A-552-1587-14 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-1587/2014

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00908-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. spalio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. B. ir atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. B. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja D. B. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas) viršininko 2013 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. 10-S-3111 „Dėl 40 proc. vidutinio darbo užmokesčio dalies mokėjimo“; 2) priteisti iš atsakovo negautą išmokos sumą, susidariusią už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. iki 2013 m. birželio 30 d. – 10 193,31 Lt; 3) priteisti iš atsakovo dėl minėtu laikotarpiu neišmokėtų 40 proc. vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmokų susidariusius delspinigius – 304,57 Lt; 4) priteisti iš atsakovo po 7,14 Lt delspinigių nuo kreipimosi į teismą dienos (2013 m. kovo 25 d.) iki sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Pareiškėja paaiškino, kad yra Komisariato Vilniaus miesto penktojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio specialistė, statutinė valstybės tarnautoja. Po vaiko priežiūros atostogų nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. grįžus į pareigas jai buvo nutrauktas 40 proc. vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmokos už antruosius vaiko priežiūros metus mokėjimas. Pareiškėjai kreipusis į Komisariato viršininką dėl minėtos išmokos mokėjimo iki vaikui sukaks 2 metai atsakovas informavo, kad teisinis reguliavimas nesudaro galimybės tuo pat metu tarnauti ir gauti 40 proc. vidutinio darbo užmokesčio dalį.

Pareiškėja rėmėsi Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 41 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pažymėjo, kad šiame punkte nurodyta šios sąlygos išimtis – Įstatymo 21 straipsnio 4 dalis numatytu atveju netaikoma. Minėtoji išimtis, suteikianti teisę asmenims gauti motinystės (tėvystės) išmoką net ir nebesant vaiko priežiūros atostogose, Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte buvo įtvirtinta priėmus 2007 m. gruodžio 4 d.

įstatymą Nr. X-1338. Nuo 2011 m. liepos 1 d. galiojančioje Įstatymo 21 straipsnio 4 dalies redakcijoje nustatyta, kad jeigu apdraustasis, kuris buvo ar yra išleistas vaiko priežiūros atostogų, kol vaikui sueis vieneri metai, turi draudžiamųjų pajamų, kurių dydis mažesnis už motinystės (tėvystės) pašalpą (bendrą šių pašalpų sumą), jam mokamas šios pašalpos (bendros šių pašalpų sumos) ir jo atitinkamą mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumas Vyriausybės tvirtinamų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nustatyta tvarka.

Mokant motinystės (tėvystės) pašalpą į draudžiamąsias pajamas neįtraukiamos pajamos, gautos pagal autorines sutartis už darbą, atliktą iki pirmosios vaiko priežiūros atostogų dienos. Pareiškėja vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 43.2 punktu. Pareiškėjos nuomone, pagal ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusį teisinį reguliavimą motinystės (tėvystės) pašalpa mokama tik jei asmuo yra išėjęs vaiko priežiūros atostogų, išskyrus atvejus, kai: jis nutraukia vaiko priežiūros atostogas, suteiktas iki vaikui sueis vieneri metai, ir jo gaunamų draudžiamųjų pajamų dydis neviršija gaunamos pašalpos dydžio (tokiu atveju jam mokamas pašalpos ir gaunamų draudžiamųjų pajamų skirtumas); atostogas, suteiktas iki vaikui sueis dveji metai, jis nutraukia antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais (tokiu atveju mokama visa priklausanti pašalpos suma, jos nemažinant gaunamų draudžiamųjų pajamų dydžiu).

Pareiškėjos teigimu, Statuto 41 straipsnio 3 dalyje (galiojusioje iki 2013 m. liepos 1 d.) nustatyta, kad pareigūnams vidutinis darbo užmokestis ar jo dalis mokama tik vaiko priežiūros laikotarpiu, nenumatant jokių išimčių, tačiau Statuto 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta ir blanketinė teisės norma, nustatanti, kad vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu pareigūnui mokamo vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies dydis ir mokėjimo trukmė yra nustatomi vadovaujantis Įstatymo nuostatomis. Pareiškėjos įsitikinimu, Statuto 41 straipsnio 3 dalis turėtų būti aiškinama bei taikoma kaip numatanti, kad pareigūnams jų vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu yra mokama ne Įstatyme numatyta motinystės (tėvystės) pašalpa, mokama iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ir skaičiuojama pagal kompensuojamąjį uždarbį, o vidutinis darbo užmokestis arba jo dalis, mokami iš konkrečios vidaus reikalų įstaigos biudžeto ir skaičiuojami Vyriausybės nustatyta tvarka.

Pareiškėjos manymu, nagrinėjamu atveju Statuto 41 straipsnio 3 dalies nuostatos aiškinimas, kaip nustatančios iš esmės skirtingas mokėjimo už vaiko priežiūros atostogas sąlygas bei mokėjimo trukmę nei numatytoji Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 21 straipsnio 4 dalyje, lemia skirtingą iš esmės vienodos socialinės garantijos taikymą atskiroms socialinėms grupėms. Pareiškėjos paskaičiavimu, laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. iki Statuto 41 straipsnio 3 dalies nuostatos pakeitimo, t. y. 2013 m. birželio 30 d., jai turėjo būti išmokėta 10 193,31 Lt dydžio išmoka.

Pareiškėja taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 207 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos, kartu su jomis darbuotojui išmokami įstatymų nustatyto dydžio delspinigiai. Pasak pareiškėjos, atsakovo kaltė dėl laiku nesumokėtos 10 193,31 Lt darbo užmokesčio dalies (išmokos) už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. iki 2013 m. birželio 30 d. pasireiškia tuo, kad atsakovas netinkamai aiškino ir taikė Statuto 41 straipsnio 3 dalį (redakcija iki 2013 m. birželio 30 d.) nuostatą bei nesivadovavo Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei 21 straipsnio 4 dalimi, dėl ko pareiškėjai nebuvo užtikrintas 40 proc. vidutinio darbo užmokesčio išmokos mokėjimas.

Pareiškėja darė išvadą, kad jai priklauso 0,07 proc. dydžio delspinigiai, skaičiuotini atitinkamai nuo kiekvieno mėnesio 18 dienos.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti.

Atsakovas, remdamasis Statuto 41 straipsnio 3 dalies (galiojusios iki 2013 m. liepos 1 d.) nuostatomis, nurodė, jog mokant motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) išmokas vidaus tarnybos sistemos pareigūnams pagal Įstatymą yra nustatomi tik šie aspektai: išmokos, mokamos nėštumo ir gimdymo, tėvystės ar vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu dydis (proc.); maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydis, pagal kurį nustatomas maksimalus motinystės (tėvystės) išmokos dydis; išmokos mokėjimo trukmė (nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpiu – 126 kalendorinės dienos, tėvystės atostogų – iki vaikui sueis vienas mėnuo, vaiko priežiūros atostogų – priklausomai nuo pasirenkamos išmokos mokėjimo trukmės, mokama iki vaikui sueis vieneri metai arba iki vaikui sueis dveji metai).

Atsakovas pažymėjo, kad, vadovaujantis Įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punktu, motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos skiriamos turintiems teisę jas gauti apdraustiesiems asmenims. Vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktu, vidaus tarnybos sistemos pareigūnai yra privalomai draudžiami tik Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 3 punktuose nustatytų rūšių socialiniu draudimu, t. y. pensijų socialiniu draudimu, kuriuo draudžiama pagrindinei ar pagrindinei ir papildomai pensijos dalims, numatytoms Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme, ir nedarbo socialiniu draudimu, kai draudžiama išmokoms, numatytoms Nedarbo socialinio draudimo įstatyme.

Atsakovas pabrėžė, kad nei Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, nei Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas, nustatantys asmenis, turinčius teisę gauti motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) socialines išmokas, nepriskiria vidaus tarnybos sistemos pareigūnų šiai asmenų kategorijai. Atsakovas paaiškino, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnams nėštumo ir gimdymo, tėvystės ar vaiko priežiūros atostogų metu yra mokamas (kompensuojamas) jų vidutinis darbo užmokestis (iš darbo užmokesčio fondo), o ne socialinė išmoka, todėl darė išvadą, kad teisinis reguliavimas, buvęs iki Statuto 43 straipsnio 3 dalies pakeitimo, įsigaliojusio 2013 m. liepos 1 d., nesudarė galimybės pareigūnams tarnauti, gauti darbo užmokestį ir 40 proc. dydžio vidutinio darbo užmokesčio dalį.

Pasak atsakovo, vadovaujantis teisės principu lex retro non agit, Statuto 43 straipsnio 3 dalies pakeitimai, suponuojantys statutinių valstybės tarnautojų teisę nutraukus vaiko priežiūros atostogas antraisiais jo auginimo metais gauti 40 proc. dydžio vidutinio darbo užmokesčio kompensaciją, negali būti taikomi juridiniams faktams (teisinėms pasekmėms), įvykusiems dar iki šių pakeitimų įsigaliojimo. Dėl delspinigių Komisariatas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (išskyrus Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo numatytas išmokas), kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymas numato šias socialinio draudimo išmokas: pensijų, ligos ir motinystės, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, sveikatos. Atsakovo nuomone, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja reikalauja priteisti būtent negautą ligos ir motinystės išmokos dalį ir šį savo reikalavimą grindžia Įstatymo normomis, delspinigiai dėl šios bylos ginčo dalyko nėra skaičiuotini.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 10 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, panaikino Komisariato viršininko 2013 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. 10-S-3111 „Dėl 40 proc. vidutinio darbo užmokesčio dalies mokėjimo“, priteisė pareiškėjai iš Komisariato 40 procentų pareiškėjos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. iki 2013 m. birželio 30 d. – 10 193,31 Lt. Kitą skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Statuto 41 straipsnio 3 dalimi, nustatė, kad, atsižvelgdamas į pareiškėjos prašymą, Komisariato viršininkas 2012 m. rugsėjo 3 d. įsakymu Nr. 10-TE-579 leido pareiškėjai nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. pradėti eiti pareigas, tačiau pareiškėjai grįžus į tarnybą, jai buvo nutrauktas 40 proc. vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmokos mokėjimas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos sutuoktiniui A. B. vaiko priežiūros atostogos suteiktos nebuvo.

Teismas vadovavosi Statuto 41 straipsnio 3 dalimi, pažymėjo, kad tiek iš Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio, tiek iš Įstatymo 4 straipsnio nuostatų matyti, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnai nėra privalomai draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu. Teismas darė išvadą, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnams ligos ir motinystės pašalpos, inter alia motinystės (tėvystės) pašalpos pagal minėtus teisės aktus nėra mokamos, tačiau pagal Statuto 41 straipsnio 3 dalį vidaus tarnybos sistemos pareigūnams yra garantuojama teisė į vidutinio darbo užmokesčio ar jo dalies dydžio išmokas inter alia vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu.

Teismas pažymėjo, kad Statuto 41 straipsnio 3 dalis nukreipia į Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, rėmėsi Įstatymo 20 straipsnio 1 dalimi, 21 straipsnio 1, 4 dalimis, ir darė išvadą, kad Įstatyme buvo pasirinktas toks socialinės paramos teikimo pirmaisiais vaiko auginimo bei priežiūros metais modelis, kai apdraustajam ligos ir motinystės socialiniu draudimu, atitinkančiam minėto įstatymo nustatytas sąlygas motinystės (tėvystės) pašalpai skirti, suteikiama galimybė pasirinkti šios pašalpos mokėjimo trukmę – arba iki vaikui sueis vieneri metai, arba iki vaikui sueis dveji metai. Jei apdraustasis pasirenka gauti motinystės (tėvystės) pašalpą kol vaikui sueis vieneri metai, pašalpos dydis yra 100 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo uždarbio dydžio, tačiau šiam dydžiui įtaką turi ir asmens turimos draudžiamosios pajamos – jei draudžiamųjų pajamų dydis mažesnis už motinystės (tėvystės) pašalpą (bendrą šių pašalpų sumą), jam mokamas šios pašalpos (bendros šių pašalpų sumos) ir jo atitinkamą mėnesį turėtų draudžiamųjų pajamų skirtumas. Jei apdraustasis pasirenka gauti motinystės (tėvystės) pašalpą iki vaikui sueis dveji metai, šios pašalpos dydis nuo nėštumo ir gimdymo atostogų pabaigos kol vaikui sueis vieneri metai yra 70 procentų, o kol vaikui sueis dveji metai – 40 proc. pašalpos gavėjo kompensuojamojo užmokesčio dydžio, tačiau šiuo atveju apdraustojo turimos draudžiamosios pajamos daro įtaką mokėtinam motinystės (tėvystės) pašalpos dydžiui tik laikotarpiu iki vaikui sueis vieneri metai – antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais motinystės (tėvystės) pašalpa (40 proc. pašalpos gavėjo kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio) mokama neatsižvelgiant į turimas draudžiamąsias pajamas. Teismas darė išvadą, kad Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymu buvo įtvirtinta teisė apdraustiesiems antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais tuo atveju, jei pasirinkta gauti motinystės (tėvystės) pašalpą iki vaikui sueis dveji metai, gauti motinystės (tėvystės) pašalpą (40 proc. pašalpos gavėjo kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio) ir nesant vaiko priežiūros atostogose.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ginčo metu galiojusi Statuto 41 straipsnio 3 dalies nuostata nustatė, jog vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu mokamo vidutinio darbo užmokesčio ar jo dalies dydį nustato Įstatymas, konstatavo, jog pagal Įstatymą nustatytinas ir neatsiejamas jame įtvirtinto teisinio reguliavimo dėl socialinės paramos antraisiais vaiko priežiūros atostogų metais (jei pasirenkama gauti motinystės (tėvystės) pašalpą, kol vaikui sueis dveji metai) elementas – garantija, jog asmens gaunamos draudžiamosios pajamos (inter alia gaunamas darbo užmokestis) antraisiais vaiko priežiūros metais nedarys įtakos priklausančios motinystės (tėvystės) pašalpos dydžiui (statutinių valstybės tarnautojų atveju – mokėtino vidutinio darbo užmokesčio dalies dydžiui). Teismas pažymėjo, kad tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A520-330/2013.

Teismas pažymėjo, kad nors pagal nuo 2013 m. liepos 1 d. įsigaliojusią Statuto 41 straipsnio 3 dalies redakciją atitinkamų išmokų mokėjimas antraisiais vaiko priežiūros metais jau buvo aiškiai įtvirtintas, tai nereiškia, kad ši nuostata taikoma atgal. Teismo vertinimu, ir ankstesnis teisinis reglamentavimas sudarė pagrindą ginčo išmokas statutiniams pareigūnams mokėti antraisiais vaiko priežiūros metais grįžus į tarnybą, ką patvirtina ir Statuto 41 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto aiškinamojo rašto paaiškinimai, kad pakeitimais buvo siekiama iš esmės ne įtvirtinti naują, iki tol nenumatytą teisinį reguliavimą, o užtikrinti, kad „įstatymo normos būtų aiškios, t. y. teisinis reguliavimas būtų logiškas, nuoseklus, glaustas, suprantamas, tikslus, aiškus ir nedviprasmiškas“.

Teismas darė išvadą, kad, vadovaujantis Statuto 41 straipsnio 3 dalimi bei teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Įstatyme, inter alia jo 21 straipsnio 1 ir 4 dalyse, taip pat Nuostatų 43.2 ir 48 punktuose, pareiškėja, antraisiais vaiko auginimo metais nusprendusi grįžti iš vaiko priežiūros atostogų, neprarado teisės gauti 40 procentų jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką. Teismas ginčijamą Komisariato viršininko 2013 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. 10-S-3111 pripažino neteisėtu ir panaikino (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 d. 1 p.) ir pareiškėjos prašomą priteisti negautos išmokos sumą, susidariusią už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 17 d. iki 2013 m. birželio 30 d. – 10 193,31 Lt, priteisė pareiškėjai iš Komisariato.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį, kad darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, tačiau pažymėjo, kad nors ginčo metu galiojusioje Statuto 41 straipsnio 3 dalyje ir buvo įtvirtinta, jog tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamas vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis, pagal savo paskirtį ir pobūdį šios išmokos negalėjo prilyginti darbo užmokesčiui. Teismo vertinimu, Statuto 41 straipsnio 3 dalies formuluotė „mokamas vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis“ apibūdina tik mokamos išmokos dydį. Kadangi pagal savo paskirtį minėta išmoka iš esmės gali būti prilyginama motinystės (tėvystės) pašalpai, kuri, be kita ko, numatyta ir Įstatyme, teismas delspinigių dėl minėtos išmokos pareiškėjai nepriteisė.

III. Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apeliaciniu skundu (b. l. 124-127) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas remiasi Statuto 41 straipsnio 3 dalimi, pabrėžia, kad vaiko priežiūros laikotarpiu mokamas vidutinis darbo užmokesčio dydis ar jo dalis, tačiau grįžus į tarnybą anksčiau termino, vaiko priežiūros atostogos nutraukiamos ir grįžtama į darbą įstaigoje, kurioje buvo dirbta iki atostogų. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai Komisariato viršininko 2011 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 10-TE-577 buvo suteiktos atostogos vaikui prižiūrėti nuo 2011 m. lapkričio 15 d. iki 2013 m. rugsėjo 15 d., pareiškėja 2012 m. rugsėjo 17 d. nutraukė vaiko priežiūros atostogas ir grįžo į tarnybą policijoje.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėja pateikė prašymą dėl leidimo pradėti eiti pareigas nuo 2012 m. rugsėjo 17 d., tačiau, remdamasi Statuto 41 straipsnio 3 dalimi (galiojusia iki 2013 m. liepos 1 d.) neprašė mokėti paskirtą 40 proc. vidutinio darbo užmokesčio išmoką iki vaikui sukaks 2 metai. Atsakovas vadovaujasi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 4 straipsnio 9 dalimi ir pabrėžia, kad nei Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, nei Įstatymas nenumato, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnai būtų draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu.

Atsakovas daro išvadą, kad Įstatymo 19 straipsnio 1 dalis, 21 straipsnio 4 dalis, Nuostatų 43.2 punktas nėra taikomi nustatant vidaus tarnybos sistemos pareigūnams laikinojo nedarbingumo, nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais mokamo vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies dydį, maksimalų kompensuojamojo uždarbio dydį ir mokėjimo trukmę. Atsakovo manymu, Statuto 41 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta esminė sąlyga, kad vidaus tarnybos pareigūnams vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis mokamas tik tėvystės atostogų ir vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais, o valstybinio socialinio draudimo santykius reglamentuojantys teisės aktai taikomi tiek, kiek jie apibrėžia mokamo vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies apskaičiavimo tvarką.

Atsakovas atkreipia dėmesį, kad galiojančioje Statuto 41 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta tiesiogiai, kad vidaus tarnybos pareigūnams jų vidutinio darbo užmokesčio arba jo dalies dydžio išmokos mokamos antraisiais vaiko auginimo metais, kai vaiko priežiūros atostogos nesuteiktos arba nutrauktos. Atsakovas daro išvadą, kad įstatymų leidėjas, reglamentuodamas vidaus tarnybos pareigūnų socialines garantijas, taikytinas tėvystės atostogų ir (ar) vaiko priežiūros atostogų suteikimo atvejais, įstatymų leidėjas šių garantijų taikymą laiko atžvilgiu aiškiai susiejo su tėvystės ir (ar) vaiko priežiūros atostogų trukme.

Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1122/2013.

Pareiškėja D. B. apeliaciniu skundu (b. l. 134-137) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjai nebuvo priteista 304,57 Lt delspinigių – iki kreipimosi į teismą dienos priteisimo, bei po 7,14 Lt delspinigių nuo kreipimosi į teismą dienos iki sprendimo visiško įvykdymo dienos, pakeisti.

Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad, kaip numatyta Įstatymo 3 straipsnyje, 4 straipsnio 1, 2 dalyse, statutiniai valstybės tarnautojai nėra draudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu, garantija dėl išmokų mokėjimo vaiko priežiūros atostogų klausimu įtvirtinta Statuto 41 straipsnio 3 dalyje. Pareiškėjos manymu, teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir nepagrįstai sulygino išmokas, mokamas draudžiamiems asmenims Įstatymo bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pagrindu ir išmokas, mokamas vidaus tarnybos pareigūnams Statuto 41 straipsnio 3 dalies pagrindu.

Pareiškėja pažymi, kad nors abi išmokos kildinamos iš to paties tikslo – valstybės pareigos globoti tėvystę / motinystę, tačiau skiriasi mokėtojai, teisinis reguliavimas. Kadangi vidaus tarnybos pareigūnai nedraudžiami ligos ir motinystės socialiniu draudimu, pareiškėja daro išvadą, kad tokios išmokos yra lygios tam tikrai pareigūno vidutinio darbo užmokesčio daliai, todėl darbdavys turi pareigą laikytis galiojančių nuostatų ir laiku su darbuotoju atsiskaityti. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Statutas nenustato teisinių pasekmių darbdaviui dėl pavėluotų mokėjimų šiuo įstatymu nustatytų išmokų vidaus tarnybos pareigūnui, todėl turi būti taikoma Darbo kodekso 207 straipsnio 1 dalis.

Pareiškėja pažymi, kad pagal Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, delspinigiai negali būti priteisiami tik dėl laiku neišmokėtų išmokų, numatytų Valstybinio socialinio draudimo įstatyme, nes vidaus tarnybos pareigūnai ligos ir motinystės socialiniu draudimu nėra draudžiami ir jiems pagal šį įstatymą išmokos nemokamos. Pareiškėja nurodo, kad vidaus tarnybos pareigūnų socialinės garantijos reglamentuotos specialiu įstatymu, kurio taikymo išimtys Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatyme nenumatytos.

Pareiškėja pabrėžia, kad Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo nuostatos negali būti aiškinamos plečiamai. Pareiškėjos nuomone, vidaus tarnybos pareigūnams mokamas vidutinis darbo užmokestis ar jo dalis vaiko priežiūros laikotarpiu teisiniu aspektu nėra tapatus išmokoms, mokamoms Įstatymo pagrindu, todėl ir delspinigių nepriteisimas šiuo atveju nėra pagrįstas. Pareiškėja atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-49/2013, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-683-386/2012.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 140-141) prašo apeliacinio skundo dalį dėl delspinigių priteisimo atmesti kaip nepagrįstą ir šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą. Atsakovas remiasi Statuto 41 straipsnio 3 dalimi, Darbo kodekso 186 straipsniu, Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, atkreipia dėmesį, kad darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, o išmoka vaikui prižiūrėti pagal paskirtį ir pobūdį negali būti prilyginama darbo užmokesčiui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl vidaus tarnybos sistemos pareigūno teisės į valstybės teikiamą paramą pirmaisiais vaiko auginimo ir priežiūros metais apimties, atsakovo sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta mokėti pareiškėjai 40 procentų jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką, panaikinimo, išmokos ir su ja susijusių delspinigių priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė faktines aplinkybes, kurių ginčo šalys neginčija: pareiškėja yra statutinė valstybės tarnautoja, 2011 m. pagimdė sūnų ir buvo išleista vaiko priežiūros atostogų, mokant 40 procentų jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką; 2012 m. rugsėjo mėnesį, sūnui sukakus vieneriems metams, pareiškėja grįžo į tarnybą, o minėtos išmokos mokėjimas jai buvo nutrauktas; 2013 m. sausio 16 d. pareiškėja paprašė jai toliau mokėti 40 procentų jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką, tačiau ginčijamu sprendimu atsakovas atsisakė tai daryti.

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėja, grįžusi į tarnybą antraisiais vaiko auginimo ir priežiūros metais, turėjo teisę gauti Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalyje numatytą 40 procentų jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoką, todėl ginčijamą sprendimą panaikino ir priteisė pareiškėjai išmoką už 2012 m. rugsėjo 17 d. – 2013 m. birželio 30 d. laikotarpį. Likusioje dalyje pareiškėjos skundą atmetė.

Atsakovas apeliaciniu skundu ginčija teismo sprendimo dalį, kuria pareiškėjai buvo priteista išmoka vaiko priežiūrai, savo nuomonę motyvuodamas tuo, kad pareiškėja, grįždama į tarnybą neprašė toliau jai mokėti tokią išmoką, išmokos mokėjimą tarnybos metu įteisinusios teisės aktų nuostatos buvo priimtos tik 2013 metų viduryje, o teisės normos atgal negalioja.

Pareiškėja apeliaciniu skundu nesutinka su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas nepriteisė Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje numatytų delspinigių už pavėluotą išmokos sumokėjimą.

Dėl išmokos už vaiko priežiūrą priteisimo

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. spalio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A520-330/2013 pasisakė dėl vidaus tarnybos sistemos pareigūnų teisės į valstybės teikiamą paramą pirmaisiais vaiko auginimo ir priežiūros metais (vaiko priežiūros atostogų laikotarpiu) apimties.

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1855 redakcija) nuostata „<...> vaiko priežiūros atostogų laikotarpiais pareigūnams mokamas vidutinis jų darbo užmokestis arba jo dalis“ nagrinėjamu atveju negali būti aiškinama, kaip nustatanti privalomą sąlygą – būti vaiko priežiūros atostogose – vidaus tarnybos sistemos pareigūno teisei į atitinkamą valstybės garantuojamą finansinę paramą pirmaisiais vaiko auginimo bei priežiūros metais, dėl ko darytina išvada, jog, sprendžiant klausimą dėl vidaus tarnybos sistemos pareigūnų socialinių garantijų antraisiais vaiko priežiūros metais, mutatis mutandis taikytinas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme bei Nuostatuose įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį antraisiais vaiko priežiūros metais nustatyto, t. y. 40 procentų pašalpos gavėjo kompensuojamojo darbo užmokesčio dydžio motinystės (tėvystės) pašalpa mokama nepriklausomai nuo to, ar apdraustasis gauna draudžiamųjų pajamų, taip pat ir nebūdamas vaiko priežiūros atostogose.

Palyginus nagrinėjamos bylos ir administracinės bylos, kuri buvo išnagrinėta išplėstinės teisėjų kolegijos, teisinį pagrindą ir faktines aplinkybes, konstatuotina, kad šios bylos iš esmės panašios.

Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Vadovaudamasi šia teisės norma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, jog yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, kurios laikomasi ir kitose administracinėse byloje

(pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A146-1925/2014). Dėl šios priežasties atmestini atsakovo apeliacinio skundo argumentai, susiję su Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1855 redakcija) aiškinimu ir taikymu.

Kartu teisėjų kolegija nesutinka ir su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, liečiančiais teisės normos galiojimo laike taisykles. Pirmosios instancijos teismas aiškino ir taikė būtent ginčo teisinių santykių metu galiojusią Vidaus tarnybos statuto redakciją, o vėlesniais įstatymo pakeitimais rėmėsi tik kaip papildomais argumentais savo pozicijai pagrįsti. Tai, kad pareiškėja 2012 metų rugsėjo mėnesį išreikšdama norą grįžti į vidaus tarnybą, atskirai raštu neišreiškė pageidavimo toliau gauti išmoką vaiko priežiūrai, negali įtakoti jos teisinės padėties, nes tokią teisę jai garantavo įstatymas.

Esant tokioms aplinkybėms, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, kaip nepagrįstas.

Dėl delspinigių

Lietuvos Respublikos delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, kai ne dėl darbuotojo kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ar kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (išskyrus Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo numatytas išmokas), kartu su jomis darbuotojui sumokami delspinigiai.

Iš šios teisės normos matyti, kad joje yra padaryta speciali išimtis išmokoms, numatytoms Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme – už tokių išmokų pavėluotą išmokėjimą delspinigiai neskaičiuojami ir nemokami.

Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytos įvairių rūšių socialinio draudimo išmokos: pensijų, ligos ir motinystės, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, sveikatos. Pareiškėjos reikalauta išmokėti vidutinio darbo užmokesčio dalis taip pat skirta socialinei pareigūnų, auginančių mažamečius vaikus, apsaugai.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008-11-17 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008 konstatavo, jog dėl tarnybos nukentėjusiems policijos darbuotojams iš valstybės lėšų mokamų kompensacijų sistema laikytina valstybinio socialinio draudimo rūšimi, nes policijos įstaigos tam tikra prasme vykdo socialinio draudimo įstaigų funkciją. Tokiu būdu, atsižvelgdama į Delspinigių įstatymo 2 straipsnyje nustatytą teisinį reglamentavimą, išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, jog delspinigiai dėl pavėluotai išmokėtos kompensacijos sveikatos sutrikdymo atveju pareiškėjui nepriklauso, kadangi tokios rūšies išmoka laikytina valstybinio socialinio draudimo rūšimi.

Panaši situacija yra susiklosčiusi ir nagrinėjamoje byloje - kadangi minėta išmoka skirta ne atlyginti statutiniam tarnautojui už tarnybos pareigų atlikimą, bet yra tam tikra socialinio draudimo išmoka, kuri tiek savo dydžiu, tiek paskirtimi gali būti prilyginama motinystės (tėvystės) pašalpai, numatytai Valstybinio socialinio draudimo įstatyme, pirmosios instancijos teismas delspinigių dėl minėtos išmokos pareiškėjai pagrįstai nepriteisė.

Dėl šios priežasties pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai taip pat nesudaro pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

pareiškėjos D. B. ir atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Artūras Drigotas Ramūnas Gadliauskas