A-556-2183-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-2183/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06849-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugpjūčio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. J. skundą atsakovui Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja R. J. (toliau – ir pareiškėja) padavė teismui skundą (I t., b. l. 1–2), kuriame prašo panaikinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – Tarnyba, atsakovas) 2013 m. spalio 18 d. sprendimą „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ Nr. (1.7)-S-3334-13, kuriuo Tarnyba atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai pagal 2013 m. spalio 3 d. prašymą, reg. Nr. (1.7)-ATP-3318-13.

Pareiškėja paaiškino, kad ji kreipėsi į Tarnybą su prašymu suteikti antrinę teisinę pagalbą, siekdama išreikalauti atlyginti neturtinę žalą dėl nuolat besitęsiančių geliančių kaulų skausmų, kurie atsirado nuo 2008 metų jai dirbant Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje rūbininke. Toje darbovietėje, pažeidžiant higienos normas, buvo priimtas sprendimas panaikinti vieną iš dviejų rūbininko etatų, paliekant šiam darbui atlikti vieną žmogų, dirbantį 1,5 etatu. Tarnyba, nepakankamai atidžiai ir išsamiai išnagrinėjusi bylos priežastis ir aplinkybes, atsisakė suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą, motyvuodama tuo, kad atsakovo veiksmuose nėra civilinės atsakomybės sąlygų.

Pareiškėja paaiškino, kad pirmieji nusiskundimai dėl sunkaus darbo sukeliamų fizinių viso kūno skausmų, deginančio kairiojo kelio sąnario ir jo tinimo yra užfiksuoti pareiškėjos medicininėje kortelėje dar 2008 metų gruodžio pradžioje. Kitos ligos ir būklės, taip pat iš nežinia kur atsiradęs fibromialinis sindromas, diagnozuotas Santariškių konsultacinėje poliklinikoje, ir buvo ta priežastis, dėl kurios pareiškėja 2011 m. spalio 11 d. kreipėsi į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą (toliau – ir NDNT), kur buvo pripažintas 10 procentų darbingumo praradimas.

Kairiojo kelio trauma (menisko plyšimas), įvykusi ne dėl pareiškėjos kaltės, buvo diagnozuota 2012 m. birželio 10 d., išduotas traumatologo siuntimas operacijai, kartu pažymėta, kad tokios traumos gali atsirasti ar įvykti dėl staigaus atsisėdimo – atsistojimo, o tokio pobūdžio veiksmų dėl didelės pareiškėjos darbo apimties ir poreikio aptarnauti lankytojus kuo skubiau buvo labai daug. Stuburo trauma pareiškėjai diagnozuota 2012 m. vasario 10 d., t. y. dar gerokai anksčiau nei darbingumo lygio vertinimo aktu Nr. DL-424 buvo priimtas sprendimas dėl 100 procentų darbingumo lygio nustatymo.

NDNT, nustatydama 100 procentų darbingumą, pusiau aklam, traumuotam asmeniui, kuriam reikalinga operacija, eilinį kartą demonstruoja pasityčiojimą ir visišką šios tarnybos specialistų nekompetenciją. Kai buvo atliktas darbo sąlygų tyrimas, darbo inspekcijos specialistai neinformavo pareiškėjos, kad nesutikimą su išvadomis ji privalėjo įforminti atitinkamu raštu, t. y. skundu. Todėl pareiškėja tik nepasirašė išvadų, pateikė skundą tik dėl profesinės ligos nenustatymo. Ligos ir traumos buvo diagnozuotos pareiškėjai tuo metu, kai ji dirbo Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje (nuo 2008 m. liepos 24 d. iki 2013 m. sausio 22 d.).

Per visą šį laiką nebuvo vykdomi periodiniai sveikatos patikrinimai, nebuvo jokių pareiginių instrukcijų. Profesinės ligos priežasčių tyrimo akte nurodytas 8 kg svoris taip pat yra pakankamai didelis atsižvelgiant į didelį lankytojų skaičių ir prieš tai pasireiškusius sveikatos sutrikdymus, negalėjo neturėti įtakos 55 procentų darbingumo praradimui. Sprendimų priėmimo laikas vilkintas dėl biurokratų kaltės.

Atsakovas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepimu į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 59–64) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad skundžiamas sprendimas buvo priimtas, išsamiai išnagrinėjus pareiškėjos prašymą bei kitus su juo susijusius dokumentus ir nustačius, jog pareiškėjos reikalavimas yra nepagrįstas ir atstovavimas tokioje byloje būtų neperspektyvus. Teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Atsakovas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2009 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A822-1042/2009, kurioje teismas konstatavo, kad „net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus“.

Tokie apribojimai yra nustatyti Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 6 dalyje. Šie apribojimai yra imperatyvūs, todėl Tarnyba, nagrinėdama asmens prašymą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą patikrinti, ar nėra Įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje numatytų pagrindų, kuriems esant antrinė teisinė pagalba yra neteikiama. Pažymėjo, kad pareiškėjos skunde teismui nurodomos ligos ir traumos bei jas, pareiškėjos manymu, patvirtinantys dokumentai Tarnybai pateikti nebuvo, todėl Tarnyba, priimdama sprendimą, negalėjo jų analizuoti bei jais vadovautis.

Tarnyba išsamiai išnagrinėjo prie pareiškėjos 2013 m. spalio 3 d. prašymo, reg. Nr. (1.7.)-ATP-3318-13, pridėtus dokumentus ir pareiškėjos 2013 m. spalio 15 d. pateiktą paaiškinimą, reg. Nr. (1.7.)-GD-2004-13, ir nustatė, kad pareiškėja nuo 2008 m. dirbo Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje rūbininke-valytoja. Tarnyba nustatė, kad gavus iš VšĮ Centro poliklinikos Naujamiesčio filialo 2012 m. sausio 26 d. pranešimą apie R. J. įtartą profesinę ligą, Valstybinės darbo inspekcijos (toliau – ir VDI) Vilniaus skyriuje vedėjo potvarkiu buvo sudaryta pareiškėjos profesinės ligos priežasčių tyrimo komisija, kuri pagal savo kompetenciją ištyrė pareiškėjos darbo sąlygas ir užpildė 2012 m. balandžio 20 d. profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo aktą Nr. S-108.

Kadangi pareiškėja nepasinaudojo teisės aktuose nustatyta apskundimo teise, profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo akto pirmoji dalis Profesinių ligų priežasčių tyrimo nuostatų nustatyta tvarka buvo išsiųsta darbo medicinos gydytojui. VšĮ Vilniaus universitetinėje Antakalnio ligoninėje 2012 m. birželio 28 d. įtariamos profesinės ligos diagnozė buvo paneigta ir užpildyta akto antroji dalis. Pareiškėja, nesutikdama su profesinės ligos diagnozės nenustatymu, vadovaudamasi teisės aktuose nustatyta tvarka, kreipėsi į Centrinę darbo medicinos ekspertų komisiją (toliau – ir CDMEK).

CDMEK, išanalizavusi turimus medicininius ir teisinius dokumentus, 2012 m. lapkričio 30 d. pateikė išvadą dėl profesinės ligos, kurioje nurodė, kad pareiškėjai profesinė liga nenustatyta pagrįstai. CDMEK pažymėjo, kad pareiškėjai stuburo patologija pasireiškė prieš įsidarbinant Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje rūbininke-valytoja, keliami svoriai neviršijo leistinų verčių, o įtartos profesinės ligos (mialgija, cervikalgija, lumbagas su sėdimojo nervo neuralgija) neįeina į profesinių ligų sąrašą. Pareiškėja 2013 m. vasario 6 d. kreipėsi į VDI Nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų skyrių su prašymu dėl jai nenustatytos profesinės ligos priežasčių pakartotinio tyrimo.

Pareiškėja 2013 m. kovo 1 d. raštu Nr. VD-22 buvo informuota, kad Profesinių ligų priežasčių tyrimo nuostatuose nėra numatytas akto pakeitimas ar pakartotinis tyrimas, po to, kai nustatyta (nenustatyta) profesinės ligos diagnozė ir užpildyta akto II dalis. Pareiškėja prie prašymo taip pat pateikė NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus 2013 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. SS-718 dėl R. J. darbingumo lygio, kuriuo buvo nuspręsta nekeisti NDNT Vilniaus I teritorinio skyriaus 2013 m. sausio 21 d. darbingumo lygio vertinimo aktu Nr. DL-424 priimto sprendimo, kuriuo pareiškėjai buvo nustatytas 100 procentų darbingumo lygis.

Taip pat pareiškėja pateikė NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus 2013 m. gegužės 20 d. sprendimą Nr. SS-1656 dėl Ginčų komisijos 2013 m. balandžio 16 d. sprendimo „Dėl R. J. darbingumo lygio“ Nr. S-162 vykdymo. Minėtu sprendimu pareiškėja pripažinta iš dalies darbinga, jai nustatytas 45 procentų darbingumo lygis dėl priežasties „ligos arba būklės“ nuo 2013 m. gegužės 20 d. iki 2014 m. gegužės 19 d. Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėja siekė kreiptis į teismą dėl darbdavio jos sveikatai padarytos žalos (neturtinės) atlyginimo, Tarnyba savo kompetencijos ribose turėjo nustatyti, ar pareiškėjos prašyme ir minėtuose dokumentuose nurodytos faktinės aplinkybės atitinka įstatymų nustatytas sąlygas, kurios yra teisiškai būtinos pareiškėjos reikalaujamam civiliniam ieškiniui dėl žalos atlyginimo parengti pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus.

Pareiškėja, reikšdama Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešajai bibliotekai ieškinį dėl žalos atlyginimo, turėtų įrodyti bendrąsias (neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, kaltę, žalą) ir specialiąsias (pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu turi būti susiję darbo santykiais, žala turi atsirasti dėl darbo veiklos) darbdavio atsakomybės sąlygas. Nesant bent vienos iš privalomų sąlygų, negalima ir atsakomybė. Tarnyba išsamiai išanalizavo visus pareiškėjos pateiktus dokumentus ir nustatė, kad profesinė liga teisės aktų nustatyta tvarka pareiškėjai konstatuota nebuvo, įrodymų, jog pareiškėja prarado darbingumą dėl darbdavio kaltės, pareiškėja taip pat nepateikė.

Neturtinė žala, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.250 straipsniu, yra atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais už įstatyme nustatytų teisių ir saugomų vertybių pažeidimus. Tuo tarpu iš pareiškėjos pateiktų dokumentų neįmanoma nustatyti, kad dėl pareiškėjos darbdavio – Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos – neteisėtų veiksmų pareiškėja prarado 55 procentus darbingumo. Nustačius, kad nėra būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovo neteisėtų veiksmų ir kaltės – nėra galimybės reikalauti atlyginti neturtinę žalą.

Nesant civilinės atsakomybės sąlygų atsakovo veiksmuose, nebūtų galimybės tinkamai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką. Todėl pagrįstai Tarnyba, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 punktu, 2 punktu, atsisakė teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 23 d. sprendimu (I t., b. l. 161–165) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad skundžiamas Tarnybos 2013 m. spalio 18 d. sprendimas „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ Nr. (1.7.)-S-3334-13. Šiame sprendime nurodyta, kad 2013 m. spalio 3 d. gautas R. J. prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje. Tarnyba kreipėsi į pareiškėją 2013 m. spalio 4 d. raštu, prašė patikslinti reikalavimą. Tarnyba 2013 m. spalio 15 d. gavo pareiškėjos paaiškinimą. Pareiškėja Tarnybai kartu su pirmuoju 2013 m. spalio 3 d. prašymu pateikė priedus. Teismas, įvertinęs pareiškėjos prašymus, jų priedus ir skundą teismui, nurodė, kad akivaizdu, jog pareiškėja nori kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš buvusio darbdavio Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos dėl to, kad, pareiškėjos nuomone, jai dirbant bibliotekoje rūbininke-valytoja nepagrįstai buvo padidintas darbo krūvis, o dėl to pareiškėjai atsirado jos nurodomi sveikatos sutrikdymai, dėl kurių pareiškėjai buvo nustatytas 45 procentų darbingumo lygis.

Pareiškėjos Tarnybai pateikti dokumentai rodo, kad pareiškėjai 2012 m. rugpjūčio 21 d. bibliotekos direktorius įteikė pranešimą apie darbo sutarties nutraukimą po dviejų mėnesių. CDMEK 2012 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. S-(14.2)-630 pateikė VDI, pareiškėjai, Adomo Mickevičiaus bibliotekai, VSDFV Vilniaus skyriui ir Profesinių ligų registrui išvadą dėl profesinės ligos: pareiškėjai stuburo patologija pasireiškė prieš įsidarbinant Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje rūbininke-valytoja, keliami svoriai neviršijo leistinų verčių, o įtartos profesinės ligos: profesinė mialgija, cervikalgija, lumbagas su sėdimojo nervo neuralgija, neįeina į profesinių ligų sąrašą, t. y. priėmė sprendimą pripažinti, kad pareiškėjai profesinė liga nenustatyta pagrįstai.

Tai yra galiojantis dokumentas. Pareiškėjai 2013 m. sausio 21 d. buvo išduotas siuntimas Nr. 14 į NDNT ir galiausiai NDNT Sprendimų kontrolės skyriaus 2013 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. SS-1656 pareiškėjai nustatytas 45 procentų darbingumo lygis dėl priežasties „ligos arba būklės“ nuo 2013 m. gegužės 20 d. iki 2014 m. gegužės 19 d. Teismas konstatavo, kad paminėti bei kiti pareiškėjos Tarnybai, taip pat ir teismui pateikti dokumentai patvirtina pareiškėjos 45 procentų darbingumo lygį nuo 2013 m. gegužės 20 d., taip pat kitus pareiškėjos turimus sveikatos sutrikimus, tačiau nepatvirtina fakto, jog pareiškėja kokia nors profesine liga susirgo dėl netinkamų darbo sąlygų Adomo Mickevičiaus bibliotekoje.

Pareiškėja kreipėsi į Tarnybą ne reikalaudama suteikti antrinę teisinę pagalbą ginčyti teisme CDMEK sprendimą, VDI sprendimą ar NDNT sprendimą, o prašydama teisinės pagalbos surašyti dokumentą teismui dėl neturtinės žalos išieškojimo iš buvusio darbdavio dėl pareiškėjos turimų sveikatos sutrikimų. Tarnyba skundžiamame sprendime nurodė, kad pareiškėjos pateiktų dokumentų nepakanka norimam ieškiniui pagrįsti. Nurodė, kad bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė yra tokia, kad kiekviena proceso šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus.

Tarnyba rėmėsi Darbo kodekso nuostatomis: 245 straipsniu, reglamentuojančiu materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygas, 250 straipsniu, reglamentuojančiu neturtinės žalos atlyginimą. Taip pat Tarnyba rėmėsi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio nuostatomis, jog neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 16 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2006), nustatančia, kad teisė į žalos, padarytos fizinio asmens sveikatai dėl profesinio susirgimo, atlyginimą atsiranda nuo profesinio susirgimo konstatavimo teisės aktų nustatyta tvarka momento.

Tarnyba nurodė, kad pagal pareiškėjos pateiktus dokumentus, pareiškėjai profesinė liga nustatyta nebuvo. To neneigia ir pareiškėja. Teismas priėjo išvadą, kad Tarnybai taip pat nebuvo pateikta jokių įrodymų ir dėl to, jog pareiškėja būtų buvusi suluošinta darbe, nes tokius atvejus (nelaimingus atsitikimus darbe) taip pat tiria VDI, dėl tokių atvejų, vadovaujantis tokius santykius reglamentuojančiais teisės aktais (Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymu, Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1118 patvirtintais Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatais ir kt.), taip pat turi būti priimami atitinkami dokumentai, patvirtinantys, kad darbe įvyko nelaimingas atsitikimas, dėl kurio asmuo buvo sužalotas.

Tokio dokumento taip pat nėra. Tarnyba padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos pateikti dokumentai neatitinka įstatymų (materialinės ir procesinės teisės normų) nustatytų sąlygų, kurios yra teisiškai būtinos pareiškėjos reikalaujamam procesiniam dokumentui parengti pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus, tai reiškia, jog nesant civilinės atsakomybės sąlygų atsakovo (darbdavio) veiksmuose, nebūtų galimybės tinkamai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Įstatymo 11 straipsnio 6 dalimi, Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 99 straipsnio 1 dalimi, Įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, 3 straipsniu, 11–12 straipsniais. Teismas konstatavo, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia.

Todėl net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Šiuo atveju nustatyta, kad pareiškėjos norimi kelti teisme reikalavimai buvo akivaizdžiai nepagrįsti įrodymais ir kad atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Tarnyba pagrįstai nurodė, jog iš pareiškėjos pateiktų dokumentų turinio akivaizdu, kad tokiais įrodymais negalės būti grindžiamas ieškinys darbdaviui dėl neturtinės žalos, padarytos neteisėtais darbdavio veiksmais, atlyginimo, o, pasak pareiškėjos, dėl jų buvo konstatuoti pareiškėjos sveikatos sutrikimai, jai buvo nustatytas 45 procentų darbingumas.

Sprendime pagrįstai pasisakyta, kad byloje dėl žalos atlyginimo turi būti įrodytos tokios teisinės aplinkybės kaip žala (nuostoliai), neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų bei kaltė, t. y. šiuo atveju darbdavio kaltė. Pareiškėjos Tarnybai pateikti dokumentai rodė tik jos sveikatos sutrikimus, darbo faktą Adomo Mickevičiaus bibliotekoje, o taip pat rodė faktą, kad buvo nagrinėjamas klausimas dėl profesinės ligos, kuri buvo paneigta, joks nelaimingo atsitikimo tyrimas darbe nebuvo atliekamas.

Taigi nebuvo daugumos būtinų civilinės atsakomybės sąlygų: neteisėtų darbdavio veiksmų (neveikimo), priežastinio ryšio tarp tokių veiksmų ir atsiradusių (ar buvusių anksčiau) sveikatos sutrikimų įrodymų. Dėl to Tarnyba neturėjo galimybės parengti minėtus Įstatymo reikalavimus ir principus atitinkančio ieškinio teismui, kadangi pagal sprendime nurodytas CPK nuostatas bylos šalis privalo pateikti įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus. Netgi pareiškėjos tik teismui pateikti išrašai iš medicininių dokumentų nėra įrodymai, kuriais būtų galimybė tinkamai pagrįsti reikalavimą dėl darbdavio kaltės padarius žalą pareiškėjos sveikatai, nes medicininiuose dokumentuose nėra pasakyta, kad juose surašytos diagnozės atsirado dėl darbo sąlygų.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes teismas priėjo išvadą, kad nėra pagrindo panaikinti Tarnybos 2013 m. spalio 18 d. sprendimą „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ Nr. (1.7)-S-3334-13, kadangi šis sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Tarnybos sprendimas neatima iš pareiškėjos galimybės paduoti teismui ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, jeigu, pareiškėjos nuomone, jos turimų ir Tarnybai bei teismui pateiktų įrodymų pakanka reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįsti.

III. Pareiškėja apeliaciniu skundu (II t., b. l. 1–3) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 23 d. sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Medicininiuose dokumentuose surašytos diagnozės atsirado ne tiek dėl darbo sąlygų, kiek dėl krūvių. Pirmieji nusiskundimai dėl sveikatos sutrikimų, kuriuos sąlygojo sunkus fizinis darbas, yra užrašyti jos medicininėje kortelėje šeimos gydytojos E. B. 2008 m. gruodžio pradžioje. Priede „Išrašas iš asmens sveikatos istorijos“, kurį pateikė teismui, tai nepaminėta, tačiau kortelėje, kuri šiuo metu yra Vilniaus m. Centro poliklinikoje, tai pažymėta. Po antrojo apsilankymo pas gydytoją I. B., yra 2010 m. gruodžio 31 d. datuojama rekomendacija „Per GKK siūlyti riboti darbo krūvius“.

2. Pareiškėjos stuburo patologija, pasireiškusi „prieš įsidarbinant“, buvo vienkartinė, be to, netirta. O skausmas, pasireiškęs 2008 m. rugsėjo mėn., bei daug ligų ir būklių turėjo visaapimantį ir nuolatinį pobūdį ir negalėjo atsirasti šiaip sau, be jokios priežasties (Gydytojų konsultacinės komisijos išvada Nr. 14). Pareiškėja taip pat skundėsi dėl kelio sąnarių skausmų – atlikti dešiniojo ir kairiojo kelio tyrimai.

Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 89–91) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, objektyviai ir visapusiškai nustatė, ištyrė bei įvertino visas faktines bylos aplinkybes, įrodymus, ginčo šalių argumentus ir kitą bylos medžiagą, teisingai išaiškino ir pritaikė procesines ir materialines teisės normas ir vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais bei teismų praktika priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį pakeisti, kaip to apeliaciniame skunde prašo pareiškėja, nėra jokio teisinio pagrindo. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės išdėsto faktines aplinkybes, susijusias su jos patirtais sveikatos sutrikimais bei nustatytomis diagnozėmis, kurias dėstė ir pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Tarnyba akcentuoja, kad skunde pareiškėja daugiau nenurodė jokių reikšmingų motyvų ir nepateikė įrodymų, dėl ko, pareiškėjos nuomone, teismo sprendimas yra neteisėtais ir nepagrįstas. Vadovaujantis Administracinių bylų teisinos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 130 straipsnio 2 dalies 6 ir 8 punktais, apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (apeliacinio skundo juridinis pagrindas), ir įrodymai, patvirtinantys skunde išdėstytas aplinkybes. Pareiškėja pateiktame apeliaciniame skunde nenurodė nei vieno iš šių pagrindų, t. y. neįrodė, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė, neteisingai išaiškino ar pritaikė procesines ir/ar materialines teisės normas, ar išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Vilniaus apygardos administracinis teismas paliko galioti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. spalio 18 d. sprendimą „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ Nr. (1.7)-S-3334-13, kuriuo Tarnyba atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai pagal jos 2013 m. spalio 3 d. prašymą. Tarnybos sprendimas grįstas Įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punktais (1 t., b.l. 42-45).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 punktuose buvo numatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai akivaizdžiai nepagrįsti, o pagal 2 punktą teisinė pagalba buvo neteikiama, jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus (Įstatymo redakcija galiojusi skundžiamo sprendimo priėmimo metu).

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 2 punkte įtvirtinti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai yra atskiri (savarankiški) (LVAT 2008 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146 – 1411/2008) ir atsisakymas suteikti antrinę teisinę pagalbą buvo galimas esant bent vienam iš šių pagrindų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858 – 1157/2010), tačiau, šiuo atveju, jis (atsisakymas) grįstas dviem Įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje nurodytais pagrindais. Taigi administracinės bylos nagrinėjimo dalykas reikalavo patikrinti, ar buvo bent vienas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis netenkintas pareiškėjos 2013 m. spalio 3 d. prašymas. Jei vieno iš jų nebuvo, privalu buvo tikrinti, ar yra kitas. Ir priešingai, nustačius bent vieną iš nurodytų pagrindų buvimą, kito tikrinimas tampa teisiškai beprasmis, perteklinis.

Pirmosios instancijos teismas, patikrinęs viešojo administravimo sistemos subjekto sprendimą, apeliacinės instancijos teismo nuomone, padarė pagrįstą išvadą, kad prašymas neturėjo būti tenkinamas atstovavimo neperspektyvumo prasme. Pažymėtina, kad nors iš esmės aiškiai ir nebuvo atskirtas atsisakymo teikti pagalbą pagrindas, kai reikalavimai akivaizdžiai nepagrįsti (Įstatymo 11 str. 6 d. 1 p.), tai nesuponuoja kitokios bylos baigties, nes ir vieno pagrindo buvimas buvo visiškai pakankamas atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą. Ir tokią išvadą (dėl atstovavimo neperspektyvumo) leido padaryti administracinėje byloje surinkti faktiniai duomenys. Pagal esamus įrodymus, be didesnių abejonių, buvo galima spręsti, kad pareiškėjai (apeliantei) profesinė liga nebuvo nustatyta, ko nepaneigė ir pati pareiškėja, Tarnybai nebuvo pateikta įrodymų, jog pareiškėja būtų buvusi suluošinta darbe, o tai reiškia, kad nebuvo nustatyta bent preliminariai sąlygų, kurios teisiškai buvo būtinos pareiškėjos reikalautam procesiniam dokumentui parengti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas analogiško pobūdžio bylas, yra pažymėjęs, jog „<...> atstovavimo byloje perspektyvumas VGTPĮ taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų kontekste. Informacijos, kuria remiantis turi būti atliktas atstovavimo byloje perspektyvumo vertinimas, šaltiniai gali būti įvairūs. Informacija apie atstovavimo, kai yra priimtas sprendimas teikti antrinę teisinę pagalbą, neperspektyvumą paprastai gaunama iš advokato, teikiančio antrinę teisinę pagalbą, pranešimų (VGTPĮ 23 str. 2 d.), taip pat iš teismų priimtų procesinių sprendimų, asmens, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, paaiškinimų ir kt. Antrinės teisinės pagalbos teikimas, remiantis VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 9 punktu, gali būti nutrauktas, kai iš visų tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog pradėtas ginčas šaliai, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba, neturi teisinės perspektyvos (nebus pasiektas siekiamas rezultatas). Teisėjų kolegija taip pat priminė, kad sprendimas nutraukti antrinę teisinę pagalbą turi būti pagrįstas nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir motyvuotas taip, kad antrinės teisinės pagalbos netekusiam asmeniui būtų aiškios teisinės pagalbos nutraukimo priežastys, o ginčui persikėlus į teismą (jei asmuo nesutinka su sprendimu nutraukti teisinę pagalbą), teismas galėtų patikrinti antrinės teisinės pagalbos nutraukimo pagrįstumą“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146 – 1162/2010).

Formuojama administracinių teismų praktika atstovavimo perspektyvumo plotmėje pastarąją aplinkybę pripažįsta vertinamojo pobūdžio, o vertinimą nulemia pateikiamos informacijos turinys, suponuojantis ir sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo arba atsisakymo ją suteikti. Vadinasi, kreipiantis dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo šį klausimą sprendžiančiam subjektui turi būti pateikta pakankama kokybinė informacija, leidžianti manyti, kad iškeltas ginčas bei suteiktas atstovavimas turėtų būti teisiškai prasmingas ir rezultatas gali būti pasiektas.

Tikrinamoje administracinėje byloje iš tikro tokių duomenų nebuvo. Apie tai tiksliai paaiškinta skundžiamame sprendime ir nurodyta argumentacija nebeatkartotina. Teikiant apeliacinį skundą naujų faktinių duomenų, kuriais būtų galima patvirtinti darbdavio kaltę bei siekti žalos atlyginimo, nepateikta. Apeliacinio proceso metu teikiami paaiškinimai apie sveikatos būklę nėra tie duomenys, kurie leistų padaryti priešingą išvadą nei padarė pirmosios instancijos teismas.

Dėl išdėstytų aplinkybių teigtina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas iš principo yra teisėtas bei pagrįstas ir apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais negali būti patenkintas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o R. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Arūnas Sutkevičius

Virginija Volskienė