-602-2226-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A602-2226/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01802-2012-9

Procesinio sprendimo kategorija 33.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo asociacijos „Lietuvos bajorų karališkosios sąjunga“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo asociacijos „Lietuvos bajorų karališkosios sąjunga“ skundą atsakovams Lietuvos Respublikos finansų ministerijai ir finansų ministrui, dėl įsakymo panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys – viešoji įstaiga Centrinė projektų valdymo agentūra, viešoji įstaiga „Dvarų kultūros centras“).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Bylos dėl viešosios įstaigos „Dvarų kultūros centras“ 2012 m. liepos 5 d. skundo Vilniaus apygardos administraciniam teismui (toliau – ir pirmosios instancijos teismas, VAAT), reikalaujant panaikinti Lietuvos Respublikos finansų ministro (toliau – ir Finansų ministras, ministras,) 2012 m. birželio 5 d. įsakymą Nr. 1K-213 „Dėl Norvegijos finansinio mechanizmo paramos bei bendrojo finansavimo lėšų grąžinimo“ (toliau – ir Įsakymas) (administracinės bylos Nr. I-786-281/2013), ir asociacijos „Lietuvos bajorų karališkosios sąjunga“ (toliau – ir Sąjunga, pareiškėjas, apeliantas) 2012 m. liepos 11 d. skundo, reikalaujant panaikinti Įsakymą ir pripažinti finansų ministrą viršijus kompetenciją (administracinės bylos Nr. I-3779-562/2012), buvo sujungtos į vieną administracinę bylą, suteikiant bendrą numerį – I-786-281/2013.

2013 m. sausio 28 d. gavus viešosios įstaigos „Dvarų kultūros centras“ pareiškimą, kurio atsisakoma nuo skundo ir prašoma į bylą įtraukti trečiuoju suinteresuotu asmeniu, šis prašymas buvo patenkintas.

II. Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. birželio 5 d. įsakymu Nr. 1K-213 „Dėl Norvegijos finansinio mechanizmo paramos bei bendrojo finansavimo lėšų grąžinimo“ asociacijai „Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga“ nurodė grąžinti su netinkamu lėšų panaudojimu susijusias išmokėtas paramos išlaidas pagal projektą „Trakų Vokės dvaro rūmų infrastruktūros atnaujinimas siekiant išsaugoti pastatą ir pritaikyti jį kultūros ir kitoms viešoms reikšmėms“ (toliau – ir Projektas), kurį iš dalies finansavo Norvegijos Karalystė.

III. Pareiškėjas skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) pripažinti Įsakymą nepagrįstu ir neteisėtu bei jį panaikinti; 2) pripažinti finansų ministrą viršijus kompetenciją.

Pareiškėjas teigė, kad ginčijamu Įsakymu buvo pažeisti teisėti lūkesčiai, kad atsakovas, vykdydamas viešąjį administravimą, laikysis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų. Nurodė, kad ginčijamas įsakymas savo turiniu prilyginamas nurodymui atlikti ūkinę operaciją, dėl kurios pasikeistų pareiškėjos turtinė padėtis. Tokius nurodymus gali duoti tik pareiškėjo vienasmenis valdymo organas – vadovas. Pareiškėjas nėra įsteigtas Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir ministerija; Finansų ministerija; atsakovas), jų nesaisto pavaldumo santykiai, todėl formulavo išvadą, kad atsakovas viršijo savo kompetenciją, duodamas atitinkamus nurodymus pareiškėjui.

Teigė, jog ginčijamas Įsakymas Sąjungai negalioja, nes atsakovas neturi teisės priimti tokio pobūdžio teisės aktų. Be to, ministerija gali būti įgaliota ir priimti sprendimus tik dėl valstybės biudžeto bendrojo finansavimo lėšų, tuo tarpu Norvegijos finansinės paramos lėšos nėra Lietuvos valstybės biudžeto dalis, todėl negalima duoti nurodymų grąžinti šias lėšas. Pažymėjo, kad pareiškėjas, pastebėjęs projekto vykdymo trūkumus, nedelsiant ėmėsi priemonių jiems pašalinti – kreipėsi į teismą dėl rangovo įpareigojimo pašalinti trūkumus, ieškinys buvo patenkintas. Atsakovas, priimdamas ginčijamą įsakymą, nepasibaigus terminui, nustatytam teismo sprendimu dėl rangovo įpareigojimo, pasielgė skubotai, todėl nepagrįstai. Atsakovo išvados yra neaiškios, dalinės, paaiškėjus naujoms aplinkybėms ir atnaujinus tyrimą, netinkamų finansuoti išlaidų dydis gali pasikeisti. Dėl to apskaičiuota grąžintina suma laikytina tik preliminaria tarpine išvada. Pažymėjo, kad ministerijos veiksmai prieštarauja viešosios įstaigos Centrinė projektų valdymo agentūra (toliau – ir CPVA) veiksmams, kadangi ši 2012 m. gegužės 22 d. raštu įpareigojo pareiškėją ištaisyti trūkumus, taigi preziumuojama, kad, tai atlikus, CPVA pateiks galutines išvadas dėl tinkamų finansuoti projekto lėšų. Dėl nurodytų priežasčių finansų ministro Įsakymas yra neteisėtas, neobjektyvus, pažeidžia proporcingumo principą, neatitinka individualaus administracinio aktų reikalavimų.

Atsakovas Finansų ministerija atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad lėšos turi būti susigrąžinamos, jei projekto vykdytojas nesilaiko Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktų, tarptautinių sutarčių, paramos sutarties ir dėl to projekto vykdytojui išmokėta didesnė, nei priklauso, lėšų suma. Atlikus tyrimą, buvo nustatyti tam tikri pažeidimai. Įgyvendinančioji institucija – CPVA – turi teisę sustabdyti paramos ir finansavimo lėšų teikimą, teikti siūlymą paramos lėšų susigrąžinimo, kai paramos gavėjas pateikė neteisingą informaciją, pažeidė teisės aktus, kitas sutarties sąlygas.

Finansų ministerijos Įsakymas priimtas atsižvelgiant į CPVA tyrimo išvadas ir siūlymą. Pažymėjo, kad už tinkamą sutarties vykdymą solidariai atsakingi tiek partneris, tiek paramos gavėjas. Nei paramos gavėjas, nei Sąjungos nariai ar trečiasis suinteresuotas asmuo viešoji įstaiga „Dvarų kultūros centras“ nesikreipė į CPVA su informacija dėl galimai netinkamo projekto įgyvendinimo. Priešingai, CPVA buvo teikiami paramos gavėjo parašais patvirtinami dokumentai, deklaruojantys, kad projektas yra įgyvendinamas tinkamai.

Paramos sutartis galioja iki visiško šalių įsipareigojimų įvykdymo. Pagal sutarties 59 punkto nuostatas, atitinkamų institucijų įgalioti asmenys turi teisę audituoti ir kontroliuoti paramos gavėjo finansinę ar ūkinę veiklą, kiek ji susijusi su projekto įgyvendinimu, visas kitas aplinkybes, susijusias su projektu ir sutartimi, įgyvendinimo laikotarpiu ir 10 metų po projekto įgyvendinimo pabaigos. Lietuvos Respublikos gaunama tarptautinė finansinė parama – Norvegijos finansinio mechanizmo lėšos yra būtent Lietuvos valstybės biudžeto lėšos.

Pagal Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 13 straipsnio nuostatas, valstybės biudžeto pajamas sudaro ir negrąžintina finansinė parama, todėl pareiškėjos teiginiai dėl to, kad ministerija neturi teisės priimti sprendimų dėl šių lėšų kontroliavimo ir valdymo, nepagrįsti. Pažymi, kad pareiškėjas pateikia neteisingą informaciją, kadangi pareiškėjas veiksmų dėl CPVA ištaisomais pripažintų pažeidimų ištaisymo ėmėsi tik 2011 m. gruodžio 30 d., t. y. po to, kai CPVA 2011 m. lapkričio 23 d. buvo pradėjusi įtariamo pažeidimo tyrimą ir atliko pirmą neplanuotą patikrą vietoje.

Pabrėžė, kad paramos gavėjui neištaisius CPVA nurodytų pažeidimų ir atnaujinus pažeidimo tyrimą, būtų priimtas naujas ministerijos sprendimas, o nustatytų netinkamų finansuoti ir grąžintinų lėšų dalis galėtų tik didėti. Teigė, kad finansų ministras yra netinkamas atsakovas šioje byloje, nes jis yra tik viešojo administravimo subjekto vadovas, vykdantis jam pavestas funkcijas ir vadovaujantis Finansų ministerijai. Tinkamas atsakovas yra Finansų ministerija, būtina vadovautis šio teismo 2013 m. sausio 30 d. nutartimi.

Trečiasis suinteresuotas asmuo CPVA atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad skundžiamame Įsakyme priėmimo teisinis pagrindas – Finansinės paramos, išmokėtos ir (arba) panaudotos, pažeidžiant teisės aktus, grąžinimo į valstybės biudžetą taisykles bei Projekto įgyvendinimo sutartis. Taisyklės įpareigoja priimti sprendimą grąžinti lėšas, kurias paramos gavėjas panaudojo pažeisdamas teisės aktų reikalavimus. Tokį sprendimą priimti įpareigoja ir Projektų, finansuojamų pagal Europos ekonominės erdvės finansinį mechanizmą ir Norvegijos finansinį mechanizmą, administravimo ir finansavimo taisyklės. Finansinės paramos, išmokėtos ir (arba) panaudotos, pažeidžiant teisės aktus, grąžinimo į valstybės biudžetą taisyklės nesuteikia Finansų ministerijai diskrecijos teisės pasirinkti, kieno atžvilgiu turėtų būti priimamas sprendimas dėl paramos lėšų sugrąžinimo tuo atveju, kai nustatomas netinkamas paramos lėšų panaudojimo faktas.

Toks adresatas yra paramos gavėjas, šiuo atveju – Sąjunga. CPVA, atlikęs tyrimą, nustatė dėl įvykdytų pažeidimų netinkamų finansuoti išlaidų sumą. Aplinkybė, kad Projekto įgyvendinimo metu netinkamai paslaugas teikė rangovas, techninis prižiūrėtojas, nėra svarbi priimant įsakymą dėl lėšų grąžinimo, tokiu atveju minėti subjektai gali regreso tvarka teikti atitinkamus ieškinius bendrosios kompetencijos teisme. Pažymi, kad už tinkamą sutarties vykdymą atsakingi tiek partneris, tiek paramos gavėjas, VšĮ „Dvarų kultūros centras“ direktorius privalėjo tinkamai rūpintis darbų kokybe, stebėti Projekto eigą ir kt., pareiškėjas nesikreipė į CPVA dėl galimai netinkamo Projekto įgyvendinimo.

Pareiškėjas dėl CPVA atsakomybės remiasi CK 6.245 straipsnio 4 dalimi, kuri gali būti taikoma tik tuo atveju, kai deliktinės atsakomybės dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais, atsiradimą nustato įstatymai. Pažeidimo nustatymo momentas neturi įtakos paties pažeidimo, išlaidų tinkamumo finansuoti paramos lėšomis faktui ir nepaneigia paramos gavėjo pareigos grąžinti netinkamai panaudotas lėšas. Asociacijos teigimu, ginčijamas įsakymas priimtas skubotai, nes CPVA nebaigė tyrimo, tačiau tai neatitinka tikrovės, galutinė išvada dėl pažeidimų jau priimta.

Pareiškėjos nurodomi įpareigojimai, duoti CPVA, nėra susiję su paramos gavėjo įvykdytais pažeidimais, dėl kurių priimtas įsakymas. Pažymi, kad pareiškėja neginčija fakto, kad buvo pažeisti Projekto įgyvendinimo sutarties reikalavimai, o dėl šių pažeidimų su jais susijusios išlaidos negali būti pripažintos tinkamomis finansuoti. CPVA raštuose išdėstyti paramos gavėjo įvykdyti teisės aktų pažeidimai, tai yra faktiškai neatliktų darbų deklaravimas, dėl ko priimta galutinė išvada. Pareiškėjai adresuotame 2012 m. gegužės 31 d. rašte nurodyta, kad CPVA įpareigojimus privaloma įvykdyti nepriklausomai nuo CPVA pateikto siūlymo koordinuojančiai institucijai ir jos sprendimo dėl tinkamai panaudotų lėšų susigrąžinimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ „Dvarų kultūros centras“ atsiliepimu į skundą prašė jį tenkinti, vadovaujantis VšĮ „Dvarų kultūros centras“ teismui 2012 m. liepos 5 d. paduoto skundo (I t., b. l. 1-8) motyvais (III t., b. l. 106-107).

IV. Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Bylos dalį pagal VšĮ „Dvarų kultūros centras“ skundą nutraukė.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčas byloje kilo dėl finansų ministro Įsakymo grąžinti pareiškėjui išmokėtas Norvegijos finansinio mechanizmo ir valstybės biudžeto paramos lėšas teisėtumo.

Pažymėjo, kad Europos ekonominės erdvės (toliau – ir EEE) ir Norvegijos finansinių mechanizmų administravimo Lietuvoje taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 941 (toliau – ir Administravimo taisyklės), nustatyta, kad ministerija yra koordinavimo institucija – tai yra institucija, atsakinga už EEE ir Norvegijos finansinių mechanizmų veiklos Lietuvoje administravimą, įskaitant bendrą atsakomybę už lėšų naudojimą, finansinę kontrolę ir auditą, ir atliekanti susitarimo memorandumuose ir šiose Taisyklėse nustatytas funkcijas.

Pagal šių taisyklių 7.21 punktą, įgyvendinančioji institucija – CPVA – imasi priemonių, kad teisės aktų nustatyta tvarka būtų susigrąžinta parama projektui, išmokėta ir (arba) panaudota pažeidžiant Mechanizmų įgyvendinimo taisykles ir procedūras ir (arba) Lietuvos Respublikos teisės aktus. Projektų, finansuojamų pagal Europos ekonominės erdvės finansinį mechanizmą ir (arba) Norvegijos finansinį mechanizmą, administravimo ir finansavimo taisyklių, patvirtintų finansų ministro 2006 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1K-239 (toliau – ir Administravimo ir finansavimo taisyklės), 66.5 punkte nustatyta, kad įgyvendinančioji institucija, nustačiusi pažeidimų, kurių, jos nuomone, ištaisyti neįmanoma, teikia koordinavimo institucijai siūlymą dėl paramos gavėjo neteisėtai panaudotų ir (ar) jam išmokėtų paramos ir, jei skirta, specialiosios programos bendrojo finansavimo lėšų ar jų dalies grąžinimo.

Remiantis Administravimo ir finansavimo taisyklių 93.3 punktu, įgyvendinančioji institucija turi teisę sustabdyti paramos ir, jeigu skirta, specialiosios programos bendrojo finansavimo lėšų teikimą, inicijuoti paramos ir, jeigu skirta, specialiosios programos bendrojo finansavimo lėšų teikimo nutraukimą ir teikti koordinavimo institucijai pasiūlymą dėl projekto finansavimo nutraukimo ir (arba) paramos ir, jeigu skirta, specialiosios programos bendrojo finansavimo lėšų sumos arba jos dalies grąžinimą, kai paramos gavėjas, vykdydamas projektą, pažeidė Europos Sąjungos arba Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, kiek jie yra susiję su projekto įgyvendinimu.

Administravimo ir finansavimo taisyklių 991.1 punkte nustatyta, kad koordinavimo institucija, gavusi įgyvendinančiosios institucijos siūlymą priimti sprendimą susigrąžinti paramos gavėjui išmokėtas neteisėtai panaudotas ir (ar) išmokėtas paramos ir, jei skirta, specialiosios programos bendrojo finansavimo lėšas ar jų dalį, jį išnagrinėja ir gali priimti sprendimą pritarti įgyvendinančiosios institucijos siūlomam sprendimui. Pagal 100 punktą, koordinavimo institucija, priimdama sprendimą dėl netinkamai įgyvendinamų projektų, atsižvelgia į tai, ar projektas įgyvendinamas netinkamai dėl paramos gavėjo kaltės bei aplaidumo ar dėl objektyvių aplinkybių, kurių neįmanoma buvo numatyti teikiant projekto paraišką.

Norvegijos finansinio mechanizmo projekto „Trakų Vokės dvaro rūmų infrastruktūros atnaujinimas siekiant išsaugoti pastatą ir pritaikyti jį kultūros ir kitoms viešoms reikmėms“ įgyvendinimo sutarties 26.1 punkte įtvirtinta, kad koordinavimo institucija turi teisę sustabdyti paramos teikimą arba priimti sprendimą dėl projekto finansavimo nutraukimo ir (arba) jos dalies grąžinimo.

VAAT nurodė, kad Finansinės paramos, išmokėtos ir (arba) panaudotos pažeidžiant teisės aktus, grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2005 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 590 (toliau – ir Lėšų grąžinimo taisyklės), 5.2.2 punkte nustatyta, kad sprendimas priimamas ir lėšos turi būti susigrąžinamos, jeigu projekto vykdytojas nesilaikė Europos Sąjungos ir (arba) Lietuvos Respublikos teisės aktų ir (arba) tarptautinių sutarčių, ir (arba) paramos sutarties ir dėl to projekto vykdytojui išmokėta arba už jį sumokėta didesnė nei priklauso lėšų suma. Lėšų grąžinimo taisyklių 32 punkte nustatyta, kad finansų ministro įsakymas priimamas ir lėšos turi būti susigrąžinamos, jeigu <...> projekto vykdytojas nesilaiko Europos Sąjungos ir (arba) Lietuvos Respublikos teisės aktų ir (arba) tarptautinių sutarčių ir dėl to atsiranda šių taisyklių 5.2.1–5.2.2 punktuose nurodytos aplinkybės. Remiantis Lėšų grąžinimo taisyklių 36.1 punkto nuostatomis, administruojančioji institucija, siekdama, kad projekto vykdytojas grąžintų neteisėtai išmokėtų ir (arba) panaudotų lėšų sumą, turi nurodyti projekto vykdytojui per terminą, ne ilgesnį kaip 60 kalendorinių dienų nuo įsakymo įsigaliojimo, grąžinti lėšas į įsakyme nurodytą banko sąskaitą, iš kurios jos pervedamos į Lietuvos Respublikos valstybės iždo sąskaitą.

Pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, jog nėra ginčo dėl to, kad 2011 m. lapkričio 23 d. CPVA atliktos neplanuotos patikros vietoje buvo nustatyti tam tikri Trakų Vokės dvaro rūmų infrastruktūros atnaujinimo defektiniai darbai. CPVA, atlikusi atnaujintą tyrimą, konstatavo, jog buvo pažeisti Lietuvos Respublikos teisės aktai ir paramos įgyvendinimo sutartis. Administravimo ir finansavimo taisyklės imperatyviai nustato, kad CPVA, nustačiusi atitinkamus pažeidimus, teikia koordinavimo institucijai pasiūlymą dėl projekto finansavimo nutraukimo ir (arba) paramos ir, jeigu skirta, specialiosios programos bendrojo finansavimo lėšų sumos arba jos dalies grąžinimą.

Galutinį sprendimą susigrąžinti lėšas, vadovaudamasi CPVA siūlymu, priima koordinavimo institucija, šiuo atveju – ministerija. Atsižvelgiant į tai, kad CPVA tyrimo metu nustatė, jog pareiškėjai, įvertinus pažeidimus, buvo išmokėta didesnė lėšų suma, nei priklauso, t. y. 775 109,92 Lt, ministerija privalėjo priimti sprendimą susigrąžinti lėšas. Nepagrįstas pareiškėjo argumentas, jog Sąjungos ir ministerijos nesaisto jokie tarpusavio santykiai, todėl ši privalomų vykdyti ekonominio pobūdžio nurodymų pareiškėjui duoti neturi teisės. Pažymėtina, kad anksčiau nurodyti teisės aktai nesuteikia ministerijai diskrecijos teisės pasirinkti, kieno atžvilgiu turėtų būti priimamas sprendimas dėl paramos lėšų sugrąžinimo tuo atveju, kai nustatomas netinkamas paramos lėšų panaudojimo faktas.

Būtent pareiškėjas, būdamas paramos gavėju, yra tinkamas adresatas. Remiantis Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų administravimo Lietuvoje taisyklių 13 punktu, paramos gavėjai atsako už projekto įgyvendinimo sutartyje numatytų sąlygų laikymąsi, atsako už tinkamą projektų įgyvendinimą, t. y. paramos gavėjas, sudarydamas paramos įgyvendinimo sutartį, prisiima atsakomybę dėl netinkamai panaudotų lėšų ir paramos panaudojimo. Taigi nurodytų teisės aktų nuostatos pagrindžia ministerijos, kaip koordinavimo institucijos, teisę ir pareigą priimti sprendimą dėl netinkamai panaudotų finansinės paramos ir bendrojo finansavimo lėšų susigrąžinimo, t. y. atlikti viešojo administravimo subjektui teisės aktų priskirtas funkcijas.

Faktą, kad pagal sutartį prisiimti įsipareigojimai taikomi pareiškėjui, patvirtina ir minėtos sutarties 59 punktas, suteikiantis teisę atitinkamoms institucijoms kontroliuoti, kaip yra įgyvendinamas projektas, audituoti ir kontroliuoti paramos gavėjo finansinę ar ūkinę veiklą, kiek ji susijusi su projekto įgyvendinimu, kitas aplinkybes projekto įgyvendinimo laikotarpiu ir 10 metų po projekto įgyvendinimo pabaigos. Pagal Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų administravimo Lietuvoje taisyklių 3 punkto nuostatas, EEE ir Norvegijos finansinių mechanizmų lėšos į apskaitą įtraukiamos pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, nustatančius nacionalinio biudžeto lėšų planavimo ir vykdymo procedūras.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 13 straipsnio 4 punktu, negrąžintina finansinė parama (piniginės lėšos) priskiriama valstybės biudžeto pajamoms. Taigi Norvegijos finansinio mechanizmo paramos lėšos yra laikomos Lietuvos valstybės biudžeto lėšomis, o pareiškėjo teiginys, kad ministerija neturi teisės spręsti dėl kitos valstybės finansų valdymo, yra nepagrįstas.

Pareiškėjo teigimu, ginčijamas Įsakymas priimtas skubotai, nepasibaigus CPVA terminui pašalinti pažeidimus, nesant galutinei išvadai dėl pažeidimų. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas į bendrosios kompetencijos teismą su prašymu įpareigoti rangovą pašalinti darbų trūkumus kreipėsi 2011 m. gruodžio 30 d., t. y. po CPVA atliktos patikros vietoje, pradėjus įtariamo pažeidimo tyrimą. Pažymėjo, kad CPVA 2012 m. balandžio 4 d. ir 2012 m. gegužės 22 d. raštuose priėjo išvadą, kad dėl nustatytų pažeidimų susidariusi netinkamų išlaidų suma turėtų būti susigrąžinta iš paramos gavėjo ir šį pasiūlymą pateikė koordinavimo institucijai. CPVA pasisakė negalintis priimti galutinės išvados dėl vienos iš projekto veiklos, pateikti įpareigojimai nesusiję su pareiškėjo įvykdytais pažeidimais, kuriuos CPVA pripažino neištaisomais ir dėl kurių ir buvo pateiktas siūlymas ministerijai. Remiantis Administravimo ir finansavimo taisyklių 991.1 punktu, koordinavimo institucija, gavusi įgyvendinančiosios institucijos siūlymą, jį išnagrinėja ir priima atitinkamą sprendimą. Kaip minėta, pareiškėjas nagrinėjamoje byloje neginčija faktinių aplinkybių, susijusių su nustatytais pažeidimais, sudariusiais pagrindą priimti ginčijamą Įsakymą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad ginčijamas Įsakymas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų; bylos medžiaga patvirtina, kad ministerija įvertino CPVA pateiktas tyrimo išvadas, ginčijamame Įsakyme nurodytas teisinis ir faktinis jo priėmimo pagrindas.

VAAT teisėjų kolegija pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė netinkamą atsakovą – finansų ministrą. Pareiškėjui 2013 m. sausio 30 d. nutartyje buvo išaiškinta, kad atsakovu administraciniame procese laikoma materialiojo teisinio santykio šalis, tikrai ar tariamai pažeidusi pareiškėjo materialiąsias teises ar interesus, ir kuri kviečiama į teismą atsakyti į pareiškėjo pareikštą reikalavimą. Remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 1 punktu, ministras vadovauja ministerijai, sprendžia ministerijos kompetencijai priklausančius klausimus ir yra tiesiogiai atsakingas už Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) programos ir kasmetinių Vyriausybės veiklos prioritetų bei planuojamų pasiekti rezultatų jam pavestose valdymo srityse įgyvendinimą. Remiantis to paties straipsnio 5 punktu, ministras, be kita ko, priima ir pasirašo įsakymus bei tikrina, kaip jie įgyvendinami. Iš esmės tai reiškia, kad Finansų ministerija per finansų ministrą įgyvendina jai priskirtas viešojo administravimo subjekto funkcijas. Finansų ministerijos nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 8 d. nutarimu Nr. 1088, 12 punkte nustatyta, kad finansų ministras vadovauja Finansų ministerijai; tai nėra savarankiškas viešojo administravimo subjektas, galintis būti materialiojo teisinio santykio šalimi.

V. Asociacija „Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga" apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. VAAT teisėjų kolegija, priimdama apeliuojamo sprendimo dalį pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas, ABTĮ) 81 straipsnyje numatytą aktyvaus teisėjo ir teismo principą renkant ir tiriant įrodymus, kai: 1) kolegijos narė R. P. bylos nagrinėjimo posėdžio metu buvo atsinešusi kitą administracinę bylą ir visą posėdį skaitė ją, visiškai nesidomėjo nagrinėjama byla; 2) pareiškėjo atstovas informavo pirmosios instancijos teismą, kad paramos lėšos buvo panaudotos Lietuvos Respublikos turto gerinimui ir naudą gavo Lietuvos Respublika ir Lietuvos Respublikos jokio nuostolio nepatyrė, tačiau VAAT teisėjų kolegija šios aplinkybės netyrė.

2. Pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punktą, kai nusprendė dėl neįtrauktų byloje asmenų teisių ir pareigų. Tokį teiginį grindžia aplinkybe, kad iš paramos lėšų naudą gavo Lietuvos Respublika, tos pareiškėjui galima atsirado reikalavimo teisė į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjas prašymu siekė, kad trečiuoju suinteresuotu asmeniu būtų įtraukta Lietuvos Respublika, tačiau šis prašymas buvo nepagrįstai atmestas. Mano, kad ir Vilniaus miesto savivaldybė turėjo būti įtraukta tokiais pačiai pagrindais. Kadangi ji ginčo kilimo metu patikėjimo teise valdo Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausantį pastatą, kuris buvo pagerintas pareiškėjo lėšomis.

3. Mano, kad VAAT nepagrįstai nepasisakė kokiu pagrindu ministerija atstovauja ministrą – pagal įstatymą ar pagal pavedimą ir taip pažeidė ABTĮ 49 straipsnio nuostatas. Taip pat tuo pačiu pagrindu pažeidė ir ABTĮ 86 straipsnio 1 dalies, 87 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatas, nes teikė procesinius dokumentus nesant tokios teisės.

4. Teigia, kad kolegija nepagrįstai nustatė, jog finansų ministras nėra savarankiškas viešojo administravimo subjektas, galintis būti materialiojo teisinio santykio šalimi ir taip pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 4 punkto nuostatas.

5. Pažymi, kad pareiškėjas nėra viešojo administravimo institucija, kurios vidaus administravimas priskirtinas ministerijai ir bendrąja prasme pareiškėjas nėra pavaldus ministerijai. VAAT teisėjų kolegija pažeidė ABTĮ 87 straipsnio 4 dalies 3 punktą nepasisakydama dėl pareiškėjo argumento, kad ginčijamas individualus administracinis aktas (jo nevykdymas) nesukelia pareiškėjui teisinių pasekmių.

6. Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija buvo šališka. Kolegijos pirmininkė, pranešdama apie bylą skaitė iš sprendimo, o tai reiškia, kad VAAT kolegija jau buvo priėmusi sprendimą ir į bylos nagrinėjimą atėjo su galimai baigtiniu bylos sprendimu.

7. VAAT nurodymas dėl neteisingo atsakovo yra nepagrįstas ir pažeidžiantis ABTĮ 2 straipsnio 4 ir 17 dalių, 5 straipsnio ir 23 straipsnio 2 dalies 3 punkto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 1 ir 18 punktų, 29 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 8 d. nutarimu Nr. 1088 patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nuostatų 12 punkto nuostatas. Mano, kad savo turi teisę apskųsti ir valstybės tarnautojo, t. y. ministro veiksmus.

8. Taip pat teigia, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 91 straipsnio ir 98 straipsnio 1 dalies nuostatas, ministras ne tik vadovauja ministerijai, sprendžia ministerijos kompetencijai priklausančius klausimus, bet taip pat vykdo kitas įstatymų numatytas funkcijas, todėl ministras laikytinas savarankiška viešojo administravimo institucija, turinčia savarankiškas subjektines materialines teises, kaip ir kitos konstitucinės institucijos. Mano, kad VAAT pateiktas ABTĮ 2 straipsnio 4 dalies išaiškinimas galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1 ir 3 dalių, 30 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio 1 dalies nuostatoms bei teisinės valstybės principui, todėl prašo apeliacinės instancijos teismo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

9. VAAT netinkamai aiškino EEE ir Norvegijos finansinių mechanizmų administravimo Lietuvoje taisykles, kadangi tikroji paramos gavėja buvo Lietuvos Respublika, todėl nėra aplinkybių manyti buvus pažeidimą, nes valstybės biudžetas nepatyrė nuostolių, o paramos lėšos buvo panaudotos Lietuvos Respublikos turto gerinimui.

Nesutikdamas su pateiktu apeliaciniu skundu CPVA pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, kad apelianto apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai dėl procesinės teisės normų pažeidimų yra nepagrįsti ir atmestini, nes apeliuojamame sprendime pasisakyta dėl visų skundo aplinkybių; pareiškėjui ne kartą buvo sudarytos galimybės tikslinti skundą; bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas neteikė jokių nusiskundimų dėl bylos nagrinėjimo, nepasinaudojo įstatyme numatyta galimybe pateikti prašymą dėl teisėjų nušalinimo nuo bylos nagrinėjimo. Taip pat pažymi, kad pareiškėjo apeliacinio skundo objektas ir bylos nagrinėjimo objektai nesutampa: bylos nagrinėjimo objektu buvo ne Lietuvos Respublikos biudžeto nuostolių patyrimas arba nepatyrimas ar finansinės paramos lėšų panaudojimo paskirtis, bet Įsakymo teisėtumas ir pagrįstumas. Šiuo pagrindu atmestini ir apelianto argumentai dėl pasisakymo apie į bylą neįtrauktų asmenų teises.

Teigia, kad apelianto argumentai dėl neteisėto finansų ministro atstovavimo yra atmestini. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir pagrįstai išaiškino visas teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir taisykles.

Dėl apelianto argumento, kad skundžiamame sprendime nebuvo pasisakyta dėl jo argumento, jog ginčijamas individualus aktas nesukelia jam teisinių pasekmių, paaiškina, kad šis klausimas pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui nebuvo keliamas.

Mano, kad apelianto argumentai dėl galimo teismo šališkumo yra nepagrįsti jokiomis aplinkybėmis ar įrodymais.

Pažymi, kad pagal Projektą, būtent Sąjunga yra paramos gavėjas, o Projekto įgyvendinimo sutartyje įtvirtintos Sąjungos teisės ir pareigos, taigi nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad kitas asmuo nei apeliantas galėtų būti laikomas paramos gavėju ir turėtų atsakyti dėl netinkamo finansinės paramos lėšų panaudojimo. Paramos gavėjo įvykdytų pažeidimų pobūdis ne tik byloja apie tai, kad paramos gavėjas, įgyvendindamas Projektą, pažeidė teisės normas, kas įpareigojo ministeriją priimti Įsakymą, įpareigojantį paramos gavėją grąžinti lėšas, bet ir sudaro pakankamą pagrindą kalbėti apie tiesioginius nuostolius Lietuvos Respublikos valstybės ir Norvegijos finansinio mechanizmo biudžetams.

Nesutikdama su pateiktu apeliaciniu skundu Lietuvos Respublikos finansų ministerija pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Dėl apelianto teiginio, kad priimtas Įsakymas apeliantui nesukelia teisinių pasekmių. Ministerija pažymi, kad Įsakyme išdėstyti argumentai ir teisės aktų nuostatos pagrindžia aplinkybę, kad apeliantas yra tiesiogiai susijęs su priimtu Įsakymu bei yra atsakingas už ginčijamo įsakymo vykdymą. Įsakymas priimtas pagal teisės aktuose nustatytas taisykles ir atitinka tokio pobūdžio teisės aktams keliamus reikalavimus, priimtas pagal kompetenciją. Išskirtinai pabrėžia, kad apeliantas, pasirašydamas Projekto įgyvendinimo sutartį, prisiėmė atsakomybę ir įsipareigojo įgyvendinti Projektą vadovaudamasis rūpestingumo, sąžiningumo, skaidrumo principais ir nepažeisdamas teisės aktų, konkrečiu atveju atsakomybė dėl netinkamai panaudotų lėšų ir paramos panaudojimo kontroliuojančiai institucijai klaidingai pateiktos informacijos tenka paramos gavėjui, t. y. apeliantui. Įsakymas buvo priimtas būtent dėl apelianto įvykdytų Projekto įgyvendinimo sutarties ir teisės aktų nuostatų pažeidimo.

Dėl paramos gavėjo statuso. Apeliantas, pasirašydamas Norvegijos finansinio mechanizmo projekto įgyvendinimo sutartį Nr. 2004-LT0050-IP-1NOR įgijo paramos gavėjo statusą ir tarp kitų įsipareigojimų, prisiėmė atsakomybę dėl sutartyje numatytų sąlygų laikymosi bei dėl netinkamai panaudotų lėšų grąžinimo.

Dėl ministro, kaip atsakovo šioje byloje. Mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir pagrįstai išaiškino, kad tinkamas atsakovas šioje byloje yra Lietuvos Respublikos finansų ministerija.

Dėl bylos sustabdymo ir kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą. Atsakovas nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra aiškiai pasisakęs šiuo klausimu, nurodydamas, kad ministerijos vadovas neturi pareigos atsakyti pagal pareikštą materialinį teisinį reikalavimą (Lietuvos vyriausiojo administracini teismo 2008 m. birželio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-330/2008).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas asociacija „Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga“ prašė bylą apeliacine tvarka nagrinėti žodinio proceso tvarka. Prašymas grindžiami tuo, kad nagrinėjamas ginčas yra turtinis ir gali sukelti sunkias pasekmes pareiškėjui, nes ginčijamo individualaus akto pagrindu nurodomos sumos išmokėjimas lems pareiškėjo nemokumo padėties atsiradimą, dėl ko bus skelbiamas pareiškėjo bankrotas.

Pagal ABTĮ 137 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Taip pat nustatyta, kad proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apelianto prašymo argumentus dėl žodinio proceso apeliacinės instancijos teisme, pažymi, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad, suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėms taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek taikydamas proceso teisės normas. Materialiųjų teisės normų pažeidimas yra pagrindas panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą (ABTĮ 143 straipsnis). Proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis). ABTĮ 130 straipsnio 6 dalis, 138 straipsnio 3 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, negalima teikti naujų įrodymų, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.

Pareiškėjas, prašydamas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nenurodė jokių išskirtinių bylos aplinkybių, dėl kurių turėtų būti daroma išimtis ir byla apeliacine tvarka nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Byloje nėra tiriamos faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, proceso šalių paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teismui, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, iš jų ir apeliaciniame skunde bei atsiliepimuose į apeliacinį skundą. Nagrinėjamu atveju pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. apeliantui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, apeliantas savo poziciją yra išsamiai išsakęs apeliaciniame skunde. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija netenkino apelianto prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir bylą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl finansų ministro įsakymo grąžinti išmokėtas Norvegijos finansinio mechanizmo ir valstybės biudžeto paramos lėšas teisėtumo.

Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, jog 2008 m. rugsėjo 10 d. sudaryta Norvegijos finansinio mechanizmo projekto įgyvendinimo sutartis (toliau – ir Sutartis) tarp Finansų ministerijos (koordinavimo institucija), CPVA (įgyvendinančioji institucija) ir asociacijos „Lietuvos karališkoji bajorų sąjunga“ (paramos gavėjas), pagal kurią nustatytos sąlygos dėl projekto „Trakų Vokės dvaro rūmų infrastruktūros atnaujinimas siekiant išsaugoti pastatą ir pritaikyti jį kultūros ir kitoms viešoms reikmėms“ finansavimo ir administravimo. Projektui finansuoti panaudotos Norvegijos finansinio mechanizmo ir valstybės biudžeto lėšos.

Asociacija „Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga“ 2012 m. liepos 11 d. teismui padavė skundą prašydama panaikinti finansų ministro 2012 m. birželio 5 d. įsakymą Nr. 1K-213 „Dėl Norvegijos finansinio mechanizmo paramos ir bendrojo finansavimo lėšų grąžinimo“ bei pripažinti finansų ministrą viršijus kompetenciją. Ginčijamu įsakymu paramos gavėjui nurodyta grąžinti su netinkamu lėšų panaudojimu susijusias išmokėtas paramos išlaidas pagal projektą, kurį iš dalies finansavo Norvegijos Karalystė.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2013 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą remdamasis tuo, kad skundžiamas finansų ministro 2012 m. birželio 5 d. įsakymas yra teisėtas ir jo panaikinti nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktais motyvais ir sprendžia, kad teismas teisingai pritaikė ginčui taikytiną teisę.

2003 m. spalio 14 d. Norvegijos Karalystės ir Europos Bendrijos susitarimu dėl 2004-2009 metų Norvegijos finansinio mechanizmo buvo nustatytas 2004-2009 metų Norvegijos finansinis mechanizmas, kurį taikydama Norvegija įsipareigojo prisidėti prie ekonominių ir socialinių skirtumų mažinimo Europos ekonominėje erdvėje. Įgyvendinant minėtą susitarimą su kiekviena susitarimo valstybe numatytas sudaryti susitarimo memorandumas, kurio dokumentai apibrėžtų diegimo struktūrą. Susitarimo memorandumo prieduose pateikiama informacija apie mechanizmų valdymo nacionalines struktūras, nacionalinius projektų ir specifinių fondų prioritetinius sektorius.

Lietuvoje Norvegijos finansinis mechanizmas įgyvendinamas pagal Norvegijos Karalystės ir Lietuvos Respublikos susitarimo memorandumą dėl 2004-2009 metų Norvegijos finansinio mechanizmo, nustatyto pagal 2003 m. spalio 14 d. Norvegijos Karalystės ir Europos Bendrijos susitarimą dėl 2004-2009 metų Norvegijos finansinio mechanizmo įgyvendinimo (toliau – ir Susitarimo memorandumas). Susitarimo memorandumu Lietuva įsipareigojo atrinkti ir finansuoti tuos projektus, kurie prisidėtų prie Norvegijos finansinio mechanizmo tikslų siekimo. Susitarimo memorandumo 4 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos Respublika įgaliojo Finansų ministeriją veikti savo vardu kaip savo nacionalinę koordinavimo instituciją. Ji yra ryšius palaikanti institucija, visiškai atsakinga už Norvegijos finansinio mechanizmo veiklos Lietuvoje administravimą, įskaitant finansinę kontrolę ir auditą. Susitarimo memorandumo A priede nustatyta Lietuvos valdymo struktūra Norvegijos finansiniam mechanizmui įgyvendinti, inter alia įtvirtinta, kad nacionalinė koordinavimo institucija (Lietuvoje – Finansų ministerija) ir CPVA užtikrina, kad bus atliekamas nuolatinis projektų auditas ir pasirinktiniai tikrinimai, ir teikia ataskaitas.

Remiantis minėtais aktais, 2008 m. rugpjūčio 6 d. tarp Norvegijos Karalystės užsienio reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pasirašyta paramos sutartis dėl projekto „Trakų Vokės dvaro rūmų infrastruktūros atnaujinimas siekiant išsaugoti pastatą ir pritaikyti jį kultūros ir kitoms viešoms reikmėms“ finansavimo. Remiantis šia paramos sutartimi, 2008 m. rugsėjo 10 d. sudaryta Norvegijos finansinio mechanizmo projekto įgyvendinimo sutartis tarp Finansų ministerijos (koordinavimo institucija), CPVA (įgyvendinančioji institucija) ir asociacijos „Lietuvos karališkoji bajorų sąjunga“ (paramos gavėjas).

Pagal Sutarties 62 punktą įgyvendinančioji institucija finansavimo taisyklėse nustatyta tvarka turi teisę sustabdyti paramos teikimą, inicijuoti paramos teikimo nutraukimą ir teikti koordinavimo institucijai pasiūlymą dėl projekto finansavimo nutraukimo ir (arba) jos dalies grąžinimo, jei paramos gavėjas netinkamai įgyvendina projektą. Pažeidimai nagrinėjami ir sprendimai dėl jų priimamai finansavimo taisyklėse nustatyta tvarka. Sutartyje minimos taisyklės – tai Projektų, finansuojamų pagal Europos ekonominės erdvės finansinį mechanizmą, administravimo ir finansavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 2006 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1K-239 (Žin., 2006, Nr. 75-2880).

Administravimo ir finansavimo taisyklių 93.3 punkte įtvirtinta, kad įgyvendinančioji institucija turi teisę sustabdyti paramos ir, jeigu skirta, specialiosios programos bendrojo finansavimo lėšų teikimą, inicijuoti paramos ir, jeigu skirta, specialiosios programos bendrojo finansavimo lėšų teikimo nutraukimą ir teikti koordinavimo institucijai pasiūlymą dėl projekto finansavimo nutraukimo ir (arba) paramos ir, jeigu skirta, specialiosios programos bendrojo finansavimo lėšų sumos arba jos dalies grąžinimą, kai paramos gavėjas, vykdydamas projektą, pažeidė Europos Sąjungos arba Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, kiek jie yra susiję su projekto įgyvendinimu. Administravimo ir finansavimo taisyklių 991.1 punkte nurodyta, kad koordinavimo institucija, gavusi įgyvendinančiosios institucijos siūlymą priimti sprendimą susigrąžinti paramos gavėjui išmokėtas neteisėtai panaudotas ir (ar) išmokėtas paramos ir, jei skirta, specialiosios programos bendrojo finansavimo lėšas ar jų dalį, jį išnagrinėja ir gali priimti sprendimą pritarti įgyvendinančiosios institucijos siūlomam sprendimui. Pagal Administravimo ir finansavimo taisyklių 100 punktą, koordinavimo institucija, priimdama sprendimą dėl netinkamai įgyvendinamų projektų, atsižvelgia į tai, ar projektas įgyvendinamas netinkamai dėl paramos gavėjo kaltės bei aplaidumo ar dėl objektyvių aplinkybių, kurių neįmanoma buvo numatyti teikiant projekto paraišką.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad CPVA, įgyvendindama jai suteiktas teises, atliko neplanuotą patikrą vietoje, kurios metu nustatė defektinius darbus (I t., b. l. 190-192). 2012 m. balandžio 4 d. CPVA raštu Nr. 2012-3453 pateikė išvadą Finansų ministerijai dėl nustatytų pažeidimų įgyvendinant projektą „Trakų Vokės dvaro rūmų infrastruktūros atnaujinimas siekiant išsaugoti pastatą ir pritaikyti jį kultūros ir kitoms viešoms reikmėms“. Tyrimo metu nustatyti pažeidimai: Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje numatyti lygiateisiškumo ir skaidrumo principai bei šio įstatymo 18 straipsnio 8 dalis; Administravimo ir finansavimo taisyklių 93.2 punktas ir 93.3 punktas; Sutarties 15.1-15.3 punktuose įtvirtinti reikalavimai. Pasiūlė koordinavimo institucijai susigrąžinti šias lėšas (I t., b. l. 109-122).

2012 m. gegužės 22 d. CPVA raštu Nr. 2012/2-5029 informavo Finansų ministeriją apie atnaujinto pažeidimo tyrimo metu nustatytas aplinkybes. Nustatyta, kad pažeisti teisės aktai: Administravimo ir finansavimo taisyklių 93.3 punktas, Sutarties 15.1 punktas, Paveldo tvarkybos reglamento PTR 3.06.01:2007 „Kultūros paveldo tvarkybos darbų projektų rengimo taisyklės“ 12 punktas. Konstatuota, kad dėl pažeidimų bendra netinkamų finansuoti išlaidų suma – 775 109,92 Lt su PVM, iš jų – 658 843,19 Lt Norvegijos finansinio mechanizmo paramos lėšos ir 116 266,73 Lt valstybės biudžeto lėšos. Siūloma koordinavimo institucijai susigrąžinti šias lėšas (II t., b. l. 167-170).

2012 m. birželio 5 d. ginčijamu finansų ministro įsakymu Nr. 1K-213, vadovaujantis Finansinės paramos, išmokėtos ir (arba) panaudotos pažeidžiant teisės aktus, grąžinimo į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 2005 m. gegužės 30 d. nutarimu Nr. 590 5.2.2 punktu, 9 punktu, 32 punktu, 36.1 punktu, Sutarties 26.1 punktu, atsižvelgiant į CPVA 2012 m. balandžio 4 d. raštą Nr. 2012-3453 ir 2012 m. gegužės 22 d. raštą Nr. 2012/2-5029, nustatyta, kad paramos gavėjos grąžintina paramos lėšų suma yra 775 109,92 Lt, iš jų: 658 843,19 Lt – Norvegijos finansinio mechanizmo paramos lėšos, 116 266,73 Lt – valstybės biudžeto bendrojo finansavimo lėšos. Paramos gavėjui nurodyta grąžinti šią lėšų sumą ne vėliau kaip per 60 dienų nuo įsakymo įsigaliojimo dienos (I t., b. l. 10-11). Ginčijamas 2012 m. birželio 5 d. įsakymas priimtas remiantis Sutarties 26.1 punkte įtvirtinta teise koordinavimo institucijai sustabdyti paramos teikimą arba priimti sprendimą dėl projekto finansavimo nutraukimo ir (arba) sumokėtos paramos arba jos dalies grąžinimo bei šią teisę detalizuojančiu Lėšų grąžinimo taisyklių 36.1 punktu, kur nustatyta, kad administruojančioji institucija, siekdama, kad projekto vykdytojas grąžintų neteisėtai išmokėtų ir (arba) panaudotų lėšų sumą, turi nurodyti projekto vykdytojui per terminą, ne ilgesnį kaip 60 kalendorinių dienų nuo įsakymo įsigaliojimo, grąžinti lėšas į įsakyme nurodytą banko sąskaitą, iš kurios jos pervedamos į Lietuvos Respublikos valstybės iždo sąskaitą.

Ginčijamo 2012 m. birželio 5 d. įsakymo priėmimo pagrindu nurodomas Lėšų grąžinimo taisyklių 32 punktas, kuris įtvirtina, kad finansų ministro įsakymas priimamas ir lėšos turi būti susigrąžinamos, jeigu <...> projekto vykdytojas nesilaiko ES ir (arba) Lietuvos Respublikos teisės aktų ir (arba) tarptautinių sutarčių ir dėl to atsiranda šių taisyklių 5.2.1–5.2.2 punktuose nurodytos aplinkybės, taip pat Lėšų grąžinimo taisyklių 5.2.2 punktu, kur nustatyta, kad sprendimas priimamas ir lėšos turi būti susigrąžinamos, jeigu projekto vykdytojas nesilaikė ES ir (arba) Lietuvos Respublikos teisės aktų ir (arba) tarptautinių sutarčių, ir (arba) paramos sutarties ir dėl to projekto vykdytojui išmokėta arba už jį sumokėta didesnė nei priklauso lėšų suma. Toliau nurodoma, kad konkretūs teisės aktų pažeidimai yra detalizuoti CPVA 2012 m. balandžio 4 d. rašte Nr. 2012-3453 ir 2012 m. gegužės 22 d. rašte Nr. 2012/2-5029, kuriuose nurodyta, kokie teisės aktai pažeisti ir kaip pasireiškė pažeidimas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas neginčija minėtuose CPVA raštuose pateiktų duomenų apie teisės aktų pažeidimus teisingumo. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra ginčo dėl to, kad 2011 m. lapkričio 23 d. CPVA atliktos neplanuotos patikros vietoje buvo nustatyti tam tikri Trakų Vokės dvaro rūmų infrastruktūros atnaujinimo defektiniai darbai (I t., b. l. 190-192). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde taip pat nėra pateikiama jokių argumentų, susijusių su tuo, kad CPVA nurodyti pažeidimai nustatyti neteisingai. Atsižvelgiant į tai ir į aptartą teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad Administravimo ir finansavimo taisyklėse yra imperatyviai nustatytas įpareigojimas CPVA, kad ji, nustačiusi atitinkamus pažeidimus, teikia koordinavimo institucijai pasiūlymą dėl projekto finansavimo nutraukimo ir (arba) paramos ir, jeigu skirta, specialiosios programos bendrojo finansavimo lėšų sumos arba jos dalies grąžinimą. Galutinį sprendimą susigrąžinti lėšas, vadovaudamasi CPVA siūlymu, priima koordinavimo institucija, nagrinėjamos bylos atveju – Finansų ministerija. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju Finansų ministerija, vadovaudamasi CPVA pasiūlymu ir įvertinusi nurodytus pažeidimus, priėmė jos kompetencijai priskirtą sprendimą, kurį ji įpareigota priimti, nustačius, kad projekto vykdytojas nesilaikė tarptautinių sutarčių, ES ir Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, todėl naikinti šį sprendimą nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi argumentais, susijusiais su procesinės teisės normų pažeidimu. Nurodo, kad tinkamas atsakovas nagrinėjamoje administracinėje byloje yra finansų ministras. Teigia, kad teismas nepagrįstai laikė Finansų ministeriją finansų ministro atstovu, byloje nėra įrodymų, kad atsakovas finansų ministras žinojo apie nagrinėjamą bylą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 2 straipsnio 4 dalį ir pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį viešojo administravimo subjektas – valstybės institucija ar įstaiga, savivaldybės institucija ar įstaiga, pareigūnas, valstybės tarnautojas, valstybės ar savivaldybės įmonė, viešoji įstaiga, kurios savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė, asociacija, Viešojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka įgalioti atlikti viešąjį administravimą. Pagal Finansų ministerijos nuostatų, patvirtintų Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 8 d. nutarimu Nr. 1088, 12 punktą finansų ministras vadovauja Finansų ministerijai. Remiantis Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio 3 dalies 1 punktu ministras vadovauja ministerijai, sprendžia ministerijos kompetencijai priklausančius klausimus ir yra tiesiogiai atsakingas už Vyriausybės programos ir kasmetinių Vyriausybės veiklos prioritetų bei planuojamų pasiekti rezultatų jam pavestose valdymo srityse įgyvendinimą. Atsižvelgdama į minėtas normas, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Finansų ministerija per finansų ministrą įgyvendina jai paskirtas viešojo administravimo subjekto funkcijas.

Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią byloje dalyvaujančiais asmenimis pripažįstami tie proceso dalyviai, kurie turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Atsakovu administraciniame procese laikoma materialiojo teisinio santykio šalis, tikrai ar tariamai pažeidusi pareiškėjo materialiąsias teises ar interesus, ir kuri kviečiama į teismą atsakyti į pareiškėjo pareikštą reikalavimą. Pasirinkti, į ką nukreipti materialinį teisinį reikalavimą byloje, t. y. ką patraukti atsakovu, gali tik pareiškėjas. Tačiau administracinis teismas, būdamas aktyvus ir įstatymu įpareigotas išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises (Administracinių bylų teisenos įstatymo 10 str.), turi atkreipti pareiškėjo dėmesį į tai, kad jo atsakovu nurodomas subjektas neturi pareigos atsakyti pagal pareikštą materialinį teisinį reikalavimą, kitaip tariant, yra netinkamas atsakovas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. administracinėje byloje Nr. A442-330-08, „Administracinė jurisprudencija" Nr. 14, 2008 m.). Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje svarbu nustatyti, kas yra materialinio teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, šalys. Ginčo santykiai kilo dėl Norvegijos finansinio mechanizmo ir valstybės biudžeto paramos. Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad 2008 m. rugsėjo 10 d. įsigaliojo Norvegijos finansinio mechanizmo projekto įgyvendinimo sutartis tarp Finansų ministerijos (koordinavimo institucija), CPVA (įgyvendinančioji institucija) ir asociacijos „Lietuvos karališkoji bajorų sąjunga“ (paramos gavėjas). Taigi sutarties šalys, turinčios tiesioginių teisių ir įsipareigojimų, susijusių su paramos lėšomis, yra išvardinti subjektai inter alia Finansų ministerija. Atsižvelgiant į tai, kad Finansų ministerija, kaip koordinavimo institucija, įgijo tam tikras teises ir prisiėmė įsipareigojimus, susijusius su paramos skyrimu, teisėjų kolegija sprendžia, kad būtent Finansų ministerija yra materialinio teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas nagrinėjamoje byloje, šalis, todėl ji laikytina tinkamu atsakovu byloje.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų administravimo Lietuvoje taisykles, patvirtintas Vyriausybės 2005 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 941. Pareiškėjo teigimu, paramos lėšos panaudotos Lietuvos Respublikos turto gerinimui, todėl tikruoju paramos gavėju turi būti laikoma Lietuvos Respublika. Pagal šių taisyklių 4 punktą pažeidimas apibrėžiamas kaip bet koks Lietuvos Respublikos teisės aktų, EEE finansinio mechanizmo įgyvendinimo taisyklių ir procedūrų ir Norvegijos finansinio mechanizmo įgyvendinimo taisyklių ir procedūrų (toliau vadinama – Mechanizmų įgyvendinimo taisyklės ir procedūros), paramos sutarties, projekto įgyvendinimo sutarties ar kitų susijusių su parama dokumentų nuostatų pažeidimas veikimu arba neveikimu, dėl kurio atsirado ar galėjo atsirasti EEE ELPA valstybių biudžeto ir (arba) valstybės (savivaldybės) biudžeto nuostolių. Kadangi tikrasis paramos gavėjas buvo valstybė, pareikėjo manymu, nebuvo pažeidimo, nes valstybės biudžetas nepatyrė nuostolių. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu pareiškėjo pateiktu aiškinimu ir pabrėžia, kad tame pačiame pareiškėjo nurodytame Administravimo taisyklių 4 punkte yra pateikiamos ir kitos sąvokos. Vienoje iš jų apibrėžiama, kad paramos gavėjas – juridinis asmuo, gaunantis ar gavęs paramą projektui įgyvendinti. Pareiškėjas sudarė Norvegijos finansinio mechanizmo projekto įgyvendinimo sutartį (kurioje aiškiai nurodyta, kad pareiškėjas yra paramos gavėjas) su Finansų ministerija ir CPVA ir pagal ją gavo paramą projektui įgyvendinti. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nurodytos aplinkybės pagrindžia, kad pareiškėjo argumentas, susijęs su tuo, kad nebuvo pažeidimo, nes tikrasis paramos gavėjas yra valstybė, yra nepagrįstas.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punktą, nes nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Pareiškėjas nurodo, kad iš paramos lėšų naudą gavo Lietuvos Respublika, todėl pareiškėjui atsiranda reikalavimo teisė, kad valstybė kompensuotų lėšų dydį, kuriuo buvo pagerintas jos turtas (nurodomas administracinis pastatas Vilniuje, kuris sprendimo priėmimo metu buvo perduotas Vilniaus miesto savivaldybei). Todėl Lietuvos Respublika ir Vilniaus miesto savivaldybė turėjo būti įtrauktos į byla trečiaisiais suinteresuotais asmenimis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas išdėstytais argumentais nurodo, jog ateityje gali kilti civilinis ginčas dėl kompensavimo už valstybei priklausančio turto pagerinimą. Galimybė, jog gali kilti toks ginčas, nekeičia fakto, kad šioje administracinėje byloje nagrinėjamas visai kitas klausimas – dėl netinkamai panaudotos paramos grąžinimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės ar savivaldybės dalyvavimas administraciniame procese galėtų tik palengvinti įrodinėjimą kitame procese, nes pareiškėjas galėtų remtis administracinio teismo nustatytais prejudiciniais faktais.

Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintu pagrindu sprendimą galima panaikinti ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytomis pasekmėmis, t. y. sprendimu turi būti nuspręsta dėl tokių asmenų teisių ir pareigų. Galima teismo sprendimo ar nutarties įtaka į bylą neįtraukto ir joje nedalyvavusio asmens teisėms ir pareigoms nustatoma atsižvelgiant į konkrečių ginčijamų materialinių teisinių santykių turinį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-849/2010).

Nagrinėjamu atveju teismas nesprendė nei dėl valstybės, nei dėl Vilniaus miesto savivaldybės teisių ir pareigų, nes pastarosios jokių įsipareigojimų ar teisių, susijusių su paramos gavimu, neturi, nes nėra tiesioginiai šių administracinių santykių dalyviai. Pareiškėjo nurodomas galintis kilti ginčas būtų visai kitos civilinės bylos dalykas, kuriame ir privalėtų dalyvauti kito, nei nagrinėjamos bylos atveju, materialinio teisinio santykio šalys.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 142 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti procesiniai pažeidimai, net jei teismas ir konstatuotų jų pagrįstumą, nebūtų pagrindas priimti kitokį sprendimą dėl 2012 m. birželio 5 d. finansų ministro įsakymo teisėtumo, nes, išnagrinėjus bylos aplinkybes, tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad ginčijamas įsakymas buvo teisėtas ir priimtas viešojo administravimo subjekto kompetencijos ribose.

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk v. Netherlands). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. 1997 m. gruodžio 19 sprendimą byloje Helle v. Finland) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomi argumentai panašūs į jo skundo argumentus, dėl to teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, iš naujo dėl jų nepasisako.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus.

Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo asociacijos „Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Irmantas Jarukaitis

Veslava Ruskan