A-438-868-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-868/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02579-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso būdu apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 2) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir atsakovas), 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde nurodė, kad Jonavos rajono apylinkės teismas 2008 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2-2092-598/2008) priteisė antstoliui J. K. 336 Lt vykdymo išlaidų trečiojo suinteresuoto asmens A. Š. (A. Š.) patvarkymo pagrindu. Todėl šis suma nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. vasario 28 d. buvo išskaičiuota iš pareiškėjo senatvės pensijos. Pareiškėjo nuomone, 2013 m. balandžio 25 d. patvarkymu ir vykdymo išlaidų paskaičiavimu antstolis A. Š. minėtoje vykdymo byloje neteisėtai įpareigojo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus 3 pensijų poskyrį išieškoti iš pareiškėjo pakartotinai 41 Lt vykdymo išlaidų už 336 Lt išieškojimą. Tokiais veiksmais, t. y. apgaule ir sukčiavimu, buvo bandoma iš pareiškėjo dėl jo amžiaus ir sveikatos būklės išieškoti dvigubas vykdymo išlaidas toje pačioje vykdymo byloje. Dėl to pareiškėjas patyrė nepatogumų, dvasinių išgyvenimų bei pažeminimą, nes turėjo dalyvauti vykdymo procese pakartotinai ir, gindamas savo teises, kreiptis į kitas teisėsaugos institucijas. Dėl šios priežasties jis kreipėsi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministrą dėl drausminės bylos iškėlimo antstoliui A. Š. ir jo įgaliojimų sustabdymo. Tačiau teisingumo ministras J. B. antstoliui A. Š. drausminės bylos neiškėlė, nurodydamas, kad tik teismui konstatavus neteisėtus antstolio veiksmus, būtų galima spręsti dėl jo patraukimo drausminėn atsakomybėn. Dėl to pareiškėjas vėl patyrė nepatogumų, dvasinių išgyvenimų bei pažeminimą, stipriai pablogėjo jo sveikata ir jis buvo 10 dienų gydytas Kauno klinikinėje ligoninėje. Pareiškėjo teigimu, neteisėtus atsakovo veiksmus ir rimtą pareiškėjo protinį sveikatos sutrikdymą patvirtina Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-21-598/2011, kurioje buvo pripažinti neteisėtais antstolių R. M. ir S. V. veiksmai tokiu pačiu kaip šis atveju su antstoliais J. K. ir A. Š.. Prašoma priteisti neturtinė žala turi būti išieškota iš teisingumo ministro J. B..

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 27–29) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjas šiuo atveju turėjo nurodyti, kokias konkrečiai materialaus pobūdžio teises pažeidė aptariamas Teisingumo ministerijos raštas, taip pat turi įrodyti, kokios jo teisės ar įstatymų saugomi interesai bus apginti, tenkinus skundo reikalavimus. Su skundu pateikti įrodymai nepatvirtina neteisėtų Teisingumo ministerijos veiksmų. Lietuvos Respublikos antstolių įstatymas nenustato besąlyginės Teisingumo ministerijos pareigos iškelti antstoliui drausmės bylą. Teisingumo ministerija 2013 m. birželio 5 d. rašte Nr. (1.23.)7R-4150 paaiškino pareiškėjui, kodėl drausmės byla antstoliui A. Š. yra nekeliama. Iškėlus drausmės bylą antstoliui, neaišku, kokios pareiškėjo teisės ir įstatymų saugomi interesai bus apginti. Antstolių įstatymo 16 straipsnyje nustatyta, kad antstolis už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka. Iš šios nuostatos matyti, kad, jeigu pareiškėjas mano, jog žala atsirado dėl antstolio neteisėtų veiksmų, jis gali reikalauti žalos atlyginimo iš antstolio. Teisingumo ministerija neatliko vykdymo veiksmų vykdomosiose bylose, kuriose skolininku buvo pareiškėjas, todėl ji negalėjo sukelti pareiškėjui žalos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 21 d. sprendimu (b. l. 47–49) pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas iš pareiškėjo skunde teismui nurodytų aplinkybių ir motyvų nustatė, kad jis savo reikalavimus iš esmės grindžia tuo, jog Teisingumo ministerija atsisakė antstoliui A. Š. iškelti drausmės bylą. Pareiškėjo teigimu, dėl to jis patyrė nepatogumų ir dvasinių išgyvenimų, sutriko sveikata, ir visa tai pripažintina neturtine žala. Todėl, vertinant pareiškėjo skundo reikalavimo pagrįstumą, būtina nustatyti, ar Teisingumo ministerijos 2013 m. birželio 5 d. raštas pripažintinas viešojo administravimo aktu, iš kurio galėtų būti kildinama pareiškėjo nurodyta neturtinė žala, t. y., ar minėtas atsakovo atstovės atsakymas laikytinas viešojo administravimo aktu Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio taikymo prasme. Asmeniui neturtinė žala gali būti kildinama tik iš tokių viešojo administravimo subjekto priimtų neteisėtų aktų.

Teismas nurodė, kad iš pareiškėjo Teisingumo ministerijai 2013 m. gegužės 14 d. pateikto skundo matyti, jog pareiškėjas neprašė ministerijos priimti jokio akto, kuriuo būtų apginamos jo teisės ar teisėti interesai. Pareiškėjo rašte išdėstyti reikalavimai laikytini Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punkte numatytu asmens kreipimusi apie galimą piktnaudžiavimą ar neteisėtus veiksmus, o Teisingumo ministerijos raštas laikytinas Taisyklių 5 punkte nurodytu atsakymu, kuriame išdėstyta institucijos nuomonė apie asmens kritiką, pasiūlymus ar pageidavimus. Taisyklių 41.4 punkte nurodyta, kad į kreipimąsi, kuriame išdėstoma asmens nuostata tam tikru klausimu, pranešama apie institucijos veiklos pagerėjimą ar trūkumus ir pateikiami pasiūlymai, kaip juos ištaisyti, atkreipiamas dėmesys į tam tikrą padėtį, informuojama apie valstybės tarnautojų piktnaudžiavimą ar neteisėtus veiksmus, nesusijusius su konkretaus asmens teisėtų interesų ir teisių pažeidimu, ar į kitokį asmens kreipimąsi atsakoma laisvos formos raštu. Be to, Taisyklėse nenumatoma, kad atsakymai į asmenų kreipimąsi gali būti skundžiami. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tarnybinio ar drausminio pažeidimo objektas yra tarnybos tvarka ir tarnybinės pareigos. Tuo tarpu pareigūno nepatraukimas atsakomybėn už galimai padarytą ar tariamą tarnybinį nusižengimą ar pareigūno vardo pažeminimą negali būti laikomas kito privataus asmens įstatymo garantuotos subjektinės teisės ar įstatymų saugomo intereso pažeidimu. Teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, padarė išvadą, kad pareiškėjui Teisingumo ministerijos 2013 m. birželio 5 d. raštu pateiktas atsakymas nelaikytinas individualaus pobūdžio viešojo administravimo aktu, pažeidžiančiu jo teises, o taip pat ir aktu, iš kurio galėtų būti kildinama neturtinė žala. Taigi nėra vienos iš sąlygų – neteisėtų valstybės institucijų veiksmų – civilinei atsakomybei kilti.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 56–57), kuriuo prašo jį panaikinti ir jo skundą tenkinti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, taip pat įtraukti į bylą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis antstolius A. Š. ir J. K..

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 54 straipsnį, be jo sutikimo pakeitė jo skunde nurodytą atsakovą teisingumo ministrą J. B. atsakovu Lietuvos valstybe, atstovaujama Teisingumo ministerijos, ir pašalino iš bylos trečiąjį suinteresuotą asmenį antstolį A. Š.. Po tokių veiksmų atlikimo teismas negalėjo priimti teisėto ir pagrįsto sprendimo, nes privalėjo išnagrinėti jo skundą iš esmės būtent skunde nurodyto atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu. Be to, į administracinę bylą pateiktas Teisingumo ministerijos atsiliepimas į jo skundą negali būti teisėtu ir pagrįstu įrodymu administracinėje byloje, nes jis galėjo būti priimtas tik kaip trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimas. Dėl šių priežasčių administracinė byla buvo išnagrinėta šališkai ir priklausomai, pažeidžiant ne tik ABTĮ 54 straipsnio, bet ir 6, 7, 10 ir 72 straipsnių reikalavimus. Be to, skundžiamame sprendime nėra argumentų, kuriais atmetami pareiškėjo pateikti rašytiniai įrodymai.

Teigia, kad pareiškėjo 2013 m. gegužės 14 d. skundas nėra tik pareiškėjo kreipimasis dėl drausminės bylos iškėlimo, į kurį atsakoma laisvos formos raštu. Tokią išvadą paneigia pačiame Teisingumo ministerijos rašte nurodyta šio rašto apskundimo tvarka, nustatyta ABTĮ. Teismas, priimdamas tokį skundžiamą sprendimą, pripažino, kad teisingumo ministras neišnagrinėjo jo skundo iš esmės ir neapgynė jo pažeistų teisių ir teisėtų interesų. Teisingumo ministras minėtame atsakyme neteisėtai ir nepagrįstai nurodė, kad net nenagrinėjo antstolio A. Š. patraukimo drausminėn atsakomybėn klausimo, nes nagrinėjant skundą neva nebuvo nustatyta kitų pagrindų antstolio atsakomybei kilti, tačiau minėtame rašte nenurodė argumentų, kuriais būtų ištirti ir įvertinti bei atmesti prie skundo pateikti rašytiniai įrodymai apie antstolio A. Š. padarytus Antstolių įstatymo 3 straipsnio, Antstolių profesinės etikos kodekso, Sprendimų vykdymo instrukcijos pažeidimus. Taip pat buvo pažeista ir Antstolių įstatymo 27 straipsnio 6 dalis, pagal kurią pareiškėjo skundas turėjo būti iš pradžių išnagrinėtas Lietuvos antstolių rūmų, o tik po to teisingumo ministro. Tai padaryta tyčia, kad nebūtų ištirti ir įvertinti prie skundo pateikti rašytiniai įrodymai apie neteisėtą antstolio A. Š. veiklą.

Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 61–62) prašo jo netenkinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime atsakovas nurodo, kad pareiškėjas, teigdamas, jog bylą išnagrinėjo šališkas teismas, turėjo pateikti įrodymus, kurie sudarytų pagrindą pagrįstai abejoti bylą nagrinėjusio teisėjo nešališkumu ar suinteresuotumu bylos baigtimi. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai išsprendė klausimą, ar ginčijamas atsakovo atsakymas laikytinas viešojo administravimo aktu Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio taikymo prasme, ir teisingai nustatė, jog pareiškėjui Teisingumo ministerijos pateiktas atsakymas nelaikytinas individualaus pobūdžio viešojo administravimo aktu, pažeidžiančiu jo teises, o taip pat ir aktu, iš kurio galėtų būti kildinama neturtinė žala.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje sprendžiamas ginčas dėl neturtinės žalos (20 000 Lt) atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Teisingumo ministro J. B. veiksmų, pastarajam atsisakius iškelti drausmės bylą antstoliui A. Š. bei atsisakius sustabdyti šio antstolio įgaliojimus.

Byloje nustatyta, kad antstolis A. Š. 2008 m. gruodžio 1 d. ir 2013 m. balandžio 25 d., vykdydamas Jonavos rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 11 d. išduotą vykdomąjį raštą, priėmė patvarkymus dėl 336 Lt ir 411 Lt išieškojimo iš pareiškėjo (b. l. 3-8).

Dėl šių antstolio veiksmų pareiškėjas 2013 m. gegužės 14 d. kreipėsi į Teisingumo ministeriją, prašydamas antstoliui A. Š. iškelti drausmės bylą bei sustabdyti šio antstolio įgaliojimus.

Teisingumo ministerija 2013 m. birželio 5 d. raštu informavo pareiškėją, kad išnagrinėjusi pareiškėjo 2013 m. gegužės 14 d. pareiškime nurodytus faktus, pagrindo iškelti drausmės bylą antstoliui A. Š. nenustatė, dėl ko netenkino ir pareiškėjo prašymo iškelti antstoliui drausmės bylą bei sustabdyti jo įgaliojimus.

Teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus yra įtvirtinta Konstitucijos 33 straipsnyje. Pagal konstitucinės doktrinos nuostatas teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą iš vienos pusės pasireiškia asmens subjektine teise reikšti kritinę nuomonę apie valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, iš kitos pusės valstybės įstaigų ar pareigūnų pareiga tirti tokio pobūdžio piliečių skundus ir prašymus (žr. Konstitucinio Teismo 1994 m. vasario 14 d.; 1998 m. kovo 10 d. nutarimus).

Piliečių skundų ir prašymų nagrinėjimo tvarką įgyvendina Viešojo administravimo įstatymas ir su šio įstatymo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai. Atitinkamai Teisingumo ministro kompetenciją iškelti drausmės bylą antstoliui reglamentuoja Antstolių įstatymas, kurio 13 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad iškelti antstoliui drausmės bylą teisingumo ministras gali už Antstolių <...> „įstatymo, Sprendimų vykdymo instrukcijos, Antstolių profesinės etikos kodekso, kitų teisės aktų, reglamentuojančių antstolių neprocesinę veiklą, vykdymo išlaidų išieškojimo tvarkos, nesusijusios su vykdymo išlaidų dydžio apskaičiavimu, pažeidimus arba jei teismo sprendime konstatuoti imperatyviųjų procesinės teisės normų pažeidimai“ <...>.

Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad kaip taisyklė, antstoliui už jo procesinę veiklą drausminė atsakomybė yra negalima, išskyrus atvejus, jei teismo sprendime yra konstatuoti imperatyviųjų procesinės teisės normų pažeidimai.

Iš ginčijamo Teisingumo ministro 2013 m. birželio 5 d. rašto pareiškėjui ir matyti, kad juo buvo konstatuota, jog pareiškėjas skundžia antstolio A. Š. veiklą, kuri susijusi su pastarojo veikla vykdant procesines teisės normas, t. y., kad skundžia tokią antstolio veiklą dėl kurios yra negalima drausminė atsakomybė.

Byloje duomenų, kad Teisingumo ministerija tirdama pareiškėjo 2013 m. gegužės 14 d. skundą būtų pažeidusi Viešojo administravimo įstatymo reikalavimus, nenustatyta. Tokio pobūdžio pažeidimų nenurodo ir pareiškėjas.

Aptartos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjo subjektinė teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus nebuvo pažeista, nes jo 2013 m. gegužės 14 d. skundą, nepažeisdama Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų ištyrė kompetentinga institucija, kuri jai suteiktos kompetencijos ribose išnagrinėjo pareiškėjo nurodomas aplinkybes apie antstolio A. Š. darbą bei pateikė atsakymą pareiškėjui apie atlikto tyrimo rezultatus.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė savo teiginių dėl neteisėtų Teisingumo misterijos veiksmų tiriant jo skundą. Kadangi neteisėti valstybės institucijų ar jų pareigūnų veiksmai yra būtina sąlyga atsirasti valstybės atsakomybei dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, todėl nesant šios sąlygos nėra ir teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.250; 6.271 str.).

Byloje esminių procesinio įstatymo pažeidimų, galėjusių įtakoti neteisingo sprendimo priėmimą, nenustatyta.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 4 dalies nuostatas teismui yra suteikiama teisė, priimant skundą pakeisti neteisingai nurodytas proceso šalis, į bylą įtraukiant tinkamus atsakovus ir pan..

Iš bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas 2013 m. liepos 11 d. nutartimi, spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą nusprendė iš atsakovų ir trečiųjų asmenų atitinkamai pašalinti Teisingumo ministrą ir antstolį A. Š., o į bylą atsakovu įtraukti Lietuvos valstybę, kurią atstovaus Teisingumo ministerija (b. l. 25).

Tokia pirmosios instancijos teismo išvada šiuo procesiniu klausimu iš esmės atitinka pareiškėjo nurodytą ginčo dalyką ir pagrindą bei keliamo ginčo pobūdį. Iš bylos taip pat matyti, kad pareiškėjas teismo posėdyje, nagrinėjant bylą iš esmės, dalyvauti nepageidavo, tuo pačiu atsisakydamas išreikšti savo aiškią poziciją bei valią dėl šios bylos proceso dalyvių statuso, galimybės juos pakeisti ir pan..

Visa tai lemia, kad pirmosios instancijos teismas 2013 m. liepos 11 d. nutartimi atitinkamai pakeisdamas proceso dalyvius veikė pagal procesinės teisės normų reikalavimus bei nepažeidė pareiškėjo teisės į teisminę gynybą.

Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Veslava Ruskan

Romanas Klišauskas

Virginija Volskienė